VIDURIO EUROPOS PERĖJIMAS IŠ AUTORITARINIO Į DEMOKRATINĮ REŽIMĄ

1. VIDURIO EUROPOS VALSTYBIŲ REŽIMŲ TRANSFORMACIJOS UŽUOMAZGOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS. 1.1. TRANSFORMACIJA VENGRIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS. 1.2. TRANSFORMACIJA ČEKOSLOVAKIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS. 1.3. TRANSFORMACIJA LENKIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS. 2.TRIGUBOS TRANFORMACIJOS SPECIFIKA VIDURIO EUROPOS VALSTYBĖSE. 3.DEMOKRATIJOS KONSOLIDACIJA VIDURIO EUROPOS VALSTYBĖSE.

ĮVADAS

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos geležinė uždanga pasaulį padalino į dvi dalis, kuriose veikė ir varžėsi dvi jėgos – JAV, paremta demokratijos principais ir Sovietų Sąjunga, veikianti represiniu autoritariniu režimu. Sovietų Sąjungos įtakon pateko Rytų ir Vidurio Europos (VE) valstybės. Sovietų Sąjunga čia vykdė savo politinę valią, paremtą karine jėga. Valstybių ekonomika buvo Sovietų Sąjungos politinių ambicijų tenkinimas. Politinė opoziciją buvo griežtai draudžiama, komandinėje ekonomikoje visiškai eliminuota konkurencija, neveikė laisvos rinkos principai, skirtingos valstybės tenkino skirtingus Sovietų sąjungos poreikius. Nors Vidurio Europoje tokia politika buvo kiek švelnesnė nei Rytuose, nes tarp VE ir sovietų buvo horizontalūs santykiai paremti savotišku bendradarbiavimu, bet čia taip pat labiau buvo jaučiamas ir kaimyninių Vakarų demokratijos dvelksmas – demokratiškos politikos, visuomenės ir rinkos ekonomikos. Savaime aišku, toks Sovietų Sąjungos daromas politinis ir ekonominis spaudimas VE valstybėms ir Vakarų Europos demokratijos trauka bei pasaulio demokratizacijos procesai anksčiau ar vėliau turėjo padaryti poveikį socializmo spaudžiamoms Vidurio Europos valstybėms. “Centrinės Europos kontekste socialistinės visuomenės transformacija reiškia atvirumą globalinei ekonomikai, naujus ekonomikos išdėstymo ir demokratizacijos mechanizmus.” Valstybių tautinė savimonė, ekonominis nuosmukis ir istorinė praeitis skatino išsivadavimą iš priespaudos, o vykstanti demokratijos globalizacija skatino naujos politinės santvarkos ieškojimą visose trijose VE valstybėse. Vidurio Europos režimų kaita, pasak S. Hantingtono: “Trečioji globalios demokratijos banga.” Demokratizacijos procesai inicijavo globalius pokyčius pasaulyje. “Demokratizacija Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Centrinėje ir Rytų Europoje labai pakeitė globalųjį balansą demokratiškų režimų pagalba. Demokratiškų valstybių skaičius pasaulyje išaugo nuo 25 procentų (1973 metais) iki 45 procentų (1990 metais), o iki 1993 metų jau 126 valstybės iš 183 buvo demokratiškos arba demokratizuojamos (tai sudarė 68 procentus).”

Taigi, šioje paskutinėje citatoje atsispindi, kokia aktuali yra ši tema šiandieniniame pasaulyje. Demokratizacija – laipsniškas vyksmas, turintis tam tikrus etapus, kuriuose pasiekiami tam tikri lygiai, kol pagaliau pasiekiamas brandžios demokratijos lygis. Režimų transformacija iš vieno į kita nėra tas procesas, kuris trunka 3 ar 5 metus ir dar pasaulyje yra valstybių, kurios yra valdomos autoritariškai Jų visuomenėms toks valdymo būdas taip pat nėra priimtinas.Rašto darbo tikslas – išsiaiškinti Vidurio Europos valstybių (Vengrijos, Lenkijos bei Čekoslovakijos) perėjimo iš autoritarinio į demokratinį režimą specifiką, remiantis demokratizacijos teorija ir istoriniais šių valstybių politikos faktais.Rašto darbas paremtas Attila Agh straipsniu “The Politics Of Central Europe” bei internete publikuojama informacija.

1. VIDURIO EUROPOS VALSTYBIŲ REŽIMŲ TRANSFORMACIJOS UŽUOMAZGOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS.

Pagrindinės demokratinės jėgos VE sugeba įsitvirtinti tik 1988 – 1990 metais, bet demokratizacijos pradžios užuomazgų šiose valstybėse reikia ieškoti daug ankstesniuose istorijos etapuose. Tai vadinamos revoliucijos, kurios davė pradžią išsivadavimui iš Sovietų Sąjungos autoritarizmo. Tai 1956 – ieji Vengrijos, 1968 – ieji Čekoslovakijos ir 1980 – 81–ieji Lenkijos istorijos metai. “Bendrą teorinį pagrindą lyginamiesiems demokratizacijos procesams apibrėžė Dankwart’as Rustow’as 1970 metais leidinyje ‘Perėjimai į demokratiją: link dinaminio modelio per pokyčių periodizaciją’.” Taigi šioje teorijoje yra apibrėžtos trys demokratizacijos stadijos ir, būtent, pirmai, kuri vadinasi “Prieš – pereinamoji arba pradinė krizė” ir priklauso visos šios aukščiau minėtos VE revoliucijos. Šioje stadijoje įvyko pirmieji pasipriešinimo veiksmai autoritariniam režimui, kurie veikė tiek valstybių viduje, tiek iš jų išorės (1975 Helsinkio baigiamasis paktas ir Chartija 77 ) ir tai darė nemažą spaudimą autoritariniam režimui. Vėliau, pasak D. Rustow teorijos, vyksta sistemingi pokyčiai valstybėse, kurie tęsiasi iki pirmųjų laisvų rinkimų ir naujo konstitucinio reguliavimo mechanizmo įsteigimo. Antroji perėjimo stadija pagal D. Rustow vadinama „Demokratinis perėjimas“, kurioje dar „chaotiškai susimaišiusios dvi sistemos su komplikuota ir skausminga demokratijos institucionalizacijos ir socialine – ekonomine transformacija“ . Šiai stadijai būtų galima priskirti 1988 metų įvykius Vidurio Europoje, kai visame VE regione iškilo opozicija Sovietų Sąjungos valdžiai. Ši opozicija ir privedė prie galutinio autoritarinės valdžios žlugimo. Pradėjo formuotis demokratinė valdžia, atsigavo politika ir ekonomika. Tačiau kiekvienoje Vidurio Europos valstybėje režimų transformacija turėjo savitą specifiką

1.1. TRANSFORMACIJA VENGRIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS.

Pasipriešinimas Sovietinei valdžiai Vengrijoje prasideda dar 1956 metais. Budapešto studentai surengė protesto mitingus, reikalaudami laisvų rinkimų, nepriklausomybės ir reformų šalininko Imrės Nagio sugrįžimo į valdžią. Visuomenė akivaizdžiai rodė savo nepasitenkinimą ir antisovietines nuotaikas. Net karinės pajėgos ir valstybės saugumo policija jiems buvo nė motais. I. Nagio reformatoriška politika turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. 1956 metų Vengrijos revoliucija buvo pirmas šios šalies žingsnis režimų transformacijos link. “Šie įvykiai apsunkino Vengrijos socialistų politinę ir ekonominę sistemą ir įspėjo autoritarinę valdžią, kad buvusi tolerancija autoritariniam režimui turi ribas.” Revoliucija I. Nagio vyriausybei padėjo prieiti prie tokio kompromiso, kai buvo sudaryta nauja vyriausybė, kurioje galėjo veikti ir komunistai, ir ne komunistai. Sudaryta koalicinė vyriausybė suteikė galimybę atsikurti autoritarinio režimo šešėlyje buvusioms partijoms, (Nepriklausoma smulkiųjų žemės savininkų partija, Socialdemokratų partija ir Nacionalinė valstiečių partija) planuoti naujas ekonomines ir politines reformas. Tokios reformos būtų buvusios transformacijos pagrindu, bet, deja, joms nebuvo lemta toliau plėtotis, nes sovietinė valdžia visaip stengėsi jas užgniaužti. I. Nagio vyriausybė, siekdama demokratijos, kreipėsi į Vakarų valstybes su prašymu padėti atsiriboti nuo autoritarinės valdžios. Reikėjo, kad Vakarų valstybės palaikytų Vengrijos neutralitetą. “Jungtinės Tautos, kurios tuo metu dalyvavo Sueco krizės sprendime, nebuvo pasiruošusios tokiam nenumatytam Vidurio Europos revoliucijos atvejui, todėl neatsakė į vengrų prašymus.” Po Vengrijos pasitraukimo iš Varšuvos pakto prasidėjo dar aršesnis Sovietų Sąjungos autoritarinės valdžios kariuomenės spaudimas. Demokratijos transformacija vėl buvo nustumta į pradinę padėtį. Nauja J. Kadaro vyriausybė balansavo tarp autoritarizmo ir nuslopinto demokratizacijos proceso. Mažai valstybei Sovietų Sąjungos šešėlyje beliko vykdyti sovietų interesus. Tiesa, J. Kadaro reformos veikė ir iki 1970 metų Vengrija tapo labiausiai išsivysčiusia, liberaliausia ir turtingiausia regiono valstybe. Trūkumai buvo tik tame, kad kilo nedarbo lygis, infliacija ir skolos Vakarams. Krito valdžios legitimacija. Reikėjo naujų reformų, kad ištraukti valstybę iš skolų bei nedarbo ir pakelti valdžios pripažinimą visuomenėje.

Nors rimti pokyčiai Vengrijoje prasidėjo 1956 metais, bet 1988 metais autoritarinis režimas pradėjo byrėti savaime. „Šiame režimų transformacijos lygyje naujos demokratijos struktūros ir politiniai elitai prisitaiko prie liberalių demokratijos elgesio normų.“ 1988 metais Vengrijoje suskilo valdantysis elitas, valdžioje atsirado reformatoriškai nusiteikusi elito grupė. Šios grupės veiklą skatino pasyvi visuomenė (dėl aukšto nedarbo lygio ir infliacijos). Politinis perversmas vyko derybų pagrindu, o ekonominį perversmą stabdė didelė skola Vakarų Europos valstybėms. Politinėmis derybomis buvo susitarta dėl konstitucijos, prezidento institucijos ir teisminės valdžios. Pamažu politika demokratėto, autoritarizmas pamažu praradinėjo įtaką. 1989 metais piliečiai išreiškė laisvą politinė valia surengtame referendume dėl valdymo formos. Laisvas piliečių pasirinkimas – vienas demokratijos principų. Vengrijoje nuspręsta netiesiogiai rinkti prezidentą ir pasukta parlamentarizmo link. Komunistų partija buvo panaikinta dar prieš referendumą. „Pirmieji laisvi rinkimai įvyko 1990 metais. Rinkimus laimėjo Vengrijos demokratinis forumas, kuris gavo 24,73 procentus balsų, 21,93 procentus balsų gavo Laisvųjų demokratų sąjunga. Smulkiųjų žemės savininkų ir Krikščionių demokratų partijos, kurios egzistavo dar prieš komunistų valdžią gavo atitinkamai 11,73 ir 6,46 procentus balsų.“ Taigi, politika įgavo demokratines formas – Vengrija parlamentinė respublika su stipria prezidento institucija. Prezidentą renka parlamentas. Parlamento rinkimai pagal mišrią sistemą.

1.2. TRANSFORMACIJA ČEKOSLOVAKIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS.

Čekoslovakijoje padėtis buvo kiek stabilesnė dėl bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga. 1963 metais buvo pasirašyta sutarčių, kurios didino autoritarizmo įtaką (Varšuvos paktas, penkerių metų prekybos planas). „Spaudos, švietimo ir kultūros veiklos suvaržymai buvo palengvinti, bet politinės galios privilegijos vis tiek priklausė Komunistų partijai.“ „Reformos, kurios teikė šias laisves – Aleksandro Dubčeko žodžiais – buvo bandymas sukurti ‚Žmogiško veido socializmą‘.“ Čekoslovakijoje režimų transformacijos procesas vystėsi greičiausiai Vidurio Europos regione, o tai kėlė dideles grėsmes autoritarizmui. Nenorėdama prarasti įtakos Čekoslovakijoje (sovietai čia turėjo tvirčiausią ekonominę atramą), Sovietų Sąjunga, padedama Varšuvos pakto narių 1968 įsiveržė į Čekoslovakiją. Tokiais veiksmais Sovietų Sąjunga sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Nepavyko išvengti 1968 metais Čekoslovakijoje vykusių neramumų vadinamų „Prahos pavasariu“. Vyko didžiulės manifestacijos tiesiogiai nukreiptos prieš sovietų karinį dominavimą ir tik sunkiąja karine technika jas pavyko numalšinti.

Po „Prahos pavasario“ A. Dubčeką pakeitė Husavas. Buvo atšauktos visos pradėtos reformos, peržiūrėta ir pataisyta konstitucija, atstatyta centralizuota ekonomika. Manifestacijos turėjo labai didelės reikšmės Čekoslovakijos režimų kaitos procesui ir visuomenės raidai. Visos visuomenės sąmonėje atsirado didžiulis nepasitenkinimas, pogrindyje ėmė veikti rezistencinė veikla, tiesiogiai nukreipta prieš sovietinį autoritarizmą – tauta pradeda siekti laisvės. To pasėkoje Sovietų Sąjunga buvo priversta keisti savo politiką, bandyti atstatyti Komunistų partijos valdžią.Nuo 1969 metų prasidėjo dvidešimt metų trukęs normalizacijos laikotarpis. „Normalizacijos procesas susidėjo iš penkių susijusių etapų: Husako valdžios konsolidavimas ir reformatorių pašalinimas iš vadovaujamų pareigų; revoliucijos reformų ir įstatymų atšaukimas; atstatyti centralizuotą ekonomikos kontrolę; atkurti politines galias; ir išplėsti Čekoslovakijos ryšius su kitomis socialistinėmis valstybėmis.“ Prasidėjo partinis kadrų valymas. Visi, kas nors kiek buvo prisidėję prie perversmo arba užėmė svarbesnes pareigas žiniasklaidoje, teisėtvarkoje, politikoje ar šiaip socialinėse organizacijose, neteko savo postų. Nuo to labiausiai nukentėjo inteligentija, buvo atsisakyta daug politikos ir ekonomikos specialistų. Tai byloja,Kad smuko ir ekonomika ir politika. Viskas buvo centralizuojama ir daroma taip, kad priklausytų Komunistų partijos įtakai. “Dažniausiai pasitaikantys požiūriai į tokią politiką po 1968 metų – apatiškumas, pasyvumas ir tikrovės vengimas.” Kaip minėjau, tokia politika Čekoslovakijoje išliko dvidešimt metų. Antra transformacijos fazė prasidėjo 1989, kuri davė visai kitokius rezultatus.1989 metais Čekoslovakijoje įvyko vadinama “Aksominė revoliucija”. Šiam perversmui įtakos turėjo ir Berlyno sienos griuvimas ir M. Gorbačiovo pradėta “Perestroika”. Demokratėjo visas Vidurio Europos regionas. Šia padėtim pasinaudojo ir Čekoslovakija. Valstybei kaip ir kitoms VE šalims ypatingą progą suteikė M. Gorbačiovo doktrinos, kurios buvo tarsi Brežnevo doktrinų pasmerkimas – pasmerkimas viso autoritarinio režimo.
Transformacija Čekoslovakijoje vyko kiek kitaip nei Vengrijoje. Komunistų partija išliko nesusiskaldžiusi. Visuomenė domėjosi politika ir stengėsi kuo aktyviau joje dalyvauti. Visuomenė buvo nepatenkinta, kad tarp Komunistų partijos ir opozicijos nevyko derybos. Todėl vyko streikai, tiesiogiai reikalaujantys Komunistų partijos atsistatydinimo. Ir galiausiai “Aksominės revoliucijos” organizatoriams, padedamiems visuomenės. pavyko atstatydinti Komunistų partiją. 1989 gruodžio 29 dieną prezidentu buvo išrinktas “Aksominės revoliucijos” lyderis V. Havala. Ekonomikoje viskas vyko kiek kitaip nei politikoje: nebuvo laipsniško perėjimo. Šoko terapijos būdu buvo siekiama sukontroliuoti infliaciją, nedarbą ir tai galiausiai pavyko, nes Čekoslovakija visada turėjo stabilios ekonomikos potencialą, tik ji buvo per daug nualinta komandinės ekonomikos. Čekoslovakijos, kaip ir Vengrijos bei Lenkijos režimų transformacijai įtakos turėjo ir išoriniai veiksniai, tokie kaip Chartija 77 ir 1975 metų Helsinkio Paktas. Demokratiškumą galima įžvelgti ir tame jog Čekija ir Slovakija atsiskyrė. Čekijai buvo pareikšti priekaištai dėl jos dominavimo ekonomikoje. Slovakai buvo įsitikinę kad ir jie gali vykdyti normalią prekyba, turi pakankamai pramonės, kad galėtų dalyvauti rinkoje, o nebūtų Čekijos šešėlyje. 1990 balandžio 20 dieną Čekoslovakija išsiskiria į dvi atskiras respublikas.

1.3. TRANSFORMACIJA LENKIJOS VALSTYBĖJE. PRADINĖS PASKATOS IR GALUTINIS AUTORITARIZMO ŽLUGIMAS.

Lenkijoje, palyginus su kitomis dviem nagrinėjamomis valstybėmis, režimų transformacijos procesas buvo ramus – be ypatingų demonstracijų ir sukilimų. Lenkijoje iki 1988 metų buvo centralizuota komandinė ekonomika, politinėje arenoje dominavo Komunistų partija. Kitaip tariant Lenkija buvo lojali autoritarizmui. Su Sovietų Sąjunga buvo pasirašomi bendradarbiavimo protokolai, Lenkija taip pat buvo Varšuvos pakto narė. Galbūt net reikėtų iš šio skyriaus pavadinimo išbraukti žodžius “pradinės paskatos” (transformacijos). Paprasčiausiai Komunistų partija nesudarė visuomenei jokių sąlygų tikėti atšilimu.Galima teigti, kad Lenkija buvo lyg kitų dviejų Vidurio Europos šalių režimų transformacijos stebėtoja, laukusi momento, kada ir ji galės pasireikšti regiono demokratizacijos vardan. Politinės reformos buvo pribrandintos dėl blogėjančios ekonominės būklės. Tas, mano vadinamas transformacijos, momentas – M. Gorbačiovo reformos (tos pačios doktrinos, kurios palengvino Vengrijos bei Čekoslovakijos režimų transformaciją) sudarė sąlygas Solidarumo veiklai. Lenkijos transformacijos pranašumas buvo tik tame, kad ji turėjo organizacinį pagrindą prieš Sovietų Sąjungos režimą ir Solidarumo nebuvo galima numalšinti karine jėga.

Lenkijos režimų transformaciją galima apibūdinti dviem žodžiais – Solidarumas ir šoko terapija. “1989 metais įvykę du didžiausi streikai įtakojo Apvaliojo stalo derybas tarp Solidarumo ir Komunistų partijos.” Solidarumas išsiderėjo pusiau laisvų rinkimų, kur galėjo gauti vietas žemesniuose parlamento rūmuose. Visuomenė pasitikėjo Solidarumo žadamomis reformomis, todėl per 1989 metų rinkimus buvo laimėtos visos trisdešimt procentų vietų. Šoko terapija pradėta 1989 metais, bet rezultatų iš karto nedavė, nes Lenkija skyrėsi nuo kitų Vidurio Europos valstybių dėl ekonominės situacijos.

1.4. REŽIMŲ TRANSFORMACIJOS IŠORINĖS PASKATOS.

Didelę reikšmę Vidurio Europos šalių režimų kaitai turėjo 1975 metų Helsinkio paktas ir 1977 metų Chartija 77. Prie išorinių veiksnių būtų galima priskirti ir M. Gorbačiovo “Perestriką”, kurios metų išleistos doktrinos legitimizavo VE pastangas kurti demokratinę valdymo formą.1975 metais Helsinkyje pasibaigė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija. Konferencijoje dalyvavo ir Vengrijos, Čekoslovakijos bei Lenkijos atstovai. “Šios konferencijos pagrindas buvo valstybių politinė valia gerinti ir intensyvinti šalių santykius Europos taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui Europoje ir pasaulyje.” Šiame baigiamąjame konferencijos akte Vakarų valstybės išdėstė savo poziciją ir nepasitenkinimą dėl Sovietų Sąjungos politikos Vidurio Europoje ir Baltijos valstybių aneksijos. Baigiamąjį Helsinkio paktą pasirašė JAV, Vakarų Europos valstybių atstovai ir Vidurio Europos atstovai. Tai buvo dar viena lazda į sovietinio autoritarizmo ratus. Autoritarinei politikai pradeda priešintis ne tik tos valstybės, kurios buvo Sovietų Sąjungos įtakoje, bet ir visas demokratiškas vakarų pasaulis. Chartija 77 daugiausia įtakos turėjo Čekoslovakijos režimų transformacijai. “Chartija 77 buvo peticija, kurią pateikė Čekoslovakijos inteligentija. Peticija reikalavo, kad komunistinė Čekoslovakijos valdžia pripažintų pagrindines žmogaus teises.” Dokumente buvo pateikta ir aiški kritika Sovietų Sąjungos režimui. Šią kritiką palaikė Vakarų valstybės. Peticijos pasirašymas kaip ir Helsinkio paktas turėjo didelės įtakos tolimesniems disidentiniams judėjimams VE. Autoritarinis režimas tapo vis labiau pažeidžiamas.

Pasipriešinimo judėjimai, tarptautinis Vidurio Europos palaikymas ir sovietinės valdžios nepripažinimas – “laikrodinė bomba tiksėjo ir jos susinaikinantis mechanizmas pasiekė savo paskutines ribas antroje 1980 metų pusėje.” Tokiais žodžiais apibūdinamos autoritarizmo režimo buvusios perspektyvos Vidurio Europoje. M. Gorbačiovo priimtos trys doktrinos – taikus susitaikymas su autoritarizmo žlugimu, o jis buvo šios krizės valdytojas. Pirmąja doktrina, 1980 metais, M. Gorbačiovas atšaukė iki tol buvusią L. Brežnevo autoritarinę doktriną ir davė oficialų sutikimą dėl laipsniško demokratizacijos proceso VE. “Antroji doktrina išreiškė visišką laisvę Vidurio Europos šalims nuo sovietų įtakos, nes autoritarizmo žlugimo faktorius vis tiek jau buvo nebeišvengiamas.” Šia doktrina, 1989 metais, M. Gorbačiovas tarsi nori įrodyti, kad jis savo noru ir be jokių išorių paskatų suteikia VE laisvę tvarkyti savo politinius ir ekonominius reikalus savarankiškai. Tračiąja doktrina, 1991 metais, tik pateikiama išvadą, kad išėjusios iš Sovietų Sąjungos įtakos, valstybės nesugeba sistemingai pasiekti pokyčių, nors šie metai buvo patys sunkiausi VE valstybėms jų demokratizacijos procese – buvo sunku sutvarkyti ekonomiką ir politiką. M. Gorbačiovo demokratizaciją pripažįstančios doktrinos – vienintelė išeitis, kuri buvo įmanoma, esant tarptautiniam spaudimui ir neišvengiamam valstybių demokratizacijos proceso progresui.

2. TRIGUBOS TRANFORMACIJOS SPECIFIKA VIDURIO EUROPOS VALSTYBĖSE.

Režimų kaita Vidurio Europoje turėjo savitą specifiką. Vidurio Europos perėjimas iš autoritarinio į demokratinį režimą vadinamas trigubu perėjimu. Vakarų Europoje demokratizacija vyko palaipsniui – viengubai ar dvigubai (politinės arba ekonominės reformos, politinės ir ekonominės reformos). Vidurio Europos valstybėse viskas vyko vienu metu – politinės ir ekonominės reformos bei tuo pačiu metu buvo ieškoma tautinio identiteto.“Politinės transformacijos problema – politinės patirties trūkumas, valdymo įgūdžiai ir orientacija į Europą.“ Politinės partijos kūrėsi ne rinkos sąlygomis, todėl kiekviena partija, siekdama legitimizacijos, buvo priversta žadėti daugiau ekonomikos srityje, nei gali realiai įvykdyti. Tai turėjo neigiamą aspektą, nes partijos tuo galėjo naudotis žadėdamos kažko, ko realiai negali įvykdyti. Partijų ideologija turėjo perlaužti buvusias autoritarines tradicijas, kurios buvo nusistačiusios prieš europeizaciją. Buvo žema politinė kultūra.

“Ekonomikos srityje nuo pat transformacijos periodo pradžios reikėjo efektyvios krizės sutvarkymo politikos.” Pagrindiniai ekonomikos transformacijos uždaviniai buvo: infliacijos sumažinimas; nedarbo lygio mažinimas; prekių kiekio padengimas pinigais; perkamosios galios kėlimas; pramonės lygio kėlimas. 1993 metais VE valstybėse išryškėjo ekonominė stabilizacija: infliacija ženkliai sumažėjo (Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Slovakijos bendras BVP vidurkis 1991 metais buvo -10,175%, o iki 1994 metų išaugo iki 6,42%) ; susitvarkė valstybių monetarinė politika; pinigų kiekis buvo padengtas prekėmis ir ištekliais; užsienio valstybės pradėjo savo investicijas VE valstybėse; išaugo perkamoji galia. Taigi įgyvendinusios ekonomines reforma Vidurio Europos valstybės ima veikti pagal rinkos ekonomiką, komandinės ekonomikos neigiami bruožai išnyksta ir užsimiršta praeityje.Socialinio identiteto kūrimo užduotys pagal Attila Agh: organizuoti demokratišką politiką ir socialinę rinkos ekonomiką su tam tikromis institucijomis; sukurti pilietiškumą su politinėmis ir žmogaus teisėmis bei demokratinėmis tradicijomis visuomenėje; tautinio identiteto formavimas be neapykantos užsieniečiams; geros kaimynystės politikos formavimas su regiono valstybėmis. Sprendžiant socialinio identiteto problemą VE šalyse, problemos kilo tik Čekoslovakijoje. Kaip jau buvo minėta anksčiau, slovakai ėmė reikšti pretenzijas dėl Čekijos dominavimo ekonomikoje. Tuometinis prezidentas V.Havelas pasielgė liberaliai ir sutiko, kad Slovakija atsiskirtų nuo Čekijos. Susidarė dvi atskiros valstybės su konkrečios valstybės tautybę turinčių gyventojų dauguma kiekvienoje. Vėliau tarp Čekijos ir Slovakijos nebebuvo problemų, susijusių su tautiniu identitetu.Lenkija dėl tautinio identiteto problemų nepatyrė, nes Lenkija – etniškai homogeniška valstybė, kurioje gyvena 90 procentų lenkų. Tokia pat situacija buvo ir Vengrijoje. Lojalioms tautinėms mažumoms buvo sukurtos geros ir palankios sąlygos.Įgyvendinant žmogaus teisių apsaugą VE valstybės tapo Europos Tarybos narėmis, kur veikia efektyvus žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Taigi, demokratizacijos kelyje VE šalyse buvo įgyvendintos reformos politikoje, ekonomikoje ir tautinio identiteto sąlygose. Tik visos trys sritys buvo reformuojamos vienu metu.

3. DEMOKRATIJOS KONSOLIDACIJA VIDURIO EUROPOS VALSTYBĖSE.

Manyčiau, galima teigti, kad demokratija, nors ir turėjusi gan ilgą ir permaininga režimų transformacijos kelią, vis dėlto yra konsolidavusis Vidurio Europos Šalyse ir veikia pagal demokratijos principus. Visose trijose valstybėse vyksta laisvi ir teisingi rinkimai, kuriuose nėra ignoruojamos politinės grupės. Vyrauja pakankamai aukšta politinė kultūra, veikia efektyvi bei aktyvi politinė visuomenė. Egzistuoja valdžių atskyrimo principas. Valstybės turi konstitucijas, kuriomis vadovaudamasi veikia valdžia, ir valdydama stengiasi jos nepažeisti.IŠVADOS

1989 metų galutinis autoritarizmo žlugimas įtakojo viso dvipolio pasaulio modelio išnykimą. Griuvo Berlyno siena atidengdama naujas bendradarbiavimo perspektyvas Vidurio Europos valstybėms tiek regionine tiek globaline prasme. Autoritarinis režimas nesugebėjo atlaikyti priešiškai nusiteikusių judėjimų Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, nors pradiniai pasipriešinimo judėjimai ir buvo numalšinti, autoritarizmas niekaip negalėjo atlaikyti tarptautinės bendruomenės priešiškumo dėl vykdomos socialistinės politikos Vidurio Europos šalyse, paremtos karine jėgos priespauda. Siekdamos globalios demokratijos, VE valstybės praėjo ilgą režimų transformacijos kelią, nepraleisdamos nei vieno demokratizacijos etapo: visose trijose valstybėse anksčiau ar vėliau įvyko revoliucinė autoritarizmo krizė, visos valstybės išgyveno sunkų trigubo perėjimo etapą, ir, pagaliau, visose šalyse konsolidavosi demokratinis režimas. Dabar, kai visos trys nagrinėtos valstybės jau veikia pagal demokratijos principus naujoje daugiapolėje pasaulio tvarkoje, jos gali drąsiai save vadinti Vidurio Europos valstybėmis

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Agh A., The Politics Of Central Europe. London – Thousand Oaks – New Delhi: Sage publications. 1998

INTERNETO TIKLAPIAI

1. Regioninė politika – dabartis ir ateitis. http://www.lrti.lt/veikla/bag_regpol.doc., 200401072. Hungary. Kadar’s Reforms. http://lcweb2.loc.gov/cgibin/query/r?frd/cstdy:@field(DOCID+hu0052) 200312093. Hungary. Revolution of 1956 http://lcweb2.loc.gov/cgibin/query/r?frd/cstdy:@field(DOCID+hu0051) 20031209

4. THE POLITICAL DEVELOPMENT SINCE 1989. Elections and composition of government.http://www.europeanforum.botconsult.se/cup/hungary/index.htm 200312195. The Communist Era. http://www.infoplease.com/ce6/world/A0857671.html 200312196. Radio Prague’s History Online Virtual Exhibit! Long Text – Page 13 of 15 The Prague Spring http://archiv.radio.cz/history/history14.html. 200312187. The Policy of Normalization. http://www.1upinfo.com/country-guide-study/czechoslovakia/czechoslovakia99.html 200312 88. The Policy of Normalization. http://www.1upinfo.com/country-guide-study/czechoslovakia/czechoslovakia99.html 200312189. How Poland’s Solidarity won freedom of association. Fight for recognition. http://www.bls.gov/opub/mlr/1989-09/art5full.pdf 2003121810. CONFERENCE ON SECURITY AND CO-OPERATION IN EUROPE. FINAL ACT. HELSINKI 1975. http://www.hri.org/docs/Helsinki75.html#Introduction 2003121811. CHARTER 77. http://www.fragmentsweb.org/fourtx/powonetx.html 2003 12 19