Pirmasis Pasaulinis Karas

5675 0

I PASAULINIS KARAS

KARO PRADŽIA

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos amba¬sadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.

Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-ųjų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 19919-aisiais pasirašant Taikos sutartį teko išskirti „karo kaltininko„ paragrafą, kuriame nugalė¬tojai šią kaltę atvirai primetė vokiečiams; taip pat ne¬nuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą — ne daugiau „prasikaltusią“ už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių isstorikų karta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: „.viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kurį buvo nu

umatyta pulti kitas pajėgas (Prancūziją), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijoje, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą„.

Taigi aiškėja, jog Vokietija — vokiečių politika ir instrumentas, nuo kurio ji priklausė, Vokietijos armija — atsiduria visų įvykių centre. Kitaip neįmanoma suvokti Pirmojo pasaulinio karo; nuo 1914-ųjų rugpjūčio iki 1918-ųjų rugpjūčio visus svarbiausius karo veiksmus inicijavo Vokietija, taigi net jos priešams nebeliko nieko kita, kaip šokti pagal vokišką dūdelę. Visa tai paaiškina daugelį kitu atveju sunkiai suprantamų dalykų — Vakarų fronto dominavimą, ten vykusių brangiai kainavusių puolimų būtinybę, tradicinės britų jūrų pajėgų strategijos neefektyvumą (ši strategija niekada anksčiau nebuvo panaudota prieš Europos centre esančias pajėgas) ir dar daaug ką.

Taigi Vokietija buvo daugelio svarbiausių veiksmų akstinas, tačiau karo pobūdį diktavo ištisa pasaulinė sąjungų sistema, suponavusi faktą, jog karas bus pasaulinis. Šios sąjungos buvo kaltinamos kaip turėjusios įvairių grobikiškų kėslų, bet iš tikrųjų jų tikslas buvo ne karas, o taika: jos turėjo būti savotiškos saugumo investicijos, kurios tada atrodė patikimos ir įmanomos; bet kaip paaiškėjo vėliau, sąjungų kūrimas tebuvo grįstas tuščiomis viltimis.

Austrijos ir Serbijos ginčas, kilęs po 1914 m. birželį įvykdytos Austrijos sosto įpėdinio žmogžudystės, tuoj pat įtraukė ir Rusiją, pa
asiūliusią paramą Serbijai, o Vokietija stojo Austrijos pusėn (pagal centri¬nės sąjungos punktus). Rusijos įsikišimas buvo žen¬klas, paskatinęs Vokietiją nedelsiant pulti Rusijos sąjungininkę Prancūziją; būtent toks buvo Vokietijos karo planas, sukurtas feldmaršalo fon Šlifeno. Šitaip įsitraukė ir Prancūzijos imperija, nusidriekusi nuo Maroko iki Indokinijos. Tokį patį žingsnį žengė ir jos sąjungininkė Britanija bei jos ištisa imperija; ši šalis turėjo dvigubus įsipareigojimus — Prancūzijai, kaip Antantės narei, ir Belgijai, kurios neutralitetą fon Šlifenas pasiūlė nedelsiant sulaužyti (nepaisant Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos garantijų). Vėliau į karą įstos Japonija, Turkija, Bulgarija, Italija, Rumunija, Portugalija, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų. Karo čiuptuvai apglėbs visą Žemės rutulį.

Karas kilo dėl Vokietijos militarizmo, karo eigą lėmė sąjungos; na, o tai, kad karas buvo nepa¬prastai atkaklus ir žiaurus, sąlygojo dvidešimto amžiaus technologijos. Dabar ne tik visos ginklų rūšys neabejotinai sėjo mirtį ir buvo pavojingesnės nei kada nors anksčiau, bet atsirado visiškai naujų ginkluotės tipų, pagamintų pagal pramonės revoliucijos metu išrastas technologijas. Atsirado naujos karo dimensijos — karo veiksmai ore ir po vandeniu.

Būtent dėl Pirmosios pramonės revoliucijos technologijos pagrindinis energijos šaltinis tapo garas (iš¬gaunamas panaudojant anglį), o svarbiausios gamybos medžiagos — plienas ir geležis. Visa tai padėjo tautoms perkelti į mūšio laukus milijonines armijas, nuo kurių viskas ir priklausė. Naujų technologijų dėka didžiuliai karo ir pr
rekybos laivai galėjo jūromis ga¬benti milijonus žmonių ir nesuskaičiuojamas tonas

maisto bei kitokių atsargų, o šimtus tūkstančių mylių besidriekiančiais bėgiais didžiuliai garvežiai į mūšio zonas vežė vis naujus karius.

Po Antrosios pramonės revoliucijos, kurios es¬minis laimėjimas buvo nafta kaip energijos šaltinis, aprūpinantis degalais vidaus degimo variklius, ir tokios svarbiausios gamybos medžiagos kaip lengvieji metalai bei metalų lydiniai, atsirado naujas dydis — aviacija. Būtent tada prasidėjo oro žvalgyba (kartu ir fotografavimas) ir oro mūšiai; kariaujančios pusės išnaudojo oro erdvės pranašumus, — pirmąkart panaudoti artimojo ir tolimojo nuotolio bombardavimai; visa tai bylojo, kad pats karo pobūdis radikaliai skirsis nuo ankstesnių. Karo veiksmai žemėje irgi buvo aukštesnio lygio dėl plačiai naudojamų vidaus degimo variklių, sukėlusių revoliuciją transporto srityje: kariuomenę gabeno sunkvežimiai ir autobusai, atsirado tokios susisiekimo priemonės kaip automobiliai ir motociklai. Taip pat pirmąkart buvo pagamintas šarvuotas automobilis, o vėliau visiškai naujas ginklas — tankas.

Mūšio laukuose dažniausiai naudota artilerija ir automatiniai ginklai. Jau iš pat pradžių manyta, kad šis karas bus artilerijos karas; būtent artilerija 1914-ųjų rugpjūtį sunaikino Belgijos fortus; artilerija suvaidino didžiulį vaidmenį, priversdama armijas trauktis į apkasus ir kastis į žemę; artilerija pateikdavo daugiausia nemalonių staigmenų, dažnai nulemdavo mūšių rezultatus. Vis labiau stiprėjanti artilerijos galia ir nuolatinis jos modernėjimas buvo šio karo esminis bruožas; įvairiausiems tikslams imtos naudoti įvai¬riausios „u
užtveriamosios ugnys“; neretai baterijos pasitelktos garsiniams efektams ir šviesos blyksniams išgauti; galiausiai artilerija buvo naudojama vadina¬miesiems „planuotiems šaudymams“, kurių efektyvu¬mą didino tikslūs žemėlapiai, sudaryti nufotografa¬vus vietovę iš oro ir pasitelkus jūrų laivyno kalibravi¬mo praktiką; taigi artilerijos galia vis didėjo, ir 1918m. ji tapo lemtingu ginklu. Automatiniai ginklai (kulkos¬vaidžiai ir sunkieji kulkosvaidžiai) pasirodė esą mirti¬ni įrankiai sulaikant einančiuosius atviru lauku, kai būdavo geras matomumas; bene efektyviausias papildomas šių ginklų privalumas buvo dūmai, kuriuos sukeldavo artilerija.

Mūšiai apkasuose reikalavo atgaivinti daugelį senų kovos būdų, naudotų apgulčių metu; teko prisiminti ir senus ginklus, kaip kad apkasų mortyros ir granatos (mėtomos mechaniškai arba rankomis). Chemijos pramonė ir naujos technologijos leido kurti modernius kitokio pobūdžio senų ginklų variantus: ugnį svaidė liepsnosvaidžiai, o dusuliui sukelti naudotos įvairios nuodingos dujos. Iš pradžių pastarosios būdavo paleidžiamos iš paprasčiausių rezervuarų, o jų poveikis priklausė nuo vėjo „malonės„; vėliau dujos būdavo nukreipiamos į taikinius cilindruose su projektoriais, kol galiausiai visur esanti artilerija įgalino kuo taikliausiai pasiekti tikslą už di¬delių atstumų.

Mūšio laukų ryšio priemones galima apibūdinti kaip revoliucingai pažangias ir kartu beviltiškai ne¬tobulas. Lauko telefonas tapo nepamainomu karo ginklu, — frontus vienus su kitais jungė tūkstančiai mylių kabelio, tačiau kabelį bet kada galėjo pažeisti sviediniai. Bevielio telegrafo ir radiotelefono pažanga buvo neabejotina. Šias priemones papildė radijo ryšys ir kriptografija, neatsiejamos nuo pastangų rasti transliacijos kryptį ir priklausiusios nuo radijo trukdžių. Pasidarė įmanoma bendrauti dideliu atstu¬mu, tačiau tada dar nežinota, kaip padėti palaikyti ryšį artimais atstumais, o tai vykstant mūšiui buvo gyvybiškai svarbu (Antrojo pasaulinio karo metu tokios priemonės jau buvo, — tai mobilūs siųstuvai-imtuvai). Pirmasis pasaulinis karas buvo vieninte¬lis, koks tik yra žinomas, kurio metu niekas nevado¬vavo balsu, o tai reiškė, jog būtent tada, kai iš ge¬nerolų kariai tikėdavosi sulaukti jų patirties ir sumanumo įrodymų, tuo laiku, kai jie turėdavo vesti savo dalinius į mūšį, vadai tapdavo bejėgiai. Šis paprastas faktas buvo daugelio tragedijų kaltininkas, tačiau pati didžiausia tragedija — pats karo pobūdis, sąlygotas pramonės technologijų, kurių negailestin¬ga ir neišvengiama pažanga kitą didįjį karą pavertė dar siaubingesne katastrofa.

Karas Vakaruose1914-aisiais

1914-ųjų rugpjūtį Vokietijos imperinė kariuomenė Vakarų fronte išskleidė 1 485 000 karių, suskirstytų į septynias armijas. Jų užduotis buvo kuo greičiau sutriuškinti besipriešinančias prancūzų pajėgas, o pasiekus pergalę vakaruose, sukti į rytus ir susido¬roti su rusais. Pagal Šlifeno planą, trys didelės šiau¬rinės armijos (750 000 karių) turėjo veržtis pirmyn per Belgiją, taip apeidamos Prancūziją, kurios kariuomenę turėjo sukaustyti kitos keturios vokiečių armijos, iš pradžių vaidinusios tik besiginančiųjų vaidmenį. Nors Šlifeno planas, turint galvoje gana ribotas kaizerio pajėgas, buvo per daug pretenzingas, jį verta vadinti vaizdingu mėginimu išspręsti Vokietijos dviejų frontų strateginę dilemą. Šios drąsios iniciatyvos ėmėsi aktyvusis Vokietijos kariuomenės vyriausiasis vadas, Generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Helmutas fon Moltkė. Tačiau tokios atsakomybės našta pasirodė per sunki nekonkrečiam ir temperamentingam fon Moltkei; greitai jis pamatė, jog prasidėjus didžiajam puolimui nebeįstengia kontroliuoti savo pajėgų.

Didysis Prancūzijos planas išplėšti pergalę buvo pavadintas “XVII planu”; pagal jį buvo numatytas tiesioginis veržimasis į Lotaringiją ir dar vienas papildomas Elzaso puolimas. Sudarant “XVII planą” buvo tikėta, jog puolimas neabejotinai bus pranašesnis už kitus. Prancūzų karo teoretikai strategijos vaidmenį sumenkino iki paprasčiausio armijos nugabenimo į karo lauką, o svarstydami karo taktiką vylėsi, jog pakaks prancūziško elan (ryžto) ir cran (ištvermės). Tačiau įvykiai susiklostė visiškai kitaip.

Ankstyvą 1914-ųjų rugpjūčio 4-osios rytą prie¬šakiniai vokiečių armijų būriai kirto neutralios Belgijos sieną. Nors iš Belgijos armijos nebuvo tikimasi rimto pasipriešinimo (belgų armiją tesudarė 117 000 karių, kuriems vadovavo karalius Albertas), potencialios kliūtys, galėjusios trukdyti vokiečių pajėgoms lengvai pereiti visą šalį, buvo Liežo ir Namiūro tvirtovės. Liežas, esantis prie paties svarbiausio kelio j Belgiją, buvo ypač didelė problema, todėl vokiečių karo kurstytojai itin gerai pasirūpino, kad ji būtų sumažinta: supersunkios haubicos — 30,5 cm Skoda ir 42 cm Krupp — plieno ir betono įtvirtinimus pavertė skaldos kalnais truputį daugiau negu per savaitę (rugpjūčio 8-16 dienomis). Generolo Aleksandro fon Kliuko vadovaujama Pirmoji armija į Briuselį įžygiavo 20-tą dieną. Belgijos armijos likučiai ėmė trauktis į šiaurėje esančias Antverpeno tvirtoves; 21 -ąją dieną generolo Karlo fon Biulovo Antroji armija pradėjo Namiūro puolimą.

Tuo metu Prancūzijos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Žozefas Žofras pradėjo vykdyti “XVII planą”. Šalutiniai karo veiksmai Elzase davė menkus rezultatus. Po keliolikos atakų ir kontratakų dešinysis generolo Ogiusto Diubajo Pirmosios armijos flangas tebesilaikė siaurutėje vokiečių teritorijos juostoje prie Miulhauzeno. Už svarbiausią puolimą buvo atsakinga Antroji armija (jai vadovavo generolas Noelis de Kastelno), žygiavusi į Lotaringiją; ją papildė Diubajo dalinių likučiai. Iš pradžių vokiečiai atsitraukė, tuo paskatinę žengti pirmyn per daug pasitikėjimo įgavusius prancūzus;_vėliau, 20-ąją rugpjūčio, sosto įpėdinio Ruprechto Šeštoji armija pradėjo žūtbūtinį kontrapuolimą (Moranžo ir Sareborgo mūšiai), kurio metu prancūzai per penkias dienas buvo nublokšti atgal prie savo sienos.

Ir šiauriau prancūzams sekėsi ne ką geriau. Armijos kairysis flangas (Trečioji ir Ketvirtoji armijos, vadovaujamos generolo Riufi ir generolo Fernano de Langlo de Kari) mėgino įsiveržti į Ardėnus. Prancūzų žvalgyba buvo prasta, po kelių mūšių kariai jau atro¬dė gerokai išsekę. Rugpjūčio 25-ą puolimo buvo atsisakyta.

Generolas Šarlis Lanrezakas buvo vienas iš nedaugelio prancūzų vadų, suvokęs vokiečių manevrų per Belgiją prasmę ir perpratęs jų ketinimus; jis gavo Zofro leidimą sujungti kairįjį prancūzų flangą su Penktąja armija. Greta jo kariuomenės mūšiuose dalyvavo 110 000 Britų Ekspedicinių Pajėgų (BEP) karių, kuriems vadovavo feldmaršalas seras Džonas Frenčas.

Rugpjūčio 22 d. fon Kliuko Pirmoji armija pastebėjo BEP pagalbą, kurių II korpusas (jam vadovavo generolas seras Horacijus Smitas-Dorienas) buvo išsidėstęs palei Mons Kondė kanalą; kitą rytą vokiečius sustabdė smarki britų ugnis, tačiau priešams apeinant jų sparną BEP buvo priverstos trauktis jau kitą dieną. Penktoji prancūzų armija jau buvo visiškai atsitraukusi, todėl BEP, mėgindamos sulai¬kyti vokiečių veržimąsi, buvo priverstos dalyvauti keliuose mūšiuose, įskaitant ir skaudžiai pralaimėtą Le Kato mūšį.

Iki rugpjūčio 25 dienos sąjungininkų padėtis pasidarė kritiška: visi prancūzų puolimai baigdavosi beviltiškai. Vokiečiai nesulaikomai veržėsi pirmyn, o prancūzų armijos iš visur trau¬kėsi. Šiuo krizės momentu susidariusią padėtį išgelbėjo šaltakraujiškas Žofro sprendimas. Žlugus “XVII planui” jis ėmėsi reorganizuoti savo dalinius, norėdamas sutelkti jėgas kontrasmūgiui, — iš ryti¬nės Prancūzijos jis geležinkeliu nukreipė divizijas į kraštutinį kairįjį sąjungininkų flangą; šitaip buvo suformuota Šeštoji armija, kuriai vadovavo Mišelis Žo-zefas Monuri. Iš pradžių Žofras įsakė svyruojančiam Lanrezakui kontratakuoti tarp Gizo ir Šen Kanteno. Nepaisydamas asmeninio atsargumo, Lanrezakas vadovavo mūšiui, atskleisdamas visus savo gabumus: pirmieji kariniai veiksmai prasidėjo prie Šen Kanteno — atakavo prancūzai, tačiau tikrasis mūšis vyko priešais Gizą, kur fon Biulovo Antroji armi¬ja sukaustė dešinįjį prancūzų flangą. Prancūzų kontrataka smogė Antrajai vokiečių armijai; fon Biulovas pareikalavo skubios fon Kliuko armijos para¬mos. Užuot nuo Paryžiaus pasukusi į vakarus, kaip buvo planuota, vokiečių Pirmoji armija dabar pakeitė kryptį ir patraukė į pietus.

Kuo toliau vokiečiai veržėsi į pietus, tuo lengviau sąjungininkai galėjo užpulti iš flango jų dešinįjį sparną. Pačioje rugsėjo pradžioje Monuri armija jau buvo išsidėsčiusi šiauriau nuo Paryžiaus kartu su prancūzų pajėgų likučiais, įsitvirtinusiais į pietus nuo Marnos upės. Sostinės karo vadas generolas Žozefas Simonas Galjenis primygtinai reikalavo, kad Monuri drauge su juo pultų fon Kliuko flangą. Žofras sutiko, tuo pačiu įsakydamas pradėti ryžtingą kontrataką visoje prancūzų linijoje.

Marnos mūšis prasidėjo stipriu Monuri puolimu prieš vokiečių Pirmąją armiją, įsitvirtinusią prie Urko upės. Fon Kliuko daliniai nesunkiai sulaikė prancūzus, tačiau vokiečių pajėgoms pajudėjus link deši¬niojo flango atsivėrė tuščias tarpas tarp fon Kliuko vyrų ir fon Biulovo Antrosios armijos. Fon Moltkei ir jo karo vadams prancūzų kontratakos galybė sukėlė šoką, o kai BEP ir prancūzų Penktoji armija (dabar jai energingai vadovavo generolas Luji Franšė d’Es-perė) įsiveržė į atsivėrusį tarpą, vokiečiai ėmė svyruoti. Rugsėjo 8 d. jie pradėjo trauktis.

Sąjungininkai persekiojo ne itin energingai, todėl vokiečiai galėjo tvarkingai trauktis ir įsitvirtinti aukštumose, nuo kurių matėsi Eno upė. Rezervinių kariuomenės dalinių atvykimas stiprino vokiečių liniją, kuri tvirtai laikėsi, nepaisant karštligiškų prancūzų ir britų atakų rugsėjo 13 ir 14 dienomis. Įtvirtindami savo pozicijas, vokiečiai neprarado laiko; jie buvo geriau pasirengę mūšiams apkasuose nei sąjungininkai, todėl mėnesio pabaigoje sąjungininkai atsidūrė aklavietėje. Visas frontas virto aklaviete, — abi pusės po kelis kartus manevravo, mėgindamos apeiti priešininkus iš flangų; vėliau visi šie veiksmai buvo pavadinti “bėgimu prie jūros”. Kai priešiškos armijos pasiekė Belgijos pakrantę ties Nivportu, ištisinė mūšio linija tęsėsi 725 km (450 mylių) nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos, todėl dingo bet kokia galimybė išnaudoti flangus. Taip žlugo Šlifeno planas.

Pirmasis už pralaimėjimą sumokėjo fon Moltkė, kurį kaizeris pakeitė, o vyriausiuoju kariuomenės vadu rugsėjo 14-ą paskyrė generolą Eriką fon Falkenheiną. Kol mūšio linijos “varlės šuoliais” per Prancūziją slinko į šiaurę, spalio 9-ąją vokiečius ėmė spausti belgai prie Antverpeno; belgų armija slinko pakrante žemyn, norėdama prisijungti prie sąjungininkų už Izero upės. Prie Antverpeno vokiečių veržimąsi sulaikė ryžtingi belgų gynėjai, kuriems padėjo prancūzų daliniai ir laivynas. Belgams atidarius šliuzus ir užtvindžius miesto žemumas, kovos šiame sektoriuje baigėsi, o už kelių kilometrų į pietryčius prie senojo Ipro miesto virė įnirtingas mūšis.

Pirmasis Ipro mūšis buvo paskutinis atviro karo proveržis Vakaruose. Vienas paskui kitą trys BEP armijos korpusai žygiavo į šiaurę nuo Eno į Iprą; prie jų prisijungė dalis ketvirtojo korpuso, laivais atplukdyto tiesiai iš Anglijos; taip pat pasirodė Indijos, pirmosios Britų imperijai priklausiusios šalies, korpuso kariniai daliniai, l korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto sero Duglo Heigo, atvyko spalio 19-ą — pačiu laiku, kad palaikytų paskutinius sąjungininkų mėginimus pereiti į puolimą. Tačiau jų puolimas labai greitai liovėsi, nes teko susidurti su stipresnėmis vokiečių pajėgomis, su ypač galinga, gerokai aukštesnio lygio vokiečių artilerija. Taigi šis mūšis greitai virto itin rimta gynybine kova, kurioje ir vėl svarbiausią vaidmenį suvaidino britų šauliai. Ir britai, ir prancūzai stengėsi iš paskutiniųjų; nuostoliai buvo labai dideli, tačiau vis dėlto prie Ipro jie sulaikė vokiečius. Taip atsirado garsusis “Ipro kyšulys”. Šis mūšis labai susilpnino reguliariąją britų kariuomenę, tačiau dar svarbesnis buvo kitas dalykas: šis mūšis taip pat žymėjo pozicinio karo pradžią, o Vokietijai žadėjo perspektyvas, dėl kurių ji labiausiai nuogąstavo, — ilgą karą dviem frontais.

KARO EIGA

Karas Rytuose 1914-1915 m.

Karas Rytų fronte prasidėjo 1914-ųjų rugpjūtį Austrijos-Vengrijos “baudžiamąja ekspedicija” prieš Serbiją, tačiau serbai, vadovaujami feldmaršalo Ra-domiro Putniko, stebėtinai lengvai atrėmė užpuolikus. Nors serbų armija nebuvo gausi ar gerai apsiginkla¬vusi, ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir stipriais kariais, besikaunančiais ir ginančiais savo tėvynę nuo priešo. Antrojo puolimo lapkritį austrams metu pavyko įžengti į Serbiją vos keletą kilometrų, o gruodžio 3 d. serbai pradėjo puolimą, po kurio austrai buvo priversti trauk¬tis už sienos. 15d. serbai oficialiajame pranešime gyrėsi: “Visoje serbų valdomoje teritorijoje nebėra nė vieno priešų kareivio”. Didžiulį austrų pažeminimą dar labiau sustiprino Rytų fronte karo su rusais metu dė¬jęsi siaubingi įvykiai.

Austrijos strateginė direktyva, parengta rytams, nurodė pulti šiaurės kryptimi nuo Galicijos, kad būtų susidorota su rusų pajėgomis Lenkijoje. Tai buvo la¬bai ambicingas planas, kurio negalėjo įvykdyti dide¬lė, daugianacionalinė Austrijos-Vengrijos imperijos armija. Planuodami austrai dideles viltis dėjo į glau¬dų bendradarbiavimą su Vokietija, tačiau taip neatsi¬tiko, nes vokiečių strateginis planas 1914-aisiais dau¬giausia dėmesio skyrė didžiajam Prancūzijos puoli¬mui; rytuose vokiečių būriai turėjo rūpintis tik gyny¬ba, kol galės padėti Vakarų fronto daliniai. Taigi Rytų Prūsijai saugoti buvo dislokuota tik viena armija (Aš¬tuntoji, kuriai vadovavo generolas Maksas fon Pritvi-cas und Gafronas), kuri mažai ką galėjo padaryti, kad padėtų Austrijai vykdyti suplanuotą puolimą.

Rusija buvo pranašesnė už kitas šalis, kadangi turėjo nepaprastai daug karių, tačiau ši imperija bu¬vo labai toli, be to, ten daug sunkumų darė karinė biurokratija, todėl Rusijos pajėgų mobilizacija vyko labai lėtai. Sudarydami savo planą, rusai įsivaizda¬vo, kad 1914-aisiais jų kariuomenė daugiausia puls Austriją. Tačiau prašoma sąjungininkės Prancūzijos (kuri desperatiškai troško atitraukti vokiečių būrius nuo Vakarų fronto), Rusija pakeitė savo planus ir kuo skubiau rengėsi veržtis į Rytų Prūsiją.

Atsakomybė už veržimąsi į Rytų Prūsiją teko Ji-linskio armijos grupuotei, kurią sudarė Pirmoji armi¬ja (generolas Pavelas Renenkampfas), turėjusi ata¬kuoti iš rytų, ir Antroji armija (generolas Aleksandras Samsonovas), nukreipta į vokiečių pietinį flangą. Rug¬pjūčio 20 d. Renenkampfas Gumbinėje laimėjo nedi¬delę taktinę pergalę, sukėlusią laikiną Pritvico pani¬ką. Fon Pritvico siūlymas atiduoti Rytų Prūsiją pri¬vertė fon Moltkę kuo greičiau jį atstatydinti, o vietoj jo paskirti gerbiamą 68-erių metų generolą pulkinin¬ką Paulį fon Hindenburgą; jo štabo viršininku dabar turėjo būti generolas majoras Erichas Liudendorfas.

Nors rusų buvo daugiau nei vokiečių, pastarieji turėjo keletą privalumų. Dvi rusų armijos veikė fak¬tiškai izoliuotos viena nuo kitos, o jų radijo perdavi¬mai dažnai nebūdavo šifruoti, todėl vokiečiai turėjo visą informaciją apie armijų dislokacijos vietą. Išnau¬dodami operatyvinius geležinkelius, vokiečiai sutiko su štabo karininko, pulkininko Hofmano pasiūlymu ir susitelkė kovai prieš Samsonovo armiją pietuose. Vo¬kiečių Aštuntoji armija Samsonovo būrius užklupo rugpjūčio 26 dieną, išsisklaidžiusius po Tanenbergo kaimą, ir po keturių dienų apsiausties visiškai sutriuš¬kino rusų Antrąją armiją. Samsonovas nusižudė, o jo armijos likučiai grįžo į Lenkiją. Dar kartą pasinaudo¬ję geležinkeliu, vokiečiai pasuko rytų kryptimi ir pir¬mąją rugsėjo savaitę po ištisos puolimų serijos, vė¬liau pavadintos Mozūrijos Žiemos kautynėmis, išstū¬mė Renenkampfą iš Rytų Prūsijos.

Nors šiaurėje rusai buvo stipriai sumušti, pietuo¬se prieš Austriją jiems sekėsi geriau. Paskutinę rug¬pjūčio savaitę austrų karinio štabo viršininkas gene¬rolas Konradas fon Hecendorfas pradėjo pulti šiau¬rės kryptimi, verždamasis į Lenkiją, tačiau iš flango jį sustabdė pietinė rusų armijos grupė, kuriai vadova¬vo generolas Nikolajus Ivanovas. Sutrikę austrai ėmė trauktis, prarasdami beveik visą Galiciją (įskaitant ir ketvirtąjį pagal dydį imperijos miestą Lembergą) ir apie 350 000 karių. Tai buvo triuškinantis pralaimėji¬mas. Prastas Austrijos dalinių pasirodymas labai nu¬vylė vokiečius (vienas aštrialiežuvis liudininkas pa¬stebėjo: “Mes esame prikaustyti prie lavono.”); kartu jie turėjo pripažinti nemalonų faktą, jog reikės paremti susilpnėjusią sąjungininkę. Spalio mėnesį vokiečiai iš Vakarų fronto perkėlė divizijas ir suformavo De¬vintąją armiją, kuri buvo prijungta prie fon Hinden-burgo karinės apygardos.

1914-ųjų rudenį Rytų fronte viena po kitos ritosi mūšių bangos. Rusai privertė austrus trauktis į Kar¬patų kalnus ir ėmė grasinti vokiečių Silezijai. Tačiau lapkričio viduryje rusų veržimasis sulėtėjo, nes ėmė trūkti maisto atsargų ir amunicijos, todėl generolo Au¬gusto fon Makenseno kontrataka prie Lodzės (lap¬kričio 18—25 d.) nustūmė rusus atgal prie Vyslos.

1915 m. susidariusi padėtis be išeities Vakaruo¬se ir sunki austrų situacija generolą fon Falkenheiną privertė imtis naujos strategijos — aktyvesnių veiks¬mą prieš Rusiją. Visą žiemą, esant minusinei tempe¬ratūrai, vyko aršūs mūšiai Karpatuose, tačiau pirma¬sis svarbus žingsnis buvo žengtas 1915-ųjų vasarį, kai vokiečiai nesėkmingai puolė iš Rytų Prūsijos.

Vokiečiai įnirtingai veržėsi tolyn į pietus, į Gali¬ciją, pagal Gorlicės-Tarnau liniją. Slapčia čia atga¬beno naujai suformuotą fon Makenseno vadovauja¬mą Vienuoliktąją armiją, kuri po galingo, preceden¬to neturinčio trumpo artilerijos apšaudymo gegužės 2d. ėmė veržtis į centrinį sektorių. Vokiečių puoli¬mas rusus užklupo visiškai netikėtai, todėl puolantieji šiuo netikėtumu kuo skubiausiai pagal kruopščiai parengtą planą pasinaudojo. Tik per dvi savaites vokiečiai sugebėjo prasiveržti pirmyn 130 km (80 mylių), o iki mėnesio pabaigos vien Vienuo¬liktoji armija buvo paėmusi 153 000 rusų belaisvių. Rusai ėmė trauktis visu frontu, Varšuvą paliko rug¬pjūčio 4 d. Po trijų savaičių vokiečių rankose atsi¬dūrė ir Brest Litovskas. Austrai ir vokiečiai sėkmin¬gai puolė iki rugsėjo mėnesio, bet paskui jų pajė- gos išseko; kai galiausiai ėmė atsigauti rusai, vo¬kiečiai suformavo naują fronto liniją.

Austrų-vokiečių pajėgos pasiekė didžiulių laimė¬jimų: jie pasistūmėjo per 500 km ir nukovė, sužeidė bei paėmė į nelaisvę daugiau kaip 1 500 000 rusų karių. Bet kuriai kitai tautai tokie praradimai būtų smogę mirtiną smūgį, tačiau Rusija ne tik atsilaikė, bet ir sugebėjo sparčiau plėsti karo pramonę, pradėjo kaup¬ti karui reikalingas atsargas, o kitais metais net pati rengėsi puolimo operacijoms.

1915-aisiais Pietuose Serbija tebesmygsojo kaip rakštis Centrinių pajėgų šone; kai austrai ir vokiečiai 1915 m. rugsėjo 6 d. pasirašė sutartį su Bulgarija, netrukus sudarė planą sunaikinti ilgai erzinančius ser¬bus. Generolas fon Makensenas buvo pasiųstas va¬dovauti jungtinėms austrų-vokiečių-bulgarų pajė¬goms. Spalio mėnesį austrų-vokiečių armijos įsiver¬žė į Serbiją iš šiaurės, o dvi Bulgarijos armijos kirto Serbijos sienas rytuose. Serbai buvo apsupti. Priešų karių buvo gerokai daugiau, todėl serbų kareiviai ir civiliai buvo priversti trauktis per Albanijos kalnus. Bri¬tų ir prancūzų pajėgos išsilaipino Graikijoje, Saloni¬kuose, tačiau bulgarai jiems sėkmingai užkirto kelią. Anglai-prancūzai pasiuntė karo laivus surinkti žygio per Albanijos kalnus išvargintus likusius gyvus serbus. Tai ir buvo vienintelė pagalba, kurią Vakarų pa¬jėgos galėjo pasiūlyti Balkanų sąjungininkei. Taigi 1915-ieji buvo “baisiosios mažosios Serbijos” pralai¬mėjimo liudininkai.

Vakarų fronte padėtis be išeities

Konfliktui užsitęsus ilgiau negu metus, viltis, jog oras bus trumpas (populiariausia frazė 1914-aisiais – “Viskas baigsis iki Kalėdų”), dingo, ją pakeitė rengimasis ilgoms kovoms. Vakaruose strateginę inicia¬tyvą turėjo Vokietija: vokiečių armijos buvo užėmusios pramoninius Belgijos ir Prancūzijos centrus šiaurėje; generolo Žofro žodžiais tariant, jie buvo “vos per penkias dienas kelio nuo Prancūzijos širdies. Iš tokios situacijos kiekvienas prancūzas padarė aiškias išvadas: mūsų užduotis – nugalėti priešą ir išvyti jj iš mūsų šalies”. Kai paaiškėjo, jog vokiečiai permeta svarbiau¬sias savo pajėgas iš vakarų j rytus, sąjungininkams atsirado galimybė pradėti smarkius puolimus. Jie lai¬kė savo pareiga kautis ištisus metus. Trūko vienintelio dalyko – priemonių plano tam įvykdyti.

Britų Ekspedicinės Pajėgos ėmė reikštis vis stip¬riau, tačiau Britanija ir toliau liko jaunesnioji koalicijos partnerė; dominavo prancūzų strategija. Dabar paaiškėjo kaina, kurią Britanija rengėsi sumokėti, įsi¬traukdama į Europos politinius reikalus: iki tol ji pir¬miausia buvo jūrų galybė, o dabar turėjo surinkti di¬džiulę armiją karui žemyne. Vienintelė nedidelė reguliarioji kariuomenė 1914-aisiais buvo vadinamosios Teritorinės Pajėgos, suformuotos gynybai šalies viduje. Norėdamas kiek pagerinti padėtį, lordas Kitčeneris, valstybės sekretorius karo reikalams, išleido garsųjį kreipimąsi į savanorius, – iki metų galo į jį atsiliepė 1 186 357 vyrai. Kai baigėsi savanorių ver¬bavimas, bendras “Kitčenerio armijų” karių skaičius pribloškė – iš viso buvo surinkta 3 621 045 vyrai; karo vadams iškilo natūrali, bet išties bauginanti problema – kaip juos visus apginkluoti ir parengti mū¬šiams karo lauke?

Šie klausimai privertė pagalvoti – koks turėtų būti tas karo laukas? Kai kuriuos britų politikus šoki¬ravo beprecedentiniai aukų sąrašai, gauti iš Prancū¬zijos ir Flandrijos, ir susidariusi padėtis be išeities Vakarų fronto apkasuose. J jūrų pajėgas jie žvelgė kaip į priemonę, leidžiančią atidaryti frontą kur nors kitur, kur būtų galima geriau išnaudoti naujuosius šauktinius. Nuo 1915-ųjų britų strategai ėmė dažnai ir atkakliai ginčytis; “vakariečiai” teigė, jog Vakarų frontas turėtų būti svarbiausias ir lemiantis, o “rytiečiai” primygtinai reikalavo pradėti atakas Austrijoje arba Turkijoje. Tačiau didesnę 1915-ų metų dalį senosios armijos likučiai, įskaitant karinius dalinius, pa¬imtus iš užsienio įgulų, buvo dislokuoti ties Vakarų liniją; jiems padėjo teritorinės armijos kariai ir būriai iš Indjjos bei Kanados.

Šią problemą, su kuria susidūrė sąjungininkų ka¬ro vadaj, generolas Žofras apibūdino kaip “lenktynes tarp mūsų puolimo šalininkų ir vokiečių gynybinių organizacijų”. Iki 1915-ųjų pavasario vokiečiai jau buvo įrengę sudėtingą apkasų ir įtvirtinimų tinklą, aptvertą spygliuota viela ir sustiprintą kulkosvaidžiais, labai palengvinusiais gynybą.

Vakarų fronto apkasų sistemą lėmė teritorijos rel¬jefas, bet dažniausiai buvo kasami vingiuoti prieša¬kiniai apkasai šauliams tam tikrose vietose perskirti, kad būtų išvengta netikėtai įsiplieskusios ugnies; nuo apkasų priešų pozicijų link driekėsi daug griovių, ku¬riuose buvo įrengti tam tikri taškai puolimui. Kartais tokie grioviai baigdavosi stebėjimo postais. Už prie¬kinių apkasų būdavo pastatytos dvi ar daugiau pagalbinių užtvarų; už jų glausdavosi kovojančių dalinių branduolys; šias užtvaras vieną su kita jungė daug zigzagais iškastų susisiekimo apkasų. Karui tęsian¬tis toliau, abiejų kovojančių pusių apkasų sistemos darėsi saugesnės ir sudėtingesnės. Labai šlapiuose regionuose apkasus imituodavo įrengdami juos žemės paviršiuje; šiam tikslui naudodavo nesuskaičiuo¬jamą daugybę smėlio maišų. Kalnuotuose rajonuo¬se (pavyzdžiui, Vogėzų) uolose kirsdavo tunelius. Besiginantys vokiečiai išradingai naudojosi kalnakasybos ar gręžimo įrenginiais, kurie iš pradžių buvo planuoti naudoti tvirtovių apgulčių metu; vėliau giliems apkasams ar atviriems blindažams įrengti jie ėmė plačiai naudoti gelžbetonį.

Kovodami prieš vis tvirtėjančių apkasų linijas, są¬jungininkai mėgino atgauti iniciatyvą, kurią karo pra¬džioje buvo praradę. Tačiau jiems trūko ginklų, skirtų mūšiams apkasuose, ir kitokių atsargų – visko, pra¬dedant apkasų mortyromis bei granatomis, baigiant siurbliais ir medinėmis lentomis, skirtomis šlapio pur¬vo keliams išgrįsti; taip pat stokojo ir sunkiosios artile¬rijos, nuolat trūko šaudmenų. Nuo 1914-ųjų gruodžio iki 1915-ųjų kovo trukęs Šampanės Žiemos mūšis prancūzams kainavo labai daug gyvybių, nors jie pa¬tys galėjo pasiguosti tik menkais laimėjimais. Britai buvo dar prasčiau apsirūpinę, jų dalyvavo kautynėse kur kas mažiau nei sąjungininkų, todėl britai ne ką galėjo padėti. Tai sukėlė įtampą, įsivyravusią koalicijoje.

Šią įtampą neutralizavo britų ataka, surengta kovo mėnesį prie Nev Šapelio. Dabar BEP buvo suskirs¬tytos į dvi armijas – Pirmąją (jai vadovavo genero¬las Heigas) ir Antrąją (generolas Smitas-Dorienas); šis puolimas buvo patikėtas Heigo armijai. Puolimui rengtasi labai rūpestingai ir kruopščiai;jDūtina pamj-nėti keletą svarbių naujovių, dėl kurių būsimasis mūšis tapo kitų trejų metų apkasų karo projektu: tai fotografinė žvalgyba iš oro, kuri padėjo sudaryti priešų apkasų žemėlapius; be to, anglai sudarė tvarkaraš¬čius artileristams, sukonstravo platformas pabūklams, kad šie nesmigtų į klampią žemę, išmėgino trumpą “uraganinį” artilerijos apšaudymą. Pėstininkai kruopš¬čiai repetavo visus suplanuotus veiksmus, viskas buvo griežtai įslaptinta. Rezultatas – akivaizdi sėkmė iš pradžių, tačiau vėliau, kaip prasitarė štabo kari¬ninkas, “visa mašina ėmė braškėti ir sustojo. Tai varė iš proto”. Negana to, tokia iš proto varanti situacija laukė ir ateityje.

Artėjo didžiojo austrų-vokiečių puolimo rytuose metas. Norėdami nukreipti sąjungininkų dėmesį ir užmaskuoti savo tikrąjį planą, 1915-aisiais vokiečiai surengė vienintelę ataką vakaruose – tai buvo Antrasis Ipro mūšis. Balandžio 22 d., po galingo artilerijos apšaudymo j šiaurę nuo Ipro buvo pastebėta melsvai bal¬tos spalvos rūko uždanga, slenkanti link sąjungininkų apkasą. Tai buvo chloro dujų debesis, paleistas iš spe¬cialių cilindrų ir nukreiptas prieš Alžyro ir Prancūzijos teritorinės divizijos priešakinius skyrius. Tie, kurie įkvė¬pė dideles šių dujų dozes, mirė kentėdami nepapras¬tai didelį skausmą; kiti kariai, apimti panikos, ėmė bėgti kosėdami ir sunkiai gaudydami kvapą. Sąjungininkų pozicijose atsirado pavojingas tarpas, tačiau dabar jau ir patys vokiečiai ėmė dvejoti, ar verta į jį įsiterpti. Šį tarpą “pridengė” plonas kanadiečių ir britų pajėgų “ek¬ranas”. Sąjungininkams teko išgyventi didelę negan¬dą – dar vieną_ karo apkasuose etapą, primenantį lenktynes ir užsitęsusį iki gegužės bei atnešusį dau¬gybę netekčių abiem pusėms. Priešus skyręs korido¬rius susiaurėjo, čia tvyrojo labai nesveika atmosfera, tačiau jis ir toliau egzistavo.

Gegužė buvo Centrinių Pajėgų didžiųjų puolimų rytuose mėnuo, taip pat ir sąjungininkų apgaulingų vilčių metas. Gegužės 23 d. Italija paskelbė karą Aust-rijai-Vengrijai ir pradėjo pulti Alpėse bei pagal Izon-co upę Triesto kryptimi. Italai atakavo labai veržliai ir entuziastingai, tačiau jų puolimai vienas po kito (vien tik palei Izonco upę jų buvo 11) silpo, o pasigirti taip ir neturėjo kuo, išskyrus atkovotą minimalų žemės plotą, nors gyvybių prarado išties daug. Visi Austri¬jos-Vengrijos imperijos regionai su Italija kovėsi itin ryžtingai ir įnirtingai. 1916-1917 m. vykę mūšiai lai¬komi niūriausiais šių šalių santykių pavyzdžiais.

Būdingiausias Vakarų fronto specifinis bruožas ir toliau tebebuvo didžiuliai gyvosios jėgos nuosto¬liai. Gegužės mėnesį prancūzai vėl atnaujino karo veiksmus – šį kartą prie Artua; jiems vadovavo gge¬nerolas Ferdinandas Fošas. Šį mūšį (Antrąjį Artua) galima laikyti svarbiu viso karo demarkacijos stulpu: prancūzai panaudojo 1252 patrankas ir haubicas, 293 iš jų buvo sunkiosios; šešias dienas trukusio prelimi¬naraus artilerijos apšaudymo metu jie paleido ne ma¬žiau kaip 2 155 862 sviedinius; tokių skaičių buvo planuojama laikytis ir ateityje. Pirmąją pėstininkų mū¬šio dieną (gegužės 9 d.) prancūzai gerokai pasislin¬ko pirmyn, beveik pasiekdami Vimi kalną, tačiau nepakako rezervų šiam laimėjimui maksimaliai įtvir¬tinti. Dar kartą tai, kas atrodė kaip daug žadanti pro¬ga, vėl baigėsi ataka ir kontrataka. Šitaip priešai kovojo iki birželio 18 d.; mūšių metu buvo prarasta per 100 000 prancūzų karių ir mažiausiai 75 000 vokie¬čių. Britų pastangos padėti prancūzams iš_kairės apgailėtinai žlugo, nes kariams beviltiškai trūko ginklų, ypač didelio kalibro, ir šaudmenų. Spaudos kursto¬ma visuomenė ėmė labai domėtis šaudmenų trūku¬mu; šis susidomėjimas galiausiai lėmė liberalų vy¬riausybės žlugimą, koalicinės vyriausybės suforma¬vimą ir naujos įstaigos – Karo atsargų ministerijos – įkūrimą; nors pastaroji iš pradžių dirbo neefekty¬viai, vėliau ji labai naudingai parėmė karo veiksmus.

Vasaros mėnesiais didieji mūšiai šiek tiek apri¬mo, prancūzai kaupė patrankas ir amuniciją; visa tai dabar buvo svarbiausia, nes karas turėjo virsti “arti¬lerijos karu”. Britai irgi stengėsi daryti tą patį. Iki rug¬sėjo pabaigos viskas buvo parengta; 25 d. prancū¬zai vėl pradėjo ataką- Šampanėje kovėsi 35 divizi¬jos, o Artua – 18. Fronte griaudėjo 2000 sunkiųjų ir 3000 lauko patrankų – po 30 patrankų vienam kilo¬metrui Šampanėje ir po 22 Artua. Visa tai, atrodė, buvo nenugalimos pajėgos; iš tiesų vokiečiams buvo smogtas galingas smūgis (25 000 belaisvių ir 150 paimtų patrankų). Tačiau prancūzų pajėgų nuostoliai po dviejų puolimų perkopė 190 000, o vokiečių lini¬jos liko nepralaužtos. Britai, vėl atakavę prancūzų kai¬rėje, pirmąkart panaudojo dujas (jiems neabejotinai pritrūko sėkmės); kaip visada stokojo artilerijos – tik po 12 patrankų vienam kilometrui. Lygiai kaip pran¬cūzai, kaudamiesi dešinėje, neišnaudojo turėtų gali¬mybių, nes visą rezervą laikė per arti ir vokiečių arti¬lerija įstengė juos pasiekti, taip ir britai pakartojo ge¬gužės 9 d. padarytą prancūzų klaidą ir rezervą laikė per toli. Viskas baigėsi tuo, jog pirmieji jų laimėjimai buvo greitai anuliuoti ir kariai vėl grįžo į puikiai pa¬žįstamas vėžes – vėl pasislėpė apkasuose; buvo prarasti dar 48 267 žmonės. Rezerve buvo Kitčene-rio armijos divizijos, gana nepatyrusios ir prastai or¬ganizuotos; joms teko patirti mažiau negandų, tačiau dėl didžiausio mūšio rezultatų Britanijoje kilo milži¬niškas nepasitenkinimas. Feldmaršalas Frenčas buvo atstatydintas; Ekspedicinių Pajėgų vyriausiuoju ka¬ro vadu paskirtas generolas Heigas.

1915-ieji abiem kariaujančioms pusėms buvo nu¬sivylimų metai: sėkmė atrodydavo esanti visiškai ar¬ti, tačiau nepasiekiama. Vakarų fronte dominavo tech¬nika – vis plačiau abi pusės naudojo artileriją, o pa¬būklai darėsi vis tobulesni. Apšaudymai tapo vis “moksliškesni” – ir čia karo strategai taikė naujus metodus, – tokius kaip šviesos blyksniai ir garsso bangos; vis dažniau ir efektyviau naudojo lėktuvus, kurie tokio pobūdžio kare buvo nepaprastai svarbūs. Tačiau kiekvieną technikos pažangos žingsnį iš vienos pusės lydėjo toks pat ir iš priešininkų; šis fak¬tas lėmė visą karo laikotarpio įtūžį ir tragiškumą.

Verdenes ir Soma

Per visus 1915-uosius Centrinių valstybių są¬jungos pajėgos išlaikė vieną didelį strateginį privalumą – kariavo vidiniuose ruožuose ir labai gerai juos išnaudojo. Geležinkeliais vokiečiai galėjo greitai permesti dalinius iš vieno fronto į kitą. Sąjungininkai tokių patogumų neturėjo; taigi vokiečiai 24 divizijas iš vakarų į rytus galėjo pergabenti per mėnesį, o štai jų priešininkams permesti iš Prancūzijos į Egiptą devynias divizijas prireikė keturių mėnesių. Šių neįveikiamų sunkumų akivaizdoje sąjungininkai, vadovaujami Žofro, po truputį kūrė strategiją, kuria remiantis tuo pačiu metu galėtų pulti Centrines pajėgas. 1915-ųjų gruodį Šantilji jie sušaukė Karinę Sąjungininkų konferenciją, kurios metu sudarė platų karo planą 1916-iesiems: koncentriškai spausti sausumos kariuomene, jūrų pajėgomis ir ekonomika Vokietiją, sutriuškinti ją ir jos bendrininkus, didžiausią ir lemtingą vaidmenį teikiant prancūzų ir jų pagalbininkų britų atakai.

Tačiau 1916-ųjų vasarį pati Vokietija pradėjo pulti vakaruose; generolas fon Falkenheinas sumanė suduoti Prancūzijos kariuomenei mirtiną smūgį; nuo karo pradžios Prancūzijos kariuomenė buvo labai susilpnėjusi – netekusi beveik 2 000 000 ka¬rių. Šį kartą įprastos prasilaužimo vilties vokiečiai atsisakė – ją pakeitė numanomos galimybės “Prancūzijai mirtinai nuleisti kraują” puolant Jam tikrą jų ruožo sektorių, kurį reikia stengtis žūtbūt paimti ne¬paisant jokių praradimų. Tai ir buvo tikroji atviros alinančios kovos pradžia.

Prie Verdeno tvirtovės esantį iškyšulį vokiečiai pasirinko kaip labai tinkamą vietovę; šią vietą prancūzai emociškai labai brangino; kita vertus, čia vokiečiai turėjo pakankamai vietos sukoncentruoti maksimalų artilerijos kiekį ir nukreipti ugnį tiesiai į tvirtovės gynėjus. Artilerija buvo kertinis viso taktinio plano akmuo: nedideli pėstininkų antpuoliai turėjo užimti svarbiausius taškus, kad nublokštų prancūzų rezervus tarp vokiečių patrankų ugnies girnų.

Vadovaujama kaizerio sūnaus, sosto įpėdinio Vilhelmo, Vokietijos Penktoji armija turėjo atakuoti Verdeną: savo dispozicijoje ji turėjo šešias pėstininkų divizijas (trys liko rezerve), išdėstytas 12 km fronte, ir daugybę artilerijos, – daugiau nei 1200 įvairių pabūklų, kurrių beveik pusė buvo didelio kalibro. Visą šią ginklų gausybę vokiečiai kruopščiai slėpė už fronto linijos. Prancūzų vyriausioji vadovybė abejojo žiniomis apie vokiečių pasirengimą; prancūzai manė, jog Verdenas – ramus sektorius, todėl iš fortų išgabeno sunkiąją artileriją ir paskirstė tuo metu kovojantiems daliniams.

1916-ųjų vasario 21 d., tuoj po septintos valan¬dos ryto vokiečiai pradėjo apšaudyti prancūzų pozicijas; tai buvo pats nuožmiausias apšaudymas, kokį tik kas buvo matę viso karo metu. 21-osios dienos popietę vokiečių pėstininkų būriai įsiveržė į suardy¬tus priešakinius prancūzų apkasus. Per kelias kitas dienas vokiečiai veržėsi vis pirmyn; svarbi jų pergalė – Duomono forto paėmimas vasario 25-ąją.

Būtent tada Antrajai armijai, ginančiai Verdeną, vadovauti buvo paskirtas generolas Filipas Pelenas. Būdamas puikus taktikas, Pelenas pelnė dar ir labai savo žmonėmis besirūpinančio generolo reputaciją. Jis tuoj pat ėmėsi organizuoti karinių atsargų tiekimą savo daliniams, pareikalavo papildyti kariuome¬nę ir suteikti paramą išvargintiems kariams. Kelias nuo Bar le Diuko buvo vienintelis į Verdeną, kurio nesiekė vokiečių artilerijos ugnis; ši gyvybiškai svar¬bi arterija buvo praminta La Voie Sacrėe (“šventuoju keliu”), juo kasdieną pravažiuodavo po 3000 sunk¬vežimių, gabenančių žmones, ginklus, šaudmenis ir maisto atsargas, palaikiusias Verdeno gyvybę.

Vokiečių vadus nustebino atkakli prancūzų gy¬nyba; jų pačių kariai krito vienas po kilo, neatlaikę vis stiprėjančios Antrosios armijos artilerijos ugnies ir sumaniai parengiu kontratakų. Visą kovą, balandį ir gegužę mūšiai virte virė; galima sakyli, jog pran¬cūzai pateko tarp girnų, tačiau dabar lygiai tie patys žodžiai liko ir vokiečiams. Vis dėlto puolantieji pa¬siekė kelias apgaulingas pergales: birželio 7 d. jie užėmė de Vo forlą, lodei Pelenas parengė evakuaci¬jos į rylinį Meso krantą planus. Tačiau liepos 1 d. pra¬sidėjo ilgai laukias sąjungininkų puolimas prie So¬mos. Vokiečių armijos pastiprinimai buvo atšaukti iš Verdeno, o 11 d. fon Falkenheinas baigė puolimą.

Nuo liepos pabaigos prancūzai perėjo j kontrapuolimą ir po kelių nuožmių kontratakų atgavo didesnę dalį žemių, prarasiu mūšio pradžioje. Paskutinysis ir nepaprastai sėkmingas prancūzų puoli¬mas gruodžio 18d. žymėjo mūšio dėl Verdeno pa¬baigą – baigėsi varžybos, trukusios ištisus dešimt mėnesių ir prancūzams kainavusios 362 000, o vo¬kiečiams – 336 000 karių. Prancūzai išsaugojo Ver¬deną; jų armija buvo gerokai nusilpninta, tačiau išli¬ko. Fon Falkenheino planas žlugo, o jis pats rugpjū¬čio 27 d. atšauktas iš tarnybos. Jį pakeitė sėkmės lydima fon Hindenburgo ir Liudendorfo komanda.

Pirmąjį 1916-ųjų pusmetį prancūzai reikalavo britų generolą Heigą pasiųsti savo pajėgas į Verde¬ną, kad lengviau atlaikytų vokiečių spaudimą. Nors BEP nuolat didėjo (1915-ųjų gruodį buvo 36 divizi¬jos, o 1916 birželį – jau 58), Heigas suvokė, jog jos buvo nepakankamai pasirengusios ir apsiginkla¬vusios, lodei nenorėjo išbarstyti savo karių iki di¬džiojo vasaros puolimo. Jo armija buvo akivaizdus Britanijos ekonominės ir socialinės revoliucijos produktas. Norint patenkinti beprecedentinius kariau¬jančiųjų poreikius, buvo sukurtos naujos pramonės šakos. Nors augančiai pramonei dabar ypač reikėjo daug darbo jėgos, milijonai vyrų buvo pasitraukę iš civilių gyvenimo, lodei ilgainiui pirmąkart istorijoje daugybė moterų ėmėsi darbų, kuriuos anksčiau dirb¬davo lik vyrai; šitaip jos nepaprastai daug prisidėjo prie karo melų ekonomikos.

Pasibaigus Verdeno mūšiams, didžiojo sąjungi¬ninkų puolimo 1916-aisiais pobūdis iš esmės pakilo. Iš pradžių jie buvo sumanę, kad viską pradės galin¬ga prancūzų ataka, palaikoma stiprios britų paramos, tačiau birželį lapo akivaizdu, jog svarbiausias vaid¬muo atiteks britams. Tačiau puolimo viela, numatyta generolo Žofro, liko nepakeista – dviejų kariuome¬nių susirėmimas turėjo vykti į šiaurę nuo Somos upės.

Pagrindinę ataką turėjo surengti neseniai suformuota britų Ketvirtoji armija, kuriai vadovavo gene¬rolas seras Henris Rolinsonas. Pirmajam puolimui bu¬vo dislokuota vienuolika divizijų, kurioms turėjo padėtį penkios prancūzų divizijos, išsidėsčiusios į pietus nuo Somos. Britai nepaprastai pasikliovė savo neįtikėtinai sustiprėjusia artilerija ir gausiomis amu¬nicijos atsargomis; Rotinsonas 23 km fronto ruožui turėio 2029 patrankas ir haubicas; aštuonių dienų parengtinio apšaudymo metu buvo iššauti ne mažiau kaip 1 732 873 sviediniai. Tačiau iš viso šio patrankų skaičiaus tik 452 buvo sunkieji pabūklai (palyginimui galima paminėti, jog prancūzų fronte, kuris buvo per¬pus siauresnis, jų stovėjo 700), o apie 30 procentų naujosiose įmonėse pagamintų šaudmenų pasirodė brokuoti. Taip pat britai neįvertino tvirtų vokiečių po¬zicijų – kreidingose Pikardijos žemumose iškastų gi¬lių priedangų, kol sumokėję didelę kainą jas užėmė.

Įsitikinę, kad artilerija sutriuškino gynybines vo¬kiečių pajėgas, britų pėstininkai pakilo iš apkasų apie pusę aštuonių ryto (liepos 1 d.), tačiau buvo sumuš¬ti. Tą dieną iš viso žuvo 57 470 karininkų ir kareivių; apie 20 000 buvo užmušti iškart. Britai pasiekė šio¬kių tokių laimėjimų tik dešinėje, kaudamiesi greta prancūzų; visur kitur jų puolimai buvo sustabdyti net nepasiekus vokiečių pozicijų. O prancūzai, kurių ata¬kos vokiečius užklupo netikėtai, turėjo nemažai arti¬lerijos, todėl pasiekė neblogų laimėjimų, užmokėję palyginti nedidelę kainą. Kontrastas tarp lanksčios prancūzų pėstininkų taktikos ir kieto britų puolimo pla¬no, pagal kurį kariai buvo kuo puikiausi taikiniai arti¬lerijai ir kulkosvaidžiams, dėl didelių nuostolių dau¬gelį paskatino kaltinti britų taktiką. Tačiau svarbiau¬sia praradimų priežastis buvo artileristų nesugebėji¬mas triuškinti gynėjų. Britai turėjo daugiau pabūklų nei kada nors anksčiau, tačiau jų vis dar trūko; jie stokojo šaudmenų, pageidautina – nebrokuotų.

1916-ųjų liepos pirmoji iškrėtė siaubingą išdai¬gą- britai jau niekada vėliau nepatyrė tokių didelių nuostolių, o prancūzams vėliau jau niekada taip ne¬besisekė kaip tada prie Somos. Nebuvo nė kalbos, kad puolimą reikėtų nutraukti – pirmoji mūšio prie Somos diena buvo 132-oji Verdeno mūšio diena; bri¬tai negalėjo nė pagalvoti, kad turėtų liautis kautis vos po pirmosios dienos (net jeigu vokiečiai ir būtų lei¬dę). Tačiau vokiečiai atsakė labai energingai; mūšis buvo nepaprastai žiaurus iki pat galo. Liepos 3 d. generolas fon Belov, vadovaujantis Antrajai armijai, pa¬sakė savo kariams: “Tam tikrose vietose prarastos svarbios teritorijos bus atkovotos. svarbiausia da¬bar bet kuria kaina išlaikyti turimas pozicijas. Prie¬šas turėtų skintis kelią per lavonų krūvas”. Šių įsaky¬mų vokiečiai laikėsi surengę 330 atakų ir kontratakų, nutraukusių sąjungininkų puolimus.

Vis dėlto sąjungininkai puolė ir toliau. Liepos 14 dienos ataka auštant parodė, ką sugeba Kitčenerio armijos; britų štabas ėmė kur kas geriau dirbti. Šta¬bo sėkmė nustebino ir vokiečius, ir britų reguliario¬sios armijos karininkus. Vis dėlto prasidėjus kontr¬atakoms kiekvienas sėkmingas žingsnis baigdavosi mūšiu apkasuose. Rugsėjo 15 d. pasitaikė istorinė proga: mūšyje pirmąkart buvo panaudoti tankai – britų sukurta naujovė. Tada iššliaužę į kovos lauką keli Mkl tankai nebuvo priemonė, galėjusi užtikrinti pergalę, tačiau jų įpėdiniai įnešė svarų įnašą ateities kovose. Daug svarbesnis buvo faktas, jog vienintelį kartą per visą karą sąjungininkai įstengė smogti ke¬letą smūgių vienu metu: rytuose rusai surengė didžiulį puolimą, į karą įstojo Rumunija, puolė italai, atakavo britai ir prancūzai. Centrinės pajėgos patyrė daug smūgių, tačiau atsilaikė.

Finalinis Somos mūšio akcentas buvo Bomon Hamelio užėmimas lapkričio 13-ąją. Dabar mūšio lau¬kas jau ėmė virsti purvo jūra, bet netrukus pradėjo šalti ir snigti: artinosi sunkiausia visų karo metų žie¬ma. Baigėsi didysis puolimas, visiems atnešęs daug netekčių ir nusivylimo kartėlį. Per 142 mūšių prie So¬mos dienas britai neteko apie 415 000 karių; prancū¬zai, nors tada vaidinę antraeilį vaidmenį, prarado per 200 000 žmonių; vokiečių karių nuostoliai buvo tokie dideli, jog jie apdairiai šiuos skaičius slėpė. Galima numanyti, jog vokiečiai neteko tiek karių, kiek pran¬cūzai ir britai sudėjus kartu. Susumavus netektis prie Verdeno ir karius, kurių vokiečiai neteko, atremdami labai galingus ir tais metais gausius rusų puolimus,galima daryti išvadą, jog senoji Vokietijos armija, išugdyta dar taikos metais, dabar jau buvo dingusi. Kaip vėliau pripažino patys vokiečiai, Soma buvo”purvinas vokiečių armijos kapas”, žvelgiant kitu aspektu, britai dabar jau buvo Įgavę profesionalų statušą; nuo to laiko būtent BEP (su dviem trumpom pertraukom) atakavo pagrindinius vokiečių armijos dalinius tol, kol jie buvo nugalėti.

Jūrų karas

Žlugus Napoleonui Karališkasis jūrų laivynas ne¬jautė jokios didesnės konkurencijos, tačiau 1914-aisiais jam ėmė grasinti vis stiprėjantis Vokietijos jūrų laivynas. 1906-aisiais admirolas seras Džonas Fišeris įvykdė tikrą revoliuciją, į vandenį nuleidęs Jos Didenybės laivą drednoutą (šarvuotą karo laivą); tai buvo pirmasis ginkluotas dideliais pabūklais ir turbinų varomas kovinis laivas, kurį pastačius visi kiti karo laivai ėmė atro¬dyti gerokai pasenę (įskaitant ir milžinišką britų “ikišar-vuočių” laivyną). Nuo to laiko visi jūrų laivynai buvo vertinami pagal turimas šarvuočių pajėgas. 1914-aisiais britai turėjo 20 plaukiojančių ir 12 statomų laivų; vokie¬čiai turėjo 16 laivų ir keturis dar statė. Turint galvoje ir Jūrų ministeriją bei jos pasaulinio masto įsipareigoji¬mus, britų turimos atsargos nebuvo labai didelės.

Šie milžiniški laivai, apsupti kreiserių ir eskadri¬nių minininkų būrių, jų toliašaudžiai pabūklai ir dar grėsmingesnį sviediniai, masyvi ginkluotė, optiniai prietaisai, skirti priešui pastebėti iš labai toli, jų grei¬tis ir radijo ryšys jūrininko profesiją padarė paslaptingą. Tačiau niekam kitam visa tai nekėlė tiek nuostabos, kaip admirolui serui Džonui Dželikou, vyriausiajam Brįtanijos laivyno Didžiosios flotilės vadui. Vinstono Čerčilio žodžiais tariant, “jis buvo vieninte¬lis žmogus, galėjęs pralaimėti karą per vieną popietę”.

Imperatoriškojo vokiečiųjūrų laivyno, ypač atviros jūros flotilių, susitelkusių Siaurės jūroje, svarbiausias tikslas buvo suduoti (ar bent grasinti suduoti) smarkų smūgį Karališkajam laivynui, kad britų Jūrų pa¬jėgų pranašumas būtų negrįžtamai sužlugdytas. Vokietijos visuomenė tikėjosi dramatiškų veiksmų, to paties tikėjosi ir Britanijos žmonės, slapta laukę dar vieno Trafalgaro ar bent jau vokiečių įkalinimo jų pačių uostuose, kaip Nelsono laikais buvo nutikę prancūzams, kai juos užblokavo anglų eskadros. Tačiau nieko tokio nenutiko – dabartinius veiksmus lėmė naujos technologijos. Blokada dabar pasidarė neįmanoma dėl povandeninių minų grėsmės ir povandeninių laivų torpedų. Tačiau vokiečiai, savo nelaimei, turėjo įsitikinti, jog tolimoji blokada (didžiosios flotilės bazės buvo Orknių salose, prie Skapą Flou, taip pat prie Rosyto įlankos, maždaug 800 km (500 mylių) nuo kari¬nių Vokietijos uostų) gali būti tokia pat efektyvi kaip ir tradiciniai metodai. Dar viena iš svarbiausių karo me¬tų naujovių, papildžiusių galimybes bendrauti per didelį atstumą, buvo bevielis telegrafas, leidęs slapta klausytis priešo. Dėl britų klausymosi stočių vokiečių laivynas negalėjo nė pajudėti, apie tai nesužinojus Jūrų ministerijai ir Didžiajai flotilei. Jau pačioje karo pradžioje sužinoti vokiečių jūrų laivyno kodai jiems suteikė neįkainojamą pranašumą; kita vertus, britų Jūrų mi¬nisterija veikė per lėtai ir neįstengė maksimaliai pasi¬naudoti gaunamomis žiniomis, tačiau vokiečiai buvo dar lėtesni, nes net nesusigaudė, kas iš tiesų nutiko.

Bendras vaizdas buvo toks: egzistavo du pagrindiniai laivynai, kurie turėjo per 250 laivų, dažniausiai tingiai plūduriavusių nuleistais inkarais, o jūrų karo krizė po truputį brendo kitur. Jau iš pat pradžių vokiečių laivus (ir karinius, ir prekybinius) britai išstūmė iš jū¬rų; bet sulaukta netikėto rezultato – vokiečių povan¬deniniai laivai (Untersee) nestokojo daugybės taiki¬nių, o Karališkojo jūrų laivyno povandeniniai laivai, no¬rėdami juos surasti, turėjo leistis į pavojingus žygius. Tačiau karo po vandeniu metu pirmieji kraujo lašai bu¬vo pralieti dėl Karališkojo laivyno veiksmų: pirmasis antvandeninio ir povandeninio laivų susidūrimas bai¬gėsi tuo, jog britų laivas Birmingham 1914-ųjų rugpjū¬čio 9 d. paskandino vokiečių povandeninį laivą U-15. Pirmasis nuskandintas antvandeninis karo laivas bu¬vo britų Pathfinder, – rugsėjo 3-čiąją jį nuskandino vokiečių povandeninis laivas U-21. Pirmasis britų po¬vandeninis laivas kitą vokiečių laivą nuskandino rug¬sėjo 13-ąją: nuskandintasis – kreiseris Hela, nuskan¬dinęs – E-9. Vienas povandeninis laivas pirmąkart kitą nuskandino spalio 18d.: britų E-3 nugalėjo vokie¬čių U-27. Netrukus_pasirodė naujo, mirtinai pavojingo karo veiksmų pobūdžio ženklai: povandeninis vokie¬čių U-17 laivas spalio 20 d. nuskandino pirmąjį preky¬binį laivą – britų garlaivį Glitra; pirmasis laivas, nu¬skandintas be perspėjimo, buvo prancūzų AmiralGan-teaume, kurį spalio 26 d. nuskandino vokiečių povan¬deninis laivas U-24. Pradėtas rašyti naujas karinio jū¬rų laivyno istorijos skyrius; 1915-ųjų vasarį britai pa¬skelbė povandeninių laivų blokadą.

Pirmoji povandeninių laivų kampanija tęsėsi dau¬giau nei metus; skandalingiausias šios kampanijos “žygdarbis” – Kiunardo keleivinio laivo Lusitania ne¬perspėjus nuskandinimas 1915-ųjų gegužės 7 d. Ta¬da žuvo 1198 žmonės: 800 nuskendusiųjų buvo ke¬leiviai, 159 iš jų – amerikiečiai. Šis įvykis pakeitė neutralias Amerikos pozicijas, – po dvejų metų Ame¬rika paskelbė pradėsianti karą prieš Vokietiją. Taigi pirmoji povandeninių laivų kampanija išsikvėpė: ka¬riaujančios pusės parodė viską, kas buvo įmanoma. Tai niekieno nestebino, nes kampanijai prasidedant Vokietija Šiaurės jūroje turėjo tik 21 povandeninį lai¬vą (iš jų tik trys ar keturi, varomi benzinu, galėjo plau¬kioti vienu metu). Vis dėlto per metus nuskandintos 1 328 985 tonos sąjungininkų laivynams priklausiu¬sių krovinių buvo tam tikras ženklas ateičiai, kurios neteko ilgai laukti.

Tuo metu antvandeninių laivų mūšiai vyko įpras¬tesniais būdais. Vokiečių laivams Goeben ir Breslau įstengus niekieno nesulaikytiems perplaukti Vidurže¬mio jūrą ir pasiekti Konstantinopolį, kad paspartintų Turkijos įstojimą į karą, britų įūrų laivyno prestižui bu¬vo smogtas didelis smūgis. Siaurės jūroje abi pusės kartkartėmis rengė antpuolius; galima sakyti, kiek ge¬riau sekėsi britams. Kita vertus, puolančiosios vokie¬čių eskadros įstengė pasiekti, apšaudyti rytinėse An¬glijos pakrantėse esančius miestus ir pasitraukti ne¬patyrusios didesnės žalos. Eiliniai žmonės, absoliu¬čiai nieko nenutuokiantys apie modernius jūrų mū¬šius, buvo nepaprastai išgąsdinti. Tačiau pagerėju¬sio dėl radijo priemonių, padėjusių fiksuoti vokiečių veiksmus, sekimo priešų išpuoliai darėsi vis rizikin¬gesni. Hartlepulo-Skarboro puolimas 1914-ųjų gruodį ir veiksmai prie Dogerio pakrantės 1915-ųjų sausį vokiečiams, galima sakyti, buvo siaubingi. Netikėti su¬sidūrimai kiekviena proga su galingesnėmis britų pa¬jėgomis išugdė didžią pagarbą Britų jūrų laivyno žval¬gybai, nors vokiečiai niekada taip ir nesusivokė, kur labiausiai klydo. Praėjo daugiau nei metai, kol vokie¬čių kovinės eskadros išdrįso vėl pasirodyti Šiaurės jū¬roje. Šią pergalę britams padėjo pasiekti bevielis te¬legrafas, pranešimų perėmimas ir šifrų analizė.

Šiuos slaptus dalykus žinojo tik labai nedaugelis; visa pasaulio visuomenė aiškiai matė patį faktą, nes mūšiai jūrose vyko toliau, o jų apibendrinimus pateik¬davo laikraščių apžvalgininkai. Daug dėmesio susilau¬kė vokiečių lengvųjų kreiserių puolimo veiksmai toli¬muosiuose vandenyse, ypač išgarsėjo Indijos vande¬nyne veikęs Emden, kuriam vadovavo prityręs riteriš¬kas kapitonas Karlas fon Miuleris. Tačiau vienas po kito šie kreiseriai buvo naikinti; ir vėl nepaprastai svar¬bų vaidmenį juos sunaikinant suvaidino radijo ryšys.

Pati galingiausia vokiečiiįkreiserių jėga buvo vi-ceadmirolo Maksimiliano fon Špė Rytų Azijos eskad¬ra Ramiajame vandenyne. Eskadra buvo suformuo¬ta iš dviejų sunkiųjų kreiserių Scharnhorst ir Gneisenau, – kiekvienas iš jų ginkluotas aštuoniais 210 mm pabūklais, – ir trijų lengvųjų Emden tipo kreiserių. Fon Špė pajėgas turėjo atremti Pietų jūrose esanti australų eskadra, kuri turėjo greitą, modernų linijinį kreiserį Australia, ginkluotą aštuoniais 12 colių pa¬būklais; šis kreiseris galėjo sunaikinti visą vokiečių eskadrą. Rugpjūčio 23 d. į karą įstojus Japonijai, są¬jungininkų pajėgas papildė dviem moderniais garų va¬romais linijiniais kreiseriais, galinčiais plaukti 27 maz¬gų greičiu, ir keturiais mažesniais^kreiseriais. Susi¬dūręs su tokiomis pajėgomis, fon Špė neturėjo jokio pasirinkimo; jis pasileido plaukti per Ramųjį vande¬nyną. Lapkričio 1 d. pirmarūšiai jo kreiseriai nuskan¬dino du senstelėjusius kreiserius Good Hope ir Mon-mouth, kuriems vadovavo Keip Koronelio kontradmi-rolas seras Kristoferis Kradokas.

Britų atsakas buvo greitas ir stiprus. Naujasis jū¬rų ministras admirolas Fišeris paskyrė du savo paties projektuotus linijinius kreiserius Invincible jr lnflexib-le, ginkluotus kaip ir Australia 12 colių pabūklais; lini¬jiniams kreiseriams vadovavo viceadmirolas seras Do-vetonas Sturdis. Laivai buvo pasiųsti į Folklendo sa¬las, kad užkirstų kelią fon Špė į Atlantą. Ten gruodžio 8 d. ir susitiko abiejų pusių pajėgos, o po ilgo mūšio visi vokiečių laivai, išskyrus vieną lengvąjį kreiserį, bu¬vo pasiųsti dugnan. Fon Špė ir abu jo sūnūs žuvo mū¬šio metu. Britų visuomenei atrodė, kad akiplėšiškasis priešas susilaukė pelnyto nelsoniško atpildo; žmonės visai nesusimąstė, kiek laiko sugaišo didieji laivai, kol nuskandino gerokai silpnesnius priešininkus. Nedaug kam kilo klausimas, ar Fišerio linijinių kreiserių įgulos sudarė pakankamą jūrų galią, ar ne; atsakymas išaiš¬kėjo tik beveik po pusantrų metų. Didžiausias jurų mušis per visą karo istoriją įvy¬ko 1916-ųjų gegužės 31 d.; jame dalyvavo daugiau¬sia istorijoje laivų – 259. Vokiečiai dar kartą griebė¬si pažįstamos taktikos – “suluošinti” Didžiąją flotilę po truputį triuškinant jos narius. Britų atsakas taip pat buvo nenaujas: radijo ryšys padėjo Didžiajai flo¬tilei sekti vokiečių pajėgas. Tačiau mūšio metu ryšio priemonės patyrė techninę avariją (buvo gaunami klaidingi radijo signalai arba negaunama jokių), iš¬plėšusią iš britų rankų pergalę. Nors britai stebino vokiečių flotilę, jie neįstengė pasinaudoti savo pra¬našumu. Turėdami puikius pabūklus, gerus šaudme¬nis ir, be kita ko, taikliai šaudydami, vokiečiai suge¬bėjo smarkiau pakenkti savo priešininkams. Nioko¬jantys sprogimai sudaužė tris iš devynių Fišerio lini¬jinių kreiserių; laivai nuskendo, buvo užmušti beveik visi jų įgulų nariai. Puiki vokiečių vyriausiojo kariuo¬menės vado admirolo fon Šejerio taktika padėjo vo¬kiečių flotilei per vieną naktį išsisukti nuo gerokai gau¬sesnių priešininkų. Taktikos atžvilgiu šis mūšis, kurį britai vadina Jutlandijos, o vokiečiai – Skagerako mūšiu, geriau pasisekė vokiečiams, tačiau strategi¬jos atžvilgiu tai buvo britų pergalė; vokiečių atvirų jū¬rų flotilė karo metu nebevaidino svarbaus vaidmens iki 1918-ųjų lapkričio, kai pakrikusios moralės įgulos pradėjo atvirą maištą.

Baigiantis 1916-ųjų^vasarai, kai Rytų frontas vėl skendėjo liepsnose, o mūšis prie Somos buvojau beveik pasiekęs epogėjų, Vokietijos padėtis pasidarė beviltiška. Nebaudžiami vokiečių povandeninių laivų antpuoliai įgijo kaip niekada didelę reikšmę, todėl da¬bar jiems pritarė aukščiausioji vadovybė. Taigi spa¬lio mėnesį šio reikalo aktyviai ėmėsi ir patys vokie¬čių povandeniniai laivai: staigus be perspėjimo nu¬skandintų laivų skaičiaus padidėjimas lėmė lygiai to¬kį patį šuolį nuskandintų krovininių laivų suvestinė¬se. Nuo 1916-ųjų spalio iki 1917-ųjų spalio per mė¬nesį vokiečiai nuskandindavo ne mažiau kaip 300 000 tonų. 1917-ųjų vasario 1 d. vokiečių karinė vadovy¬bė oficialiai pripažino šiuos savo veiksmus. Ji paskel¬bė, jog prasidėjo niekaip nevaržoma kampanija; iš¬kart pasirodė didelį nerimą keliantys rezultatai – va¬sario mėnesį nuskandinta 548 671 tona krovinių, ko¬vo mėnesį – 603 369 tonos ir rekordiškai baugus skaičius balandį – 894 147 tonos.

Dabar išryškėjo labai reali grėsmė, kad sąjungi¬ninkai gali pralaimėti karą, nes jie nebegalėjo gauti būtinų karo atsargų iš užsienio, nuo kurių priklausė (tai buvo ypač aktualu Britanijai). Dabar jūrų karas iš esmės virto karu prieš povandeninius laivus. Tokį sprendimą iš dalies sąlygojo atitinkamas metodas – konvojinės sistemos, nuo kurios karo metais priklau¬sė visa Britanijos prekyba, atgaivinimas, iš dalies – naujos technologijos. Konvojai vis labiau ėmė kaus¬tyti vokiečių povandeninių laivų veiksmus – pasida¬rė sunku rasti taikinius ir juos atakuoti. Naujos technologijos – giluminės bombos, patobulintos minos, hidrofonai, vis plačiau naudojami lėktuvai ir neatski¬riama viso to dalis – radijo ryšiu besinaudojanti žval¬gyba, – apstulbusiems priešininkams nematomais būdais užkirto kelią povandeninių laivų išpuoliams. 1918-ųjų balandį pirmąkart sąjungininkų gauti krovi¬niai viršijo prarastų krovinių skaičių. Tai reiškė, jog vokiečių povandeniniai laivai nugalėti. Baigiantis karui vokiečiai prarado ne mažiau kaip 178 laivus; 140 – konkrečiai dėl priešininkų veiksmų. Vokiečių jūrų laivynas suskilo, prasidėjus maištams ir revoliucijai, tačiau povandeninių laivų įgulų moralė liko aukšta, šios įgulos vienintelės ir toliau vykdė savo parei¬gas, nors buvo praradusios daugiau nei 30 procentų karių. Šie žmonės paliko labai aiškias nuorodas at¬eities jūrų karui.

Karas ore

Tarp 1903-ųjų (kai pirmąkart pakilo broliai Raitai) ir 1914-ųjų Europos armijos ir laivynai eksperi mentavo, mėgindami panaudoti lėktuvus karo tiks lams; aviacijos entuziastai daug tikėjosi iš naujojo iš radimo, tačiau kariškiai gerokai abejojo dėl lėktuvi funkcijos ir naudos. Be lėktuvų, vokiečiai greitai ėmės ir dirižablių (cepelinų) gamybos – 1914-aisiais Va karų fronte jie galėjo skraidyti penkiais dirižabliais Greitai pasidarė aišku, jog šio karinio konflikto meti žvalgyba yra svarbiausias aviacijos uždavinys. Esan naujoms mūšių aplinkybėms, kavaleristai nebegalė jo susidoroti su tokiomis užduotimis, o lėktuvai, at virkščiai, galėjo padėti įveikti didelius atstumus i maždaug 100 km/h greičiu skubiai grįžti. Būtent Ką rališkojo lakūnų korpuso (KLK) ir prancūzų aviacijo tarnybos pilotai pastebėjo, kaip vokiečių Pirmoji armija iš esmės pakeitė kryptį ir pasuko Paryžiaus linh visatai baigėsi Marnos mūšiu 1914-aisiais.

Kai tik buvo pradėta aviacijos žvalgyba, reikėji imtis kontrpriemonių, – informacijos poreikį atsvėr būtinybė slėpti ją nuo priešo. Iš pradžių priešinink mašinų įgulos susitikusios viena kitai pamojuodavc tačiau šių nekaltų riteriškų gestų greitai buvo atsisa kyta. Lakūnai iš pradžių ėmė kautis šautuvais ir re veiveriais, o paskui griebėsi kulkosvaidžių. Šios pr mityvios kovos ir pakišo mintį apie naikintuvus – kar teoretikai ėmė mąstyti apie oro mūšių pranašumą.

Tikram kariniam naikintuvui būtinai reikėjo pii myn šaudančio kulkosvaidžio, tačiau didžiausia prc pelerinių lėktuvų problema – pats propeleris. Prc blemą sprendė abi pusės: pirmiausia prancūzų Gai ros ir Saulner komanda prie propelerio pritaisė de flektoriaus plokšteles, kad kulkosvaidis nenumušt propelerio, o 1915-ųjų balandį olandas Entonis Fc keris vokiečiams sukūrė specialų blokuojantį apars tą – sudėtingą mechaninę sistemą, gebėjusią sl stabdyti kulkosvaidžio papliūpą akimirksniu, vos ti priešais kulkosvaidį pasirodydavo propelerio briai na. Tokių pilotų kaip Maksas Imelmanas ir Osvaldą Belkė rankose monoplanas Eindecker 1915-aisiai sukūrė “Pokerio rykštės” legendą. Kartu su lobule jančiais naikintuvais brendo ir nauja lakūnų karta; ji buvo prityrę, sumanūs, negailestingi padangių asą raižę Prancūzijos ir Flandrijos erdves, stengdamiesi nuolatos didinti nukautų priešų sąrašus.

Stiprėjant aviacijai, oro mūšių rezultatai bylodavo tai apie vienos, tai apie kitos pusės pergalę. Vo¬kiečių 1915-ųjų ir 1916-ųjų pradžios pranašumas išblėso pasirodžius geresniems sąjungininkų lėktuvams, ypač prancūzų NieuportXVII ir britų DH2. Var¬žantis dėl oro pajėgų pranašumo svarbų vaidmenį vaidino lėktuvų skaičius, taktika ir organizavimas, ta¬čiau Vakarų fronte kiekvienos operacijos sėkmė dau¬giausia priklausė nuo lėktuvų kokybės. Rugsėjį vokiečių karinės aviacijos tarnyboje pasirodė pirmieji dvivamzdžiai naikintuvai “Albatrosai”, bauginę sąjungininkus visą rudenį ir pavasarį. 1917-ųjų balandį – “kruvinąjį balandį”, kaip buvo įprasta sakyti, – britai atsidūrė dugne; jaunų, nepatyrusių pilotų gyvybės užgesdavo vos po kelių mūšio dienų arba dar greičiau; po truputį ėmė kilti panika. Kaip tik tada pasirodė nau¬ja britų lėktuvų karta – triplanas Sopwith SE5a ir Sopvvith Camel, kurie įvykių eigą pakreipė sąjungi¬ninkams palankia vaga. Tik paskutiniais karo mėne¬siais vokiečiai lyg ir pradėjo perimti iniciatyvą, palei¬dę Fokker DVII, tačiau viskam pakeisti iš pagrindų nepakako laiko.

Galingieji padangių asai išties užvaldė žmonių vaizduotę, tačiau svarbiausia aviacijos užduotis viso karo metu buvo padėti žemėje kovojančioms pajė¬goms. Gyvybiškai svarbų vaidmenį lakūnai vaidino mūšių apkasuose metu, kur dominavo artilerija; pilotų funkcija buvo stebėti priešų įtvirtinimus, artilerijos ir kulkosvaidžių išdėstymą, įtvirtinimus užfrontėje. Greitai pradėta naudotis fotografine žvalgyba, padė¬jusia pažymėti apkasų ir artilerijos žemėlapiuose smulkiausias detales. Užtikrintai tobulėjo ryšys tarp žemės ir oro, ypač tarp artilerijos baterijų ir kontro¬liuojančios aviacijos, padėdavusios nustatyti priešo artilerijos pozicijas ir reguliuodavusios artileristų šū¬vius j taikinius.

Pirmieji oro mūšiai prasidėjo Vakarų fronte, ta¬čiau, savaime suprantama, tokio pobūdžio karo veiks¬mų buvo imtasi ir kitur. Rusai eksperimentavo (nela¬bai sėkmingai) su keturių variklių bombonešiais; Ita¬lijos ir Austrijos-Vengrijos kariniai lėktuvai skraidė ir kovėsi virš Alpių ir Adrijos jūros; 1918-aisiais Pales¬tinoje generolo Alenbio oro pajėgos sutriuškino tur¬kus. Be to, jūrų mūšiuose stebėjimai iš oro t

. . .

Pirmo Pasaulinio karo chronologija

ERC Hercogas Feinao nužudymas 28 Birželis 1914

Aurijos-Vengrijaos reikalavimas serbija suimti „Juodosios rankos“ lyderius 23 Liepa, 1914

Serbija kreipiasi pagalbos į Rusiją 24 Liepa, 1914

Serbija atsisako suimti „Juodosios rankos“ lyderius 25 Liepa, 1914

Airija-Vengrija paskelbė karą Serbijai 28 Liepa, 1914

Vokietija paskelbia karą Rusijai 1 Rugpjūtis, 1914

Vokietija paskelbia karą Prancūzijai 3 Rugpjūtis, 1914

Moltke įsako pradėti Schlieffeno plano įgivendinimą 4 Rugpjūtis, 1914

Vokietija įveda kariuomenę į Belgiją 4 Rugpjūtis, 1914

Ddž.Britanija skelbia karą Vokietijai 4 Rugpjūtis, 1914

Lo Kitchener mobilizuoja100 000 vyrų į Britanijos kariuomenę 7 Rugpjūtis, 1914

„Didžioji Berta” prieš didžiuosius fortus 12 Rugpjūtis, 1914

Airijos –Vengrijos kariuomenė okupuoja Serbiją 12 Rugpjūtis, 1914

Prancūzijos kariuomenė okupuoja „Lorraine“. 14 Rugpjūtis, 1914

Britų expedicinės pajėgos išsilaipina Prancūzijoje 22 Rugpjūtis, 1914

Prasideda mūšis prie Monco 23 Rugpjūtis, 1914

Prancūzų armija įgyvendina Planą 17 24 Rugpjūtis, 1914

Prasideda Tenenbergo mūšis 26 Rugpjūtis, 1914

Mūšis prie Heligolao 28 Rugpjūtis, 1914

Karo propaganda Bureau rašytojų konferencija 2 Rugsėjis, 1914

Mūšio dėl Marne pradžia 6 Rugsėjis, 1914

Prancūzai atakuoja vokiečius prie Asino upės 13 Rugsėjis, 1914

Alberto mūšis 25 Rugsėjis, 1914

Araso mūšis 1 Spalis, 1914

Pirmasis Alijanco numuštas Vokietijos lėktuvas 5 Spalis, 1914

Ipro mūšis 15 Spalis, 1914

Kanados pajėgos atvyksta į Dž.Britaniją 16 Spalis, 1914

Turkija prisijungia prie Centro 29 Spalis, 1914

Anglijos-Vengrijos pajėgų invazija į Mesopotamija 21 Lapkritis, 1914

Pirmasis naktinis bombardavimas(Farman MF-11) 21 Gruodis, 1914

Kalėdos Vakarų fronte 25 Gruodis, 1914

Pietų Afrikos pajėgos užima „Swakopmu“. 14 Sausis, 1915

Mūšis dėl Dogger seklumos 24 Sausis, 1915

BEF atakuoja „Neuve” bažnyčia 10 Kovas, 1915

Alijancų jūrų pajėgos atakuoja Daanellus 18 Kovas, 1915

Rola Garros panaudoja deflktorines plokštes 1 Balandis, 1915

Vokiečių ataka prie Ipro 22 Balandis, 1915

Alijanco išsilaipinimas Galijapolyje 25 Balandis, 1915

Lusitanijos nuskandinimas 7 Gegužė, 1915

Puolimas prie Arto 9 Gegužė, 1915

Italija paskelbia karą Airijai-Vengrijai 23 Gegužė, 1915

Vokietija atremia Ipro puolimą 25 Gegužė, 1915

Kuolicinių vyriausybių formavimas 25 Gegužė, 1915

Pirmasis „cepelinų“ anskridis prieš Looną 31 Gegužė, 1915

Isonzo puolimo pradžia 23 Birželis 1915

Suvla Bay užpuola Gallipolį 6 Rugpjūtis, 1915

Caras Nikolajus pasiskelbia ginkluotųjų pajėgų vadu 5 Rugsėjis, 1915

Pirmasis tankas pristatytas Britanijos karo vadams 11 Rugsėjis, 1915

Anglijos-Prancūzijos puolimas prie Artois-Loos 25 Rugsėjis, 1915

Alijanco pajėgų išsilaipinimas Solonikose 5 Spalis, 1915

Edi Cavell nužudymas 12 Spalis, 1915

Seras Douglas Haig, naujasBEF vadas 19 Gruodis, 1915

Britanija įveda karinę prievolę 2 Vasaris, 1916

Veunų puolimas 21 Vasaris, 1916

Vokietija skelbia karą Portugalijai 9 Kovas, 1916

Jutlaijos mūšis 31 Gegužė, 1916

Brusilovo puolimas 4 Birželis 1916

Lo Kitchener žūva jūroje 5 Birželis 1916

Anglų-prancūzų puolimo prie Somme pradžia 1 Liepa, 1916

Gorizijos puolimas 9 Rugpjūtis, 1916

Hienburgas paskiriamas Vokietijos gen.štabo viršininku 29 Rugpjūtis, 1916

Pirmasis Anglų tanko panaudojimas prie Flers-Courcelette 15 Rugsėjis, 1916

Prancūzai atsyja pagrindinį Veeno fortą 24 Spalis, 1916

Somone puolimo pabaiga 18 Lapkritis, 1916

Beatty pakeitė Jellicoe jungtinių pajėgų štabo viršiniką 29 Lapkritis, 1916

Lloyd George tampa Britų premjierministru 6 Gruodis, 1916

Nivelle paskyrimas vakarų fronto štabo viršiniku 12 Gruodis, 1916

Britai perima Zimmermano telegramą 19 Sausis, 1917

Mūšio prie Gaza pradžia 26 Kovas, 1917

JAV paskelbia karą Vokietijai 6 Balandis, 1917

Nivelle puolimo pradžia 9 Balandis, 1917

Arras puolimo pradžia 9 Balandis, 1917

Kanados kariuomenė užima Vimy Ridge 12 Balandis, 1917

Antruju Asino kautyniu pradžia 16 Balandis, 1917

Prancuzijos tankai pirmą kartą pasirodo mūšyje 17 Balandis, 1917

Petain tampa vakarų fronto štabo viršininku 15 Gegužė, 1917

Maria Bochkareva suformuoja moterų batalijoną 16 Gegužė, 1917

John Pershing paskiriamas AEF vadu 19 Gegužė, 1917

Britu ataka prie “Messines“ 7 Birželis 1917

Amerikos kariumenė atvyksta į Prancūzija 25 Birželis 1917

Graikija skelbia karą centro sąjungai 29 Birželis 1917

Karalius Georgas Vpasirenka Vinzoro pavae 17 Liepa, 1917

Britų puolimas Passcheaeleje 12 Spalis, 1917

Italų Caproretto puolimas 24 Spalis, 1917

Seras “Frederick Maude” mira Mesopotamijoja 18 Lapkritis, 1917

Didžioji tankų ataka prie “Cambrai “ 20 Lapkritis, 1917

Bolševikų vyriausybė išformuoja moterų batalijoną 21 Lapkritis, 1917

Wilsonas paskelbia 14 Punktų taikos programai 8 Sausis, 1918

Vokietija pradeda pavasarinį puolimą 21 Kovas, 1918

Foch paskiriamas aljanco kordinatoriumi Prancūzijoje 29 Kovas, 1918

3-čiasis Asino mūšis 27 Gegužė, 1918

Mūšis prie „Le Hamel “ 4 Liepa, 1918

Antrosios kautynės prie Marne 15 Liepa, 1918

Vokiečiai atsitraukia nuo Marne 20 Liepa, 1918

Amienso puolimas 8 Rugpjūtis, 1918

Aljanco pajėgu prasiveržimas ties „Albert “ 21 Rugpjūtis, 1918

Amerikiečių puolimas prie „Mihiel“ 12 Rugsėjis, 1918

Meuse-Argonne puolimo pradžia 26 Rugsėjis, 1918

Canal du No puolimas 27 Rugsėjis, 1918

Max von Baden paskiriamas Vokietijos Kancleriu 3 Spalis, 1918

Jungtinės pajėgos užima Hienburgo liniją 5 Spalis, 1918

Italų puolimas prie „Vittorio Veneto“ 23 Spalis, 1918

Vokietijos Kaizeris Wilhelm atsisako sosto 9 Lapkritis, 1918

Paliaubos 11 Lapkritis, 1918

Lloyd George laimi rinkimus Britanijoje 14 Gruodis, 1918

Paryžiaus taikos konferencija 12 Sausis, 1919

Versalio sutarties pasirašymas 28 Birželis 1919

Karikatūros

Amerikos magnetai ir Anglijos auksas

Antrojo internacionalo simbolis

Patvaldystės nuvertinimas

Rusų darbininkų ir valstiečių išnaudojimas

Karikatūra skirta karo aukoms

1914m. rusų karikatūra „Rusijos kareivis sudaužia kaktomis Vokietijos ir Austrijos- – Vengrijos imperatorius“

Sąjungų sistemos

Nepaisant pompastiško nacionalizmo didžiosios valstybės bijojo likti vienos. Vokietija, kurią gąsdino prancūzų revanšo troškimas, pradėjo anksti ieškotis sąjungininkių. 1882 m. Vokietija sudarė Trilypę sąjungąsu Austrija-Vengrija ir Italija. Vokietija ir Austrija-Vengrija įsipareigojo užstoti viena kitą, jeigu viena iš sąjungininkių būtų užpulta, Italija prisiėmė kiek kitokius įsipareigojimus. Apie sutarties turinį buvo sužinota tik po Pirmojo pasaulinio karo. Be to, Vokietija sugebėjo gana ilgą laiką išlaikyti gerus santykius su Rusija, taip buvo galima izoliuoti Prancūziją. Rusija su Austrija-Vengrija varžėsi Balkanų pusiasalyje. Greitai Vokietijai paaiškėjo, kad sudaryti sąjungą, į kurią įeitų abi tos šalys, bus neįmanoma.

Vietoj to Rusija ir Prancūzija susivienijo prieš Trilypę sąjungą. Sutartis tarp šių dviejų valstybių įsigaliojo 1894 m., o slaptose sutarties sąlygose buvo sakoma, kad Prancūzija ir Rusija stos į karą, jeigu jas užpuls viena iš Trilypės sąjungos valstybių. Taigi Prancūzija pasiekė, kad Vokietija, jei reikės, turėtų kovoti dviem frontais. Rusijai sąjungos sudarymas reiškė dideles prancūzų investicijas į rusų pramonę ir geležinkelių tinklo plėtimą.

Didžioji Britanija po kurio laiko irgi pradėjo ieškoti glaudesnių kontaktų su Prancūzija ir, su kiek mažesniu užmoju, su Rusija. Varžybos dėl pasaulio pasidalijimo trukdė šioms valstybėms surasti bendrą kalbą. Pirmosios dėl Afrikos viena kitą suprato Prancūzija ir Didžioji Britanija (žr. 48 psl.). 1907 m. Rusija ir Didžioji Britanija susitarė dėl įtakos sferų Azijoje. Sąjunga, kurią sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, buvo pavadinta Trilype santarve, arba Antante . Didžioji Britanija oficialiai paneigė, kad sutartis yra pastovi. Iš tiesų tai buvo slapta karinė sutartis tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, pagal kurią Didžioji Britanija iš karto stotų į Prancūzijos pusę, jei būtų užpulta Šiaurės Prancūzija.

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo I pasaulinis karas. Nuo pirmųjų karo dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių armijos įnirtingai puolė Lietuvą, iki spalio pradžios buvo užimtas Vilnius ir okupuota didžioji krašto dalis. Okupuotoje Rusijos Imperijos Pabaltijo dalyje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas – Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Balstogės ir Gardino sritis (becirkus). Sritys buvo padalintos į apskritis (kreizus), kurių skaičius ir ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o atskiroms sritims būdavo skiriami vokiečių kariniai viršininkai. 1916 m. buvo sujungtos Vilniaus ir Suvalkų sritys, o 1917 m. prie Lietuvos srities prijungta Suvalkų, 1918 m. – ir Baltogės – Gardino sritys. Nuo pat pirmųjų Lietuvos užgrobimo dienų okupantai visur planingai ėmė vykdyti rekvizicijas. Buvo rekvizuotas 1915, 1916 m. derlius ir netgi 1914 m. derliaus likučiai. 1916 m. birželio mėnesį vokiečiai paskelbė Oberosto valdymo taisykles, kurios vietos gyventojams draudė dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atėmė iš jų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, nepažįstamą žmogų priimti nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais. Uždrausta netgi važinėti dviračiais. Už pasipriešinimą okupantams ir jų įsakymų nevykdymą gyventojai būdavo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis. Valstiečiams vokiečiai nustatė dideles pieno, mėsos produktų ir įvairių žaliavų normas. Darbingi vyrai miestiečiai turėjo mokėti pagalvės mokestį, o valstiečiai – žemės mokestį. Okupacinė valdžia pristeigė dar daugybę mokesčių (degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų etc.). Lietuvos ūkis buvo pertvarkytas taip, kad galėtų išlaikyti Vokietijos Rytų fronto kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Prievolės buvo tokios didelės, kad gyventojai ėmė badauti. Įvesta kortelių sistema (1916 m. – 250 g duonos, 160 g miltų, 40 g bulvinių miltų). Lietuvoje ėmė plisti užkrečiamos ligos, labai išaugo mirtingumas. Daug vyrų vokiečiai išvarė į priverstinių darbų batalionus arba išvežė darbams į Vokietiją. Oberosto vadovai griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversi kraštą rinka Vokietijos pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ar kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, visais būdais stengėsi Lietuvą germanizuoti. Į kariną krašto valdžią Vokietijos vyriausybė žiūrėjo ne kaip į laikiną reiškinį, o kaip į karinės kolonialinės administracijos, kurią po karo ji norėjo įvesti visur, prototipą. Lietuvos gyventojai priešinosi vokiečiams, slėpė maisto produktus, nėjo į priverstinius darbus. Jaunimas būrėsi į slaptus būrelius, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo kolaboruojančių asmenų sodybas, stichiškai organizuodavo partizanų būrius. Toks pasipriešinimas okupantus vertė Lietuvoje laikyti nemaža karinių pajėgų.

Join the Conversation

×
×