Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo labai didelę įtaką lietuvių valstybingumo atkūrimui. Jis iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį Rytų
Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms susidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Pirmasis pasaulinis karas ir ypač vokiškoji Lietuvos okupacija palaipsniui keitė lietuvių veikėjų požiūrį į autonomijos klausimą. Atsiranda radikalesnis – nepriklausomybės –
siekis. Po 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijų Rusijoje lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie
Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušaukti
Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus.
1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti negausų susirinkimą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami.
Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją vyksiančius atstovus. Vietoj vokiečių siūlomos patikėtinių tarybos
Komitetas sušaukė platesnę krašto atstovų konferenciją. Leidimas tam buvo duotas tik su sąlyga, jog bus priimta rezoliucija dėl Lietuvos sąjungos su
Vokietija sudarymo.
Organizacinis komitetas pareiškė, jog šį klausimą galutinai galėtų išspręsti tik Steigiamasis Seimas.
Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis.
Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizacinio komiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateities klausimus. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų, partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio.
Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos.
Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis valstybėmis.
1917 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas –
Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Į Tarybą išrinkti 8 Krikščionys demokratai, 2
tautininkai, 2 socialdemokratai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai asmenys.
Lietuvos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, pirmuoju vicepirmininku S. Kairys, nariais – J. Basanavičius, S.Banaitis,
M.Biržiška, K.Bizauskas, P.Dovydaitis, P.Klimas, D.Malinauskas, V. Mironas,
S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis,
K.Šaulys, J.Šernas, J.Vailokaitis, J.Vileišis.
Vokietijos valdžia Lietuvos Tarybą laikė organu, su kuriuo vokiečių valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. 1917m. Tarybai buvo ypač svarbu užmegzti santykius su užsienyje gyvenančių lietuvių veikėjais ir gauti jų pritarimą. Lapkričio mėn. lietuvių organizacijos užsienyje pripažino
Lietuvos Tarybai teisę atstovauti Lietuvai, tik lietuvių bendruomenės
Rusijoje priekaištavo už per daug glaudžius ryšius su Vokietija.
Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, mėgino sušvelninti okupacinio rėžimo sunkumus.1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė
Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus.
1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį
„Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. Lietuvos
Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“
pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose.
Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su
Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos.
Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos,
Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius, rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su
Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis (karine, muitų, valiutos ir susisiekimo).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė, jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis tautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną)
tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militaristinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.“ Šis nutarimo tekstas aiškiai rodo, kad visiškos nepriklausomybės Lietuvai Vokietija nemanė suteikti.
Dėl tokio pareiškimo nepasitenkinimas kilo tiek Lietuvoje, tiek tarp užsienio lietuvių. Buvo teigiama, kad gruodžio11d. pareiškimas yra vokiečių primestas ir negali būti laikomas Lietuvos sprendimu. Lietuvos Taryba
1918m. sausio 8d. priėmė Petro Klimo parengtas ankstesnio pareiškimo pataisas. Jų esmė ta, kad buvo faktiškai panaikinta antrasis deklaracijos punktas. Jame buvo nurodyta, jog reikia sušaukti Steigiamąjį Seimą Lietuvos santykiams su kaimynais nustatyti. Tuomet Tarybos nariai socialdemokratai
S.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, Stanislovas
Narutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiau kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi sulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybos sudėties.
Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir Sovietų
Rusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas dideles teritorijas.
Taigi 1918m. sausio pab. Taryboje pasireiškė 2 srovės: keturių asmenų radikali, ir nuosaikioji, raginanti laukti palankesnių aplinkybių. Tarybos nariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiai ne tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir kad nesiruošia pripažinti net ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet Lietuvos Taryba pati nutarė skelbti nepriklausomybę. Buvo pakviesti grįžti pasitraukę keturi radikalai, tačiau jie, kaip kompromiso, reikalavo perrinkti Tarybos pirmininką. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo, kaip Lietuvos atgimimo pradininkas ir aušrininkas, buvo išrinktas J.
Basanavičius.
1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinko
Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čia pasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:
„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas
Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai […] vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.“
Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas vokiečių laikraščiuose. Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d.
akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido“
22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelį kiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario
16d. aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais.
Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto realizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimą reikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo Lietuva tampa jau ne vien geografine sąvoka.
Pagaliau 1918m. kovo 23d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktu pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet 1917m. gruodžio 11d. pareiškimo pagrindu.
Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius“ su Vokietija. Vasario
16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d.
dokumentu. Akto formuluotė „… ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis…“ reiškė, kad
Lietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrą federacinę ar kitokios formos Lenkijos–Lietuvos valstybę. Nepageidavo ji vienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje.
Akto paskelbimas buvo tikrai didžiulis žingsnis į savarankišką valstybės formavimą, tačiau tai buvo tik pradžia sunkaus ir varginančio darbo statant valstybės pamatus.
Steigiamajam seimui ir demokratiniams rinkimams iškelti uždaviniai
Lietuvos gyventojams suteikė viltį, kad jie patys galės nustatyti tikrai demokratišką santvarką.
Vasario 16-osios aktas išreiškė tikruosius lietuvių interesus, aušrininkų, varpininkų, knygnešių ir visos lietuvių tautos kovos tikslą.
Pakėlė ir Tarybos autoritetą visuomenėje. Vasario 16-oji – tai Lietuvos idėjos diena, Lietuvos nuolatinio atgimimo diena.
Literatūros sąrašas
1. A.Gečas. Lietuva ir pasaulis 12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001
2. B.Makauskas. Lietuvos istorija. Kaunas.: Šviesa, 2000
3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004
4. Gimtoji istorija 7-12kl. (CD)
Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimas
Agneta Sinickaitė 12h
2004m