Pajamos ir jų klasifikacija. Biudžetas

Pajamos ir jų klasifikacija. Biudžetas

1. Įvadas
Valstybės funkcijoms vykdyti būtina turėti atitinkamų finansinių išteklių, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomomis skolinimosi išlaidomis (mokamomis palūkanomis), jis didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.
Valstybės institutas sukurtas visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės iššteklių mobilizavimo – mokėti mokesčius. Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama sudaryti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama per mokesčius surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityje (didėjant mokestinei bazei, t.y. palikus privačiajam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir galimybių plėtoti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas). Civilizacijos istorijoje daug pavyzdžių, kai šis ekonominis ginčas buvo sprendžiamas irr kovomis, ir taikiais būdais, diktatoriškais ir demokratiniais metodais. Įvairių socialinių mokslų atstovai iki šiol tebesvarsto, kaip turėtų atrodyti “tobula” mokesčių (ir bendroji valstybės pajamų ) sistema.
2. Valstybės pajamų šaltiniai
Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lė

ėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (Grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
· Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.
· Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
· Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
· Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių orrganizacijų – donorių.
· Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.
Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų fu
unkcionavimą.
3. Mokesčių funkcijos ir savybės
Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis:
1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.
2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsistai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dviejų teorijų skirtingos principinės “šaknys”, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus. Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti ge
erai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.
3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos – iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra.
Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:
· Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).
· Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams.
· Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veiklą be
ei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).
Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą elementų, suderintų tarpusavyje pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką:
· Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizų, pardavimo mokesčių ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.
· Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tarp jų – ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė verstis tam tikra veikla ir kt. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamojo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.
· Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.
· Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).
· Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:
o proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;
o progresiniai, kai procentas auga didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmuoju atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai kitai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;
o regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.
· Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.
· Mokesčio nustatymo metodai priklauso ir nuo mokesčių ypatumų, ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai taikomi tokie pagrindinai metodai:
o prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);
o pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);
o pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.
Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugmaž vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmę lemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:
· mokesčio tarifo sumažinimas;
· mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;
· mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);
· atleidimas nuo mokesčių;
· mokesčių sumos sumažinimas;
· mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);
· mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėstymas laike).
4. Mokesčių tipai
Akcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus – mokesčių subjektą ir objektą, mokesčius galima taip klasifikuoti:
1. Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;
2. Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui;
3. Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;
4. Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.
Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:
1. Nuosavybės ir einamųjų sandorių mokesčiai.
2. Personalizuoti ir “nuasmeninti” mokesčiai.
3. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
4. Pozityvus ir negatyvus mokestis.

5. ,,Geros” mokesčių sistemos principai
Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai – ekonomistai, sociologai, filosofai – vertindami mokesčių sistemas vadovavosi tokiomis nuostatomis: “tobula” mokesčio sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir padėti jų siekti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Kitaip tariant, “geros ” mokesčių sistemos pagrindą sudarantys principai yra tokie:
1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, kurių užtektų valstybės poreikiams finansuoti. Be to, pajamų surinkimo dinamika turi būtų apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausia lemia tokie mokesčių sistemos elementai: mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Kad augant nacionalinėms pajamoms mokesčių sistema duotų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių sistema turi atitikti lankstumo ir gyvybingumo kriterijus, t.y. mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo BVP pokyčių.
2. Teisingumas. Mokesčių sistema turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą – proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimams mokėti.
· Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.
· Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams
3. Lygybė – mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.
4. Ekonominis efektyvumas. Kadangi mokesčiai didina prekių kainas, tarp kainos, kurią pasirengęs sumokėti vartotojas (paklausos kainos) ir kainos, už kurią gamintojas linkęs parduoti prekę (pasiūlos kainos), susidaro skirtumas. Tai iškraipo rinkos situaciją ir veikia rinkos dalyvių elgseną bei paskatas. Ši pasekmė (dar vadinama statine iškraipymų kaina/sąnaudos pasekme) būtų visuotinio efektyvumo nuostolis. Pastarojo dydis priklauso nuo atitinkamos prekės paklausos/pasiūlos kainų lankstumo ir mokesčio tarifo. Pažymėtina tiesinė priklausomybė: kuo didesni minėti rodikliai, tuo didesnį visuotinio efektyvumo nuostolį lemia įvestas mokestis. Mokestis yra ekonomiškai efektyvus, jei visuotinio efektyvumo nuostolio dydis yra mažas.
5. Ekonominis augimas. Dinaminių mokesčių įvedimo iškraipymų sąnaudos veikia santaupas, investicijas, užimtumą, gamybos veiksnių sąnaudas, išteklių paskirstymą, rentą. Kuriant ekonominės plėtros teisinius pagrindus, valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas, taip pat nekenkti šalies prekių gebėjimui konkuruoti pasauliniu mastu.
6. Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis ar sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – rinkos ekonomikos variklių. Vienas iš pagrindinių būdų sukurti neutraliai mokesčių sistemai – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtojimas sudaro sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų.
7. Paprastumas (aiškumas). Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems.
8. Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą veikiančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, turi būti organizuojami rengiamų projektų aptarimai dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms. Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygų pokyčiais, mokesčių paskirstymu ir pan., turi būti priimami gerokai anksčiau (pvz., likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams) iki pradedant juos taikyti.
9. Administravimo veiksmingumas. Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, t.y. mokestinės biudžetų ir fondų pajamos turi būti garantuojamos kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų. Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos tęstinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu teikiami pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.
10. Koordinavimas/integravimas. Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), jie turi būti skirti tiems patiems visuomeniniams tikslams, o jie turi garantuoti aukščiau išvardintų kriterijų subalansuotumą.

6. Nacionalinis biudžetas

Nacionalinis biudžetas – tai Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma.
Jo funkcijos:

· Finansinis planas
· Valstybės veiklos dokumentas
· Ekonominė funkcija
· Visuomenės informavimo funkcija

Nacionalinio biudžeto sudarymas apima šiuos procesus:

· Vyriausybė sudaro biudžeto projektą, teikia seimui, vykdo patvirtintą biudžetą.
· Seimas nagrinėja biudžeto projektą, tvirtina biudžeto įstatymą ir biudžeto vykdymo apyskaitą.
· Teismų sistemos vaidmuo neapibrėžtas, dažniausiai nagrinėjama, ar biudžeto įstatymas neprieštarauja konstitucijai.
· Savivaldybės įstatymų nustatyta tvarka sudaro ir vykdo savivaldybių biudžetus.

Nacionalinio biudžeto būdingiausi bruožai:
· Skaidrumas
· Organizuotumas
· Strukturiškumas
· Sistemiškumas
Nacionalinis biudžetas turi būti skaidrus, t.y.:
· Aiškus;
· Viešas;
· Informatyvus;
· Vientisas;
· Standartizuotas;
Organizuotumas
· Apima tam tikrą visumą.
· Atspindi tris paskirtis:
o išsamus, apima visus lėšų šaltinius;
o viešas, atspindi priimamus politinius sprendimus;
o savarankiškas, atspindi tam tikrus procesus;
Struktūriškumas
· Nurodomos biudžeto objekto funkcijos;
· Vieningos sudarymo, nagrinėjimo, tikslinimo, vykdymo taisyklės;
· Palyginamumas;
· Standartizuotos klasifikacinės schemos;
· Aiški struktūra;
Sistemiškumas
· Racionalus formuojant;
· Atspindi valstybės prioritetų dinamiką, tradicijas;
· Išreiškia valstybės poreikių struktūrą;
· Išreiškia valstybės galimybes;
· Išreiškia vidinius ir išorinius ryšius;
Yra skiriamos šios biudžeto klasifikacijų rūšys:
Pagal formą:
· Ekonominis (ekonominės klasifikacijos)
· Programinis
· Veiklos rezultatų (įvykdymo)
· Nulinės bazės
Pagal struktūrą:
· Programų
· Funkcijų
· Atsiskaitymo
· Apskaitos
· Ekonominių rodiklių
· Vertinimo kriterijų įvykdymo
· Pajamų šaltinių
Valstybės biudžeto sudarymo prielaidos
· Lietuvos respublikos konstitucija
· Biudžetinės sandaros įstatymas
· Metinis vyriausybės nutarimas dėl ateinančių metų biudžeto sudarymo tvarkos
· Politinės nuostatos

Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas vadinamas biudžetu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.
Trūkstamų biudžeto pajamų skirtumą, kuris susidaro lyginant planuojamą biudžeto įplaukų augimą ir infliacijos bei BVP augimo sumą, reikės padengti įgyvendinant konkrečias priemones. Šiai problemai spręsti yra du sprendimo būdai: padidinti mokesčius arba sumažinti valdymo išlaidas. Šiandien kalbama gi tik apie mokesčių didinimą, o ne apie valdymo išlaidų sumažinimą. Nedidindama mokesčių ir nemažindama valdymo išlaidų, Vyriausybė, susidariusį biudžeto deficitą turės padengti skolindamasi arba toliau naudodama Privatizavimo fondo lėšas.
Mokesčių mokėtojams svarbiausia yra tai, kiek mokesčių paimama iš privataus asmens, o kokia forma tai daroma žmogui, mokančiam mokesčius, jau nėra svarbu. Pačių mokesčių perskirstymas būtų teigiamas žingsnis tik tuomet, jei būtų mažinamas bendras mokesčių dydis. Šiuo metu valdžia kiekvienu žingsniu mokesčių srityje siekia, kad kuo daugiau būtų papildomas biudžetas, o į žmonių interesus ir galimybes neatsižvelgiama.
Biudžetas yra tokio dydžio, kiek leidžia šalies ekonomika, tačiau jis per mažas socialinėms ir kitoms reikmėms finansuoti. Seimui pateiktą svarstyti 2004 m. valstybės biudžetą galima laikyti „eurointegraciniu”, tačiau jis nėra „socialiai orientuotas”. Tai verčia konstatuoti sumažėjusi švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros išlaidų dalis bendruose biudžeto asignavimuose. Pajamų požiūriu biudžeto projektas yra neįtemptas – eliminavus ES finansinę paramą, biudžeto pajamos vėl didės lėčiau nei nominalus BVP.
Spalio pradžioje Vyriausybė pateikė svarstyti Seimui 2004 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą. Šiuo dokumentu numatytos kitų metų valstybės biudžeto pajamos sudarys 11,726 mlrd.Lt, o išlaidos –13,643 mlrd.Lt, t.y.išlaidos viršys pajamas 1,917 mlrd.Lt. Paskelbta, kad šis biudžeto projektas yra „istorinis”, „eurointegracinis” ir, kaip visada, „socialiai orientuotas”. Iš tikrųjų ateinančiais metais pirmą kartą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos biudžetai taps „susisiekiančiais indais”. ES finansinė parama sudarys 1,586 mlrd.Lt, todėl, palyginti su praėjusiais metais, smarkiai padidės tiek valstybės biudžeto pajamos, tiek išlaidos.
Kur kas sunkiau sutikti su teiginiu, jog 2004 m. biudžeto projektas yra socialinės pakraipos. Biudžeto pajamoms ir išlaidoms smarkiai augant, valstybes politikos prioritetus padeda nustatyti ne absoliutūs (jie visi sparčiai didėja), o santykiniai išlaidų rodikliai. Deja, švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros išlaidų dalis bendruose biudžeto asignavimuose kitais metais bus mažesnė nei 2003 metais ir tik socialinės apsaugos išlaidų santykinė dalis padidės.
Taip pat abejotina, ar valstybės biudžeto projektas yra ambicingas pajamų požiūriu. Atėmus Europos Sąjungos finansinę paramą, 2004 m. valstybės biudžeto pajamos bus tik maždaug 6 proc. didesnės nei 2003 metais, tuo tarpu Finansų ministerija prognozuoja nominalų BVP padidėsiant 6,2 proc. (beje, tai labai atsargi prognozė). Taigi 2004 metais biudžeto pajamų ir BVP santykis toliau mažės, nepaisant nuolatinių Vyriausybės skundų dėl šios problemos.
Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 2004 metais Vyriausybė siūlo skirti beveik 16 proc., krašto apsaugai – 6,3 proc., o bendram valstybės valdymui – 9,2 proc. valstybės biudžeto. Turint galvoje, kad dėl privatizavimo apie 10-15 proc. sumažės valstybės turtas, turėtų sumažėti ir valdymo funkcijų. Tačiau to nėra, priešingai, valstybės valdymo išlaidos gerokai didinamos. Šiek tiek sumažintos išlaidos žemės ūkiui. Taip pat sumažintos išlaidos kurui bei energijos tiekimo paslaugoms, transportui ir ryšiams. Ekonomistų nuomone, tai padaryta tik todėl, kad reikėjo kur nors taupyti, todėl tai nereiškia sisteminių pokyčių.
Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomone, biudžeto projektas – eklektiškas, jį sunku analizuoti. Neaišku, kodėl tam ar kitam dalykui skiriami pinigai. Nėra biudžeto ryšio su Vyriausybės programa. Nagrinėjant projektą neaišku, kokiais būdais ir kokių tikslų bus siekiama. Turėtų būti aiškūs kiekvienos biudžetui priskirtos funkcijos finansavimo tikslai ir efektyvumas.
Manau, kad viena svarbiausių biudžeto lėšų nesurinkimo priežastis slypi nesugebėjime įveikti šešėlinės ekonomikos, konkrečiau – kontrabandos, tyčinio mokesčių nemokėjimo, dvigubos buhalterijos.
Deficitinis biudžetas – sunki našta, užkrauta ant visos visuomenės pečių. Vien deficito aptarnavimo išlaidos skaičiuojamos šimtais milijonų litų, kurie galėtų būti skirti švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, mokslui finansuoti. Tenka tik apgailestauti, kad 2003 metų biudžeto deficitas dar didesnis negu praėjusiųjų. Mūsų tikslas – nuosekliai mažinant deficitą pereiti prie subalansuoto valstybės biudžeto.
Biudžetas valstybės lygiu suprantamas kaip valstybės pajamų ir išlaidų sąmata metams, patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Siekiant kiekvienais metais kuo racionaliau, taupiau ir efektyviau naudoti finansinius išteklius, būtina ieškoti racionalesnių, pažangesnių formų, metodų bei priemonių valstybės pajamoms sukaupti ir paskirstyti.

7. Biudžeto reformos esmė ir prasmė

Valstybės išlaikymo našta, kuri vienu ar kitu būdu gula ant visų mokesčių mokėtojų, nėra vienalypė. Ji pasireiškia mokesčiais, valdžios skolinimusi, pinigų vertės atskiedimu bei žmogaus jėgų ir laiko skyrimu privalomų, tačiau nereikalingų, valdžios nustatytų taisyklių laikymuisi. Didžioji dalis šios naštos skirta finansuoti valdžios išlaidoms, kurioms sumažinti būtina valstybės išlaidų, arba biudžeto, reforma. Norint iš esmės sumažinti valstybės išlaikymo naštą, būtina apsispręsti dėl kiekvienos valstybės vykdomos funkcijos, kiekvieno siekiamo tikslo reikalingumo. Negali valstybės funkcijos augti ir plėstis, o mokesčių našta mažėti.
Siūloma biudžeto reforma būtų svarbus žingsnis mažinant valdžios galias ir išlaisvinant privačią iniciatyvą. Pirma, ji leistų efektyviau naudoti valdžios turimus resursus. Antra, ji sudarytų aiškias sąlygas apsispręsti dėl valdžios vykdomų funkcijų ir siekiamų tikslų. Trečia, ji atskleistų, kas yra tiesiog mokesčių mokėtojų pinigų perdalinimas per biudžetą, o kas – visiems vienodai reikalingų darbų finansavimas. Visa tai sudarytų sąlygas ne tik racionalizuoti valdžią, bet ir susiaurinti jos funkcijas.
Biudžeto reforma yra būtina, nes valstybės biudžeto sistema, įtvirtinta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymu, bei biudžeto formavimo praktika neužtikrina valstybės išlaidų tikslingumo, sistematiškumo, skaidrumo ir efektyvumo. Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė koncepciją, kurioje išdėstyti siektini principai, kurių įgyvendinimas reikštų skaidrią, efektyvią, priimtiną bei suprantamą biudžeto sistemą.

8. Siūlomi valstybės biudžeto sistemos principai

Iki šiol biudžetas formuojamas pagal tradiciją: kam būdavo duodama lėšų iš biudžeto, tam ir bus, kas būdavo daroma, tas ir bus, kas gražiau paprašo, tas ir gaus. Dažnai net negalvojama, kas tokiu būdu teikiamu finansavimu bus pasiekta ir ar apskritai bus pasiekta. Biudžetinės sandaros įstatymas leidžia finansuoti viską, nereikalaudamas jokio rimtesnio pagrindimo. Instituto siūlymas yra įstatymu apibrėžti, kokie tikslai yra derami valdžiai ir turėtų būti finansuojami. Finansuojamos turi būti priemonės konkrečiam įstatyme įtvirtintam tikslui pasiekti, o ne sritys, “tradiciškai” remiamos valstybės. Tai padėtų ne tik piliečiams suvokti, ką daro valdžia, bet ir valdžiai suprasti, kiek valstybės finansavimas iš tiesų yra reikalingas ir padeda pasiekti rinkimuose iškeltus tikslus, atsirastų daugiau atsakingumo skirstant mokesčių mokėtojų lėšas bei geresnės kontrolės galimybė.
Deficitinis biudžetas reiškia, kad vyksta valdžios išlaidavimas ateities kartų sąskaita. Ne mažiau svarbu, kad deficitinis biudžetas leidžia paslėpti tikrąją valdžios paslaugų kainą ir dėtis, kad nedidinant mokesčių galima dar daugiau išlaidauti. Siekiant užkirsti kelią perskirstymui tarp kartų, valstybė privalo išlaidauti pagal pajamas, t.y. biudžeto išlaidos turi neviršyti biudžeto mokestinių pajamų, o valstybės skolinimasis – panaikintas.
Dėl konkrečių valstybės finansuojamų tikslų turi apsispręsti Seimas ir įtvirtinti juos vieningu konstituciniu įstatymu. Ministerijoms, departamentams bei kitoms valdžios ir valdymo institucijoms turėtų būti skiriama tik tiek lėšų, kiek reikia jų pačių veiklai finansuoti (darbo užmokestis, pastatų eksploatacija ir kt. – pagal sąmatą ). Bet kokios institucijos finansavimo tikslingumą turėtų spręsti ne ministerija, o Seimas, tvirtindamas Biudžeto įstatymą. Seimas, o ne vyriausybinės institucijos yra išrinktas piliečių ir tiesiogiai skirtas atstovauti jų nuomonei.
Mažėjanti mokesčių našta yra nuoseklus principas turint galvoje privatizavimo ir valstybės funkcijų mažinimo politiką. Deja, atsisakius vienos veiklos, valstybė nuolat imasi kitos, nors tai tėra susiję su atskirų grupių, o ne visuomenės poreikiais. Valstybės biudžeto absoliutus ir santykinis dydis turi mažėti, privatizuojant šiuo metu valstybės vykdomas funkcijas ir siaurinant jos tikslus. Siekiant sumažinti lėšų perskirstymą už valdžios teikiamas paslaugas sumokėti funkciniai mokesčiai turi būti naudojami tik šioms paslaugoms atlikti, o ne kitoms išlaidoms finansuoti.

Biudžeto įstatymas turi būti tikslus, nedviprasmiškas, ir išsamus. Visi iš biudžeto finansuojami tikslai, uždaviniai bei lėšų administratoriai turi atsispindėti Biudžeto įstatyme.
Viena didžiausių ydų valstybės išlaidų sistemoje yra paslėptos išlaidos. Didelė dalis mokesčių mokėtojų lėšų patenka į nebiudžetinius fondus (jų Lietuvoje per 20), kurių naudojimo pagrįstumas ir kontrolė tampa sudėtinga. Visos valstybės išlaidos ir pajamos, įskaitant specialiuosius fondus ir visas skolas, kol jų yra, turi atsispindėti valstybės biudžete.
Neretas kaltinimas valstybės biudžetui – mažai investuojama. Vykdant ekonomikos išlaisvinimo politiką šis kaltinimas yra nepagrįstas, nes investuoti turi privatūs subjektai, o ne valdžia. Valdiškas investavimas reiškia valdišką verslą. Tokių verslų kūrimas nesiderina su privatizavimu, brangiai kainuoja, neduoda lauktų rezultatų. Investicijos turėtų būti daromos pajamas uždirbusių žmonių ir įmonių lėšomis, o ne iš valstybės biudžeto. Valstybės investicijos galimos tiek, kiek jos būtinos pasiekti užsibrėžtus tikslus, tačiau nuo komercinių investicijų valstybė turėtų atsiriboti.
Valstybės lėšos neturi būti skiriamos nei įmonių veiklai remti, nei kapitalui formuoti, o turimas kapitalas turi būti privatizuotas.

Biudžeto įstatymas yra planas, tačiau planuojamų pajamų dydis visuomet skirsis nuo faktiškai gautų. Šiuo metu nėra tiksliai apibrėžiami valdžios veiksmai biudžeto nesurinkimo ar viršijimo atveju. Dažnai tokiu atveju pajamų planą bandoma žūtbūtinai įgyvendinti. Tai pasireiškia mokesčių didinimu, “žiauriomis” mokesčių surinkimo akcijomis ir panašiomis priemonėmis. Patvirtinto biudžeto lėšų paskirstymas turi būti detaliai reglamentuotas ir tinkamai organizuotas. Tais atvejais, kai biudžetas negauna visų planuotų lėšų arba surenka jų daugiau nei planuota, asignavimai turi būti mažinami (didinami) iš anksto nustatyta tvarka; proporcingai visiems jų gavėjams arba skirstomi pagal įstatymo nustatytą eiliškumą.

Nuosekliai įgyvendinant siūlomus principus būtų sudarytos sąlygos mažinti mokesčius, užtikrinti esminių valstybės tikslų normalų finansavimą. Seimas, o ne iš biudžeto gyvenančios institucijos būtų tikrasis biudžeto formuotojas, mokesčių mokėtojai galėtų įvertinti, kiek efektyviai valdžia siekia užsibrėžtų tikslų.

Leave a Comment