Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas

Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas
 
Turinys

Dividendų politika ir nepaskirstytas pelnas 1
Dividendų išmokėjimo koeficientas 2
Dividendai kaip pasyvusis likutis 3
Pasyvus dividendų vaidmuo 4
Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai 5
Finansinis signalizavimas 8
Išvadų pateikimas 9
Dividendų išmokėjimo nustatymo valdymo kriterijai 10
Firmos lėšų poreikis 10
Likvidumas 11
Skolintų lėšų panaudojimo galimybė 11
Informacijos vertės įvertinimas 12
Kontrolė 12
Obligacijų naudojimui taikomi apribojimai arba sutartys dėl paskolos
12
Galutiniai pastebėjimai 13
Dividendų stabilumas 13
Stabilumo įvertinimas 14
Planiniai dividendų išmokėjimo rodikliai 15
Reguliarūs ir papildomi dividendai 15

MSDB
 
 

Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis
sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yrra ir jų veiklos finansavimo
šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno,
išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o
sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas.
Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų
politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos
vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus
faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų
išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą. Visa tai dabar bus
aptarta.

Dividendų išmokėjimo koeficientas

Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei
taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento rreikšmė maksimizuoja jų
naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į ankščiau
pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač
finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol
firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį,
kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į

į vertybinius
popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą.
Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka
neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas
nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai
nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija
grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo
pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių
popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba.

Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą,
tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų
dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų
investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių
naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus
nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų
investavimui, dividendų sudarys 100(. Bet kurioje situacijoje dividendų
išmokėjimo reeikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1.

Dividendai kaip pasyvusis likutis

 

Siekiant įrodyti, kad dividendų politika – sprendimas investuoti
priklauso nuo įmonės investavimo galimybių atnešamo pelno, paanalizuokime
E. J. Walter’io formulę. Tai vienas iš pirmųjų dividendų modelių, kurio
pagrindu buvo sukurti vėlesni modeliai. Formulė atrodo taip:
|[pic] |

, kur P – akcijos rinkos kaina;

D – dividendai vienai akcijai;

E – akcijos pelnas;

r – investicijų rentabilumas;

p – kapitalizacijos rinkos lygis.
Tarkime, kad r = 24(, p = 20(, E = 4$ ir D = 2$. Tada akcijos rinkos kaina
yra lygi:

P = [ 2 +(0.24 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 22$

D keičiant tol, kol nebus pasiekta
maksimali akcijos kaina. Pagal Walter’io formulę, kai r daugiau p,

, optimali
rodiklio reikšmė turi būti lygi 0. Tada pavyzdyje:

P = [ 0 +(0.24 / 0.20) (4 – 0) ] / 0.20 = 24$

Akcijos rinkos kaina pasiekia maksimalią reikšmę prie nulinio
dividendų išmokėjimo. Analogiškai, jei r mažiau už p, optimalus dividendų
išmokėjimo koeficiento lygis lygus 100(. Tarkime, kad r = 0.16, p = 0.20, E
= 4$, D = 2$. Akcijos rinkos vertė:

P = [ 2 +(0.16 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 18$
Nors jeigu dividendų išmokėjimas = 100(

P = [ 4 +(0.16 / 0.20) (4 – 4) ] / 0.20 = 20$

Tokiu būdu, akcijos rinkos kainą galima maksimalizuoti pelno
paskirstymo pagalba. Jei r = p, akcijos kaina tampa nejautri dividendų
išmokėjimo rodikliui.

Peržiūrint dividendus kaip pasyvųjį likutį, apsprendžiamą turimų
naudingų investicinių pasiūlymų, turima galvoje, kad investitoriams nėra
skirtumo tarp įmonės dividendų išmokėjimo ir sukaupto nepaskirstyto pelno.
Jeigu investiciniai projektai žada didesnį nei būtiną rentabilumo lygį,
investitoriai gali būti palankesni kaupimo variantui. Jeigu laukiamas iš
investicijų pelnas lygus būtinam pelnui, tai investitorių požiūriu, nei
vienas variantas neturės pranašumo. Atvirkščiai, jei laukiamas investicinio
projekto pelnas nesudarys būtinojo rentabilumo lygio, tai investitoriai
pasisakys už dividendų išmokėjimą. Jei įmonė, realizavusi investicinius
projektus, gali gauti pelną, viršijantį rinkos kapitalizacijos lygį, tai
investitoriai gali suteikti įmonei galimybę išleisti investiciniams
tikslams tiek, kiek būtina visų projektų finansavimui. Antrajame pavyzdyje
būtinasis pelnas yra nejautrus dividendų išmokėjimo pasikeitimui. Galbūt,
dividendai – tai daugiau nei laisvų sumų paskirstymo priemonė. Gal
dividendų politiką galima laikyti aktyviu, permainingu paskirstymu. Tam,
kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia labiau išsiaiškinti apie pasyviąją
dividendų poziciją, t.y. apie tai, kad dividendų išmokėjimo rodiklio
pasikeitimas (prie nepasikeitusių investicinių galimybių) neturi įtakos
akcininkams.

Pasyvus dividendų vaidmuo

1961 m. išleistas s

straipsnis MM yra labiausiai argumentuotas
pasyviojo dividendų vaidmens pagrindimas. Straipsnio autoriai teigia, kad,
žinant konkrečius investicinius sprendimus, dividendų išmokėjimo
koeficientas yra tik atskira viso paveikslo detalė. Rodiklis neįtakoja
akcininkų. MM teigia, kad įmonės vertė nustatoma, remiantis jos aktyvų
pelningumu arba jos investicine politika, ir kad, paskirstymo tarp pajamų
ir refinansuoto pelno būdas neturi įtakos.
Dividendai lyginant su galutine verte. MM požiūriu, trūkumas yra tas, kad
dividendų išmokėjimo poveikis akcininkams kompensuojamas kitomis
finansinėmis priemonėmis. Pirma aptarsime papildomų akcijų pardavimą kaip
kaupimo alternatyvą. Po sprendimo investuoti įmonė turi nuspręsti, ar
pelnas bus skiriamas kaupimui, ar išmokėti dividendus ir parduoti naujas
akcijas už sumą, lygią tiems dividendams, kad finansuoti investicijas. MM
siūlo, kad akcijos diskontuota vertė po finansavimo ir dividendų išmokėjimo
būtų lygi rinkos kainai prieš dividendų išmokėjimą. Kitaip sakant, akcijos
rinkos kainos kritimas, kurį sukelia vidinis finansavimas (kapitalo
išplovimas), pilnai kompensuojamas dividendų išmokėjimu. Tokiu būdu galima
teigti, kad akcininkui skirtumo tarp kaupimo ir dividendų nebėra.

Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors
teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų
išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką
galima įtakoti. Pagal pasyvaus vaidmens koncepciją būsimųjų dividendų
dabartinė vertė lieka nepakitusi netgi tada, kai pagal įmonės dividendų
politiką keičiamas išmokėjimo laikas. Nekalbant apie tai, kad dividendai,
įskaitant ir likvidacinius dividendus, visai nėra išmokami, o minint tik
įmonės rinkos vertę, paskaičiuotą vienai akcijai, galima teigti, kad
išmokėjimo atidėjimas ne
eturi jokios įtakos šiam įvertinimui.

Vertės išlaikymas. Pasyviojo dividendų vaidmens koncepcija remiasi MM
prielaida apie aiškiai apibrėžtas įmonės pajamas ir kitomis prielaidomis.
Dviejų, visiškai identiškų visais atžvilgiais, išskyrus dividendinį pelną,
įmonių akcijų rinkos kainos ir esamų dividendų suma bus vienoda. Tai
patvirtina bendrosios vertės principas.

Investuotojai savo elgesiu gali įtakoti bet kokį korporacijos
dividendų išmokėjimo variantą. Jeigu išmokėti dividendai pasirodė mažesni
negu buvo tikėtasi, tai investuotojai gali parduoti dalį savo akcijų tam,
kad gautų norimą pajamų dalį. Jei, atvirkščiai, dividendai buvo didesni
negu tikėtasi, tai investuotojai gali juos išleisti naujų kompanijos akcijų
įsigijimui. Reiškia, investuotojai patys priima sprendimus apie dividendus.
Siekiant padidinti korporacijos sprendimų reikšmingumą, reikia, kad
korporacija atliktų tai, ko investuotojai patys negali padaryti. Kadangi
investuotojai gali patys priimti sprendimus apie dividendus, kurie yra
korporacinių dividendų pakaitalai (esant ankščiau minėtom prielaidom),
dividendų politika nebeturi svarbios reikšmės firmos veikloje. Taigi,
galima teigti, kad dvi bet kokios dividendų politikos yra vienodai geros.
Įmonė negali “sukurti” vertės keisdama dividendų srovės struktūrą:
dividendai – nepaskirstytas pelnas. Šių abiejų dalių suma visada viena ir
ta pati. Taip pat, kaip pyrago dalis nepasikeis, jeigu jis bus supjaustytas
į gabaliukus.
 

Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai

 

Daugybė argumentų, pavyzdžiui, kad aktyvusis dividendų vaidmuo
pasireiškia esant neapibrėžtom sąlygom, buvo pasakyta pasisakant prieš šią
politiką. Kitaip sakant, investuotojams nėra tas pats, ar jie gauna savo
pelną dividendais, ar akcijų kurso kilimo forma. Galima tai aptarti, esant
neapibrėžtom sąlygom.

Pirmenybė dividendams. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti
pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo
gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems apibrėžtumo
jausmą. Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno
įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima,
kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau
jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Jei investitoriai teikia
pirmenybę ankstesniam neapibrėžtumo išsprendimui, tai jie bus pasiruošę,
esant kitom vienodom sąlygom, sumokėti žymiai didesnę sumą už akcijas,
suteikiančias teises gauti didesnį einamąjį dividendą. Jei investuotojai
tikrai patys gali priimti sprendimus apie dividendus toks pirmenybės
suteikimas atrodo nelogiškas. Tačiau šis argumentas yra patvirtintas
daugybės pavyzdžių iš praktikos. Galbūt, investuotojai patys labiau nori
nepriiminėti sprendimų apie dividendus, o gauti “realų pelną” iš
kompanijos.

Investuotojo apmokestinimas. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę.
Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už
dividendų atnešamą pelną, tai jau gaunasi pasipelnymas. Nors 1986 m.
priimtas mokesčių įstatymas suvienodino mokesčius, kapitalo atnešamo pelno
mokesčio rinkimas atidedamas iki realaus akcijų pardavimo momento. Kai
įmonė, vietoj to, kad išmokėtų dividendus, kaupia pelną, akcininkas įgauna
teisę pasirinkti mokesčių mokėjimo laiką. Pelno mokesčio galima išvengti,
jei vertybiniai popieriai bus paleisti (padovanoti) labdaringiems tikslams
arba jeigu jų savininkas numiršta. Tačiau kai kuriose valstijose didesni
mokesčiai uždedami pelnui, gaunamam iš kapitalo, nei pelnui iš dividendų.
Todėl dažnai efektyvi (šiuo momentu) mokesčių suma pelnui iš kapitalo yra
mažesnė nei dividendų pelnui, nors skelbiama federalinė suma yra vienoda.
Reiškia, kad esant vienodam akcijų, iš kurių bus mokami dividendai, rizikos
lygiui, būtina užtikrinti daug didesnį laukiamą pelną iki mokesčių mokėjimo
negu akcijų, už kurias dividendai nemokami. Remiantis šiuo teiginiu, kuo
didesnis akcijų pelnas (esant vienodom sąlygom), tuo labiau reikalingas
didesnis pelno lygis iki mokesčių mokėjimo.

Tačiau šie du minėti investuotojų pelno gavimo būdai nebūtinai
apmokestinami panašiai. Instituciniai investuotojai, pavyzdžiui,
pensijiniai fondai, nemoka mokesčių už kapitalo bei dividendų atnešamą
pelną. Kalbant apie korporacinius investuotojus, dividendai, kuriuos moka
viena kompanija kitai, apmokestinami ne daugiau negu pelnas iš kapitalo.
Pavyzdžiui, Laurel Corporation valdo 100 Hardy Corporation akcijų. Hardy
Corporation moka 1$ dividendų už akciją. 80( dividendų pelno sumos nebus
apmokestinama. Kitaip sakant, Laurel Corporation moka federalinius
mokesčius tik nuo 20$ dividendinio pelno. Bendra mokesčių suma šiuo atveju
bus mažesnė, nei tuo atveju, kai Hardy Corporation akcijos už 100$ ir visa
ta suma apmokestinama pagal pelno iš kapitalo tarifą. Atitinkamai kai
kuriems korporaciniams investuotojams gali būti patraukli einamųjų
išmokėjimų sistema. Labai greitai didėja institucinių investuotojų,
priklausančių privilegijuotam apmokestinimui. Šių investuotojų pelnai tiek
iš kapitalo, tiek iš dividendų neapmokestinami. Organizacijoms, kurios
nepriklauso licencijuojamam apmokestinimui, galima priskirti brokerių ir
dilerių firmas. Jų tiek kapitalo, tiek dividendų nešamas pelnas
apmokestinamas kaip įprasta. Nepaisant visų išimčių, daugeliui investuotojų
egzistuoja skirtumas tarp apmokestinamo dolerio iš dividendinio pelno bei
iš kapitalo gaunamo pelno dolerio.

Tačiau nėra viskas labai aišku. Jei investuotojai teiktų pirmenybę
dividendiniam išmokėjimams, korporacijos galėtų pakeisti dividendų
išmokėjimo rodiklį, siekiant iš šios situacijos maksimaliai pasipelnyti.
Tarkim, 2/5 viso investuotojų skaičiaus teikia pirmenybę nuliniam dividendų
išmokėjimo koeficientui, 1/5 – 25( reikšmei, o likę 2/5 – dividendiniam
išmokėjimui lygiam 50(. Jei dauguma kompanijų 25( pelno išmoka dividendų
forma, tai žymiai padidės akcijų paklausa tų kompanijų, kurios nemoka
dividendų, ir kompanijų, mokančių 50( dydžio dividendus. Tarkime, kad
dauguma kompanijų gaus informaciją apie laukiamą konjungtūros būseną ir
pakeis dividendų išmokėjimo rodiklius tam, kad padidinti akcijų vertę. Galų
gale šių kompanijų veiksmai sumažins perviršytą paklausą iki nulio. Esant
pusiausvyrai, korporacijų dividendų išmokėjimai atitiks įvairių didelių
investuotojų poreikius. Šiuo atveju nei viena kompanija negalės daryti
poveikio savo akcijų vertei dividendų keitimo pagalba. Net apmokestinant
dividendai netaps aktyvia priemone, darančia įtaką kompanijos vertei.

Susidūrėme su neišsprendžiama situacija, kurioje mokesčių dydžio
poveikis dividendams nelabai akivaizdus. Galima būtų tikėtis, kad didelių
pelningumo akcijų paklausa išaugs, tačiau prieš tai reikia įvertinti kitus
faktorius, galinčius įtakoti dividendų išmokėjimą.

Kaštai, susiję su vertybinių popierių paskirstymu (investavimu).
Požiūris į kaip į pasyviąją finansinę
priemonę pagrįstas idėja, kad, pagal investicinę politiką, įmonės išmokamos
lėšos turi pasipildyti lėšomis, gaunamomis iš įmonės vidinių finansavimo
šaltinių. Paskirstymo (investavimo) kaštų įvedimas yra palankus įmonės
sprendimo apie sukaupimų apimties padidinimo priėmimui. Dėl
kaštų kiekvienam doleriui išmokamiems dividendams įmonė gauna įplaukų už
mažiausiai kaip dolerio sumą iš vidinio finansavimo.

Transakcijiniai kaštai ir vertybinių popierių dalijimas.
Transakciniai kaštai, susiję su vertybinių popierių pardavimu, apriboja
arbitražines operacijas taip, kaip ir įsiskolinimo operacijas. Akcininkai,
norintys padidinti savo einamąjį pelną, turi sumokėti brokerinei komisijai
už dalies savo akcijų pardavimą jei išmokami dividendai nepakankami
užtikrinti piniginių lėšų poreikį. Komisija,

parduotų akcijų vertės, keičiasi atvirkščiai proporcingai sandėrio
dydžiui. Esant nedideliai apimčiai, brokerinė komisija gali būti gana
didelė (arba žymi, reikšminga, svari). Tada akcininkai, kurių lėšų poreikis
viršija gaunamus dividendus, norėtų, kad kompanija mokėtų papildomus
dividendus. Remiantis teiginiu, kad egzistuoja ideali kapitalo rinka,
galima sakyti, kad vertybiniai popieriai gali būti dalinami kiek tik nori.
Faktas, kad skaldymo riba tampa viena akcija, gali sąlygoti tam tikrus
akcijų pardavimo dėl einamojo pelno gavimo nepatogumus. Tai irgi stabdo
akcijų pardavimą. Iš kitos pusės, akcininkai, kurie nenori panaudoti gautų
dividendų vartojimo reikmėms, būtina juos reinvestuoti. Transakcijinių
kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos vėl tampa trukdymu, nors
akcininkų interesai yra visiškai priešingi. Tokiu būdu, transakcijinių
kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos tampa abipusiai aštrios ir
negalima nuspręsti, kur link (dividedų mokėjimo ar kaupimo pusėn), įvedus
šiuos trukdymus, nukryps akcininkų norai.

Instituciniai apribojimai. Įstatymas apsprendžia paprastųjų akcijų,
kurias gali įsigyti tam tikri institucinaliniai investuotojai. Šių
vertybinių popierių sąrašas dalinai priklauso nuo dividendų mokėjimo
periodo trukmės. Jei kompanija neišmoka dividendų arba nemokėjo jų jau ilgą
laikotarpį, tai jos akcijų kai kurie institucionaliniai investuotojai
nelaikys investicijų objektu.

Iš kitos pusės, organizacijos kartais turi tam tikrus apribojimus dėl
kapitalo,

prieaugio panaudojimo. Taip pat dar yra draudimas
dėl įsiskolinimo sumos likvidavimo. Kalbant apie paprastąsias akcijas
beneficiarijus turi teisę gauti dividendus iš akcijų, bet negali jų
parduoti. Dėl šios sąlygos įgaliotasis asmuo, kuris investuoja, gali būti
priverstas atkreipti ypatingą dėmesį dividendiniam pelnui ir ieškoti
akcijų, duodančių normalius dividendus. Tačiau abu aprašyti faktoriai
nedaro tokios jau reikšmingos įtakos dividendiniam pelnui, jie lemia tai,
kad investuotojai labiau renkasi dividendus kaip alternatyvą kaupimui ir
pelno iš kapitalo gavimui.
 

Finansinis signalizavimas

Šis faktorius skiriasi nuo kitų tuo, kad jis priklauso nuo finansinės
informacijos rinkos netobulumo. Faktoriaus poveikio esmė firmos vertei yra
sekanti. Teigiama, kad dividendai daro įtaką akcijų vertei, kadangi jie yra
informacijos nešėjai arba dar kitaip signalai, pranešantys apie firmos
veiklą.

Galima teigti, kad firmos, kurių rentabilumo augimo tendencijos
prognozė yra palanki, gali norėti apie tai pranešti investuotojams. Vietoj
paprasto pranešimo firma gali padidinti dividendus taip patvirtindama
faktą. Jei dividendų išmokėjimo planinis rodiklis yra stabilus jau gana
ilgą laikotarpį, po kurio prasideda pasikeitimai, tai investuotojai
pamanyti, kad vadovybė signalizuoja apie laukiamus firmos rentabilumo
augimo tendencijos pasikeitimus. Tokio signalizavimo investuotojams esmė
yra tokia: vadovybė ir direktorių taryba įsitikinę, kad firmos reikalai yra
daug geresni nei tai atsispindi firmos akcijos vertėje.

Attitinkamai akcijos vertė gali reaguoti į dividendų pakeitimą. Esmė
tame, kad pelnas, nurodytas kompanijos ataskaitoje, gali būti neadekvatus
kompanijos ekonominės veiklos rezultatams. Akcijos vertės pasikeitimas
priklausys nuo to, kiek informacija apie kompanijos ekonominės veiklos
rezultatus (duomenys apie mokamus dividendus) skirsis nuo oficialios
informacijos, pateiktos finansinėje ataskaitoje. Laikoma, kad investuotojai
naudojasi dividendais kaip būsimos firmos veiklos indikatoriais; dividendai
parodo, kokie firmos vadovybės lūkesčiai.
 

Išvadų pateikimas

Kompanija turėtų siekti įgyvendinti tokią dividendų politiką, kuri
leistų maksimizuoti akcininkų gerovę. Kiekvienas sutiks, kad, jei kompanija
neturi pakankamai investavimo galimybių, ji turi paskirstyti atliekamas
lėšas tarp savo akcininkų. Firma neprivalo išmokėti savo nepanaudotą lėšų
likutį kiekvieną kartą. Iš tikrųjų, ji norės stabilizuoti bendrą išmokamų
dividendų kiekį. Tačiau per ilgą laikotarpį bendra grynojo pelno ir
vertybinių popierių, turinčių prioritetą ir aprūpintų savo kapitalo augimu,
vertė bus atitinkama pelningų investicinių galimybių vertei. Firmos
dividendų politika iš esmės bus likutinis sprendimas, kurį apsprendžia
firmai priimtinų finansinių galimybių vertė.

Tam, kad mokėti didesnius dividendus, firma turi tikėti didesne
akcininkų gerove. Empiriniai dividendų politikos tyrinėjimai labiausiai
koncentruojasi ties mokesčių ir finansinio signalizavimo įtaka. Gauti
rezultatai neleidžia pareikšti aiškios nuomonės apie tai, ar turi mokesčiai
tokią įtaką dividendams, kad, norint pasiekti dar aukštesnį dividendų lygį,
reikia dar didesnio pelno lygio iki mokesčių mokėjimo. Yra liudijimų apie
tokio efekto egzistavimą, tačiau nei vienam darbe nesutinkama su teigiamu
dividendų poveikiu tuo atžvilgiu, kad aiški pirmenybė dividendams viršija
kompensuojamąjį diferencijuoto dividendų bei pelno iš kapitalo
apmokestinimo poveikį. Poveikio efektas empiriškai lieka neišspręstas. Jei
dividendų bei pelno iš kapitalo apmokestinimas lieka nepakitęs (taip
nurodyta 1936 m. mokesčių įstatyme), tai bet koks „nevienodo pelno”
efektas, kai galima daug didesnio akcijų dividendinio pelno išmokėjimo,
siekiant užtikrinti žymiai didesnį pelno iki mokesčių mokėjimo lygį,
būtinybė, bus labai sunkiai atskleidžiamas būsimųjų empirinių tyrinėjimų.
Tuo tarpu, skirtingai nuo mokesčių poveikio tyrinėjimų rezultatų,
finansinio signalizavimo poveikio tyrimų praktikoje rezultatai patvirtina
teiginį apie dividendų paskelbimo efekto egzistavimą: dividendų augimą,
pranašaujantį padidintą kompanijos nuosavo kapitalo pelningumo rodiklį.
Tikriausiai, dividendai tikrai tampa kompanijos vadovubės informacijos
pernešėjai.

Tam, kad daug didesnių negu pagal lėšų, liekančių po pelningų
investicinių galimybių finansavimo, apimtis firmos dividendų išmokėjimas
būtų pagrįstas, rinkoje pirmenybę akcininkams turi turėti dividendai.
Tačiau šią tendenciją paremia tik intitucionaliniai apribojimai ir kai
kurių investuotojų pirmenybė. Kiti faktoriai susiję su neutraliu poveikiu
arba kaupimu. Tikriausiai iš tikrųjų geriau žymiai didesnė vidutinių
dividendų vertė negu visiškas jų nemokėjimas. Tai gali būti
institucionalinių apribojimų arba signalinio efekto pasekmė. Šiaip čia
lieka dar daug neaiškumų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad net vidutiniai
dividendai neturi įtakos kompanijos vertei. Tik nedaugelis mokslininkų
pritaria tam, kad dividendai įtakoja akcijų vertę labiau didėjančiai negu
tą patį būtų galima pasiekti pasyviosios politikos pagalba. Dauguma
pritaria neutralaus ir neigiamo efekto egzistavimui. Tačiau, darant
galutines išvadas, reikia peržiūrėti kelis praktinius aspektus, į kuriuos
reikia atsižvelgti priimant sprendimą apie kompanijos dividendų politikos
tendencijas.

Dividendų išmokėjimo nustatymo valdymo kriterijai

Iki šiol buvo aptariami tik teoriniai dividendų politikos aspektai.
Tačiau, formuojant dividendų politiką, kompanija atsižvelgia į daugybę
įvairių kriterijų. Tuos kriterijus reikia susieti su dividendų išmokėjimu
ir firmos vertės teorija.
 

Firmos lėšų poreikis

Firmos finansinių poreikių įvertinimui paprastai naudojamos kasos
sąmatos ir išankstinės ataskaitos apie šaltinius bei lėšų panaudojimą
(prognozės). Čia labai svarbu įvertinti firmos pinigines įplaukas,
ilgalaikių investicijų prognozes, bet kokį galimą atsargų padidėjimą ar
debitorinių įsiskolinimų dydį, planinį skolų sumažinimą ir visus kitus
faktorius, darančius įtaką kompanijos piniginėms atsargoms. Svarbiausia
nustatyti galimas lėšų įplaukas ir galimą jų stovį, jei dividendai
nesikeičia. Be galimų rezultatų aptarimo, reikia atsižvelgti ir į rizikos
rodiklius, kad gautume visą išeinančių piniginių srautų diapazono
reikšmingumą.

Remdamasi dividendų išmokėjimo teorija firma siekia nustatyti, ar
liks atsargoje lėšų po visų kompanijos poreikių patenkinimo, įskaitant
pelningus investicinius projektus. Firma turi turi atlikti kelių metų
prognozę, kad išlyginti netikėtus nukrypimus. Firmos sugebėjimas palaikyti
stabilų dividendų lygį turi būti gerai išanalizuotas dėl laukiamo būsimųjų
piniginių lėšų įplaukų paskirstymo. Šios analizės rezultatų pagrindu
kompanija gali nustatyti galimus būsimųjų lėšų likučius.

Likvidumas

Kompanijos likvidumas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, padedančių
priimti sprendimus dėl dividendų mokėjimo. Kadangi dividendai kartu yra
lėšų nutekėjimas, tai kuo didesnis kasinis likutis ir visas kompanijos
likvidumas, tuo didesnė jos galimybė dividendų išmokėjimui. Auganti ir
aukšto pelningumo kompanija gali būti ir nelikvidi, nes jos lėšos gali būti
įšaldytos pagrindiniuose fonduose ir grįžtamąsias lėšas. Tokios kompanijos
vadovybė paprastai siekia palaikyti tam tikrą likvidumo atsargą tam, kad
užtikrinti lankstumą ir apsaugą nuo netikrumo. Kompanija nelabai rizikuoja
sumažinti šią atsargą dėl didesnių dividendų išmokėjimo. Kompanijos
likvidumas nustatomas jos investicinių ir finansavimo sprendimų pagalba.
Investiciniai sprendimai – tai sprendimai apie aktyvų padidinimo ir
kompanijos lėšų poreikio laipsnį; finansavimo sprendimai – lėšų,
patenkinančių tą poreikį, šaltinio nustatymas.

Skolintų lėšų panaudojimo galimybė

Likvidacinis likutis – tai ne vienintelis būdas lankstumo
užtikrinimui ir apsaugai nuo netikrumų. Jei firma turi galimybę greitai
gauti skolintų lėšų, tai ji gali būti pakankamai lanksčiai veikti. Tokia
galimybė pasireiškia įvairiomis formomis: susitarimas apie paskolos
suteikimą su banku, greitas bankinis kreditas arba finansinio instituto
kredito suteikimas. Be to, lankstumas galimas ir kitu būdu. Jei turi
galimybę išeiti į kapitalo rinka su savų obligacijų paketu. Kuo didesnė ir
autoritetingesnė kompanija, tuo jai lengviau įeiti į kapitalo rinką. Kuo
didesnė firmos galimybė pritraukti kuo daugiau skolinamų lėšų, tuo
lanksčiau ji gali veikti it tuo didesnės jos galimybės dividendų
išmokėjime. Jei yra priėjimas prie skolintų lėšų, tai vyriausybė gali
mažiau rūpintis dėl įtakos, kurią daro asmeninių dividendų išmokėjimas
firmos likvidumui.

Informacijos vertės įvertinimas

Kuo daugiau mes žinome apie dividendų įtaką kompanijos vertei, tuo
didesnis tokios informacijos poreikis. Dauguma kompanijų seka kitų savo
šakos kompanijų dividendų rodiklius, ypač jei tos kompanijos
maždaug panašaus dydžio. Galbūt tai, kad retai viena iš daugelio panašių
kompanijų labai išsiskiria, neturi labai didelės reikšmės. Kompanija turi
mokėti įvertinti dividendinių išmokėjimų informacinį efektą. Ko tikisi
investuotojai? Čia labai naudinga gali būti specialistų darbas su
vertybiniais popieriais. Kompanija turi nuspręsti, kokią informaciją,
liečiančią esančius dividendus, ji skleidžia ir kokią ji norėtų pateikti,
jei dividendai pasikeistų. Dauguma panašių klausimų jau buvo aptarta
ankstesnėje dalyje.

Kontrolė

Jei kompanija moka didelius dividendus, tai po kiek laiko ji gali
susidurti su kapitalo padidinimo, parduodant savo akcijas tam, kad
finansuoti pelningus investicinius projektus, būtinybe. Šiomis aplinkybėmis
kontrolinis kompanijos akcijų paketas gal tapti išbarstytas, jei
jo savininkai neturi galimybės arba nenori įsigyti naujų akcijų. Tie
akcininkai gali suteikti pirmenybę žemam dividendų išmokėjimo lygiui ir
investicinių firmos poreikių finansavimui grynojo pelno sąskaita. Tokia
dividendų politika nepagerins akcininkų gerovės, bet ji gali sutapti su
investuotojų, kaip kontroliuojančio organo, interesiais.

Tačiau kontrolė gali būti dviašmenis instrumentas. Jei kompaniją
atidžiai seka konkurentai ar privatūs asmenys, tai jie gali pasinaudoti
mažais dividendais. Konkurentai gali atsisakyti tam, kad įtikinti
akcininkus, kad kompanija nesuteikia jiems maksimalios naudos ir kad jie,
konkurentai, tai galėtų padaryti. Bet kompanijos, kurios rizikuoja prarasti
savo kontrolinį paketą, gali padidinti dividendų išmokėjimo rodiklį savų
akcininkų naudai.

Obligacijų naudojimui taikomi apribojimai arba sutartys dėl paskolos

Obligacinio susitarimo arba sutarties dėl paskolos apsaugos sąlygos
apima dividendų išmokėjimo apribojimus. Šiuos apribojimus skolintojas
naudoja tam, kad išsaugoti kompanijos galimybę aptarnauti įsiskolinimus.
Paprastai nustatomas maksimalus pelningumo procentas. Veikiantis toks
apribojimas daro įtaką kompanijos dividendų politikai. Kartais kompanijos
vadovybė pritaria dividendų skolintojų įvestam apribojimui, nes dėl šio
apribojimo vadovybei nereikia teisintis prieš akcininkus dėl kaupimų pelno
sąskaita. Ji gali remtis apribojimu.

Galutiniai pastebėjimai

Eilinė kompanija, nustatydama optimalų dividendų išmokėjimą,
analizuoja anksčiau minėtų faktorių visumą. Iš esmės, tie faktoriai nustato
dividendų išmokėjimo ribas. Kai kompanija moka dividendus, viršijančius jos
atsargų likučius, reiškia, kad kompanijos vadovybė mano, kad toks
išmokėjimas suteiks naudą akcininkams. Tačiau problema ta, kad nėra šios
problemos sprendimo patvirtinančios empirinės informacijos ir pagrindinių
aiškių apibendrinimų. Nepakankama ilgalaikio prognozavimo dėl tam tikros
dividendų politikos įtakos kompanijos vertei bazė apsunkina dividendinių
sprendimų priėmimą dar labiau nei sprendimų apie finansavimą priėmimą.

Kriterijų aptarimas leidžia kompanijai priimti tikslesnę pasyviąją
dividendų strategiją. Aktyvi dividendų politika apima tokį elementą kaip
pasitikėjimas, nes ji reikalauja, kad dalis sukauptų dividendų būtų
skiriama savo kapitalo finansavimui. Tokia strategija naudojama, esant
neaiškioms situacijoms, kuriose dauguma mokslininkų nebetiki galima
akcininkams nauda. Nepaisant to, dauguma kompanijų teigia, kad dividendų
išmokėjimas daro įtaką akcijos vertei, ir organizuoja savo veiklą, teikdami
didelę reikšmę dividendų išmokėjimui.
 

Dividendų stabilumas

Investuotojus be procentinio dividendų išmokėjimo rodiklio domina ir
tokia dividendų charakteristika kaip stabilumas. Stabilumą mes
įsivaizduojame kaip pastovų ryšį tarp dividendų svyravimo ir jų
pasikeitimo, pageidaujama augančio, trendo linijos. Esant vienodom kitom
sąlygom, akcijos kaina bus didesnė, jei ji užtikrina stabilių dividendų
gavimą ilgą laikotarpį, nei kada ji suteikia teisę gauti fiksuotą
kompanijos pelno procentą. Tarkime, kad kompanijos A dividendų išmokėjimo
rodiklis lygus 50( pelno. Kompanija išmoka šį procentą, nepaisydama savo
pelno cikliškumo. Kompanijos A dividendai pavaizduoti paveikslėlyje. Tuo
tarpu kompanija B gauna lygiai tokį patį pelną ir jos dividendų išmokėjimo

rodiklis per ilgą laikotarpį lygus 50(, bet ši kompanija moka stabilius
dividendus, keisdama absoliutų išmokėjimų dydį tik atitinkamai keičiantis
trendo pelnui. Kompanijos B dividendai pavaizduoti paveikslėlyje.

Bendra dividendų, išmokamų abiejų kompanijų, suma per ilgą laikotarpį
vienoda, tačiau kompanijos B akcijų rinkos vertė gali būti didesnė nei
kompanijos A, esant vienodom aplinkybėm. Gali būti, kad investuotojai labai
vertina dividendų stabilumą ir premijos išmokėjimą kompanijai – emitentui.
Bendra kompanijos B dividendų politika bus tiek geresnė nei kompanijos A
politika, kiek investuotojai labiau įvertins kompanijos dividendų
stabilumą.
[pic] Kompanijos B dividendų politika apima ne tik realaus
dividendų išmokėjimo procentą, bet ir dividendų mokėjimo būdą. Vietoj to,
kad keisti dividendus, pasikeitus pelno normai, kompanija B didina
dividendus tik tada, kai yra įsitikinusi, kad ji galės įvykdyti visus
prisiimtus įsipareigojimus.

Stabilumo įvertinimas

Investuotojai gali norėti mokėti premiją už stabilius dividendus dėl
dividendų informacinių savybių, investuotojų poreikio einamajam pelnui ir
tam tikrų teisinių procedūrų.

Informacinis turinys. Kai mažėjant pelnui kompanija vis tiek moka
tokius pat dividendus, fondų rinkoje į kompanijos akcijas žiūrima su
didesniu pasitikėjimu nei būtų buvę žiūrima, jei kompanija būtų sumažinusi
dividendus. Stabilūs dividendai rodo, kad vadovybės lūkesčiai kompanijos
atžvilgiu yra daug didesni nei galima pamanyti, remiantis pelno sumažėjimo
duomenimis. Taip vadovybė gali paveikti būsimus investuotojus,
pasinaudodama dividendų informaciškumu. Tačiau kompanijos vadovybė negali
amžinai apgaudinėti rinkos. Jei pastebimas ilgalaikis pelno sumažėjimas,
tai stabilūs dividendai negali sudaryti stabilumo iliuzijos.

Einamojo pelno gavimo siekimas. Dar vienas faktorius, galintis
teigiamai veikti dividendų stabilumą. Investuotojai, siekiantys gauti
nuolatinį pelną, pasirinks kompaniją, mokančią stabilius dividendus: net
jei abiejų kompanijų planuojamas toks pat pelnas ir toks pat ilgalaikis
dividendų išmokėjimo rodiklis. Tačiau investuotojai visada gali parduoti
dalį savų akcijų tam, kad gauti pelną tada, kai išmokami dividendai
nepakankami einamųjų poreikių patenkinimui. Daugelis investuotojų nenoriai
išskaido savo kapitalą. Kai kompanija sumažina dividendus, pelnas yra
nedidelis, tai ir akcijos vertė rinkoje krenta. Tačiau apibendrinant galima
teigti, kad investuotojai teigiamai žiūri į stabilius dividendus, nepaisant
to, kad jie visada gali parduoti dalį akcijų papildomui pelnui gauti.

Teisiniai kriterijai. Iš teisinės pusės stabilūs dividendai taip pat
gali būti vertinami teigiamai, ypač kai kuriems institucionaliniams
investuotojams gaunant leidimą įsigyti akcijų. Įvairūs vyriausybiniai
organai išduoda vertybinių popierių, į kuriuos gali savo lėšas investuoti
pensijiniai fondai, taupomieji bankai, įgalioti asmenys, draudimo
kompanijos ir kai kurie kiti, rejestrus. Tam, kad kompanijos vertybiniai
popieriai patektų į šiuos sąrašus, jos akcijos turi duoti nuoaltinius
(nepertraukiamus) dividendus. Išmokėjimų nutraukimas arba žymus dividendų
sumažinimas gali sąlygoti kompanijos išbraukimą iš šių oficialių sąrašų.

Argumentai, kad stabilūs dividendai daro teigiamą įtaką akcijos
rinkos kainai, yra tik spėliojimai. Nepakankamas empirinių duomenų kiekis
neleidžia visko išsiaiškinti. Nors atskirų rūšių akcijų tyrinėjimai
patvirtina tai, kad stabilūs dividendai palaiko akcijų rinkos kainą, kai
pelnas sumažėja, tačiau visapusiški tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau dauguma
kompanijų siekia stabilių dividendų mokėjimo , nes tikima, kad stabilūs
dividendai teigiamai veikia firmos vertę.

Planiniai dividendų išmokėjimo rodikliai

Nepaskirstytas pelnas (retained earnings) – pelnas, liekantis po
dividendų išmokėjimo.
Dauguma kompanijų nustato ilgalaikius planinius dividendų išmokėjimo
rodiklius. J. Lintner’is teigia, kad dividendai reaguoja į pelno
pasikeitimus. Kai pelnas auga ir pasiekia tam tikrą lygį, kompanija
padidina dividendus tik tada, kai ji galės palaikyti esantį pelno augimą.
Kompanija taip pat nenoriai mažina bendrą asmeninių dividendinių išmokėjimų
kiekį. Šie faktoriai paaiškina tarp dividendų ir pelno pasikeitimų buvimą.
Šis pasimato, kai augant grynajam pelnui auga dividendai. Veiklos
aktyvumui sumažėjus, grynojo pelno lygis sumažėja.

Coleman Company pavyzdys iliustruoja planinio dividendų išmokėjimo
rodiklio ir stabilų dividendų panaudojimą. Coleman gamina kempingų, prekes
sportiniams laivams ir detales kondicionieriams bei centriniam šildymui.
Verslas yra cikliškas, jam būdinga šuoliuojantis (nuolat besikeičiantis)
pelnas, bet kompanija nuolat moka stabilius ar net didesnius dividendus.
Kompanija padidina dividendus, kai vadovybė ir direktorių taryba
įsitikinusi, kad kompanija gali išlaikyti tą patį pelno lygį. Kompanijos
pelnas ir dividendai vienai akcijai pavaizduoti pavekslėlyje.

Reguliarūs ir papildomi dividendai

Dar vienas būdas, klestint kompanijai, jos piniginėms lėšoms
paskirstyti – paskelbimas apie papildomų dividendų išmokėjimą.
[pic]

Leave a Comment