Partijos ir kariuomenės “valymai” (pagal Laurie R. Stalino autobiografija. V. 2000)

ĮVADAS

Stalinas, ši “pabaisa”, kaip jį vadina Hilovan Djilas, “žmogus su akmenine širdim, neturinčia jokių šiltų jausmų žmonėms, kaip jis pats pasisako, buvo neeilinis žmogus, bet didžiosios imperijos absoliutus vadovas, kurio rankose buvo dviejų šimtų milijonų žmonių likimas, jų gyvenimas ir mirtis. Savo ilgoj, tūkstanties metų istorijoj Rusija turėjo ir labai gerų protingų ir labai žiaurių kvailų valdovų. Ji turėjo ir Petrą Didįjį, ir Joną Žiaurųjį. Dabar likimas jai lėmė gauti naują valdovą, Staliną, patį žiauriausią ir patį kriminališkiausiąjį. Todėl nenuostabu, kaad su tokiomis dvasinėmis ir moralinėmis savybėmis šis žmogus savo galiai sutvirtinti galėjo įvykdyti istorijoje negirdėto mąsto ir neįsivaizduojamojo žiaurumo teroro aktus.
Ar ne laikas pagalvoti apie keistą aplinkybę? Prieš karą Stalinas pradėjo valymą ir naikino genialius karvedžius, bet karą baigė turėdamas nesutriuškinamą armiją ir visą ansamblį ne mažiau iškilusių generolų ir maršalų: Rokosovskis, Vaisilevskis Draguskis, Halinovskis, Govorovas, Žadovas, Konevas, vatutinas, Černiachovskis, Novikovas, Kurnecovas, Malininas, Bagdanovas, Antonovas ir daugelis kitų, argi visus išvardinsi!
Galbūt tas nenumaldomas smalsumas pastūmėjo pasirinkti temą, kuuri susijusi su žiaurumu, paslaptingumu. Nežinau kodėl, gal tiesiog norėjau surasti atsakymus į mintyse vis dar skambančius klausimus. Kodėl būna žmonių, kurie siekdami savo tikslo “lipa” kitiems per galvas? Tai galbūt bus vienintelis klausimas, kurio nesugebu suvokti net ir dabar. Bet ma

anau į daugelį klausimų atsakiau, perskaičius Richardo Lourie parašytą knygą “Stalino autobiografija”.
Knygoje R. Lourie norėjo pavaizduoti Staliną kaip asmenybę, su savo skausmais, nevilties valandomis ir džiaugsmo minutėmis. Galbūt Stalinas padarė tiek pikto daugeliui žmonių, nes pats bijojo būti įskaudintas, o juk kai tavęs bijo dauguma – esi tarsi viešpats visiems. Tada tu nejauti jokios baimės būti įskaudintas.
Knyga ir liks knyga, šioje knygoje daug istorinių faktų, bet daugelis jų – pramanyta. Skaitydama Richardo Lourie knygą ”Stalino autobiografija”, visai kitaip įsivaizdavau Staliną, bet perskaičius papildomą literatūrą sužinojau, kad daugelis gerų bruožų autoriaus pramanyti. Bet juk jei knygoje nebus jokios intrigos, jokių pagrąžinimų – knyga nesulauktų skaitytojų dėmesio, ji tiesiog taptų nuobodi.

VALYMAI

Hilovan Djilas, buvęs komunistinės Jugoslavijos viceprezidentas, taip apibūdina Staliną: “Stalinas buvo pabaisa; laikydamasis abstrakčių, absoliučių irr asmeninių utopinių idėjų, praktikoj jis neturėjo jokio kriterijaus, o tik savo karjerą, o tai reiškė smurtą ir fizinį bei dvasinį sunaikinimą”. Bet ši “pabaisa” kartais turėjo ir žmogiškų jausmų. Kai Stalino pirmoji žmona mirė, savo draugui jis kapinėse pasakė: ”Ši moteris minkštino mano akmeninę širdį. Ji mirė ir su ja drauge mirė mano paskutinieji šilti jausmai visiems žmonėms”. Tai buvo atviri tiesos žodžiai.
Stalino antroji žmona Nadežda Allilueva buvo idealistė revoliucionierė. Tačiau ji buvo labai sukrėsta, sužinojusi iš studentų universitete, ku

ur ji studijavo, kai kuriuos dalykus, apie baisias žmonių kančias kolektyvizacijos metu. Sužinojęs apie tai, Stalinas liepė tuos studentus suimti. Nadežda dažnai ginčydavosi su savo vyru, kaltindama jį, kad jis esąs “skerdikas”. Negalėdama pakęsti Stalino vedamos politikos, 1932m lapkričio 9d. ji nusižudė. Yra įtarimas, kad pats Stalinas ją nužudęs, nes jos mirtį ir paskutiniąsias valandas ligoninėj dengia didelė paslaptis; be to, tuo laiku jis jau buvo pradėjęs artimai bendrauti su Roza Koganovič. Sakoma, kad Stalinas vis tik buvo smarkiai paveiktas žmonos mirties, o už kolektyvizacijos nelaimes savo įprastu būdu jis suvertė visą atsakomybę būtiems ir nebūtiems “liaudies priešams”.
Nuvertę senąją politinę santvarką, revoliucionieriai nežinojo ir neišmanė, kaip administruoti naująją. Tiesa valdančioji partija išaugo lig 3500 000 narių dešimties metų laike. Bet daugelis, jei ne dauguma, buvo nekompetentiški karjeristai, o partunistai ir prisiplakėliai. Stalinas sustabdė naujų narių priėmimą, įsakė išvalyti partiją ir sustiprinti joje discipliną. Tam tikslui 1933m. balandį jis įsteigė centrinę valymo komisiją.
Masiniai valymai prasidėjo 1934m. gruodžio mėnesį, kai buvo nušautas Sergiej Kirov, politbiuro narys, Stalino patikėtinis ir Leningrado komunistų partijos vadas. Jį nušovė jaunas komunistas ir revoliucinis romantikas Nikolajev, tačiau slaptosios policijos agentai tvirtina, kad Kirovas buvo nužudytasStalino įsakymu. Stalinas esą bijojęs Kirovo augančio populiarumo ne tik partijoje, bet ir darbininkų tarpe, ku
uriems Kirovas daug gero padaręs.Šį įtarimą sustiprina ir slaptoji Chruščiovo kalba dvidešimtame partijos kongrese 1956m. Visa kaltė už Kirovo nužudymą buvo labai kruopščiai suversta Zinovjevo, Kamenevo ir kitų senųjų bolševikų grupei. Įdomiu sutapimu, tą pačią nusikaltimo dieną valdžia jau buvo priėmusi anti-teroristinį nutarimą, kuriuo baudžiami mirties bausme visi pasikėsintojai prieš kiekvieną sovietų valdininką.
Valymas palietė visus valdžios ir gyventojų sluoksnius, k.t.: kariuomenę, policiją, spaudą, laisvas profesijas, meną, universitetus, ūkio įmones ir profesines sąjungas. Tūkstančiai žmonių buvo sušaudyti ir šimtai tūkstančių buvo nuteisti sunkiems darbams kalėjimuose, baudžiamose įstaigose ir priverčiamojo darbo stovyklose. Bendras nukentėjusiųjų skaičius siekė kelis milijonus. Nukentėjo bemaž visi gyventojų sluoksniai, o daugiausia inteligentija.
Per didžiuosius valymus, per kalėjimus ir priverstinio darbo stovyklas jis pavertė visą tautą sau paklusniu ir patikimu įrankiu. Visa tauta turėjo dabar nuolankiai tylėti, nes kalbėti galėjo tik jis vienas, o kai jis kalbėjo, jo balso turėjo klausytis visi. Stalinas sugriovė seną partijos organizaciją, bet jis tuojau plačiai atvėrė duris į partiją visiems, nepaisant jų socialinės kilmės, kurie yra gabūs, vergiškai ištikimi partijai ir pakankamai žiaurūs.
Pirmieji valymo smūgiai krito ant buvusios dešiniosios ir kairiosios opozicijos galvų. Senieji bolševikai ir Spalio revoliucijos dalyviai buvo arba išmesti iš partijos, arba areštuoti, arba sušaudyti. Pusantrų metų laike buvo likviduota 36% partijos na
arių ir 70% partijos sekretorių ir komiteto narių. Valymo neišvengė ir aukščiausieji partijos organai. 9 iš 11 respublikų partijos sekretorių buvo pašalinti.
Valymo banga palietė ir tūkstančius užsienio specialistų inžinierių ir įmonių vedėjų: jie buvo areštuoti, apkaltinti sabotažu ir šnipinėjimu.
Didieji valymai ypač sunkiai palietė kariuomenės vadovybę. Tūkstančiai geriausių karininkų ir generolų buvo sušaudyti.
Aš turbūt labiausiai nustebau, kai sužinojau, kad šie valymai palietė net slaptąją policiją, kuri ruošė visą kaltinamąją medžiagą viešiems Maskvos teismams.
Bet kodėl vyko valymai, aš niekaip negaliu suprasti ir manau aiškaus ir logiško atsakymo nėra. Vis dėlto klaidinga manyti, kad valymai buvo iš anksto suplanuoti iki paskutinės detalės. Kai valymai prasidėjo, jie negalėjo sustoti, kol neperžengė visas kraštutinumo ribas.
Pagal vieną, man labiausiai patikusį aiškinimą, Stalinas, akivaizdoj galimo karo Europoj, norėjęs išvalyti savo namą ir visiškai pribaigti buvusias kairiąją ir dešiniąją opozicijas, ir taip pat jis norėjęs pašalinti kiekvieną asmenišką savo priešą. NKVD turėjo areštuoti žmones, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, bet kurie galėjo kada nors ateityje nusikalsti.
Valymai sukūrė košmarišką netikėtumo ir beviltiškumo nuotaiką, kuri pavertė visą visuomenę į gyvačių lizdą. Nepakako vien tik prisipažinti prie kaltės, papildytos ar nepapildytos. Būtina sąlyga dar buvo pasakyti ir apie kitus, kurie dalyvavo “sąmoksle”. Jei asmuo buvo areštuotas, visa jo giminė ir draugai buvo automatiškai įtariami. Net paprasto anekdoto pasakojimas buvo laikomas išdavyste, o pagalvojus kiek dabar būtų galima nuteisti šiuolaikinio jaunimo ir ne tik jo. Kiekvienas žmogus pradėjo nepasitikėti vienas kitu, visi įskundinėjo visus. Gyvenimas, manau, tuo laiku buvo panašus į pragarą, juk negalėjai pasitikėti net savo artimu draugo, o gal net pačia šeima. Pavydas ir kerštas apėmė visus sluoksnius, visas valdžios įstaigas, partiją ir net slaptą policiją. Kiekvienas žmogus tapo galimu ar tariamu kito žmogaus priešu.

VIEŠIEJI TEISMAI

Didžiųjų valymų kulminacijos tašką ir jų integralinių dalį sudaro taip vadinamieji “viešieji teismai”. Jie taip pat vadinami: “didžiaisiais teismais”, “Maskvos teismais” arba “parodomaisiais teismais” bei “teatriniais teismais”. Jie buvo tuo nepaprasti, kad buvo apkaltinti patys žymiausieji bolševikų vadai ir artimieji Lenino bendradarbiai. Iš viso penkiasdešimt keturi vadai buvo teisiami trijuose teismuose. Viešieji teismai nušlavė senąją bolševikų vadų kartą. Pasižymėję bolševikai ir daug pasitarnavę revoliucijai bei sovietų valstybei, tai pat tapo valymo aukomis. Viešieji Maskvos teismai pašalino beveik kiekvieną bolševikų vadą, kuris savo patyrimu ar pasiruošimu galėjo prilygti Stalinui.
Galbūt visus domina klausimas: “Kuo pasmerktieji buvo kaltinami?” – jis taip pat mane neramina. Bet beveik visi kaltinami palaikę ryšius su Trockiu, kad jie buvo susitarę nužudyti Staliną ir kitus sovietų vadus, jėga nuversti sovietų vyriausybę, sugrąžinti kapitalizmą ir kad jie nužudę Kirovą, Miežinskį ir kt. Kaltinamieji buvo apkaltinti ne tik kaip žudikai, ūkio griovėjai, šnipai ir išdavikai, bet taip pat kaip užsienio agentai ir kontrrevoliucionieriai, Lenino ir partijos priešai. Bucharinas buvo kaltinamas net sąmokslu 1918 metais nužudyti Leniną ir Sverdlovą.
Kaltinamieji prisipažino viskuo, kuo jie buvo kaltinami, nors dokumentinių įrodymų ir trūko, o daugelis buvo nenuoseklūs ir netgi prieštaraujantys (pvz.: E. S. Holtzman liudijo, kad jis buvo susitikęs su Trockio sūnum “Bristolio” viešbuty, Kopenhagoj, kai to viešbučio jau nebebuvo prieš penkiolika metelių). Daugelyje atvejų kaltinamųjų prisipažinimai prieštaravo aiškiems istoriniams faktams arba fiziškai jie negalėjo papildyti jiems priskiriamų nusikaltimų. Nors jie ir buvo disciplinuoti komunistai, jie nebuvo robotai, o buvo žmonės su tais pačiais jausmais , kaip ir kiti. Areštuoti ir atvesti į kalėjimą jie pirmiausia klausdavo: “Už ką?”
Bet vis tiek ramybės neduoda klausimas – kodėl kaltinamieji taip noriai prisipažino prie visų jiems primetamų kaltinimų? Atsakymas nėra toks paprastas, koks galėtų atrodyti iš pradžių. Suprantame laike tardymų jie buvo taip kankinami, ką tik sovietiniai sadistai galėjo sugalvoti. Todėl iškankinti jie dažniausiai sakydavo: “-Galite mane spausti, tik ne per stipriai. Pasakysiu viską, ką noriu pasakyti,.bet. nespauskite manęs stipriai.” Kaltinamiesiems prisipažinus ir mirtis buvo šimtą kartų malonesnė išeitis, negu tolimesnis kankinimas. Pvz.: Krestinskis viešame teisme paneigė savo prisipažinimą, duotą tardymo metu, bet už poros valandų, NKVD budelių iškankintas, sekančiame teismo posėdyje jis atšaukė savo paneigimą.
Užsienio spaudos atstovai, kuriems buvo leista stebėti teismo eigą, buvo labai nustebę, kai kaltinamieji prisipažino net daugiau, nei iš jų buvo reikalaujama.
Bucharinas buvo išsilavinęs marksizmo teoretikas. Savo paskutiniam žody jis įdomiai kalbėjo: “Tris mėnesius aš atsisakiau kalbėti. Vėliau aš pradėjau liudyti. Kodėl? Todėl, kad būdamas kalėjime aš padariau visos savo praeities įvertinimą. Nes, kai paklausi savęs: Jei aš turiu mirti, dėl ko gi aš mirštu? Ir visiškai juoda tuštuma su nuostabiu gyvumu staiga atsidengia prieš tave. Nėra už ką mirti, jei miršti neapgailėjęs. Ir kai paklausi savęs, gerai, prileisime jūs nemirsite, kad per stebuklą jūs išliksite gyvas, ir vėl klausimas, dėl ko gyventi? Atskirtas nuo visų, nes esi liaudies priešas; visiškai izoliuotas nuo visko, kas iš tikro sudaro gyvenimo esmę, yra nežmoniška padėtis”.
Bet yra ir kita priežastis – tai psichologinė bolševiko būsena, jo besąlyginė ištikimybė partijai.
Reikia nepamiršti, kad Stalino naikinamieji priešai patys vartojo tą patį smurtą ir tuos pačius prievartos metodus ir jie taip pat taikė šiuos metodus savo oponentams. Kai dabar jie skundėsi, kad tie patys metodai buvo taikomi jiems, niekas jų neužjautė, nes visų akyse jie pasirodė esą veidmainiai. Ir tik patys žiauriausieji ir patys gudriausi išliko gyvi. Stalino oponentai nekaltino jį buvus bendrai žmonių žudiku, jie maldavo ir norėjo susitaikyti su Stalinu. Ir jei Stalinas būtų jų pasigailėjęs, jie taip pat būtų garbinę jį iki dangaus aukštybių. Netenka labai stebėtis Stalino metodais, kai jis su savo pakalikais taip neapsakomai žiauriai naikino senuosius bolševikus ir tikrus ar menamus valstybės priešus.
Kam Stalinui buvo reikalingi viešieji teismai? Kokiam tikslui tūkstančiai ir šimtai tūkstančių buvo likviduoti NKVD kalėjimuose? – Kaip jau įsitikinau, viešieji teismai visiškai neturėjo tikslo nustatyti kaltinamųjų kaltės ar nekaltumo, nes kaltinamieji save patys kaltino daug daugiau negu reikėjo. Sovietų prokuroras Andrei Vyšinski kartą pasakė: “Duokit mums tik žmogų, o mes jau sugebėsim jam pritaikinti baudžiamąjį kodeksą”
Teismas turėjo tikslą sustiprinti Stalino diktatūrą. Stalinas ne tik likvidavo kiekvieną galimą opoziciją, bet visuomenės akyse savo priešininkus visiškai sunaikino. Visi opozicijų vadai negalėjo būti labiau suniekinti, kaip jie patys save visiškai suniekino. Nors Stalinas galėjo likviduoti visus senuosius bolševikus ir be teismų, bet tuomet jis būtų buvęs laikomas paprastu žudiku ir kriminalistu. Jokiu kitu būdu jis negalėjo labiau jų diskredituoti, kaip viešuose teismuose, kur jie patys prisipažino buvę visą laiką krašto išdavikais. Po teismų Stalinas ir jo pakalikai dar labiau iškilo tautos ir komunistų partijos akyse, nes jie likę ištikimi Lenino ir bolševikų partijos principams.
Po teismų pasiekė savo galios viršūnę, kurios jis sąmoningai siekė. Kiekvienu momentu jis galėjo išsižadėti teorijos ar ją pakeisti, kad tik galėtų atsiskaityti kokiu nors priešininku. Jis sąmoningai siekė absoliučios valdžios – visa kita jam buvo antraeiliai dalykai. Stalinas paglemžė galią ir ją išlaikė savo rankose per ketvirtį amžiaus.
Iš kitos pusės, viešieji teismai demaskavo sovietinę bei komunistų vadus ir parodė ją visam pasauliui dienos šviesoje. Pasaulis pamatė, toks beteisiškumas, savivalė ir kraštutinis nužmoginimas viešpatauja komunistiniame rojuje.
Dauguma žmonių kraipė galvas ir negalėjo tikėti, kad senieji revoliucionieriai, visą savo gyvenimą pašventę revoliucijos reikalui , galėjo padaryti tokius nusikaltimus. Taip pat buvo neįtikėtina, kaip socialistinė valstybė galėtų išgalvoti tokius aiškiai melagingus kaltinimus.
Būdingas buvo Stalino 1935m. balandžio 7 įsakymas taikyti visas baudžiamojo kodekso bausmes, įskaitant ir mirties, net dvylikos metų vaikams. Buvęs NKVD veteranas papasakojo, kad šis dekretas buvo taikomas benamiams vaikams ir našlaičiams, kurie buvo be atodairos šaudomi; šitokiu būdu jų skaičius per du tris metus buvo drastiškai sumažintas. Kai Stalinui senų bolševikų buvo priekaištaujama dėl tokio žiaurumo, jis atkirsdavo, kad ir caraitis Aleksiejus buvo Lenino įsakymu sušaudytas, kai jam buvo vos trylika metų. Suprantama senieji bolševikai neturėjo ką atsakyti
Valymo metu komunistų partijos narių skaičius iš 3,5 mln. Sumažėjo iki 600,000. Pašalintųjų vietoj buvo priimti naujos jaunesniosios kartos žmonės; virš 90% partijos valdininkų dabar sudarė žmonės kaip 40met amžiaus. Apie 60% visų komitetų ir respublikinių organų narių dabar buvo naujai paskirti stalinistai.
Šį Stalino įsakymą vykdant, Ždanovas pareikalavo kongresą patvirtinti senas į partiją priėmimo taisykles, kurios pabrėždavo kandidatų proletarinę kilmę; į partiją turi būti priimami visi, nepaisant jų kilmės ir užimamos vietos. Kongresas patvirtino pasiūlytas taisykles ir kelias naujai inteligentijai buvo atviras.

KANKINIMO METODAI

1956m. slaptoj destalinizacijos kalboje Chruščiovas pastebėjo: “Kaip asmuo gali prisipažinti prie nusikaltimų, kurių jis nėra padaręs? Tėra vienintelis būdas – pavartoti fizinius prievartos metodus, kankinant jį, atvesti jį į nesąmoningumo stovį, sunaikinti jame sprendimo galią ir atimti iš jos visą žmogišką vertę.”
Fizinis mušimas buvo labai plačiai vartojamas NKVD sadistų; kalinys buvo mušamas ir mušamas, spjaudomas ir daužomas, kol pagaliau jis sutikdavo “prisipažinti”. Paprastai būdavo mušamos jautrios vietos, kaip tai pilvas, lyties organai, pirštų galai. Stovėjimas buvo kitas metodas: liepiama stovėti ant pirštų galų kelias valandas, kol jis nugriūna, o po to jis turi pradėti viską iš naujo.
Sadistai tardytojai vartojo vadinamąjį “konvejerio” metodą, t.y. tardymą, kuris nepertraukiamai tęsdavosi net daugybę valandų.
Efektyvus metodas buvo – “šutinimas”. Karštai prikūrentoj patalpoj kalinius kankindavo šutinimu, kaip kopūstus orkaitėj.
Tardymai paprastai vykdavo naktį, kada žmonės miega, ir prie labai stiprios elektros šviesos aukai iškankinti ir išnervinti. Tardomos vienuolės buvo išrengiamos nuogai, jų akivaizdoj atliekami seksualiniai aktai. Sveiko žmogaus vaizduotė negalėtų suvokti tokių velniškų kankinimo priemonių, kurias naudoja NKVD sadistai. Pastarieji elgiasi taip ne savo valia, jie gauna įsakymą iš aukščiau.
Tardymo žiaurumai pasiekdavo pasibaisėtinas ribas. Metaliniu įrankiu laužomas kalinio kiaušas, kalinys maudomas sieros rūgšties vonioj, laikomas nuogas blakių ir žiurkių kameroj, deginamas karšta geležim, žėruojančiomis anglimis deginamos jautrios kūno dalys, nuplėšiami nagai, laikomas be miego ištisas savaites, ilgai laikomas stačias siauroj spintoj ir dar daug kitų žiaurių kankinimų buvo sugalvota, tik kad kaliniai prisipažintų padarę tuos nusikaltinus.
Vienas sovietų generolas pasakoja apie savo patyrimus: ”.du kartu mane kankino laike tardymo. Net dabar mano ausyse skamba piktas tardytojo Solbunskio balsas: “Jūs pasirašysit, jūs pasirašysit”, kai aš buvau išneštas nusilpęs ir kraujuotas. Aš pernešiau kankinimą antrą kartą, bet kai prasidėjo trečias, aš ilgėjausi tik mirties”
Vienas karininkas atlaikė visus fizinius mušimus, bet jis pagaliau palūžo, kai tardytojas įkišo jo galvą į puodą, pripildytą spjaudalų ir snarglių.
Butyrkos kalėjime vienas gydytojas visą tardymo laiką turėjo nepertraukiamai stovėti ištisą savaitę be miego. Vienas kalinys sako, kad po kelių dienų mušimo ir grasinimo, kad priverstų jį pasirašyti prisipažinimą, kurio jis neskaitė, tardytojas pagriebė jo ranką, įterpė plunksną tarp jo pirštų ir pats vesdamas jo ranką, parašė prisipažinimą.
Bet ne visiems reikia taip grasinti, kai kuriems užtenka tik kankinimų grasinimo ir jie kaip maži vaikai išsigąsta ir paklūsta bolševikams.

Leave a Comment