Literatūros srovės

ANTIKA
Tai senovės Graikijos ir Romos literatūra VIIIa.pr.Kr – Va.po Kr. Žymiausias graikų rašytojas Homeras. Tai išmintingas aklas dainius. Jis sukūrė du epus: Iliadą ir Odisėją, kurie parašyti Trojos karo motyvais. Graikų drama atsiradoVIa iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Išvertus tragediją į lietuvių kalbą – reiškia “ožių daina“. Komedija kilo iš švenčių, eisenų, dainuškų.
Aischilas vadinamas tragedijos tėvu. Jis parašė apie 90 tragedijų iš kurių išliko 7. Žymiausia – „Prikaltasis Prometėjas“. Sofoklis – žymiausias tragikas. Jis parašė 120, iš kurių išliko 7. Žymiausios – tai „Karalius Edipas“, „Antigonė“. Romėnų literatūra. Ji jungė Grraikijos ir Europos literatūras. Iš romėnų literatūros buvo perimti žanrai ir siužetai. Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas. Jis rašė lėtai, todėl paliko 3 kūrinius iš kurių svarbiausias „Eneida“. Antikinės literatūros motyvai lietuvių literatūroje ir poezijoje. Lietuvių poetai antikoje ieško grožio ir heroizmo. Pavasario gyvybingųjų galių pertekliui, žaliavimui ir žydėjimui apsakyti B. Brazdžionis randa jauno, tobulo ir gražaus dievo Apolono vaizdą. H. Radauskas taip pat pasiteikia antikos dievų įvaizdį. J. Degutytė antikos motyvais parašytus eilėraščius sudėjo į „Baltąjį ciklą“. Heroizmo tąsą pabrėžia V. Mykolaitis – Putinas poemoje „Prometėjas“. J. Marcinkevičiaus dramos „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ veikėjai yra ne dievai, o žmonės.

Klasicizmas
Klasicizmas susiformuoja 17 a. Prancūzijoje, kuris dar vadinamas Liudviko XIV amžiumi, ir tęsiasi iki 19 a. pradžios. Klasicizmas iškelia harmonijos, saiko idealus. Klasicizmą apibrėžia 4 svarbiausi bruožai: 1.pagarba pr

roto galioms 2.gamtos imitavimas. 3. antikos meno laikymas sektinu pavyzdžiu. 4.tobulo meninio meistriškumo taisyklių sukūrimas.
Mėgstamiausi žanrai: drama ( komedija, tragedija), pasakėčia, satyra. Garsiausi rašytojai: Pjeras Kornelis, Žanas Rasinas, vėlyvoji J. V. Gėtės ir F. Šilerio kūryba, Moljeras, garsiausias komedijų kūrėjas, kurio nemirtingos komedijos “Tartiufas”, “Skapeno klastos”, “Šykštuolis” statomos ir dabar Lietuvoje. N. Bualio, kurio kūrinyje “Poezijos menas”(1674) nusakytos svarbiausios anksčiau išvardintos taisyklės. Lietuvoje- atskiri bruožai D. Poškos, S. Stanevičiaus, A. Strazdo, K. Donelaičio kūryboje. Menui būdinga simetrija, saikingumas, daug antikinių skulptūrų. Garsiausi pastatai- Versalis, Petrodvorecas, Vilniaus arkikatedra, Vilniaus Rotušė, Verkių rūmai, Prezidentūra ( vėlyvasis klasicizmas). Garsiausi kompozitoriai: Haidnas, Mocartas, Bethovenas.
Galioja 3 vienumų taisyklė:
1. vienas veiksmas, viena siužetinė linija.
2. veiksmas vyksta vienoje patalpoje.
3. veiksmas vyksta vienos paros laikotarpyje. Šviečiamasis amžius
Europos kultūros istorijoje 18 a. vadinamas Šviečiamuoju. Tai laikotarpis, kai Europos šaalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms feodalinėms institucijoms. Pavadinimas rodo, kad šios epochos esmė, pagrindinės ypatybės susijusios su šviesa, švietimu. Iš tiesų švietėjai tikėjo, kad protas, žmogaus išminties šviesa įveiks tamsumą ir skurdą, pakeis socialinius santykius, pagerins žmonių gyvenimą. Todėl susirūpinta įvairių visuomenės sluoksnių švietimu, auklėjimu. Patikėjus proto galia, kritiškai žvelgiama į tradiciją bei ankstesniuosius autoritetus, negailestingai kritikuojami bet kokie prietarai. Pažangiausieji žmonės kalba apie būtinybę naikinti luomų skirtumus, žmonių santykius grįsti laisvės, lygybės, brolybės idealais. Viena svarbiausių praktinio darbo sričių- liaudies švietimas, rū
ūpinimasis skleisti naudingus patarimus ypač kaimiečiams. Tam leidžiamos pamokomosios knygelės, padaugėja periodikos. Garsiausi prancūzų švietėjai filosofai- Ruso, Didro, Volteras- buvo ir žymūs rašytojai. Švietimo idėjoms reikšti parankūs įvairūs žanrai, labiausiai romanai. Jų ypač gausiai kuria anglų rašytojai. Daugelyje kraštų žinomas Džonatano Svifto fantastinis satyrinis romanas “Guliverio kelionės”, Danielio Defo “Robinzonas Kruzas. Didro išleidžia pirmąją Enciklopediją. Lietuvoje atskirų bruožų randame K. Donelaičio, D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus kūryboje.
Svarbiausias šviečiamojo amžiaus meno stilius vadinasi rokoko. Žymiausias dailininkas- ispanas Goja. Šis stilius akcentuoja patogumą, grakštumą, eleganciją.

REALIZMAS

Jis pradeda formuotis XIX a. Geriausi realizmo kūriniai yra sukuriami XIX a. vid. Pirmieji rašytojai, kuriuos vadiname realistais, šio termino nesuprato ir save laikė romantikais. Ir tik XIX a vid pradeda leisti žurnalą „Realizmas“, redaguojamą L. E. Diurantės. Pasirodo pirmosios knygos apie realistinį meną. Sąlygas realistinei literatūrai atsirasti sudarė dideli istorijos mokslų laimėjimai. Realistinė literatūros kryptis pradeda formuotis tuo metu, kai romantizmas jau buvo pasiekęs pačią viršūnę. Svarbiausias realizmo bruožas – tai rašytojo santykis su tikrove, jos vertinimas. Realistai atidžiai įsižiūri į tikrovę, ją analizuoja, ieško gyvenimo dėsningumų, stengiasi nustatyti reiškinių priežastis. Pamatą realistinei literatūrai padėjo Stendalis. Pirmajam realizmo raidos etapui priklauso O. De Balzakas, Prosperas Merimė. Žymiausias realizmo atstovas G. Flokeras. XIX a. II pu

usėje geriausius realistinius kūrinius parašo Č. Dikensas, V. Meikpis, mažiau žinomi vopkiečių realistai T. Štormas, T. Fontani. Taip pat ir XX a turime garsių realistų. Tai T. Manas, R. Rolanas. Didelis šios krypties rašytojų nuopelnas yra tas, kad jie stengėsi sukurti, platų tuometinės visuomenės vaizdą, tuo pateikdami meninę savo epochos istoriją.

Romantizmas
Romantizmas iškilo pačioje 18 a. pabaigoje. Jis yra reikšmingiausia 19 amžiaus Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu klasicizmui.Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam, kas natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o labiau nustumti į pakraščius. Romantinis menas yra herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė slegia ir žeidžia, daro vienišą. Jausmų, išgyvenimo svarba romantizmą sieja su sentimentalizmu. Romantinių veikėjų bruožai- stiprūs jausmai, iššūkiai, protestai, aistros. Romantizme kūryba laikoma aukščiausia vertybe ir gyvenimo prasme. Romantikai išaukštino kai kurias temas, ypatinga vieta tenka meilės temai.
Romantikams svarbiausia – „ sujaudintoje sieloje pažadinti švelnius jausmus ir liūdnas mintis“. Romantinis herojus- paprastai vienišas maištautojas, linkęs aukotis, bet žmonių atstumtas ir jais nusivylęs. Šita konfliktiška asmenybė apdovanota stipriomis aistromis, talentu, svajones. Pirmiausia romantizmas siejamas su anglų poeto D. Bairono vardu.Jo lyrikoje pasirodė liūdesio, neįveikiamo sielvarto temos. Viktoro Hugo garsiausias kūrinys yra „Paryžiaus katedra“- romantinių vaizdų, idėjų ir problemų ro
omanas, nukeliantis į XV amžiaus pabaigą. Istorija romantikams buvo idėjų ir siužetų šaltinis.
Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Lietuvių romantizmas susijęs su 1831 ir 1863 m. Sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kovomis. 19 a. pradžioje ir pirmoje pusėje Vilniuje lenkų kalba rašė keliolika autorių, sudariusių Vilniaus romantizmo branduolį. Svarbiausi jų- A. Mickevičius, J. Slovackis, J. Kraševskis, V. Sirokomlė-Kondratovičius. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis. Jis ne tik sukūrė tautinės svarbos romantinio tipo lyriką, bet ir įjungė Lietuvą į bendrą Rytų Europos „tautų pavasario“ erdvę.Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, poetizavęs gamtą, jos ryšį su žmogaus dvasia („Anykščių šilelis“), sukūręs romantinio žmogaus ir tėvynės ryšio, grožio supratimo, kontrasto poetikos pavyzdžių. Smulkesnių romantizmo bruožų galima įžvelgti pirmojo lietuvių žurnalo „Aušra“ skelbtuose eilėraščiuose ( pasididžiavimas praeitimi, kalbos kėlimas).

BAROKAS

Manoma, kad baroko terminas yra kilęs iš portugalų kalbos. Ši sąvoka pabrėžia netaisyklingumą, neatitikimą taisyklei. Vakarų Europoje barokas egzistuoja 17 a., Lietuvoje – daugiau 18 a. I p.
Barokas padarė įtakos visoms meno rūšims, mokslui, filosofinei minčiai, kasdieniniams žmonių gyvenimui. Bet baroko laiku bažnyčia labai sustiprėjo, tarsi atgimė Viduramžiai. Atsiranda giltinės simbolis.
Nepastovi, chaotiška istorinė situacija, susidariusi Vakarų Europoje 17 a., griovė ankstesnį humanistų tikėjimą neribotomis žmogaus galimybėmis. Žmogus paliovė jaustis esąs pasaulio pagrindas ir pirmąkart taip ryškiai pamatė ir sąmoningai suvokė visą savo gyvenimo sudėtingumą ir prieštaringumą. Todėl šiame pasaulyje žmogus jaučiasi esąs menka smiltelė, bet kartu jam būdingas didelis pasitikėjimas savimi, nes jis mano, jog sugebėjo įsiskverbti į sudėtingos pasaulio sandaros paslaptis. Todėl čia dažni sapnai, fantazijos, kurie jungiami su realybe.
Nesiliaujantys karai ir religinė nesantaika išpopuliarina prievartos temą: tapytojai piešia kruvinas scenas arba kankinius. Nuo jų neatsilieka ir rašytojai. Reikalaujama vaizduoti mūšius, žmogžudystes, prievartą, verksmus. Manoma, kad kuo vaizdai žiauresni, tuo geriau. Baroko poezija taip pat siekia parodyti fizinę ir moralinę žmogaus kančią. Vienas iš populiariausių Literatūros motyvų- žmogaus gyvenimo nepastovumo, permainingumo pojūtis: turtai, valdžia, jaunystė, grožis, jausmai ir išgyvenimai tapo trapūs ir laikini. Mėgstami veikėjai- šventasis, kankinys. Mėgstami vaizdiniai- mirties šokis, giltinės figūra, kaulai, kirminų puota kape, nusidėjėlių kančios. Žymiausias Europos baroko literatūros atstovas kilęs iš Ispanijos- tai Pjetro Kalderonas, rašęs dramas. Baroko epochoje padidėjo domėjimasis filologija – kalbos, literatūros teorijos, tautosakos dalykais. Konstantinas Sirvydas parašė lietuvių kalbos gramatiką ( neišlikusi), lenkų- lotynų- lietuvių kalbų žodyną. Danielius Kleinas 1653 m. išleido lotynų kalba parašytą “Lietuvių kalbos gramatiką”. Lotynų kalba rašė Motiejus Kazimieras Sarbievijus, garsinęs Lietuvos valstybę. Lotynų kalba parašoma A. Vijūko-Kojelavičiaus “Lietuvos istorija”. Baroko laiku- 1697 m.- lenkų kalba tampa valstybine kalba vietoj iki tol vartotos senosios slavų kanceliarinės kalbos. Tos nelaimės tada dažnai užgriūdavo kraštą. Lengviau negu literatūroje baroko stilių užčiuopiame architektūroje. Žymiausias baroko architektūros paminklas yra šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, pastatyta 17 a. II p. Jos fundatorius ( statybos išlaidų padengėjas) – turtingas ir įtakingas Lietuvos didikas Mykolas Kazimieras Pacas. Barokas Lietuvoje. Lietuvoje barokas sutapo su karų, badų, marų laikais siaučia 60 metų karas su švedais dėl Livonijos, ne kartą kariaujama su rusais, rusai užima Lietuvą, karai su turkais ir ukrainiečiais.

VIDURAMŽIAI

Viduramžiai prasideda žlugus Romos imperijai 453 m. Viduramžiams būdingi ryškūs kontrastai ir labai skirtingų pradų derinimasJie skirstomi į 3 laikotarpius:
1.Ankstyvieji 5 a pab.-9a vid.
2.brandieji 9a vid.- 15a pab.
3.vėlyvieji 15a pab.-17a vid.

Literatūra labiausiai klesti vienuolynuose- tuomečiuose intelektualiniuose centruose: perrašinėjamas Šventasis Raštas, rašomi jo komentarai, kaupiamos rankraštinių knygų bibliotekos. Populiari riterių literatūra. Viduramžių pasaulio supratime viskas yra pabrėžtinai tvarkinga; kiekvienas žmogaus poelgis yra matomas- jį stebi Dievas. Hierarchija poetiškai išreiškiama Dantės kūrinyje “Dieviškoji komedija”. Ją sudaro 3 dalys: “Pragaras”, “Skaistykla”, “Rojus.
Viduramžių personažas kitoks. Tai šventieji, asketai, religiniai kankiniai, atsisakę kūniško malonumo ir atsidėję dvasiuos reikalams. Šitokius kūrinius rašė vienuoliai. Jei prabylama apie riteriškas kunigaikščių dorybes- ištikimybę, narsą, pasiaukojimą, jos tuoj papildomos krikščioniškomis dorybėmis. Labai svarbus asmuo viduramžių literatūroje buvo riteris. Jis vertinamas pagal riterio kodeksą ir pagal krikščioniškos moralės principus. Tobulas literatūrinis riterio paveikslas aprašytas herojinėje prancūzų poemoje “Rolando giesmė“. Komiška riteriškumo versija bus aprašyta renesanso romane “Don Kichotas”. III luomas, kuris užsiėmė kūryba- miestelėnai, dažnai pajuokdavę žmonių ir valdovų ydas. Susiformuoja 2 tipų meilės lyrika. Vienokia lyrika būdinga aukštuomenei; tai panegirikos žymioms damoms- vienuolynų, bažnytinių mokyklų rėmėjoms. Atsiranda ir liaudies dainų. Dar vienas meilės lyrikos tarpsnis siejamas su trubadūrų, truverų, minezingerių kūryba. Meilė tampa beveik malda, Puikiosios Damos vietą užima Dievo Motina, Marija. Tokia lyrika vadinama kurtuazine.

Viduramžių tęsinys
Lietuviška viduramžių raštija
Lietuvių raštijos pradžia laikome 6 LDK Gedimino laiškus lotynų kalba popiežiui Jonui XXII, Vokietijos ir Rygos miestų piliečiams, užsienio kraštų dvasininkams, parašytus 1322-1324 m. Vilniuje.
Nėra žinių, kad lietuviškai būtų rašoma pagonybės laikais. Seniausi lietuviški rankraštiniai tekstai galėjo atsirasti po krikšto, nes bažnyčiose reikėjo giedoti lietuviškai, kalbėti poterius. Tokie tekstai turi būti pastovūs, visiems vienodi, todėl juos reikėjo užrašyti. Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio buvo rašomi metraščiai slavų kanceliarine kalba, kuri nuo XIV a. pab. iki XVII a. vartojama LDK vidaus raštvedybai. Seniausias metraštinis pasakojimas vadinamas “Lietuvių giminės pradžia”. Ir lietuviškoje raštijoje viskas sukasi apie 2 pagrindines problemas: valdovą ir religiją.

Tai dalykai, kurie kaip du centrai, buvo svarbūs ir visai Europos literatūrai: “Rolando giesmė” priklauso Frankų valstybės imperatoriaus Karolio Didžiojo herojinių poemų grupei, o Dantė pasaulį suskirstė pagal religinę sampratą. XV a. pradžioje buvo parašyti dar keli metraščiai, aukštinantys Vytauto atėjimą į valdžią, jo galybę ir asmenį. Vienas iš tokių – “Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas”.

RENESANSAS (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia, todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Iškyla humanizmas. Humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu.
Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Europos visuomenėje brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu. Reikėjo ieškoti kitokio santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Pirmas šį suformulavo Martynas Liuteris. Jis ragino grįžti prie tikrojo dievo mokymo. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta.
Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu.
Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas;
Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Labiausiai populiarus tampa sonetas. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino F. Petrarka Didžiausią šlovę pelnė lyrikos rinktinė“Kanconjerė”- “Dainų knyga. Angliškąjį modelį įtvirtino V. Šekspyras. Jis atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą.
T. Moras knygoje “Utopija” pasakoja, kaip Utopijos saloje žmonės tvarkosi demokratiškai, gerbia žmonių lygybę, sąžinės laisvę, jos nariai dirba visiems privalomą naudingą darbą ir dalijasi jo vaisiais. E. Roterdamietis parašo “Pagiriamąjį žodį kvailybei”, kuri jam gyvam esant išleidžiama 40 kartų. Novelės pradininkas yra Džovanis Bokačas. Novelių rinkinyje “Dekameronas” jis reabilituoja meilės natūralumą, atvirai vaizduoja intymųjį žmogaus gyvenimą. F. Rablė romanas “Gargantiua ir Pantagriuelis” dėl kandaus juoko, dėl žavėjimosi kūnu buvo draudžiamas pardavinėti, pasmerktas sudeginti. M. de Servantesas romaną “Don Kichotas” parašė kaip riterių romanų parodiją, nes 16 a. Ispanijoje buvo sukurta daug menkaverčių riterių romanų.

Leave a Comment