.
Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo labai didelę įtaką lietuviųvalstybingumo atkūrimui. Jis iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį RytųEuropoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautomssusidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Pirmasis pasaulinis karasir ypač vokiškoji Lietuvos okupacija palaipsniui keitė lietuvių veikėjųpožiūrį į autonomijos klausimą. Atsiranda radikalesnis – nepriklausomybės –siekis. Po 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijų Rusijoje lietuviai suprato,jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija,bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmėderėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prieVokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuvabūtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietijapo to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir gintijos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušauktiLietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus. 1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti negausųsusirinkimą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuviųkonferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuoseparengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami.Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arbanuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferencijąvyksiančius atstovus. Vietoj vokiečių siūlomos patikėtinių tarybosKomitetas sušaukė platesnę krašto atstovų konferenciją. Leidimas tam buvoduotas tik su sąlyga, jog bus priimta rezoliucija dėl Lietuvos sąjungos suVokietija sudarymo.Organizacinis komitetas pareiškė, jog šį klausimą galutinai galėtųišspręsti tik Steigiamasis Seimas. Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis.Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizaciniokomiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek
vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateitiesklausimus. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų,partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio.Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomądemokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamasklausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjųvalstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalisdelegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtakabei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos.Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas,kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomisvalstybėmis. 1917 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas –Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendintikonferencijos nutarimus. Į Tarybą išrinkti 8 Krikščionys demokratai, 2tautininkai, 2 socialdemokratai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai asmenys.Lietuvos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, pirmuojuvicepirmininku S. Kairys, nariais – J. Basanavičius, S.Banaitis,M.Biržiška, K.Bizauskas, P.Dovydaitis, P.Klimas, D.Malinauskas, V. Mironas,S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis,K.Šaulys, J.Šernas, J.Vailokaitis, J.Vileišis. Vokietijos valdžia Lietuvos Tarybą laikė organu, su kuriuo vokiečiųvaldžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. 1917m. Tarybai buvo ypač svarbuužmegzti santykius su užsienyje gyvenančių lietuvių veikėjais ir gauti jųpritarimą. Lapkričio mėn. lietuvių organizacijos užsienyje pripažinoLietuvos Tarybai teisę atstovauti Lietuvai, tik lietuvių bendruomenėsRusijoje priekaištavo už per daug glaudžius ryšius su Vokietija. Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, mėginosušvelninti okupacinio rėžimo sunkumus.1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntėVokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybaibūtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupaciniovaldymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmoniųvežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažaiteatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus.1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį„Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. LietuvosTarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose.Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvosnepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžiąatėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kuriojepripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankiškąvalstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį suVokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos.Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos,Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius,rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutikopripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti suVokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis(karine, muitų, valiutos ir susisiekimo). 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvosnepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė,jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje irnutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomistautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos irpagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną)tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytasypač militaristinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemosbendrumo pamatais.“ Šis nutarimo tekstas aiškiai rodo, kad visiškosnepriklausomybės Lietuvai Vokietija nemanė suteikti. Dėl tokio pareiškimo nepasitenkinimas kilo tiek Lietuvoje, tiek tarpužsienio lietuvių. Buvo teigiama, kad gruodžio11d. pareiškimas yra vokiečių
primestas ir negali būti laikomas Lietuvos sprendimu. Lietuvos Taryba1918m. sausio 8d. priėmė Petro Klimo parengtas ankstesnio pareiškimopataisas. Jų esmė ta, kad buvo faktiškai panaikinta antrasis deklaracijospunktas. Jame buvo nurodyta, jog reikia sušaukti Steigiamąjį Seimą Lietuvossantykiams su kaimynais nustatyti. Tuomet Tarybos nariai socialdemokrataiS.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, StanislovasNarutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiaukairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosisulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybossudėties. Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir SovietųRusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas didelesteritorijas. Taigi 1918m. sausio pab. Taryboje pasireiškė 2 srovės: keturių asmenųradikali, ir nuosaikioji, raginanti laukti palankesnių aplinkybių. Tarybosnariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiaine tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir kad nesiruošia pripažintinet ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet Lietuvos Taryba patinutarė skelbti nepriklausomybę. Buvo pakviesti grįžti pasitraukę keturiradikalai, tačiau jie, kaip kompromiso, reikalavo perrinkti Tarybospirmininką. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo,kaip Lietuvos atgimimo pradininkas ir aušrininkas, buvo išrinktas J.Basanavičius.1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinkoVilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čiapasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsunutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuopareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė,remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniauskonferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbiaatstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvosvalstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių
ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Tarybapareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomisvalstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktasSteigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai […] vyriausybei, prašo pripažintinepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.“Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstagopartijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintasvokiečių laikraščiuose. Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d.akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido“22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvokonfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelįkiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario16d. aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais. Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės aktorealizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimąreikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuvaegzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo Lietuva tampa jau ne viengeografine sąvoka. Pagaliau 1918m. kovo 23d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktupripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet 1917m. gruodžio 11d. pareiškimopagrindu. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškėlietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius“ su Vokietija. Vasario16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d.dokumentu. Akto formuluotė „… ir tą valstybę atskiriant nuo visųvalstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis…“ reiškė, kadLietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrąfederacinę ar kitokios formos Lenkijos–Lietuvos valstybę. Nepageidavo jivienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje. Akto paskelbimas buvo tikrai didžiulis žingsnis į savarankišką
valstybės formavimą, tačiau tai buvo tik pradžia sunkaus ir varginančiodarbo statant valstybės pamatus. Steigiamajam seimui ir demokratiniams rinkimams iškelti uždaviniaiLietuvos gyventojams suteikė viltį, kad jie patys galės nustatyti tikraidemokratišką santvarką. Vasario 16-osios aktas išreiškė tikruosius lietuvių interesus,aušrininkų, varpininkų, knygnešių ir visos lietuvių tautos kovos tikslą.Pakėlė ir Tarybos autoritetą visuomenėje. Vasario 16-oji – tai Lietuvosidėjos diena, Lietuvos nuolatinio atgimimo diena.Literatūros sąrašas
1. A.Gečas. Lietuva ir pasaulis 12kl. Kaunas.:Šviesa, 2001 2. B.Makauskas. Lietuvos istorija. Kaunas.: Šviesa, 2000 3. N.Letukienė. Istorija – politologija. Vilnius.: Alma littera, 2004 4. Gimtoji istorija 7-12kl. (CD)
]
Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimas
Agneta Sinickaitė 12h
2004m