PETRAS I

Petro I vardą, kaip ir daugelio kitų carų, girdėjau jau vaikystėje (žr. priedą Nr.1). Petras I vienas iš garsiausiai žinomų žmonių pasaulyje, pagarsėjas savo radikaliomis reformomis. Kai jis atėjo į valdžią (1689 m.) Rusija nuo kitų šalių buvo atsilikusi daugiau kaip šimtą metų. Petrą Pirmąjį- drasiai galime vadinti vienu ryškiaisių senosios Rusijos valdovų priartinusių Rusiją prie kitų Europos šalių. Petras I laikomas labiausiai nusipelniusiu Rusijos caru: ,,Praskynęs langą į Europą”, įsteigęs Petrogradą, sukūręs laivyną, bei padaręs įvarių kulturinių permainų. Jis pagarsėjo, kaip sumanus, gaabus reformatorius. Tagi šio darbo tikslas, bei užduotis atskleisti Petro Pirmojo, kaip reformatoriaus, sugebėjimus,apžvelgiant visus jau paminėtus jo darbus išsiaiškinti, kas skatino Petrą I vykdyti reformas, kas ir kaip įtakojo jo veiklos rezultatus. Kurie tik dar karta įrodo jo neeilini talentą, bei stiprią asmenybę siekiant užsibrėžto tikslo- ,,pakelti Rusiją” ir ,,pastatyti” ja greta kitų Europos valstybių.Toki ji vaizduoja A. Pavlenkos knyga ,, Petras Pirmasis”mam šį klyga labiausiai patiko iš visu skaitytų apie Petra I, nes autorius gana paprastai ir idomiai atskleidžia caro eppocha ir jo gyvenymą. V.Kniūraitės ,,Rusijos istorijos paskaitos” knyga viska vaizduoja glaustai ir sutrumpintai.

Jo gyvenimas ir veikla domino ir tebedomina daugelį istorikų. Apie Petrą Pirmąjį parašyta daug romanų vekalų. Rašė tokie žymus rašytojai, kaip A. S. Puškinas, A. Tolstojus. Pastarasis sa

avo romane ,, Petras I” rašė ne tik apie jį, kaip apie gabų rusijos valdovą, tačiau plačiai nušviečia XVIII amžiaus pradžios epochą, svarbius istorinius įvykius. F. Engelsas vadina Petrą I ,,ištie dižiu žmogumi”.

Rusijos caras Petras I- neeilinė asmenybė, kas ir lėmė literatūros apie jį gausą. H. Bageris savo knygoje “Petro Didžiojo reformos” pabrėžia, kad literatūra apie Petrą Didijį galėtų sudaryti atskirą biblioteką1. Pagrindinę šios bibliotekos dalį sudarytų rusų istorikų darbai ir tyrinėjimai. Plačiausiai apie carą rašo jo biografas N. Pavlenka 2. Suprantama, kad rusai didžiuojasi šiuo talentingu reformatoriumi ir nenustoja juo žavėtis. Savo darbe aš naudojausi Petro tėvynainių – V. I. Buganovo3, E. B. Anisimovo4, K. Vališevskio5, Jefimovo6 darbais. Pastebėjau daugiausia kritikos Petrui I išsako istorikas – K. Vališevskis. Jo knygoje didžiausias dėmesys kreipiamas į caro asmenybės, blogasiais puses. Jis tiesiai šviesiai pasakoja, apie Petro I jaunystės lėbavimus ir kita, bet nuo XX amžiaus antrosios pusės autoriai vengia tokio

tiesmukiškumo,tačiau jie neslėpia, nei caro žiaurumo, nei ko kito.Kas berašytų apie Petro I tėvynės reformavimą visi apie jį atsiliepia tik teigiamai. Yra ir tokių, kurie kaltina carą senolių tradicijų atsižadėjimu, per dideliu žavėjimusi vakarietiška kultūra- Daškova1.

I. RUSIJOS VIDAUS IR TARPTAUTINĖ PADĖTIS XVII AMŽIAUS PABAIGOJE

Luominė monarchija Rusijoje gyvavo nuo XVI amžiaus vidurio iki XVII amžiaus vidurio, o X

XVII amžiaus antroje pusėje Rusijoje sustiprėjo caro valdžia. Po truputi Rusijai tampant absoliutine monarchija, buvo naikinamos svarbiausios luominės minarchijos institucijos: Bojarinų dūma ir zemkiniai susirinkimai. Centrinis valdžios stiprėjimas sudarė sąlygas pereiti prie absoliutinės monarchijos, kai visa valdžia priklauso carui1. Neribota caro valdžią 1649 metais įteisino Soboro tesinas2.

Po mongolų- totorių antplūdžio Rusija keleta šimtmečių nebendravo su Europa, todėl išryškėjo ūkinis, visuomeninis, kultūrinis ir karinis Rusijos atsilikimas3:

Viešpataujantis feodaliniai-baudžiaviniai santykiai stabdė šalies ūkio pažangą. Žemės ūkyje buvo dirbama prumytyviais darbo įrankiais, produkcija buvo didinama plečiant pasėlių plotus, įdirbant naujas žemes,o ne tobulinant žemės įdirbima4. Be to didele dalį savo triūso valstiečiai turėjo atiduoti dvasininkams, feodalams, garantuti jiems sotų gyvenymą. Baudžiavos sąlygomis tik 3 iš 100 žmonių gyveno mieste, tai rodo menka prekybos ir pramonės išsivystimą ( lėtai kūrėsi manufaktūros, vyravo smulkiaprekė gamyba). Per Petro I laikotarpį manufaktūrų skaičius išaugo iki 200 (vietoi būvusių 30) į vandėnį buvo nuleista 59 stambūs laivai ir t.t.5
Dėl ūkio ir visuomeninio atsilikimo Rusija neturėjo tinkamai organizuotos, gerai apmokytos ir ginkluotos kariuomenės: jos pagrindą sudarė bajorų raitelių pulkai, o gerai apmokytu raitelių ir pėstininkų buvo nedaug. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi6.

Didžiulė Rusijos teritorija XVII amžiuje faktiškai buvo atskirta nuo jūros, jinai negalėjo plačiai naudotis pigiu susisiekimo keliu. Vieninteliai jūros va
artai buvo Archangelsko uostas, bet jis devynius mėnesius per metus būdavo užšalęs, prekyba sustodavo daugiau kaip pusmečiui7.Caro manymu Rusijai skubiai reikėjo uosto tai reiškia, kad valstybės sienas reikia plėsti, tinkamiausiai uostai buvo Juodosios jūros šiaurinės pakrantės, bei Baltijos jūra. Stiprėjančios valstybės interesai susikirto su Turkijos interesais. Rusija norėjo ne tik sustabdyti Turkijos veržimasi, bet ir pati gauti

išėjimą prie Juodosios jūros. Bet viena ji grūmtis su Turkija nepajėgė todėl stengėsi sukurti antiturkišką koaliciją. 1683-1684 metais.1 Rusija koalicija suformuoja į kūria įeina: Austrijos, Venecijos, Lenkijos valstybės.

Petras I darydamas reformas ir jas įgyvendinamas rėmėsi Vakarų Europos patirtimi.Caras daug laiko praleisdavo užsienija(žr. Priedą Nr.2) stebėdamas laivu statyba,valstybės valdymą,kariuomenės stuktūrą, kad veliau visa tai pritaikytų tėvynėje. Paprasti žmonės, gana radikaliomis, reformomis buvo nepatenkinti todėl kildavo daug sukilimų-maištų, kurių žymiausi buvo 1705-1706 metais Astrachanėje ir 1707-1708 metais Done, Ukrajinoje, Pavolgėje. 1698 metais Maskvoje kilo šaulių maištas, kuri Petras greitai ir žiauriai numalšino2(žr. Priedą Nr.3). Taip baigėsi ilga sukilimų ir maištų bei sąmokslų grandinė, trukusi visą XVII amžių.

II VALSTYBĖS VALDYMO REFORMOS

Administracinė reforma

Įžengus į valdžią Petras I paveldi Bojarinų Dūmą ir vaivadijas. Caras norėdamas sustiprinti savo valdžios aparatą pertvarkė visas valstybės valdymo sritis, centrinės ir vietinės valdžios institucijas3. Pagrindinis Petro I politikos tikslas- paversti Rusiją viena stipriausių Europos valstybių ir šiam tikslui įgyvendinti ji

is sutelkė visas šalies politines ir ūkinies jėgas.1699 metais panaikinus Bojarinų Dūmą kuri buvo gremėzdiška, daug žmonių turinti įstaiga. 1678-1679 metais ją sudarė 97 žmonės, o vėliau pagausėjo net iki 190 žmpnių4. Dūmos veikloje dalyvavo trečdalis, o kartais ir penktadalis nariu- kiti buvo paskirstiti vaivadomis arba vykdė diplomatinius pavedimus, buvo toli nuo Maskvos. Be to nebuvo sudaryti luomų santvarka, luomų organizacija, privilėgijos. Atsirado Artimoji kanceliarija5.

1700 metais mirus patriarchui Andrianui, naujas patriarchas nebuvo paskirtas, o bažnyčia laikinai valdyti buvo perduota sosto sagotojui- metropolitui Stefanui Javorskiui. Siekiant palaužti dvasininkų priešinimasį, vykdomoms reformoms ir galutinai pajungti bažnyčią valstybei, caro nurodymų 1721 metais buvo panaikinta

patriarcho institucija ir įsteigta Dvasinė kolėgija- Švenčiausiasi valdantysis sinodas1. Sinodo veiklą ir funkcijas nustatė Dvasinis reglamentas. 1722 metais mirus Sinodo prezidentui Petras I nepaskyrė jo įopedinio, o prižiūrėti sinodo veiklą pavedė Sinodo oberprokurorui. Petras I siekė pajimti savo įskaiton bažnytinių įstaigų ir vienuolinų valdžią. Vienolinų tėvonijas valdė Vienolynų prikazas, ir žymi jų pajamų dalis įplaukdavo į valstybės įždą2.

Dūmos klasė buvo atšaukta. Vietoi jos aisiranda Artimoji kanceliarija, kuti tampa Valdančio Senato pirmtakę ie egzistuoja iki 1711 metų Senato įkūrimo3.

1718-1720 metais Caras panaikina prikazus ir įkūria 12 kolegijų. Sukūria vyriausią magistratą, kuris pakeičia zemstvines trobas.Taip keičiant valdymo organų strutūrą, Rusija preina iš atstovaujančios luominės monarchijos į absoliutizmo režimą.
Sistemingas valdymo aparato pertvarkymas prasidėjo 1708 metais, kai Rusija buvo suskirstita į 8 gubernijas. Gubernijų sukūrimas buvo Petro atsakomasis žodis į Astrachanės ir Dono sukilimus4, į nesibaigiančius bruzdėjimus, taip pat į liaudies priešinimąsi mokesčių rinkimams, prieš rekrūtų prievolę, priverstinę mobilizaciją statybos darbams.

Gubernijas valdė gubernatoriai, kurių rankose buvo administracinė, politinė, teisinė valdžia. Gubernijose buvo sudarytos tarybos (pačio caro paskirti dvarininkai) kuriose gubernatoriai pirmininkavo. Be tarybos dalyvavimo gubernatorius negalėjo spręsti jokiu reikalų.

Senata įkurimas

Socialinis-ekonominis vystymasis ir klasių kova reikalavo imtis valstybės valdymo reformų.
1711 metų kovo 2 dienos įsaku Petras I įkūrė Senatą – aukščiausią valdžios įstaigą. Senatą sudarė devyni asmenys, kuriuos skiria pats caras. Senatas egzistavo daugiau kaip du šimtmečius, bet jį kurdamas Petras, atrodo, nemanė šios įstaigos paslaugomis ilgai naudotis. Senatą caras sukūrė paskubomis, gerai neįsivaizduojant, kokios jo teisės ir pareigos. Tai rodo jo įsakų leidimo seka. Iš pradžių buvo paskelbtas įsakas dėl Senato sudėties. Įsaką parašė pats caras. Nervinga rašysena, kurią įskaityti sugeba tik keletas istorikų, Petras rašė: “Dėl mūsų

,,Išvykų valdyti paskyrėme Vyriausybinį Senatą”.1 Po dviejų savaičių Petras vel imasi plunksos nustatyti Senato pareigas. Senatoriai buvo atsakingi tik carui.
Tuo pačiu laiku caras parašė įsaką, kuriame išvardijo, ką Senatas turi atlikti, kol jis išvykęs. Galutiniame įsako variante caras pavedė Senatui prižiūrėti teisingumo organus ir ekonomišką lėšų naudojimą. Petro nuomone, reikėjo sureguliuoti atpirkas, “pasistengti” gauti daugiau pelno iš prekybos druska, plėsti prekybą su Kinija ir Persija (caras nepamiršo ir pramonės). Dėmesį patraukia prierašas Petro ranka įsako švaraštyje, po jo parašu: “Visiems reikalams paskirti fiskalus, o ką jiems veikti, bus atsiųsta žinia” 2 – caras įveda šalyje iki tol nebuvusią fiskalų instituciją.
Žadėtoji “žinia” buvo atsiųsta po trijų dienų. Joje buvo įvardijamos net tais laikais negirdėtos fiskalo pareigos (privalo jis visus reikalus slapta sekti ir sužinoti, kur teismas neteisingas, tas pat renkant iždo pinigus ir kitus reikalus. Ir kas pasielgs neteisingai, tą privalo pakviesti prieš Senatą, kad ir kokio aukšto rango jis būtų, ir tenai įrodyti jo kaltę. Ir jei kas bus kaltas, tai pusė baudos atiteks – iždui, o kita pusė – jam, fiskalui). Fiskalas turėjo slaptai prižiūrėti visus ir viską. Jo pareiga ne užkirsti kelią nusikaltimui, bet jį registruoti ir nedelsiant pranešti, kai jis įvyks.
Įkūrus Senato ir fiskalo instituciją, prasidėjo centrinio valdymo aparato reforma. Skirdamas į Senatą Petras vadovavosi ne aristokratiniu, bet biurokratiniu principu, skiriamojo asmens sugebėjimais atlikti priesaikoje išvardintas pareigas: “būti išrinktam valdovui ir visai valstybei”3. Senatorius buvo pareigūnas visiškai priklausantis nuo caro valios. Taigi Senato įkūrimas buvo reikšmingas veiksnys, stiprinantis patvaldystę – neribotą caro valdžią.

Petras I didelį dėmesį kreipė rašytinei teisei. Jis manė, kad “vyriausybinis” laiku išleistas ir įteisintas įstatymas yra visagalis4.

Petro I laikais, jo paties iniciatyva, įstatymas buvo realizuojamas per ištisą biurokratinių įstaigų sistemą. Nė viena sritis – nuo prekybos iki bažnyčios, nuo kareivinių iki eilinio namo, negalėjo gyvuoti be valdymo, kontrolės arba specialiai įsteigtų stebėjimo organų5.
Didžiausią dėmesį caras skyrė gausiam reglamentacinių dokumentų, kurie turėjo garantuoti centrinio valdymo aparato efektyvumą, apdirbimui. Apibendrindamas Švedijos patirtį,įskaitant kai kurias specifines rusiškos realybės puses, Petras I sukūrė neturintį tuometinėje Europoje analogo, taip vadinamą Generalinį reglamentą 1719 –1724 m.. Įtraukiantį pačius bendriausius centrinio valdymo aparato veikimo principus6.

Dvylikos kolegijų įkurimas

Grįžęs į Peterburgą, caras atnaujino nutrauktus kolegijų organizavimo darbus. Petras I susipažino su daugelių valstybių centrinių įstaigų įstatais ir reglamentais ir išliedo nemažai įsakų davusių pradžią naujų įstaigų organizavimui. Viename įsake jis nustatė kolegijų skaičių ir jų etatus, paskyrė kiekvienos kolegijos prezidentą ir viceprezidentą1. Iš kolegijų Petras labai daug tikėjosi. Caras tvirtai tikėjo, kad naujos įstaigos atvers naują šalies istorijos puslapį. Petrui atrodė, kad didžiausias jų pranašumas yra apribota prezidentų valdžia, bet didžiausias kolegijų sukūrimo rezultatas buvo tas, kad jų sistemos pagrindą sudarė tikslus valdymo sferų atskyrimas ir aukštas centralizacijos laipsnis. Čia buvo didžiausias jų pranašumas, palyginti su gremėzdiškomis prikazų įstaigomis2.
Iš pradžių buvo devynios kolegijos. Trys jų buvo vadinamos ,,pirmosiomis”, nes tvarkė svarbiausias valdymo grandis:diplomatiją, armiją ir karinį jūrų laivyną3. Rusijai išėjus į tarptautinę areną, reikėjo reorganizuoti diplomatinę tarnybą-užsienio reikalų kolegija tvarkė užsienio pasiuntinių priėmimą,vadovavo savo atstovų veiklai užsienyje. Karo kolegija vadovavo armijos komplektavimui , apginklavimui. Jos žinioje buvo garnizonų pulkai. Nauja įstaiga, neturėjusi pirmtakų XVII a. buvo Admiraliteto kolegija. Šio organo prireikė Rusijai tapus jūrų valstybe ir sukūrus karinį jūrų laivyną. Kolegijos žinioje buvo laivų statyklos, karinės jūrų tvirtovės, ji vadovavo laivų ekipažų komplektavimui ir mokymui. Finansų reikalus tvarkė trys kolegijos . Svarbiausia jų- Kamerkolegija- vadovavo mokesčių rinkimui, prižiūrėjo naturalinių prievolių vykdymą. Lėšų naudojią kontraliavo Revizijos kolegija.Valstybės išlaidų kolegija savo žinioje turėjo valstbines išlaidas,skyrė lėšas valstybės aparatui, kariuomenei ir laivynui išlaikyti, diplomatijai, švietimui. Lengvajai pramonei vadovavo Manufaktūrų kolegija. Kasybai – Kasybos kolegija, užsienio prekybai – Komercijos kolegija4. Visos trys prekybos ir pramonės kolegijos neturėjo pirmtakų prikazų sistemoje. Taigi šių kolegijų susikūrimas buvo geras Petro I sprendimas, nes jų sistemos pagrindą sudarė tikslus valdymo sferų atskirumas.

III EKONOMINĖS REFORMOS

Mokesčių reforma

Visoms caro reformoms įgyvendinti reikėjo pinigų kurių valstybė neturėjo(žr. Priedą Nr.4). Bet Petras I rado puikią išeitį – jis arba didindavo jau esamus mokesčius, arba išgalvodavo naujus. XVII a. pab. Ir XVIII a. pir. p. apmokestinimo vienetu buvo laikomas kiemas. Caras jausdamas didelį pinigų stygių dėjo viltis į gyventojų prieaugį, Petras 1710m. nusprendė atlikti naują gyventojų surašymą,bet rezultatai jį nuliūdino nes kiemų skaičius buvo daug mažesnis negu prieš tris dešimtmečius1. Taip buvo todėl, kad dvarininkai sujungdavo į vieną kiemą kelis, bet gudrybė liko nepastebėta. Oberfiskalas Nesterovas kreipėsi į Petrą su pranešimu, kuriame rekomendavo skaičiuoti ,,nuo galvos”, tai yra apmokestinimo vienetu laikyti ne kiemą, o vyrų skaičių. Petras pasinaudojo patarimų ir paskelbė visuotinį gyventojų surašymą. Surašymas prasidėjo 1718m. Maždaug tikslus gyventojų skaičius tapo žinomas tik 1724m. Kaime buvo įregistruota 5,4 mil. vyrų. Jų mokamas mokėstis buvo skiriamas išlaikyti sausumos armijai. Kiekvienas vyras mokėdavo 74 kapeikų mokestį, valstybiniai valstieičai-1 rub. 14 kap. 2. Petro valdymo pabaigoje mokesčiai valstybės naudai buvo 4 kartus didesni negu pradžioje.
Valstybės pajamos po truputi didėjo dėl naturalaus gyventojų prieaugio. Be to šiek tik pagerėjo darbo našumas. Labiausiai tai buvo pastebima amatuose ir manufaktūrose. Darbo našumas išaugo ir žemės ūkyje. Pajamų pagausėjo ir todėl, kad apmokestinta nauja gyventojų kategorija, iki šiol nemokėjusi mokesčių (dvariškiai,dykinėjantis žmonės ir kt.)3.
Petras I išrado dar vieną būdą kaip padidinti valstybės iždą. Tai buvo ruso išorė-barzda. Tėvynėje caro novatoriškumas pasireiškė vos grįžus. Sutikimo pobūvio metu, į kurį atvyko gausus būrys bojarinų norinčių pasveikinti carą laimingai sugrįžus, jis padarė staigmeną. Sveikintojus abstulbino įvykis: caras įsakė paduoti žirkles ir pats pradėjo karpyti bojarinams barzdas(žr. Priedą Nr.5). Po kelių dienų barzdų karpymo ceremonija buvo pakartota4. Dabar žirklėmis darbavosi ne pats caras, o jo juokdarys- valdovo įsakymu.

Barzdos kultą sukūrė pravoslavų cerkvė. Barzdą ji laikė “Dievo dovanotu papuošalu”, ruso garbės dalyku. Petro amžininkas patriarchas Andrijanas bebarzdžius prilygindavo katinams, šunims ir beždžionėms, o barzdų skutimą paskelbė mirtina nuodėme5. Nepaisant to, kad barzdų skutimas buvo smerktinas, kai kurie ryždavosi nusiskusti ir be Petro prievartos. Tačiau vešli barzda, kaip ir apkūnumas, buvo laikomi solidumo ir padorumo ženklu. Barzdų

skutimą Petras paskelbė visų gyventojų pareiga. Valdovas nekreipė dėmesio į nepasitenkinusių nuomones ir paskelbė, kad barzdas skustis turi visi jo pavaldiniai. Valstiečiai ir miestiečiai tam atkakliai priešinosi. Teisę nešioti barzdą reikėjo nusipirkti. Turtingiems pirkliams barzda atsiejo milžiniškus tai laikais pinigus-100 rublių per metus, bajorija ir valdininkai turėjo mokėti 60 rublių per metus, kiti miestečiai- po 30 rublių. Valstiečiai, įvažiuodami ir išvažiuodami iš miesto, kiekvieną kartą mokėdavo po kapeiką. Vietoj barzdos mokesčio kvito buvo nukaltas specialus skardinis ženklas(žr.priedą Nr6 .). Barzdylos nešiojo jį pasikabinę ant kaklo. Nuo mokesčio caras atleido tik dvasininkus. Įvedus naujus mokesčius, reformatorius galėjo plėsti prekybą ir pramonę.

Pramonės plėtra

Siekdamas šalies ekonominio savarankiškumo ir stiprindamas jos gynybinę galią PetrasI skatino manufaktūrų augimą. Nė vienoje XVIIIa. pirmosios pusės ūkio šakoje nebuvo pasiekta tokių laimėjimų, kaip stambiosios pramonės srityje. Jos išsivystimą paruošė darbo visuomeninio pasidalijimo, amatų ir prekinės gamybos augimas, vidaus rinkos plėtimas. PetroI nuomonę siekiant ekonomiškai būti nepriklausomiems, taip pat sustiprinti šalies gynybinį pajėgumą, reikėjo sparčiai statyti stambias įmones, kurios galėtų aprūpinti reguliariąją armiją ir laivyną vieno tipo ginklais, amunicija ir mundiruote . Caras pramoninkams suteikė keletą svarbių lengvatų ir privilegijų, paskatinusių manufaktūrų augimą. Jis stambiems pramoninkams suteikė teisę be muito prekiauti savo įmonių produkcija, pirkti baudžiauninkus manufaktūroms2. Apskritai siekiant šalies ekonominio savarankiškumo ir stiprinant gynybinę galią reikėjo statyti šalyje dideles pramonės įmonės, kur būtų galima pritaikiti modernią Europos technologiją. Iš metalurgijos pavyzdžio ryškiausiai matomas pramonės vystymasis Rusijoje. Rusijai reikėjo labai daug metalo. XVIIa. pabaigoje Rusija geležį įveždavo iš Švedijos, bet caro nuomonė buvo tokia, kad norint buti ekonomiškai nepriklausomėms reikia turėti savo geležies gamyklas, o svarbiausia, kad geležies kokybė nenusileistų kitų šalių geležei3.
Buvo pradėta įsisavinti naujus pramonės rajonus: Uralo, Olenco, Karelijos, rūdos kasybos centrus. Dėl aukštos Uralo rūdos kokybės, pigaus vandens kelio, rišusio Uralą su Rusijos centru, sparčiai vystėsi naujas pramonės rajonas. Jau 1725m. Uralo metalurgija davė

apie tris ketvirtadalius viso Rusijoje išlydomo ketaus 800 pūdų (vietoi 150). Atsirado du nauji metalurgijos rajonai. Vienas jų, Uralas, greitai įgyjo Europos rinkoje aukštos kokybės geležies tiekėjo reputaciją. Kitas, Olonecas, tiekė ne tokią kokybišką, geležį, bet vyriausybė jį vertino, nes buvo netoli sostinės. Suorganizuotas buvo ir vario liejimas. Šis metalas buvo naudojamas pinigams kalti, bei varpams lieti1.
1725m. stebint svetimšalių laivų iškrovimą ir pakrovimą, galima buvo pastebėti įdomią detalią, kad prekių iškraunama buvo daug mažiau negu pakraunama. Iš dalies tai paaiškinama Rusijos pramonės išaugimu: atsiradusios manufaktūros visiškai aprūpino gyventojus būtinomis prekėmis. Manufaktūrose gamino gobelenus ir dažus, sagas ir šilką, kortas ir adatas. Nebeįsiveždavo ir popieriaus- jo pakankamai gamino savos įmonės. Absoliutinis Europos manufaktūrų gaminių viešpatavimas Rusijos rinkoje baigėsi. 1725m. šalyje veikė apie šimtas įvairių manufaktūrų, vietoi buvusių vos api dešimt. Eksporto persvarą prieš importą nulėmė ne tik Petro laikais pastatytos naujos įmonės, bet ir 1724m. caro patvirtintas muitų įstatymas. Iš visų ūkinės veiklos šakų Petras labiausiai vertino pramonę dėl to, kad ji garantavo ekonominę nepriklausomybę. Caras rusų pirkliams muitą mažindavo trygubai, jeigu jie išveždavo prekes savo nuosavais laivais2.
Visa šita pramonės pletra priartino Rusija prie pirmaujančių Europos valstybių.

IV. KARINĖS REFORMOS
Reguliariojikariuomenė

XVIII a. Europoje vyko Šiaurės karas. Rusija, siekdama priėjimo prie Baltijos jūros, jame tiesiogiai dalyvavo. Kovoti reikėjo su Europos šalimis, kurios buvo labiau pažengusios, nei Rusija.
Manoma, kad kariuomenės pertvarkymas buvo pradėtas jau valdant Aleksėjui Michailovičiui (Petro I tėvui). Vadinasi armijos reformavimo negalime pilnai priskirti Petrui.
Petras Didysis buvo įsitikinęs, kad armija – visuomeninė struktūra, kad ji nusipelniusi visos visuomenės modelio. Karinės disciplinos pagalba galima auklėti žmonyse pareigą, darbštumą, nuovokumą, krikščionišką dorovingumą3.
Svarbiausia Petro I karinė reforma buvo ta, kad jis pastoviąją armiją pakeitė reguliariąja (rekrūtų). Vietoj archaiškos bajorų šauktinės ir šaulių kariuomenės, Petro I dėka, didesnę reikšmę įgijo, vadinamieji, naujos rikiuotės pulkai – raitelių, dragūnų ir kareivių. Šie

pulkai buvo vėliau Petro sukurtos rekrūtų kariuomenės pirmtakai. Į karinę tarnybą iki gyvos galvos caras nusprendė imti rekrūtais valstiečius ir miestiečius nuo tam tikro kiemų skaičiaus.
Petras I įsteigė reguliarįa kariuomenę, kurios pagrindą sudarė du pulkai: Preobražensko ir Smolensko šie pulkai buvo pilnai apmokiti. Trečias pulkas buvo organizuotas iš rekrūtų, kurie buvo apginkluoti, aprengti naujais žaliais rūbais su trikampėmis kepurėmis ir buvo apmokyti reguliarių karinių veiksmų1.
Eiliniai kareiviai buvo surinkti iš mokėtojų luomo. Kariuomenėje turėjo tarnauti ir dvasininkai, kurie dar turėdavo duoti po arklį. Petro I valdymo metais reguliarią kariuomenę sudarė daugiau kaip 210000 kareivių, nereguliarią (ukrainėčių ir kazokų pulkai) 109000.Bajorai taipogi buvo įtraukti į karinę tarnybą. Bajorai mėgino išsisukti nuo karinės tarnybos, bet caras pradėjo bausti didelėmis bausmėmis. Petras I išleido įsaką, kad dvarą gali paveldėti tik vienas sūnus, bet tik po 7m. karinės arba 10m. civilinės tarnybos, arba 15m. prekiavimo. Bajorų tarnyba nors ir tapo sunkesnė, bet galiausiai jiems atnešdavo papildomu pajamų:prie lažo ir činšo, kuriuos jie gaudavo iš valstiečių, prisidėjo valstybės išmokamas piniginis atlyginimas2.
Lemiamą vaidmenį suvaidino stiprinant Rusijos valstybės gynybinį pajėgumą tėvynės karinės gamybos išsivystymas: šautuvų gamyba pasiekė dešimtis tūkstančių vienetų per metus ir pilnumoje patenkino armijos poreikį3.
1716 m. caras pats parašė pagrindinį karinio įstatymų rinkinį ,,Karinį statutą” (žr.priedą Nr7.). Tiesioginiu Petro I įsakymu, jis buvo privalomas visose valstybinėse įstaigose. Tačiau suprantama, kad ne visos karinių įstatymų normos buvo priimtinos visuomeniniame gyvenime, taigi turėjo būti sukurtos tam tikros pataisos. Karinės teisės paplitimu Petras siekė, kad valstybiniai tarnautojai prieš prisiekusiuosius būtų lygūs su karininkais. Petro I valdymas išsiskyrė dar ir tuo, jog nei prieš jį, nei po jo nebuvo išleistas toks didelis kiekis mirties bausmių už tarnybinius nusikaltimus. Caras buvo be galo atsidavęs reformoms ir sau užsibrėžtam tikslui, kad nepakentė išdavysčių bei nepaklusnumo. Jis nebuvo pratęs kam nors atsiskaitinėti4.
Reguliarios armijos sudarymas buvo labai svarbus Petro I žingsnis. Visos šios pastangos padėjo padidinti Rusijos teritoriją ir gauti išėjimą į Baltijos jūrą.

Uosto statyba

Apie uosto reikiamybę Didysis caras susimąstė jau po Azovo žygių. Bojarinų dūmai paskelbus apie karinio laivyno statybos pradžią, pajudėjo nejudri įstatymų leidimo mašina; laivų statybai, meistrų paieškai, finansų ieškojimams ir t.t..

Pats caras po kelių mėnesių išvyko prižiūrėti laivų statybos(žr. Priedą Nr.8). Būtent čia ir prireikė caro žinių iš Olandijos ir Anglijos laivų statybos mokyklų. Atvykus prieš caro akis atsivėrė stulbinantis vaizdas. Jis pamatė judrų, gyvybingą miestelį, kuriame verda gyvenimas1. Tačiau pirmas žvilgsnis buvo klaidingas. Iš tiesų viskas nebuvo taip idealu. Darbininkai kentė nedėkingas darbo sąlygas, nekalbant apie tai, kad trūko ne tik įrankių, statybinių medžiagų, bet ir specialistų. Taigi carui teko nusivilti. Caras dalyvavo statant laivus ir kaip eilinis meistras, ir kaip priėmimo komisijos vadovas. Laivų statykloje jis praleisdavo iš tiesų nemažai laiko. Kadangi laivų statybos reikalavo didelių išlaidų, buvo kuriamos įvairios naujos prievolės. Valstybės ižde pinigų nebuvo, o tuo labiau kuriamam laivynui finansuoti. Statybą taip pat lydėjo nauji caro potvarkiai. Juk reikėjo karininkų, išmanančių karinę laivininkystę, o laivų statyklai – laivų statytojų2.

Po kiek laiko uostas buvo perkeltas į Voronežą. Petras ir toliau intensyviai darbavosi laivyne. Su jam būdinga energija caras beveik du mėnesius praleido ten. Laivų statytojus jis mokė gaminti “gerą dirvą”, kamšyti laivų plyšius ir beveik visų sunkių darbų buvo pradininkas ir puikus mokytojas(žr. Priedą Nr.9). O kai paaiškėjo, kad laivų statykloje trūksta vinių, varžtų, patrankų ir inkarų, caras išvyko į gamyklą, kur dvi savaites kartu su meistrais liejo bombas, granatas, montyras, kalė inkarus ir varžtus, ir vinis3.
Su didžiausiu jėgų įtempimu buvo sukurtas reguliarusis karinis jūrų laivynas, pasirodęs esąs pranašesnis už Švedijos laivyną kautynėse prie Hanguto ir Grenhamo. Vien Baltijos laivyno laivų statyklose nuo 1702m. iki 1725m. buvo pastatyta 39 linijiniai laivai, 19 fregatų, 150 galerų ir daugybė mažesnių laivų. O iš viso, valdant Petrui I, didelių ir mažų laivų buvo pastatyta 895 vienetai. Savo plaukiojamo savybėmis nauji laivai neatsiliko nuo laivų, pastatytų Vakarų Europoje.

V. PETRO I REFORMOS KULTŪROS SRITYJE

Mokslo pažanga

Pramonės ir prekybos vystymasis, armijos ir laivyno kūrymas reikalavo pertvarkyti visą švietimo sistemą. Pagrindinis dėmesis buvo skiriamas mokyklų steigimui ir mokykliniam mokymui, siekient paruošti karininkų kadrus armijai ir laivynui.
Svarbesnę reikšmę turėjo kita Petro I naujovė įvesta 1699 – 1700 m. – laivų statybos pradžia, kas lėmė laivininkystės vystymąsi. Kariniai veiksmai bei tvirtovių statymas, kėlė didelį lėšų trūkumo klausimą, inžinierių, technikų, meistrų, žinančių matematiką, mokančių skaityti žemėlapius, mokančių naudotis moderniais įrankiais ir išradimais nebuvimą1. Caras samdė ir užsienio meistrus, tačiau savaime aišku ilgai valstybė negalėjo to sau leisti. Tad valdovas matęs užsienyje akademijas ir universitetus, observatorijas, mokyklas ir pan., puikiai suprato, kad reikia Rusijoje atidaryti tokias pačias įstaigas. Iki Petro I laikų švietimas nebuvo pažengęs į prekį. Skaityti ir rašyti mokėjo tik dvarininkų vaikai. Valstybė nesteigė mokyklų, tai buvo dvarininkijos reikalas2.
Grįžęs iš pirmosios kelionės po užsieni 1697-1698m. PetrasI įvedė dar dvi naujoves: gruodžio 19 – tos ir 20 – tos dienų įsakymuose3 nurodyta metus skaičiuoti ne nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo Kristaus gimimo, ir naujus metus pradėti ne rugsėjo 1 dieną, o sausio 1 dieną, t. y. laiką skaičiuoti taip, kaip tai daroma beveik visoje Europoje. Sausio 1 d. pagal senąjį laiko skaičiavimą suėjo 7208 metai keturi mėnesiai, o pagal naują laiko skaičiavimą prasidėjo 1700 metai4. Tokiu būdu norėdamas pasivyti vakariečius caras įvedė Rusijoje Julijaus kalendorių.
Mintį organizuoti mokslo įstaigas PetrasI puosėlėjo jau dažnai. 1701m. Maskovoje buvo atidaryta ,,Navigacijos” mokykla,kurioje vaikai buvo priimami nuo 12 iki20 metų. Kadangi dauguma buvo neraštingi, todėl mokykla buvo suskirstita į tris dalis 1) elementari mokykla; 2) skaitmeninė mokykla;3) navigacinė arba jūrinė mokykla. Į dvi pirmasia mokyklas eidavo visų luomų vaikai, o navigacinę mokyklą-tik dvarininkų.

Knygų atsiradimas

1699 m Petras Maskvoje įvedė naują tipografiją, kuria ir planavo spausdinti. Svarbiausia, ne bažnytiniu, o pasaulietiniu šriftu. Petro I iniciatyva buvo pradėtos spausdinti pasaulietinio, mokslinio turinio knygos, bet , pirmosios knygos rusų kalba buvo pradėtos spausdinti Amsterdame. Kadangi caro tikslas buvo kuo greičiau šviesti liaudį jis nelaukė kol bus įrengtos spaustuvės sostinėje1.
1708m.žiema buvo ramybės laikotarpis, caras peržiūrėjo spausdimtas knygas , rašė įsakymus organizavo gubernijas ir tobulino civinį šriftą.
Ivanas Muskinas -Puškinas, vadovacęs spaudos reikalams, atsiuntė Petrui dvi knygas: Borgsdorfo ,,Nugalianči! Tvirtovė“ ir Rimplerio- ,,Rimplerio tvirtovių statymo anierą“.Petras nusprendė, kad šių knygų ,,spaudmenys, kaip ir anksčiau, prasti ir nešvarūs ir stori“. Nepatiko carui ir įrišimo kokybė-jo nuomone ji buvo labai bloga. Petras ne tik darė pastabas , bet ir pats patarinėjo, kaip turėtų būtiš. Nepatiko jam ir adžių ,,b“ ir ,,p“ rašymas. Jos jam atrodė per storos, taigi jis liepė jas pataisyti, caras buvo sustiprinęs spausdintinių leidinių kokybę2.
Čia buvo kalbama apie civiliniošrifto pakitimą, turėjusio pakeisti bažnytinės slavų kalbos raidęs. Petras šį darbą aktyviai dirbo, norėjo supaprastinti raidžių rašybą. Šriftas visą laika buvo tobulinamas ir Petro patvirtintas 1710 metais3. Peržiūrėjas raidžių pavyzdžius, jis jas paskutinį kartą pataisė ir antroje pusėja lapo su abėcėle užrašė :,,Šiomis literomis spausdinti istorines ir manufaktūrinęs knygas“.
Knygų spausdinimas Petro laikais pasiekė nerėgėtą mastą. XVII a. Vienintelė spaustuvė Maskvoje spauasdino daugiausia religinio turinio knygas, o Petro gyvenimo pabaigoje senojoje ir naujojoje sostinėja veikė šešios spaustuvės, spausdinusios pasaulietines knygas4.
Buvo pasiektas dar vienas laimėjimas skačius pradėjo žymėti ne raidėmis, o arabiškais skaitmenimis.mokiniams buvo spausdinami vadovėliai. 1703m. Išėjo L.Magnicko ,,Aritmetika, tai yra skaičiavimo mokslas“,kurioje raidiniai skaitmenys buvo pakeisti arabų skaitmenimis.Netrukus Magnickis ir anglų matematikas A.Farvarsonas išleido ,,Logoritmų ir sinusų lenteles”1708m. vietoi bažnytinio buvo įvestas naujas pasaulietinis šriftas5.

Šrifto pakitimas

1708 m. žiema buvo ramybės laikotarpis. Sumuose caras peržiūrinėjo spausdintas knygas, skaitė vertimus, rašė įsakymus, organizavo gubernijas, tobulino civilinį šriftą. Spausdinant knygas caras ne tik darė pastabas, bet ir patarinėjo kaip ištaisyti defektus, parodydamas knygų spausdinimo ir įrišimo profesinių žinių. Tikrinant vieną iš knygų Petrui nepatiko raidžių “b” ir “p” rašymas. Jos jam atrodė per storos, taigi jis liepė jas pataisyt. Taigi, caras buvo susirūpinęs spausdinamų leidinių kokybe. Galvoje turima civilinio šrifto, turėjusio pakeisti bažnytinės slavų kalbos raides, tobulinimą. Petras tą darbą aktyviai dirbo, norėjo supaprastinti raidžių rašybą. Šriftas visą laiką buvo tobulinamas ir Petro patvirtintas 1710 metais1. Pažiūrėjęs raidžių pavyzdžius, jis jas paskutinį kartą pataisė ir antrojoje pusėje lapo su abėcėle užrašė: “Šioms literoms spausdinti istorines ir manufaktūrines knygas”.2 Dar anksčiau buvo pakeistas skaičių žymėjimas: skaičius imta žymėti nebe raidėmis, o arabiškais skaitmenimis3.

Dauguma Rusijoje spausdinamų knygų buvo užsienio leidinių vertimai. Petras ir čia neliko nuošalyje – mokė vertėjus. Petrą domino ne vertimo artimumas originalui, o dalyko esmė, verčiamo teksto esmės suvokimas.

Nežinia kiek tai galima vadinti reforma, tačiau kalba, taip pat ir raštas, po Petro I valdymo, taipogi pasikeitė. Pradėta naudoti specifinė terminologija, visų pirma karinė ir karinė – jūrinė. Pagrinde įtakota ir perimta iš Anglijos bei Olandijos. Kultūrinėje bei buitinėje (bent jau aukštuomenės) leksikoje Petras įskiepijo prancūzų kalbą. Laiškuose siųstuose Kurakinui caras pats propaguodamas ir skatindamas sekti jo pavyzdžiu, dažnai vartojo prancūzų kalbą4. Vėl gi pastebime vieną, manau, pagrindinių caro reformacijos bruožų – šalies gretinimą prie Europos.

Leidyba, biblioteninkystė ir tetras

XVIIIa. Pirmajame ketvirtyje į naują pakopą buvo pakelta knygų leidyba. Maskvoje, greta senųjų Spaudos rūmųš buvo įkurya ,,civilinė” spaustuvė, spausinusi vadovėlius, graviūras ir kortas. Peterburge įsisteigė keturios spaustuvės, viena su ,,užsienio kalbų staklėmis”5.1703m. pradėjo eiti pirmasis rusų spausdintas laikraštis ,,Vedomosti”, kuris

skelbė žinias apie vidaus ir užsienio įvykius.Žinias apie ,,gerą tvarką” Petras stengėsi paskleisti tarp gyventojų.Svarbiausia reformų ir karo laimėjimų propogandos priemone tapo laikraštis-,,Vedomosti”1.
XVIII amžiuje caro rūmose ėjo rankraštiniai ,,Kurantai”, pranešinėję carui ir jo artimiesiems užsienio naujienas. Petro įsteigtas ,,Vedomosti” buvo skirtas didesniam būriui skaitytojų, jame buvo nušviečiami įvairėsni klausimai. Laikraštis spausdino žinias apie pramonės įmonių statybą, naudingųjų iškasenų paieškas,karo veiksmus, apie svarbiausius tarptautinio gyvenimo įvykius.
Reformas taip pat propagavo tetras. Tai buvo naujovė. Ankstesniais laikais tetro spektaklius žiūrėdavo tik dvariškiai. Dabar vaidinimai buvo skiriami plačiai auditorijai. Toks tetras buvo įkurtas 1702m.. Jam Petras pavedė išgarsinti pergales prieš švedus2.
Apie visuomenės kultūrinių poreikių augimą rodo bibliotekininkystės vystymasis.1714m. buvo sudarytas vėliau įsteigtos Mokslų akademijos bibliotekos pagrindas.Biblioteka buvo komplektuojama iš įvairių šaltinių, aktyviai tame darbe dalyvaujant Petrui.
Petro I pertvarkimai kultūros srityje turėjo pilitinį charakterį.

IŠVADOS

1. Petras I pradėjo vesti derybas su užsienio valstybėmis ir tokiu būdu padėjo pagrindus rusiškajai diplomatijai(žr. Priedą Nr.10).

2. Susižavėjęs užsieniu ir įvertinęs didelį Rusijos atsilikimą, Petras I savo reformas įgyvendino idealizuodamas Europą.

3. Administracinio valdymo reforma, įtvirtindamas patvaldystę, Petras I tvirtai laikė valstybės vairą ir stiprino tėvynę.

4. Su dideliu entuziazmu caras statė karinį jūrų laivyną ir reformavo armiją. Reformos efektyvumą lėmė tai, kad Petras I pats asmeniškai dalyvavo reformų vykdyme, kontroliavo jų eigą.

5. Caras drąsiai emesi kulturos reformu, kurias pirmiausia išbande pats – nešiojo europietiškus apdarus, mokesi pats ir moke tevynainius.Petras I pradejo spausdinti pasaulietinio turinio knygas, siusti aukštuomenes vaikus mokytis i Europą.

T U R I N Y S

ĮVADAS.............................. 3

I. RUSIJOS VIDAUS IR TARPTAUTINĖ PADĖTIS XVII AMŽIAUS PABAIGOJE..5

II. II VALSTYBĖS VALDYMO REFORMOS......................6

1. Administracinė reforma................6

2.Senato įkurimas...................7

3.Dvylikos kolegijų įkurimas.............8

III. EKONOMINĖS REFORMOS.............................9

1.Mokesčių reforma...................9

2.Pramonės plėtra...................10

IV. KARINĖS REFORMOS..............................11

1.Reguliarioji kariuomenė...............11

2.Uosto statyba....................13

V. PETRO I REFORMOS KULTŪROS SRITYJE...................14

1.Mokslo pažanga...................14

2. Knygų atsiradimas.................15

3. Šrifto pakitimas...................16

4. Leidyba, biblioteninkystė ir tetras.........17

VI. Išvados..............................18

VII. Priedai..............................19

Š A L T I N I A I:

1. TSRS chrestomatija nuo seniausių laikų iki 1861 m. – K.: “Mintis”, 1984.P.180.

2. Петр Великий.Сборник статей.-M.,1947.C.246-255.

II. L I T E R A T Ū R A:

1. Kasperavičius A. Naujųjų amžių istorija.-K., 1996.
2. Kniūraitė V. Rusijos istorijos paskaitos.-V., 1998.
3. Pavlenka N. Petras pirmasis. – V., 1989.
4. Petrauskaitė A. Istorija.-V., 2001.
5. TSRS istorija.-V.,1959.
6. Анисимов Е. В. Падатная реформа Петра Велмкого. – Л., 1982.
7. Баггер Х. Реформы Петра Bеликого. –M.,1985.
8. Валишевский К. Петрь Великiй – M.,1912.
9. Богословский М. Петр Великий и его рефома.-M. 1920.
10. Буганов В. И. Петр Великий и его время. – М.,1989.
11. Водарский Я. Е. Пётр I // Вопросы истории. – М,. 1993.
12. Ефимов С. Автографы Петра Великого. – Санкт – Петербург, 1995.
13. История Российского государсва. – М.,2000.

Leave a Comment