Pasakojimas apie partizaną Praną Daunį

Šaukei vis tautą žemės pėdoj gyvą,
Mokei gyventi protėvių dvasia!
Kvietei numesti vergo naštą sunkią,
Veržtis į laisvę širdimi visa!

Tu laimės žiburį nešei iškėlęs, –
Eilių jis švietė nuostabia šviesa!
Dabar kovotoją žemė tėviškėlės priglaus –
Kelionė jo baigta.

Mums amžiams liks tavasis laisvės šauksmas
Ir tyras žvilgsnis, lydintis visus.
Neišmatuojamas širdžių mūs skausmas –
Ant kapo gėlės niekad nenudžius!

Šios eilės skirtos drąsiems, stipria valia bei meile Tėvynei pasižyminties žmonėms – partizanams. Ar nors vienas iš mūsų kada nors susimąstėme, kas būtume dabar, jeigu jie – laisvės, ateities kūrėjai, nebūtų stoję prieš žiaurias prriešų rankas? Kas būtų Lietuva? Galbūt jos visai nebūtų šioje žemėje? Kiek daug klausimų. O kas į juos atsakys?.. Laimei, galime didžiuotis protėvių ryžtu kurti geresnį, teisingesnį rytojų, protėvių meile gimtajam kraštui, jų pastangomis dėl mūsų – ateities kūrėjų.
Daugelis partizanų – tai jauni, žvalūs vyrai, pasiruošę krauju apginti savąjį kampelį. Jų energingumas atsispindi žodžiuose: „Aš čia neverksiu dėl mūsų tautai praeity padarytų skriaudų ir net dėl begalinio sopulio, tik tegul leista mums bus prisiminti, kad 1918 metais, po ilgų okupacijos vargų, atgimus Lietuvai, tuoj paat prisistatė drakoniškas lenkų erelis draskyti ir plėšyti tai, kas mums brangiausia, – laisvę ir mūsų tautos nepriklausomybę“ – pasakytuose vieno partizanų vadų – Prano Daunio. Kitas partizanas J. Kasperavičius-Visvydas sakė taip: „Mes buvome priversti išeiti ginti savo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tė

ėvų krauju aplaistytos žemės; mes kaip žmonės pasipriešinome prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis.“ Ir iš tiesų: kokią teisę turi svetimtaučiai įsibrauti į šalį, išniekinti joje gyvenančius žmones? Kraupu skaityti šias eilutes, pasakojančias apie užkariautojų „žygdarbius“ kovoje su beginkliais žmonėmis:
„Duobė atidengta, smėlis nuo viršaus pašalintas. Prieš mūsų akis – didelė nužudytųjų žmonių masė. Vieni guli ant kitų, rankos, kojos, galvos, – viskas susipynę. Jie suspausti, supresuoti, prilipę vienas prie kito, tik su dideliu vargu gali juos vieną nuo kito atskirti. Vieni guli ant pilvo, kiti ant šono, ant nugaros, yra susirietusių, stovinčių, sulaužytų. Rankos dažniausiai surištos už nugaros. Kai kurių veidai uždengti. Dažnai laiko apsikabinę vyrai ir moterys, motinos ir vaaikai. Kumščiai suspausti. Daug nuogų, ypač moterų. Rūbų spalva nublukusi, pilka. Tik odos dirbinių – batų, portfelių ir kt. – spalva ryški. Kūnai išmarginti spalvotomis dėmėmis – žaliomis, raudonomis, mėlynomis ir geltonomis.
Kai kurie kūnai yra visiškai ploni, kaip kartonas. Dalis dar nesupuvo ir pažinti galima. Tai daugiausia gulintieji viršuje. Apatinių sluoksnių lavonų nebepažinsi.
Daugelyje duobių surastos nuogos moterys ir vaikai. Smėlyje gulėjo įrodomieji daiktai, kad moterys buvo išprievartautos.
Vaikų galvos suskaldytos, be kulkų žymių. Tai patvirtina daugelio liudytojų pasakojimus, kad budeliai vaikus mesdavo gyvus i du
uobę arba pirma griebdavo juos už kojyčių ir trenkdavo galvomis į medį, o paskui mesdavo žemyn galva duobėn.“
Tačiau tokiems pažeminimams mūsų protėviai nenusileido. Apie vieno iš jų – Prano Daunio kovos kelią nepriklausomos šalies link, aš ir norėčiau papasakoti.
Pranas Daunys gimė 1900 metais rugsėjo 16 dieną netoli Širvintų esančiame Paneveržio kaimelyje, mažažemių valstiečių šeimoje. Apie jį jau sklinda legendos. Tai Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, kompozitorius, rašytojas, Vyčio ordino kavalierius.
Grįžęs iš kariuomenės nuėjo į Širvintų partizanų grupę, kuri buvo nuo jo tėviškės per 10 kilometrų. Ten surado dar apie 40 – 50 tokių pat kaip jis jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su nebaigtais išnaikinti priešais. Prie grupės greitai priprato: juos suartino begalinė meilė savam kraštui, savai Tėvynei, savam gimtajam sodžiui. Tada Širvintų miestelis, kuris nusitiesęs per tris kilometrus nuo Širvintos upelio, buvo ramus, kaip ir kiti Lietuvos kaimai. Jų partizanų grupės vadovybė pasirūpino ginklais: 1889 metų šautuvais, kulkosvaidžiais, rankinėmis granatomis bei Hos-Enfeldo 16 šūvių šautuvais su optiniais taikikliais. 1921 metais grupė gavo žinią, kad į Avižienių kaimą atvyko lenkų juodųjų galvariezių šimtinė, lydima 13–ojo ulonų pulko eskadrono. Apie tai buvo pranešta Avižienių ir Niečienių kaimo žmonėms, kad visi vaikai, moterys ir vyrai paliktų savus kaimus ir pasitrauktų Širvintų miestelio pusėn. Širvintų partizanai (apie 20 žmonių grupė), apsiginklavę šautuvais, kulkosvaidžiais, granatomis bei Hos-Enfeldo optiniais šautuvais, br
rėkštant ankstyvai ryto aušrai atsidūrė prie Avižienių kaimo sodybų. Priešai kaime jau siautė. Kai tik pasirodydavo judanti figūra – tuoj pat pasigirsdavo ir šūviai. Kai po kelių minučių atsirado negyvų, banditai ėmė trauktis į pietuose esančius raistus, o Lietuvos partizanai juos „lydėjo“. Susirėmime žuvo 67 juodi lenkų partizanai ir šeši 13–ojo ulonų pulko raiteliai. Apie tai buvo pranešta lenkų pasienio garnizonui, kad atvyktų ir pasiimtų žuvusiuosius bei sužeistuosius. Šitą jie padarė ir pagrasino, kad tai yra skola.
Skolos išpirkimo ilgai laukti nereikėjo. Jie atgabeno kelis artilerijos pabūklus ir pradėjo pliekti kaimą ir viską, kas buvo aplink. Žmonės į kaimą dar nebuvo sugrįžę, o partizanai, prasidėjus artilerijos kanonadai, išbėgiojo į aplinkui esančius miškelius. Tik staiga, o nelaime! Sprogus vienam dideliam sviediniui, gulėję dirvoje savanoriai partizanai Pranas Daunys ir Martynas Jonytis buvo apipilti žemėmis. Nežuvo, tačiau abiems į akis sviedinio sprogimo srovė pribėrė žemių. Netoli jų gulėjęs Kazimieras Skebėra nenukentėjo. Jis, pamatęs ginklo draugus nelaimėje, čiupo arčiau gulėjusį Martyną Jonytį ir vilko iki vieškelio apie kilometrą. Ten jau laukė vežimas. Paguldęs į jį draugą, nubėgo pasiimti Prano Daunio, kurį nešte atnešė iki pat vieškelio ir paguldė į kitą vežimą.
Tuo metu jokios technikos nei partizanai, nei aplinkiniai gyventojai neturėjo, todėl sužeistieji arkliais iš Širvintų į Ukmergę (apie 30 kilometrų) buvo gabenami vėžlio greičiu. Iš
š Ukmergės karo ligoninės mašina juos nuvežė į profesoriaus Petro Avižienio globą Kaune. Martynui Jonyčiui medikai vieną akį išgelbėjo, o Pranui Dauniui ši nelaimė buvo itin skausminga – jis neteko abiejų akių, nes, pasak medikų, praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas, kol buvo išplautas purvas. Net ir tokia netektis partizano nepalaužė. Daugelis ir dabar jį prisimena kaip nuoširdžią, sąžiningą, budrią ir tvirtą valią turinčią asmenybę.
Praradęs regėjimą Pranas Daunys liko kovotojas. Dabar kovotojas jau už fizinę negalią turinčių žmonių švietimą, už jų lygias teises visuomenėje. Jis dar dvejus metus gyveno Kaune, netoli karo ligoninės. Vėliau šis nelaimingas žmogus išvažiavo į Rygos aklųjų institutą. Studijavo brailio raštą ir muzikos mokslus. Po kelerių metų į Kauną grįžo jau muzikas, skambino pianinu.
Įstabiausia, kad jis pirmasis pradėjo ruošti pianistų koncertus Karo muziejaus salėje. Tikėjo, jog labai svarbu karius palaikyti dvasiškai. Salė, kurioje vyko koncertai, buvo nedidelė. Pianistas jau pirmajame savo pasirodyme visus nustebino išradingumu. Įdomu tai, kad muzikas klaviatūros nespaudė pirštais, bet tik pirštų pilveliais vedžiojo po klaviatūrą ir tuo sudarydavo įspūdį, lyg ne vienas pianistas skambina, o groja didingas simfoninis orkestras.
Jau pirmasis koncertas sukvietė labai daug klausytojų. Pajutęs, kad publika priėmė ne tik šiltai, bet ir ugningai, muzikantas tokius koncertus rengdavo kas dieną, visados pavakariais. Ir visados toji nedidukė salė būdavo sausakimša klausytojų. Šalia jaunimo jo koncertus lankė ir seni muzikai: Petrauskas, Kučianauskas, Šimkus, Tallat-Kelpša, Kačinskas.
Tačiau, kaip ir visuomet gyvenime, kas turi pradžią – turi ir pabaigą. Karo muziejų buvo nutarta nugriauti ir jo vietoje pastatyti didelę, modernią ne tik karo, bet ir visos tautos meno mokyklą. Nors laikinai Prano Daunio koncertai nutrūko, tačiau netrukus muzikantas savo pasirodymus tęsė Tilmenso salėje, kuri buvo kur kas didesnė (apie 1000 vietų), ir pianistas pasijuto lyg kalnų erelis neaprėpiamoje padangėje. Stebėtina, kad ir naujoje vietoje jau į pirmąjį koncertą susirinko pilnutėlė salė.
Pranas Daunys neapsiribojo vien tik koncertais partizanams. Jis buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdybos nariu, rūpinosi Kauno aklųjų intstituto steigimu. Šiame institute dvejus metus dirbo muzikos mokytoju, skambino fortepijonu.
Vėliau P. Daunys buvo Lietuvos kurčių-nebylių sąjungos steigėjas, šios sąjungos valdybos narys. Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių aklųjų ir kurčiųjų švietimo klausimais.
1944 metų rudenį paskirtas Kauno aklųjų įmonės direktoriumi. Šias pareigas ėjo nuo 1944 metų rugsėjo iki 1945 metų vasario mėnesio.
Gyvendamas karo invalidų bendrabutyje išmoko skambinti kanklėmis. P. Daunys buvo ir kompozitorius, jis sukūrė dainų ir pjesių fortepijonui. Taip pat parašė ir išleido tris novelių bei apysakų knygas. Už nuopelnus tėvynei kaip Lietuvos savanoris buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi ir dviem medaliais.
P. Daunys pirmasis pradėjo rutulioti mintį apie akliesiems skirtos periodinės spaudos būtinybę. Nors Lietuvos akliesiems globoti draugija buvo ėmusis kai ką daryti, tačiau Daunio sumanymai liko neįgyvendinti. Turėjo praeiti 25 metai, kol Lietuvos aklieji sulaukė savo žurnalo.
Šis didis žmogus mirė 1962 m. liepos 13 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. 1990 metais buvo plačiai paminėtas P. Daunio gimimo 90-metis, įvyko daug įvairių renginių; 1991 m. gegužės 14 d. Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Sutrikusio regėjimo žmonių reabilitacija Lietuvoje“, skirta P. Daunio 90-mečiui paminėti. 1992 m. kovo 5 d. įsteigtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti. Šio fondo pastangomis 1996 m. išleisti jo raštai. 2000 m. pasirodė atsiminimų apie jį knyga „Skleidęs šviesą tamsoje“.
Ne tik P. Daunys kūrė įvairias melodijas, dainas taip palengvindamas sunkią partizanų lemtį. Suprasdami, kad pasipriešinimo kova ne tik ginklu, bet ir dvasios didybe laikosi, apygardų ir rinktinių štabai leido laikraščius, eilėraščius, dainas, prozos kūrinius, kurie turėjo priminti lietuviui, kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima.
Rezistencijos dainas ir eilėraščius kūrė ir patys ginkluoto judėjimo dalyviai, pasidėję popieriaus lapelį ant šautuvo buožės ar tūnodami bunkeriuose. Naujos eilės spontaniškai gimdavo iš liaudies dainų įvaizdžių ir melodijų, kurios lydėjo partizanus kaip bendra visus jungianti ir ginanti tautos dvasinė savastis. Nemaža dalis ginkluotos rezistencijos dainų ir eilių – tai realių mūšių, lemtingų susidūrimų, žuvusių draugų gyvenimo ir mirties aprašymai ar tiesiog kasdienė partizano dalia:
Pagirdyti raudom, pasotinti kančia,
Su meile, nemaria ir amžinu kerštu
Mes einam per laukus, mes einame nakčia,
Mes einame rūsčiai dejuojančiu kraštu.

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes – laisvė ir kova!
Praeisime visur kaip aidas, kaip daina,
Palaimins ir minės – motulė Lietuva.

O mirštant neraudos mama anei sesuo.
Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys.
Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo,
O patalu – kraujuotas gatvės grindinys.

„Prie ledinės jūros“, laukdamas kasdienės mirties, žmogus regi Lietuvą kaip stebuklingą sapną ir bando išlaikyti to sapno šviesą savo eilėse – paskutinį paguodos spindulį.
Partizanų gyvenimo kasdienybė – tai ne romantiški nuotykiai. Žmonėms, kovojantiems už laisvą Lietuvos ateitį, reikėjo iškęsti begalinį artimųjų ilgesį, alkį, nepalankias oro sąlygas, medikamentų, ginklų stoką. Partizanai gyveno nuolatiniame pavojuje. Jiems pasisekdavo rasti laikinų užuovėjų, bet niekuomet tikro prieglobsčio. Tokių patriotų kaip Pranas Daunys nepalaužė net ir, bene pati baisiausia žmogaus netektis, apakimas. Tikriausiai ne vienas iš mūsų, patekę į panašią situaciją, nuleistume rankas ir pasiduotume likimui. Šis didis žmogus įrodė, jog didelių pastangų, noro bei tikėjimo dėka galima įveikti net ir pačias sunkiausias kliūtis, o Lietuva, energingų, stiprių ir kovų ušgrūdintų žmonių šalis, kovos iki paskutinio kraujo lašo, nepaisydama priešų kirčių ir ištiktų nelaimių.

Leave a Comment