Teisės socialogija

Teisės sociologijos samprata. Dvejopas požiūris į teisę.

TS- tai bendros sociologijos sritis nagrinėjanti teisinių atsiradimą , struktūrą,dinamiką ir vaidmenį visuomenėje. Teisė yra visuomeninis reiškinys todėl aktualizuoti šį visuomeninį reiškinį atsiribojant nuo politinių ,ekonominių bei kt. aspektų neįmanoma. Čia ir slypi teisės analizės problema. Taip galima suprasti teisės prigimtį, reikalinga ne tik teisės doktrinos ir institutų sistemos, bet ir socialinės aplinkos, kurioje teisiniai institutai egzistuoja ne tik teoriniai, bet ir empyrinė analizė.

Kaip rašo Kudriavcevas “be visapusiškos socialinių teisinių problemų analizės sunku atskleisti svarbius teisinės sistemos uždavinius ir perspektyvą, jos vaidmenį tobulinti efektyviai visuomeninius santykius”.

Sociologinių tyrimų teisėje tikslas yra subordinacijos tarp teisės kaip socialinio fenomeno, ir visuomenės nagrinėjimas, t.y. nagrinėjimas teisės socialinių f-jų bei kompleksinių procesų transformuojant teisės normas į realinį elgesį visais lygiais visuomenėje, socialinėje grupėje, asmenybėje.

Tokioje aplinkoje, tokiu pagrindu ir susiformavo tokia mokslinė kryptis-

teisės sociologija (nagrinėja teisinę sistemą santykyje su gyvenimu, socialine praktika). Taigi teisė yra svarbus socialinis reiškinys ir jam nagrinėti neužtenka vieno mokslo, jį reikia išnagrinėti visapusiškai. Tai yra keletas mokslų duoda vienas kitam atsvarą.

Egzistuoja du požiūriai į teisę: 1)teisininkų (jie išmano doktriną, loginę struktūrą) teisininkų teorinė analizė išbaigtesnė, suprantamesnė, ji sugeba įjungti prieštaringas hipotezes, konkuruojančius duomenis, susijusius su teisės sociologijos aplinka. 2) social. mokslo atstovai (išmano teisės doktrininio vystymosi modelius).

Jie geriau už teisininkus gali pasinaudoti social. institutais ir socialinės teorijos žiniomis, kurios greičiausiai nėra susijusios su teise. Tačiau tinkamai interpretavus teorijas gali nušviesti teisės plėtros kryptis taip kad būtų išvengta konkretaus teisininkų patyrimo reflekso.

/Taigi visuomenė negali būti vien tik vienos profesijos, nes įpač teisės problemos turi būti sprendžiamos skirtingų profesinių grupių tarpusavio bendradarbiavimo. Kad būtų sprendžiamas esantis konfliktas, teisės sociologijos aplinka turi būti peržiūrėta ne tik teisininkų, bet soc mokslų atstovų.

1. Teisės sociologijos ryšiai su teisės, sociologijos ir kitais mokslais.

Teisės sociologija susijusi ne tik su bendraja sociologija bet ir taip pat su beveik visomis sociologijos mokslo šakomis, kadangi dauguma visuomenės gyvenimo sferų, tiriamų tomis šakomis turi teisinį aspektą. Ypač svarbus ryšys su religijos ir politikos sociologijomis./Teisės ir religijos sociologijų ryšys: savaime suprantamas vien dėl to, jog religija, kaip ir teisė, normatyvinė sistema, o taip pat sistema pasižyminti tokia pat plastika, kaip ir teisė, bei tokiu pat sugebėjimu išreikšti įvairius soc reikalavimus. Nerekomenduojama priskirti religiją tik dvasinei sferai.

Religinę normą tik dvasiniams imperatyvams. Remiantis sociol duomenimis religija pasižymi neribota absorbcija galimybe, tai yra ji gali sakralizuoti bet kokią normos rūšį, transformuoti papročius į elgesio stereotipus.

Religijos ir teisės panašumas aiškina, kodėl ribos kartais tarp jų yra neaiškios būna ir teisinės religijos, bei (religinės teisinės sistemos). /Politikos sociologija. Visų pirma sunku atskirti teisę nuo politikos. Neįmanoma atskirti pagal subjektą. Tie patys parlamentarai leidžia įstatymus ir nustato šalims politiką.

Autoriai, norintys nubrėžti paralelę tarp politikos ir teisės, vieni aukščiau iškelia teisę, kiti politiką. Pirmieji tikriausiai galvoja apie prigimtinę, kiti apie pozityvinę teisę. Žinoma analizė turi būti atliekama kitu būdu politika ir teisė tai du valdžios veikimo būdai. Teisėje valdžia išreiškia save nustatydama ilgalaikes normas ir pastoviai seka, kad jų būtų laikomasi. O

politikoje valdžia save išreiškia periodiniais sprendimais, kuriuos priima remdamasi priimtos veiksmų programos pagrindu.

Galima pasakyti, kad “teisė, tai laivo statyba ir jo nuleidimas į vandenį”, o politika – tai laivo kursas. /Politikos ir teisės sociologijos lyginimo tikslas yra ne tik jų skirtumų iškėlimas, bet padarymas išvadų, kuriomis turi remtis teisės sociologija ir politika. 1)Išvada- politinio fakto svarba.

Tesės sociologai senai atiduoda didelį dėmesį politinėms doktrinoms.

Bendrais faktais pabrėžiama, jog ieškant kokio nors teisės instituto social paaiškinimo reikia kreipti dėmesį ne tik į sociologinius faktorius dėl kurių institutas sukurtas, bet ir į socialinius faktorius, kurie kūrė tą institutą, tai yra į politines jėgas, kurios kuria teisę. 2) Politinės valios svarba.

Politikos sociologija atsiriboja už bendrų sociologinių reiškinių determinacijos tyrimo – apsiriboja tiek jų istorinio įvairumo parodymu.

Kaip žinome, šalies politika įskaitant ir įstatymleidystės politiką ne visada apsprendžia visuomenės interesus, būna ir vienasmeniškai priimtų sprendimų. /Demografija. Jei politinė ekonomika sąveikauja su kertinės teisės sociologija, tai demografija susijusi su šeimos teisės asmenybės, teisės sociologijos. Teisės sociologija ieško sąveikos su demografija, todėl, kad tikisi gauti apibendrintą skaitmeninę informaciją apie jos mokslo dalyko sudėtines dalis. Demografija negali apsieti be teisės, nes daugelis reiškinių (skyrybos, vedybos ir pan.) remiasi ir išplaukia iš įvairių definicijų. /Lingvistika. Lingvistika ir teis. sociologija –

žmogaus bendradarbiavimo priemonės, nustato taisykles (iš dalies buitines, iš dalies mokslines), pasireiškia prievartiniu pobūdžiu. Būdami socialiniu reiškiniu teisė ir kalba taip pat yra naminis reiškinys. Kalba buvo būtina teisės fomavimui. Ji leido sukurti teisę, perduoti ją iš kartos į kartą, o taip pat išlaikyti tradiciją, bei projektuoti ateitį – pažadant ką nors padaryti, duodant žodį. Tarp šių tolimų sferų iš esmės ir atsirado ryšys.

Pagrindinė forma yra lyginti kuris veikimas teisės sociologijoje pasireiškia per juridinį kalbos komunikabilumo tyrimą.

3. Teisės sociologijos objektas. Teisiniai reiškiniai ir jų klasifikacija.

Teisės soc. objektas gali būti apibrėžiamas kaip socialiniai faktoriai sąveikaujantys su teisiniais reiškiniais. Mechanizmas ir dėsningumai tokio santykiavimo ir sudaro teisės sociologijos objektą. Teisės sociologija tiria socialines teisės f-jas jos pasėkmes atsirandančias priėmus ir pritaikius visuomenės gyvenime tam tikrus įst. (tai suprantama siaurąja prasme, kur tiriami tik pirminiai teisiniai reiškiniai – įstatymai, teismų sprendimai). Tačiau tuo dar neapsiriboja tei. Sociologijos objektas, nes

TS tiria teisės visuomeninio poveikio procesą tam tikroje sistemoje ir ne teisiniuose santykiuose (tai suprantama plačiąja prasme t.y. čia žvelgiama ir į pirminius socialinius šaltinius formuojančius teisę, teisės normų socialinės prielaidos). /Konkretūs sociologiniai tyrimai teisėje yra nukreipti ištirti teisės ir jos institutų efektyvumo socialinį priežastingumą, socialinį poveikį, išaiškina kaip teisė veikia visuomeninius santykius, jų praktiką, ir kaip socialiniai faktoriai daro grįžtamąjį poveikį teisei.

Tokia TS oblekto formuluotė yra optimali ir atspindi tai, kas vienija juristus ir sociologus. /Teisiniai reiškiniai nuo kitų soc. reiškinių atskiriami teisiniu kriterijumi.

Šis kriterijus dažnai traktuojamas kaip realistiniai teisės regėjimai, kurie akcentuoja realybės atributus-laiką ir erdvę; t.y. teis. reiškinio sąryšis su laiku ir erdvė, jų neįzoliuotumas, todėl teisiniai reiškiniai yra tam tikroje laiko ir erdvės aplinkoje. Šioje aplinkoje konkretus teis. reiškinys sutinka kitą t.reiškinį ir sudaro tarpusavio ryšius. Ši sistema neturi nieko bendro su teisine sistema. Teisės sistema-riba/rėmai, tarp kurių nagrinėjami teisiniai reiškiniai. Ją išreiškia teisinių reiškinių klasifikacija. /Teis.

reiškinių klasifikacija: 1) pirminiai ir antriniai t.reiškiniai. Pirminiai yra patys aukščiausi visuotini teisiniai reiškiniai. Antriniai yra išvestiniai iš pirminių. Jų skirstymo kriterijus-visuotinumas. /Pirminiai yra kaip taisyklės, kurių turinys yra labai įvairus-nustatymo normos (a/m sustabdymas). Jie yra antrinių generatoriai, o pirminiai kyla iš soc fenomenų, tai yra jų rezultatas. Antriniai yra įvairesni už pirminius. /2)

Valdomumo reiškiniai. Pirminiai valdomumo reiškiniai susiję su valdžia.

Dalis reiškinių susiję su veikla tų, kurie įgyvendina teisės reiškinių valdomųjų ir valdančiųjų lygyje ir priskiriami pirminiams, nes yra visuotini ir gali savyje talpinti skirtingą turinį. /Valdomumo pirminiams reiškiniams būdingas tam tikras materialumas, nes jie susitapatina su nesužmogintu valdžios mechanizmu. Taip pat šiems reiškiniams būdingas tam tikras subjektyškumas, nes jie pasireiškia kaip elgesio, reakcijos formos, sąmonės būsena. /3) Institutų ir atvejų reiškiniai. Atvejo reiškinys yra išvedamas iš instituto reiškinio. Jis yra institutų reiškinių realizacija.

Reik atkreipti dėmesį, jog būna iškreiptų institutų realizacijų. Labiausiai regimas kontrastas tarp šių reiškinių rūšių yra tas, kad kiekvienas institutas-natūralus istorinis reiškinys, o atvejų yra labai daug. /4)

Reiškiniai susiję ir ne su teisiniu procesu. Teisinis procesas gali būti kriterijus atskiriantis du teisnius reiškinių tipus: a) susijusius su procesu (atsiranda proceso eigoje.Teisinio proceso principas skiriasi nuo kitų konfliktinių santykių ypatingu sprendimo būdu-kai į susipriešinusių šalių santykius įsiterpia trečia šalis, kurios tikslas išspręsti konfliktą)

b) nesusiję su procesu.

4.Pirminiai ir antriniai teisiniai reiškiniai. Reiškiniai susiję ir nesusiję su procesu. Teisės sociologija (TS) remiasi teigimu : teisiniai reiškiniai yra nevienalyčiai, t.y. teisinių reiškinių labai įvairūs.

Visi šie teisiniai reiškiniai tiek skirtingi, kad tiksliga juos kvalifikuoti ir įvardinti kaip atskirą rūsį : pirminius , antrinius. Kriterijus-teisinių reiškinių visuotinumo laipsnis. Antriniai reiškiniai yra išvestiniai iš pirminių. Pirminiai- įstat. ,teisinių sprendimų paskelbimas, reguliuotojo gestas ir pan. Tai lyg talpyklos kurių turinys įvairus: t.n. kurios reguliuoja a/m sustabdymą, vairuotojo nubaudimą.

Pirminiai teisiniai rieškiniai kyla iš spec. fenomeno yra jų rezultatas./ siekiant išvengti teisininkų įtarumo, juk pirminiai teisin. reiškiniai didžiąja dalimi atitinka teisės formaliuosius šaltinius, pabrėžiame teisės soc. teiginį :

teisė yra platesnė už formaliųjų teisių šaltinių visumą. Teisė lygu istat.

,paprotys plius (ne) teisinė praktika. Sociologų nuomone neapima ši formulė visos realybės, jų nuomone yra tokių teisinių sprendimų, kurie nėra jau egzistuojančio įstat. mechaninis pritaikymas, bet jie kuria teisę , nes nėra tinkamų normų paremti teisinį sprendimą. Tačiau toks sprendimas nevirs teisės norma, nes jis gali daugiau nepasikartoti. / Teisės sociologai laikosi požiūrio, jog teisė yra plačiau už teisės normą./ pirminiai teisiniai reiškiniai yra ir teisės norma ir konkretūs teisiniai sprendimai ir individualūs aktai, t.y pirminiai tie teisiniai reiškiniai, kurie turi vienovės pagrindą, kuri išreiškia teisinių reiškinių sąryšį su valdžia.

Antriniai teisiniai reiškiniai yra labiau įvairūs už pirminius (santuokos institutas ir santuoka). TS domina abu reiškiniai./ Teisminis procesas g.b.

kriterijumi, atskiriant teisinius reiškinius : Susijusius su procesu ir nesusijusius. Su teisiniu procesu susiję tie, kurie atsiranda proceso eigoje arba procesas yra jų atsiradimo priežastis. / Svarbiausias teisinio proceso skirtumas nuo kitų konflikto santykių pasireiškia ypatingu sprendimo būdu, kaip į susipriešinusių šalių santykius įsiterpia trečios šalys ( jo tikslas išspręsti konfliktą) . / Viens ir tas pats teisinis reiškinys g.b. apibrėžtas iki proceso ir proceso eigoje. Soc. požiūriu svarbu išaiškinti, kaip keičiasi teisinis reiškinys dėl proceso.

5.Valdymo ir valdomumo reiškiniai. Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai. Jau iš pirminių ir antrinių teisinių reiškinių pastebėjome,kad jie susiję su valdančiaisiais kurie turi valdomuosius.Tai pirminiai teis.reiškiniai,nes savyje talpina skirtingą turinį.Klasikinis turinys-

subjektyvioji teisė(savininko teisė,kreditoriaus teisė).Valdomumo pirminiams teisiniams reiškiniams būdingas materialumas,nes jie susitapatina su nesužmogintu valdžios mechanizmu (pvz. taisyklės, teisminis sprendimas, įsakymas) Valdomumo pirminiai teisiniai reiškiniai kyla iš valdžios mechanizmo. Valdomųjų lygyje pirminiai teisiniai reiškiniai iš apačios ir yra valdomi pirminių reiškinių valdymo lygyje. Valdomumo kaip reakcijos formos, sąmonės būsena. Mokslas gali objektyviai nagrinėti subjektyviuosius reiškinius.Subjektyviųjų pirminių teisinių reiškinių kategorijai priskiriama:

1.Tiesioginis atsakas į valdymo reiškinius(atsakas į įsakymą,į t.n.,į nuosprendį)

2.Reiškiniai,susiję su psichologijos sfera,t.y.teisės žinojimas,turimas teisės ir justicijos vaizdas,teisinė sąmonė,teisinis supratimas.

3.Subjektyvioji teisė. Pirminiai subjektyviosios teisės reiškiniai lemia spec. problemų atsiradimas. Sunku atsakyti,kuri jų genezės dalis kyla iš žmogaus asmenybės,o kuri susijusi su soc.aplinka. /Teisinis auklėjimas kyla iš to fakto,kad žmogų teisiškai socializuoja teisiniai santykiai ir su jais susiję procesai.Todėl labai svarbu,kokiais kanalais vyksta teisinė socializacija(asmeninė patirtis)kaip teisės socializacija susijusi su valdžia ,lytimi, amžiumi. /Institutų ir atvejų (atsitikimų)

reiškiniai.Instituto ir atvejo naudojimas TS numato jų atskyrimo ypatingą liniją(Pvz.santuoka,galimi du požiūriai:kas užrašyta kodekse,kitas kas vyksta soc.gyvenime.santuoka tai visų pirma t.n.suma,kuri iš anksto nustatyta ir taikoma bet kuriuo santuokos atveju,antruoju atveju tai koks nors atvejis iš daugelio galimų,vienetinė situacija,bet ją sumodeliavo ir valdo institutas.)Toks atskyrimas g.b. pritaikytas bet kuriam teisiniam reiškiniui (nuoma,skundas ir pan.)Iš vienos pusės yra teisės normų suma,modelis ,schema, iš kitos pusės-elgesys,santykis,konkreti situacija.

/Atvejo reiškinys yra išvedamas iš instituto reiškinio.Atvejo reiškinys yra instituto reiškinio realizacija,bet svarbu tai,kad būna neteisingų,iškreiptų instituto realizacijų. Labiausiai regimas kontrastą tarp šių reiškinių ,kad kiekvienas institutas yra natūralus istorinis

(?)reiškinys,o atvejų yra labai daug.Institutų ypatybė netrukdo juos bandyti sugrupuoti.Jei atmesime institutų antraeilius trūkumus ir pabrėšime pirminius (esminius),tai į vieną institutų grupę sujungsime gerokai tarp savęs besiskiriančius erdvėje ir laike institutus.(Pvz.santuokos institutas-

tos šalies kur draudžiama skirtis jungiame su tos kur leidžiama).Grupuojant institutus neatsižvelgiant į jų skirtumus gauname dirbtinę tipologiją,kuri g.b.apgaulinga.Institutas kaip reiškinys,g.b. traktuojamas ir jo pasireiškimo požiūriu. Kraštutinumas-jei nagrinėjame atvejo reiškinių turinio skirtumus (Pvz. kiekviena santuoka nepanaši į kitas,nes ji sukuriama individų.

Bet į tai neatsižvelgia valstybė,skaičiuodama visas santuokas kaip lygias. Rezultate gauname santuokų sumą,kuri išreiškia ypatingą kolektyvinį reiškinį). /Atvejai g.b.skirstomi į individualius ir kolektyvinius reiškinius. Pirmieji nagrinėja jų individualius požiūrius,o antrieji jų bendrumą,kurie leidžia sugrupuoti.

Atsižvelgiant į vidinio skirstymo galimybę,atvejo reiškinį galime klasifikuoti trejopai:1.kaip institutą.2.kaip individualų atvejį,čia taikomi skirtingi metodai.3.kaip kolektyvinį atvejį. Institutų reiškiniai nagrinėjami istoriniu-lyginamuoju metodu.Kolektyvinių reiškinių nagrinėjimui taikome statistiką ir apklausą(kiekybiniai metodai).Individualius reiškinius nagrinėjame stebėjimo būdu

6.Teisės sociologijos metodologiniai principai ir jų reikšmė. Objektyvumo taisyklė- teisininkui būdinga tendencija savo paties patirtį vertinti kaip sociolog. realybę. Remdamasis patirtimi teisiniuose procesuose priimą sprendimą , bet kiekvieno patyrimas yra ribotas. Svarbu suprasti, kad teisininko stebėjimai, kuriuos atliko kokio nors stebėjimo eigoje, visada atspindi tą vaidmenį , kurį tame procese atliko. Draudžiama turėti išankstinį nusistatymą./ Teisės soc. teisę nagrinėja kaip daiktą. Tai labiausiai atskiria teisės soc. nuo daugmatinės jurusprudencijos, nes teisės soc. teisę nagrinėja išoriškai kaip daiktų reiškinių gausybę.

Objiektyvumas suprantamas dvejopai- kaip materialinis arba daiktinis ir kaip bešališkas. Šiuos reikalavimus darbuose traktuoja kaip dėsnius.

Pirmasis išreiškė mokslinį reikalavimą, antrasis- moralinį./ Materialusis reikalavimas- teisės soc. turi iš nagrinėjamo objiekto atskirti visa tai, kas yra asmeninio arba grynai vidinio pobūdžio. Tuo paaiškinama ta pirmenybė, kurią teisės soc. suteikia t.n. Tuo pačiu tai apibrėžia teisės soc. ribas. Šiuo metu teisės soc. nagrinėja ir objiektyvinę ir subjiektyvinę soc. reiškinių dalis, kuriose atsispindi teisinis substraktas. Norint gauti kuo pilnesnį teisės supratimą turime į tyrimų terpę įtraukti ir subjiektyvius veiksmus, bet pastarųjų nagrinėjimas turi būti atribotas nuo jų individuolių ir psichologinių aspektų./ Bešališkumo reikalavimas- įpareigoja tyrėją remtis savo teisėtumo patvirtinimu, t.y.

daroma pagrysta prielaida, ir ieškoma faktų jai patvirtinti./ Istorinis lyginamasis metodas- seniausias teisės sociologijoje. Jis išreiškia tyrimo pagrindinių teiginių koncentraciją. Jį sudaro du elementai: istorinio ir lyginamojo vienovė. Jie gali būti taikomi ir kartu ir atskirai. Istorinis suprantamas : kaip savas turinio instrumentas, duodantis konkrečius rezultatus ir kaip intelektualinis veikimas, leidžiantis interpretuoti duomenis gautus anksčiau, kokio nors kito metodo. Jis pabrėžia du požiūrius: istorinį ir lyginamąjį. Istorinis g.b. lyginamasis, o lyg. gali atspindėti reiškinių evoliucines sekas.

7.Teisinių ir neteisinių dokumentų analizė. Kiekybinė analizė. Dokumentai gali turėti faktų, kurie domina TS. Dokumento analizė- tai metodas, kuris leidžia gauti tokias žinias./ Skiriamos dvi pagrindinės dokumentų analizės rūšys : kalbinis ir kokybinis. Jei kokybinė dok. Analizę suprantame kaip dokumentų prasmės ir reikšmės atskleidimą ir įvertinimą, tai kiekybinė dok.

Analizė susijusi su informacijos porcijų išskirimu ir jų reikšmės įvertinimu./ Kokybinė analizė skirstoma į porūšius atsižvelgiant į nagrinėjamų dok. Pobūdį./ TS dok. analizę skiria teisinės reikšmės dok. ir nesusijusius su teisę. Kiekvienas porūšis skirstomas dar į atskirus porūšius. Skirtumai yra neformalaus pobūdžio, nes įtakoja tyrėjo darbą.

Parašytas tekstas ar vaizdas g.b. išanalizuotas vienu tikslu, t.y.

išsiaiškinti jų turinį./ Teisinė dokumentų analizė ( plačiąja prasme)- tai platus spektras dok. porušių, kurie susiję su teismu./ Analizuojant bet kurį iš jų, tyrėjas turi laikytis taisyklių: 1.teisės dok. nagrinėjamos soc., o ne jurisprudencijos požiūriu. Dokumente reikia atskleisti teisinį reiškinį, o ne tai ar t.n. yra teisingai pritaikyta. Išvada: teisinis dok.

vertingas yra tiek, kiek jis padeda atkurti praeities soc. reiškinius.

Teisinis dok. kartu su papildomų dok. pagalba turi būti padėtas į tas pačias socialines sąlygas, tik konkrečių galimybių ribose, kurios lėmė jos turinį. Analizei svarba nustatyti atskaitos taškus, tuo dok. esmė yra aiškesnė. 2. Teisinis dok. neturi būti suvoktas kaip ekvivalentas tos objiektyvios realybės, apie kurią jis kalba.

Dok. g.b. apgaulingas ir tai tyrėjas turi nuolatos atsiminti , bet ir tuomet kai dirba su konstatuojančiu dok. Reikia suvokti atsakomybę moraline prasme, ar jis nepadeda padaryti nusikaltimo.

Moralumo negalima įvilkti į teisės marškinius./ Neteisinio dok. analizė – reikia gerai žinoti teisę, kadangi juose teisinio turinio labai nedaug ir tokios formos, kurios daugiau neegzistuoja, priklauso istorijai. / Iš tokių dok. TS didžiausią reikšmę turi etnografiniai dok. t.y. tam tikro liaudiškumo aprašymas. Užtenka paprasto stebėjimo, kad pastebėtum pasikartojančius gestus , veiksmus.

Kartais galima susieti ir su teisę./ Kiti naudingi dok. – keliautojų pasakojimai, istorikų etnografų darbai. TS uždaviniai: 1. Turi nustatyti kažką teisiško iš socialinio neteisiško ir individualaus kasdieniško 2. Kas rasta teisiško turi būti randama analogiškas materialas laike ir erdvėje ir tai klasifikuoti./ Kiekybinė dok. analizė- siejama su analize pagal turinio ilgį.

Tikslas- išaiškinti taikymo aktų kiekį, kurie tam tikrą periodą buvo priiminėjami priklausomai nuo politinių, ekonominių ir kt. faktorių. Taip galima parodyti įstat. leidybos infliaciją./ Galima pastebėti stiliaus pasikeitimą, kuri įtakoja filosofiniai požiūriai į įstatymo leidybą arba sunkumai leidžiant įstat. (tai išorinė klasifikacija ). Vidinės klasifikacijos pagalba vykdomas perėjimas nuo atskiro objiekto prie bendrų atvejų.

Statistika ir atranka naudojamos surinkti faktus, įvykius, o jų turinys- kiekybinės analizės objektas. Tai g.b. žodis arba junginys, kurių pasikartojimas įgauna ypatingo psichologinio rieškinio rangą, o t.p. g.b.

tam tikrą tema, tiriamas klausimas, neišreikštas vienu terminu.

8.Socialinių faktų stebėjimas: monografinis nagrinėjimas, kiekybinė analizė, anketinė apklausa. Faktų tyrimas labiausiai atitinka sociolog.prigimtį. Faktams nagrinėti naudojamas: 1.eksperimentas ir

2.stebėjimas. Monografinis arba kokybinis nagrinėjimas skiriasi nuo ekstensyvios apklausos .monografinis nagrinėjimas gali turėti du ir daugiau stebėjimo objektų.Monografija-tai konkrečios situacijos nagrinėjimas.Mūsų laikais monografija įgavo antrą kvėpavimą, bet kaip ekstensyvumo tyrimo institucija.Atsirado įvairesnis tyrimo objektų ratas.Pasirinktas objektas nagrinėjamas ne vienu ,o keliais pagrindais.Šiuolaikinė praktika derina, kokybės arba intensyvų metodą su ekstensyviu arba kiekybiniu.Kiekybinė analizė suprantama kaip:1.soc.objekto kiekybė.2.kaip nauja idėja atspindinti naują matematikos supratimą.Šiandien kvantifikacija sociologijoje tai matematinė jos formalizacija,vyksta stebimų objektų pervertimas į algebrines formules.Kiekybinės analizės tech.įvairovė,dabar pakalbėsime apie jų panaudojimą,faktų tyrimą.Apie jų panaudojimą dok.tyrime buvo kalbama anksčiau t.y.statistika ir pasirenkamoji apklausa.Statistika apima stebimų reiškinių rūšies visumą,o pasirenkamoji apklausa apima tik dalį jų.Kaip išbaigtinė medžiagos analizė statistika yra pranašesnė,bet pranašumas mažėja ,kai yra tobulinama pasirinkimo technika taip pat skiriasi jų šaltiniai.Bruožas juo jungiantis-

apklausos duomenys saugomi duomenų banke ir ateityje naudojami tyrėjų.Skirtumą tarp jų demonstruoja ir sociologijos istorija. Atsiradus pasirinkimo analizei galima buvo vykdyti apklausas netik pagal administracijos užsakymą,bet ir mokslo interesais.Išskiriamos dvi kiekybinio tyrimo stadijos :1.duomenų surinkimas2.duomenų analizė.

/Anketinė apklausa-tai žmonių grupei pateiktų klausimų grupė ir atsakymai į juos. Anketos sudarymas ir apklausos pravedimas .anketa turi būti paprasta stiliumi,visiems prieinama,suprantama kalba.

9.Teisės sociologijos eksperimentiniai metodai ir jų taikymas. Dažnai TS

apibrėžiama kaip socialinio metodo taikymas teisės nagrinėjime.Tai pagrįstas požiūris,nes TS ir bendrosios soc.metodai yra tie patys .TS

metodai atsižvelgiant į tyrimo objekto specifiką ir tyrimo lygius

,skirstomi į atskiras tyrimo grupes: 1.dokumentų analizė (teisinių ir neteisinių) 2.faktų nagrinėjimas (monografinis tyrimas arba apklausa)

3.laboratorinis eksperimentas 4.testas. Šio pagr.metodų gr. skirstomos į 2

dideles gr.:1.stebėjimas 2.eksperimentiniai metodai. Eksperimente tyrėjas savo nuožiūra dirbtinai sudaro kažką naujo,manipuliuoja tyrimo objektu.TS

leidžiami šie eksperimentavimo metodai: 1.laboratorinis eksperimentas

2.testas. /Eksperimentai gali vykti tiek laboratorijoje tiek viešose vietose.tačiau etika nelabai leidžia eksperimentuoti su publika viešose vietose,nes tai tik eksperimentas.Eksper. pavojingas ir mažose grupėse,tačiau čia eksperimentatorius turi daug galimybių valdyti situaciją

,jai kyla žalingos pasekmės-eksper. turi būti nutrauktas.

Eksperimentatoriaus sukurta grupė g.b.:1.dirbtinai sukurta (vaikai ir paaugliai ,kuriais lengva manipuliuoti ,jie greičiau reaguoja į pasikeitimus ). 2.spontaniška (klasė, gamyklos cechas)Teigiamas eksper.atlikimas reikalauja kad šalia eksperimentuojamos grup., kuri veikia pagal savo patyrimą būtų ir kita (kontrolinė) gr. , identiška pirmajai ir nepaveikta eksperimentiniu manipuliavimu. /Pernešti visa tai kas tinka mažai grup.yra dirbtina jau todėl,kad maža grup.visada žymiai daugiau homogeninė,negu visuomenė aplamai.Žinoma šis prieštaravimas dingsta,kai mažai grup.pasiūloma veikla išplaukianti iš visuomenės interesų(pvz.

Pravesti prisiekusiųjų pasitarimą norint išsiaiškinti,kaip jų sprendimą paveiks spauda). /Testas-tai iš anksto apgalvotas išbandymas,kurį atliekant naudojama tiksli rezultatų įvertinimo tech.Čia kalbama apie efektyvius testus ,kurie skiriasi nuo testų tiriančių protines galimybes ir naudojamus pedagogikoje.Efektyvūs testai skirti išaiškinti asmenines nuostatas ,kaip ir provokuoja žmogų jas atskleisti. Efektyvūs testai gali būti įvairių formų ir bet kuri iš jų taikoma TS(pvz.testai su piešiniais ,vaikų prašoma nupiešti šeimą ir priklausomai nuo to ,kuri figūra didesnė galima spręsti apie tai kas jį valdo.Arba testas kai reikia pasirinkti vieną iš kelių variantų.)Panašius klausimus galima pamatyti ir anketose taikomose apklausose ,nuo testo klausimų jie skiriasi tuo, kad jie žymiai natūralesni

,o su testais juos sieja tas,kad jie kelia ne tiesioginį ,o aplinkinį klausimą,t.y.apie tiriamą problemą klausia per aplinkui,kad neiššaukti gynybinės reakcijos.nuo klausimo priklauso ir atsakymas,nors klausimo esmė ta pati (pvz.1.kaip vertinate nesantuokines šeimas2.ar norite kad jūsų dukra gyventų nesusituokusi su savo vaikinu)

12.Teisės socialinis pagrindas: W.Sumnerio,Savigny ir Erlicho požiūriai į teisę. Anksčiau į teisę buvo žiūrima, kaip į profesiją ar doktriną, t.y.

teisė turėjo būti analizuojama ir suprantama savo vidiniu kategorijų dėka, nekreipiant dėmesio į soc./ aplinką. Šis teisės suvokimas geriausiai išvystytas, nes paremtas pozityvistinio teisės mokslo suvokimu. Per ankstyvą požiūrį į per teisės prizmę galima atskleisti jos socialinį pagrindą: ar autonomiška ar sąlygota teisės ir socialinės aplinkos ryšio.

Tokiu būdu išryškėja 3 teorijos: 1. Sumnerio teisės evoliucijos teorija-

priešinę poziciją prieš pozityvistus teisininkus ir įstatymo leidėjus, kurie bando pakeisti socialinius santykius teisės pagalba. Jis pabrėžė, teisinės inovacijos nejautrumą, netikslumą, jei teisės socialinės šaknys yra ignoruojamos. Savo veikale ‘Papročiai’ 1906 m. Sumneris siekė paaiškinti socialinio susitelkimo jėgos veiksmus, kurie skatina tvarką ir vienybę visuomenėje . Jis remiasi surinkta etnografine medžiaga “ jei sudėtume viską ką išmokome iš antropologijos ir etnografijos apie primityvius žmones, visuomenę , suvoktume esminį jų gyvenimo uždavinį-

išlikti. Remdamiesi malonumo ir skausmo patyrimu, žmonės tam uždaviniui įgyvendinti suformavo bandymų ir klaidų metodą. Kiekvienas mokydavosi iš kito patyrimo, taigi egzistavo susitarimas, kas naudingiausia. Palaipsniui būdai virto papročiais ir tapo masiniu fenomenu. Papročių konvencija –

centrinė Sumnerio minčių ašis. Papročiai- grupinių reikalų sprendimo būdas.

Tai nesamoningi kūriniai, o istorinio patyrimo išdava. Jie įsisamoninami per tradiciją, imitavimą, autoritetą. Papročių laikymąsis kyla iš sankcijos, baimės (protėvių pyktis). Tačiau po truputį ima kilti idėjos naudingos visuomenei ir nėra tiesiogiai susijusios su papročiais, bet kad jos išsilaikytų, jos turi būti surištos su papročiais, antraip žmonės jas atmestų.

Socialinio gėrio suvokimai pridedami prie papročių ir tampa morališkai privalomais “ nevok, nemeluok” . Kai tiesos ir teisės elementai išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai perkeliami į kitą lygmenį. Tada jie pajėgia sukurti padarinius, savo ruožtu galinčius išsivystyti į naujas formas ir išplėsti savo įtaką žmonėms. Taigi teisė kyla ar turėtų kilti iš morališkai privalomų taisyklių.

Ji glūdi jų šešėlyje, bet atskyrimo nuo jų tuo, kad yra garantuojama valstybės. 2. Pagal Savigny, teisė – tautos dvasios išraiška – viena svarbiausių išraiškos priemonių greta kalbos. Jo manymu, teisė- daug daugiai nei taisyklė ar teisminių precedentų rinkinys.

Jis atspindi ir išreiškia visą kultūrinių pažiūrų visumą. Kultūra čia traktuojama plačiausia antropologine prasme- sudėtinga visuma, apimanti pažinimą, tikėjimą meną moralę papročius ir bet kokius kitus žmogaus, kaip visuomenės nario įgytus gebėjimus, papročius.

Tautos ar žmonių bet kurio metu surašyta teisė ne kas kita, o nuolat besitesančio proceso- kultūros evoliucijos- statinis atspindys. Savigny pabrėžia, soc. taisyklių kaitos, naturalių procesų sunykimą, kuris atsiranda, kai valstybė ignoruoja tuos procesus ir siekia įtviritnti teisinę doktriną visą apimančioje konceptuopalioje sistemoje, t.y. kai ignoruojamas ryšys.

Jis teigia, kad įstatymų leidžiamoji institucija būtina, kadangi įstatymų leidyba yra svarbi priemonė abejonėms dėl atsirandančios teisės ir įteisinant susiklosčiusią teisę pašalinti.

Tačiau jis kelia reikalavimus įstatymų leidėjui, jis turi būti tautos dvasios atstovas, bet tas sunkiai pasiekiama, nes tuo metu teisė tolsta nuo bendruomenės gyvenimo šaknų ir nustoja būti jos žinių dalimi. Naujos teisės žinios tampa teisėjo , patyrusių žmonių veikla. Taigi Savigny perspėja teisininkus, kad negalima nutrūkti nuo tautos kultūros (dabartiniu supratimu nuo soc. gyvenimo konteksto.)/ 3. Paskutiniais 19 a. dešimtmečiais tapo aišku, jos įst. –

naujosios teisės šaltinis. Moderniosios pozityvinės T teorijos vystymasis pateikė koncepcijų, kuriose buvo atsiribojama nuo prigimtinės ir paprotinės teisės. Pripažįstama tik ta teisė, už kurios yra tik valstybės jėga.

Erlickas metė iššūkį teisiniam pozityvizmui. Pagal jį teisinis pozityvizmas apima tik tuos teisinius aspektus, kurie turi mažiausią ryšio su daugumos žmonių patirymu, t.y. teisėtai atitrūksta nuo žmonių. Jis teigė, jog egzistuoja didžioji teisė, t.y. taisyklės, kurių realiai laikomasi soc.

gyvenime, t.y. jo gyvoji teisė veikia tam, kad užkirstų kelią ginčams, o kai jie iškyla, kad būtų išspręsti nesikreipiant į teisines institucijas.

Taigi Erlickas pareiškė teiginį, nepriimtiną šiuolaikiniam teisininkui-

teisė savo apimtimi yra daug platesnė nei vien tik normos, sukurtos ir taikomos valstybės institucijų. Šis požiūris gyvas ir dabar. Taigi pripažįstant gyvąją teisę turime pripažinti valstybės išleistas teisės normas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse dominuoja valstybės teisė, todėl mes negalime vien tik abejoti pozityvinės teisės apibrėžimais, nes modernioji teisė įsitraukia į įstatymų leidybą , kontroliuoja teismus, jos dėka teisė administruojama, galioja valstybės įstat. , žinoma, negalima atmesti ir to , kad soc. gyvenimo pobūdis gali būti ir toks, kuriame valstybinė teisė neturi prasmės , t.y. ją reikia derinti su soc. gyvenimo kontekstu.

13) Socialinės kaitos samprata. Efektyvaus teisinio poveikio ribos. 20a.

eigoje įst. leidybos politika vakarų visuomenėse tapo gerokai ambicingesnė nei Savigny, Erlichas ar Summeris galėjo įsivaizduoti, kiekvienas jų skirtingai aiškiai matė įstatymų, kaip modernaus teisės šaltinio, potencialą ir kai kurias problemas. Nepaisant to, kad 2-me dešmtmetyje 20a.

valstybės teisę plačiai taiko restrukturizuojant, planuojant ir skatinant ekonominę veiklą, palaikant socialinių santykių taikų vystymąsi, ir formuojant pažiūras ir įsitikinimus gerokai ambicingiau, nei tai buvo bandoma ankstyvaisiais socialinio vystymosi periodais. Moderniąją teisės, kaip plataus masto socialinio ir ekonominio planavimo įrankio idėją gali būti sunku rimtai propaguoti, kai valstybė buvo mažiau galinga, turėjo mažiau jai prieinamų priežiūros ir kontrolės priemonių. /Socialinė kaita-

bet koks nustatytų elgesio visuomenėje būdų nepasikartojantis pasikeitimas.

/Nepasikartojamumo požymis svarbus, nes juo pripažįstama, kad mažai yra visuomenių, kurios būtų visiškai statiškos. Socialinė kaita įvyksta-tik kai pasikeičia socialinė struktūra-socialinių santykių modeliai, nustatytos soc. normos ir soc. vaidmenys.

Kaita nustatyta socialinių santykių tarp rasinių ar etninių visuomenės grupių modelyje-soc.kaita, o bendras ekonominės gerovės apimties sumažėjimas ar padidėjimas visuomenėje-tai ne kaita. /Soc.kaita savo dydžiu gali būti didėjanti visapusiška, revoliucinė, o jos apimtis g.b. aiškinama 3 pakopomis: 1)ji gali pakeisti individualaus elgesio modelių (gimstamumo rodikliai); 2)grupinės normos arba modelius individų ar grupių tarpusavio santykius; 3)visuomeninės normos ir pagr.vertybės. /Šie lygiai atsispindi vienas kitame ir glaudžiai susiję.

Soc.kaitos greitumo klausimas prikl. nuo technologinės pažangos, gamtos aplinkos, kultūrinio vieningumo, sąveikos su kitomis visuomenėmis masto ir pobūdžio. Dauguma visuomenių laikui bėgant kinta, reaguodamas į aplinkos kitimus ir vidinius bei išorinius spaudimus nepriklausomai nuo jų socialinio, politinio ar ekonominio išsivystymo lygio. Teisės įspraudimas į rašytinę formą valstybės galios sukaupimas, teisinės doktrinos, aiškinimo ir taikymo profesionalizmas, efektyvių įstatymų leidybos institucijų išvystymas ir kiti elementai-moderniųjų teiginių apie įstatymų galimybes būtinos prielaidos. /Efektyvaus teisinio poveikio ribos. Kai kurie mano, kad teisė geba formuoti visuomenę, o kiti mano, kad tai griežtai ribojama.

Egzistuoja interesai ir poveikiai, kuriuos teisė galbūt trokšta pripažinti, tačiau kurie dėl savo prigimties negali būti apsaugoti ir patenkinti per teisę. Teisė-spec. kontrolės forma, kurios nurodymus įgyvendina valstybės įstaigos.

Tačiau egzistuoja teisės apribojimai kylantys iš sunkumo nustatyti faktus, kuriais remdamasi teisė turi veikti (psichinė žala jausmams). Kiti apribojimai kyla dėl to, kad kai kurios moraliai svarbios teisės ir pareigos išaukština teisinį įgyvendinimą. Svarbūs interesai (privatumas), pažeidžiami per daug subtiliai, kad teisė galėtų juos kontroliuoti.

Dar vienas ribotumas: teisė dažnai prkl. nuo suinteresuotų šalių profesiškai nesusijusių su teisine sistema, kad užvestų jos mechanizmą. Jai reikia žmonių, kurie kreipiasi į teisę savo interesams palaikyti (privataus kaltinimo bylos). /Teisė dabar pripažįstama kaip galios įgyvendinimo priemonė, valdžios įrankis. Jei valstybinė valdžia yra centralizuota, teisė yra išimtinai valstybės teisė.

Taigi teisė pradėjo būti suprantama kaip nepriklausoma nuo visuomenės, socialinės kontrolės ir vadovavimo priemonė. /Moderni teisinė sistema-ypatingas valdžios mechanizmų rinkinys, naudojantis racionaliai išplėtota doktrina, kurią kuria, aiškina ir taiko specializuotos valstybės įstaigos.

14.Įstatymų leidybos strategija permanentinės kaitos sąlygomis. Efektyvių įstatymų sąlygos.

Efektyvių įstatymų sąlygos . Yra 7 sąlygos : 1. Naujosios teisės šaltinis t. būti autoritetingas ir prestižinis. Evanas teigia ,kad Vakarų atstovaujamos demokratijos įstat. atitinka šią sąlygą. Įstatymus leidžiamųjų institutų demokratinis mandatas suteikia jo veiksmams legitimumą, kas sukelia esminę kaitą. Po to pagal prestižą seka: a).

vykdomieji įsakymai,b). adm. įstaigų sprendimai,c). teismų sprendimai./ 2.

Naujojo įstatymo esmė t. būti išreikšta per jo nusistovėjusį kultūrinį ir teisinių principų bei jų pratesimo atitikimo prizmę. Teisė g. būti galinga kaitos jėga, kai kyla iš principo įaugusio į mūsų paveldą. Teisė turi būti suderinta kultūrinėmis prielaidomis ir su bendriausiais priimtais teisinio vystymosi modeliais. 3. T.būti identifikuoti pragmatiniai įstatymų laikymosi metodai.

T. būti įmanoma atskleisti najųjų elgesio modelio , kurių reikalauja teisė , prigimtį ir reikšmę, nurodant grupes, visuomenės bendrijas kur šie modeliai egzistuoja. Teisė savo tikslais t. būti ne istoriška bet praktiška. Idėjoms, kurioms išbandytos, linkstam priešintis.4.

Sąmoningas naudojimasis laiko elementais įstatymų leidybos veiksmuose. Kuo trumpesnis pereinamasis laikotarpis tuo lengvesnis prisitaikymas prie tesės reikalaujamos kaitos. Delsimo sumažinimas minimizuoja pasipriešinimo kaitaididėjimo galimybes.

Modernieji įstatymai dažnai nurodo kad įstatymų nuostatos įsigalioja tik praėjus t. t. laikui po įstatymo priėmimo arba numatoma , kad jie bus aktyvuojami ministrų įsakymais. Prielaida yra ta kad įstatymai reikalaujantys neorganizuoti sudėtingų ( ) veiks geriau ir bus ne tokie ardantys, suinteresuotoms organizacijoms duodama laiko pasirengti kaitai.

Tinkama laiko apskaičiavimo strategija priklauso nuo kaitos kurią, įstatymams reikia sukelti , mąsto ir sudėtingumo , praktikos ir institucijų. Teisinio pokyčio,kaip bet kokios valdžios veiksmo matomas planavimas į laiko pakopas ir priemonė užtikrinti,kad pokytis yra tvirtai kontroliuojamas ir kad teisinė praktika vadovaujasi atsargumu ir apdairumu. 5.

Teisė taikantys pareigūnai turi elgtis,taip kaip reikalauja įstatymas. 6. Pozityvios sankcijos taip pat yra svarbios kaip negatyvios. Nors tesinės sankcijos suprantamos kaip įvairios baudimo formos ar žalos atlyginimo forma, pozityvios teisės laikymosi paskatos taip gali būti taikomos, kai teisė siekia aktyviai remti soc.

kaitą. Nuo to kokiomis sankcijomis naudojamasi teisėje,iš esmės priklauso jos gebėjimas paveikti pažiūras. Tvirtina , kad teisinė prievarta gali priversti pakeisti elgesį, bet kai nėra prasmės pasirinkti žmogus, veikiantis iš pažiūros sutinkamai su teise, negali būti priverstas pakeisti, kurios neaitinka teisės. Pozityvios pažiurų kaitos prielaida yra noro jausmas.

Jeigu individas skatinamas,bet neverčiamas elgtis t.t. būdu, jis ieškos informacijos savo apsisprendimui paremti, kad pašalintų įtampą,kuri atsiranda nusprendus daryti vieną darbą,nors jaučiasi linkęs daryti kitą. Jeigu kas nors nėra nusprendęs atitinkamai elgtis, teisinė prievarta ,pašalindama pasirinkimo galimybę ir nugalėdama oponuojančius social. Sprendimus, nusprendžia už individą,bet tai daro taip ,šalindama.

Kt.aplinkybės, kai žmogų teisė priverčia, jie gali laikytis savo pirminių nesutampančių pažiūrų ir pridėti prievartinę teisinę reikšmę, kuri verčia keisti jų elgesį arba gali būti suaktualizuotos antagonistinės pažiūros ir pasmerkta teisė. Teisinė strategija – tai ilgalaikio pažiūrų ir interesų sampratų derybų procesas, kuriame politiniai ir teisiniai veiksmai sudaro tik vieną elementą socialinę kaitą veikiančių veiksnių tinkle. 7.

Efektyvi teisių gynyba gali būti numatyta tiems, kurie nukentėtų dėl teisės išvengimo ar pažeidimo. Jiems turi būti suteikta paskata naudotis įstatymais. Dauguma šių veiksnių yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, egzistuoja glaudus ryšys tarp paskatų, kuriomis stengiamasi garantuoti, kad teise būtų remiamasi t.t.

Sankcionavimo strategijos taikančių institucijų vaidmens. Teisė naudojasi įvairiomis paskatomis, kad būtų garantuojamas jos efektyvumas. / Šiandieninė statutinė teisė demonstruoja įstatymų leidėjų pastangas remti kaitą, kuriant naujas teisines pareigas adm. Institucijoms;

išplečiant ministrų teisines galias, numatant įst. Nuostatas, suteikiant spec. djtacijas, paskolas;keičiant vyriausybinių ir kvasivyriausybinių įstaigų įgaliojimus ir steigiant naujas institucines struktūras ,siekiant sukelti kaitą jau esančiose. Įstatymų leidyba yra naudojama siekiant paveikti įstaigų institucijų pobūdį.

15.Teisės tikslo ir f-jos samprata Poundo, Durkheimo ir Llewellyno teorijoje. Daugelyje jurisprudencijos raštų socialiniai tikslai, į kuriuos teisė turi orientuotis, dažnai išreiškiami kaip moraliniai būtini tikslai.

Dažnai yra supainiojami funkcijos ir tikslo koncepcijos. Socialiniai ir teisiniai institutai gali turėti reikšmingas funkcijas- gal būt visiškai skirtingas nuo tų, kuriems apskritai priskiria net žmonės , tiesiogiai susijęs su jų palaikymu – kylančiais iš jų , kaip platesnės sistemos, pvz.

Susitelkusios visuomenės, lementų, padėties. Jų funkcijos gali būti suprantamos kaip jų įnašas palaikant stabilumą ar kaitą šioje platesnėje sistemoje./ Poundo teoriniuose veikaluose teisės funkcijos – ir jų vykdymo priemonės – kildinamos iš teisinių taisyklių ir principų , ypač iš anglų ir amerikiečių bendrosios teisės, racionalizacijos.

Poundas mėgino sistemiškai paaiškinti teisinę doktriną ir institutus funkciniu požiūriu , teisininkišką supratimą apie teisės loginę vienybę pakeisti supratimu apie jos funkcinę vienybę.

Poundas veikale gana aiški prielaida, kad anglų ir amerikiečių visuiuomenės pagrindinė sąlyga yra harmonija ir fundamentalus konsensusas ./ Poundo teorija t.p. yra išskirtina bendrosios teisės teorija. Juridiniai postulatai yra teisėjų sukurtos teisės vertybės.

Jis teigia, kad teisė turi atlikti išskirtinį bendrąjį konsensusą ir turi atlikti išskirtinį bendrąjį interesą tvarkingai spręsti konfliktus kiekvieno piliečio individualiam interesui turėti galimybę išreikšti ir teismine tvarka nagrinėti jo reikalavimus.

Poundo diskusija apie teisės funkciją įvairiuose istorijos fazėse ir skirtingų rūšių visuomenėse aiškiai parodo, kad tai, ką jis laiko tiesės taikymu, norint išreikšti socialinį konsensusą, yra labai nesenas fenomenas. / Apskritai Poundas neatskyrė tikslo nuo funkcijos, todėl nebėra aišku , ar jo pareikštas balansavimo procesą modernioje vakarų teisėje apibrėžimas yra to, kas faktiškai vyksta išraiška- ar nusistatymas, kaip teisinė sistema turėtų funkcionuoti, kad galėtų tinkamai palaikyti socialinį susitelkimą. / Durkheimas – jo teisinės doktrinos analizė parodo kelią į socialinio susitelkimo supratimą. 19 a.

teorijose susiduriama su moderniosios visuomenės samprata. Durkheimo nuomone , šias visuomenes apibūdina labiau organinio nei mechaninio solidarumo persvara, tačiau tam tikru mastu visos visuomenės sugretina abu šiuos solidarumo tipus. Jis teigia, kad moderni visuomenė reguliavimo problemos reikalauja tokių teisės formų, kurios gali sudaryti tinkamą struktūrą, kurios pagrindu galėtų plėtotis darbo pasidalijimas./

Llewellynas – norint analizuoti teisės funkcijas šiuolaikinėse visuomenėse

, būtina sukurti išbaigtą tokių visuomenių prigimties teoriją arba bent remtis kuria nors .jis teigia , kad bet kokios grupės teise – norminio reguliavimo struktūra – turi nuolatines pagrindines funkcijas. Jo tikslas –

atsisakyti teisininkų teisės , kaip valstybės teisės koncepcijos . Jo idėja yra ta, kad taip plėsdami teisės sąvoką konkrečiam analitiniam tikslui mes galime geriau suprasti teisės funkcijas ir radikaliai skirtingas teisės formas palyginti funkciniu aspektu./ Teisės funkcijos gali būti nustatomos teoriškai , prieš nagrinėjant tai , kaip jos yra vykdomos politinėmis , ekonominėmis socialinėmis konkrečių visuomenių sąlygomis.

16.Teisės vieta Parsono socialinės sistemos teorijoje. Parsonas savo visuomenę apibrėžia kaip vieną iš soc.sistemos rūšių.Soc.sistema turi tam tikrus sisteminius poreikius.Yra išskiriama sistemos vidinė integracija-

social. emocinių sistemos narių santykių palaikymas,tam pasitarnauja teisė

.soc.sistem.turi būti žymūs:tikslų siekimas-judėjimas tikslo link;modelių palaikymas-motyvų ir vertybių kūrimas bei jų palaikymas ir atstatymas;

sistemos adaptacija prie aplinkos . Tačiau toks suskirstymas nieko konkrečiai nepasako apie visuomenės organizuotumą. Tikslų siekimo f-ja atitinka politiką ,adaptacinė f-ja atitinka ekonomiką,integracijos f-jos

–‘societarinę’bendriją,o modelių palaikymas-social. institutus.šeima diegia vaikams socialines vertybes,tai atsispindi daugelyje auklėjimo proces.Soc.sist.rūšis –visuomenė-gali būti analizuojama pagal normatyvinę struktūrą,kurią sudaro 4 element.: 1.Vertybės-būdingos visiems visuomenės nariams ir kiek jos yra įsisavintos , tiek jos tampa visuom.reguliatyvinės struktūros dalimi.2.Normos-tai tų vertybių taikymas visuom.grupėm.jos sudaro specifiką reguliuojamų situacijų atžvilgiu.3. Kolektyvumai-apibrėžia reikalaujamo veiksmo modelius konkrečioje situacijoje .4. Individualūs vaidmenys-norminiai lūkesčiai,kurie yra konkrečių individų,kaip kolekt.

narių veiksmų.Vertybės kontroliuoja normų turinį, normos –kolektyvumas-

vaidmenis. Kontrolę leidžiasi žemyn ir tai stabilizuoja sistemą bei riboja kaitos formas ir proces. Tačiau žemesni lygiai turi labiau atspindėti soc.patyrimą. Tokios hierarhijos pagrind. Vaidmenys turi atsispindėti kasdieniniame gyvenime.Ir čia galime pastebėti ,kad vaidmenys gali kisti greitai,o kolektyvumai lėčiau,normos dar mažiau ,o vertybes pakeisti yra sunkiausia.Kylimas aukštyn sukelia spaudimą socialinei kaitai ir taip yra sureaguojama į poreikius ir įtampą,leidimasis žemyn t.y.kontrolė lemia stabilumą.

21.Teisingumo idėja ir formos.Teisingumas (plač. Filosofine prasme)

–visuom. Priedermės jos narių atžvilgiu samprata ir jos praktinis įgyvendinimas. Priedermė- tai kas dera, privalu atlikti. Visuom. priedermės g.b. moralinės, socialinės, politinės ir teisinės. Teisingumas- sąvoka, apibūdinanti dalyvių padėtį kaip deramą, atitinkantį žmogaus esmę.

Teisingumas apibūdina santikį tarp atskirų žmonių ar jų grupių vaidmens visuom. Gyvenime, ir jų soc. Padėties , tarp darbo ir atlyginimo , tarp veikos ir atpildo, tarp nusikaltimo ir bausmės, tarp teisių ir pareigų./

Teisingumas, siaur. Prasme, t. atsakomybės principas. Jo turinį sudaro reikalavimai:1) negalima už t. pažeidimus traukti BA. 2) Negalima taikyti priemonių žeminančių gaarbę ir orumą. 3) Įst. Numatantis atsakomybę ir ją griežtinantis atgal negalioja. 4) Už vieną pažeidimą- viena bausmė. 5)

Atsakomybės dydis turi atitikti pažeidimo pobūdį ir sunkumą./ Teisingumas soc. prasme derina abu šiuos požiūrius. Kai kada teisingumas gali turėti konservatyvios vertybės esmę, bet kartais ir revoliucinę, todėl jis turi istorinę kultūrinę esmę. Pasirinkti dažnai tenka iš konfliktuojančių, nesutaikomų visuom. Interesų. Teisingumas- visuma tų principų ir procedūrų, kurie reguliuoja individų ir soc. Grupių teises ir pareigas./ Egzistuoja 3

teisingumo formos: 1) paskirstomasis 2)pataisomasis 3)procedūrinis.

Teisingumo idėjos branduolį išreiškia gyvenimo išteklių ir sąlygų, visuom.

Privilegijų ir pagarbos simbolių, piliečių teisių ir pareigų paskirstymo problemos. Yra įvairūs paskirstymo pradmenys. Jis g.b. įgyvendinamas pagal tokius principus: 1)lygybės 2)poreikių 3)nuopelnų 4)profesinio tinkamumo

5)produktyvumo 6)pastangų 7)soc. Rango 8)visuom. Naudingumo 9)pasiūlos ir paklausos./ Pataisomasis teisingumas (baudžiamasis, kriminalistinis) jis nustato spec.veiksmų tvarką kaltei nustatyti ir žalos kompensacijos priemonėms apibrėžti. Vieni teigia, kad sankcijos t.b.taikomos pažeidėjui dėl teisingumo, kiti šią būtinybę grindžia tuo, kad reikia atstatyti ar sureguliuoti žmonių tarpusavio ryšius. Bet tai negarantuoja teisingumo./

Procedūrinio teisingumo įgyvendinimo koncepcijos: 1)atskleidžia procedūrinių stadijų kontrolės mechanizmą. Pagal jį bet kurio ginčo ir svarstymo nagrinėjimo procesą sudaro 2 stadijos a)pirma pateikiami įrodymai b)įvertinamos prielaidos ir priimamas sprendimas. Čia visada stebime kaip atsiranda inf.ir kaip priimamas pats sprendimas./ 2)yra 7 procedūrų elementai: a)ekspertų atranka, kurie renka inf.ir priima sprendimą.

b)pagr.kriterijų nustatymo procedūra c)inf.surinkimo procedūra d)sprendimo struktūros procedūra e)apeliacinė procedūra f)garantijų, kurios pašalina piktnaudžiavimą, procedūra g)pokyčių, mechanizmų procedūros, kokiu būdu įnešamos pataisos į paskirstymo praktiką./ Realybėje procedūrinis teisingumas priklauso nuo teisės kultūros ir visuom.teisingumo kultūros lygio.

22. Teisingumo idėjos interpretacijos. Paskirstymo kanonai skiriasi ne tik pagal prasmę, bet ir privalomumu, moraliniu tinkamumu, galimybe juos pamatuoti , tikslingumu. Todėl svarbu parengti tokias taisykles, kurios reguliuotų teisingumo principų pažeidimus. Absoliutaus teisingumo negali būti./ Pagrindinis sunkumas yra susijęs su gyvenimo gerybių ir sąlygų, teisių ir pareigų, atsakomybės ir išlaidų paskirstymo modelio sukūrimu.

Toks modelis t.b.lankstus, racionalus, humaniškas. Tokio modelio paieškos priklauso nuo daugelio problemų sprendimo (ar skatinti geriausius, ar visiems po lygiai)./ Įrodyta, kad kai pagr.tikslas yra kurios nors grupės darbo našumo užtikrinimas, tai būtina pasirinkti proporcingą paskirstymą pagal įnašus ir atsiriboti nuo lygybės, poreikių patenkinimo ir soc.rangų principų. Bet reikia neužmiršti žeminusio standarto principo.

23 Paskirstomojo teisingumo principai:

Paskirstomojo teisingumo principai – tai įvairūs teisingumo paskirstymo principai. Jis gali būti įgyvendinamas pagal šiuos principus://a)lygybės b)poreikių c)nuopelnų d)produktyvumo e)pastangų f)profesinio tinkamumo g)

pasiekimų h) sugebėjimų i) soc. rango j)visuomen. naudingumo k) pasiūlos ir paklausos///a) Lygybės esmė- gėris paskirstomas po lygiai, nes visi pil.

lygūs. Visuomenėje nėra jokios diferenciacijos ar diskriminacijos. Laikoma

, kad besąlygiška yra visų lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas turi teisę išreikšti savo nuomonę ir įtakoti sprendimus. Bet reikalavimas paskirstyti gėrybes po lygiai yra pasikėsinimas į dalį tų kurie parodė daugiau sugebėjimų, ir pastangų toms gėrybėms sukurti. Šis principas lengvai transformuojasi į neteisingumą, pažeidžiant nuopelnus tų kurie yra darbščiausi ir gabiausi.

Jis neracionalus, nes naikina pastangų stimulą, mažina atsakomybę./b) Poreikių princ. Susijęs su (A) ir kviečia gėrybes paskirstyti pagal svarbiausius individų poreikius. Esmė – siekimas sumažinti kančias tų kurie nepajėgūs savęs išlaikyti. Pvz. dauguma šalių nustatę gyv. Standartą žemiau kurio negali nukristi gyv. lygis. Poreikių princ. nesuabsoliutinamas ir nepaverčiamas idealu.

Jis įtvirtina visuomenės atsakomybę už nario gyvenimą.//c)Nuopelnų pask. – pagal formulę “kiekvienam pagal nuopelnus”. Orientuota vystyti individo sugebėjimus, atskleisti talentus. Jis nukreiptas į vidines asm. savybes, paslėptas galimybes.

Įtvirtina individo atsakomybę už savo veiksmus.//f) Prof. tinkamumo pirnc.

– teigia, kad tarnybinės pareigos, darbai paskirstomos pagal individo pasirengimą.//i) Soc. rango princ –atlyginimo, pagalbos, privilegijų įgaliojimų paskirstymas dažnai prikl. nuo asm. statuso, kurį jis užima socialinėje struktūroje. Statusai skiriami: 1) nomenkulatūrinės pareigos 2)

priklausomumas partijai 3)pavedėjimas 4)turto dydis 5)lytis, amžius 7)rasė, religija 8)ištikimybė 9)lojalumas //j)Visuo. naudingumo princ – aukščiausia vertė yra visuomen. gyvenimas, jos interesai, gerovė. Reikia aukoti savo interesus ir individo laisvę. Soc. vertingumas sudaro teisingumo prasmę.

Nuširdus tarnavimas liaudies gerovei – geras gyvenimas.//k) Pasiūl-

paklausos princ – laisvos rinkos dėsniai patys generuoja moral normas, soc sėkmę, individų motyvaciją, atsakomybę. Suinteresuoti gamintojai aprūpina suinteresuotus vartotojus prekėmis ir paslaugomis. Esmė – įsigalėjimas priklausomumo nuo dominuojančios visuomenės dalies lygio.

24. Visuom. Tipai, kaitos formos ir ribos.

Tipai: 1. Segmentinė bendrija- uždara agrarinė žmonių bendrija pagrįsta giminysčių ir tradicijų ryšiais. Ši bendrija nepriklauso centrinės valdžios nors nėra ir laisva, ją valdo tradicijos ir papročiai .2. Centralizuotos valstybės visuomenė- jos organizacinė struktūra sutvirtinta prievartos priemonėm,kurios kyla iš valstybės galios. 3.

Pilietinė visuomenė- atmeta komunalizmą ir centralizuotą autoritarizmą.Valstybė atlieka tik instrumentines funkcijas. Kitaip tariant tai visuma ne vyriasybinių institutų, kurie gali būti atsvaras v-ei bei galėtų atlikti taikdario vaidmenį tarp interesų grupių , sulaikytų siekimą atomizuoti (skaidyti į atskirus visuom. Vnt.) visuomenę.

Social. kaita vyksta abipusėje žmonių ir valstybės sąveikoje , o teisė reguliuoja soc. santykius taip kad neįsivyrautų valstybinės valdžios pirmumas.Segmentuota visuomenė atsiranda,sujungiami gyveniškos veiklos ekonominiai ir politiniai aspektai, o prioritetas suteikiamas politikai.

Taip užkertamas kelias ekonominėms naujovėms,nes aukščiau yra vidaus tvarkos palaikymas bei gynyba nuo išorės priešų. Tų pačių aspektų sujungimas išveda miestą- valstybę(nestabilus tipas) Autoritarinė valstybė palanki ekonominei sferai(auga kapitalas), tačiau įvedama griežta kontrolė, kadangi kapitalo augimas naudojamas galių stiprinimui. Paskutinis atvejis- kai ekonomika yra nepriklausoma ir t.t, yra aukščiau valstybės. Toks suskirstymas pagrįstas tokiomis pozicijomis:

a). Kai ekonomika yra atskirta nuo valstybės / neatskirta nuo valstybės;

b). Kai prievartos funkcija centralizuota/ necentralizuota. Tačiau visa tai neatsako,kaip žmonės išsilaisvino iš uždaro-agrarinio gyvenimo. Tokiu būdu yra atsižvelgiama į tikėjimų sistemą, kur yra skirtingas tikėjimo intensyvumas. Taigi, segmentuoja visuomenę yra labai reikalinga.Miesto valstybės variantas- Kalvino Ženeva. Autoritarinės valstybės variantas-

islamo šalys . Tikėjimas čia atskirtas nuo politikos ir valstybės. Relig.

reikėjai gali spręsti, ar valstybės valdžia gerai atlieka pareigas

Tikėjimas nesusijęs su politika, kadangi yra užrašytas trancidentinių taisyklių forma (tikėjimą aiškina tik specializuotos žmonių grupės )Kai religinės normos yra pažeistos, tai gali būti atstatyta moralinė tvarka susijungusi su visuomene, periferijos bendruomenėmis. Tada tikėjimas yra auščiau valstybės ir išlieka nepriklausomas, bet pati valstybė yra autoritarinė. Visada buvo žinomi skirtumai tarp gamybos ir valdžios,tai keičia marksistinę ideomatiją. Gamybiniai ir politiniai vienetai nesutapo,bet abu pavaldūs vienai politiniai instancijai. Valstybė turėjo tarnauti gamybai, nes žmogiškoji esmė esti darbe.

25. Pilietinės visuomenės samprata. Pilietinė visuom.- tai visuma nevyriausybinių institucijų,pakankamai stiprių, kad tarnautų atsvara valstybei ir jai netrukdant atliktų taikdario ir arbitro vaidmenį tarp atskirų grupių, sulaikytų jos siekimą dominuoti ir atomizuoti visuomenę, suskaldyti ją į atskirus izoliuotus ar besiizoliuojančius visuomenės vienetus./ Piliet.visuomenės sąvoka turi dvejopą funkciją: 1)leidžia suprasti, kokia šios visuom.sąranga, kaip ji funkcionuoja, kuo skiriasi nuo kt.spec.organizacijos formų. Visuomenę kontroliuoja institutai, turintys ekonominę bazę. Soc.diferenciacija yra, t.y. normalus reiškinys.

Besiremdama ekonomine raida, valstybė reikalauja žinių nuolatinio vystymo, todėl ji atmeta bet kokią ideologinę monopoliją, nes ji savo prigimtimi užkerta žinių vystymąsi. 2)pilietinės visuomenės sąvoka leidžia atskleisti mūsų socialinio egzistavimo normas ir suprasti ką ir kodėl mes pasirengę palaikyti.

Šiuo požiūriu ji yra daug platesnė sąvoka už demokratiją, kuri mažai kalba apie socialines sąlygas, kuriomis įmanomas bendras susitarimas ir mūsų dalyvavimas sprendimo priėmime.

Demokratijos skelbėjai paprastai į vieną visumą sujungia visas demokratinio rėžimo valstybes, nors jos yra skirtingos sąrangos (pvz. genties bendruomenės, antikos ir viduramžių miestai, šiuolaikinės tautinės ir daugiatautinės valstybės, kurių prioritetas nukreiptas į ekonominį vystymą).

Visa tai užtemdo principinius skirtumus: mentalitetą, soc. organizacijas. Priešingai yra su pilietinės visuomenės sąvoka.

Pilietinė visuomenė pagrįsta politiniu atskyrimu nuo ekonominės ir soc.sferos, t.y. tas atskyrimas derinasi su visų turtingųjų valdžios nesikišimo į soc.gyvenimą principu, kuris neįprastas tradicinėje agrarinėje visuomenėje ir priskiriamas prie rizikingųjų, bet pilietinėje visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka politinis centralizmas, nes ekonominiai ir soc.deriniai negali prisiimti sau tvarkos palaikymo. Šia f-

ją atlieka valstybė ir jei yra negalinčių savimi pasirūpinti, tai jiems turi padėti valstybė. Todėl ekonominis pliuralizmas nėra absoliutus ir yra suderintas su politinių strategijų klausimų (ekonominių) kontrole.

26. Asmenybės socializavimo teise samprata. Asmenybės raidos pagrindiniai veiksniai.

27. Asmenybės teisinės socializacijos proceso ir jo psichologinio mechanizmo apibūdinimas.

Socializacija- individo tapimas asmenybe. Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenime. Žmogus išmoksta soc. elgesio vaidmenų nuolat bendraudamas su kt. žmonėmis. Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik soc. aplinkoje. Socializacija- sudėtingas, visą gyv.

funkcionuojantis procesas, žmogui tampant socialine butybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyv. periodais . Žmogaus socializacija vyksta visą gyv. Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi.

Pačioje socializacijoje vyksta 2 procesai: 1. Išmokstama būti pilnaverčiu visuom. nariu. 2. Savęs atskleidimo procesas . Specifinis socializacijos turinys toks įvairus, kaip nepastovios žmogiškos kultūros, tačiau koks jis bebūtų kiekvienas žmogus privalo perimti pagrindinius soc. gyv. šaltinius, kalbą įgudžius, elgesio taisykles, vaidmenis. Tai kas prisideda prie socializacijos proceso yra vad.

Socializacijos veikiančiomis jėgomis (tėvai, bendradarbiai ir t.t.). Socializacija apjungia iš vienos pusės kryptingą soc. sąlygų poveikį (soc. institutų), tikslu supažindinti žmones su visuom. Priimtų nuostatų vertinimų sistema, iš kitos pusės , pateis žmogaus soc. veikla.

Žmogus veikdamas soc. sferoje keičia jį ir tuo pačiu metu keičiasi pats, formuojasi naujos vertybės. Tokiu būdu individo socializacija susideda kaip iš individuolaus patyrimo formavimo, taip ir iš socialinio patyrimo įsusavinimo. Iš to išplaukia, kad socializacija suprantama kaip individo įsisavinimas kultūrinės sistemos tos visuom.

kurioje jis gyv-a. Įsisavinamos visų pirma svarbiausios kilniausios normos.

Individas įsisavina kolektyvines elgesio normas iki tokio laipsnio, kad jos tampa jo asmenybės dalimi ir galų gale automatiškai nasąmoningai nukreipia jo poelgius.Viena iš šių kolektyvinio elgesio normų rūšis- teisės normos.

Taigi teisinė socializacija, kaip neatciejama bendrosios socializacijos dalis, reiškia apima žmogaus suvokimą savęs, kaip pil. , savo socialinį vaidmenį, savo vietą soc. kultūroje, savo socialinės klasės suvokimą, priklausomybės partinei grupei, dalyvavimą soc. teisminiuose santykiuose.

Asmens teisinės socializacijos lygis nulemia jo teisinę sąmonę ir teisinę kultūrą. Kiekviena valst. nustato priklausomybės nacionalinei bendrijai, formas, dalyvavimo visuomenės reikaluose būdus ir taisykles valdingų santykių struktūrą, valst. santvarkos tipą, politinį režimą. Įvairiose valstybėse veikia įvairios soc. demografinės , ekonominės struktūros. Soc.

požiūris į šeimos reiškinius formuojasi įvairiai , priklausomai nuo to kokiu lygiu žmogaus teisės pripažįstamos visuom-e. Iš to seka, kad socializacija apskritai , o ypač teisinė socializacija- konfliktuojančių požiūrių susidūrimas . Tai kas sutinka su dauguma grupių , sutinka ir su jų nustatytomis normomis. Teisinė socializacija –tai nepaprastas pakartojimas iš kartos į kartą, nusistovėjusių elgesio šablonų. Žmogus įsisavina normas vienas iš kurių jis palieka praturtindamas gautu palikimu, asmenine patirtimi. Negalima pamiršti pažinimo ir įsisavinimo (socializacijos). Pats informacijos supratimas neapima tvarkos intencyvumo. Teisinė socializacija nebūtinai turi remtis išvadomis, gimusiomis iš betarpiško įsijungimo į teisinę praktiką. Ji gali remtis požiūriais kylančiais iš pacios grupės soc-

linės klasės, visuom. –ės. Galima teigti, kad asmuo gali intujityviai suvokti kokį nors teisinį fenomeną, neturėdamas toje srityje patirties, kadangi šių suvokimų reikšmę nulemia asociacijos su kitais jau perimtais teisniais reiškiniais. 27 .

Asmenybės teisinės socializacija yra individo socializacijos sudedamoji dalis. Auklėjimo tikslas – suformuoti žinių sistemą, įsitikinimų, motyvų, įpročių socialiai aktyvaus elgesio. Teisinis auklėjimas – įgyvendinamas įvairiomis formomis. Visų pirma tai mokymas iš pagrindų. Gautos žinios individui padeda formuoti valstybių orientaciją socialiniu požiūriu.

Nuo auklėjimo lygio priklauso ar kultūros lygis socialines normas paverčiant realybe, normatyvinis reikalavimas pervedant į įpročius, ir socialiai objektyvų elgesį . Visa tai yra neįmanoma be pačio ar pastangų. Auklėjimo teorijoje yra pripažinta , kad saviaukla yra rezultatas gerai organizuoto auklėjimo.

Saviaukla- tai pačio ar savo asmenybės formavimas , siekiant išugdyti teigiamas savybes su socialinėmis orientacijomis ir vertybėmis. Saviaukla apima visas protines ir fizines sferas , skonius ie charakterio bruožus. Saviaukla tai savotiškas katalizatorius pagreitinantis asmenybės susiformavimą ir išsivystimo procesą . Teisinės socializacijos išoriniai veiksniai ir jų sąveika-

išoriniai socializacijos faktoriai ir individo saviaukla negali būti nagrinėjama kaip junginys savarankiško proceso. Teisinės socializacijos procesas apibūdinamas – į teisinės socializacijos procesą reikia žiūrėti kaip į vieningą visumą analizuojant individo kryptingai nukreipiant visuomenės auklėjimą institutų ir asmenines veiklas. O tai reiškia kiek galima labiau išskirti valios ribas ir teisės socializacijos apimtį .

Toliau teisinės socializacijos procesas kaip įtakojantis visuomeninius santykius veiklą ir auklėjimą formuojant individą duoda pagrindą parodyti šių dalių įtaką vienai kitai ypatybes ir socializacijos galimybes. Galų gale šį procesą galima žiūrėti ne tik iš statinės bet ir iš dinaminės pusės

. Socializacijos psichologijos mechanizmas. Psichologiniai mechanizmai suprantant teisines normas nesiskiria nuo supratimo kitų socialinių normų.

Kad norma veiktų ji turi tapti asmenine norma. Apie socializaciją galima kalbėti ne tik kai yra žinios apie normą , bet ir pati norma tapusi individo asmenine norma.

28. Teisinė sąmonė : samprata ir struktūriniai elementai.

Teisinė sąmonė- tai visuomeninio teisinio gyvenimo pagrindas ir struktūrinė dalis. TS- tai žinios apie teisę, galiojančios teisės vertinimas, mintys,idėjos apie pageidaujamus pokyčius teisėje ir pan. Ji apima ir patį teisės suvokimą, požiūrį į jos vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime, idėjos dėl žmonių teisių ir pareig. TS požymiai : 1. TS- tai viena iš visuomeninės sąmonės formų, 2. TS gali būti a). individuali b). grupės c).

visos visuomenės , 3. TS būdingas tam tikros teisės suvokimo lygis, 4.

Subjektų teisinė sąmonė yra veikiama ekonominių , politinių kultūrinių bei social. Veiksnių, bet iš kitos pusės subjektų TS atsispindi ekonom.

polit. social. kultūrinėse srityse. Remianti šiais požymiais galima apibrėžti TS sąvoką- tai visuomeninės sąmonės forma, pasireiškianti požiūrių ,įsitikinimų, teorijų, vertinimų, jausmų, emocijų išgyvenimų visuma apie galiojančią teisę ir jos reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą teisėtumą, teisėtvarką apie pageidaujamas TN. Struktūriniai elementai: 1.

Teisinė psichologija 2. Teisinė ideologija. 1. Teisinė psichologija atitinka empyrinį kasdieninį visuomenės sąmonės lygį, kurį formuoja atskiro asmens ar žmonių grupių veiklos rezultatai.Turinį sudaro jausmai, išgyvenimai nuotaikos , įpročiai, stereotipai ,kuriuos žmonėms sukelia egzistuojančios teisės normos . 2. Teisinę psichologiją galima suprasti kai tam tikrą stichišką, nesusistemintą TS sluoksnį pasireiškiantį atskirų žmonių ir jų grupių reakcija valstybę, teisę ,teisėkūrą ir kt. teisės formomis. Džiaugsmą ir nusivylimą dėl priimto įstatymo …) Teis. Psiholog.

Būdinga visiems visuomeniniams santykiams kurie atsiranda teisės pagrindu.

Būtent šiuo elemento pagalba teisė įgyvendina pagr. Principus humanizmą, teisingumą, lygybę tarp subjektų. TP yra vidinių TS elementų kurie atspindi teisinių reiškinių teisėtumo teisėtvarkos tesinės atsakomybės ir tt.

psichologinį supratimą.2. Teisinė ideologija – ji atitinka mokslinį teorinį tikrovės atspindėjimą ir todėl vadinamas išoriniu TS elementu.

Lyginant su TP, kurios pagrindą sudaro psichologiniai žmonių išgyvenimai tai suprantama kaip kryptingas mokslini arba filosofinis požiūris į teisę kaip vientisą socialinį institutą , t. y. visuomenės ir jų narių grupių sistematizuotų teisinių žinių , sąvokų, požiūrių ,idėjų teorijos sistemos išreiškimas. Tes. Ideol. (TI) argumentuoja teisės, teisėtumo, teisėtvarkos vaidmenį. TI rengime dalyvauja mokslininkai, teisinių institucijų darbuotojai, politikai. TI rengimas grindžiamas ,teisės teorijos ir teisinio reguliavimo problemų sprendimais. Tam naudojama: a).

surinktos žinios apie visuomenės teisinį gyvenimą b). pozityvios ir negatyvios priimtų teisės aktų pasekmes . Formuodami TI specialistai naudojasi spec.tyrimų duomenimis, statistine medžiaga apie ekonom.

padėtį,demografinius procesus remiasi visuomenės nuomone, tesės pažeidimų dinamika.

29.Teisinės sąmonės rūšys ir f-jos. Teis. Sąmonė(TS) – tai visuomeninės sąmonės forma pasireiškianti požiūrių, įsitikinimų, teorijų, vertinimų, jausmų, emocijų, išgyvenimų visuma apie galiojančią teisę ir jos reguliuojamą žmonių elgesį, teisingumą, teisėtumą, teisėtvarką, apie pageidautinas teisės normas./ Pagal subjektus TS g.b. skirstoma į:

1)individo-ji būdinga visiems visuomenės nariams, nes mes visi dalyvaujame visuomeniniuose santykiuose, todėl individualią TS formuoja įvairūs veiksniai: visuom. inform. priem., žinios apie teisę, įgytos m-loje, šeimoje, iš draugų. Apima l.platų diapazoną-nuo prisitaikymo ir laikymosi teisės iki protesto ir teisės neigimo. Bendrąja prasme ši TS rūšis svarbi tuo, kad yra veiksnių formuojančių asmenybės aktyvumą, jei naudojamasi teisinėmis laisvėmis suvokiant pareigas. Yra prielaida atskirti grupinei ir visuomeninei sąmonei, kurios grindžiamos bendra grupės žmonių psichika, kurią sudaro žmonių grupėms būdingi poreikiai, mintys, jausmai, individų tarpusavio santykiai, elgesio būdai ir kiti psichiniai reiškiniai. 2)

Socialinių grupių-yra tam tikros soc. grupės, visų narių individualiosios

TS bendras vidurkis t.y. visi tie atskirai išvardinti reiškiniai teisės atžvilgiu. 3) Visuomenės- bendras vidurkis visai visuomenei. Ji nustatoma referendumu, rinkimų, įv.soc.tyrimų pagalba. /TS skirstoma į lygius:

paprastoji- tai požiūris į teisę, jos įvertinimas, kuris susiformuoja stereotipų gandų, sklandančių tam tikroje soc.grupėje pagrindu.

Profesionalioji- moksliškai pagrįsta teisinių žinių, įsitikinimų ir jausmų sistema, kuria vadovaujasi teisininkas savo veikloje. Formuojasi teisinės sistemos pažinimo, įvairių teisinių disciplinų įsisavinimo procese, praktinės teisės realizavimo veiklos metu.

Mokslinė- ją formuoja idėjos, koncepcijos, pažiūros, kurios išreiškia susistemintą teisinį teisės suvokimą. Priskiriamas visos visuomenės teisinės raidos. Problemų spektro sprendimas. /TS formos: 1) pažintinė- esmę sudaro tai, jog per teisinių reiškinių suvokimą ir įsisavinimą vyksta gyvenimo pažinimas.

Tokio pažinimo tikslas yra nustatyti gyvenimo teisinės realybės, būsenų požymius, veiksmų nustatymas. Šios f-jos subjektas yra tiek atskiras žmogus, tiek teisės institucijos. 2) įvertinamoji- susijusi su teisės subjektų veikla klasifikuojant (teisiškai įvertinant) atskiro gyvenimo reiškinius pagal egzistuojančią teisę. 3) reguliacinė- realizuojama per motyvų, vertybinių orientacijų ir teisinių nuostatų sistemą, kuri atlieka specifinio elgesio reguliatoriaus vaidmenį. Tokiu būdu inform. apie teisės normų sukelia teisės subjektams psichologines reakcijas – jausmus, emocijas, išgyvenimus ir t.t. Psichologiniai išgyvenimai skatina arba stabdo asmens elgesio motyvus.

30.Teisinė kultūra-tai vertybių,kurias sukūrė žmogus sistema-žmogaus veiklos rezultatas-tai vert.t.p.savybių sritis,kurios g.b. panaudotos praktiniams tikslams.Dvasinė kult.ir mater.kultur-tai visi žmogaus veiklos sukurtos(mater.ir dvas.)vertybės apimant bendrai priimtus pavyzdžius ir elgesio normas,perduodamas iš kartos į kartą.Kultūros elementai:materiali-

visuma įrankių, gamybos priemonių ir kt.matr.vertybių atskirame visuomenės istoriniame etape.Dvasinė-visuma žmogaus pasiekimų mokslo ir meno srityse,valstybės gyvenime ir visuomenės buityje,čia turimos omeny ir moralinės normos ir teisiniai principai.Kad tapti kultūros dalimi kūrinys turi objektyvizuotis t.y.tapti materialiu ne tik daiktai bet ir papročiai.Kultūra visada lokalizuota laike ir erdvėje egzistuoja su socialine grupe. Atskiriama asmenybės individo,grupės,visuomenės kultur.

Asmenybės-visuma jo elgesio būdų veiklos metodų, minčių, suvokimų,veiklos rezultatų,kurie gali būti nežinomi kt. žmonėm. Teisinė kultūra skirtingai nuo pozityvios teisės yra nevienarūšė. T.K.jos oficialiame pobūdyje orientuota formuoti žmog.teisinę sąmonę,t.y.vystyti jų elgesį ir veiklą teisinėje srityje, įtvirtinamos t.p.teisinės pažiūros ,dvasinės vertybės

,vystomas teisinės ideologijos turinys ir teisinė sąmonė.Soc.psichol. plane teis.kultur.kaip teisinė sistema visumoje charakterizuojama teisės normos ir žmog.realaus elgesio vienybė,normų ir vertybių sutapimu, soc.teisės efektyvumo pasiekimu.T.K.-ne tik orientyras,bet ir poveikis soc. aplinkai nukreiptas į normų būtinumo suvokimą.Faktinė T.K.būklė gali skirtis nuo oficialių nuostatų nes skirtingos individų grupės teisinės žinios-

skirtingas vykdymas.T.K.turinys – visuma t. minčių ir veiklos vertybių , elgesio pavyzdžių,kurie apibrėžia šį elgesį kaip privalomą. T.soc.plane kultūra daro poveikį žmog.šiom kryptim:1.tai socializacijos procesas

,poveikio dalis kuri paruošia asmenybę gyvenimui, atitinkanti visuomenės priimtus elgesio pavydž., formuoja galimybę atlikti t.t.

vaidmenį.Socializacija moko disciplinos emocijų ir elgesio valdymą, individas įsisavina t.t. vaidmenų atlikimą.Social.dažnai formuoja konforizmą.2. vertybių sistemos nustatymas-(vertybių –reiškinių idėjų ar institutų ,realybė arba įsivaizduojami daiktai ,kuriems jaučiame pagarbą, kurie atlieka svarbų vaidmenį ,jų sekos-tai būtinybė ir pareiga(pinigai,valdžia,ideologija ,politinė garbė priklausomai nuo grupės.)Vertybių sistema priklauso nuo grupės jėgos įtakos .

Nuo jėgos priklauso ir konfliktai kylantys skirtumų vertybių sistemoje pagrindu.Soc.domisi vertybių sistemos problema,kuri yra vienas iš žmog.elgesio reguliavimo formų.Ji teikia galimybę įvertinti.Kai kurių normų vykdymas yra vidinis įsitikinimas jų vertingume.3.elgesio pavyz.reakcija į t.t.situacijas galima pavadinti įgūdžiais ,įpročiais, teisinio elgesio stereotipais. Elg. pvz.nustato kaip reaguoti t.t.situacijoje,elgtis pagal grupės reikalavimus kad neįvyktų konfliktas su kt. grupe.Elg.pvz.t.t.

schemos taikomos t.t. situacijose.Kultūra kurioje yra žmogus ir apibūdina elgesio pavyzd.,kuris palengvina žmonių kontaktus . Kultūr.nustatyti pavyz. yra tvarkos visuomenėje pagrindas. 4. Kultūr. poveikis soc.gyvenimui.Modelių nustatymas.Elgesys išreiškia tikslą.Idealas atlieka kt. f-ją-ateities įsivaizdavimas, apie norimą daiktų būklę ,yra kaip etalonas įvertinant reiškinius ir procesus.Žmog.formavimasis pagal kultūros poveikį intensyvesnis iki pilnametystės.T.K.socializacija numano:-teorinį nagrinėjimą ,asmenybės social.klausimus ir teisės social. mechanizmus.-

visuomenės nuomonės tyrimas auklėjimo klausimu.-asmenybės teisinės sąmonės tyrimas,įtaka elgesiui.-resocializacijos metodų išnagrinėjimas(nusikaltėlių auklėjimas laisv.atėmim.vietose).

31 Teisinė akultūracija: samprata, veiksniai, ir rezultatai. //Akultūrac.

Sąvka pirmą kartą pavartojo antropologas Pamelas 1880 m. Tai bet kurios kultūros pernešimas į kitą kultūrą. “Kultūriniai kontrastai”, bet kontrastas g.b. ir be kultūrų prasiskverbimo, be kurio neįmanoma akultūracija. Taigi, viena teisinė sistema gali susijungti su kita. Teisinė akultūra tiria šio reiškinio priežastis, ir pasekmes(iš teisės sociologijos pusės – sąryšyje su visuomene). Lyginamoji teisėtyra suteikia galimybę susipažinti su akultūra. Akultūrizac gali pasireikšti vienu institutu, ar norma. Recepcija – visuomenėje integruojasi kita teisinė sistema. Recepcija-

vienas iš teisinės akultųrizac. formų, (pvz. Romėnų teisės recepcija

Vokietijoje XIV-XV a.). teisin akultūrizac. gali būti ir organizuota ir spontaniška. Jos judėjimo jėgos g.b. ir viešoji ir privat. jėga (veiksniai

⇒)//1.Viešosios valdžios ak. g.b. įvairaus masto tiek globalinė, tiek mažom dozėm,kai įvertinami privalumai ir trūkumai, įsisavinami atskiri kt.

teisinės sistem. elementai. Sociologijos aspektu ypač reikšminga globalinė akultūrizacija, nes tik šiuo atveju tikra kultūrinė mutacija. Dalinė – gali įtakoti vidinės pusiausvyros pažeidimus. Akultūrizac tikslu kaip būdą viešoji valdžia naudoja įstatymus –tai tinkamiausias būdas, bet g.b ir tesminė veikla, priimant sprendimus, įvertinus keletą teisinių sistemų.//2

Teisinė ak. – privačios veiklos rezultatas. Efektyvi priemonė

–sutartis(pvz. Kai kuriose teisinėse sistemose įsitvirtino lizingas). Ne visuomet privatinė veikla siekia akult., kuri gali pasireikšti kaip sąlyga užsienio instirucijų prasiskverbimui. Akivaizdus ir moklsinių teorijų vaidmuo. Teis. akultūriz. dažnai atliekama doktrinaliniais kanonais. Tai pasižymi ir papročių pasisavinimais iš kitų tautų. //Rezultatai Dviejų sistemų susidūrimas nepraeina be pėdsakų. Teis. ak. įvairuose teisinio pobūdžio socialinuose- psichologiniuose reiškiniuose. //rezultatai priklausantys institucijoms⇒ koks užsienietiško elemento likimas ar prigis ar ne. G.b. dalinis rezultatas. Turint omenyje akult. visuomenėje sociologai teigia ji negalima pilnutinai. Mažiausiai gali deformuotis transplantuotas elementas. Negalima neįvertinti valios ir prievartos(pvz.

Jei perimtas elementas įtvirtintas teisėje, bet neveikia praktikoje –

neturi socialinės vertės). Galima ir sėkminga ak.(pvz. Islamo teisinėje sist. yra Europinės teisės elementų). Bet Napoleono kodeksas neįsitvirtino

Italijoje. Daugelyje atvejų importuotas institutas patiria kt. teisinės sistemos poveikį. Pakeitęs savo bruožus įgauna naujų, jei teigiamų bruožų-

rezul teigaimas, jei neigiami bruož, rezult –neigiamas. Poveikį patiria ir social. aplinka – gali atsirasti prieštaravimų teisinėje sistemoje.//

Rezultatai individams – bendroji sociol. Manoma, kad ak. tik tada, kai priimtina individams. Reikia turėti omeny, kad teisė turi įtakos asmenybės formavimuisi. Ak. gali išreikšti pasikeitimus psichologijoje, gyventojų nuostatose. Nesėkmingos ak. atveju( įstatymas yra, bet neveikia) asmuo gali prisilaikyti senų papročių.

32. Teisinio konflikto samprata, dinamika ir tipologija . Teisinį konfliktą tyrinėja teisinė konfliktologija . Konfliktas atsiranda kai pradeda veikti jėgos nešiojančios prieštaravimus .SK- suprantamas kai stengiamasi užgrobti teritoriją arba grasinimo dalei ar visiems opozicijos individams ar grupėm, jų nuosavybei, kultūrai tokiu būdu, kad kova įgauna puolimo arba gynybos formą. SK į save įtraukia individo ar grupės aktyvumą nesąmoningai formuojantį fun-onavimą ar sukeliantį žalą. Teisinis konfliktas – socialinio konflikto rūšis, jam nebūtinos dvi pusės, kurių interesai kertasi . Būdinga stipri įtampa, kuo pasekoje siekiama pakeisti situaciją prisitaikyti ar atsiriboti. Teisinis fonfliktas – su valst.

institucijomis ar kitomis teisinėmis struktūromis. Konflikto elementai teisinės prigimties: Motyvacija – dvi rūšys : interesų ir kognityvinės: 1.

Susikerta tikslai interesai , o kartais ir motyvai visuomenės elgesyje. 2.

Ginčai dėl problemų nežinojimo ar supratimo- teisinis aspektas išreikštas silpnai. Konflikto dalyviai – fiziniai ir juridiniai asmenys . Konfliktinė situacija – latentinė konflikto stadija. Teisinė charakteristika gali būti konkreti ir ne. Konflikto objektas ir dalykas dažnai susiję su teisine kategoriją.

Asmens statusas , jo interesai, socialinės vertybės pažeidimas gali būti sureguliuotas teise- teisinis pobūdis . Todėl daugelis konflikto elementų turi ryšį su teisės normomis ir institutais .

Teigiama, jog juridinis konfliktas laikomas konfliktas , kuriame ginčas susijęs su dalyviu teisiniais santykiais , atitinkamai su subjektų motyvacija , jų elgesiu , konflikto objektas t.p. turi teisinių požymių, g.b. ir klaidingas teisinis konfliktas. Klaidos įvertinimas juridinėje formoje gali nutraukti konfliktą . Teisinio konflikto dinamika- jų judėjimas, eiga , pasikeitimai, ir pasibaigimas . Konfliktas gali tik peraugti į teisinį. Analizuojant dinamiką išskiriamos stadijos : 1. Teisinio pobūdžio motyvo atsiradimas 2.

Teisinio santykio atsiradimas tarp dalyvių 3. Teisinio santykio vystymasis, kai įsikiša teisinės institucijos 4. Teisinio akto išsisprendžiančio konfliktą priėmimas. Jei viena pusė, valst. vadovaujasi įstat. jėgos panaudojimas teisėtas įstat. ribose. Tipologija – teisinis konfliktas skiriasi nuo kitų konfliktų ir g.b. globaliniai ir regioniniai ; grupiniai ir asmeniniai ; situaciniai ir poziciniai ; interesų ir kognityvūs.

Teisinio konflikto specifika yra kitokia, nusakoma teisinėmis charakteristikomis: teisės šaka, kurioje vyksta normos struktūra –

priskirta konfliktui ją nagrinėjančios teisėsaugos institucijos rūšis.

Dažniausiai konfliktai susiję su šeimos, finansų darbo teise .

Pavojingiausia su baudžiamąja teise . Ypatingą vietą užima tarptautiniai konfliktai. Konflikto pagrindu g.b. netinkamas teisės normos aiškinimas , nesupratimas ir nesilaikymas. Įgalinančiose normose konfliktai gali kilti ne su valstybinėmis institucijomis, o su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Įpareigojančioms normoms prisideda ir valst-bė. Draudžiančiose normose fizinis ir juridinis asmuo pažeidžia jas. Juridinio konflikto klasifikacija pagal teisėsaugos subjektus patogi tuo , kad padeda suvokti jų kompetenciją jei iškiltų konfliktinė situacija. Kriminalinis konfliktas

– nusikaltimas g.b. konflikto priežastimi, bet g.b. ir konfliktas nusikaltimo priežastimi. Skiriasi dalyvių skaičiumi ,objektu , motyvais.

33.Teisininko profesijos samprata, profesinės žinios ir vertybės. Dažnai teisė tai teisės doktrinos sinonimas.3 institutų grup. ypač susijusios su teisės koncepcija:ginčų sprendimo institualizuotos priemonės ,teisinės žinios ,t.y. specialistai, ekspertų pagalba-t.y. ekspertizės globa ir taikomos taisyklės. Sudėtingėjant teisinėms žinioms ir teisiniams procesams atsiranda žmonės kurie tai išmano atsiranda tam tikra profesija.

R.Schwartzas ir J.Mileris palygino teisinio vystymosi lygius šiuolaik.visuom. ir nustatė 3 institucinius vystymosi kriterijus “tarpininkavimas”,”advokatai”,”policija” jie atitinka aprašytas institucines grupes.Nustatė:kur egzistuoja policija ten ir tarpininkavimas, kur advokatai-ten policija ir tarpininkavimas. Advokatai atsirado vėliausiai.Sudėtingėjantys teisiniai procesai reikalavo specialistų juos paaiškinančių.Teisinė veikla rėmėsi doktrina.Taigi specialistų atsiradimas ne pagrindinis teisinio vystymosi bruožas.Pagrindinis ginčų nagrinėjimas ir teisės taikymo institucijos.M.Wėberis aiškiausiai tvirtino konkrečių profesinės teisės apsaugos formų begalinę svarbą.Teisininko profesijos svarbą lemia pati teisė, o taip pat visuom.,kurioje ji egzistuoja.M.Wėberio požiūriu skirtumai tarp teisininkų profesijos organizacijos Anglijoje ir kontinente paaiškina teisinių idėjų skirtumas.Anglijoje susiformavo praktikuojančių teisininkų profesija, jų asociacijos siekiančios patenkinti klientus.jos buvo pajėgios ginčytis su valdžia.Kontinente teisę apibūdina daugybė vietinių ir paprotinių įstatymų, teisinės praktikos įvairovė.Universitetiniai teisininkai.Funkcionalistinė integracijos teorija akcentuoja profesionalizmo svarbą,”sandėrį” sudarytą tarp profesijų ir visuomenės,specializuotų žinių ir prakrikos monopolijų įsteigimą.

Marksistai akcentuoja profesijų klasinį pagrindą- tai kapitalistinės struktūros. Taigi, profesijų analizė yra svarbi sąvoka –problematiška .

Sociolog. mąstyme yra 7 požiūriai į šį dalyką:1) Parsono ankstyvoji analizė. Profesinį elgesį valdo meniniai lūkesčiai. Teisininko profes. gali užimti aukštą vietą soc. sistemoje. Pasirinkimą lemia ne tik mūsų norai , bet ir soc aplinka. 2) E.Hugheso atsisako laikyti profesiją išskirtine užsiėmimo kategorija. Profesija – veikla, siekianti pelno. Žaidimas nustatant savo sąlygas duoda monopolijos galimybes į profesionalizmo apimties augimą. 3) siekiama nustatyti profesionalizmo charakteringus bruožus, kriterijų pagal kurį teigiama, kad užsiėmimas pasiekė profesinį statusą. Bet kartais šių bruožų neįmanoma susieti- jie būna painūs.4)

siekiama sukurti kompromisą tarp charakeringų bruožų identifikavimo ir analitiškai sklandžios sąvokos. Išskyrė darbo ir sąlygų kokybės kontrolę.5)

susijęs su priemonėmis galinčiomis kontroliuoti paslaugų rinką visuomenėje(profes.organiz). Du požiūriai: a) teisininkas visiškia laisvas,b) suvaržytas 6) aiškinamasis – koks yra svarbiausias profesijos studijų obj. kuo didesnė valstybė, tuo teisininkų organizacinės galimybės yra skirtingesnės. 7) susijęs su pripažintų skirtumų tarp sociologinės ir buitinės profesijos sąvokos. Akcentuoja studijų objektą, teorinius bruožus.

// 1)teisinę instituciją suformuoja bendrija 2) suvienyti pagal interesus teikti paslaugas, o ne siekti pelno 3) spec. žinios // Daug teisinės praktikos sričių priklauso nuo teisinės doktrinos expertinių žinių. Kad tam tikram teisinės profesijos elitiniam sluoksniui gebėjimas suorganizuoti kliento reikalus priklauso nuo aukštio virtuoziškumo, interpretavimo ir šios doktrinos taikymo lygio. Tai nuolat modifikuojama duomenų ir patyrimo, susijusio su turimomis bylomis santrauka. Profesijos spec. žinios ir expertizė yra unikalios ir visiškai atskirtos nuo kt. žinių formų. Teisinė doktrina ir jos interpretavimo technika yra laikomos sudarančios šias spec.

žinias. Teisinė ideologija g.b. suprantama kaip tampanti viešosios sąmonės dalimi iš dalies per praktinę teisininkų veiklą sprendžiant kasdienines klientų problemas. Čia teisinės žinios sumaišomos su neteisinėmis.

Teisininkų identifikacija priklauso nuo spec. žinių. // kalbant apie teisininko vertybes- paslaugų idealas (pareiga klientui ir teisinei sistemai) asmeniniam pelnui , kurį reguliuoja griežtas profesinės etikos kodeksas t.y. prof. etikos oficialios vertybės.

34 Teisminiai ginčai. Teisėjų elgesys. Daugeliu požiūriu teismų veikla ir teismai atrodo teisinės sistemos elementai. Yra nuopmonė, kad teisėjų ir teismų sąvokos suformuoja išankstinės politinės koncepcijas.Teodoras

Beckeris apibūdino teismus pagal funkcionalistinę paradigmą. Pagal jį:1)teismas yra žmogus ar žmonių grupė2) turintis galią spręsti ginčą3)tai vieta kurioje ginčo šalys pateikia ginčo faktus ir kurioje4) teisėjas taiko norminius principus, kurių norminio taikymo principas yra nešališkas, objektyvus,be išankstinio nusistatymo. Ir tik tuo pagrindu teismai gali veikti kaip nepriklausomi ir priimti nešališką sprendimą. Taigi nešališkumas- esminė sąlyga. Ginčų sprendimas- teismo darbo objektas ir veiklos pateisinimas. Kai teisėją paveikia iš išorės jis nebeegzistuoja.

M.Shapiras pateikia idealaus teismo modelį: 1)nepriklausomi tesėjai2)

taikantys iš anksto nustatytas normas3) vyksta konkurenciniai teisminiai ginčai4) pasiekiamas dichofominis sprendimas, kai vienai ginčo šaliai priskiriama teisė, kitai- pareiga. M.Shapiras stengiasi pademonstruoti, kad nei vienas šių elementų nėra geras visose teisinėse sistemose. Labiausiai akcentuojama abejotina teisėjų nepriklausomybė. XX a iškyla problema-

parlamento ir teismo santykis ( anglų- amerik. Teis. sist.- įstatymus priima ir teismai ir parlamentas). Dažnai pripažįstama, kad teismų pagr. f-

ja – spręsti ginčus. Pagal Shapirą – dvi konflikto šalys kreipiasi į trečiąją, bet toks tradicinis supratimas dabar abejotinas, nes ginčas g.b.

pertaikomas trečiosios šalies taip, kad šalys liks nepatenkintos –ginčas neišspręstas(nes vadovautasi ne sveiku protu, o teisine doktrina). Teismas pradeda dirbti valstybės naudai, o turi tenkinti visuomenės interesus. Kuo demokratijos lygis aukštesnis, tuo labiau teismas atspindi visuomenės interesus.

R.Zempertas : ginčas – tai nesutarimas tarp dviejų šalių, kur kiekviena pareiškia konkretų reikalavimą: norminį subjektinės teisės reikalavimą. Ginčas – socialinis santykis, sukurtas, kai kas nors yra nuskriaustas ir pareikštas reikalavimas, kurį atmetė priešinga pusė.

Ginčų sprendimas teisme turi dvi puses:1) teisminis ginčų sprendimas mažai tinka ginčams spręsti,2) dažniausiai didžioji ginčo dalis išsprendžiama šalia teismo, o teismas tik patvirtina. Randame aplinkybių įrodančių, kad konkurencinis procesas teisme yra supaprastintas konflikto sprendimo variantas, kuris pateikia labiausiai visoms šalims priimtiną variantą.

Juokaujama: teismo sprendimas g.b. geriausias, jei nėra konflikto, o yra tik norminės tvarkos pritaikymas. Taigi, teismas nesprendžia konflikto, o tik palaiko egzistuojančią visuomenėje tvarką. Teismai praranda savo pirminę paskirtį.

35. Teorinė teisės sociologijos (TS) f-ja: samprata, žinios apie realybę ir jų interpretavimas. – tai pati TS kaip mokslas ir žinios, bet žinios, atitinkančios tam tikrus reikalavimus. Tai sistematizuotos nusistovėjusios žinios, o ne intuityvios. Negalima tikėti tuo, kas atrodo akivaizdžiu. TS-

je reikia saugotis siekio suvokti problemą iki jos nagrinėjimo. Beveik kiekvienas jaučia norą būti įstatymo leidėju arba teisėju. Teisinės problemos atrodo aiškios ir kiekvienas duoda savo išvadas ir įvertinimus ir lengvai klysta. Akivaizdumas gali turėti keletą pusių, bet akcentuojama tik viena iš jų.

Taigi ,TS-je akcentuojame gautų žinių patikrinimo laipsnį. Tik faktai ir statistika patvirtinti viena iš kelių nuomonių. Realybės nagrinėjimas t.y. TS-jos pagr. paskirtis.

Teisininkai laukia iš TS-jos naujų žinių ir teisės paaiškinimo. /TS žinios- teisė iš TS nori gauti žinių apie tai kas vyksta realiame gyvenime (to neduos nei knygos, nei įstatymai, jų leidėjai), jie nagrinėja tik nukrypusią tikrovės dalį. Teismuose kalbama tik teisės taikymo atveju.

Taigi, TS pagr. f-ja – duomenų apie teisinės sistemos realybę rinkimas. TS gali pretenduoti į aukštesnį mokslinio tikumo laipsnį, negu jis pasiekiamas teisėje. Teisinė realybė nėra pilnai apibrėžta. Teisinė realybė neišsemiama ir tuomet kai prie įst.ir papročių priskiriame teisminę ir užteisminę praktiką. Įeina ir faktinės situacijos-

visa tai pozityvinė teisinė tikrovė, realybė. Yra ir negatyvi teisinė realybė, kuri nematoma, bet svarbi: teisės spragos, įst. neveiksmingumas.

Galima nagrinėti tik tai kas buvo formalizuota. /Interpretavimas- TS

požiūriu svarbu žinoti kodėl ir kaip atsirado teis. reiškiniai, jų atsiradimo priežastys. Tik tada žmogaus protas bus patenkintas kai paaiškinamos viso to priežasties pasėkmės, dėsningumo bei mokslo dėsniu, kuris ne tik atskleidžia įvykį, bet ir leidžia numatyti jo pasikartojimą ateityje. Kuo jis aiškesnis, tuo lengviau prognozuoti. Jei sociologija siekia įsitvirtinti kaip mokslas, tai ji turi nagrinėti priežasties ir pasekmių dėsnius. Statistikos pagalba TS gali išskirti dėsnius ar bent pastebėti reiškinių koreliaciją. (Dėsniai g. b. raidos ir struktūriniai (statistiniai)).

36. Praktinė teisės sociologijos (TS) f-ja. Pagalba teisėjams. Dėl TS ryšio su teisės mokslais ji susijusi su teisinės realybės praktinių problemų sprendimu. TS gali: 1)praktiškai nagrinėti teisinę šios problemos realybę.

2)gali būti pritaikyta labiausiai paplitusiose teisinės praktikos srityse taip pat teisės normų aktų leidyboje

.Taigi, pagr. f-jos pagalba teisėjams ir pagalba įstatymų leidėjams.

Teisinis sprendimas – šios sąvokos pagalba TS gali apimti visas teisines praktikos puses. Teisinis sprendimas siejamas su sutarties šalių valios pasireiškimu, teismų išvadomis, įst. priėmimu. Sprendimo priėmimo procesas išskiria 2 tendencijas: 1) sprendimo priėmimas grindžiamas ekonominiais apskaičiavimais (pirkimo-pardavimo ir kt.) 2) situacijos įvairiaspektė analizė (renkami duomenys, analizuojami, grupuojami). /Pagalba teisėjams-

praktinė TS įsiskverbia į teismų veiklą 2 formom: 1)kaip sociologinė expertizė- tai pagalbinė priemonė, kurią naudoja teismai. 2)kaip sociologijos aiškinimą, tai yra teisėjas gali kviesti specialistą, bet jo aiškinimas teisinės galios neturi. Pagalbos teisėjui formos g.b.:

patvirtinimas; konsultacija; expertizė. Dažn. šios formos vadinamos expertize. Sociologijos požiūriu- sociologinė exp.(pvz. teisėjai gali pareikalauti socialinės anketos skyrybos metu, kuri padėtų nustatyti vaikų teisėtus interesus).

37. Įstatymų kūrimo sociologija . išskiriamos dvi įstatymų leidybos praktinės socialinės rūšys: 1. Įstatymo leidybos išorės ; 2. Įstatymų leidybos vidaus. 1- tai taikomieji tyrimai, nagrinėjantys įstat. kūrimą kaip veiklos mechanizmą be sąryšio su šios veiklos turiniu; 2- taikomieji tyrimai kurių objektas įstat. ar teisės normų akto turinys. Tai iš esmės įstat. leidybos sociologija. Pirmas padeda įstatymų leidėjui už įstat.

kūrimo ribų . Pvz. Teisinė reformą sociologai psichologiškai parengia visuomenę. Todėl sociologija savo vaidmenį atlieka dvejopai: 1. Prieš įstat. leidimą , nes visuom. skirtinga ir vienodą ideologiją jai parinkti sudėtinga , reikia vidutinės , bet negalima suprimityvinti.

Antras – po įstat. priėmimo aiškinant jo naudą galimi rezultatai. Įstat. leidėjas dirba ne sau , todėl privalo palaikyti ryšį su visuom. Dažnai įstat. leidėjui svarbu žinoti ar visuom. nuomonė lemia jos sugalvotas reformas ( tai nedaroma).

Ši problema susijusi su teisės psichologija , nes pokyčiai kuriems suteikti reikia parengti protą ( ar teisėti ar ne). Ją sociologai akcentuoja įtikinėjimą. Nuomonių apklausa suteikia jiems išsiaiškinti kokie motyvai gali priešintis reformai .

Be to juos šalina įtikinimo informacijos pagalba išleisto įstatymo aiškinimas t.y. pirmiau išleidžiamas , o po to įstat. savo jėga įtvirtina , jog geras. Yra daug šios sampratos priešininkų, nes įstat. dažnai lieka neefektyvūs. Taigi mes turime situaciją , kuri negali vienašališkai įtvirtinti , jog išankstinis visuom.

paregimas visada padaro įstatymus veiksmingus, bet jie yra veiksmingesni už tuos apie kuriuos iš anksto nekalbama. Įstat. sėkmingumo sėkmė labiau priklauso nuo spontaninio laukimo . Išorinė pagalba įstat, leidėjui g.b. 1.

Prieš įstat. išleidimą ; 2. Po ; 3. Kai galioja bet kuriuo metu. Mes turime įtvirtinti nuomonę, kad turime visuom. periodiškai aiškinti apie galiojančius įstat. orientuoti visuom. į teisės naudojimą . Sociologinės apklausos padeda įstat. leidėjui pamatyti įstat. nežinojimą ir parodo kada naudoti visuo. Informavimo priem. Sociologai nekuria įstat. o tik bendradarbiauja su įstat. leidėju atlieka pagalbinę f-ją , ji yra svarbi , nes daug pataria įstat. leidėjui . 2.Svarbi įstat. leidybos vidaus sociologija. Dažnai įstat. leidėjas tik nujaučia įstat. poreikį . Tam kad išsiaiškinti kuriuos socialinius santykius reikia normuoti , kaip neutralizuoti socialinius reiškinius , todėl sociologinės apklausos pagalba galima numatyti pokyčius.

38.Pasitikėjimo LR teismais problema. Jei valstybė patikima joje yra ir teismai.Pagal tai ar patikimi valstybės teismai galima spręsti ar valstybė yra teisinga žmonių akyse. Apžvelgdami teismų reitingą jis nekinta ir visada buvo mažas ,nepasitiki apie 70 proc.(baltijos tyr.

rezultatai).Kokios to priežastys ,juk atlyginimai didinami ,griežta teisėjų atranka.Reikia išsamaus soc. tyrimo.Natūralu jog nagrinėjant bylą viena iš pusių lieka nepatenkinta ,teismo sprendimas neteisingas per griežtas ar per švelnus ,bet yra abejonių net turint patikimus idealius teisėjus.Teisinėje valst.yra 3 dalykai kuriais remiasi pasitikėjimas teismais:1.teismų nepriklausom.- teismai vykdo teisingumą ,kuris yra visų žmonių interesų balansas.Jei norima bešališko,objektyvaus teisingumo reikia nepriklaus. į problema žiūrėti,iš šalies nepriklaus.nuo politinių veikėjų,nepaisyti savo simpatijų ar antipatijų.Kai teisėjas žinos, kad nesvarbu kam naudinga sprendimą jis priims.Teismas privalo klausyti tik įstatymo.Jei norima kad žmonės patikėtų teismais jiems būtina žinoti,kad yra teisūs, kad ir kaip tai nepatiks politinei valdžiai ar visuomenei-teismas juos apgins.

Valstybė privalo teismui sudaryti atitinkamas sąlygas ir galimybes.Bet mes žinome sprendimų palankių politikams, nepriėmimas buvo teisėjų nušalinimo priežastimi, o priėmimas jų karjeros galimybės.Teismas visada teisus, bet mūsų valstybėje galioja-teismas visada neteisus.Teisėjams daro įtaką net visuomenės nuomonė ar žinios klaidos pozicija, todėl jis negali būti visiškai objektyvus-tai daro įtaką.Užsienyje teismų sprendimai nekomentuojami,o spauda pati bylų nenagrinėja.

Lietuvos spauda sumaišo su žeme kiekvieną teisėją, kuris priėmė ne tokį sprendimą kokio tikėjosi laikraščio redaktorius. Būtina bešališkumo sąlyga-už sprendimą teismui niekas negali taikyti sankcijos.Teismo sprendimas privalo būti teisingas.2.

Teismų sprendimų efektyvumas bei kvalifikuotumas-greitai ir kvalifikuotai išnagrinėjus bylą priimti teisingą sprendimą t.y. pakankama teisėjų kvalifikacija.Kita problema-ilgai trunkantys procesai, tai ne tik teismų bet ir įstatymų leidėjų problema. Blogas ir priimtų sprendimų efektyvumas(sprendimai negali būti įvykdyti).Bausmių sistema-už nesmurtinius nusikaltimus per griežtos bausmės-vėl kalti ir įstatymų leidėjai.Visiškai neatsižvelgiama į nusikaltėlių aukų teises.Dar nebaigta teismų reforma.(Ikiteisminis nagrinėjimas nekvalifikuotas,teisėjai jo nekontroliuoja).Svarbi problema ir įstatymų netobulumas, nesuderinamumas(skirtingi sprendimai identiškose bylose). 3.Pagarba teismams-jų sprendimų negerbia nei politikai nei žiniasklaida, kur sprendimai smulkiai aptarinėjami, teigiama kad ten korupcija, šališkumas.Tai daro ir politikai, todėl daro ir visuomenė.Aukščiausių pareigūnų požiūris ypač menkina teismų prestižą.Teismas viena valst.valdž.institucijų todėl kitoms valdžioms nesaugu jį juodinti.Vieši teismų sprendimų vertinimai daugelyje valstybių draudžiami, visuomenė turi žinoti, kad nusikaltimai bus ištirti teisingai.Teismo vykdomu teisingumu reikia tikėti.

39. Teisės taikymo ir rėmimosi teisės sociologinės problemos. Šie du aspektai susiję, teisė turi remtis tiek visuomene tiek individais ar jų grupe, valstybės ar privačios organizacijos. Vadinasi tam, kad remtis teise turi būti parengta teisės doktrina ir pagal ją parengta visa teisės institutų sistema.

Nuo to ar teisės doktrinoje yra atskaitos taškas, mes turime susiformuoti teisinę sąmonę ir kultūrą, kurios pamatas – supratimas, kad tik remiantis teise gali būti išspręstas ginčas, bet tai tik teisinė prielaida. Rėmimasis teise priklauso ir nuo praktinės pusės, ar ginčų sprendimas, remiantis teise, sumažino konfliktą ar padidina jį.

Čia tai siejama su teisės taikymu, kokia teisės taikymo kultūra (kaip taiko policija, prokur, advok., teismai). Praktiniu požiūriu visuomenei svarbu įsitikinti, kad institucijos remiasi doktrina ir taiko ją sveiko proto lygmenyje, t.y. 1)pažeidimas atitinka sankciją 2)atskiros institucijos griežtai laikosi šio principo. Kuo mažiau pažeidžiamas teisės taikymas, tuo labiau remiamasi teise. Kuo visuomenė mažiau išmano rėmimusi teise, tuo yra didesnė galimybė manipuliuoti taikant teisę.

5K. 153, 152 gr. narių prisidėjusių prie šio špero parašymo 1999 m. sausio mėn. vardu linkiu sėkmingai išlaikyti TS ekzaminą, koks jis ten bebūtų.

Martisg@post.5ci.lt

Martisg@takas.lt