SCHOLASTIKOS SUKLESTĖJIMAS IR UNIVERSITETŲ KŪRIMASIS

Įvadas

V a. po Kr. prislėgta vidinių ir išorinių prieštaravimų žlugo Romos imperija, ir nuo to laiko Centrinėje, Vakarinėje ir Pietų Europoje prasidėjo naujas istorinis laikotarpis, sąlygiškai vadinamas viduramžiais. Viduramžių kultūroje kertinis žodis yra scholastika. Kalbant specialiais terminais, scholastika yra tiesiog mąstymo, mokymo bei rašymo būdas, susiformavęs Viduramžių mokyklose ir joms būdingas. Scholastinei kultūrai suklestėti įtakos turėjo dauguma įvairiausių veiksnių.
Po Romos imperijos žlugimo Europa skilo į mažas valstybes – kunigaikštystes bei hercogystes, Karolio Didžiojo laikais įsitvirtino feodalizmas. XI a. prasidėjęs prekybos pakilimas buuvo tiesiogei susijęs su miestų atgijimu: gerokai padaugėjo gyventojų, įvyko revoliucija žemės ūkyje. Visa tai parengė ekonominį bei socialinį pagrindą mokykloms bei universitetams atsirasti. Atsiradus šioms švietimo įstaigoms, čia dirbą dėstytojai išplėtojo bendrąjį mokymo bei intelektinio tyrinėjimo metodą,taikomą humanitariniams mokslams, medicinai, teisei ir teologijai. Šis scholastinis metodas puikiai surado sau vietą tradicinėse akademinėse disciplinose. Scholastikos dėka viduramžių filosofija buvo institucionizuota. Visi viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastikoje išmintis ir mokslas buvo teocentrinio pobūdžio: visas viduramžių ugdymas buuvo sutelktas apie dieviškąjį pradą. Amžinasis žmogaus likimas ir jo ryšiai su Dievu buvo pagrindiniai mokymo ir auklėjimo uždaviniai.
Augančiai Bažnyčios organizacijai buvo reikalingi žmonės mokantys rašyti, skaityi, susikalbėti su kitų tautybių žmonėmis. To pasekoje 1179m. Laterano bažnytinis susirinkimas pareikalavo steigti mo

okyklas prie kiekvienos bažnyčios ir katedros. Kai kurios iš jų virto universitetais.

Viduramžių scholastika minima nuo Karolingų laikų ir labiausiai suklesti 1200 -1300m. Tai vadinamasis iškiliosios scholastikos laikotarpis, kai riba tarp proto ir tikėjimo vis didėjo, kai tapo prieinami visi Aristotelio darbai – visa logikos sistema. Tai visiškai naujas teorinės teologijos etapas.
„Scholastikos tėvu“ laikomas Anzelmas Kenterberietis, žymus Prancūzijos vienuolynų mokytojas. Anzelmas buvo kilęs iš Aostos (dabar Italijos miestas, tuo metu buvo Burgundijos karalystės dalis). 1059 m. jis atvyko mokytis į Normandiją, benediktinų vienuolyną Becą. Tuo metu ten dėstė garsus dialektikos ir retorikos mokytojas lombardietis vienuolis Lanfrankas, scholastikos pradininkas. Būtent jo mokiniu tapęs Anzelmas vėliau perėmė savo mokytojo pareigas vienuolyno mokykloje. 1089 m. mirus Lanfrankui, kuris tuo metu jau buvo Kenterberio arkivyskupas, kaip jo idėjų tęsėjas 10093 m. arkivyskupu buvo paskirtas Anzelmas. Dėl nuolatinių konfliktų su karaliumi Anzelmas daug laiko praleido tremtyje, toli nuo Kenterberio.

Remdamasis tradicinėmis mintimis, jis bandė iš naujo protingai apsvarstyti ir paaiškinti visas tikėjimo tiesas. Tikėjimas gali remtis protu; jis to ir siekia. Anzelmas pteikė „ontologinį“ Dievo buvimo argumentą. Atsirado naujų probleminių klausimų: tikėjimas ir protas, apreiškimas ir prigimtinis pažinimas. Anzelmo logikos pagrindų kredo: „Aš privalau tikėti tvarka, kurią galiu suprasti“. Jis tikėjimą kėlė virš supratimo, bet pabrėžė, jog moksle svarbu ir suprasti ką ti

ikime.
Anzelmo koncepciją pakeitė kitas žymus Prancūzijos scholastas Petras Abelaras. Jis teigė: „Aš privalau suprasti tai, kuo galiu tikėti“. Jis niekada neiškeitė Bažnyčios mokymo, tik kėlė filosofinius ir loginius klausimus apie doktriną, skatindamas didkusijas. Ne visiems Abelaro mintys ir knygos patiko, jis buvo apšauktas eretiku. Priešiškai nusiteikę teoretikai skundė jį Bažnyčios Susirinkimams, kol galiausiai Petras Abelaras pasitraukė į Kliuni vienuolyną. Tačiau jo mintis tęsė jo mokiniai.
XII a. garsi buvo Šartro katedros mokykla Prancūzijoje. Čia vienas kitam priešiškai buvo nusiteikę garsūs scholastai: cistersų vienuolyno abatas Bernardas Klervietis ir Gilbertas iš la Poree. Bernardas buvo Abelaro sekėjas, o tai kirtosi su Gilberto mintimis. Gilbertas rėmėsi gramatika ir logika, o Abelaras dialektika; jų sistemingų žinių jungtis padėjo Švč. Trejybės analizei. Jie manė, jog visas tikėjimas gali būti paaiškintas gramatika ir logika. Bernardas labiau linko į psichologiją ir misticizmą, todėl jam nepatiko gramatikos ir logikos mokslas, nors apskritai jis prieš mokslą nebuvo nusiteikęs. Jis siūlė pažinimą skirstyti į dvi dalis: viena tyrinėtina tikėjimu, kita – protu.
Iki XIII a. vidurio, scholastams spręndžiant tikėjimo bei proto problemas, susidarė trys pozicijos:
 Pranciškonai išliko konservatyvūs ir teigė, kad reikia atmesti Aristotelį ir patvirtinti Anzelmo bei Augustino tradiciją. Jie neigė bet kokį skirtumą tarp filosofijos ir teologijos, nes abiejų šaltinis yra Kristus. Tikėjimas yra pi
irminė pažinimo sąlyga. Jis turi koncentruotis aplink krikščioniškąją išmintį. Tai Augustino mokslo scholastinės tradicijos grąžinimas į universitetą.
 Paryžiaus Menų fakulteto magistrai manė kitaip: jiekms Aristotelis buvo aukščiausias proto pasiekkimas.
 Tomas Akvinietis užėmė tarpinę poziciją: Aristotelį pripažino genijumi, o skirtumą tarp filosofijos ir teologijos nustatė taip- teologijai priklauso antgamtiniai reiškiniai, o filosofijai- gamtiniai proto reiškiniai.
Šv. Raštas ir Bažnyčios mokslas liko nepaneigiamas autoritetas.
XI – XII a. auganti scholastika buvo tiesiogei susijusi su Europos gyvenimo intensyvėjimu. Plėtėsi prekyba ir amatai, augo miestai, o su jais formavosi naujas visuomenės slioksnis – biurgeriai. Jie kūrė savo kultūrą, naujai žvelgė į žmogaus išsilavinimą, siekė, kad jis sugebėtų prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Miestelėnai būdami judrūs, matę užjūrio šalių pradėjo nebepasitenkinti bažnytinėmis mokyklomis bei mokymu jose, todėl rūpinosi naujų mokyklų steigimu. Taip atsirado miestų mokyklos – cechų ir gildijų. Daugelį jos imponavo pasaulietišku, platesniu ir patrauklesniu mokymo turiniu. Tačiau ir jos turėjo trūkumų. Augant žmonių poreikiams augo ir scholastų noras tobulinti išsilavinimo sistemą.Viduramžiais jau nepakako parapijinių, vienuoliškų, katedrinių ar miesto mokyklų. Jos buvo netobulos, išsilavinimas nesistemingas: neaišku, kur jose baigdavosi bendrasis lavinimas ir kur prasidėdavo specialusis. Šios spragos buvo ištaisytos – pradėti kurti universitetai.
Ankstyvaisiais viduramžiais pakako perimti patristinės teologijos palikimą ir jį toliau plėtoti, tačiau intensyvesnis XI amžiaus Bažnyčios gyvenimas labiau diferencijavo XII ir
r XIII amžių teologinį mąstymą. Žlugus Romos imperijai, menas, mokslas, švietimas nepaprastai smuko. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad karų, tautų kraustymosi sumaištyje nebuvo kada galvoti apie lavinimąsi. Barbarai (taip romėnai vadino jų nenukariautas, taigi „necivilizuotas” gentis ir tautas) į romėniškąjį išprusimą turėjo savo požiūrį. Jie sakė: jeigu mūsų vaikai išmoks drebėti prieš mokytojo rykštę, kaip jie be baimės žvelgs į ietį ar kardą? Niekinantis požiūris į antikinį mokytumą vietoje Romos imperijos iškilusiose valstybėse tapo viešpataujantis, ir buvę barbarai nesidrovėjo tuo didžiuotis.
Tačiau ilgainiui padėtis keitėsi. Valstybės, o ypač bažnyčios, tarnybai kuo toliau, tuo labiau reikėjo išsimokslinusių, bent jau skaityti ir rašyti mokančių žmonių. Jų paruošimu ypač susirūpino bažnyčia. Bažnyčia visus viduramžius buvo vienas svarbiausių visuomenės raidos variklių. Tuoj po imperijos žlugimo ji pasijuto kone vienintele gerai organizuota ir didžiulius Europos plotus aprėpiančia jėga. Tuo ji netruko pasinaudoti aktyviai kišdamasi į visas jaunų valstybių gyvenimo sritis. Siekdami sėkmės, valdovai visų pirma stengdavosi užsitikrinti katalikų bažnyčios vadovo — popiežiaus — paramą ir palaiminimą. O dangiškieji—„Dievo valstybės”—reikalai buvo tik pačios bažnyčios monopolis.
Bažnyčios tėvai seniai kūrė mokslą apie Dievą — teologiją. O kai po visų audrų žmonės atsidėjo ramesniam gyvenimui, atsirado laiko ir platesniems žmonių sluoksniams pagalvoti apie tai, kuo tikima ir kodėl tuo reikia tikėti. Bažnyčiai reikėjo vis daugiau ir vis geriau išsilavinusių Dievo žodžio skelbėjų ir aiškintojų — teologų. Pasaulietinei valdžiai vis labiau stigo rašto žmonių. Štai kodėl bažnyčia sukruto ir dėl pasauliečių švietimo: juk išties patikimiau, jeigu jie bus mokomi bažnyčiai prižiūrint!
Juo labiau vienijosi popiežių vadovaujami Vakarai, tuo gyvesni darėsi dvasiniai ryšiai tarp tautų. Idėjų kaita skatino visapusiškiau tyrinėti tai, kas paveldėta. Naujų įžvalgų suteikė Kryžiaus žygių praplėstas pasaulėvaizdis. Pagrindinis mokslinio darbo krūvis iš vienuolynų persikėlė į besikuriančius universitetus.
Prie katerdų esančios mokyklos Prancūzijoje ir Italijoje XIIa. išaugo į universitetus, kurių pagrindinė užduotis viduramžiais buvo rengti specialistus, galinčius užimti valstybines ar bažnytines pareigas, verstis gydytojo ar teisininko praktika. 1179 m. Laterano Susirinkime popiežius Aleksandras II ragino visas katedrų kanauninkų kapitulas laikyti po mokytoją, galintį nemokamai mokyti neturtingųjų vaikus rašto, ir išlaikyti po teologijos mokytoją.
XIIa. pabaigoje judriose mokslininkų miniose atsirado šiokio tokio panašumo į tvarką. Tam tikros sąlygos tiek studentus, tiek dėstytojus privertė susirūpinti veiskmingiau organizuotis. Ekonomikai stiprėjant mokslininkų vis daugėjo, tad iki XIII a. pagrindinių universitetinių miestų studentų skaičius sudarė maždaug 10 procentų visų gyventojų. Didėjantis skaičius kėlė reguliavimo poreikį. Be to, Bolonijos ir Paryžiaus mokyklų reputacija ėmė temdyti kitas. Į šiuos centrus ėmė plaukti iš visos Vakarų Eurpos dėstytojai ir studentai. Mokslininkai suplaukė iš iš skirtingomis kalbomis kalbančių kraštų, tačiau dėstomoji kalba vistiek išliko lotynų. Viduramžių Bažnyčia atmetė beveik visą antikinio pasaulio kultūros lobyną, pasilikdama tik lotynų kalbą. Lotynų kalba tapo europietiško švietimo kalba.
Ilgainiui tiek studentams, tiek dėstytojams prireikė abipusės apsaugos. Kadangi daugeliui gyventojų šie mokslininkai buvo užsieniečiai be juridinių teisių, priklausą nuo žemės savininkų, krautuvininkų ar net policijos malonės. Geriausias pavyzdys kaip apsisaugoti Viduramžių mieste buvo gildija, tad mokslininkai pradėjo lygiuotis į amatininkus ir prekybininkus ir organizuotis.
Universitetas buvo tiesiog prisiekusi studentų ir dėstytojų visuomenė, susibūrusi draugėn abipusei globai. Viduramžių supratimu, universitetas buvo ne vieta, o žmonių grupė. Poreikis ginti bendrąsias teises pavertė šias studentų bendruomenes tvirtomis ir veiksmingomis miesto politikoje. Viena pagrindinių priežasčių kodėl ši bendruomenė buvo stipri tai jų materialinių valdų skurdumas. Tai buvo vargšų sąjungos, neturinčios nekilnojamojo turto – žemių ar pastatų, kuriuos lengvai būtų galejusi atimti miesto valdžia. Svarbiausias mokslininkų ginklas kaip šiandien, taip ir anuomet buvo boikotas ir streikai. Neatlyginus skriaudų, universitetas nesusaistytas jokiais materialiniais saitais, galėjo nutraukti paskaitas ir persikelti į kitą miestą. O tai sukeltų didžiulius ekonominius padarinius, juk iš miesto išsikeltų didelis skaičius žmonių. Taigi dažniausiai miesto valdžia atsiliepdavo į mokslininkų reikalavimus.
Korporacinė mokslininkų organizacija pirmiausiai atsirado XII a. – XIII a. sąvartoje Bolonijoje ir Paryžiuje, dviejuose žymiausiuose Viduramžių universitetuose, kurių pavyzdžiu vėliau pasekė kiti Europos universitetai. Pagal šių dviejų universitetų pavyzdį susikūrė Kembridžo, Oksfordo, Prahos ir kiti universitetai. Bet jų modeliai skyrėsi: Bolonija buvo studentų universitetas, o Paryžius priklausė dėstytojams.
Iki XII a. pabaigos Bolonijos pirmavimas teisės studijose buvo plačiai pripažintas. Universitetas atsirado teisės studentų terpėje, daugelis jų buvo ir užsieniečiai, ir pasauliečiai, kuriems gyvybiškai buvo reikalinga apsauga. Laipsniškai ir spontaniškai atsirado studentų korporacijos su išrinktais tarybų nariais ir joms vadovavusiais rektoriais. Sunerimusi dėl kylančios šių grupių jėgos, Bolonijos miestiečių bendruomenė paskelbė jų organizaciją esnat neteisėtą, teigdami, kad studentai nėra nepriklausoma grupė, o tik teisės profesorių mokiniai. Studentai atsimokėjo streikų serija ir migracija į gretimą Paduvą. Tik popiežiaus įkalbinėjimų dėka, palaikančiam studentus, ir gresiant prekybos smukimui, 1245 m. bendruomenė apskritai nusprendė esant pagrindą organizuoti gildiją ir iš dalies pripažino studentų teisę susisieti priesaika ir rinkti rektorių.

Šis žingsnis apipylė universitetą visų rūšių privilegijomis ir dovanomis. Universitetas pradėjo varžytis su kitais miestais, kas turės daugiau studentų. Bolonijios miestiečiams uiversitetas buvo geras verslas. Bolonijos universiteto struktūra nusistovėjo XIII a. antroje pusėje. Teisės studentai būrėsi į du universitetus: vienas – italams, kitas – atvykusiems iš anapus Alpių. Kiekvienas uviversitetas dalijosi į tautas arba į keletą grupių. Pavyzdžiui menų ir medicinos studentai suformavo savo atitinkamus universitetus, kurie esminiais klausimais kooperavosi su daug gausesniais teisės studentais. Pagrindinė studentų dominavimo dėstytojų atžvilgiu priežastis buvo ekonominė. Kadangi daugelis profesorių buvo pasauliečiai ir neišlaikomi beneficijų, jie priklausė nuo pajamų gautų už savo paslaugas. Net amžiaus pabaigoje, įkūrus municipalines apmokamas vietas profesoriams, Bolonijoje juos vistiek tvirtindavo balsavimu studentai. taigi jie tiesiogiai reguliavo dėstytojo gyvenimą. Dėstytojas buvo priklausomas nuo studentų rektoriaus, kurio dažnai būdavo baudžiamas netgi pinigine bausme: jei per mažai surenka žmonių į auditoriją ir tai laikoma nedalyvavimu, jei būdavo nepunktualus ar panašiai. Vienintelė išimtinė teisė, Bolonijoje teikusi pirmenybę profeoriams prieš studentus, buvo „kandidatų laipsniams gauti priėmimas“. Vienas garsiausių Vakarų Europos universitetų viduramžiais, be Bolonijos, buvo Paryžiaus universitetas. Jo mokslininkai kūrė legendas, viena iš jų tokia: „mokslas kilęs iš hebrajų, paskui persikėlęs į Egiptą, Atėnus, Romą ir pagaliau įsikūręs Paryžiuje“. Dar gi buvo teigiama ir taip: „Šventasis Dionisijas, Prancūzijos dangiškasis globėjas, vaizduojamas kaip Dionisas, arba Dionyzijus, garsus Antikos filosofas, apaštalo Pauliaus atverstas į tikėjimą, atnešęs į Prancūziją ir Evangeliją, ir švietimą. Tad Paryžiaus universitetas buvo naujieji Atėnai, antikinės išminties paveldėtojas. XIII a. pabaigoje prancūzai kalbėjo, jog Italija turi Šv. Sostą, Vokietija – Imperiją, o Prancūzija – Universitetą. “

Priešingai negu Bolonijoje, Paryžiuje universiteto formavimo beveik tuo pat metu ėmėsi ir dėstytojai. Šį skirtumą lėmė tai, kad Pryžiuje tiek dėstytojų, tiek studentų dauguma buvo dvasininkai. Nuo pat pradžių ir studentai, ir dėstytojai naudojosi esminėmis apsaugos teisėmis, kylančiomis iš jų bažnytinio statuso. Nuolatinės įplaukos iš bažnytinių beneficijų, labiau paplitusios tarp dėstytojų, taip pat buvo žinomos ir studentams. Kai kuriais atvejais dėstytojai reguliariai rinkdavo mokesčius iš studentų, tačiau daugelis žymesniųjų nepriklausė nuo bažnyčios. O be to, dėstytojai Paryžiuje buvo dar daugiau įvairiataučiai negu Bolonijoje, tad jiems, svetimšaliams, labiau ir paramos reikėjo. Menų profesorių ir studentų skaičius toli pranoko kitų disciplinų atstovus. Kadangi menų studentai buvo jaunesni negu to meto Bolonijos teisės studentai, ir jų dėstytojų buvo daugiau, Paryžiaus universitetas įsikūrė kaip dėstytojų bendruomenė. Studentai savo teises įgijo tik per sąjungą su profesūra.

Dėstytojų korporacijos Pryžiuje siekia XII a. pabaigą, bet jų teisių įformonimas ir organizacija atsirado tik kitame amžiuje, diskutuojant su valdovais. Beveik nuolat būdavo nesutariama dėl traktuoės mokslininkų, įsipynusių į miesto ir mantijos rietenas, periodiškai iškildavusias Paryžiaus scenoje. Pirmi aprašyti neramumai kilo 1200 m., karaliui Pilypui Augustui neapgalvotai patvirtinus mokslininkų bažnytines privilegijas iš baimės, kad šie gali palikti miestą. Konfliktas ir universiteto pairimas truko iki 1231 m., kai galiausiai buržuazija bei Šv. Sostas įtikino karaliaus vyriausybę pritarti dėstytojų reikalavimams. Tuo pačiu metu popiežius Grigalius IX paskelbė bulę, kurioje buvo aiškiai apibrėžtos pagrindinės universiteto teisės. Dėstytojai pripažinti kaip korporacija, galinti sukurti statutą ir reikalauti jam paklusti, ir jiems garantuota boikoto teisė. Kadangi per visą XIII a. popiežius apskritai palaikė universitetą, kovojantį dėl pripažinimo, Paryžiaus universitetas tapo mylimu Šv. Sosto kūdikiu.

Įpusėjus XIII a. universiteto korporacija susidūrė su didžiausia grėsme savo privilegijoms. 1253 m. vėl kilo riaušės, buvo sužeistas mokslininkas kaip ir per pirmuosius neramumus, vėl buvo nutrauktos paskaitos. Tačiau šį kartą profesoriai domininkonai ir pranciškonai atsiakė prisidėti prie streiko. Naudodamiesi teise tvarkyti narystę, dėstytojai pasauliečiai pašalino vienuolius iš universiteto, nes šie naudojosi bendruomenės privilegijomis be vyresnybės pritarimo. Kadangi vienuoliai buvo ir pagrindiniai pretendentai vadovauti pasaulietinei dvasininkijai švietime, problema dar labiau paaštrėjo. Po triukšmingo laikotarpio, kai Šv. Sostas blaškėsi tarp vienuolių ir pasauliečių dėstytojų palaikymo, galiausiai viršų paėmė universitetas, ir vienuoliai su tuo sutiko. Beje šiame įkarštyje į dėstytojų bendriją Paryžiuje buvo priimti du garsūs mokslininkai – pranciškonas Bonaventūras ir domininkonas Tomas Akvinietis.

Universitetą sudarė keturi fakultetai, sukurti Paryžiuje dėstančių profesorių. Tris aukštesniuosius fakultetus – Teologijos, Kanonų teisės ir Medicinos – sudarė saujelė profesorių, kiekvienam fakultetui vadovavo dekanas. Žemesnysis Laisvųjų menų fakultetas turėjo šimtus profesorių ir buvo suskistytas į tautas, kurių kiekvieną kontroliavo proktorius. Visiems fakultetams vadovavo rektorius.

Daugelis universitetų įkurtų XIII a., vienaip ar kitaip mėgdžiojo Paryžių ir Boloniją. Garsiais mokslo centrais, be Bolonijos ir paryžiaus, netrukus tapo Paduva, Neapolis Italijoje, Monpeljė ir kiti Prancūzijoje, Oksfordas ir Kembridžas Anglijoje, Valensija ir Salamanka Ispanijoje. Vokietijai atėjo eilė tik XIV a. viduryje – tai Praha 1348 m., Viena 1365 m., Heidelbergas 1386 m., Kelnas 1388 m. Tai, kad iki to Vokietijoje neatsirado nė vieno universiteto, tik liudija imperijos vokiškose žemėse vyravusią netvarką. Didžiausią autoritetą ir lankomumą turėjo Paryžiaus universitetas – „mokslų motina“. 1258 metais Robertas Sorbonietis čia įsteigė kolegijos namus neturtingiems teologijos studentams. Kai atsirado daugiau tokių kolegijos namų, „Sorbonos“ vardu imtas vadinti visas Paryžiaus universitetas.

Tik pradėjus gyvuoti universitetams vienas pagrindinių aspektų šiame gyvenime buvo – akademiniai laipsniai. Kiekvieno viduramžių studento tikslas buvo siekti mokytojo vardo. Studentai tai laikė savo akademiniu tikslu. Kadangi magistras arba daktaras, šios sąvokos XIII a. dar nebuvo skiriamos, iš esmės buvo tas, kuris ir turėjo teisę dėstyti, akademiniai laipsniai ir dstytojo profesija buvo tapatūs.

Šiaurės Europoje, kur už švietimą dažnai buvo atsakinga pasaulietinė dvasininkija, teisę arba licenciją mokyti (licentia docendi) kontroliavo bažnytinė valdžia. Kiekviena katedra, akademinė ar parapinė bažnyčia turėjo galią licencijuoti mokytojus savo parapijos jurisdikcijos ribose. Iki XII a. šis reguliavimas atspindėjo to meto mokyklų gausybę ir įvairovę. Bažnyčios pareigūnas, atsakingas už mokytojų licencijavimą buvo ecolatre (vyriausiasis bažnytinių mokyklų mokytojas), kancleris arba koks kitas kapitulos pareigūnas. Daugelis Abelaro nelaimių kilo dėl sunkumų įgyti tokią licenciją Paryžiuje ar Laone. XII a. Šv. Sostas pradėjo rodyti ypatingą susidomėjimą švietimo reikalais, kartus jis stengėsi reguliuoti ir skatinti šias licencijas. XIII a. pradžioje paskelbęs, kad Bolonijos laipsniai turi būti suteikiami sutikus Bolonijos arkidiakonui, popiežius Honorijus III išplėtė į pietus bažnytinio reguliavimo sistemą, panašią į paryžietišką.
Tarpinė pakopa į magistro statusą buvo bakalauras. Turintysis bakalaurą, dirbdavo norėdamas įgyti įgūdžių, tačiau jis nebuvo laikomas visiškai brandžiu bei nepriklausomu ir dėstė bei diskutavo su tam tikrais apribojimais. Laikas, reikalingas laipsniui įgyti, buvo ganėtinai įvairus. Pavyzdžiui, XIII a. menų magistro laipsnis Paryžiuje buvo įgyjamas per penkerius metus, teologijos magistrui reikėjo dar apie dvylika metų po menų studijuoti.

XIV – XV amžiuje universitetai, ypačiai Paryžiaus, tapo faktiškai nieko nepriklausomomis korporacijomis, įsigijo savivaldybę, privilegijų ir nepaprastą autoritetą. Didžiosios schizmos metu unibersitetai mėgino vadovauti katalikų visuomenei ir Bažnyčiai, spręsdavo, kuris popiežius yra tikras, aiškino katalikų mokslą, reformavo Bažnyčią. Netgi Konstanco ir Bazelio bažnytinius susirinkimus tam tikra prasme galima vadinti universitetų kova su popiežiais. Universitetai tapo dvasinės europiečių kultūros centrais. Be abejo juos stipriai paveikė kultūros krizė, imperijos, Dievo karalystės nykimas, Bažnyčios suirutė, popiežių kova su antipopiežiais, Osmanų laimėjimai, pilietiniai europiečių karai bei revoliucijos. Visa tai vertė universitetų atstovus permąstyti pačius Europos kultūros pagrindus, abejoti tradicijomis ir kritiškai žiūrėti į tarpusavyje kovojančias filosofines – teologines XIII amžiaus sistemas.

LITERATŪROS SARAŠAS:
1. L. Karsavinas. Europos kultūros istorija. V t. V.: Vaga. 1998
2. August. Franzen. Trumpoji Bažnyčios istorija. Marijampolė. 2004
3. John. Baldwin. Viduramžių kultūra. V.:Aidai. 1996
4. E. Federavičienė. Krikščioniškosios kultūros istorijos bruožai. Klaipėda:Klaipėdos rytas.2000
5. J. Žilionis. Ugdymo sistemos: ikiinstitucinis ugdymas,Antika, Viduramžiai, Renesansas. V.:VPU leidykla.2003

Leave a Comment