A.Škėma ,,Balta drobulė”

33455 0

A.Škėmos romano „Balta drobulė“ 3 skyriaus ištraukos (nuo žodžių „ norėčiau būti akmeniu“ iki žodžių „- Oras malonus“) analizė

A.Škėma – vienas iš įdomiausių 20a. Prozininkų ir novelistų. Jis, kaip ir H. Radauskas, į pasaulį žvelgia modernisto akimis, nuodugniai gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenicją. Savo kūriniuose visiškai atsisako butinio kasdienybės vaizdavimo ie remiasi sąmonės srauto teorija – vyrauja praeities fragmentai, prisiminimai. Antanas Škėma yra susikūręs savą „maišto“ programą. Jo kultūra urbanisitinė, todėl jis kritiškai žvelgia į lietuvių literatūros atsilikimą, tautos uždarumą; individualiu požiūriu protestuoja prieš nussitovėjusias stereotipines tiesas. Šis Škkėmos požiūris atsispindi jo kūryboje. „Balta drobulė“ – tipiškas rašytojo romanas, kuriame aiškiai atskleidžiama jo asmenybė. Meilės išgyvenimai čia susipina su tragizmu – Škėmos žmogus pralaimi. Jam lemta žūti.

Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus – Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas išeivis, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šiis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas.

Ištrauka pradedama herojaus norų išsakymu. Jis trokšta atsiriboti nuo realybės, susilieti su gamta ir tapti jos dalimi: „Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde“. Tai kosminės ir žemiškosios erdvės objektai, bet ji

ie abstraktūs bejausmiai, o herojus trokšta būti aplinkos dalimi, būti įasmenintu. Garšva dažnai paskęsta savo vizijų, apmąstymų pasaulyje. Svajoja apie ramų, idilišką gyvenimą už viešbučio sienų, tačiau į šias skausmingas svajones žvelgia blaiviai, aiškiai suvokdamas jų beprasmiškumą.

Elena – moteris, kurią Garšva, dar būdamas jaunas, karštai pamilo. Jis prisimena, kaip Elena bandė įeiti į jo kambarį, „kaip šaukė jo vardą ir kūkčiojo“. Troškimas mylėti ir būti mylimam – dar viena svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Garšva negali sukurti šeimos, bijo įskaudinti Eleną. Šie išgyvenimai – taip pat didelis žingsnis beprotybės link. Herojui sunku. Jis kenčia, nes nori kurti, o tam reikia įkvėpimo. Jo siela tuščia ir vieniša, tad tokio poeto pasauliui nereikia. „Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?“. Elenos artumas ir meilė iš tiiesų įkvėptų Garšvos sileoje naują gyvybę. Ji tarsi atstoja tai, ko Garšva yra netekęs, tačiau toks svajonės įgyvendinimo būdas suteiktų daug skausmo mylimam žmogui. „Pasitenkint lovoj ir išgaut keletą legendų?“. Tai nebūdinga jo charakteriui. Jis yra atsakingas už savo jausmus, nenori būti impulsyvus.

Ištraukos antroji pastraipa sudaryta iš vieno sakinio. Garšva svarsto galimybę samdyti tarną, bet vėliau suvokia, kad svetimo žmogaus buvimas šalia jį užgožtų. Jis tebūtų stebėtojas, o to nepakanka. Apskritai Škėmos žmogus – pasitikintis savo jėgomis, norintis veikti vienas, be ki

itų pagalbos. Kasdieninė uždara „Up ir down“ (aukštyn ir žemyn) erdvė taip pat neleidžia atsiskleisti jo individualybei. Toks gyvenimas – beprasmiškas, niekur nevedantis.

Ištrauka pabaigiama Kamiu sukurtu Sizifo mitu. „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas parems akmenį“. Garšvos gyvenimas nelengvas, tarsi Sizifo akmens ridenimas. Toks darbas atrodo beprasmis, tačiau nuolat judant aukštyn, žemyn, lieka laiko apmąstymui. Taigi beprasmiškume yra ir prasmės. Sizifo mitas tarsi išpranašauja romano pabaigą. Toks monotoniškas kasdienybės ritmas veda į beprotybę – pralaimėjimą.

A. Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes žmogus paprasčiausiai nepajėgia atlaikyti realybės smūgių. A. Garšva bando sulėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras i bendrą idiliško gyvenimo visumą, tačiau veltui. Maištaudamas ir ieškodamas gyvenimo prasmės, bei nuolat išjuokdamas ir ironizuodamas tikrovę, jis tik pasmerkia save.

http://mintys.lt/Antanas_Skema_Balta_drobule.php

Apžvelgė: Krekas, ©

Apžvalga įdėta: 2004 04 28

Apie A. Škėmos romaną “Balta drobulė” girdėjau tik dvi nuomones, ir jos yra visiškai priešingos: arba šis romanas laikomas genialiu kūriniu, vienu geriausiu lietuvių literatūroje, tapusiu kultiniu, arba visiška nesąmone, klejone, sukeltą baltų arklių karštinės. Pastarąjį vertinimą nemaža dalimi įtakoja tai, kad šiuo metu minėtas kūrinys įtrauktas į mokykloje nagrinėjamos literatūros sąrašą. Nenuostabu, kad mokiniams, kuriems skaitymas nėra mieliausias užsiėmimas, modernios literatūros (ne šių laikų, o ieškojimų pradžios, dabar vadinamos modernizmo klasika) pavyzdys nėra &#

#8220;saldainiukas”.

Paprasčiausias romano “Balta drobulė” siužeto apibūdinimas būtų toks: nepilna lietuvio, dirbančio liftininku (keltuvininku), gyvenimo para. Romanas prasideda 15:54 (“šešios iki keturių popiet”) ir baigiasi kitos dienos dvyliktą (“kelios minutės iki dvyliktos”). Lyg ir niekuo ypatingas darbas keltuve (A. Škėma vartoja šį žodį, nors man labiau tiktų “liftas”; beje, darbinis kūrinio pavadinimas buvo “Keltuvas”): durys atsidaro, durys užsidaro, aukštyn, žemyn, sustojam, judam ir vėl “up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje”. Darbo monotonija suka Antano Garšvos (pagrindinis veikėjas; tiems, kas nežino) mintis ir natūraliai išsilieja “sąmonės srauto” rašymo technika: nuo keleivių, važiuojančių liftu, peršokama prie A. Garšvos minčių apie mylimąją Elena, nuo vaikystės prisiminimų, pateikiamų pirmojo asmens akimis, – prie trečiojo asmens vardu pasakojimo apie pagrindinio veikėjo praeitį (vaikystės nuotrupos, jaunystė Kaune, kova su bolševizmu, “perkeltųjų asmenų” (“dipukų”) stovykla).

Literatūros kritikai romaną “Balta drobulė” laiko vienu įdomiausiu literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo – absurdo žmogaus – likimą. A. Camus, S. P. Sartre’o, E. O’Neill’o, S. Beckett’o, C. G. Ju

ung’o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą. Paprastai šie žodžiai skamba lėkštai bei nuvalkiotai ir retai pasitaiko išimčių – nebent gero rašytojo, turinčio ką pasakyti, kūriniuose. A. Škėmos “Balta drobulė” ir yra tokia išimtis.

Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių (“Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę”, “Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų”), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer’io: “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.”). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų:

“Tuoj pat pažinsi europietį”, tarė kartą maloni senutė. “Europiečiai skaito knygas.”; “Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas.”; “užuolaidos – išsprendžiamumo simbolis”; “Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?”.

Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga.

P.S. Ir dar: “prisiminkime, kad A. Škėma pagrindinius savo veikalus parašė dar tada, kai pačių amerikiečių literatūroje nebuvo pasirodę publicistiniai ir meniniai “nuogo žmogaus” manifestai, kurių publikacijos virsdavo savotiškomis “literatūrinėmis bombomis”, nei Dž. Boldvino “Kitos šalies”, nei F. Roto “Portnojaus skundo”, nei Dž. Keruako “Kelyje”, nei didžiumos bitnikų prozos. Jei tokioj situacijoj A. Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje”. Galiu pasirašyti po kiekvienu šiuo A. Bučio žodžiu.

________________________________________

Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė)

Balta drobulė. Balta. Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė.? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei? {minties šuolis}

Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu – – –”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk. <.> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis –beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.

Jis tęsia pokalbį apie būtį: “Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.” Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripažįsta.

Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais – jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo “tikrojo” optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: “prieštarauju pats sau”. Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio

Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: “Drėgna buvo lauke. Vėsoka.” Jo siela uždara kaip “gretimo namo langinės”. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.

Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena – “Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius” – ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: “Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<.> Nebesityčiosiu daugiau.” Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: “Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.” Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras – akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Žodis – Antano Garšvos kūryba.

Staiga “išnyko laikas”. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: “Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta”. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim “mėlyno kraujo klane”. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk – beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu. “Trisdešimt aštuoni chalatai”, uždaros langinės “ir plevėsuojanti ugnis”.

Visa tai tik prisiminimai, visa tai tėra tik herojaus užrašai.

A.Škėma tuos užrašus lygina su “dabartinio” Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos iškyla, pasirodo jaunieji: “Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<.> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami”.Garšva žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. Kalba su vienu iš jų: “Taip, vaikine, ir tau nelengva.<.> Taip, vaikine, rytoj vėl užuolaidos.” .užuolaidos. – užkliuvo žodis Antano sąmonėje. “Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės – ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų.” Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti . kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali – . “pakabintos”. Šie žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta ir viltis. “Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras”. pasąmonėj vėl suskamba mirties gaida.

A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi.

Antanas Garšva – paukštis be sparnų. Jam gyvenimas atėmė teisę pakilti, todėl jis save pasmerkia amžinai kančiai.

Antano Škėmos romano ,,Balta drobulė” ištraukos analizė ir interpretacija

Antanas Škėma- vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.

Trys pirmieji ištraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supažindinančios skaitytoją su pasakotojo vidine būsena. Pati pradžia- trapus ,,norėčiau”. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina” prieš skaitytoją, atveria savo svajų labirintus svetimai akiai, bendrauja betarpiškai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde,”- ką sako toks troškimas susitapatinti su šiais gamtos motyvais? Tai- siekis atsiriboti nuo savęs, savojo fizinio, tačiau iš dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūną pasiliekant akis ir pojūčius, tačiau išsižadant jausmų, apsiribojant vien logišku aplinkos stebėjimu ir analize. ,,Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą,”- ši būsena pati primytiviausia iš esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai- lyg būsena augalo, pranašesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybę: ,,Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu”. Kažkas dar yra likę, kas trukdo ramia širdimi nutraukti visus ryšius su pasauliu ir atsiduoti nešališkai, objektyviai analizei. Tas ,,kažkas”- Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumščių dūžiai vis dar aidi pasakotojo pasąmonėje, neleisdami išeiti, palikti, atsiriboti. Tie dūžiai- lyg trapus ir plonas sąsajų siūlas, laikantis pririštą prie gyvenimo, kuris jau taip netoli nuo absurdiško egzistavimo ribos. Atsiveria tarsi du keliai (abu- beveik neįmanomi, įmanomas tik nuolatinis balansavimas tarp jų, stengiantis nenukristi vienon ar kiton pusėn); leistis kūniškų aistrų valdomam ir ,,išspausti” keletą kūrybos lašų iš savęs arba atsiriboti nuo pasaulio, likti su savimi ir stengtis iš egzistencijos be sukrėtimų išgauti nors ką nors panašaus į kūrybą, į kūrinį. Ryški retorika leidžia skaitytojui suprasti, kad pats pasakotojas- veikėjas- supranta abiejų situacijų neįmanomumą, ribotas galimybes bent pradėti kurios nors vienos siekti. ,,Tebenoriu rašyti”- visas būties tragizmas telpa šioje frazėje. Kūrėjas nori kurti, nesvarbu, kokia to kaina ar rezultatai, nesvarbu, kad galbūt nieko neišeis- niekas nesvarbu.

Ryškiai ištraukoje išsiskiria trumpiausia jos pastraipa, apsiribojanti tik dviem žodžiais: ,,Pasisamdyti tarną?”. Tai vis to paties siurrealistinio monologo, sekamo pasakotojo Antano Garšvos sąmonėje, tąsa. Trumpas ,,sąmonės srauto” nuokrypis pagalbos ieškojimo link. Poetas, nebematydamas būdų ,,susitarti” su savo sąmone ir rasti racionalų būdą esamai situacijai išspręsti, trumpam susimąsto apie galimybę nelikti vienas, tačiau ir nebesusidėti su Elena, o susirasti visai naują palydovą- tarną. Šis tarnas būtų lyg skydas nuo pasaulio, lyg šiuolaikinis ,,atstovas spaudai”, lyg tylus vedlys, iš kelio šalinantis kliūtis ir leidžiantis savo ponui eiti pasirinktu keliu be sustojimų, atsiduodant stebėjimui ir analizei, stebint lietų, tačiau nesušlampant. Bet. ,,Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda.” Individualistinė kūrėjo prigimtis nugali. Garšva savo sąmonėje nusprendžia į naują kelią žengti vienas, visai nesvarbu, ar pasiseks rasti kelio gale tai, ko ieškodamas išeini, išėjai ar išeisi. ,,Up ir down, up ir down,”- lietuviškai amerikietiškas slengas, pakilimai ir nuopuoliai, juoda ir balta, kontrastai ir paradoksai- visa susipina į vieną pulsuojančią giją, paklūstančią sukiršintos šizofreniškos sąmonės refleksams, ir staiga- taškas. ,,Senos legendos nežūsta”. Kas sena, tas tikra, o kas tikra, tuo galima tikėti. Kai tiki, esi ramus. Antanas Garšva atranda kažkurioje sąmonės ar pasąmonės kertėje tūnančią tiesą, tikrą ir nesumeluotą. Atranda prasmę, kuri pasirodo iš tamsaus beviltiškumo užkaborio, seniai laukta, kone palaidota. ,,Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa”, nes kiekviena tiesa- kitokia, nes kiekvienas pats yra tiesa. Reikia patirti kiekvienam savo rutiną, kad suprastum, kai ateis džiaugsmas, jog jis tikrai atėjo. Reikia, kad eitum vienas, susirinktum visus įspūdžius į savo paletę, iš kurios, tirštai kabindamas dažus, galėtum paskui spalvinti savo prisiminimus. Negalima dalytis savais potyriais, negalima savintis kitų, nes paletė atsiskies. Kam tapyti akvarele, jei galima guašu. ,,Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį”; kai tu padarysi viską, ką galėjai, kiti galės naudotis tavo darbo vaisiais. Bet dirbti turi vienas. Kurti turi vienas. Gyventi turi vienas, o numirti- vienišas. Tokia tvarka, tokia senos legendos prasmė; tokia Sizifo teisybė.

Antano Škėmos ,,Balta drobulė”- tikras jautrumo vadovėlis, kurį perskaitęs, pats nevalingai pasijunti esąs truputėlį beprotis. Puslapis po puslapio- vis gyvenimo duženos, dėliojamos psichologinio griuvimo sąskaita, hipiško ekshibicionizmo protrūkiai, neleidžiantys ištrūkti ir sausam išlipti iš sąmonės verpeto- nuosekliai sudėlioto koliažo. Perskaitai, pauostai popierių. o tavo veidas šinšilo. Ramaus idioto.

Štai tokia štai mano interpretacija  nelabai kas gero apie Škėmą šitam puslapy buvo, tai pamaniau, įdėsiu savo šedevrą  nors po teisybei ,,Baltos drobulės” taip ir neperskaičiau.  jei kam kilo kokių mičių, galit brūkštelt porą žodžių į antyte_a@one.lt lauxiu 😉

http://katekizmas.group.lt/text/lietuviai/skema/balta_drobule.htmluj

http://minciu-pasaulis.net/index.php?cat=2&page=2

http://anthology.lms.lt/texts/58/tekstas/01.html

“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip i

. . .

Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių (“Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę”, “Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų”), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer’io: “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.”). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų:

“Tuoj pat pažinsi europietį”, tarė kartą maloni senutė. “Europiečiai skaito knygas.”; “Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas.”; “užuolaidos – išsprendžiamumo simbolis”; “Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?”.

Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga.

P.S. Ir dar: “prisiminkime, kad A. Škėma pagrindinius savo veikalus parašė dar tada, kai pačių amerikiečių literatūroje nebuvo pasirodę publicistiniai ir meniniai “nuogo žmogaus” manifestai, kurių publikacijos virsdavo savotiškomis “literatūrinėmis bombomis”, nei Dž. Boldvino “Kitos šalies”, nei F. Roto “Portnojaus skundo”, nei Dž. Keruako “Kelyje”, nei didžiumos bitnikų prozos. Jei tokioj situacijoj A. Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje”. Galiu pasirašyti po kiekvienu šiuo A. Bučio žodžiu.

Antanas Škėma- vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.

Tai tikras XXa. žmogus. Jis – intelektualas Emigranto padėtis neatitinka A.Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Iš to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško, bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasaulio vaizdo, iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšva sprendžia amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam gyventi. Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities vaizdavimas, Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais). Vaizduojamas ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe – viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas romane psichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės srautą, pasąmonės impulsus. Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimo sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis. Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigia būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą ištikusi tragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o instinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitą žmogų). Kas tokiame absurdiškame pasaulyje priklauso nuo žmogaus? Gyvenimą įprasmina menas, kūryba, dvasia. lšeivijos kritika pabrėžia, kad “Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina mąstyti, įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.

Join the Conversation

×
×