Panevežio Ramygalos gatvė

Įvadas

Mano mieste, mes tavo neaskiriama dalelė. Čia mes gimėm, čia užaugom, čia praturtėjom gyvenimo patirtimi. Tapom įžvalgesnės, atidesnės, sugebančios įsijausti į viską, kas šalia mūsų. Pasirinkome rašyti būtent šį istorijos projektini darbą, nes panorome atidžiau pažvelgti į Ramygalos gatvę, jos istoriją, įsijausti į čia gyvenusių žmonių kasdienybę. Perskaitėme daug mums prieinamos literatūros.

Turgaus aukštę ribojusi gatvė ir dabar garsėja didmeninės prekybos sandėliais, o švenčių dienomis, kaip ir sovietmečiu, ji tampa karių bei visuomeninių organizacijų eitynių trasa.Ramygalos gatvė – viena seniausių Panevėžyje, turėjusi didžiulę įtaką miesto formavimuisi. Raašytiniuose šatiniuose ji minima jau 1560 metais. Tada per Panevėžį ėjo svarbus prekybos kelias į Rygą, vadinamas Didžiuoju keliu į Livoniją.1556 – aisiais vienoje jos pusėje jau tęsėsi devyniolika sklypų, kitoje dvidešimt penki. Ji greičiausiai buvo ir gausiausiai apgyvendinta, ir ilgiausia, prasidedanti dabartinėje Laisvės aikštėje. Tuomet Ramygalos gatvės pradžioje stovėjusioje savivaldybėje pas miesto burmistrą T.Chodakauską dažnai lankydavosi Lietuvos Prezidentas A.Smetona, ten dirbo mūsų kraštiečiai, vėliau įžymūs politiniai veikėjai, K.Bizauskas, J.Yčas, K.Germantas, K.Jokantas, J.Vileišis ir kiti.Ramygalos gatvėje gimė garsus žydų poetas G.Ošerovičius (šiuo metu – Izraelio raašytojų sąjungos pirmininkas), čia gimė , augo ir kūrė žydų kilmės Lietuvos bibliografas A.Kisinas (1904 – 1958). Kurį laiką šioje gatvėje veikė lenkų gimnazija, gyveno daug lenkų inteligentų ir dvarponių. Tarp Sodų ir Beržų gatvių esančiame kvartale gyveno karaimai. Veikė karaimų namai, kinesė, buvo le

eidžiamas jų žurnalas.Pokario metais žydų mokyklos patalpose įkurtame sovietų armijos štabe lankėsi sovietų generolai, kosmonautai ir net stalino sūnus – Vasilijus Džiugašvilis.Ramygalos gatvė miestui buvo ne mažiau svarbi ir praėjusiame amžiuje, nes nosies tiesumu buvo galima išvažiuoti į Kauno kelią, o nutiesus automagistarlę Panevėžys – Vilnius ir į šalies sostinę. Jau daug dešimtmečių nelinksmai juokaujama, kad , padauginus padauginus vaišių Panevėžio centre esančiose kavinėse, tiesiu taikymu galima nuriedėti į kapines. Miesto pakraštyje įsikūrusios Katedros kapinės panevėžiečių geriau žinomos, kaip Ramygalos gatvės kapinės. Viena iš Ramygalos gatvės įžymybių – gaisrinė, čia ji savo darbą pradėjo 1958m. Dabartinės 3 – iosios vidurinės mokyklos teritorijoje jau prieš 80 metų stūksojo medinis gaisrininkų bendrabutis, o greta buvo mūrinės arklidės. II pasaulinio karo metais traukiantis rusų kariuomenei gaisrinė buvo evakuota, o išstūmus vokiečius ugniagesiai vėl suugrįžo.Baigiantis karui gaisrams gesinti buvo pritaikyti du trofėjiniai automobiliai, kuriuos besitraukdami paliko vokiečiai. Tik 1945 metais iš Rusijos į Panevėžį buvo atgabentas pirmasis tikras ugniagesių automobilis. Ramygalos gatvė plėtėsi labai lėtai, nes iki Nepriklausomybės laikų miestas augo natūraliai, be specialaus urbanistinio tvarkymo. Vyravo carinės rusų statybos įstatymas, kurio svarbiausias reikalavimas – išlaikyti reikalingus atstumus tarp pastatų. O nepriklausomybės laikais (iki 1930 m.) miesto planavimui trūko lėšų.Ramygalos gatvės plėtimąsi stabdė įvairiausi istoriniai įvykiai .Pavyzdžiui, 1860 m. Panevėžyje, prie turgaus aikštės ir Ramygalos gatvės ribos, buvo skirtas sk
klypas katalikų bažnyčiai.1862 m.statybos pradėtos, bet dėl 1863 – 1864m.sukilimo nutrauktos. Miesto tikintieji taip ir nematė bažnyčios, turėjusios iškilti miesto centre. 1820m. Buvo išleistas įsakas, jog kiekvienas, į turgaus aikštę įvažiavęs Ramygalos gatve, turi atvežti tam tikrą skaičių akmenų arba mokėti nustatytą mokestį grindiniui įrengti.1826m. miestiečiai jau galėjo džiaugtis išgrįsta („brukavota”)gatve. Pirmasis pastatas Ramygalos gatvėje – vadinamas “amerikiečių” namas. Jis pažymėtas 15 – uoju numeriu. Jį statė žydų bendruomenė, o vėliau nusipirko iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą grįžęs žydas Lurje. Jis buvo turtingas spaustuvininkas. Šiandien šiame name yra įsikūrusios apskrities laikraščio „Pavevėžio rytas“ redakcija, dviračių parduotuvėje, yra gyvenamųjų pastatų. 1915m.spalio pirmą dieną čia pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje okupaciniais metais atidaryta lietuviška gimnazija, remiama ir išlaikoma „Saulės” draugijos. Gimnazijos inspektoriumi buvo paskirtas žinomas pedagogas M.Grigonis. Dirbti į kuriamą gimnaziją buvo pakviesti mieste likę pradinių klasių mokytojai, buvę studentai, jaunuoliai, baigę vidurines mokyklas. Leisdamiesi į kelionę Ramygalos gatve, prieiname pimąją mokymo įstaigą šioje gatvėje – 3 – ąją vidurinę mokyklą. Šiandien – tai vienintelė rusų mokykla apskrityje. Šalia 3 – osios vidurinės mokyklos stivi pastatas , kuriame įsikūręs Suaugusiųjų mokymo centas. Tarpukario metais čia buvo žydų mergaičių gimnazija. Po pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusi Lietuvos valstybė sudarė sąlygas visoms tautybėms steigti mokyklas gimtąja kalba. 1925m. vasario 1 dieną G. Petkevičaitės – Bitės iniciatyva duris atvėrė žydų progimnazija, įsikūrusi Ramygalos g.
.1. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Panevėžio žydų švietimo draugijos pirmininko U.Kacelenbogeno paraginta, asmeniškai prašė švietimo ministrą L. Bistrą greičiau atidaryti mokyklą. 1928m. rugpjūčio 23 dieną buvo įsteigta Panevėžio mergaičių „JAVNE” įsikūrė pritaikytuose rūmuose Ramygalos g. 34 (daugiau Ramygalos g. 18) , kurie buvo pastatyti turtingo spaustuvininko Lurje 1900 metais. „JAVNE” – tai religinės pakraipos gimnazija, todėl buvo dėstoma žydų (hebrajų) kalba ir literatūra, Biblija ir žydų istorija (visuotinės istorijos kontekste), veikė palestinos žydų būrelis. Čia dirbo visuomenėje pripažintos asmenybės, o kurį laiką ėjęs direktoriaus pareigas dr. G.Gurevičius buvo žinomas Rusijos Sionistų partijos lyderis. Už politinę veiklą 1921m. jis kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime, Lietuvos konsulo pastangų dėka 1922m. grįžęs į gimtąją Lietuvą, o tais pačiais metais Kijeve vykusiame Sionistų partijos suvažiavime tarybinio saugumo pakartotinai areštuotas. „JAVNE” pastatas buvo nebereikalingas. Vėliau čia įsikūrė vakarinė mokykla, po kurio laiko pastatas perėjo karinės įgulos žinion. Nuo 1993m.rugsėjo 1 dienos Ramygalos g.18 pradėjo veikti Suaugusiųjų mokymo centras. Ramygalos gatvėje buvo medicininė įstaiga ligoninė, įsikūrusi 1919m.spalio 14d. 25 – ajame gatvės name. Ji buvo valstybinė, ligoninei išsilaikyti padėjo miesto visuomenės aukos bei žydų bedruomenė. Pagrindinis pastatas buvo pastatytas praeito šimymečio pabaigoje. Iš pradžių ligononė buvo įsikūrusi nedidelėse mūrinėse patalpose, kuriose tilpo tik 20 lovų .Iki 1920m. pabaigos ligoninė buvo išplėsta ir čia tilpo daugiau nei 60 lovų. Šią gydymo įs
staigą statant ir įkuriant, labai daug prisidėjo gydytojas Šachelis Meras. Ligononė plėtėsi. 1933 ra 1934 m. (tikslių duomenų nėra) prie senojo ligoninės pastato, kieme, buvo pastatytas didelis korpusas. Tuomet ligoninėje atsirado visų ligų skyriai, ambulatorija ir reikalingiausi įrengimai. Todėl nenuostabu, kad čia gydėsi ir nemažai lietuvių. Bet.Panevėžio žydų ligoninė buvo nugriauta. Keletą metų panevėžiečiai galėjo matyti tik ligoninės pamatus. Vėliau toje pačioje gatvėje buvo pastatytas pastatas , kuriame 1982m. įsikūrė Panevėžio infekcinė ligoninė.1918. lapkričio antrojoje pusėje bolševikai mieste veikė beveik viešai. O nuo 1919m. sausio mėnesio pirmųjų dienų organizacijos slaptumas nebebuvo reikalingas. Miesto šeimininkai buvo bolševikai, visur tvyrojo įtampos ir baimės atmosfera.Vos paėję kelis žingsnius, prieitume P.Balčikonio namą. Šiame name, dar tebesant vokiečių valdžiai,1918m. lapkričio 28 – ąją dieną slapta susirinko 25 buvę miesto tarybos nariai ir visuomenės veikėjai, kurie nutarė siekti, kad vokiečių valdžia pusalkaniams miesto gyventojams paliktų javų atsargas, ligoninę, medikamentus ir įrengimus bei gaisrininkų inventorių. Rmygalos gatvėje iš seno telkėsi karaimai. Panevėžyje jie apsigyveno 1418 metais.O 1865m. mieste jų buvo apie 70. Karaimai – senovės tiurkų kilmės tautelė, VIII – X a. Priklausiusi chazarų chanatui. 1926m. vasario 10 dieną Katrė Palionienė – Ugianskienė karaimų bendruomenei už 1000litų pardavė žemės sklypą Ramygalos ir sodų gatvės kampe. Čia ir buvo pastatyti karaimų maldos namai.1953m. maldos namai buvo nacionalizuoti. Pradžioje jie buvo paversti siuvykla, veliau šokių sale, vėliau – Kauno gamybinio kombinato „Dailė”apipavidalinimo dirbtuvė.1970m. maldos namai buvo niugriauti dėl tipinio daugiaaukščio namo statybos.1975m. čia išliko rusų kariškų šiemoms skirtas daugiabutis namas .Taigi apie karaimų maldos namus liudija tik paminklinis ženklas su tekstais lietuvių ir karaimų kalbomis ir apie 1935 – uosius pasodintos eglės. Šios tautybės žmonės gyvena keliuose Rmygalos gatvės namuose: 53 – iame name – Martyno ir Onos Nvickų šeima, 72 – ame name Grigulevičių, 110 – ame Rajeckų, 78 – ame Jutkevičių, Rmygalos ir Sodų gatvės kampe Nr.66 – Katrės Palionienės – Ugniaskienės namai. Perėję Ramygalos ir Nemuno gatvių sankryžą, randame jau ketvirtą mokyklą „mūsų“ gatvėje. Tai „Žemynos“ vidurinė mokykla. Beveik jos kieme stovi senas vėjo malūnas. Už jo dar vienas, tik gal kiek didesnis sparnuotas pastatas. Panevėžys buvo žinomas kaip malūnų miestas: Panevėžyje veikė 9 malūnai, ir net du iš jų stovi mūsų gatvėje: tai Biežio ir Pranckūno malūnai. Arčiau „Žemynos“ vidurinės mokyklos esantis malūnas, statytas apie 1880m., priklausė žydui Meškiniui. Tai buvo raudonų plytų statinys su 12 langų ir „brukavotu“ įvažiavimu. 1921m. šį malūna nusipirko iš jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs J.Biežis. „Tai buvo vėjo malūnas, kurio sparnų medžiaga buvo labai stipri. Tačiau ši medžiaga kartais neištverdavo stiprių vėjo gūsių“ – mintimis dalijosi J.Biežio duktė K.Biežytė – Petrikonienė. Deja, Biežio malūnas nemaldavo baltų miltų pyragams kepti, nesneturėjo „valco“. Šalia pastačius „Žemynos“ vidurinę mokyką, 1979m. malunas buvo perduotas Švieimo skyriui. Čia įsikūrė užklasinės veiklos centras. Išleidus turto grąžinimo įstatymą, J.Biežio dukros susigrąžino nuo 1921m. joms priklausantį malūną. Netoli stovinčio kito malūno savininkas yra Z.Pranckūnas. Šis malūnas buvo pastatytas 1875 metais. Seniau jis priklausė Mikalajūnui. O 1931m. jį nupirko iš Subačiaus į Panevėžį atsikraustęs Z.Pranckūnas. Z.Pranckūnas – didžiausias J.Biežio konkurentas, nes jo malūne buvo malami visokie miltai, net ir balti, skirti pyragams kepti. Tarpukario metais šiame malūne įrengtas garu varomas lokomobilis. Tačiau pokario metais malūnai buvo nacionalizuoti. Čia buvo įrengtas gamtos muziejus, kuriame buvo viena iš įdomiausių Europoje entomologo V.Straševičiaus drugių kolekcija. Atgimimo metais Z.Pranckūno vaikai atgavo tėvo malūną. Dabar gatvės gale, kairėje, stūkso du istorinio malūnų miesto reliktai, maži , perdirbti iš vėjinių malūnai. Ramygalos gatvėje ten, kur yra „ Žemynos “ vidurinė mokykla, prieš kelis šimtus metų buvo klampi pelkė. Vėliau nusausinus pelkę, viena po kito išaugo privatūs gyvenamieji namai, sužaliavo derlingi daržai, pražydo sodai. Miestas plėtėsi, gyvantojų skaičius augo. Panevėžiui reikėjo naujų mokyklų. Taigi 1976m. spalio 25 dienos sprendimu Nr.450 miesto Vykdomasis komitetas skyrė Ramygalos gatvėje esantį 2,5 ha žemės sklypą 14 – osios vidurinės mokyklos statybai. Norint įvykdyti šį projektą reikėjo nugriauti Ramygalos gatvėje esančius namus nr. 99, 101, 105, 105a , 107. Toje gatvės vietoje, kur ji kertasi su J.Basanavičiaus gatvės pabaiga, yra miesto kapinės. Manoma, kad kapinės atsirado XVIII ir XIX amžių sandūroje. Taigi joms jau apie 200 metų. Iš pradžių tai buvo tik mažos kapinaitės miesto pakrašty. Seni žmonės pasakoja, kad nuo Panevėžio Katedros iki kapinių gatvė buvo grįsta akmenimis, tačiau žmonės niekada, ypač per atlaidūs, ratais nevažiuodavo iš bažnyčios į kapines. Kai kurie net savo apavus nusiaudavo ir taip eidavo iki pat kapinių. Gatvėje buvo ir aludarių: nuo 1780m. veikė G.Levino, o nuo 1859 – ųjų – G.Keizerlingo alaus daryklos. Buvo ir vaikų mėgstamų vietų: 52 – ajame name juos viliojo Stausko saldainių krautuvė. Šioje gatvėje gyveno ir kirpėjų ir mėsininkų, ir gydytojų. Name pažymėtam 42 –uoju numeriu, gyveno medicinos daktaras profesorius akademikas Vladas Kuzma, pirmas Lietuvoje žmogui perpylęs kraują, padaręs per 20000 operacijų, parašęs mokslo darbų. 1970m. namas, kur prabėgo profesoriaus V.Kuzmos jaunystė, buvo paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu, prie jo pritvirtinta balto marmuro memorialinė lenta. Šiuo meti paminklinį pastatą rūpestingai prižiūri ir tvarko Povilas Petronis, 1981m. namą pirkęs iš Rimantės Marijos Kasevičienės. Iš jos P.Petronis nusipirko ir senovinius baldus: sofą, stalą, kėdes, veidrodį, kurie, ko gero, yra iš tų lakų, kada šiame name gyveno Vladas Kuzma .

Išvados

Ramygalos gatvė yra unikalios istorijos, raidos, įdomi čia gyvenusių žmonių, dirbtuvėlių, krautuvių ir įstaigų spalvingumu. Tai viena iš seniausių ir ilgiausių gatvių Panevėžyje. Ji baigiasi ties miesto ribą žyminčiu ženklu „ Panevėžys “ ir įsilieja į kelią Panevėžys – Ramygala – Kaunas. Ja daugelis iš mūsų einame į mokyklą .

Taigi, mūsų gimtosios gatvės praeityje, tarsi žmogaus veide, atsispindi panevėžiečių darbai ir kasdienybė, rūpinimasis vienas kitu, vaikų kėlimas į šviesą, gražus tautų sugyvenimas ir įtempta kova dėl Tėvynės Nepriklausomybės raba valdžios, kol gyvenimas nenuveda į amžino poilsio vietą. o savo „žvilgsnį“ į gimtosios gatvės praeitį baigiame J.Marcinkevičiaus žodžiais: „ Istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, kas įvyko – tęsiasi ir vyksta mumyse. Todėl nesunku pastebėti ir išgirsti, kaip virš visų istorinių paminklų gieda dabarties paukščiai . “ .

Naudota literatūra :

Laikraščiai :
Panevėžio rytas ;
J. V. Čiplytė „Einu gyventi“

Leave a Comment