9000 m. pr. Kr. – pasirodo pirmieji žemdirbiai.3500 m. pr. Kr. – atsiranda miestai-valstybės.2800 m. pr. Kr. – idiograminis raštas, Lugalio titulas.28a. pr. Kr. vidurys – Aga nukariauja visą teritoriją.26-25a. pr. Kr. – Uras tampa centru.24a. pr. Kr. – politinis nuosmūkis.2300 m. pr. Kr. – SARGONAS suvienija Mesopotamiją.1800 m. pr. Kr. – HAMURABIS suvienija Mesopotamiją.1800 – 1600 m. pr. Kr. – pirmoji Babilonijos karalystė.
ŠUMERŲ CIVILIZACIJA
Daugelį dalykų šumerai sukūrė pirmieji. Tai irigacinės sistemos, raštas, pastatai iš plytų, ratas, burės, matematiniai laimėjimai, mokyklos.
Raštas
Civilizacija trumpą laiką išlaikė originalumą. Vėliau įsiveržė semitų-akadų ir amorėjų gentys ir kultūrą pakeitė. Raštas perėjo 2 stadijas: piktogramos (ženklai, simboliai); idiogramos (skiemeninis raštas) įsigali nuo 28a. Vėliau ši sistema perimama Akadų civilizacijos, o per ją patenka į Babiloniją, Asiriją, Persiją ir Hetitų imperiją.
Gamtinės sąlygos
Civilizacija kūrėsi palankiomis sąlygomis ir labiausiai išsiplėtojo Tigro ir Eufrato upių žemupyje. Iki mūsų dienų įvyko didžiuliai gamtiniai pokyčiai. Mesopotamijos kraštovaizdis yra plokščias, todėl Tigras ir Eufratas pasislinko. Derlingų žemių buvo daug mažiau. Persijos įlanka pasislinko į pietus. Didžiausi miestai buvo pačioje Persijos įlankos pakrantėje. Potvynio metu Tigras ir Eufratas išsiliedavo labai netolygiai ir nepastoviai. Išnaudojama buvo tik Eufrato upė. Tik nuo 24a. pradėtos statyti Tigro irigacinės sistemos. Būtent tada, kai Akadai Šumere sukuria centralizuotą valstybę.
GAMTINĖS SĄLYGOS EGIPTAS MESOPOTAMIJA1.Potvynio laikas Liepos- spalio mėnuo Balandžio-birželio mėnuo2.Klimato sąlygos Pusiau subtropinis Kontinentinis arba žemyninis3.Vandens tūrio padidėjimas 4 kartai 8 kartai4.Potvynio pakitimo tempai Laipsniškas, tolygus Staigus, netikėtas5.Upių vandens šaltiniai Rytų Afrikos ir Etiopijos ežerai Armėnijos kalnų sniegynai6.Slėnio reljefas Nuožulnus Lygus, plokščias7.Geologinė dirvožemio sudėtis Klintis ir smiltainis Mergelis su druska ir gipsu
8.Derlingojo dumblo kiekis 100000 m3 vandens 170 m3 755 m39.Drėkinimo pobūdis Sezoninis potvynio ir atoslūgio metu Visus metus10.Irigacinės sistemos poveikis dirvožemiui ir kanalams Dirvožemio išplovimas ir nežymus kanalų dumblėjimas Didelis dirvožemio druskingumas, didelis kanalų dumblėjimas11.Sodinimo laikas Žiema Ruduo 12.Derliaus nuėmimas Pavasario pabaiga- vasaros pradžia Pavasaris 13.Atoslūgis Žiema VasaraŠumerų kilmė
Ši problema tiriama nuo pat XX a. pradžios. Ar jie buvo vietiniai ar atvykėliai? Vieni teigė, kad šumerai yra autachtonai. Pirmasis tuo suabejojo Efraimas Špaizeris. Jų tėvynės reikėtų ieškoti netoli nuo Mesopotamijos. Prancūzas Šarlis Otenas teigia, kad šumerų tėvynė yra Kaukazas, nes kapai ir įkapės sutampa. Jį parėmė Verneris Christianas, kuris aiškino tą patį remdamasis kalbos duomenimis. Tačiau vėliau jis atsisakė šios hipotezės ir akcentavo Šumerų ir Indijos kultūrų laivų technikos panašumus. S.Krameris teigia, jog rementis šumerų mitologija (Gilgamešo epu), protėvynė galėtų būti Dilmuno šalis (šumerų rojus). Tačiau apie tos šalies vietą duomenų yra labai mažai. Mituose teigiama, kad Dilmuno šalis yra ten, kur teka saulė. Todėl ta vietovė turėtų būti pietų ar pietryčių pusėje. Ten teka daug upių ir yra daug kalnų. Todėl Dilmunas yra Irano pietinėje dalyje, šalia Zagros kalnyno. Dabar bandoma įrodyti, kad irigacinė sistema atsirado būtent Zagros kalnyne. Jeigu taip, tai Kramerio teorija yra teisinga.
Ankstyvųjų valstybinių darinių formavimasis
Šumerų rašto šaltiniai leidžia daryti prilaidą, kad užuomazgos kilo 4 tūkstantmečio pradžioje. Urukas buvo seniausias miestas-valstybė. Išvada padaryta remiantis mitologija. Pirmasis ją iškėlė Torgeiras Jakobsenas. Pagal Gilgamešo epą jis atrado duomenų aptariančių Uruko miesto politinę situaciją ir santykius su kaimynais. Valdovas buvo tituluojamas “enu” arba “ensi”. Kitur valdovo titulai galėjo skirtis. Be politinių jis ėjo ir vyriausiojo dvasininko funkcijas. Uruko atveju jis buvo deivės Inanos vyriausias žinys. Tai savotiška religinė valdžia. Enas buvo renkamas tautos susirinkime, kuriame galėjo dalyvauti visi laisvieji miesto gyventojai. Didelę įtaką turėjo išminčių taryba, kuri taip pat buvo renkama. Sprendžiant karo klausimua ši taryba turėjo didelę įtaką. Tuo tarpu socialiniais klausimais – daug mažesnę. Urukas ir Lagašas buvo du konkuruojantys miestai. Gilgamešo epe minimas nesutarimas tarp liaudies ir seniūnų tarybos.
Šioje politinėje struktūroje apie 28a. iškyla naujas titulas Lugalis. 28a. viduryje Kišo valdovas Aga sugeba pajungti Uruką, Ūrą, Lagašą ir dvasinį centrą Nipūro miestą. Šie miestai moka duoklę ir dalyvauja karinėse operacijose. Taigi, valdžia tapo centralizuota. Uruko ir kitų miestų valdovai liko enais. Uras 26-25a. tampa centru. Tai liudija Leonardo Vulio kasinėjimai ir karalių kapai. 24a. pergyvenamas politinis nuosmūkis. Uruiminginui pavyksta užkariauti visą teritoriją, tačiau po 5 metų Lagašą nugali Umos miesto valdovas Lugalzagizis. Su šiuo valdovu baigiasi grynosios Šumerų civilizacijos laikotarpis. 24a. viduryje į Mesopotamiją įsiveržia akadų gentys ir įkuria Šumerų-Akadų civilizaciją. Ją valdė Sargonas ir jo dinastija.Šumerų ūkis
Ekonomininis gyvenimo pagrindas buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Tai susiję su potvyniais. Dėka šių verslų gyventojų skaičius padidėjo 3 kartus. Viename mieste gyvendavo nuo 5000 iki 10000 gyventojų. Nuo 3000 metų gyventojų skaičius išauga iki 25000-30000 . Gamtinių sąlygų specifika lėmė ir ūkininkavimo metodus. V. dalyje vyravo gyvulininkystė, o R. dalyje – žemdirbystė. V. Eufrato krante buvo daugiau pievų ir stepių. Galvijai: trumparagiai ir ilgaragiai jaučiai (dėl mėsos, pieno, pagalbiniai ž.ū. garbuose), smulkieji raguočiai: avys, ožkos, antilipės. Antilopės – krovinių nešimui, vežimų traukimui. Avys ir ožkos – maitui. Darbinis gyvulys buvo asilas. Ūkininkavimo metodai nebuvo tobuli, įrankiai labai mažai kito. Vyravo mediniai kauptukai, arklai. Arklas buvo netobulas ir įtakos derliui neturėjo. 3tūkst. viduryje įsigali bronziniai įrankiai. Pjautuvai buvo pirmieji bronziniai įrankiai. Šalia medinių vyravo ir moliniai irankiai: degti kauptukai ir pjautuvai. Kūlimas: javai guldomi aikštelėje ir ten suvaromi galvijai. Tai buvo primytivu. Paskui grūdai atskiriami ir pilami į talpyklas. Jeigu derlius buvo ypač geras, tai buvo statomi angarai. O šiaip grūdus laikydavo moliniuose ąsočiuose. Iš grūdų buvo kepama duona ir gaminamas alus. Kviečiai auginti daug rečiau (reikėjo daugiau rūpesčio ir žemės įdirbimo), nors kaina buvo kelis kartus didesnė. Dar verstasi daržininkyste ir sodininkyste. Išaiškėjo, kad žodžiai “daržas”, “sodas”, “pieva” yra šumeriškos kilmės. Jie ta pačia forma atkartojami babiloniečių, akadų ir amoriečių rašto šaltiniuose. Šumerų mitai rodo, kad sodininkystė jiems buvo svarbi. Datulės buvo viena svarbiausių sodo kultūrų. Žinota apie 15 datulių rūšių.
Amatai. 1 vieta keramikai ir molio dirbinių gamybai. Molis keisdavo akmenį, medį, geležį. Šalia keramikos svarbus buvo ir pynimo amatas. Tai parodo santykį su gamta ir žaliavomis. Lenkų istorikė J.Zablocka teigė, kad reikia išskirti dvi žemės priklausomybės formas: valstybinę ir asmeninę. Bendruomenės narys nuomodavo žemę iš valstybės. Kaip ir Egipte žemė buvo vadinama “namais”. “Didieji namai” lugalio ar eno žemė, o “mažieji namai”- bendruomenės žemė. Pastarųjų pareigos buvo aprūpinti šeimą ir sumokėti mokesčius natūra. “Didžiųjų namų” – rūmų išlaikymas ir aukojimo dievams užtikrinimas. Iš pradžių mokesčiai buvo mokami savanoriškai. Tačiau susikūrus valstybėms jie tapo privalomi, bet griežtos normos nebuvo. Dydį nustatydavo miestai ar šventyklos. Rinkdavo specialiai paskirti žmonės. Kilo nepasitenkinimas, kuris labiausiai pasireiškė 24a. Lagašo mieste prasidėjo mokesčių reforma. Ją pradėjo Uruinimgima. Be mokesčių bendruomenės nariai turėjo ir kitų pareigų. Būta kolektyvinių įsipareigojimų: statant irigacines sistemas, kelius, gynybinius statinius, šventyklas, dalyvaujant kariniuose žygiuose. Šumerų civilizacija nebuvo vergovinė. Vergų darbas pradėtas naudoti tik 22a., III Uro dinastijos laikais. Prieš tai vergai buvo aukojami dievams. Tik išimtiniais atvejais (dėl išprusimo ir panašiai) vergas būdavo paliekamas gyvas. Istorikai pripažysta, kad prekybiniai santykiai buvo plačiai išplėtoti. Dirbinių randama net Harapos civilizacijoje (Indija). Egzistavo vietinė rinka. Iki šiol nerasta nei vienos turgaus aikštės. Spėjama, kad jei turgūs ir egzistavo, tai buvo trumpalaikiai ir sezoniniai (nuėmus derlių vasaros laiku). Krameris spėja, kad turgūs vyko ir religinių švenčių metu. Kad rinka buvo silpna įrodo tai, kad šumerų rašto pamikluose žodžio “pirklys” nerasta. “TAMKAR”- labai specifinis pirklys ( valstybės pareigūnas, kuris rūpindavosi valdovo ar šventyklų žaliavomis, maisto produktų pertekliaus realizavimu, žaliavų pirkimu). Smulkiųjų pirklių (individualistų) nebuvo.Religiniai vaizdiniai
Pasaulėjautoje pagrindiniais visatos elementais buvo dangus, žemė, vėjas ir vanduo. Dangus ir žemė – pagrindiniai. An – dangus. Ki – žemė. Lilis – vėjas. En – vanduo. Žemė suvokiama kaip plokščias diskas, o dangus – kaip tuščias eteris, besiriamentis į tvirtą pagrindą. Krameris teigia, kad “tvirtas pagrindas” yra iš alavo. Tarp An ir Ki veikė trečia jėga – Lilis. Jo bruožas buvo gebėjimas nuolat keistis, užpildyti ertmę. Mėnulis ir žvaigždės atsirado jo veikiamos. Pagrindas yra dangus, iš jo viskas kildinama. Kakuriuose mituose veikia ir vanduo. Būtent iš okeano kildinami An ir Ki. Iš jų gimsta Lilis ir sukuria dangaus kūnus. Kiekvieną iš šių elementų globojo atskiri dievai. Išskiriami kuriantieji ir nekuriantieji dievai. Kuriantieji: dangaus dievas Anus, žemės deivė Ki, okeano dievas Enkis, vėjo dievas Enlilis. Nekuriančiųjų priskaičiuojama iki poros tūkstančių, tarp kurių buvo it įtakingų dievų. Šumerų religija nebuvo statiška ir nuėjo ilgą raidos kelią. Iš pradžių vadovavo Anus, bet jau 26a. vadovauja Enlilis. Apie tai užsimena rašytiniai šaltiniai. Pagal mitologiją Enlilis nusprendžia pasiųsti tvaną, bet vandens dievas Enkis perspėja UNTAPIŠTĮ ir jis išgyvena tvaną. Iš jo kyla visa žmonija.
Sargono Akadiečio imperijos susikūrimas
Pats akadų genčių įsigalėjimas yra pakankamai miglotas dalykas. Aiškinama, jog apie 2250 m. į Mesopotamiją įsiveržė akadų gentys iš Arabijos dykumų ir ją nukariauja. Jau 27a. akadų gentys įsitvirtino šiauriniame regione. Jie prekiauja su šumerais ir įsijungia į jų civilizaciją. Tačiau 24a. Šumerų civilizaciją ištinka socialinė krizė. Tuo pat metu puola akadai ir draskoma vidinių nesutarimų civilizacija neatsilaiko. Akadams vadovavo Sargonas. Ilga laiką buvo abejojama Sargono egzistavimu. Leonardas Kingas nesusilaukė malonės už tai, kad įrodinėjo Sargono buvimą. Krameris įrodė, kad sargonas egzistavo. Remdamasis mitais jis pasakoja, kad Sargono istorija kaip Mozės. Jį išgelbėjo sodininkas Aka ir išmokė amato. Toliau apsiribojama tokiu teiginiu, kad Sargonas tapo deivės Ištar globotiniu ir Akado valdovu.
J. Zablockos teigimu, privalu remtis mitologine medžiaga, kurią papildo naujai rasti šaltiniai. 24a. I-oje pusėje Sargonas atvyksta į Kišo miestą, kur tampa valdovo sodininku, o vėliau ir patarėju. Maždaug 2355m. perversmo keliu nuverčia šumerų kilmės valdovą ir užima sostą. Kišas tampa akadų karine baze. Miestas įtvirtinamas, o 2350m. puola Uruką ir Lagašą. Sargono legenda smarkiai įsitvirtina vėlesnėse kartose. Šis mitas buvo perimtas žydų. Susiskaldžiusi šumerų visuomenė negalėjo pateikti jokių kontrargumentų. Lugalzagizio valdžia apsiribojo mieste. Išliko ir negausūs ekonominiai ištekliai, nes valdovui nebuvo mokamos duoklės. Akadų pagrindinis ginklas buvo lankai ir strėlės. Taip pat jie lenkė ir karių skaičiumi. Sargono kariuomenėje buvo 5000 karių. Sargonas pirmasis įvedė posakį “karyba išlaiko pati save”. Akadai Šumerą nukariavo per metus. Po Lugalzagizio pralaimėjimo akadai nesustoja, o surengia karo žygį į Amorėjos, Mario ir Subartu karalystes, kurios buvo Tarpupio aukštupyje. Dar rengti žygiai į Kedro mišką (Siriją), Sidabrinius kalnus (Armėnijos kalnyną). 2325m. Sargonas surengia žygį į Elamą (iki Zagros kalnyno). Elamitai jau seniai puldinėjo Šumerą (28 ir 26a.), taip pat ir Sagono valstybę. Tačiau Sargonas užkariavo tik vakarinę dalį. Yra apskaičiuota, jog per 25-30m. Sargonas surengė 35 karo žygius. Jis pirmasis sukūrė pasaulinę imperiją. Pasirodo, kad nepaisant Sargono užkariavimų Pietų Mesopotamijoje išlieka miestai-valstybės, o kartu išlieka ir enai. Lagaše tas valdovas net nepasikeičia. Kai kuriais atvejais labiausiai pasipriešnę enai nušalinami, o vietoj jų valdo tie patys šumerai. Jie prisiekia Sargonui ir tuo akadų valdžia apsiriboja. P. Mesopotamijoje kyla sukilimai ir valdovo pareiga tampa vidinės tvarkos išlaikymas. Sargono įpėdiniai visai nutraukia karo žygius, o apsiriboja tik vidinės tvarkos išlaikymu. Centrinės valdžios pagalbininke tampa kariuomenė, kuri išdėstoma tolygiai. Nors akadai palieka administracinį valdymą šumerams, tačiau represijų aparatas lieka okupantų rankose. Kita aplinkybė skatinusi vienytis buvo religinė. Sargono duktė padeda įsitvirtinti deivės Inanos kultui. Pati duktė tampa deive Ištar. Keičiasi deivės funkcijos: ji tampa karo deive ir valstybės valdžios globėja, bet kartu išlieka ir meilės deive. Ji iškyla aukščiau už kitus dievus. Taigi Sargonas vienija užkariautas žemes religiniu pagrindu.Pirmoji pasaulio istorijoje taikos sutartis
Ją sudarė Naramsenas (2291-2255m. pr. Kr.). jam valdant akadai atnaujina karo žygius ir atstato savo valdžią Subartu. Taikos sutartis buvo sudaryta tarp Akadų imperijos ir Elano karalystės. Neramsinas sudaro taikos sutartį su Chita. Hinso nuomone Neramsinui pripažystamas Elano sostas, tačiau Chita laiko save nepriklausomu valdovu. Neramsinas ėjo į kompromisą su Elanu, nes Akadą