Atsakymai i 8 svarbiausius ES ir Lietuvos santykiu klausimus

1. Ar narystė Europos Sąjungoje nesužlugdys Lietuvos ekonomikos?
Lietuvos narystės ES skeptikai dažniausiai remiasi argumentu, kad šalies įmonės dar nėra pasirengusios konkuruoti su ES įmonėmis ir, Lietuvai tik įstojus į ES, šalyje nuvilnys bankrotų banga.
Siekdama išvengti tokios padėties, Europos Komisija suformulavo reikalavimą, kad, prieš tapdamos narėmis, visos šalys kandidatės privalo įrodyti savo įmonių pasirengimą atlaikyti konkurencinį spaudimą bendrojoje rinkoje. Taigi Lietuva netaps ES nare, jei nebus patenkintas šis narystės kriterijus.
Paskutiniais Europos Komisijos vertinimais (2000 m. lapkričio mėn.), po 3-5 metų Lietuvos įmonės bus paasirengusios laisvai konkurencijai ES rinkose.
Narystė ES turėtų ne tik nesužlugdyti Lietuvos ekonomikos, bet priešingai – padėti tvirtus pagrindus tolesniam jos augimui.
Ekonomikos teorijoje ir praktikoje žinoma pagrindinė mažų valstybių ekonominio augimo sąlyga – jų atvirumas užsienio prekybai ir investicijoms. Jau šiandien Lietuvos ūkio augimą didžiąja dalimi lemia įmonių eksporto apimčių augimo tempai. Taigi pirmiausia narystė ES garantuos Lietuvos gamintojams muitų, kvotų ar kitokių prekybos barjerų nevaržomą verslo erdvę nuo Vilniaus iki Lisabonos. Kitais žodžiais tariant, narystė ES suteiks teisę be apribojimų parduoti saavo produkciją didžiausioje pagal perkamąją galią pasaulio rinkoje.
Antra, narystė ES paskatins užsienio bendrovių investicijas Lietuvoje. Išaugs užsienio investuotojų ir šalies įmonių pasitikėjimas Lietuvos teisine aplinka, ji įgis vis daugiau bendrų bruožų su Vokietijoje ar Prancūzijoje dešimtmečius funkcionuojančia teisine aplinka (k

kad jos nėra Lietuvoje, taip dažnai skundžiasi mūsų šalies žmonės ir verslininkai).
Pagaliau pažymėtina struktūrinių fondų teikiama parama, kurią gaus Lietuva, tapusi ES nare. Narystės ES ekonominio poveikio studijų duomenimis, Lietuva per pirmuosius narystės metus iš ES turėtų gauti apie 1,7 mlrd. litų, o įmokos į ES biudžetą sudarytų apie 640 mln. litų. Taigi grynosios išmokos Lietuvai pirmaisiais narystės ES metais viršytų 1 mlrd. litų, arba maždaug 2 proc. šalies BVP. Turint omenyje, kad visas Lietuvos 2001 m. valstybės biudžetas yra maždaug 7,4 mlrd. litų, ši parama būtų išties reikšminga.
Praėjus 4-5 narystės metams, įplaukos iš ES biudžeto pasiektų 3,3-3,7 mlrd. litų.
2. Kaip gali Lietuva būti priimta į Europos Sąjungą, jeigu jos ekonomikos išsivystymo lygis yra daug žemesnis, negu Europos Sąjungos valstybių narių?
Nederėtų ES vertinti kaip “turtingųjų klubo”, į kurį patenka tik tam tiikrą ekonominio išsivystymo lygį pasiekusios valstybės, o neturtingesnės paliekamos užribyje.
ES vis dažniau apibūdinama kaip “vertybių sąjunga”, t.y. kaip Europos žemyno valstybių, išpažįstančių tam tikras bendrąsias vertybes, sąjunga, o pagrindinės vertybės – demokratija ir žmogaus teisės. Turint omenyje, kad Lietuva ir kitos Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybės yra jaunos demokratijos, ES plėtros užduotis yra sustiprinti ne tik šių šalių rinkos ekonomikas, bet ir jose vykstančius demokratinius procesus.
Panašių tikslų siekė ir 1986 m. ES plėtra į Ispaniją ir Portugaliją – ekonomiškai atsilikusias valstybes, ti
ik prieš keletą metų nuvertusias autoritarinius režimus ir pradėjusias demokratines reformas. Taigi ne veltui Europos integracija yra įvardijama kaip ekonominėmis priemonėmis siekiamas politinis tikslas.
Nedera pamiršti to fakto, kad dabartinės ES valstybės narės tiek ekonomikos, tiek socialinės politikos, tiek kitų sričių atžvilgiu yra nevienodos, t.y. nerasime vienodų eksporto ir importo apimčių, vienodo žemės ūkio, regioninio ir socialinio išsivystymo rodiklių, kainų, biudžeto, infliacijos lygio, pagaliau – nedarbo lygio.
Kita vertus, skeptikai yra teisūs teigdami, kad ekonominio išsivystymo skirtumai tarp ES valstybių narių ir šalių kandidačių ankstesnių plėtrų kontekste dar niekada nebuvo tokie ryškūs. Iš dalies dėl šios priežasties 1993 m. Kopenhagoje įvykęs Europos viršūnių tarybos susitikimas nustatė būsimosios VRE valstybių narystės ES sąlygas, tarp kurių ypatingas vaidmuo tenka ekonominiams narystės kriterijams: šalyje kandidatėje turi veikti funkcionali rinkos ekonomika ir turi būti akivaizdu, kad ji įstengia atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES.
Taip pat šalis kandidatė tvirtai įsipareigoja siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos. Tai reiškia, kad valstybė liberalizuoja kainas ir prekybą, sukuria rinkos ekonomikos veikimą užtikrinančią teisinę sistemą (pvz., įmonių, konkurencijos ar intelektinės nuosavybės teisės srityse), užtikrina makroekonominį stabilumą, vykdo struktūrines ūkio reformas.
Kiekvienais metais savo Reguliariajame pranešime Europos Komisija įvertina šalių kandidačių pažangą įgyvendinant ekonominius kriterijus. Pažymėtina, kad šiuo metu dar nė
ė viena iš VRE šalių kandidačių iki galo neatitinka ES ekonominių kriterijų.
Lietuva 2000 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos Reguliariajame pranešime jau įvardijama kaip funkcionuojanti rinkos ekonomika, kuri vidutiniu laikotarpiu (t.y. per 3-5 metus) turėtų būti pasirengusi atlaikyti ES rinkos jėgų konkurencinį spaudimą. Tai reiškia, jog šalis privalo tęsti pradėtas ūkio reformas, kad iki numatomos narystės dienos (2004 m. sausio 1 d.) visiškai patenkintų ekonominius narystės reikalavimus.
3. Ar Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos bus pajėgi konkuruoti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis?
Tokį klausimą užduodantys žmonės dažniausiai baiminasi, ar Lietuvos įmonės, vos prieš 10 metų pertvarkiusios savo veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis, bus pajėgios konkuruoti su ES įmonėmis, turinčiomis ilgametes veiklos tradicijas ir paprastai dirbančiomis pagal naujausias technologijas.
Šis klausimas yra išties aktualus, ir jį užduoda ne tik šalių kandidačių gyventojai, bet ir pati Europos Komisija. Vienas iš vadinamųjų Kopenhagos kriterijų, kuriais ES remiasi, vertindama šalių kandidačių pasiekimus, parodo Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos įmonių pasirengimo konkuruoti ES bendrojoje rinkoje lygį.
Kaip buvo minėta, 2000 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos Reguliarusis pranešimas apie Lietuvą teigia, kad šalies įmonės vidutiniu laikotarpiu (t.y. po 3-5 metų) bus pasirengusios konkuruoti ES rinkoje su sąlyga, jei bus tęsiamos struktūrinės ūkio reformos.
Visada atsiras skeptikų ar optimistų, nesutinkančių su šiuo Lietuvos padėtį apibendrinančiu teiginiu. Lietuvos pramonės įmonių pa
adėtis išties labai įvairi. Kai kurios, pavėlavusios prisitaikyti prie pakitusios ekonominės aplinkos, modernizuoti gamybą, šiandien išgyvena sunkius laikus ar yra netoli bankroto ribos. Tuo tarpu kitos, laiku atlikusios skausmingas, bet būtinas reformas, pritraukusios talentingus vadovus, sėkmingai veikia didžiule konkurencija, bet ir tokiomis pat galimybėmis pasižyminčioje ES rinkoje. Tarp įmonių, sėkmingai veikiančių ES rinkose, būtų galima paminėti ne vieną tekstilės, maisto ar chemijos pramonės įmonę. Pastebimas ir spartus paslaugų sektoriaus apimčių (tarp jų ir eksporto) augimas.
Taigi ES bendrąją rinką Lietuvoje turėtume pradėti vertinti kaip katalizatorių, skatinantį Lietuvos įmonių konkurencingumo augimą. Jeigu Lietuvos gamintojų produkcija atlaikys ES gamintojų konkurenciją (o tokių pavyzdžių nuolat daugėja), jie bus pasirengę konkuruoti bet kurio kito pasaulio regiono rinkoje.

4. Ar tiesa, kad įstojus į Europos Sąjungą dauguma Lietuvos gyventojų išvyks ieškoti darbo į Europos Sąjungos valstybes?
Šias baimes pirmiausia sąlygoja ryškūs ekonominio išsivystymo lygio skirtumai tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių. Tokios baimės Europos integracijos istorijoje nėra naujos.
1986 m. Portugalijai ir Ispanijai stojant į ES, buvo bijomasi masinės migracijos į turtingąsias kaimynines Vakarų Europos valstybes – Prancūziją, Italiją, Didžiąją Britaniją. Šios pesimistinės prognozės ne tik nepasitvirtino, bet įvyko priešingai. Po narystės ES, pradėjus sparčiau augti Portugalijos, Ispanijos ekonomikoms bei įsitvirtinus demokratinei santvarkai, daugelis emigrantų ėmė grįžti į tėvynę (tas pats įvyko ir Airijoje, kuri ES nare tapo 1973 m.). Todėl tikėtina, kad, Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms tapus ES narėmis, tendencija išliks panaši.
Migracijos iš Lietuvos srautai istoriškai buvo nukreipti ne Europos valstybių, bet Amerikos, Australijos žemynų link. Pažymėtina, kad Lietuvos gyventojai pasižymi itin žemu bendruoju migracijos lygiu, net ir pačios Lietuvos viduje. Nors 2000 m. lapkričio mėn. visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad net 51 proc. Lietuvos gyventojų tiki, jog narystės ES pranašumas – daugiau galimybių rasti darbą ES šalyse, tačiau vos 2 proc. Lietuvos piliečių siektų visam laikui įsidarbinti užsienyje.
Pačioje ES laisvo darbuotojų judėjimo teise naudojasi apie 3-5 procentus darbo jėgos. Lietuva šioje srityje nebūtų išimtis: specialistai prognozuoja, jog iš Lietuvos ieškoti darbo svetur gali išvykti 2-4 proc. dirbančiųjų.
Remiantis Vakarų mokslininkų atliktomis studijomis, iš dešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių (iš viso 105 mln. gyventojų) per pirmuosius 10 narystės metų į ES emigruos 1,8 mln. dirbančiųjų, arba 3,9 mln. gyventojų. Per kitus 10 metų šis skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 kartus.
Svarbu nepamiršti ir veiksnių, kurie riboja darbinę migraciją į kitas šalis: kalbos barjeras, šeimos įsipareigojimai, darbo rinkos padėtis kitose šalyse ir galimybės ten įsidarbinti.
Kitaip sakant, ES valstybių darbo rinkos taip pat kelia tam tikrus reikalavimus, kuriuos daugeliu atvejų privalo patenkinti darbo užsienyje ieškantys užsienio šalių piliečiai. Vienas iš svarbiausių – tos šalies kalbos mokėjimas. Jau penkių dešimtmečių ES patirtis rodo, kad tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, ribojančių laisvą darbo jėgos judėjimą Europos ekonominėje erdvėje. Be to, net ir išmokę tos šalies kalbą, ne visi žmonės yra pajėgūs integruotis nepažįstamoje visuomenėje, prisitaikyti prie kultūrinių šalies ypatumų.
Šiuo metu, kai mūsų šalyje dar nėra pakankamai sukuriama darbo vietų, darbo jėgos mobilumas tiek šalies viduje, tiek į užsienio valstybes apskritai nėra smerktinas reiškinys. Žmonės, ypač jauni, laikinai padirbėję užsienio šalyse, praplečia akiratį, sukaupia patirties, tobulina kalbos žinias, specialybės įgūdžius. Visa tai vėliau palengvina įsidarbinimą Lietuvoje.
Taigi apibendrinant galima sakytis, kad Lietuvos narystė ES nebus išimtis kitų ES valstybių narių kontekste. Numatoma, kad pirmaisiais narystės ES metais emigracija padidės, tačiau vėliau, laipsniškai atsigaunant ekonomikai, migracijos srautai turėtų stabilizuotis, o emigrantai – pradėti grįžti į šalį.
5. Ar tiesa, kad Lietuvoje, jai įstojus į Europos Sąjungą, kils “protų nutekėjimo” problema?
“Protų nutekėjimo” problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms mažiau turtingoms pasaulio valstybėms, nepriklausomai nuo to, integruojasi jos į ES ar ne. Jau šiandien kvalifikuoti Lietuvos (taip pat kaip Indijos ar Rusijos) darbuotojai, pvz., informatikos specialistai, be didesnių sunkumų randa darbą ES valstybėse. Globalizacijos sąlygomis bet kokie specialistų judėjimo apribojimai faktiškai yra neįmanomi. Bene vienintelis būdas apsisaugoti nuo “protų nutekėjimo” – stiprėjanti ekonomika, augantis bendras šalies pragyvenimo lygis, darbuotojų kvalifikaciją atitinkančių darbo vietų sukūrimas.
Narystė ES, pasireiškianti dalyvavimu ES bendrojoje rinkoje bei išaugusiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis, skatina bendrąjį ekonomikos augimą. Todėl tikėtina, kad “protų nutekėjimo” problema būtų dar aktualesnė Lietuvai netapus ES nare ir dėl to sulėtėjus ūkio plėtros tempams.
Pagal 1999 m. “Gyvenimo sąlygų tyrimą”, atliktą Lietuvos specialistų kartu su Norvegijos taikomųjų socialinių tyrimų institutu (FAFO), labiausiai iš Lietuvos linkę išvykti jaunesni išsilavinę asmenys (iki 34 m. amžiaus), nesusituokę, didelių miestų gyventojai, taip pat skurdžiausioji ir turtingiausioji visuomenės dalis.
Tai tarsi rodytų “protų nutekėjimo” grėsmę. Tačiau 2000 m. lapkričio mėn. visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, tik apie 2 proc. Lietuvos gyventojų siektų išvažiuoti gyventi ir dirbti į užsienį.
Tai leidžia tikėtis, kad Lietuva nesusidurs su masine “protų nutekėjimo” problema.
6. Ar narystė Europos Sąjungoje reikš, kad Lietuvą užplūs nelegalių imigrantų ir ieškančiųjų darbo banga?
Narystė ES susijusi su laisvu asmenų, taip pat ir darbuotojų, judėjimu, todėl ES piliečiai ir jų šeimų nariai turės teisę atvykti, apsigyventi, dirbti Lietuvoje be jokių apribojimų. ES piliečių buvimas ir darbinė veikla Lietuvoje negalės būti traktuojami kaip nelegalūs.
Tikėtina, kad norinčių atvykti dirbti į Lietuvą iš ES šalių asmenų nebus daug. Aukštesnis pragyvenimo bei pajamų lygis, geresnė darbo sąlygų kokybė, patrauklesnės užimtumo perspektyvos – tai pagrindiniai veiksniai, skatinantys žmones vykti į kitas šalis. Esama padėtis leidžia tikėtis, kad artimiausiu metu Lietuva bus emigracijos, o ne imigracijos šalis.
Lietuvos teisės aktai, reguliuojantys ir ribojantys užsienio piliečių įdarbinimą Lietuvoje, išliks ir Lietuvai tapus ES nare ir bus taikomi ne ES šalių narių piliečiams.
Su nelegalios imigracijos problema pirmiausia susiduria išsivysčiusios Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės, t.y. šalys, kurių ekonomikos yra pajėgios pasiūlyti trečiojo pasaulio šalių gyventojams gerokai aukštesnį pragyvenimo lygį.
Kadangi nelegalūs migrantai plūsta pirmiausia į ekonomiškai išsivysčiusias valstybes, Lietuvai, bent artimiausiu metu, migracijos, ypač iš turtingos ES, tikrai nėra ko baimintis.
Kitas klausimas – ar Lietuvos narystės ES paskatintas ekonomikos augimas nesukels augančios nelegalių imigrantų bangos iš Rytų: Baltarusijos, Rusijos ar tolimesnių kraštų?
Tikėtina, kad taip, tačiau šią problemą Lietuva pajėgi spręsti. Tai daroma stiprinant išorines sienas ir pasienio kontrolės postus (su Rusija ir Baltarusija), diegiant pažangias informacines technologijas.
Kita vertus, nereikėtų į imigraciją žiūrėti tik kaip į neigiamą dalyką. Imigracija ateityje gali turėti ir esminių ekonominių privalumų, kai auganti ekonomika ims kelti naujus reikalavimus darbo jėgai. Tikriausiai ne veltui 2000 m. Vokietija paskelbė suteiksianti 30 000 “žalių kortelių” į šalį atvykstantiems kompiuterijos specialistams. Taip atsitinka tada, kai vietos švietimo sistema nėra pajėgi parengti pakankamo skaičiaus specialistų, sukuriančių didžiulę pridėtinę vertę ir palaikančių tos šalies gyventojų bendrąjį pragyvenimo lygį.
Vis dėlto šiandieninė Lietuva dar nesusiduria su masinės imigracijos iššūkiu ir mažai tikėtina, kad su juo susidurs artimiausioje ateityje. Ekspertai prognozuoja, kad per artimiausius 20-30 metų emigracija iš Lietuvos, nors ir nesmarkiai, bet viršys imigraciją.
7. Ar Lietuvos piliečiai galės laisvai įsidarbinti Europos Sąjungos valstybėse?
Laisvė be apribojimų įsidarbinti bet kurioje iš penkiolikos ES valstybių narių yra viena pamatinių ES piliečių teisių, kurią numato dar 1957 metais pasirašyta sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) įsteigimo. Taigi šia teise be jokių išlygų pasinaudos ir ES nare tapusios Lietuvos piliečiai, tačiau ne pirmaisiais narystės ES metais, o po pereinamojo laikotarpio. Kodėl susiklostė tokia padėtis ir kiek šis laikotarpis truks?
Šiuo metu vienam iš 105 milijonų šalių kandidačių gyventojų tenkantis bendrasis vidaus produktas vidutiniškai sudaro mažiau nei 50 proc. ES vidurkio, o atlyginimai tesiekia 10-15 proc. ES vidutinio atlyginimo dydžio. Tokie vis dar ryškūs ekonominio išsivystymo skirtumai, be to, sulėtėję ekonominio augimo tempai rytinėse ES valstybėse (pirmiausia Vokietijoje) lėmė šių šalių piliečių baimę dėl pigios darbo jėgos antplūdžio iš stojančių į ES valstybių. Reikia pripažinti, kad šiandieninėje ES daugelį politinių sprendimų priima nacionaliniu lygiu išrinkti politikai. Todėl tiek Vokietijos, tiek Austrijos vadovams labai svarbu atsižvelgti į savo rinkėjų būgštavimus ir pageidavimus. Būtent laisvas darbo jėgos judėjimas iš Rytų yra daugiausia nerimo ES piliečiams kelianti plėtros pasekmė.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes Europos Komisija suformulavo gana lanksčią poziciją:
1. ES valstybės narės su šalimis kandidatėmis gali sudaryti dvišales sutartis, liberalizuojančias laisvą darbo jėgos judėjimą iš šių šalių. Tokius ketinimus pareiškė Airija, Švedija, Danija ir Olandija.
2. Tokios sutarties nepasirašius, 2 metus po šalies narystės ES valstybėms narėms (pvz., Vokietijai) suteikiama teisė taikyti nacionalinius reikalavimus įdarbinant šios šalies (pvz., Lietuvos) piliečius. Praėjus šiam laikotarpiui, ES valstybės narės, pageidaujančios ir toliau taikyti nacionalinius reikalavimus, privalo apie tai pranešti Europos Komisijai ir pagrįsti savo poziciją. Priešingu atveju pereinamasis laikotarpis nustoja galiojęs.
3. Praėjus 5 metams po Lietuvos (ir kitų kandidačių) narystės ES, valstybės narės gali šį laikotarpį pratęsti dar 2 metams tik įrodžiusios esant rimtų problemų jų darbo rinkoje, pvz., esant itin aukštam nedarbo lygiui.
Taigi 7 metai po narystės yra pats ilgiausias pereinamasis laikotarpis, kokio galėtų pageidauti valstybės narės. Mažas Lietuvos gyventojų skaičius ir geografinis atstumas nuo ES leidžia pagrįstai tikėtis, kad mūsų atveju tokio laikotarpio neprireiks. Tuo tarpu net su keturiomis populiariomis tarp darbo ieškančių lietuvių šalimis (Švedija, Danija, Olandija ir Airija) liberalusis režimas įsigalios nuo narystės ES dienos.
Skeptiškai pereinamojo laikotarpio atžvilgiu nusiteikusiems žmonėms gali kilti klausimas: nejaugi daugiamilijoninei ES darbo rinkai reikėtų saugotis Lietuvos su jos trimis su puse milijonų gyventojų? Tikriausiai ne, ir tai pripažįsta pačios ES diplomatai. Vis dėlto padėtis yra gerokai sudėtingesnė. Kadangi ES piliečių baimes kelia pirmiausia ryškūs Vakarų ir Rytų Europos ekonominio išsivystymo skirtumai, ar būtų teisinga lietuvius atskirti, tarkime, nuo gausesnių lenkų ar vengrų, kurių vidutinės pajamos vienam gyventojui didesnės? Tikriausiai ne.
Vis dėlto labai tikėtina, kad ES atsižvelgs į Lietuvos, kaip mažos valstybės specifiką ir jau po dvejų narystės metų mūsų piliečiai galės laisvai įsidarbinti daugumoje ES valstybių.
8. Ar narystė Europos Sąjungoje gali sumažinti bedarbių skaičių Lietuvoje?
Taip, nors narystė ES nedarbo mažėjimą Lietuvoje labiau veiks netiesiogiai.
Su bedarbystės problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir nemažai ES valstybių. Pavyzdžiui, nedarbo lygis pačioje ES kinta nuo mažiausio – 2,7 proc. Liuksemburge iki didžiausio – 16 proc. Ispanijoje (1999 m.). Todėl ES įgyvendina įvairias bedarbystės mažinimo programas, kuriomis ateityje galės pasinaudoti ir Lietuvos gyventojai. Visiškai įsigaliojus darbo jėgos judėjimo laisvei, Lietuvos piliečiai, nerandantys darbo Lietuvoje, galės jo be apribojimų ieškoti kitose Europos šalyse.
Bedarbystės lygis labai priklauso nuo bendrojo šalies ekonomikos augimo. Šiandienio nedarbo Lietuvoje pagrindinės priežastys yra ne visų įmonių ir darbuotojų sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios ekonominės padėties, rinkos ir laisvos konkurencijos sąlygų.
Tuo tarpu narystė ES užtikrins užsienio prekybos ir investicijų apimčių didėjimą, taigi ir spartesnius Lietuvos ekonomikos augimo tempus. Tai savo ruožtu prisidės ir prie bedarbystės lygio šalyje mažinimo.
Kaip pavyzdį galima paminėti Airiją, kurioje bedarbystės lygis dėl užsienio investicijų per pastaruosius 10 metų sumažėjo nuo 16 iki 4 procentų.

Leave a Comment