Pagonybės pagrindiniai bruožai, reikšmė

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. PAGONYS..............................4
2. LIETUVIŠKOJI PAGONYBĖ..............................4
3. “RAGANŲ PROCESAI”..............................7
4. KARALIUS MINDAUGAS..............................8
5. PAGONYBĖS ŽLUGIMAS..............................9
6. PAGONYBĖ: PRAEITIES ŠEŠĖLIS DABARTIES ŠVIESOJE................9
IŠVADOS ..............................10
LITERATŪRA.............................. 11 ĮVADAS
Lietuvių istorinėje savimonėje dar pernelyg didele vietą užima pagoniškos Lietuvos vaizdinys. Tariama, kad pagoniškos Lietuvos laikai (XIII-XIV a.) buvo savotiškas aukso amžius, kai lietuviai buvo sukūrę galingą, plačiai nusidriekusią valstybę, kai jie atkakliai gynė savo nepriklausomybę 200 metų (!) trukusiame kare su kryžiuočiais, kuriuos esą rėmusi kone visa krikščioniška Europa. Iš kur toks atsparumas, tokia tvirtybė, toks prisirišimas prie protėvių tikėjimo? Net ir dažną kataliką glumina tai, kad lietuviai nepaprastai vėlai prriėmė krikščionybe.

Stebėtinas dalykas! Juk tai įvyko praėjus keturiems amžiams nuo to laiko, kai baltų kaimynai – slavai ir germanai — įsijungė į krikščioniškų tautų šeimą. Gal iš tikrųjų lietuviška pagonybė buvo toks brangus ir geras dalykas, kad su juo nenorėta skirtis? Gal čia ir yra mūsų tautinio atsparumo šaknis, gyvybės eliksyras, prikelsiąs šių dienų tautiškai apsnūdusį lietuvį naujam skrydžiui? Yra kultūrininkų, kurių lūpose „pagonybė” skamba išdidžiai. Yra ir tokių, kuriems senųjų baltų tikėjimą norisi dar gražiau pavadinti, kokia nors „senmeldyste” ar pan. Abiem attvejais kalbama apie dalyką, kurio patys „senųjų laikų” lietuviai, kaip ir kiti baltai, ko gero. niekaip nevadino, nes nelengva gyvenimo būdui sugalvoti pavadinimą. Minėtose sąvokose, ypač kai jos tariamos su patosu, jaučiamas pasididžiavimas „senove”, kuris tėra paprasčiausias tuščios puikybės vaisius. To

okios pat puikybės aidas skamba žodžiuose, esą lietuviai — paskutiniai Europos pagonys. Taip tautinio nevisavertiškumo komplekso skarmalą išvertus į kitą pusę, juo norima gėrėtis kaip dėmesio verta vertybe.

Šio darbo tikslas – atskleisti kas gi yra ta pagonybė, kodėl vėlyvosios Antikos laikais krikščionys taip pavadino? Gal iš tikrųjų lietuviška pagonybė buvo toks brangus ir geras dalykas, kad su juo nenorėta skirtis? Gal čia ir yra mūsų tautinio atsparumo šaknis, gyvybės eliksyras, prikelsiąs šių dienų tautiškai apsnūdusį lietuvį naujam skrydžiui?1. Pagonys
Lotynų kalbos žodis paganus – tai ne šiaip „kaimietis”. Šis žodis pateko iš romėnų karių leksikono. kuriame jis nuo seno vartotas paniekinant „civiliokus”, žmones, nepratusius prie karinės drausmės ir tvarkos. Žodį paganus su jo minėtu semantiniu bagažu krikščionys pritaikė savo reikmėms, atsiribodami nuo demonų valdomų ir paalaidai gyvenusių „pagonių”.

Žinome, kad Antikos pagonys – romėnai ir graikai – buvo sukūrę įspūdingą Viduržemio juros civilizaciją, padėjusią pagrindus šiuolaikinei Europos filosofijai ir teisei. Viduržemio jūros kraštų elitą ir minias laimėjus Kristaus tikėjimui, iš pagonybės teliko tai, ką VI a. Turo vyskupas Grigalius (m. 594) vadino rusticitas. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas žmogaus sąmonės „kaimietiškumo” būvis, taip persunktas prietarais ir mitologija, kad net iki „sveiko proto” lygio sunkiai galėdavo prasibrauti ne tik apreikštojo tikėjimo tiesos, bet ir paprastas empirinis patyrimas. Uoliems vėlyvosios Antikos vy
yskupams didžiausią susirūpinimą kėlė ne „grynieji” pagonys, bet nepakankamai krikščioniški krikščionys. Nepaisant to, kad Rytų Romos imperijos krikščioniškieji istoriografai jau nuo IV a. skelbė krikščionybės triumfą ir pagonybės mirtį, pagonybė — kaip prigimtinės nuodėmės sugadinta žmogaus prigimtis – niekur neišnyko. Tokia pagonybė ir mūsų laikais niekur nėra dingusi, nesvarbu. ar ji reikštųsi naujosios stabmeldystės atkūrinėjimu, ar parapsichologiniais seansais, ar paprasčiausiais horoskopais.

Tokie pastebėjimai leidžia ramiai prieiti prie pagoniškos Lietuvos ir pasižiūrėti, kaip buvo žaista.
2. Lietuviškoji pagonybė

Pro istorinių liudijimų plyšelį žvilgtelėjus į lietuvių pagonybe nemaloniai nustebina nykus vaizdelis. Nei šventyklų, nei rašytinių, nei nerašytinių paminklų, tik žalčiai ir burtai, kur netikėtai išbėga į lauką Kiškių dievas, kažkur toli sušlama Medeinė, nugriaudėja Perkūnas, pasirodo ligonio šešėlis. Tiek maždaug ir turime užuominų į patikimesnius liudijimus apie senąją lietuvišką pagonybę. Si lietuviška pagonybė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save. Pagonybė nebuvėlė — štai kas ryškėja bundant prasiskverbti pro praeitin nugarmėjusių amžių klodus. Dėl to nevertėtų labai nusiminti, nes savo pasisakymų tvarumu lietuvių pagonybė ne kažin kiek nusileido kitų Šiaurės Europos tautų pagoniškiems kultams. Apie juos mes taip pat galime .spręsti beveik vien pagal krikščionių autorius, kurie mūsų gyvenamu metu patys veikiau atrodo atlikę paskutinių didžiųjų Šiaurės mitų kūrėjų. o ne stabilaus ir užsikonservavusio pagonybės pasaulio fiksuotojų vaidmenį. Gali būti, ka
ad dėl šių autorių raštingumo ir išradingumo mums lietuvių pagonybės liekanos atrodo daug blankesnės negu keltų, skandinavų ar pabaltijo slavų. Nepaisant to, kad tarp lietuvių pagonybė užsibuvo iki pat XIV a. pabaigos, apie ją žinome tik tiek, kad beveik nieko nežinome. Vegetacijos pratęsimas nedavė jokios naudos. Geriausias lietuvių pagonybės bergždumo įrodymas kaip tik ir yra jos nesugebėjimas žmogaus smegenyse ir širdyje įžiebti kūrybinės liepsnos, sukuriančios subtilesnius dalykus, negu piliakalnis, troba ar šaukštas, kūrybinės liepsnos, kuri sukuria kiek rimtesnius dalykus negu pasakos ar psichodelinės sutartinės. Kitas svarus argumentas lietuvių pagonybės nykumui įrodyti – tai tas nepaprastas lengvumas, su kuriuo XV a. Lietuvos elitas ją atmetė kaip visiškai nereikalingą daiktą.

Pats šis reiškinys neturėtu mūsų gluminti tiek, kad turėtume rezignuoti nuo bandymo paaiškinti jį racionaliai. Pirma, lietuviai nebuvo tokie paskutiniai Europos pagonys, kaip mes dažnai linkstame įsivaizduoti. Tose Rytų Europos erdvėse, kurioms Lietuva neabejotinai priklausė iki pat katalikiškojo krikšto XIV a. pabaigos. Pagonys lietuviai vienoje gretoje su polovcais ir totoriais, su mordviais ir lapiais atrodo kaip savi tarp savų. Antra vertus, nereikia galvoti, jog lietuvių pagonių visuomenė buvo atsitvėrusi aklina siena nuo aplinkinio krikščioniškojo pasaulio ir išliko pagonyb.ės „nekaltybės” būsenoje iki pat 1387 m. Slavų kalbų skoliniai lietuvių kalboje, krikščionių tikėjimo elementų prigijimas pagonių li
ietuvių visuomenėje, paliudytas XIII a. vidurio Pasaulio aprašymo ar XIV a. Petro Dusburgiečio kronikoje, rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos Šiaurės Europos tautos, buvo nemažiau imlūs krikščionybei ir nemažiau susidomėję naujuoju tikėjimu.

Lietuvos didieji kunigaikščiai ilgu laiką išliko pagonimis ne dėl prisirišimo prie protėvių tikėjimo, ne dėl „nacionalinių interesų” gynimo, bet tik dėl to, kai kurie nepaprastai atkakliai norėjo tapti „naujaisiais rusais”. Lietuviška „dviejų šimtų metų” karo su kryžiuočiais istorinė mitologija pateikia labai iškreiptą vaizdą. Tai nebuvo karas dėl laisvės ir nepriklausomybės. Karas buvo tapęs kasdienio gyvenimo norma, kuri militarizuotoms pagonių visuomenėms buvo savaime suprantama. „Akis už akį”, „dantis už dantį”, kas stipresnis –ar jūs ar mes, tai ir viskas -šiame kare nebuvo jokio kito idėjinio turinio.

Karų su kryžiuočiais laikais tik išaugo nuo gilios senovės vykusių tarpusavio gentinių karų mastas ir intensyvumas. Kryžiuočių pasirodymas Pabaltijyje nebuvo ramios idiles netikėtas sudrumstimas. Abi pusės buvo nusiteikusios priešiškai. Kartais, ypač XIII a., atrodydavo, kad lietuviai jau tuoj pradės imti viršų, tačiau palengva situacija keitėsi taip, kad narsiojo Kęstučio laikais lietuviams kur kas dažniau reikėdavo stebėtis, kodėl nusilpo karingi pagonių dievai.
Pavaizdavus pagoniškos Lietuvos religinį ir politinės istorijos vaizdą reikšminga šių dienų Lietuvai galima pateikti iš XI11—XIV a. Lietuvos, tai: tie laikai brangūs dėl Lietuvos valstybės gimimo, kuris įvyko ne be Vokiečių ordino ir popiežiaus pagalbos. Tie laikai brangūs dėl pasišventusių misionierių ir kankinių aukos ir dėl tų negausių bevardžių lietuvių, priėmusių jų skelbiama “Gerąją naujieną”.

Kad ir kaip keista, stipriausias pagoniškos Lietuvos palikimas yra jos tuščia tyla. Gamta nemėgsta tuščios vietos, todėl pagonių dievų nebylumas skatina nesiliaujančius romantinio šurmulio proveržius, pasireiškiančius fantazijomis apie Lietuvos „aukso amžių”. Tas triukšmas nėra jau toks nekaltas dalykas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis bukina mūsų jautrumą ir atidumą ne tokiai tolimai, bet kur kas geriau apčiuopiamai praeičiai. Toks triukšmas skatina atiduoti pirmenybę šių dienų Lietuvos valdovų rūmų statybai ir leidžia ramiai miegoti, kai akyse nyksta arba merdi XVII—XIX a. kultūrinis paveldas. Triukšmas ir toliau palaiko uždarų lietuvių gyvenimų, kuriam sunku įrodyti, kiek esame skolingi aplinkiniam pasauliui už tai, kad šiuolaikinė Lietuva yra kur kas gražesnė negu Lietuva XIII ar XIV a. Šis romantinis triukšmas savo abejingumu povytautinėj Lietuvai atitolina mus nuo tos istorinės tikrovės, kurios tam tikrą tęstinumą galima užčiuopti dar ir šiais laikais.

3. ”Raganų” procesai

Kai kurių senosios pasaulėžiūros vaizdinių kitimas ir transformavimas į krikščioniškuosius mūsų krašte buvo aplaistytas krauju. Lietuvos, kaip ir kitų Europos tautų, neaplenkė Vakaruose XVI-XVII a. siautusi raganų gaudymo psichozė. Ją kurstė paplitęs tikėjimas burtininkavimu, nepaprasta kai kurių žmonių galia. Pretekstą kaltinti raganavimu davė išskirtiniai asmenybės bruožai, didesnis išprusimas ( pavyzdžiui, liaudies medicinoje), socialinio pasipriešinimo ar individualių nelaimių atvejai, nesugyvenimas. Tačiau dažniausiai tam dirvą sudarė prietaringumo, baimės ir žiaurumo bangos, užplūstančios Lietuvos kaimą per badmečius, po karų.

Pirmieji įrašai apie kaltinimus kerėjimu Lietuvoje žinomi nuo 1545 m. (įkalinama skundusioji burtininkavimu), pirmas įrašas apie mirties bausmę už raganavimą žinomas iš 1566 m. Tačiau daugiausia bylų, kuriose buvo baudžiama mirtimi, iškelta XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje. Kaip ir kituose kraštuose, Lietuvoje raganų procesai buvo susiję su kontrreformacijos įsigalėj.imu ir katalikybės galutiniu įsitvirtinimu visuose suoksniuose. Jie pradėjo plisti ypač XVII a. antrojoje pusėje, po XVII a. vidurio karų ir krašto ekonominės, demografinės bei kultūrinės krizės, sudariusios labai palankias sąlygas prietarams gyvuoti. Maru ir badu išmirę kaimai, priešo kariuomenės ir savosios samdytinės plėšikavimas, žudymas padėjo plisti įtarumui bei žiaurumui. Teismai turėjo ir socialinį pobūdį: raganų bylose buvo teisiamos dažniausiai valstietės, kiek rečiau valstiečiai. Stichinių nelaimių, žmonių ligų, gyvulių epidemijų, asmeninių vargų priežastys buvo aiškinamos burtininkavimu; kaltinamosios po baisių kankinimų buvo nužudomos (bajorai raganavimu nebuvo kaltinami).

Raganavimu ir burtininkavimu kartais buvo apkaltinamos kaimo nemėgstamos šeimos ar asmenys. Taigi beveik per visą vėlyvojo feodalizmo laikotarpį raganų procesai buvo neatskiriamas visuomeninio gyvenimo palydovas. Bet Lietuvoje tų procesų buvo mažiau negu Vakarų Europos valstybėse.4. Karalius Mindaugas
Lietuva apskritai gali pasidžiaugti ne tik laikinu visų pasaulio lietuvių solidarumu, sutelktu apie karalių Mindaugą. Šiaip ar taip, ši svarbi istorinė asmenybė sutelkė labai daug mazgų, kurie mums šiandien tebėra svarbūs – tai valstybė ir valstybingumai (daugiskaita), krikščionybė ir pagonybė, o visų pirma tradicija, kaip kuriam ji rodosi. Nėra objektyvios istorijos, tačiau yra objektyvūs mazginiai taškai, ir kuo prieštaringesni šie įvykiai, tuo jie labiau praplečia vertinimo amplitudę.

Mindaugas – tiesiog tobula figūra tautai ikant tapatybės. Todėl, kad apima egzistencines prieštaras ir leidžia kiekvienam pasirinkti pagal savus polinkius, skonį, simpatijas. Mindaugas – ne tik meilė, žudanti meilė, neabejotinas valstybingumo riterio ir karaliaus patriotizmas – bet ir žudymai dėl valdžios, ir baltų žemių užrašymai priešams, ir sąjungos su pikčiausiais priešais, ir didelė simpatija tarp Mindaugo ir popiežiaus Inocento IV, beje, sustiprinusio inkviziciją Europoje ir įvedusio kankinimus inkvizicijos praktikose. Savo meto sūnūs, jie elgėsi, kaip manoma, geriausiai prastose situacijose. Mindaugas laimėjo pralaimėdamas, jo tiesioginė linija, turėjusi užsibaigti Lietuvos karalių dinastija, žiauriai nutrūko, ir galiausiai jis pats buvo nužudytas.
Mindaugo asmuo yra vienas kertinių formuojantis žemaičių ir aukštaičių, Vakarų ir Rytų Lietuvos mentalitetui. Kurį laiką žemaičiai net grėsė Lietuvos valstybės tęstinumui – grėsė savo per didelėm pergalėm ir per didele galia. Bet kokiu atveju Mindaugo atsimetimas be žemaičių nebūtų įvykęs. Gerai ar blogai? Gal ir gerai, nes buvo gauta dar pusantro šimto metų karų ir laisvės. Didele kaina. Bet, ko gero, kita kaina irgi būtų didelė. Karūna, Mindaugui pralenkus laiką, gauta per anksti, karūna nebuvo priimta laisvų karių – žemdirbių, jiems atrodė, kad krikštas – tai pasidavimas Livonijai ar teutonams ir kad galima laimėti daugiau. Ir jie išties buvo teisūs, tie žemaičiai. Jie bent jau nebuvo silpnesni. Mindaugas gavo Livonijos kunigų plejadą ir, žinoma, tebesibraunančius vokiečių pirklius, kurie vos netapo dominuojančia Lietuvos miestų, taigi ir valstybės, politine dalimi. Mes vos vos neprasmegome slavų jūroje, – ir tai XIII a. krikšto atsisakymo pasekmė.

5. Pagonybės žlugimas

Būtina įsidėmėti, kad Lietuvos valstybės kūrimosi komplikacijos (Mindaugo nužudymas!) ir krikščionybės priėmimo problema – tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai. Mindaugo valdžia buvo tokia silpna, kad net Katalikų Bažnyčios ramstis ir karališka karūna negalėjo išgelbėti Lietuvos karalystės nuo sugriuvimo. Ilgas pagonybės laikymasis Lietuvoje yra ryškiai raudonas lakmuso popierėlis, rodantis, kaip giliai Lietuvos valstybė XIII—XIV a. buvo įsišaknijusi Rytų Europos erdvėje.
6. Pagonybė: praeities šešėlis dabarties šviesoje

Pripažinus pagoniškąjį tikėjimą oficialiu, Lietuva, kažkada buvusi paskutiniuoju pagonišku kraštu Europoje, turi neblogas perspektyvas tapti pirmąja pagoniška valstybe Europos žemyne. Gerai tai ar blogai? Ką gero ar blogo galime sulaukti sugrįžus proprotėvių saugotam, bet į istorijos pakraštį nuėjusiam tikėjimui? Ką dabarties lietuviams duotų prievarta sugrąžintas gražiomis, bet naiviomis legendomis apie amžinąją ugnį sergėjusias vaidilutes pasakojęs mūsų senolių tikėjimas, pritaikytas pirmykštei bendruomeninei gentinei santvarkai? Ar toks tikėjimas įneštų darnos į mūsų ir taip įvairiausiais prieštaravimais perpintą gyvenimą, ar jis tik sukeltų naujų sunkiai suderinamų konfliktų? (Klebonas rektorius mons. Rudzikas E.).IŠVADOS
Tikriausiai dauguma žmonių turi tam tikrų savo biografijos epizodų, kuriuos nemalonu prisiminti. Panašiai ir kiekviena tauta, atsigręždama į savo praeitį, mato dalykus, kurie dabarčiai gali siųsti signalus, „kaip turėjo būti” ir „kaip neturėjo būti”. Taip ir pagonybės laikų Lietuvos istorija mums yra daugiau įspėjimas „kaip neturėjo būti”, negu atgaivos šaltinis, iš kurio galime semtis jėgų dabarčiai ir ateičiai. Pagoniškos Lietuvos patirtis didžiąja dalimi yra negatyvi.

Pagonybė anais laikais nebuvo bloga, nes ja tikėjo žmonės, negalėję Dievo pažinti, Jo ieškoti. Dabar jos atkūrinėjimas būtų ėjimas nuo Dievo, nes Jis žmonėms jau pasirodė. Žmonės jau gali apie Jį žinoti. Kristus gimė žydų tautoje, krikščionybė yra žydiška – taip skelbia antisemitizmas ir antikrikščionybė. Na, ir kas, kad žydų tautoje, juk reikėjo gimti kokioje nors tautoje, o ne būti o ne būti žmogumi be tautybės. Galbūt tokiu būdu pagerbtas tautiškumas apskritai. Tai mus ir drąsina, kad būtume savo tautos žmonės ir garbintume Dievą, gimusį ir gyvenusį vienoje tautoje.

Taigi pagonybė nėra mūsų praeitis – ji ir dabartis. Kaip ir kiti visuomeniniai reiškiniai, ji laiko tėkmėje keitė formas. Gal čia ir yra mūsų tautinio atsparumo šaknis, gyvybės eliksyras, prikelsiąs šių dienų tautiškai apsnūdusį lietuvį naujam skrydžiui “Į krikščionybę”.

_________________

www.bernardinai.ltLITERATŪRA
1. Baronas D. Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai, Vilnius, 2004.
2. “Liaudies kultūros”, Nr. 1, psl. 1-17, 1995.
3. Trimakaitė G. (2001), “Pagonybės pavojus”, “XXI amžius”, Nr. 88.
4. Rudzikas E. (2001), “Pagonybė praeities šešėlis dabarties šviesoje”, XXI amžius”, Nr. 84.
5. Beresnevičius G. Delionės, “Publicistika ir mokslas”, 1999.
6. Jurginis J., Luošaitė I. “Lietuvos kultūros istorijos bruožai” , Vilnius, 1996.
7. www.bernardinai.lt (2004-11-25).

Leave a Comment