Paleolitas ir mezolitas

ĮVADAS

Paleolotas ir mezolitas mums yra svarbūs todėl, kad būtent tada į Lietuvą atsikėlė pirmieji gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai. Tai įvyko po paskutiniojo ledyno pasitraukimo. Ledynas pradėjo trauktis apie XIV tūkstantmetį pr. Kr., o galutinai pasitraukė apie XI tūkstantmetį pr. Kr. Būtent tada susidarė sąlygos nuolatos gyventi, nes klimatas žymiai atšilo. Todėl apie XI tūkstantmetį pr. Kr. į Lietuvos teritoriją atsikraustė pirmieji žmonės – nuolatiniai gyventojai. Vidutinė metinė temperatūra buvo tik 60C žemesnės už dabartines, buvo paplitęs retas miškas, tačiau ima daugėti pušų. Vasaros buuvo drėgnos ir gana šiltos, vidutinė liepos mėn. temperatūra turėjusi būti apie 11 –120C. Vėliau klimatas truputį atšalo, bet žmonės gyventi pasiliko.

Trys vėlyvojo palelito kultūros – Svidrų, Arensburgo ir Liungbiu – Bromės padėjo pagrindus mezolito kultūroms, iš kurių išaugo ankstyvosios baltų kultūros. Taigi, ir paleolito, ir mezolito kultūros mums yra labai svarbios, nes ant jų formavosi baltai.

Archeologija Lietuvoje remiasi trimis mokslininkais, kurie tyrinėja šio laikmečio kultūras. Tai R.Rimantienė, A.Girininkas ir M.Gimbutienė. Jie yra plačiausiai aprašę šias kultūras. M.Gimbutienė knygoje “Baltai priešistoriniais laikais” apžvelgia baaltų etnogenezės ir mezolito bei nelito kultūras. A.Girininkas knygoje “Baltų kultūros ištakos”, kaip ir M.Gimbutienė, apžvelgia mezolito ir vėlesnių laikotarpių kultūras, daugiausiai dėmesio skirdamas Narvos kultūrai. R.Rimantienė knygoje “Akmens amžius Lietuvoje” pateikia daug platesnį vėlyvojo paleolito kultūrų vaizdą, neužmiršdama ir me

ezolito kultūrų.

Išstudijavus šiuos tris veikalus, susidaro daug aiškesnis vaizdas apie pirmąsias Lietuvos kultūras, jų kilmę, raidą, tarpusavio santykius ir kontaktus bei kultūrinį palikimą vėlesnėms kultūroms.

I.Paleolitas

1.Liungbiu-Bromės ir Arensburgo kultūros

Kilmė

Visi aptikti šių kultūrų radiniai yra ant aukštųjų upių terasų. Stovyklos nedidelės ir trumpalaikės, todėl kultūrinis sluoksnis neišlieka. Šių kultūrų radinių kartu su hibridiniais žinoma iš 40 Lietuvos vietovių. Didžiausia buvo Vilniaus stovykla, susidedanti iš 6 aikštelių – sankaupų. Kitos dažniausiai buvo tik vieno mažo lizdelio. Pavienių radinių pasitaikė ir ilgai gyventose kitų kultūrų stovyklose. Tai reiškia, kad šios kultūros turėjo kontaktų su kitomis kultūromis. Įvairių laikotarpių radiniai susimaišę, tačiau patys ankstyviausi skiriasi savo tipais ir apdirbimu.

“Pačių Bromės-Liungbiu ir Arensburgo kultūrų kilmė neaiški, nors pastebima genetinių ryšių su Madleno IV tarpsnio kultūromis. Manoma, kad pasitraukus Haamburgo kultūros žmonėms, aleriode atėję visai naujų kultūrų gyvntojų, kurių kultūrų centras buvo dabar nusmegusioje Šiaurės jūros pakrantėje. ”1 Taigi galima manyti, jog žmonės į Lietuvą atėjo iš Vidurio Europos. Kita iškelta hipotezė, kad į Lietuvą žmonės atėjo iš pietvakarių Europos, nes ir ten randama kultūrinių panašumų.

Inventorius

Labai svarbus šios kultūros požymis yra yra skaldytiniai. Būdingiausi yra vienagaliai piramidiniai arba laivelio pavidalo skaldytiniai. Tačiau tai nėra vienintelė forma. Net tokiose etaloninėse stovyklose kaip Bromės ar Bru pasitaiko dvigalių ar kitokios formos titnago dirbinių. Ruošiniai bū

ūdavo nuskeliami titnaginiu skeltuku.

Strėlių antgaliai gana įvairūs. Juos galima sugrupuoti į keturias grupes, tarp kurių bus ir pereinamų formų.

Gremžtukai paprastai yra platūs ir gana trumpi. Pailginiais yra laikomi tie, kurių plotis mažesnis už ilgį. Tačiau būdingiausi yra vienodo ilgio ir pločio.

Rėžtukai šiose stovyklose – gana dažnas radinys, jų beveik tiek pat kiek ir gremžtukų. Pagrindinis yra kampinio rėžtuko tipas – rėžiamoji briauna būna stačiajame kampe, kai kada dviejuose ar net trijuose kampuose. Retušuota briauna būna ir įstriža. Antrasis tipas yra vidurinis rėžtukas, kurio rėžiamoji briauna padaroma vien nuskėlimais, be retušo. Šitaip formuojami kampinių bei šoninių rėžtukų ašmenys. Pasitaiko įvairių tipų kombinacijų viename dirbinyje. Kombinuoti įrankiai yra tokie, kurių viename gale yra gremžtukų ašmenys o kitame – rėžtuko briauna.

Kitų dirbinių tipų beveik nėra, tik retkarčiais pasitaiko truputį paretušuotų skelčių, turbūt, kokiam nors atsitiktiniam darbui. Peilių paleolito stovyklose nėra, pasitaiko nebent paretušuotų skelčių. Dažniau aptinkama grandukų – stovų, netaisiklingų nuoskalų su statmenai išretušuota įgauba.

Apie kaulo ir rago dirbinius pasakytina tai, kad viename komplekse su titnago dirbiniais jų nerasta. Be to, daug dirbinių tipų, pritaikytų prie natūralios kaulo ar rago formos, išlieka npaprastai ilgai ir būna labai plačiai paplitę. Pagal medžiagą (šiaurės elnio ragą) ir radimo aplinkybes paleolitui galima skirti tik keletą dirbinių tipų. Panašių dirbinių aptinkama Kaliningrado sr
rityje ir šiaurės rytinėje Lenkijoje – Mozūrų ežerų srityje. Šos vietovės yra gana netoli nuo Lietuvos, todėl tokių dirbinių gali pasitaikyti ir pas mus, tačiau kol kas nieko panašaus nesurasta. Vienas toks dirbinys rastas ant Kaliningrado ir Lietuvos sienos. Tai Liungbiu tipo kaplys iš šiaurės elnio rago, tačiau kaup jau minėjau Lietuvoje tokių dirbinių nerasta.

Antrasis vėlyvajam paleolitui būdingas dirbinio tipas yra žeberklas su stambiomis lenktomis užbarzdomis, kurių viena atsukta į viršų. Tačiau jų rasta ne Lietuvoje, o Š.Lenkijoje. Kaliningrado srityje surasta durklų ar peikenų, iš kurių vienas iš tauro kaulo nulyginta sąnarine galvute – pasitaikė visai prie pat Lietuvos sienos, tačiau vis gi ne Lietuvoje. Toje pačioje Kaliningrado srityje pasitaikė ir pjaustytų elnių ragų.

Bromės tipo paminklai paplitę V.Pabaltijyje, o ypač daug jų yra tarp Elbės ir Hafelio upių. Tačiau viena grupė paminklų yra ir P.Lietuvoje. ”Paminklų gali būti tarp Nemuno ir Oderio žemupių, kur jie slūgso po vėlyvojo driaso ar dar vėlesnėmis nuosėdomis, nors vargu ar galima tikėtis, kad toks didelis plotas būtų ištisai apgyvendintas”2. Gal būt tuo metu, kai pietuose gyveno Bromės kultūros žmonės, šiaurėje buvo paplitusi Arensburgo kultūra. Apskritai įvairių vietų kultūros labai skiriasi. Tas skirtumas tikriuasiai bus atsiradęs bendraujant su kitų vietinių kultūrų gyventojais. Tai rodo, kad visa stovyklas paliko ne
e atsitiktiniai atklydėliai iš kitų kraštų, bet nuolatos įsikūrusios bendruomenės.

Arensburgo kultūros paplitimas kiek skiriasi. Ši kultūra Lietuvoje gyvavo tik pietuose. Prūsiškose žemėse kultūra užėmė Kaliningrado srities žemes. Bromės ir Arensburgo kultūros yra susiję, nes manoma, kad būtent iš Bromės kultūros išaugo Arensburgo kultūra. Šios abi kultūros galėjo kurį laiką gyvuoti kartu, vadinasi buvo galimi ir betarpiški kontaktai dar gyvuojant Bromės kultūrai. Apskritai tiek Lietuvą, tiek visą Šiaurės Europą pasiekė tik pačios vėlyviausios Pabaltijo Madleno kultūrų atmainos.

2.Svidrų kultūra

Kilmė

Ji plito iš Vyslos Vidurupio baseino į Nemuno, Pripetės bei Dnepro baseinus. Pietų Lietuvoje pėdsakų išliko net iki neolito pradžios. Šiai kultūrai būdingi ilgi, karklo ar lauro lapo pavidalo strėlių antgaliai bei siauri ir ilgi rėžtukai ir gremžtukai. Yra iškelta nemažai kilmės hipotezių. Autoriai ją kildina vos ne iš visos Centrinės ir Šiaurės Europos. “R.Šildas ją kildina iš senosios Bromės kultūros, kuri vėliau peraugo į Arensburgo kultūrą”3. Tačiau šią hipotezę iš dalies paneigia antgalių tipai ir skaldytiniai, kurie būdingi ne šiaurės, o Vakarų Europai. Pati kultūra atėjo iš pietvakarių, o Lietuva įeina į pagrindinį Svidrų kultūros paplitimo plotą. Stovyklų rasta prie Merkio upės. Nemuno vidurupyje apie Kauną ir vienoje kitoje vietoje prie Neries. Tarp Vyslos ir Lietuvos yra tuščių vietų. Tai tikriausiai atspindi realią padėtį – greičiausiai ten klajojo Arensburgo kultūros medžiotojai, palikę liungbiu tipo kaplių ir kitokių rago ir kaulo dirbinių.

Inventorius

Kultūrai būdingi strėlių antgaliai padaryti iš iš siaurų ir ilgų skelčių, kurių ilgis daugiau nei tris kartus didesnis už plotį. Ypač būdingas paleolito pabaigos požymis yra ilgas pakraštinis gerosios pusės retušas.
Ietigaliai – retai pasitaikantis, bet būdingas dirbinių tipas. Jie būna padaryti iš plačių skelčių, iki 9 cm. ilgio ir pappastai nedaug retušuoti
Gremžtukai dažniausiai siauri ir pailgi. Tačiau pasitaikė ir trumpų, kurių ilgi mažesnis už plotį. Tai tikriausiai bus Bromės ir Arensburgo kultūrų palikimas.
Daugumą rago ir kaulo dirbinių tipų Svidrų kultūros žmonės perėmė iš Bromės ir Arensburgo kultūrų. Pačiai Svidrų kultūrai galima priskirti tik irklo ir šeivos pavidalo ietigalius. Vadinasi Svidrų kultūra turėjo betarpiškų kontaktų su Madleno kultūromis, nes perėmė daugumą rago ir kaulo dirbinių tipų.

II.Mezolitas

Mezoliats Lietuvoje prasideda apie 8000 m. pr. Kr. Rytų ir Pietų Pabaltijo mezolitui datuojami paminklai skirtini Maglemozės kultūros ciklui. Ryškiausi Maglemozės kultūros ciklo bruožai pastebimi kaulo ir rago bei titnago tipuose, jų paplitime. Šios kultūros dirbinių tipai aptinkami Kundos ir mezolitonės Nemuno kultūrų paminkluose.

1.Kundos kultūra

Paplitimas ir kilmė

Patys ankstyviausi kundos kultūros paminklai datuojami preborealio pabaiga. Lietuvo vienas iš dižiausių šios kultūros židinių yra Pakretuonės IV gyvenvietė. Ankstyvojo mezolito stovyklavietėse yra daug kaulo ir rago dirbinių, tapačių Maglemozės kultūros dirbiniams: kūginių strėlių antgalių, vienašonių žeberklų su erelio snapo užbarzdomis ir išpjovimu pagrinde, skirtu pririšimui, durklų, kaltų ir kitų buityje reikalingų įrankių. Tapatus Kundos stovyklų inventorius ir vėlesniu borealio laikotarpiu. Titnaginiai dirbiniai buvo gaminami ne tik iš vietinės, bet ir iš atvežtinės medžiagos, o tai reikštų galimus kontaktus su kitų kultūrų žmonėmis. Panaši materialinės kultūros raida pastebima ir vėlyvojo mezolito laikotarpiu. “Tai atsispindi ne tik rago ir kaulo dirbinių kompleksuose, bet titnaginių mikrolitinių dirbinių perimamume.”4 Šis procesas būdingas ir Lietuvoje, nes Lietuvos teritorija įėjo Kundos kultūros zoną. Užnemunėje, Šiaurės ir vakarų Lietuvoje aptikti pavieniai rago ir kaulo dirbinių tipai yra tapatūs Maglemozės ir Kundos kultūroms, todėl galima teigti, kad šių kultūrų žmonės buvo užklydę ir į šias vietas. “Mezolitinę Kundos kultūrą reiktų vertinti kaip vėlyvojo paleolito Madleno ir Svidrų kultūrų raidos etapą.”5 Reiškia paleolitinės kultūros nenunyko, o Kundos kultūra kilo būtent pasikeitus paleolito kultūroms, t.y. pasiekus kitą raidos etapą. Paleolito kultūros padėjo pagrindą mezolitinėms kultūros Lietuvoje.

Inventorius

Didelė dalis inventoriaus kartojasi iš Madleno ir Svidrų kultūrų, tačiau yra ir šiai kultūrai būdingų dirbinių.

Titnago dirbinių mažai, nes vietinis titnagas buvo prastos kokybės ir iš jo sunku padaryti gerą dirbinį. Geros kokybės dirbiniai buvo gaminami iš atvežtinės žaliavos. Būdingiausi šios kultūros dirbinių pavyzdžiai yra Pulio tipo antgaliai. Lietuvoje jų buvo rasta Šiaurinėje ir Šiaurės rytų dalyje. Randama ir svidrinių antgalių, kas dar kartą įrodo, kad Svidrų kultūra turėjo didelės įtakos Kundos kultūros susiformavimui. Šiaurės Lietuvos inventorius turi ir mezolitinės Nemuno kultūros įrankių: ovaliniai kirveliai, peiliai, įstatomieji ašmenėliai, kūginiai skaldytiniai. Tai liudija, kad Kundos ir Nemuno kultūros turėjo nemažai kontaktų, ko pasekoje ir atsirado Nemuno kultūros dirbinių Kundos kultūroje.
Kaulo ir rago dirbinių tipai nėra labai įvairūs. Juos galima suskirstyti į keletą grupių:
– žeberklai su užbarzdomis ir įkarpomis. Užbarzdos ir įkarpos yra labai skirtingo dydžio;
– ietigaliai žinomi trejopi: apvalūs arba šeivos pavidalo, tribriauniai ir su titnago ašmenėliais;
– peikenos sudaro didelę dalį radinių. Jos paprastai padarytos iš stambių žvėrių pėdos kaulų;
– raginiai kirveliai randami daugiausiai su skyle kotui. Jų negalima atskirti nuo ankstyvojo neolito radinių, nes ir vienų, ir kitų skylė ne išpjauta, o išgręžta;
– kitų tipų įrankių beveik nėra. Rastos tik kirvelių įtvaros, kaltelis ir durklas.
Taigi mezolitinė Kundos kultūra daug ką paveldėjo iš Madleno ir Svidrų kultūrų, dalį įrankių patobulindama, dalį palikdama beveik nepakitusius.

2.Mezolitinė Nemuno kultūra

Kilmė

Kilmė labai sudėtinga, bet aiški. Iš įrankių matyti, kad didelė dalis įrankių yra episvidrinė, paveldėta iš vėlyvojo paleolito kultūrų. Antrasis komponentas – šiaurietiškos, Maglemozės tipo kultūros plačiaja prasme, kilmės prasme. Šis komponentas pasiekė Lietuvą iš Arensburgo kultūros, tad vėl gi iš vėlyvojo paleolito. Žinoma yra ir savitų dirbinių, tačiau pagrindą padėjo Svidrų ir Arensburgo kultūros.

Inventorius

Skaldytiniai aiškiai skiriasi nuo paleolitinių. Dvigalių aptinkama tik kaip ovalinių kirvelių ruošinių. Apskritai visi dirbiniai labai susmulkėjo.
Strėlių antgaliai labai įvairūs. Iki pat neolito išsilaikė episvidriniai, o tai dar vienas įrodymas, kad Nemuno kultūrai didelį vaidmenį turėjo Svidrų kultūra. Tačiau yra ir skirtumų: dažniausiai būna padaryti iš iš labai tiesių skelčių, lygiagrečiomis briaunomis, viršūnė iš abiejų pusių staigiai susiaurinta, nukreipta į vieną pusę, įtvara iš blogosios pusės dažnai paretušuota plokščiu retušu. Taigi antgaliai yra daug sudėtingesni ir tobulesni, nors ir gana masyvūs. Randama ir labai smulkių antgaliukų. Tai jau savitas kultūros bruožas labai mažai paveiktas Svidrų kultūros. Pagrindinis antgalių tipas yra lancetai. Jie dažniausiai daromi iš nedidelių skelčių, būna gana taisiklingos geometrinės formos, o smaigalio kampas mažesnis nei 400.
Vienas būdingiausių Nemuno kultūros komponentų yra ietigalių ašmenėliai. Tai mažos, vos keleto milimetrų pločio taisiklingos skeltelės. Tokie maži smaigaliai dedami į kaulinius ietigalius. Tai labai palengvina įrankį, jį padarant daug našesnį.
Nemuno kultūroje atsiranda ir peiliai, kurie irgi galėjo būti įtvirtinami kaip ir kaulinių ar medinių įrankių ašmenys.
Gremžtukai sudaro didžiąją inventoriaus dalį. Ankstyvosiose stovyklose jie yra stambūs, pailgi, o vėliau atsiranda daug smulkesni.
Labai svarbus nemuno kultūros komponentas yra stambūs titnago dirbiniai: kirveliai, pleištai, skeltukai. Jie turi, nors ir nedidelių, sąsajų su paleolitinėmis kultūromis.
Nemuno kultūra Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Kundos kultūra, kas paaiškina Nemuno kultūros dirbinių atsiradimą Kundos kultūroje. Lietuvoje Nemuno kultūra buvo užėmusi visą pietinę ir dalį centrinės Lietuvos. Iš baltiškų žemių į jos plotą patenka nemaža dalis etninių prūsų žemių, t.y. beveik visa dabartinė Kaliningrado sritis. Ši kultūra buvo išsidėsčiusi abipus Nemuno ir priėjo Neries upę.

IŠVADOS

1.Bromės kultūrą į Lietuvą atnešė Hamburgo kultūros medžiotojai.

2.Pabaltijo Madleno grupė apima Bromės, Arensburgo ir Svidrų kultūras.

3.Kaulo ir rago dirbinius Svidrų kultūros gyventojai perėmė iš Bromės ir Arensburgo kultūrų, o pačiai Svidrų kultūrai būdingi įrankiai nepaplitę minėtose kultūrose.

4.Mezolitinė Nemuno kultūra yra kilusi iš vėlyvojo paleolito Svidrų kultūros.

5. Kundos kultūros kilmė yra sudėtinga ir sunkiai paaiškinama.

6. Lietuvos mezolitinės kultūros formavosi ant paleolotinių kultūrų pagrindo.
7. Gana daug mezolito įrankių išliko iki neolito pradžios, todėl mezolitinės Kundos ir Nemuno kultūros buvo pavadintos neolitinėmis Narvos ir Nemuno kultūromis.

Leave a Comment