Pirmasis kryžiaus žygis

Referatas

Pirmasis kryžiaus žygis

Literaturos sarašas: Istorijos Vadovelis „Pasaulis I“ J. Agibalova ir G. Donskojus „Vidurinių Amžių Istoriją“ V. Stepanova ir A. Ševelenka „Vidurinių Amžių Istorijos chrestomatija“

Parenge Česlovas Zinkevič

Bažnyčia – žygiu į rytus organizatorė. Įsigiti naujų žemių Rytose svajojo ir dvasininkija. Romos popežius norėjo dar labiau sustiprinti savo valdžią ir padidinti savo pajamas, privertęs paklusti Rytų šalis.Dvasininkija skelbė, kad karas su musulmonais reikalingas dievui. Pagal krikščionių padavimą Jeruzalės mieste Palestinoje buvo palaidotas Jėzus Kristus. Bažnyčia ragino tikinčiuosius „ išvadoti viešpaties karstą iš netikėlių“ – musulmonų – rankų ir žadėjo visiems žygio į Rytus atleisti nuodėmes.1095 m. viename Prancūzijos mieste didžiulei tikinčiųjų miniai kalbėjo popežius Urbonas II. „Toje žemėje teka pieno ir medaus upės, – sake popežius. – Tegul stoja su netikėliais į mušį, kuriame gaus didelį laimikį. Tegul tampa dabar kariais tie, kurie ankščiau buvo grobikais. Kas čia liūdi ir skursta, ten džiaugsis ir bus turtingas“. „(…) kokiais dideles kančias, vargus ir priespaudą kenčia Jeruzalės, Antiochijos ir kitų kraštų Rytose krikščionis (…). Todeėl aš skelbiu jums, broliai, kad privalot susilaikyti nuo brolžudiško karo ir kartu su tikėjimo broliais nukreipti ginklus prieš svetimas tautas. Keliaukit su Kristumi kaip nenugalima krikščionių karionenė (…). Arba grįškit namo su pergale, arba savo krauju pelnykit amžina pergalės džiagsmą (…). Kelyje į Jeruzalę vienu balsu skelbkit Dievo Žodį“. Metraštininkas sako, kad popežiaus kalbą susirinkusieji pertraugdavo šūksmais: „Taip nori dievas!“ Parodidami, kad jie pasiryže ndelsiant išvykti į „ šv. žemę“, daugelis čia pat siuvosi ant drabužių raudonus kryžius. Štai kodėl žygių į Rytus dalyvius imta vadinti kryžiočiais, o pačius žygius – kryžiaus žygiais. Kreipimasis buvo išgirstas. Netrukus tūkstančiai krikščionių su raudonais kryžiais ant dešnio peties patrauke i Šv. žemę. Bet tai nebuvo šiaip sau prastomenė. Trukstant lenų Europoje, daug jaunų kilmingų žmonių buvo pasiyižę rizikoti gyvybe, kad įsigitu žemių svetimuose kraštuose.

Miestų augimas ir prekybos plėtimasis sukėlė feodalams nepasotinama pelno troškulį. Miestų turgavėtese jie galėjo nusipirkti amatininkų dirbinių ir prabangos dalykų iš užjūrio kraštų. Norėdami padidinti savo pajamas, feodalai stengėsi įsygiti naujų valdų ir baudžiaunikų. Bet į XI a. pb. Laisvų žemių Vakarų Europoje jau nebebuvo, beveik visi valstečiai buvo paversti baudžiaunikais. Atsirado daug bežemių riterių. Tai buvo jaunieji feodalų sūnūs, nepaveldėje žemės. Jų įprastas užsiėmimas buvo karai ir plešikavimai.Vakarų feodalų žvilgsniai į Rytų šalis, apie kurių nesuskaičiojamus turtus pasakodavo pirkliai. Feodalai norėjo užgrobti ten naujų žemių ir apiplešti turtingus miestus. Vakarų Europos ekspancijai į Artimuosius Rytus buvo palankios sąlygos. Palestinoje viešpataujančius musulmonus susilpnino vidaus karai. XI a. turkai seldžiukai užkariavo arabų valdas Azijoje. Iš arabų jie perėmė islamą. Didžiulė turkų valstybė viekiai suskilo į atskiras kunigaikštystes, kurios nuolat tarpusavyje kariavo. Todel Vakarų feodalai tikėjosi lengvai užkariauti turtingas rytų šalis.Dalis istorikų pirmąjį kryžiaus žygį skiria į du atskirus žygius ar bent jau į dvi dalis t. y. Vargomenės ir Feodalų.Vargomenės žygis. Ankščiau už kitus į Jeruaalę iškeliavo Vakarų Europos šalių valstiečiai. Neviltis ir badas varė kaimų gyventojus iš gymtųjų vietų. Feodalų priespauda darėsi nepakeliama. Be to XI a. pb. Vakarų europa pergyveno „septynerius lietaus metus“ – ištisą nederliaus, gyvulių kritimo, epidemijų laikotarpį. Traugdami į Rytus, valstečiai tikėjosi išsivaduoti iš savo ponų. Naujose žemėse jie vylėsi tapti laisvais žemdirbiais. 1096 m. pavasarį Reino aukštupiu, o paskui padunoju žemin patraukė padrikos varguomenės minios. Girgždančiais ratais leidosi jie kartu su šeimomis į svetimus kraštus, ieškodami geresnio gyvenimo. Metraštininkas raše, kad jų buvo tiek daug, kaip žvaigždžių danguje arba smelio jūros pakrsntėje. Beveik beginkliai, be maisto atsargų ėjo valstiečiai į nežinomą Jeruzalė, pakeliui elgetaudami ir plėšikaudami. Išvydę bet kurį didelį miestą, jie klausdavo, ar tai ne Jeruzalė.
Smarkiai nukentėje kelyje, vargoliai pagaliau pasieke Konstantinopolį. Bizantijos imperatorius paskubėjo jais atsikratyti ir perkėlė valstečių būrius į Mažąją Aziją. Čia jau pirmame susirėmime su seldžiukais jie buvo beveik vis išžudyti. Tik nedaugelis išsigelbėjo pabėgdami. Nelaisę, o pražuti rado valstečiai rytuose.

Feodalų žygis. 1096 m. rudenį iš Prancuzijos, Voketijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į rytus stambiųjų feodalų vadovaujami riterių būriai. Jie buvo apsirūpinę pinigais ir gerai apsiginklavę. Feodalai pasiėmė su savimi tarnų ir juokdarių, medžioklinjų šunų ir sakalų. Susirinkę Bizantijos sostinėje, kryžiuočiai persikėlė į Mažąją Aziją. Pereiti per kalnuotas, bevandenes šios šalies vietoves buvo labai sumku. Kryžiuočius be paliovos puldinėjo musulmonų lengvieji raitininkai. Bet „viešpaties karsto vaduotojai“ nelabai skubėjo į savo tikslą. Pakeliui jie užiminėjo miestus, plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Ne karta dėl grobio tarp būrių vadų kildavo vaidai.

Kryžininkų kelias iš Nikėjos į Antiochiną. Kitą dieną (1097 m. birželio 27 d.) visi žmonės pajudėjo ir, pasiėmę viską, kas reikalinga toliau keliavo per vidurinę Romaniją (t. y. Mažąją Aziją), nesibijodami ateityje jokių nelaimių. Piligrimai, 2 d. pakeliavę jungtine armija kalnų tarpekliais ir siaurais praėjimais, paskui nutarė suskalditi savo pajegas, kad butu lengviau keliauti ir kurti stovyklas, kad lengviau gautu maisto sau ir pašaro arkliams. Susijunge tarp dvėjų kalnų jie tiltų persikėlė per kažkokią upę ir Boemudas vel atsiskyrė su savo kariuomenė nuo hercogo Gotfrido. 9 val. Boemudo pajegos atvyko į Dogorgano slėnį… Piligrimai išsiskirste po pievas kurti stoviklų.Bet vos tik Boemudas ir jo vyrai nulipo nuo žyrgų, kai pasirode iš Nikėjos pasitraukes Solimanas su nauja didžiule jungtine kariomenė. Nedelsdamas jis įsake pulti krykščionys ir jo vyrai pasklide po stovyklą ėmė skersti priešus, ne tik karius bet ir jų žmonas bei vaikus, o daugeli paėmė nelaisvėn. Robertas Paryžietis atskubejes į pagalbą buvo nukautas strėlės. Boemudas su kt. vadais užsidėjo šarvus ir subūrę armijos likučius į viena vietą. Nežiūrint staigaus polimo, kariai narsiai ir ilgai gynesi nuo užpuolikų, bet turkams tai nesutrukde toliau testi žudinių.

Sužinojęs apie savo brolių nelaime hercogas Gotfridas isake sušaukti kariuomenę ir nedelsian išžygiavo padeti savo bendražygiams. 60 tūk. riterių lydimi pestininkų patrauke iš stovyklos. Buvo jau vidurdenis kai Gotfrido būriai paseke mūšio lauką. Turkai pamate atskubančių į pagalbą priešų gausą atsitrauke iš mūšio lauko.Buvo ketvirtoji savaites d. (t. y. Trečiadienis, 1097 m. spalio 21 d.), kai kryžininkai paseke Antiochijos žemes ir apgule miesto sienas…

Antiochijos apgulimas. Iš Agilečio (gyveno XI a. pb. – XII pr.)„Frankų, užkariavusių Jeruzalę, istorijos“.Mes nukeliavome iki Antiochijos ir pasistateme palapines (1097 m. spalio 21 d.) taip arti miesto, kad neretai priešas nuo savo bokštų sužeizdavo arklius ir žmones pačiuose palapinėse… Reikia pasakiti keleta ž. apie to miesto padėtį….Libano kalnuose yra slenis, kuriam pereiti skersai reikia visos d. , o išilgai – pusantros d. Iš vakarų jį supa pelkės, o rytinę jo dalį skalauja upė, tekanti… į Viduržemio j. , nuo kurios Antiochija yra gan arti… Miestas yra 2 mylių ilgio ir supamas tokių tvirtų sienų, kad nebijo jokių mašinų, nei žmonių antpolių, nors prieš jį stotu visas pasaulis. Šitąjį miestą, taip įtvirtinta, frankų armija apgulė iš šiauriės. Nors joje buvo 300 tūk. žmonių, galinčių laikyti ginklą, tačiau ji vis tiek nesiryžo pradėti puolimo ir apsiribojo tuo, kad įsirenge netoliese savo stovyklą. Miestė buvo 2000 gerų raitelių, 4 ar 5 tūk. samdytų ir 10 tūk. , arba ir daugiau, pestininkų. Ir taip jau aukštas sienas dar juosė griovys ir pelkės…Mes negalime tiksliai pasakyti, kiek krito saracėnų ir turkų, ir būtų žiauru pasakoti, kokiais būdais jie mirė ir žuvo arba buvo sunaikinti. Sunku taip pat nusakyti ir dydį laimikio, kuris buvo paimtas Antiochijoje; įsivaizduokite, kiek galite, ir dar pridėkite… Antiochijos miestas buvo paimtas birželio 3 (1098 m.), o jo apgulimas prasidėjo maždaug spalio 20 pirmą d. (1907 m.).

Po trejus m. trukusio žygio į Jeruzalė atvyko tik penktadalis kryžiuočių. Daugelis žuvo kelyje arba liko užgroptose žėmese, nemažai grįžo į tėvynę.Jeruzalės miestas. Tai miesyas, pastatytas kalno viršūnėje. Kitokio vandens, išskyrus lietaus, nera. Apylinkėse yra šaltinių, bet pačiame mieste jų nėara. Miestą supa tvirta sien, sumūryta iš akmenų ir kalkių, su geležiniais vartais. Arti miesto near nė vieno medžio, nes Jeruzalė pastatita ant uolos… Turgūs puikūs, pastatai aukšti, žemė visur iškluota akmėninemis plokštemis. Visi nelygumai išlyginti ir nuglaistyti, todėl, kai lyja, vanduo švariai nuplauna visą grindinį. Tame mieste daug amatininkų. Kikvienam amatui skirta atskira krautuvių eilė… Jėruzalėje yra puiki ligonine… Daugybė žmonių čia gauna gydomųjų žolelių ir gėrimų. Toje ligoninėje (yra) gydytojų… N. A. Mednikov, Palestina iki kryžiaus žygių…

Jeruzalės apgultis ir užėmimas. Jeruzalės miestas stovi ant dvėjų kalvų…Tukstantis devyniasdešimt devintais (1099) m. birželio septintą d. mūsų kariomenė netoli miesto įkūrė stovyklą. Pasakojama, kad iš vyso, neskiriant lyties, amžiaus ir luomo, stovykloje buvoiki 40 tūkstančių žmonių; iš jų asmenų, galinčių laikyti ginklą, vos 20 tūk. pesčiųjų ir 1500 raitelių; visus kt. sudarė begalinė prastuomenė, ligoniai ir nusilpusieji. Mieste, buvo kalbama, turėję buti 40 tūk. narsių ir puikiai ginklotų karių, nes iš kaimyninių miestų ir apylinkių į miestą buvo susirinkusi daugybe žmonių… Penktąją dieną (birželio 12)… šaukliai viešai paskelbė, kad visi nuo mažo iki didelio privalo apsiginkluoti ir apsirūpinti skydų, kad būtų pasiruošė užpulti miestą; įsakymas buvo įvykdytas. Visi vieningai pakilo ir apsupo apgultąją miesto dalį. Gyventojai išsigandę atsitrauke nuo išorinių sienų, kurios mūsiškių buvo pralaužtos, iki vidinių ir prarado bet kokią viltį toliau priešintis.

Kai išaušo diena (birželio 14), kariuomenė apsiginklavusi patraukė iš stovyklos pradeti puolimo, kaip buvo paskelbta. Visi tvirtai pasiryžo arba paaukoti gyvybę už Kristų, arba gražinti miestui jo krikščioniškąją laisvę. Visoje kariuomenėje nebuvo senio, arba ligonio, arba nepilnamečio, kuris nebūtų degęs šv. Kovos troškymu; net moterys, užmiršusios savo lytį ir savo silpnumą, griebdavosi ginklo – imdavosi vyriško darbo , viršijančio jų jegas. Stoję taip vieningai į mūšį, jie stengėsi pritraukti artyn prie sienų paslaptingas mašinas, kad įveiktu tuos, kurie priešinosi, stovėdami ant sienų ir bokštų. O apgultieji, pasiryžę priešintis iki galo, laidė ietis ir begalinę daugybę strėlių, svaidė akmenis rankomis bei mašinomis ir stengėsi atremti mūsiškius.Kai priešas pamatė, kad mūsiškiai paėmė sieną… tai metė bokštus bei sienas ir atsitraukė pro siaurus miesto vartus…Didesnioji žmonių dalis subėgo į Šventyklos (t. y. Saliamono šventyklos, ant Morijo kalno) portiką, nes tai buvo toliausia miesto vieta ir be to, ją juosė siena su bokštais ir tvirtais vartais… Tačiau tas pabėgimas jų neišgelbėjo, nes kunigaikštis Tankredas tuojau pat nuvyko tenai su žymia savo kariomenės dalimi. Jis jėga įsiveržė į Šventiklą ir išmušė ten nesuskaičiuojamą daugybę žmonių. Jis, sako, išsinešė iš Šventyklos begalinę daugybę aukso, sidabro ir brangakmenių… Vėliau ir kiti kunigaikščiai, iškloję visus, kas pasitaikė jiems žemutinese miesto dalyse, patraukė į Šventiklą, už kurios sienų, kaip jie buvo girdėję, pasislėpė daugybė žmonių. Jie įžengė tenai su daugybe raitelių ir pėstininkų ir, nieko nesigailėdami, ką tik radę iškapojo kardais, taip jog viskas buvo aplieta krauju… Baisu buvo žiūrėti, kaip visur tįsojo užmuštųjų kūnai ir mėtėsi galūnės ir kaip visa žemė buvo aplaistyta krauju. Ir ne tik sudraikyti lavonai bei nukapotos galvos sudarė baisų vaizdą, bet dar labiau kėlė siaubą tai, kad patys nugalėtojai buvo kruvini nuo galvos iki kojų. Tarp Šventiklos sienų, sako, žuvo iki 10 tūk. priešų, neskaitant tų, kurių kunai tįsojo gatvėse ir aikštėse ir kurie buvo nužuditi paveniui mieste; pasakojama, kad tokių sk. buvęs taip pat nemažas. Kita kariuomenės dalis pasklido po miestą ir, ištempe, kaip gyvulius iš siaurų ir tolimų skersgatvių tuos, kurie ten sliepėsi nuo mirties, žudė vietoje. Kiti, susiskirste būriais, ėjo per namus ir tempė laukan iš ten šeimų tėvus su žmonomis ir vaikais, nudurdavo juos kardais arba mėtė nuo stogų, tokiu būdu laužydami jems sprandus. Ir kiekvienas, įsiveržęs į namus, paversdavo juos savo nuosavybe su viskuo, kas juose buvo, nes dar prieš paimant miestą buvo susitarta, kad, užkariavus jį, kiekvienas galės pasisavinti visiems laikams viska, ka tik spės užgrobti. Taip jiems vaikščiojant po miestą… kiekvienas kaip namo užvaldymo ženklą kabino ant durų savo skydą arba kitą gynklą, kad tokiu būdu paskelbtų kitiems, jog jie privalo eiti toliau, nes toji vieta jau turi sau poną.
Dokumentas pateikiamas iš arkivyskupo Vilhelmo Tirečio „Šventojo rašto istorijos“. (Autorius gyveno maždaug penktame – paskutiniame XII a. dešimtmetije.)

Križiuočių valstybės. Siaurame Sirijos ir palestinos pajūrio ruože kryžiuočiai įkūrė savo valstybes. Svarbiausiaiš jų buvo laikoma Jeruzalės karalystė. Kitų kryžiuočių sričių valdovai buvo Jeruzalės karaliaus vasalai. Vietinius gyventojus, kurie dar buvo laisvi, užkariautojai jėga vertė baudžiaunikais. Naujieji šeimininkai imdavo iš valstiečių nuo trečdalio iki pusės grūdų derliaus, tokią pat dalį vaismedžių, alyvmedžių ir vynuogių derliaus. Be to, pavergtieji gyventojai turėjo mokėti didelius mokesčius karaliui ir dešimtinę katalikų bažnyčiai.Nukariautųjų šalių tautoms Vakarų Europos feodalai atnešė baudžiavos priespaudos sustiprėjimą.Bet užkariavimai buvo trumpalaikiai. Nauji kryžiaus žygiai nesutrugdė musulmonams išvaryti kryžininkus. XIII a. pabaigoje krikščionys prarado paskutinįjį atramos punktą, Arkos miestą.