pirmasis pasaulinis karas

R E F E R A T A S

Nuo XIXa. vid. iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir visame pasaulyje įvyko daug reikšmingų pasikeitimų. Keitėsi valstybės santvarkos, sienos, ekonomika, žmonių gyvenimo būdas. Keitėsi ir pasaulio žemėlapis, nes galingiausios valstybės stengėsi išplėsti kolonijų valdas, padidinti savo įtaką.

Pirmoje XIXa. pusėje Europos šalių pramonės techninis išsivystymas nebuvo vienodas ir pamažu plėtėsi iš Vakarų į Rytus. Labiausiai pramonė pažengusi buvo Anglijoje. Belgija taip pat nedaug atsiliko nuo jos. 1830-1870m. prasidėjo sparti Prancūzijos, o kiek vėliau – Vokietijos inndustrializacija.

Pramonės raida antroje XIXa. pusėje dažnai patirdavo krizę. Europoje plintant industrializacijai buvo ieškoma būdų, kaip išvengti krizių, apriboti nevaržomą lenktyniavimą. Įmonės jungėsi į didelius susivienijimus, koncernus, trestus. Kūrėsi monopolijos. Labiausiai pramoninkai reikalavo iš valstybės naujų rinkų, kolonijų užkariavimo. Taip Europos valstybės įsitraukė į kovą dėl užjūrio teritorijų grobimą.

Europos valstybių vadovai buvo įsitikinę, kad valstybės savo galingumą gali įrodyti tik demonstruodamos jėgą, plėsdamos savo teritorijas, grobdamos kolonijas. Daugelis politikų teigė, kad jeigu Anglija ir Prancūzija nevykdys imperialistinės politikos, tai jas aplenks Rusija arr net Graikija bei Rumunija.

Kolonijų politiką rėmė ir profsąjungos bei socialistinės partijos. Buvo tikima, kad europiečiai padės vystytis atsilikusioms tautoms. Iš tiesų daug kolonijų valdytojų, misionierių pasišventę kovojo prieš vietinių gyventojų išnaudojimą, steigė mokyklas, ligonines, administracijos aparatą.

1902m. Japonija ir Anglija pa

asirašė sąjunginę sutartį, kurioje numatė kilus karui viena kitai padėti. Turėdama tokį užnugarį, 1904m. vasario mėn. Japonija užpuolė Rusiją. Rusijos sausumos kariuomenė ir laivynas buvo sutriuškinti. Apie 1905m. pasaulio dalybos praktiškai baigėsi. Vis didėjo nesutarimai ir įtampa tarp Europos valstybių. Pusiausvyros ir Europos saugumo sistema buvo sugriauta.

Europos valstybių interesai susidūrė visuose žemynuose. 1898m. tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Afrikos teritorijos dalies prie aukštutinio Nilo, kurią buvo užėmę prancūzai, kilo Fašodo krizė. Karas tarp šalių neprasidėjo tik todėl, kad Prancūzija atitraukė savo kariuomenę.

Dar rimtesnis susidūrimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kilo Maroke, į kurį pretendavo abi šalys. 1905m. pirmoji ir 1911m. antroji Maroko krizės buvo išspręstos taikiai. Panašūs konfliktai tarp Europos šalių įsiplieskė ir kituose žemynuose. Visiškai nusilpusioje Osmanų imperijoje siekė įsigalėti ir joos teritorija apkarpyti Rusija, Austrija, Vokietija, Anglija, Prancūzija. Būtent ši valstybių konkurencija paskatino Europos šalis diplomatinėmis priemonėmis Artimuosiuose Rytuose užtikrinti “status quo”.

1879m. Austrija – Vengrija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padėti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusiją. Tai buvo vieno pirmųjų Europoje politinio ir karinio bloko kūrimosi pradžia. Jau vien tai, kad sutartis buvo slapta, paskatino ir kitas šalis ieškoti partnerių ir sudaryti panašius susitarimus.

Tuo metu ryšių su Vokietija ir Austrija – Vengrija ėmė ieškoti Italija. Kai 18
881m. prancūzai užėmė Tunisą, italai išsigando, kad kelias į Afriką jiems gali būti užkirstas. Po neilgų pasitarimų Italija 1882m. prisijungė prie Austrijos – Vengrijos ir Vokietijos sutarties. Taip buvo sudaryta Trilypė sąjunga, prie kurios po metų prisijungė Rumunija, o vėliau dar keletas šalių. Taip susikūrė karinis blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui.

1907m. rugpjūčio mėn. tarp Anglijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis, kuria abi šalys apribojo savo įtakos sferas ir išsprendė buvusius nesutarimus Azijoje. Rusija sutiko nebesikišti į Afganistaną ir paliko jį Anglijos įtakos sferai. Persija buvo padalyta taip: šiaurinė dalis tapo Rusijos įtakos sfera, o pietinė – atiteko Anglijai. Abi šalys sutarė nepretenduoti į Tibetą, kuriame pripažino Kinijos įtaką.

Pasirašius šią sutartį, Rusija ir Anglija tapo sąjungininkėmis. Kadangi jau prieš tai buvo pasirašytos Anglijos ir Prancūzijos bei Prancūzijos ir Rusijos sutartys, šios šalys dabar susivienijo į vieningą bloką, kuris buvo pavadintas Antantės sąjunga. Taip Europa suskilo į du priešiškus karinius ir politinius blokus.

1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnojo karinis konfliktas. Vėliau dėl plataus karinių veiksmų masto ir didelio kariaujančių valstybių skaičiaus jis buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai, visos kariaujančios šalys turėjo neregėtai daug aukų. Planuotas žaibiškas karas užtruko kelerius metus ir labai nualino Senąjį žemyną. Karas paaštrino krizes kariaujančiose šalyse, todėl ja
am baigiantis žlugo iki tol Europoje dominavusios Vokietijos, Austrijos – Vengrijos ir Rusijos imperijos.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionalizmas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė. Tokia propaganda buvo veiksminga, ir didesnė dalis europiečių pritarė karui.

Austrija – Vengrija, būdama tikra dėl Vokietijos paramos ir nepaisydama Rusijos perspėjimo, 1914m. liepos 23d. Belgradui įteikė ultimatumą. Jame buvo reikalaujama pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti, imtis priemonių prieš radikalus; jose turėtų dalyvauti ir slaptoji Austrijos – Vengrijos policija. Ultimatumą reikėjo įvykdyti per 48 val. Nors, kaip jau buvo minėta, Europos valstybės suprato Austrijos – Vengrijos pasipiktinimą, toks griežtas ultimatumas buvo sutiktas nepalankiai. Serbija, patariant Antantės valstybėms, Austrijai – Vengrijai pasiuntė atsakomąjį notą, kad priima beveik visas padiktuotas sąlygas. Berlynui ir Vienai tai buvo staigmena, todėl jie, užuot apsvarstę susidariusią padėtį, toliau vadovavosi iš anksto numatytu planu. Liepos 28d. Austrija – Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Kitą dieną Rusija paskelbė dalinę mobilizaciją, o Austrija – Vengrija, atsakydama į tai, – visuotinę mobilizaciją.

Rugpjūčio 1d., nieko nelaukdama, Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, o rugpjūčio 3d. jos armija įžengė į Belgiją. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus, rugpjūčio 4d
d. į karą įstojo Anglija. Per kitas dienas į karą įsitraukė ir Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalio mėn. Jos pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Vokietijos imperiją bei susilpninti jos karinę bei politinę galią, atsiimti Elzasą ir Lotaringiją. Hamburgas turėjo tapti laisvuoju miestu, pavaldžiu Anglijai, Šlezvigas ir Holšteinas turėjo būti prijunktas prie Danijos. Anglija savo kolonijų valdas Afrikoje turėjo išplėsti Vokietijos sąskaita.

Rusiją labiausiai domino Juodosios jūros baseinas, ji norėjo kontroliuoti jo sąsiaurius.

Per karą šie tikslai buvo ne kartą taisomi ir tikslinami. 1916 – 1917m. Vokietija galutinai nusprendė atskirti buvusias Rusijos vakarines gubernijas, o ten gyvenusių tautų teritorijoje sukurti vasalines valstybes. Vokietijos vadovybė siekė atkurti nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę. Ji turėjo tapti patikimu barjeru, skiriančiu Prūsiją nuo Rusijos, bei atsvara Lenkijai. Prasidėjusį karą visi Europos šalių gyventojai sutiko labai entuziastingai. Minios demonstrantų užtvindė miestų gatves ir aikštes, buvo reiškiamas solidarumas su vyriausybėmis. Apskritai Europa tuo metu išgyveno ypatingą dvasinę būseną: žmonėms atrodė, kad štai dabar atėjo metas praktiškai įrodyti meilę tėvynei.

1915m. pavasarį ir viena, ir kita kariaujanti pusė mėgino perimti iniciatyvą ir pralaužti fronte įrengtus įtvirtinimus. Prancūzai ir anglai ne kartą sunkiąją artileriją bandė su žemės paviršiumi sulyginti vokiečių apkasus ir pralaužti gynybą. Visi puolimai buvo nesėkmingi.

1916m. vasario mėn. Vokiečiai pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų tvirtovę gynybinėje grandinėje – Verduną. Jie tikėjosi, kad, patyrę daug nuostolių, sąjungininkai ims trauktis. Tačiau per devynis mėnesius prie Verduno tvirtovės trukusiose kovose, vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Žuvo per 700 tūkst. kareivių. 1916m. lapkričio mėn. Vokiečių kariuomenė buvo priversta nutraukti puolimą.

Nepavyko ir 1916m. liepos – lapkričio mėn. Surengtas anglų puolimas. Anglai ir prancūzai jame neteko 614 tūkst., o vokiečiai – 650 tūkst. kareivių. Šios kovos išsekino Vokietiją ir jau 1916m. pab. vokiečių kariuomenėje ėmė trūkti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi. 1914m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų Prūsijoje, o Austriją – Vengriją Galicijoje. Rusų puolimas buvo neparengtas, puolančios armijos nekoordinavo savo veiksmų, joms trūko paramos ir užnugario. 1914m. rugpjūčio pab. per Karaliaučių vokiečiai traukiniais skubiai permetė kariuomenę prie Tanenbergo ir sutriuškino antrąją rusų armiją. Rugsėjo 6 – 15d. vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Iki 1914m. rugsėjo 15d. rusų karinės pajėgos buvo išvytos iš Rytų Prūsijos.

1915m. vasarą, prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai sutriuškino Serbiją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos, Kuršo teritorijas, priklausiusiais Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos caras Nikolajus II nesutiko. 1916m. birželio mėn. Generolo Brusilovo vadovaujamos rusų pajėgos perėjo į puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams. Po tokios pergalės į karą Antantės pusėje įstojo Rumunija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o netekusi daugiau nei vieno milijono kareivių Rusijos kariuomenė demoralizuota.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui abi galingiausios jūrų valstybės – Anglija ir Vokietija – stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną. Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. 1915m. pavasarį anglų karinis jūrų laivynas kontroliavo jūrų kelius ir sąsiaurius. Vokiečiai, patyrę keletą nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti anglų atvirame mūšyje, vokiečių admirolai patarė imperatoriui Vilhelmui II pradėti povandeninių laivų karą. Vokiečiai tikėjosi, kad be įspėjimo skandinant prekybinius anglų laivus, Anglija bus atkirsta nuo jos kolonijų ir žaliavų šaltinių. Panašią blokadą prieš Vokietiją vykdė ir Anglija.

Prasidėjus poziciniam karui Vakaruose, pirmą kartą karo istorijoje buvo panaudotas dujų ginklas. 1917m. pr. anglai panaudojo dar vieną naują karo priemonę – tankus. Jų pagalba sąjungininkai ne kartą pralaužė fronto liniją.

Visi ištekliai ir resursai buvo skirti tik frontui. Kartu pradėta riboti piliečių laisves: darbininkams draudžiama streikuoti įvesta griežta darbo kontrolė. Visose kariaujančiose šalyse buvo išleisti specialūs įstatymai, kuriais buvo leista suimti bet kurį žmogų, įtariamą veikusį prieš šalies interesus spaudai buvo įvesta cenzūra. Laisvą žodį pakeitė karo propaganda, kurią buvo norima įtikinti piliečius būsima pergalę. Tačiau po kelerių karo metų, nežiūrint visų šių priemonių piliečiai suvokia, kokią žalą padarė karas. Visose šalyse prasidėjo demonstracijos, neramumai, o kai kuriuose – ir revoliucijos.
Kai Vokietija paskelbė karą Rusijai, rusų kariuomenė buvo telkiama Lietuvos – Vokietijos pasienyje. Lietuvoje buvo vykdoma skubota mobilizacija, pradėti rekvizuoti arkliai ir vežimai, o svarbiausią maistas reikalingas kariuomenei.
1915m., patyrusi pralaimėjimą Rusijos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300tūkst. Lietuvos gyventojų pasitraukė drauge su rusų kariuomenę arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiuose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Petrograde, Maskvoje.
1917m. vokiečių armija užėmė visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos. Dauguma ėmė laukti sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizicijų, dėl visokių pyliavų bei mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių valdžia su vietos gyventojais elgėsi labai išdidžiai, kartais prasitardami, kad po karo jie lietuvių žemėse įkursią puikius ūkius. Okupantai iš gyventojų stengėsi išgauti kuo daugiau gėrybių. Jos buvo skiriamos Vokietijos ir jos kariuomenės reikalams.

Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų buvo pradėtos rekvizicijos ūkininkai turėjo duoti sunkiai pakeliamas natūrines duokles bei mokėti mokesčius. Buvo įvesta įvairių baudų ir kontribucijų. Sparčiai buvo kertami miškai, o medžiai vežami į Vokietiją. Vokiečiai ypač reikalavo kirsti ąžuolynus. Vyrus gaudė ir vežė dirbti į Vokietiją. Priverstiniams darbams buvo steigiami darbo batalionai, kuriuose žmonės buvo laikomi kaip belaisvių stovyklose.

Prasidėjus karui, Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškų gamtos rezervų, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.

Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusų kareivių nei vokiečių, prancūzų bei anglų. Blogai apginkluoti ir maitinami rusų kareiviai, vadovaujami negabių generolų, 1915m. patyrė skaudžių pralaimėjimų. Patyrus tokį triuškinantį smūgį, Rusijos vadovybė 1916m. surengė kontrpuolimą. Dėl blogos ginkluotės, prasto vadovavimo Rusijos kariuomenė neteko daugiau kaip vieno milijono kareivių, o frontas buvo pralaužtas tik keliuose vietose. Tokios beprasmiškos aukos labai demoralizavo kariuomenę, kareiviai ir karininkai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą, nepaklusti įstatymams.

Revoliucija, kuri pagal Vakarų kalendorių prasidėjo 1917m. kovo pr., Rusijoje vyko vasario mėnesį, todėl ir vadinama Vasario revoliucija.

Nuvertus carą, valdžia Rusijoje pasiskirstė tarp dviejų valdymo organų. Petrograde, Maskvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose nemažą įtaką turėjo sukurtos darbininkų ir kareivių tarybos, sudarytos daugiausia iš socialdemokratų – menševikų, bolševikų, o taip pat socialistų – revoliucionierių, sutrumpintai pagal pirmąsias raides (SR) vadintų eserais. Šios tarybos atstovavo darbininkų, valstiečių, kitų žemesniųjų sluoksnių interesams.

Po Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševikų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializmą, bolševikai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliuciją

Paraginti Lenino, bolševikai pradėjo aktyvią tokių tikslų propagavimo kompaniją. Bolševikų šūkiai tampa labai populiarūs, nes žmonėms atrodė, kad jie išspręs daugelį Rusijos problemų. Valstiečiai, gavę žemės, patys ją dirbs ir naudosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisingai galės padalyti gautą pelną. Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todėl neliks biurokratų, bus panaikinta policija.

Išaugus bolševikų autoritetui, jau 1917m. liepos mėn. Petrograde jie mėgino įvykdyti ginkluotą sukilimą. Tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vėliau bėgti į Suomiją. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikų vadai buvo pasodinti į kalėjimą.

Po 1917m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgėlių politiniai veiklai. Tų pačių metų kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba, kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą Petrograde (1917m. gegužės 27d.). Didesnioji seimo dauguma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, likusieji pasiūlė siekti autonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo.

Nepriklausomybės siekiančiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo užsienio lietuvių parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915m. ir 1917m. surengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valstybę. Dar vienoje konferencijoje 1916m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuotos Lietuvos atstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Dar 1916m. lapkričio 5d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė jog Lenkijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji įkurta Lenkų tarybą tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba į jos dalį. 1917m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijai, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas aktyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneigdami lenkų argumentus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917m. liepos mėn. Kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo sąlygas. Svarbiausiais lietuvių reikalavimas buvo sušaukti lietuvių konferenciją.

Vokietijos vyriausybei leidus, 1917m. rugsėjo 18-22d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija. Daugiau kaip du šimtai lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimų. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, kuria kaimynine valstybe remtis. Visi kalbėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliuciją ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. Konferencijos delegatai išsirinko Vykdomąjį organą – Lietuvos tarybą iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona.

1917m. gruodžio 11d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaracija kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažadą Vokietijai, kilo lietuvių visuomenės nepasitenkinimas.

Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atgavima nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti busimajame Steigiamajame seime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje keturi tarybos nariai – socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavičius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pabaigoje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybe be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino laukti palankių aplinkybių ir okupantu nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba paskelbtu Lietuva nepriklausoma valstybe.

1918m. vasario 16d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26) ir pasirašė naują nutarimą – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Nepriklausomybės Aktas išreiškė visų lietuvių tautos partijų ir srovių sutarimų dėl svarbiausio dalyko – kurti ir gyventi nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos valstybėje, laisvoje nuo bet kokių išankstinių įsipareigojimų kitoms valstybėms.

Kovo mėn. 23d. Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, koks jis buvo paskelbtas vasario 16d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11d. akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą.

Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio rėžimo. Vidaus padėtis dar labiau pablogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietuvą sujunkti su Prūsija ar Saksonija. 1918m. liepos pradžioje Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu.

1918m. lapkričio 4d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Valdemarui sudaryti Lietuvos vyriausybę. Ministrų kabinetas siekė išlaikyti tvarką valstybėje ir apsaugoti jos sienas. Buvo numatyta susitvarkyti valstybės viduje, suorganizuoti valstybės valdymą, teismą, švietimą. Tuo metu dar nebuvo nustatytos valstybės sienos, būsimą Lietuvos valstybės teritoriją valdė okupacinė vokiečių valdžia. Vyriausybė pradėjo kurti ministerijas, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragindavo organizuoti vietos valdžios organus. Tačiau svarbiausiais uždavinys buvo burti savo kariuomenę valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė ne kartą mėgino tarpininkauti ir paskatinti kariaujančias puses sudaryti taiką. 1916m. gruodžio mėn. JAV prezidentas kreipėsi į kariaujančias ir neutralias valstybes apsvarstyti galimas taikos sąlygas.Vokietija atsiliepė į šį kvietimą, tačiau vėliau pradėjo povandeninių laivų karą.

1918m. sausio 8 d. JAV prezidentas V. Vilsonas Kongresui svarstyti pristatė naują taikos planą. Jį sudarė 14 punktų.

1918m. kovo 3d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolševikinės Rusijos sutartis.Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos teritorijas. Armėnijos teritorija atiteko Turkijai.

1918m. kovo 21d., po kelių valandų patrankų šaudymo į anglų ir prancūzų pozicijas, Vokietija, siekdama priversti sąjungininkus pasiduoti, pradėjo naują puolimą.

1918m. liepos mėn. Sąjungininkų kariuomenė, panaudodama tankus, aviacija, perėjo į kontrapuolimą ir nustūmė vokiečius atgal. Anglus ir prancūzus parėmė JAV kariuomenė, kurios karių skaičius 1918m. Prancūzijos fronte buvo per 800 tūkst. Šios jungtinės pajėgos pradėjo triuškinti vokiečių kariuomenę.

1918m. lapkričio 11d. maršalo F. Fošo vagone-salone, Kompjeno miške, paliaubos buvo pasirašytos. Jau prieš tai paliaubas buvo pasirašę Vokietijos sąjungininkai: Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija.

Paryžiaus taikos konferencija prasidėjo 1919m. sausio 18d. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos rūmuose. Konferencijoje dalyvavo 70 atstovų iš šalių nugalėtojų. Derybose pirmininkavo Prancūzijos ministras pirmininkas Žoržas Klemanso. Po Vienos kongreso tai buvo didžiausia taikos konferencija Europoje. Praėjus šimtui metų, palyginus su Vienos kongresu, konferencijoje išryškėjo visiškai nauja jėgų pusiausvyra Europoje.

Pirmojo pasaulinio karo metu kariaujančios šalys ruošė būsimus taikos planus, tačiau konkretus sprendimas dėl visuotinės taikos nebuvo parengtas. Todėl Paryžiuje prasidėjusi konferencija užtruko keletą mėnesių, kol buvo parengtos taikos sąlygos.

Visus reikšmingiausius klausimus Paryžiaus Taikos konferencijoje sprendė “keturių taryba”- Anglija, Prancūzija, JAV ir Italija.

Sudaryta speciali komisija turėjo parengti išsamų piniginių reparacijų planą. Jame buvo numatyta, kad Vokietija per 42 metus turi išmokėti dar 32 mlrd. dolerių. Vokietijos ekonomika buvo nepajėgi vykdyti tokių sąlygų. Tokie reikalavimai buvo palanki dirva kilti nepasitenkinimui tarp vokiečių ir skatino atsirevanšuoti, tuo vėliau pasinaudojo Hitleris.

Sužinojusi apie tokias žeminančias ir sunkias taikos sąlygas 1919m. gegužės mėn. Vokietijos vyriausybė jas atmetė. Tik po to, kai sąjungininkai ultimatyviai pareikalavo pasirašyti taikos sutartį ir pagrasino į Vokietijos teritoriją įvesti kariuomenę, 1919m. birželio 28d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje, ten, kur 1871m. buvo karūnuotas imperatorius Vilhelmas I, Vokietijos vyriausybė pasirašė taikos sutartį.

1919 m. rugsėjo 10d. Paryžiaus priemiestyje Sen Žermene pasirašyta sutartimi Austrijos respublika bei Vengrija buvo pripažintos Austrijos – Vengrijos imperijos įpėdinėmis. Taip jos buvo įvertintos kaip nugalėtos šalys, atsakingos už karo padarinius. Visų pirma Austrijai buvo uždrausta prisijungti prie Vokietijos, o tai padaryti buvo nusprendęs Austrijos parlamentas. Austrija turėjo pripažinti Čekoslovakijos, Lenkijos bei pietų slavų valstybių – Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos, 1929m. susivienijusių į Jugoslavijos karalystę, nepriklausomybę. 1920m. birželio 4d. Trianono sutartimi Vengrija taip pat buvo pavadinta karo sukėlėja. Ji, kaip Austrija ir Vokietija, turėjo išmokėti sąjungininkams reparacijas, perduoti dalį karinės ginkluotės bei sumažinti kariuomenę iki 35 tūkst. kareivių. Vengrija neteko Slovakijos ir Karpatų Ukrainos, kurios buvo prijungtos prie Čekoslovakijos. Buvusios Vengrijos karalystės dalys –Kroatija ir Slovėnija įėjo į Jugoslavijos sudėtį.Bukovina ir Transilvanija atiteko Rumunijai. 1919m. lapkričio 27 d. buvo parašyta Neji taikos sutartis su Bulgarija. Šiai buvusiai Vokietijos sąjungininkei buvo pritaikytos kiek švelnesnės sąlygos. Bulgarija turėjo atsakyti kai kurių teritorijų. Dalis Makedonijos buvo prijunkta prie Serbijos, Trakijos pakrantės prie Egėjo jūros atiteko Graikijai. Tačiau Bulgarijai dar buvo paliktas siauras priėjimas prie Egėjo jūros. Bulgarija taip pat turėjo išmokėti reparacijas, o jos kariuomenė buvo sumažinta iki 20 tūkst. kareivių.

Su Turkija taikos sutartis buvo pasirašyta 1920m. rugpjūčio 10d. Paryžiaus Sevro priemiestyje. Turkija neteko Egėjo jūros salų ir rytinės Trakijos, kurios atiteko Graikijai. Sirija buvo atskirta nuo Turkijos ir tapo Prancūzijos mandatine, t.y. valdoma, teritorija. Irakas, Palestina tapo mandatinėmis Anglijos teritorijomis. Kipro sala ir Egiptas taip pat atiteko Anglijai. Juodosios jūros sąsiauriai buvo internacionalizuoti, jais galėjo praplaukti visų šalių laivai. Nuo Turkijos atsiskyrė dalis Armėnijos. Dodekaneso ir Rodeso salos atiteko Italijai. Kurdams turėjo būti suteikta autonomija, bet šia galimybe kurdų gentys nepasinaudojo. Be reparacijų, Turkijos kariuomenė buvo sumažinta iki 50tūkst. kareivių.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kilus revoliucijoms, subyrėjo trys didžiosios Rytų Europos tautas valdžiusios imperijos: Rusijos, Austrijos – Vengrijos ir Vokietijos. Išsivadavusios tautos sukūrė naujas valstybes arba atkūrė turėtą nepriklausomybę.

1918m. pab. buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Atkūrusi nepriklausomybę Lenkija vėl suvienijo savo žemes, kurias po XVIIIa. pab. padalijimų buvo pasidalijusios Rusija, Prūsija ir Austrija. Netekusios milžiniškų teritorijų, paskelbtos respublikomis, naują gyvenimą pradėjo Vengrija ir Austrija.

Neįmanoma suskaičiuoti, kokių milžiniškų materialinių nuostolių Europa patyrė per Pirmąjį pasaulinį karą. Frontuose žuvo beveik 8mln. kareivių, o dar 18mln. buvo sužeisti, visam gyvenimui liko invalidais. Nuo ligų ir bado mirė šimtai tūkstančių žmonių.

Per karą valstybės visas pastangas buvo sukoncentravusios frontui, kariuomenių aprūpinimui. Vyriausybės buvo perėmusios daugelį tų funkcijų, kurias anksčiau tvarkė patys piliečiai. Pasibaigus karui, žmonės buvo įpratę, kad už juos viską padarytų valstybė, jie nenorėjo rodyti iniciatyvos bei siekė, kad valstybė ir toliau reguliuotu daugelį sričių.

Pirmasis pasaulinis karas visuomenėje paliko ir ryškių psichologinių problemų. Sugrįžę iš fronto kariai, ketverius metus išbuvę apkasuose, nesuprato nekariavusių žmonių. Buvę kariai manė, kad kovėsi už būsimą geresnį pasaulį. Tačiau pasirodė, kad geresnė ateitis nebuvo sukurta, o civiliai žmonės karą smerkė. Taip atsirado vadinamoji “prarastųjų kartą”, t.y. žmonės, nusivylę gyvenimo realybe. Jie ėmė idealizuoti karą, paprastą kareivį, besikaunantį už šviesią ateitį, bet išduotą karininkų ir politikų. Buvo pasėtas nepasitikėjimas demokratija, atsirado palankios sąlygos fašizmui bei nacionalsocializmui plisti.

Sudarytos taikos sutartys ne tik neišsprendė problemų tarp Europos valstybių, bet, priešingai, jas paaštrino. Pasaulio politikoje vis labiau ir labiau įsigalėjo dvi valstybės – JAV ir SSRS.

Leave a Comment