Pagalbinės istorijos disciplinos
1. Pagalbinių istorijos disciplinų samprata. Terminų atsiradimas. Pagalbinių istorijos mokslų sisteminimo problema. Įvairūs sisteminimo būdai (A. Brand,R. Delort, B. Kurbis, J. Szymanski). Pagalbiniai istorijos mokslai istorijoje.
Pagalbiniai istorijos mokslai padeda susidoroti su info srautu. Pagalbinių istorijos mokslų – diplomatikos ir sfragistikos – pradininku laikomas benidiktas Ž. Mobiljonas. Jis XVII a. (1681) įvedė p. i. m. sampratą. XVIII a. imta taikyti jo metodus naujiems atrastiems dokumentams.XIX a. Teodoras Siokelis įvedė p. i. m. terminą. Kritiška šaltinių analizė – pagrindinis p. i. m. uždavinys. (Lorenco Walo kritiškai išnagrinėjo „Konstantino dovanojimą“ ir įrodė , kad dokumentas buvo falsifikatas.)7 disciplinos: Paleografija (raštas, rašto raida, raidės kilimas – mokslas apie raštą); Diplomatika (mokslas apie istorinį dokumentą); Sfragistika (mokslas apie antspaudus); Chronologija (mokslas apie istorinio laiko skaičiavimą); Numizmatika (mokslas apie monetas); Heraldika (mokslas apie herbus); Genealogija (aptariama žmogaus kilmė giminės kontekste);t. p priskiriama archyvistika, istorinė geografija. Visos pagalbinės disciplinos atsiranda viduramžiais.Skirstymo variantai:– 1958 m. Brantas skiria į dvi dalis – mokslai kurie aiškina istorinio proceso faktorius (chronologija) ir šaltinių tipus. – 1969 m. Delortas skiria 3 dalis – mokslai, kurie padeda suprasti šaltinius, mokslai, aiškinantys istorinius proceso faktus ir mokslai, kurie padeda suprasti patį žmogų ir visuomenę.– 1972 m. Kurbis skiria į 5 dalis – mokslai, kurie nagrinėja istorinio proceso faktorius, mokslai, kurie užsiima pačiais šaltiniais (raštais), mokslai, kurie aiškina kalbą ir literatūrą, mokslai, kurie aiškina materialinius kultūros dalykus, mokslas, kuris nagrinėja šaltinius apie simbolinius daiktus.– Szymanskis skirsto mokslus į 3 dalis – mokslas tyrinėjantis žmogų, laikus, vietą, mokslas tyrinėjantis kalbą ir raštus, mokslas nagrinėjantis objektus ir atvaizdus.Renesanso epochoje buvo bandyta įvertinti rašytinę literatūrą. Pagr. darbas – L. Valas „Konstantino dovanojimas“. Valas XV a. išaiškino, kad šis dokumentas yra klastotė. Ėmė vystytis šaltinių kritikos pagrindai. XIX a. pagalbiniai istorijos mokslai tampa atskiru mokslu.
2. Dplomatika –istorinių dokumentų mokslas, kritiška jų analizė.
– Diplomas gr. – lentelės, kuriose surašomi duomenys (Graikų laikais);– Humanizmo laikotarpiu – diplomas – iškilmingas valdovo raštas;
Rašytinis dok. atsiranda Romos imperijos laikais. Tuo laiku jau egzistuoja tiek juridiniai tiek privatiniai dok. (didesnę reikšmę turėjo žodiniai susitarimai, liudininkų paliudijimas, rankų paspaudimas). Dokumento vertė sumažėja po Romos imperijos žlugimo. Tačiau jo vėl suklesti Karolinių laikais 6 – 8 a. XI a. ima formuotis dok. susiję su krikščionybe. Lietuviškų dokumentų pradžia laikomas 13 a. – Mindaugo laikai.
Diplomatika susiformuoja XVII a. Jos pradininku laikomas Mobiljonas, kuris savo darbu bandė įrodyti, kad Benediktų ordino dokumentas nėra falsifikatas („Diplomatika). Mobilyn pradėjo klasifikuoti dokumentus, tyrinėti raštą, nustatinėti laiką. XIX a. su diplomatika daug dirbama Vokietijoje.
Diplomatika apima dok. kilmę – kada ir kur buvo sudarytas (datavimas). Bandoma nustatyti dokumento tvirtinimo būdus – liudininkai. Kitas tvirtinimo būdas – parašai. Ankstyvaisiais vid. dok. nebuvo pasirašinėjami. Antspaudas t. p. priklauso tvirtinamajam būdui. Diplomatika daugiausiai tiria viduramžių dokumentus. Diplomatika t. p. nagrinėja dok. patikimumą (falsifikatus). Patikimumas nustatomas pagal popierių, pergamentą, vandens ženklus, raštą (ar atitinka raidžių rašymo būdai to meto būdus), rašalus, antspaudus. Dipl. nagrinėja tiek falsifikatus, tiek originalus. Dipl. nagrinėja sudėties dalis.Dokumentų skirstymas:1) juridinio ir nejuridinio pobūdžio dok. Juridiniai – sutartys, dovanojimai, testamentai (jie yra patvirtinami). Nejuridiniai dok. – tai laiškai. 2) Pagal akto davėją: viešieji (valdovo, valstybės) ir privatieji (pr. asmens).
Vidaus dokumentai: privilegijos, teismų sprendimai, dovanojimai, restitucijos aktai (grąžinimo), mainų aktai, testamentai, tvirtinimo aktai (sutartys, apdovanojimai).Išorės dokumentai: tarptautinės sutartys (amžinosios ir Laikinosios taikos sutartys), apsaugos raštai ( išduodavo pats valdovas), kredencialai ( įgaliojimų davimas), arbitražiniai sprendimai (spręsdavo ginčus tarp šalių).Teisiniai dokumentai – 1)dispoziciniai (privilegijos) 2)liudijantys dok. (liudija jau esantį teisinį stovį).Popiežiaus kanceliarijos dokumentai – nuo XII a. dokumentai, kurie buvo su šilkiniu siūlu – iškilmingi. Antspaudai kabinami ant kanapinės virvelės – mažiau reikšmingi. XIII a. – bulės – iškilmingi popiežiaus aktai. Suplikos – prašymai popiežiui. Nuo XV a. pab. atsiranda dok., kuriuose nelieka popiežiaus antspaudo, bet atsiranda parašas.Diplomatika tirianti dok. išsiskiria į dvi dalis – išorinės ir vidinės žymės.Išorinės žymės – rašomoji medžiaga, raštas, antspaudas. Vidinės žymės – akto parašymo procedūra, akto sudėtinės dalys.Pagrindinės dokumento dalys – dokumento sandara: 1) protokolas (formalioji dalis): Invokacinė dalis (šaukimasis į dievą) – labai retai rašoma laiškuose. Galėjo būti tekstinė, ženklinė ir raidinė invokacija. Lietuvių aktuose dažniausiai buvo žodinė. Intituliacija – akto davėjo vardas ir titulas )kuo svarbesnis dok., tuo daugiau surašyta titulų, žemių pavadinimų). Intutuliacijos buvo išskiriamos raidžių paryškinimais. Inskripcija ir salitacija (pasveikinimo forma) – kam skiriamas aktas (asmens vardas, titulas) , (baigiasi protokolas).2) teksto ir konteksto dalys• Arenga (prologas) – išdėstymas formalių motyvų dėl kurių surašytas dok.• Publikacija (pramogaciju) – pasakoma, kad šitas aktas skiriamas tam ir tam. – „brangiausiam iš brangiausiųjų karaliui“).• Naracija – atpasakojimas aplinkybių, dėl ko buvo sudarytas aktas. • Peticija – adresato prašymas sudaryti aktą.• Dispozicija – koks tai aktas, ką jis numato (skirtinga visiems aktams).• Sankcija – nurodo bausmes.• Koroboratio – patvirtinimas (kuo dok. patvirtinamas – parašu, liudininkais…).3)eschatokolas – liudininkų sąrašas, dok. surašymo vieta, data. (M – 1000, D – 500, c – 100, L – 50).4) aprekacio – dar kartą dokumento patvirtinimas Dievo vardu.
Dok. formos – falsifikatas – vienalaikis (su originalu vienu metu) dok. Jei dok. buvo parašytas vėliau – tai klastotė. Kopija – akto davėjo kopija (metrika – turėjo teisinę galią) ir gavėjo kopija (teisės galios neturėjo. Nuorašai, praėjęs tam tikras laikas, kai ant atnaujinamas raštas. Protografas – motininis rankraštis. Rankraštis iš kurio buvo nurašyta.
Išorinės žymės:Rašomoji medžiaga: papirusas iki XI a. – popiežiaus kanceliarijoje; pergamentas (XIII); popierius. Popieriaus gamybos procese dominavo Italija XIV a., Prancūzija – XV a.1524 m. pastatytas pirmasis popieriaus malūnas Lietuvoje.
Vytauto laikotarpio diplomatika:Aktai – ilgalaikė galia; laiškai – neturi juridinės galios (trumpalaikė galia).Aktai, laiškai buvo rašomi lotynų, vokiečių, gudų kalbomis. Laiškai buvo kitaip antspauduojami kitaip nei aktai. Atviras laiškas turėjo juridinę galią. Jis galėjo būt ir aktas, ir laiškas. Laiškus sulenkdavo per pus ir uždėdavo antspaudus. Atviro laiško antspaudas kabinamas apačioje. Kitoje laiško pusėje rašomas adresatas; laiške laiško rašytojo titulas rašomas atskirai nuo teksto. Laiške nėra liudininkų išvardijimo, yra nurodyta tik vieta ir data. Laiškai skirstomi į 3 dalis:1) siaurąja prasme surašyti laiškai;2) aktai surašyti akto forma;3) mišrios formos laiškai;
Didžiąją Vyto dok. dalį sudaro 1) kredencialai (įgaliojimai);2)apsaugos raštai – tai tam tikra prasme garantas (taikos garantija);
3)sutartys – laikinoji, amžinoji taikos sutartis; belaisvių pasikeitimo s., prekybos s., muitų s. ir kt. kiekviena pusė sudarydavo dok., patvirtindavo juos savo atributais. Sudarant sutartis galėjo dalyvauti liudininkai. Sudarius sutartį, senoji sutartis negaliodavo.4)radikaliniai dok. – valdovo patvirtinimas.5)pažado aktai: -asmuo pasižadėdavo už save;-asmuo pasižadėdavo už kitą;6)kompromiso aktai, arbitražiniai aktai – kai nepavyksta sudaryti sutarties;Vidaus valstybės aktai (rašomi gudų kalba, l. Retai lotyniškai):– kunigaikščio, teismų sprendimai (buvo daromi netik raštu, bet ir žodžiu);– dalinis dovanojimas (beneficija) – už gerą tarnybą. Dovanota žemė buvo dalinė – negalima jos buvo niekam atiduoti ar perleisti. Susaikstyta su gavėju.– Sąlyginiai dovanojimai (nurodomas laikas iki kada galima naudotis tuo ką padovanojo). Susaikstymai su davėju.– Visiškas dovanojimas (alodas);– Dovanojimo aktai bažnyčioms: *fundaciniai a. *prezentaciniai a. – valdovas skirdavo kandidatą į bažnyčią.Įtvirtinimo aktai – bajorai dovanojo bažnyčiai turtus.-mainų aktai;-žemių privilegijos ir kt. privilegijos (liberum veto); privilegijas dažnai bandydavo falsifikuoti. Privilegijos tai tie dok., kurie privedė bajorus prie politikos ir atitolino nuo absoliučios valdžios kunigaikštį. Privilegijomis buvo normuojamas visas gyvenimas. Privilegijos bažnyčioms; miestams (Magdeburgo teisė).
Gudai (XV – XVIII a.)Rytų Slavų tautos – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Senojoje Rusioje gyvavo rytų slavai. XIII a. Rusia susiskaldė. XIII a. į Kijevo Rusios teritoriją ima skverbtis lietuviai, vengrai bei lenkai. XV – XVI a. iškeltas Rusijos vienijimo šūkis. Rytų slavų tautos, kurios yra Liet. Įtakoje, įgauna lietuvių dinastijos orientaciją (rusėnai, gudai). Rusai gyvenę Maskvos teritorijoje vadinosi maskvėnais. Pietinė Gudija (Ukraina) atitenka Lenkija. Šiaurinė Gudija atitenka Lietuvai (1569 m.). Nuo XII imta vartoti Ukrainos terminą. Ši samprata iš pradžių buvo paplitusi tarp kazokų. Ukraina ima save vadinti Pietų Gudija. Nuo XVIII a. susiformuoja Ukrainos tautinė savimonė. Šiaurinėje Gudijoje nesusiformavo joks tautinis elitas. Tik XIX a. susiformuoja buržuazija, kuri pradeda formuoti Baltarusijos tautinę savimonę. Rytų slavai – iš jų išsiskiria rusai, iš kurių atsiranda gudai, kurie išsikelia į pietus ir šiaurės G (XV – XVIII a.).Kanceliarijoje LDK buvo rašoma gudiškai (granata litovskaja – laiškai). LDK rusų kalba skyrėsi nuo Maskvėnų kalbos. Labai dažnai įsipindavo lietuvybės. Gudų kalba nėra rusų kalba (šnekamosios ir kalbomosios kalbos mixas). Gudu kalba surašyti teisiniai aktai, statutai ir kt. dok.
Tautinės mažumosŽydai anksčiausiai išsirūpina sau privilegijų. Manoma, kad žydai į Lietuvą atkeliauja XIV a. pab. Vytautas pirmasis išleido žydams privilegiją. Žydai iki XVIII a. daugiausiai kūrėsi valdovo žemėse (Trakai, Brasta). Sinagoga ir laidojimo apeigos – žydų bendruomenės ženklas. Bendruomenė steigiam tada, kai yra 10 vyrų. Vaadas – tai buvo kaip savivaldos institucija (aukščiausia žydų valdžia). 1388 m. žydų privilegija. Ž. Augustui valdant ši privilegija skiriama visiems žydams. Per šaaba (sekmadienis) negalima kreiptis į žydus. Žydų seniūnas sprendė visus teisinius klausimus. Šia privilegija žydai turėjo žemęs disponavimo galią (turėjo žemės nuosavybės). Žydai daugiausiai veikė mieste. Nors pakilt politinėje veikloje žydas negalėjo tol kol nepriimdavo krikščionių tikėjimo. Viduramžiais susiformuoja žydiškos fobijos. Ritualinės žmogžudystės fobija. Iš VI a. ateina ostijos išniekinimo fobija. XVI a. Lietuvoje paplitusi krikščionių skurdėjimo fobija. Krikščionių pavertimas žydais fobija.Vilniaus gaomas – aukščiausiasis garbingumo laipsnis, suformuota aukšto filosofinio lygio mokykla. Karaimai buvo „atvest“ Vytauto į Trakus. XV a. suteikta pirmoji privilegija (Kazimieras). Privilegija suteikė savivaldą: aprūpino savivaldą lėšomis, atleido nuo mokesčių, atleido nuo muitų. Ilgą laiką karaimai buvo tapinami su žydais. XVI a. pirmą kartą paminimas karaimų terminas. Pirmasis karaimus aprašė švedas Gustavas Š. Karaimai buvo geri gydytojai ir kt. spec. Į juos žiūrėta teigiamai.
Totoriai apsistoja tarp Trakų ir Vievio. Ši bendruomenė savo pradžią sieja su Vytautu (XIV a.). kaip ir karaimų bendruomenė, totoriai neturėjo tokio griežto teisinio bruožo. Jie buvo geri kariai. Aukščiausiasis totrių titulas buvo Chanas (totoriai lietuviais nesivadino). Jie vadinosi tik sultonais ir kt. už gerą tarnybą totoriai gaudavo žemės, prilygdavo bajorams. Kita totorių dalis gyveno miestuose ir versdavosi čia amatais. XV a. suteiktos privilegijos (odininkai, daržininkai, vežėjai). Ulonai – pradininkas Aleksandras Ulonas. 8 vėliavos sudarė uloną. Vėliava – karinis vienetas (karių pulkas). Totoriai nemokėjo arabų kalbos. Vartojo rusėnų kalbą, vėliau – lenkų. Totoriai naudojo tango (heraldika). Jie atsinešė totoriškus peilius, lankus, šokius.Raštininkai:Nuo XVII a. raštus pradeda pasirašinėti raštininkai, notarai (vardas ir pavardė). Raštinėje dok. t. p. buvo antspauduojami. Raštininkai žinodami formuliarus, rašymo būdus, antspaudus, galėjo atskirti dok. originalą nuo falsifikato. Už dok. klastojimą grėsė bausmės. Jos buvo nurodytos statutuose. Pagr. raštininko įrankiai buvo rašomoji medžiaga (vaškinės lentelės – juodraščių sudarymui), metaliniai arba kauliniai stiliai, peiliukai plunksnoms drožti, rašalas, liniuotės. Valdovo parašas atsiranda XVI a. Karta kaprina – ožkos pergamentas (Š. Europoje).1524 m. pirmasis LDK popieriaus malūnas.XIII a. – popieriaus malūnai Europoje.Popierius bei pergamentas į LDK atkeliavo per Rusiją. Popieriaus laiką nustatydavo pagal vandenženklius. Ant veršio pergamento rašydavo iš dviejų pusių. Rubrikatoriai – buvo purpurinės ir geltonų spalvų pergamentai ant kurių rubrikatoriai tapė skirtingom spalvom. XVI a.- XV a. išleistas įsakymas nevartoti senojo pergamento užrašams (nuskutinėdavo rašalą). Įsakyta naudoti tik naują.
3.Heraldika Heraldika – mokslas, tiriantis herbus ir jų istoriją. Herbo atsiradimas yra siejama su riterių kautynėmis ir kryžiaus žygiais. Ryterystės klestėjimo laikotarpis yra 10 -13 amžius. Riteris – feodalinėje Europoje – asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui. tai buvo karys, kuris privalėjo kovoti už tiesą, gėrį, teisingumą. Riterio išvaizdą diktavo kultūrinė mada. Gotikos epocha laikoma riterystės epocha. Riteriu galėjo tapti:1. kilmingas asmuo2. jei asmenį pakėlė jo sezurėnas arba šalies sezurėnas.Ritualas :• asmuo buvo prausiamas, šukuojamas• maudomas vonioje• guldomas į baltą patalą• rengiamas baltais drabužiais• uždedamas raudonas apsiaustas• maunamos rudos kojimės• segami pentinai, diržas• juosiamas kalavijas
riterystės tikslai: lojalumas ir teisingumas• paliečiamas petys kardu• duodama priesaika: ginti teisiuosius ir silpnuosius, gerbti ir tarnauti visoms moterims, melstis, pasninkauti kiekvieną penktadienį.
Riterių turnyrai:1. Tikslai: kariniių gebėjimų lavinimas, 2. pragyvenimo šaltinis.
Pirmieji riterių turnyrai buvo XI a. , vyko Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau ir Anglijoje, Italijoje.. XV a. vyko ir Šv. Romos imperijoje. XII a. vyko grupinės kovos.Pagrindiniai ginklai buvo : ietis, arba kalavijas.. norint dalyvauti riterių turnyruose, reikėjo mokėti dalyvio mokestį. Vienu metu turnyrai buvo uždrausti dėl didelio dalyvaujančiųjų mirtingumo. Tačiau nors ir bažnyčia draudė, jokie draudimai neveikė. Viduramžiais rengiami turnyrai buvo kaip pasilinksminimo būdas. XIII a. atsiranda turnyrų taisyklės. Tuo budu buvo apribotas ginklanešių skaičius, ginklai buvo tik karo arba taikos. XV a. kinta ginklai , turnyro šarvai, šalmas.X VI a. turnyrų reikšmė žlunga, kuomet 1569 m. turnyro metu žūsta Henrikas II.Paskutinis turnyras pagal viduramžio tradiciją vykoXIX a. Amerikoje. Dievo teisingumo teismai – dvikova, kurios metu buvo įvykdomas teismas. Manoma, kad Dievas negali leisti žūti nekaltam. Plačiai buvo naudojamas kurtuazijos momentas.
Heraldikos paplitimas siejamas su atpažinimo ženklu. Heroldas – asmuo, kuris atpažindavo herbus turnyruose. Mat kiekvienas riteris ant savo skydo turėjo savo arba savo šeimos, giminės herbus. Asmenų prisistatymas turnyruose yra vadinamas – blazcenavimu.Heraldiko kilmės siejama su riterystės laikais. Iš pradžių egzistavo tam tikri ženklai, būdingi giminėms. XI a. pradeda formuotis heraldikos sistema. Herbai siejami su karine tarnyba. Herbų išplitimas yra siejamas su karolingų renesansu XII – XIII a. sutapęs su riterystės plitimu, taip pat su kultūros plitimu ir asmenybės suvokimu. Kryžiaus karų metu atsirado tradicija žymėti ne tik skydus, bet ir apsiaustus, vėliavas, šalmus, žirgus.• Prancūzija, italija, vokietija (žmogaus figūra). Nuo 16 amžiaus grotuotas šalmas – reikšdavo kilmingumą• Ispanija – turi galingą heraldikos palikimą. Kilmingumas remiasi 4 giminystės linijomis. • Austrija – nesukūrė jokios heraldikos sistemos• Lenkija – egzistavo herbų brolijos.• Lietuva – 413 m. sutinkami herbai. Iki XV a egzistavo tam tikri ženklai. Strėlė – riba tarp kilmingų ir nekilmingų sluoksnio. Lietuva perėmė herbus per Lenkiją. Herbų plitimas – siejamas su privilegijomis
Pagrindinės heraldikos taisyklės. Herbais naudojosi ne tik kilmingi, bet ir universitetai, bažnyčios, mietai ir t.t.Ne kiekvienas ženklas yra herbas:• Paveldimas ženklas• Padarytas pagal heraldikos taisykles• Privalo būti įteisintas įstatymais ar kitu teisės aktu. Herbas susiformavęs 12 a. turi griežtas sudedamąsias dalis: 1. heraldinį skydą (įvairios formos, kurios amžių bėgyje keitėsi. Moteriški skyrėsi nuo vyriškų) 2. skydo laukas (paviršius ant kurio dedama herbo figūra). Yra skiriama senoji heraldika ir naujoji ir tai kas tinka senajai heraldikai, netinka naujajai.
Nuo XIV iki XVII – valdovas galėjo suteikti herbą. Herbo formos skirtingos. Rombo formos herbas yra moters, ovalo formos skydą turėjo karalienės regentijos, našlės,motinos – vyrų formos skydą., bažnyčios – ovalinės formos. Skydo paviršius vadinamas skydo lauku. Tai kas yra ant skydo – herbo figūra. Vėliau herbai pradėti dalinti .iš pradžių dominavo vieno lauko skydai. Norint parodyti seną kilmingumą, skydas imtas dalinti. Pati garbingiausia vieta yra 1 tada eina 2,3, 4.
.
Kiekviena figūra herbo skyde turi tam tikrą vietą:
1 – pagrindinis dešinysis taškas 2 – vidurinis pagrindinis taškas 3 – pagrindinis kairysis taškas 4 – garbės t. 5 – centrinis t. FESS 6 – Bambos taškas 7 –.apatinis dešninis t. 8 – vidurinis apatinis t 9 – apatinis kairinis taškas.
Be šių linijų kiekviena dalis galėjo turėti dar savo dalinimo linijų.Neheraldinės figūros – iki 14 a. visa augalija, gyvūnija, fantastiniai elementai, ginklai bokštai nebuvo heraldinėmisHeraldinės – juostos, kaspinai, stulpai.
Kaspinas Skydo galva Stulpas
Ne heraldines figūros turi žiūrėti į dešinę.Heraldines spalvos:2 grupės: spalvos ir metalai.Spalvos:• Pagrindinės• Atspalviai
Metalai:• Auksas • sidabras.Pagrindinės spalvos buvo mėlyna, raudona, juoda, žalia, purpurinė.
Spalvų derinimo taisyklė. Viena spalva negali būti dedama, ant kitos. O metalas ant metalo. Išimtis – jei skydas yra dalintas.Skydas buvo puošiamas įvairiais dalykais: šalmais, karūnėlėmis, papuošimais, augalija., devizu/moto.Turėjo remiančias figūras/skyrininkus XIV – XV a. tai buvo aukštosios visuomenės herbo sudedamoji dalis. Lietuviškas herbas ateina iš čekų, per lenkų kalbą (ginkluote, palikimas).Herbu sudarymas – beozonavimas. .Skydai būna įvariausių formų.Herbas aprašomas tokiu eiliškumu:1. skydas (forma, spalva. Pradedama nuo dešinės puses nuo širdies, nurodomas skydo padakinimas, aprašomas skydo paviršius, aprašomos figūros)
2. šalmas (pavidalas, vainikasm karuna, pati papuošimo figūra)3. herbo papuošimas4. karūneles/vainikėliai – sutvirtinimo dalis. 5. herbo skraistė6. skyrininkai (pradedama nuo dešniojo)7. moto (aprašyti tik patį tekstą)8. insignacijos – nurodo asmens pareigybę. Neatsiranda vestuviniame herbe.Herbų klasifikacijos:• adopcijos herbas – asmens, kuris neturėjo teisės herbą paveldėti.• Bendruomenės/Komunijos herbai• Dovanoti – už tarnyba.• Pareigybiniai herbai• Pretenzijų herbai – parodantys teisę į tam tikrą teritoriją.• Laukimo herbai – netekėjusios moters , vien puse palieka tuščia. • Paveldimo/tęstinumo – gaunami paveldėjimo keliu.Pagrindiniai ženklai: erelio simbolis – bažnytine prasme, drąsus.. po kryžiaus žygių atsirado kryžiai. Vienragis/ gulbe – nekaltybė, tyrumas.
Herbo paveldėjimo tvarka. XII a. pirmieji bandymai sujungti dviejų pusių herbus – padaryti vedybinius herbus. XIV a. sujungti asmenų herbus, skelimu per pusę vyro ir moters herbus ir jungdavo juos. Vėliau matosi, kad herbus vyro ir moters reikia talpinti visą. Moters į kairiąją herbo pusę, vyrų – į dešniają. Moteris likdavo herbo paveldėtoja tuomet, kai išmirdavo visi vyriškosios lyties palikuoniai. Tėvo herbas jungiamas su vyro herbu kai mirdavo tėvas, tai žmona herbą talpindavo į vidurį.Vaikai savo į herbą dėdavo tėvo herbą ir motino, bet tik tuomet, kai buvo herbo paveldėtoja. Jei herbas būdavo netekėjusios moters arba našlės, tuomet jos herbo forma – rombas. Netekėjusi moteris savo herbe dėdavo tėvo herbą – dešinėje , o kairėje pusėje dėdavo kaspiną. išsiskyrusi moteris grįžta prie savo megaitiškojo herbo. Našlė naudoja tokį herbą, kokį turėjo vedybų metu. Heraldinės emblemos buvo paveldimo ir atitekdavo tik vyrų ličiai.Iki XVIII a. vienas herbo šalmo papuošimas, nuo XVIII a. naudojami keli šalmo papuošimai. Jei buvo dedami trys, tai pats svarbiausias per vidurį., o kitokiais atvejais dešininis.Padėtis šeimoje , kartų principas susijęs su turto paveldėjimu. Naudojamas iki dviejų kartų. Eiliškumo žymėjimas svarbiausias paveldėjimo principas – vyriausias sūnus (trys dantys herbo viršuje), ir pagal eiliškumą, 2 sunų žymėdavo pusmenulis, 3 – žvaigždės, 4 – balandis, 5 – , 6 – lelijos žiedas ir t.t.Kareliškosios kilmės moterys naudojo irgi tokius pat žymėjimus. Nesantuokinis vaikų žymėjimas. Konveinio pobūdžio naudojimas. Priklausė nuo to ar tėvas pripažįsta tą vaiką. Jei taip tai ir yra valdovo sutikimas, tuomet į herbą dedami tam tikri ženklai (dažniausiai 2 nesujungtos grandinės, banguotas kaspinas).Karūnos, kepurės:1. karūnos – rango karūnėlės, simbolizuodavo socialinę ir dvasinę jėgą.• Pliumažas – plunksnos jungimas• Gėlių papuošimai/raudona rožė• Lauro lapų vainikas• Ąžuolo lapų vainikas – laivyno pergalė• Mitros vainikas – magistrų• Vynuogių lapai – džiaugsmo• Alyvų šakos lapai – pergalės taikos simbolis• Palmės lapai – džiaugsmo išraiška• Meldas – upės gėrybės. • Rūtų vainikai
2. antikinė Rytų karūna – geležinės karūnos:• palisado tipo karūna• vestgoto t. k. • karolio didžiojo t. k. • šv. Romos imperijos t. k. • Dažo kepurė• Šv. Stepono k.
Daug karūnų turi karališkus lankus. Karalių karūna – 8 lankus, anglijos karaliau – 4, velso princas -2.Kiekvienas rangas valstybėje turėjo savo galvos apdangalą.Rangai:• Vikontas – žemiausios grandies – 16• Baronas – karaliaus vasalas – 6• Grafas – vadovavo grafystei• Markizas – karinis vadovas 4• Hercogas
Viso buvo puošiamos su voverės kailiniais arba velvetine medžiaga3. kepurės:• kilmingumo kepurės.
• Mitros – bažnytinė kepurė• Popiežiaus – tiaraBažnytiniai rangai skiriami spalvomis:• Kardinolo – raudona• Arkivyskupo – žalia• Vyskupo žalia4. sfragistika – mokslas apie antspaudus
Sigilografija t. p. mokslas apie antspaudus. Sfragistika padeda nustatyti ist. dok. autentiškumą, datą, nagrinėja valstybės institutų atsiradimą ir raidą. Legenda ir vaizdulis – pagr. Antspaudo dalys. Iš legendos galima nustatyti kam priklausė dok. Legenda – asmens vardas, titulas. Kai kada antspaudai turėjo gamintojo ženklą.Legenda rašoma apvaliai ir ji skaitoma nuo viršaus i dešinę pusę. Epigrafiniai antspaudai dažniausiai priklausė popiežiui ir bažnyčiai. Juskula – didžiosios raidės, minuskula – mažosios raidės. Majestotiniai antspaudai –didieji antspaudai. Legendoje minimi pagrindiniai titulai ir pagrindinė teritorija arba valstybė. Naudojami trumpiniai, įvairūs ženklai. | – ~ trumpinimo ženklai. Be brūkšnelių naudojami taškai, dvitaškiai, trikampiai. Retai kada buvo trumpinami titulai (REX). Vardas rašomas pagrindinis. Ženklai:– dekoratyviniai– ženklai rodantys pradžią ir pabaigą– trumpinių ž.Dekoratyviniai ženklai – kryžius, kuris pradeda ir pabaigia legendą; t. p. rožės, žvaigždės.Skirimo ženklai – taškas, dvitaškis, trys taškai, kablelis. Jais buvo atskiriami žodžiai. Tiriant antspaudą, svarbiausia išsiaiškinti legendos pradžią ir trumpinius. Antspaudų pagaminimo būdai: 1)plokštelių jungimas; 2) aukso – antspaudas vieno masyvo.Lietuviškoji sfragistika yra skurdi. Nėra išlikusių antspaudų XIII a. Žinomas tik vienintelis Mindaugo antspaudas. LDK antspaudus darydavo vakarietiško antspaudo pavyzdžiu.
I n s i g n i j o s – pareigų ženklai (kalavijas ir mitra – kunigaikščio insignijos).
5. Istorinė chronologija
Laiko samprata skirstoma į: vakarų laiko sampratą ir rytų laiko samprata, kuri yra nuolatinė, cikliška.I. – krikščioniška laiko koncepcija.Barbarystė – laikas pakluso gamtos ritualams, ūkio darbams. Laikas skirstomas į vasaros ir žiemos laikus. Vidudienio valandas pranešdavo: bažnyčios varpai, žvakėmis, giesmių, maldų sugiedojimais. Krikščionybei pereina laiko skelbimas.Krikščioniškasis laikas – turi pradžia, turi pabaigą. Laikas buvo padalintas į: • Dieviškąjį (dieviškasis) laiką• Žemiškąjį (žemiškasis) laiką• Aekrinitų (aekrntai) laiką – anglų• Šventųjų laiką• Mirusiųjų laiką.
Laiko intervalai – diena, savaitės, valandos. Minučių nebuvo. Kiekviena vietovė laiką skaičiuodavo skirtingai, nebuvo bendro skaičiavimo. Viduramžiais buvo :• Kaimiškasis laikas – gamtos reiškinys• Sensorinis laikas – pagal karinę tarnybą• Gimininis laikas – genealogija.Su krikščionybe atėjo laiko dalinimas: laikas iki Kristaus ir laikas po Kristaus. Amžinybė nebuvo matuojama, ji buvo priskiriamas dievui. Laikas tampa linijinis – negrįžtamas.
1. Pasaulio pradžia2. žmonių pabaiga3. kulminacija.
VII – IX a. mėnesiams suteikiami vardai.
II. Miestietiška laiko samprata. Žmogus išskiria save iš gamtos. Atsiranda laikrodžiai XIII a. atsiranda tikslesnis laiko skaičiavimas, realesnis laikas. Mechaniniai laikrodžiai atėmė laiko skaičiavimą iš bažnyčios. XV a. sudaromi pirmieji tvarkaraščiai, laikas įeina į kasdienininę apyvartą. XVI a. jau buvo minutinė rodyklė. 1915 m. D. Britanija laika skirsto į Žiemos ir vasaros laikus.
Pagrindiniai laiko skaičiavimo mechanizmai Antikoje buvo:• saulės laikrodis – gnomonas, obeliskas, krisdamas ant suliniuotos lentos rodydavo laiką.• Vandens laikrodis – klepsidra. Vandens laikrodis buvo padaromas iš dviejų rezervuarų. Iš vieno vanduo po truputį bėgdavo į kitą. Klepsidra buvo naudojama iki X a. tada ją pakeitė svirtis, naudota iki XVII a. • Smėlio laikrodis. Minėtinas jau VIII a.Iki XIII a. dominuoja smėlio, saulės laikrodžiai. XII a. atsiranda tikslesnis laiko nustatymas. Laikrodžiai tampa viešųjų pastatų atributu. XIV – XV a. daugelis bažnyčių turi savo labai puošnius laikrodžiu, nuo XV a. atsiranda privatieji laikrodžiai.
Laikrodžių ,mechanizmai buvo tobulinamai. X a. atsirado svirtinis mechanizmas. Jį išrado Gerbertas. Dar VIII a. kinas L. Ling Canas išrado ankerinį mechanizmą. Laiko dalinimas į valandas buvo žinomas jau 1000 m., o Europoje pasirodo tik viduramžiais. Teismuose laikas dalinamas į tris dalis – advokatų, prokurorų, teisėjų. XV amžiuje laikrodžiai galutinai įsitvirtina Eurpoje.14 amžiuje Paryžiuje atsirado pirmieji laikrodžiaiXV a. atsiranda laikrodininkų cechas ParyžiujeXV a. atsiranda spyruoklinis mechanizmas. 1542 – pagamintas pirmasis laikrodis apskritimo formos. XVII a. pasirodo skundinė rodyklė.Mokslas atnaujino laiko skaičiavimą. Chronologija – 1. Kalendorius ir jo istorija.2. Istorinių ir priešistorinių įvykių datų nustatymas, remiantis astronominiais duomenimis. 3. Laiko skaičiavimas.Chronologijos būna:• Istorinė chronologija• Astrologine chr.• Geologinė ch. • Proistorinė ch.
Antikoje laikas buvo dalinamas į ciklą/periodą ir erą.1 ciklas/periodas buvo keli sujungti metai. 15 metų ciklas (3 metų ciklai po 5 metus) – indikacija. Yra 5 indikacijų rūšys: • Graikiškoji – metai pradedami nuo rugsėjo 1 d.• Romeniškoji – metai skaičiuojami nuo 12.28 d. arba nuo 01.01• Betano – nuo 09.24 d.• Sienos – nuo 11 03d.• Kovinė – nuo 03.01d.
Lietuvoje indikacijos buvo naudojamos iki XVI a. I pusės. Era – laikotarpio dalinimas. Buvo dvi eros – Bizantiškoji era ir krikščioniškoji era. Bizantiškosios eros pradžia skaičiuojama nuo pasaulio sukūrimo 5509m. metai pradedami nuo rugsėjo 1d. bizantiškoji era buvo Rusijoje. Lietuvoje vyravo krikščioniškoji. Ši era skaičiuojama nuo pasaulio sukūrimo.Metų pradžia įvairiose šalyse laikoma skirtina. Egiptiečių metų pradžia susijusi su Sirijaus žvaigždynu, skandinavai orientuojasi į saulėgrįžą.
Kalendoriai buvo:• Julijaus • Augusto• Grigaliaus
Grigaliaus kalendorius yra sukurtas Julijaus kalendoriaus pagrindu. Grigaliaus kalendorius yra Saulės kalendorius besiremiantis Žemės apsisukimo apie Saulę reguliarumu. Pirmą kartą pasiūlytas Neapolio daktaro Aloysius Lilius, pradėtas naudoti nuo 1582 metų vasario 24 dienos popiežiaus Grigaliaus III nurodymu. Ne visos šalys kalendorių pradėjau naudoti vienu metu. Lenkija-Lietuva, Ispanija ir Portugalija kalendorių priėmė iškart, Prancūzija gana greitai. Kadangi kalendorių paskelbė popiežius, protestantiškos šalys, tokios kaip Anglija nepriėmė kalendoriaus iki pat XVIII a. Rusijoje Grigaliaus kalendorius priimtas tik po 1917 m. Spalio revoliucijos. Dėl to spalio revoliucija pagal Grigaliaus kalendorių vyko lapkričio pradžioje.
Pirmieji tiksliai apskaičiavę kalendorių buvo egiptiečiai. Cezario reforma nustatė, kad mėnesių turi būti 12. Dabartinį kalendorių pagal Romos imperatoriaus Julijaus Cezario (102-44 m. pr. m. e.) pavedimą sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas. Jis įsigaliojo nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą. Tada metai turėjo 365,25 paros ir buvo šiek tiek ilgesni už Saulės metus. Tas likutis per 128 metus sudarydavo apie vienos paros skirtumą. Tai buvo trūkumas. Iš pradžių metai buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui. Kovo 1-oji kaip Naujųjų metų pradžia kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – iki 1752 m.Sausio pirmąją kaip Naujųjų metų pradžią katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik 1691 m., popiežiui Inocentui išleidus XII bulę.XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Tada, 1582 m., siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus pavedimu buvo įgyvendinta Julijaus kalendoriaus reforma, t. y. įvestas kalendorius, kur atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus tik 26 sekundėmis ir, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų. XVI a. tam, kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta, kad keliamaisiais metais bus laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4 (pvz., 1996, 2000, 2004 ir t. t.). Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius pradėtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius – „naujojo stiliaus“.
1700-aisiais metais senasis kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. – 11 d., 1900 m. – 12 d.Naujojo stiliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvestas 1586 m. Nuo to laiko senasis kalendorius naujuoju buvo keičiamas kelis kartus, priklausomai nuo to, kieno valdžioje kraštas atsidurdavo.Po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. buvo pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus civiliniame gyvenime, nors Stačiatikių bažnyčia ligi šiol tebesilaiko senojo stiliaus metų skaičiavimo. Tuo galima paaiškinti ir skirtingas tapačių švenčių datas atitinkamai katalikiškuose ir pravoslaviškuose kraštuose.Mėnesių skirstymas į 7 dienų savaites senovėje buvo pradėtas Rytuose (pas šumerus, babiloniečius, judėjus, kinus) ir yra paremta mėnulio fazėmis. Iš judėjų tokį skaičiavimą perėmė romėnai. Iš pradžių kiekviena savaitės diena buvo vadinama dangaus kūnų vardais: Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės, o Lietuvoje dabar vadinamos pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis ir t. t.6. Numizmatika
Pagalbinė istorijos šaka, tirianti monetas, jų kompleksus (visų pirma lobius), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą pagal monetas, piniginius lydinius ir kitus su monetomis susijusius dalykus (monetų kalimo štampus, kalyklų ataskaitas ir kitus dok.). mokslas numizmatika atsirado XVIII a. Jos tikslus suformavo Vienos numizmatas J. H. Ekelis.Lietuvoje numizmatika pradėta domėtis XVIII a. pab. – XIX a. pradž. Seniausi LDK pinigai – lydiniai: Sidabro lydiniai Lietuvoje buvo žinomi nuo X a. pabaigos, kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai (vartoti iki XII a. pradžios). Jie pagal radimo vietų koncentraciją dar vadinami skandinaviškais. Vėliau naudotos Novgorodo grivnos (XII–XIII a.), taip pat šešiakampio formos Kijevo grivnos (XI–XIV a.). Jos naudotos kartu su lietuviškais lydiniais.Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į pusapvalės lazdelės formos lydinius ir tribriaunius lydinius. Populiariai jie vadinami kapomis. Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai atsirado apie XII–XIII a. ir kursavo iki XIV a. pradžios. Juose pasitaiko įkartų, kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 18, nors yra lydinių ir be įkartų. Spėjama, kad tokiu būdu buvo tikrinama sidabro kokybė arba žymima praba. Tribriauniai lydiniai, kai kada vadinami rubliais, atsirado apie XIV a. pab. Jų rasta tik Lietuvos teritorijoje (daugiausia Rytų Lietuvoje). Tribriauniai lydiniai iš apyvartos išimti vykdant Aleksandro pinigų reformą (1495 m.). Žinomas vienas auksinis lydinys, rastas Drageliškių lobyje.Pirmosiomis LDK monetomis tradiciškai yra vadinamos XIV a. pab. – XV a. monetos. Tyrinėtojai vis dar nesutaria dėl kai kurių pirmųjų lietuviškų monetų datavimo, nes jose nėra nei valdovo vardo, nei datų, nei nominalo. Dėl šios priežasties kai kurie autoriai jas vadina pinigėliais. Stepono Batoro (1575–1586) valdymo laikais įvykdyta reforma: 1580 m. sausio 5 d. buvo išleista Ordinacija, kuri nustatė, kokios monetos turi būti kaldinamos, kokia jų kalimo pėda, kokie jose turi būti iškalami herbai. Šia Ordinacija buvo suvienodinti LDK ir Lenkijos pinigai. Pirmosios monetos – šilingai buvo nukaldintos Vilniaus kalykloje 1580 m. Tai buvo naujo nominalo LDK monetos. Vėliau kaldinti ir grašiai, trečiokai, šeštokai, taleriai ir dukatai. Daugiausia buvo nukaldinta šilingų ir trečiokų.Bonistika – popierinių pinigų rinkimas