Įvadas
Petras Leonas gimė 1864 m. Lapkričio 16 d. Mariampolės apskrityje . Nepaisnat ūkininko tėvo ir mamos norų išleisti jį į kunigus, baigė Petras Leonas Maskvos universitetą. Studijavo Gamtos ir matematikos fakultete, vėliau teisės. Dibo advokatu, vėliau tapo gana žinomu politiku, kuriam ne kartą buvo pasiūlyti aukšti valstybės postai. Prsidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Petras Leonas buvo vienas sąjūdžio pagalbai nukentėjusiems nuo karo organizuoti iniciatorių, išrinktas Centro komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nariu. Stengėsi išrūpinti Lietuvai autonomiją rusijo sudėtyje. Lietuvos visuomenė jį vertino ne tik kaip plačios erudicijos žmogų, bet ir kaip rimtą, bešališką bei skrupulingai teisingą žmogų ir veikėją. Santykiuose su kolegomis jis buvo teisingas ir prireikus nesidrovėdavo atvirai padaryti kam pastabą, tačiau mokėdavo susivaldyti, gerbti kito žmogaus įsitikinimus, niekada nieko neįžeisdavo, dėl to visuomet buvo mylimas ir gerbiamas. Neturtingiems studentams visuomet stengėsi padėti ir juos suprato. 1934 m. pablogėjus sveikati, jis atsistatydino iš Vytauto Didžiojo Universtiteto profesoriaus pareigų. 1936 m. Vėl ėmė skaityti paskaitas tame pačiame universitete, tačiau be atlyginimo. 1938 m. Gegužės 12 d. Petras leonas mirė.
Petras Leonas
Petro Leono moksliniai interesai – daugialypiai. Daugiausia jis domėjosi teise, teisės filosofijos, politinės ekonomijos, sociologijos ir etikos tematika. Pimasis ėmė rengti mokslo literatūrą lietuvių kalba. Petro leono mokslo veikalai: „Advokatų profesija ir jų organizacija”, „Teisės reliatyvumas”, „Istorinė žmoniškumo etikos ir teisės evoliucija”, „Sociologijos paskaitos”, „Teisės filosofijos istorija”, „Advokatų profesija ir jų organizacija” ir dar daugelį kitų. Jo veikaluose atsiskleidžia akivaizdi komparatyvistinė pozicija. Siekiama pristatyti kuo daugiau ir kuo skirtingiausių pažiūrų, koncepcijų, net ištisas filosofines sistemas ar jų fragmentus, draufe nutiesiamos įvairios paralelės, vengiama kritikuoti ar palankiai vertinti, tik rekarčiais galima aptikti lakonišką pritarimą vienai ar kitai sampratai ar jos nuosaikią kritiką. Dėstydamas įvairiausias, prieštaringiausias pažiūras, jis tarsi siekia atkreipti skaitytojo dėmesį tiek į begalinį socialinių fenomenų sudėtingumą, tiek į jų konceptualių aiškinimų didelės įvairovės egzistavimą.
Petras Leonas savo teisės filosofijos istorijos sampratą grindžia dviem principais:1. pagrindiniai visų tautų teisės elementai yra vienodi;2. kiekvienos tautos ir žmonijos teisė dėsningai progresuoja;Šios mokslininko teisės filosofijos ir teisės filosofijos istorijos sampratos atspindi jo paties teorinį požiūrį į teisę. Teisės filosofija, anot Petro Leono, yra reikšminga tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Istorinė apžvalga leidžia daryti išvadas, kad teisės sąvokos turinys kūrimo procese kintąs, išryškjęs paveldimumo pricipo veikimas, teisės supratimas iš esmės tobulėjantis. Antra, praktiniu požiūriu teisės filosofija prisideda prie teisės vykdymo ir jos tobulinimo. Petras leonas buvo įsitikinęs, kad teisės filosofija gali daryti stiprų poveikį teisinei sąmonei ir padėti ugdyti, jo žodžiais tariant, normalų teisės subjektą – dvasiškai subrendusią asmenybę, viską matuojančią žmogaus, kaip aukščiausios vertybės, kriterijumi. „Teisės filosofijos istorijoje” Petras Leonas pateikia plačią filosofijos raidos panoramą nuo seniausių laikų iki dabartinių amžių. Jis išskiria keturias tesės filosofijos epochas:1. Rytų (kinų, indų, Egipto);2. Kalsinę (graikų, Romėnų);3. Viduramžių;4. Naujųjų laikų; Pirmiausia dėmesys koncentruojamas į prigimtinės teisės teorijos sklaidą – į jos turinio ir filosofinio pagrindimo pokyčius. Teisės filosofijoje prigimtinė teisė buvo intesyviai ir ilgiausiai svarstoma – net iki XIX a. Prigimtinės teisės samprata ypač suklestėjo XVII – XVIII a. Petras leonas pristato žymiausius naujųjų laikų mąstytojus: H. Grocijų, T. Hobsą, Dž. Loką, B. Spinozą ir dar daugelį kitų, kurie prisidėjo prie teisės sąvokos plėtotės. Petras Leonas buvo įsitikinęs, kad teisės, visuomenės ir valstybės problemos turi būti svarstomos kartu. Brandindamas savąją visuomenės sampratą, P. Leonas ypač gilinosi į jam labai artimo filosofiniais svarstymais garsaus sociologo P. Sorokino mokslinius darbus. Socialinį reiškinį Petras Leonas apibūdina visiškai solidarizuodamas su P. Sorokinu. Paprasčiausias socialinio reiškinio modelis – tarpusavio sąveika. Jo elementai – individai, socialinės grupės, aktai, bendradarbiavimo laidininkai. Žmonių tarpusavio sąveika savo prigimtimi pirmiausia esanti psichinio pobūdžio: pasikeitimas jausmais, emocijomis, valios impulsais, idėjomis. Visa tai įvertindamas, Petras Leonas formuluoja tokį visuomenės apibrėžimą: visuomenė – daugelio tam tikrų socialinių grupių junginys, susietas įvairiareikšmiais tarpusavio sąveikos ryšiais. Sudėtingiausiais socialiniais junginiais pripažįstami politikos ir teisės junginiai. Aukščiausiu tarpusavio sąveikos rezultatu laikoma kultūra. Kadangi visuomenės reiškiniai labai sudėtingi, tai juos paaiškinti viena priežastimi nėra įmanoma. Todėl P. Leonas vadovaujasi pliuralizmo principu: kiekvienas socialinis faktas yra nulemtas daugelio priežasčių. Socialinius reiškinius formuoja daugybė įvairiausių jėgų, todėl jiems esąs būdingas kur kas didesnis santykinumas nei gamtos reiškiniams. Petras Leonas buvo įsitikinęs, kad pažangos dėsnį įmanoma dedukuoti ir iš žmogui būdingo polinkio, verčiančio jį nuolat tobulinti savo prigimtį. Toks pat polinkis esąs būdingas ir tautai. Socialinė pažanga vykstanti lėtai, jos kelias nėra tiesus, o einąs vingiais, nes visuomenėje yra daugybė trūkumų. Tobuliausiai organizuotas junginys, pasak Petro Leono, yra valstybė. Ji yra būtina ne tik žmogaus gyvybei išlaikyti, bet ir kultūrai kurti. Valstybės tikslo problemai ir priemonių jam pasiekti svarstymas P. Leono valstybės sampratoje skiriama bene daugiausia dėmesio. Mokslininko pastebėjimu, kultūros istorija rodo, kad kultūra sukurta arba valstybei tiesiogiai dalyvaujant, arba padedant, arba bent palaikant tokią tvarką, kuri garantuoja jos gyventojams gyvybę ir kiekvieno turtų bei kūrinių saugumą. Plėtodamas savąja socialinę koncepciją, mokslininkas aptaria kiekvieną iš jo išvardintų kultūros vertybių. Vertybių hierarchijoje teisė priskiriama prie svarbiausiųjų. Taip pat pabrėžiama, kad kultūros kūrimo procese teisė turi ypatingą reikšmę, kad ji yra būtina sėkmingos kūrybos sąlyga, kadangi sėkminga kūryba gali vykti tiktai ten, kur yra tvarka. Teisė padeda įgyvendinti reikalingą tvarką, tokiu būdu saugomos esamosios kultūrinės gėrybės ir laiduojamas naujų gėrybių kūrimas. Ypatinga teisės reikšmė yra ta, kad ji suteikia žmonijai galimybę siekti savojo idealo ir padeda jo siekti. Ilgainiui, mokslininko nuomone, teisės reikšmingumas vis didės. Nuosekliai laikydamasis savo teorijos nuostatos: nustatyti ir tyrinėti įvairiausias socialinių fenomenų sąsajas, P. Leonas nemažai dėmesio skiria valstybės ir teisės abipusio poveikio apmąstymams. Vieną svarbiausių šio poveikio aspektų, kad valstybė kuria teisę, o teisė apriboja valstybės valdžia, P. Leonas gvildena detaliau. Mokslininkas išskiria dvi teisės plotmes: veikiančiąją teisę ir teisinę sąmonę. Pirma, valstybės valdžia savo valia nustatanti sau ribas. Kurdama veikiančiąją teisę ji siekia jos tikslingumo. Antra, valstybė apribojama įgyvendinant tam tikrus valstybės valdžios ir visuomenės tarpusavio santykius. Juo labiau stiprėja visuomenės sąmonė, tuo daugėja valdžios apribojimų, nes, pasak P. Leono, vis labiau yra vertinamas žmogus. Svarbi yra Petro Leono mintis, kad valstybės įstatymai turi atitikti teisinę sąmonę. Kadangi teisės tikslas esąs ne formalus, o tikrojo teisingumo vykdymas valstybės gyvenime, tai tikrajam teisingumui įgyvendinti neretai tenka formaliąją teisę modifikuoti. Pasenę įstatymai turi būti koreguojami arba pakeičiami naujais, atitinkančiais pasikeitusią teisinę sąmonę, pakitusias visuomenės gyvenimo aplinkybes. Dažniausiai tie pakeitimai nevyksta be kovos, nes teisei visuomet gresiąs pavojus iš neteisėtos pusės. Reikšmingi yra P. Leono teiginiai apie teisės gynybą. Ginti teisę – kiekvieno piliečio dorovinė pareiga. Kiekvienas, ginantis savo teisę, ginąs ir įstatymą, veikiąs visuomenės labui bei savaime prisidedąs prie teisės idėjos įgyvendinimo žmonijoje. Bene daugiausiai mokslininkui rūpėjo teisės ir dorovės santykis. Prioritetas – dorovei. Teisės plėtra turi sekti dorovės pėdomis. Mokslininkas ne kartą yra pabrėžęs, jog, norint suprasti socialinio gyvenimo reiškinių kaleidoskopą, reikia turėti pasaulėžiūrą, kurią sudaryti nelengva. Savo pažiūras Petras Leonas taip reziumuoja: „ Autoriui jo turimos žinios duoda pagrindo ramiai su šviesia viltimi žiūrėti į žmonijos ateitį. Jisai randa žmonijos istorijos eigoje pakankamai duomenų, įrodančių, kad toji istorija eina žmogaus asmens savarankiškumo išsivystymo linkme ir kad tą progreso procesą užtikrina triumfalinis demokratijos vystymasis, jokių piktų socialinių ligų nenugalimas.Išvados
Petras Leonas buvo tauri, tvirtų principų asmenybė, pasižymėjęs ir išskirtine tolerancija kitokių pažiūrų žmonėmis. Tarp P. Leono skelbiamų idėjų ir jo gyvenimo nebuvo prieštaros. Nepriklausomoje Lietuvoje jis įgijo didelį moralinį autoritetą, jo teisingumas tapo tiesiog legendinis, nes jis buvo vadinamas visos Lietuvos visuomenės sąžine. Stebina didžiulis mokslininko darbštumas, jaunatviškas entuziazmas. Būdamas jau solidaus amžiaus, jis pasiryžo nelengvam mokslininko ir dėstytojo darbui, per gana trumpą laiką išmoksta vokiečių ir prancūzų kalbas, sutinka pradėti dėstyti vienu metu keletą teorinių kursų.
Intensyvi P. Leono mokslinė veikla, trukusi kone du dešimtmečius, daug praturtino mūsų mokslo ir kultūros istoriją.