Pagonys

Prieš nagrinėjant šią temą, buvo naudotasi nurodyta literatūra, ją pateikiame darbo pabaigoje. Analizuojant šią temą didelį dėmesį skyrėme pagoniškajai religijai. Pateikėme įvairių senovės tyrinėtojų ir metraštininkų užrašymus apie pagoniškąją religiją. Minėjome, įvairias pagonybės dievybes, jų garbinimo būdus. Aptarėme ir kryžių, kaip simbolių vaidmenį pagoniškoje kultūroje. Peršasi išvada, kad pagonybė labai įdomus ir mažai tyrinėtas Lietuvos istorijos aspektas. Būtent nuo šios religijos mes galime pradėti analizuoti ir suprasti tolimesnę Lietuvos kultūros istorijos raidą. Pagonybė tarsi padėjo pamatus, savitai lietuviškajai kultūrai.
Religija. Pagrindinis seeniausios lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Senovės lietuviai garbino augalus, gyvūnus, medžius, gamtos reiškinius. Kad lietuviai turėjo ir pagonybės laikais turėjo vieną aukščiausią Dievą, ir daug kitokių garbinamų būtybių, mini nemažai istorinių šaltinių. Jėzuitų kronikoje ( 1604 m.) minima, kad žmonės šalia dangaus Dievo, turi ir namų Dievus. Kuriems, tam tikru metu jie aukoja įvairias aukas. Pati aukščiausia dievybė buvo laikoma dangaus ir žemės tėvu. Tačiau ilgainiui įvairiose Lietuvos srityse, priskiriami vis skirtingi asmenvardžiai. Aukštaitijoje ir dalyje Žemaitijos bei Mažojoje Liietuvoje prie aukščiausio Dievo buvo pridedamas vardas – Praamžius, Suvalkijoje- Prakūrimas ( Prakorimas), tai reikštų- pradžios davėjas, sukūrėjas. Mažojoje Lietuvoje ir Vakarų Žemaitijoje Ūkoprimas ( Okoprimas) , t.y. pats pirmasis Visatai davęs pradžią. Tačiau vienas iš seniausių lietuviško Dievo vardų yra Praamžius. Jis minimas į

įvairiuose raštuose, sutinkamas tautosakoje. Štai Raseinių bažnyčios rankraščiuose buvo aptiktas raštas, kur rašoma, kad Praamžius buvo garbinamas tuo laiku, kai buvo statoma Vilniaus pilis. Pateikiame trumpą citatą: “ Šaukiame tavo galias Praamžiau Dieve, kuris karaliauji danguose ir žemėje. Pažvelk į mus, užstok ir apgink nuo svetimų piktų karaliūnų”. Matome, kad aukščiausias lietuvių pagonių Dievas, buvo laikomas pasaulio viešpačiu, kuris valdo dangų, žemę ir visas kitas gyvąsias būtybes. Visi jo sprendimai surašyti ant stebuklingo akmens. Tvarkydamas dabartį, jis viską žino apie ateitį ir gali ją nuspėti.

Lietuvių religijoje buvo garbinama Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis. Svarbiausias iš jų buvo Perkūnas. Jis valdė orą, vandenį, derlingumą, žmonių dorovę. Pateikiame ir keliautojo, istoriko, metraštininko S. Grunau teiginius, kuriuos jis užrašė “ Prūsijos kronikoje” ( XVI a.) SSakoma, kad prūsai turėjo šalia aukščiausio Dievo tris dievaičius. Jie visi atvaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio vėliavos. Dar Grunau teigia, kad teutonų ordino vokiečiai užgrobę Žemaitijos pajūrį XII a. rado ąžuolą, kurio kamiene buvo trys uoksai, ten stovėjo mediniai Dievų stabai: Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio ( dar kitaip vadinamo Patoliaus).

Motiejus Strijkovskis pateikia kitokius duomenis apie pagoniškuosius Dievus. Lietuviai, žemaičiai, sembai, latviai ir prūsai turėjo vienodus Dievus. Ukoprimas- žemės, Žvaigždiklis- šviesybės, paliegusių žmonių- Aušlavis, tvenkinių ir ežerų – Atrimpas, upių ir di
idžiųjų vandenų- Patrimpas, laivų- Gardaitis, žolių –Pergrūbė, Pilnitis- duodantis turtus, sniego ir lietaus- Perkūnas, Perūnas, požemių, debesų bei dvasių –Pikuolis. M. Strijkovskis sumini apie penkioliką atskirų dievų būdingų tik lietuviams ir žemaičiams. Žymiausias iš jų -Prakūrimas. Jam aukojamos baltos vištos. Vieną jų dalį valgydavo patys namiškiai, kitą- patys aukotojai, o trečioji dalis sudeginama, kaip auka. Rūgščių patiekalų dievas buvo Rugutis, jam aukota kuoduotus viščiukus. Žemės dievas- žemininkas. Jo garbei senovės lietuviai laikydavo žalčius ir maitindavo juos pienu. Javų deivė- Krūminė Varpų Pradžia. Jų garbei žmonės smulkiai kapodavo žemkuodes vištas. Nes norėjo, kad rugiai būtų tankūs ir neaukšti. Pušaitis- dievas gyvenęs po alyvų medžiu. Jam vakarais aukota duona ir alus, pagonys prašydavo, kad jis savo mažus žmogeliukus – barstukus- siųstų į klojimus javų skalsinti ir dauginti. Barstukams puotos buvo keliamos dukart metuose. Klojime pastatydavo stalą, padėdavo keturis kepalus duonos, virtos ir keptos mėsos, sūrio ir sviesto. Klojimo durys būdavo stipriai uždaromos ir barstukai galėdavo valgyti visus patiekalus. Rytojaus dieną, būdavo žiūrimą kokio maisto barstukai suvalgė daugiau. Jei duonos- augs javai, mėsos- bus geras prieauglis ir pan.

Reikia paminėti ir įdomių dievybių Lados ir Lelos kultą. Šios dievybės artimos graikų ir romėnų dievybėms. M. Strijkovskis rašo, kad lietuviai per Jonines puošdavo medžius ir rinkdavo gy
ydomąsias žoles, šių dievybių garbei. Kitur Lada ir Lela įsitvirtino, kaip paukščių deivės. Atsiradus žemdirbystei jų vaidmuo pasikeitė. Lada ir Lela rūpinosi jaunuolių meile, santuokomis ir vaikų gimimu.

Medžių kultas. Analizuojant pagoniškąją religiją, labai svarbu paminėti kitą aspektą- medžių kultą. Pagonys ypatingai globojo medžius duodančius vaisių. Medžiai keistai nuaugę buvo laikomi šventais, nes turi gydomosios galios. Šiems medžiams buvo meldžiamasi, jiems aukoti austi rankšluosčiai, kaspinai. Šermukšnis, žilvitis ir kadagys buvo garbinami ne tik dėl savo gydomosios galios, bet ir kaip dievybės nukreipiančios nelaimes, piktąsias dvasias.

Akmenys. Lietuviai, kaip ir kitos tautos labai garbino akmenis. Šventųjų akmenų yra išlikusių ir iki šių dienų. Mitinėje tautosakoje, teigiama, kad akmenys atsirado iš pavirtusių jais žmonių ( užkeiktos merginos ir pan.) Lietuviai tikėjo, kad akmenys, kaip ir žmonės kalbasi, liūdi, keliauja iš vienos vietos į kitą. Ypatingai garbinami akmenys turintys neįprastas formas ar akmenys, su įmintomis pėdomis. Pagonys tikėdavo, kad tai laumių ar velnių ženklai. Dar dabar archeologai aptinka akmenų su saulės, mėnulio ir žvaigždžių atvaizdais ar jų simboliais. Ant akmens iškalti kryžiukai, rombai, ratukai – taip pat turėjo savo reikšmę. Įvairūs ornamentai simbolizavo žemę, šilumą ir vandenį. Kai kurie jų turėjo magiškų galių, nukreipiančių blogį ar gėrį. Kad akmenų garbinimas buvo labai svarbus, įrodo ir jų t
tradicijos. Prieš akmenį reikėdavo būtinai nusilenkti, jam aukoti duonos ar linų.

Žvėrys. Pagonybėje be akmenų, medžių garbinimo ypatingą vietą užėmė žvėrys. Kiaulę – laikyta, todėl, kad ji turi magiškų galių ir žemelė greičiau išsipurens. Ožys- vaisingumo simbolis. Gaidys ar višta – stebuklingi paukščiai, jie dažnai aukojami per įvairiausias šventes. Ypatinga pagarba skiriama laumžirgiams, bitėms, skruzdėms ir boružėms. Žalčiai gyveno kiekvienoje troboje. Tikėta, kad ramus ir protingas padaras atneš namams ramybę ir sėkmę.Žaltys požemių valdovas, gyvulių ir šeimos globėjas, turtų saugotojas.

Ugnies kultas. Ugnis laikyta viena iš svarbiausių dievybių. Tai paslaptinga ir dangiška jėga, išreiškianti Dievų galią. Ugnies garbinimą, galima skirti į dvi dalis: 1) ugnies garbinimas prie šventų vietų- dažniausiai ąžuolų, 2) namų židinio ugnies garbinimas. Namų židinio ugnį lietuviai siejo su dievybe Gabija arba Gabjauja. Pagonys ją labai mylėjo ir gerbė. Prie židinio ugnies ( Gabijos) vyko svarbūs šeimai momentai, krikštynų, vestuvių apeigos.

Dailė. Lietuvių dailės istoriją galima pradėti analizuoti nuo akmens amžiaus. Lietuviškoje dailėje gausu simbolizmo. Specialūs ornamentai, gyvūnai, augalai piešti ant puodų, medžio – visi turėjo prasmę. Gausūs geometriniai, augaliniai bei dangaus kūnų motyvai jungiasi su pagonybe, jos dievybės mitais. Geometriniai raštai turėjo mistinių reikšmių.

Kryžius. Kryžius daugeliui mūsų siejasi su krikščionybę. Tai juk tikrų tikriausias jos simbolis. Tačiau kryžiai buvo ir pagonybės laikais. Jie tik atliko kitokią funkciją. Kryžius su viena, dviem ar trimis kryžmomis pagonybės laikais esą turėjęs galią nukreipto visokį blogį, ligas, nederlių, aukas, mirtį. Įdomu, kad pagonybės laikais kryžiuose buvo įtvirtinta pasipriešinimo piktam idėja. Pagonybėje kryžius nekrikščioniškų apeigų atributas. XII a. jis įkomponuotas į valstybės herbą, XIV a. dvikryžmis kryžius buvo Jogailos herbas, o XV a. pradžioje jis tapo sudėtine Lietuvos valstybės herbo dalimi.

Stulpai ir stogastulpiai. Atskirą dailės sritį sudaro : stulpai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės. Apie juos ir pakalbėsime. Stulpas – yra tikrų tikriausias pagonybės simbolis. Jam aukota, melstasi. Tikėta, kad jis turi stebuklingų galių. Jis tapatinamas su didžiuoju pasaulio medžiu. Kuris jungiasi su dangumi ir požemiu. Stulpams labai artimi stogastulpiai. Ten būdavo išdrožinėjami gyvūnai ( žalčiai, paukščiai), dangaus kūnai. Visa tai simbolizuodavo pagoniško žmogaus tikėjimą, jo atsidavimą jį supančiam pasauliui.

Leave a Comment