lietuvių žemių konfederacija

Lietuvių žemių konfederacija
Odalinės visuomenės susidarymas
Ekonominę Lietuvos raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė du vis labiau pasireiškiantys veiksniai: ariamoji žemdirbystė ir balų rūda paremta geležies metalurgija. Arklio traukiami arklas ir žagrė leisdavo apdirbti žemės plotą, galintį aprūpinti grūdais jau nedidelį ūkinį kolektyvą. Tai savo ruožtu leido panaudoti greta esančias pievas vasaros ganiavai ir šieno paruošimui žiemai. Žemdirbys galėjo išlaikyti reikiamą arklių, karvių ir smulkesnių gyvulių kiekį, o šiam darbui reikalingas laiko balansas leido suręsti bei remontuoti būtinus pastatus. Jau I tūkstantmetyje, ypač jo anntroje pusėje, žemdirbiai įsisavino dvilaukį.
Vergų darbu užtikrinta diduomenės buitis ir šių galimybių paveldėjimas įtvirtino didžiūnų sodybų nuosavybę. Aplink ją dirbama vergų žemė bendruomenių perdalose tapo neliečiama. Ėmė išsiskirti diduomenės žemės nuosavybė – didysis odalis (ribotas alodas). Jo išsiskyrimą spartino ryšiai su odaline vikingų visuomene. Įsitraukus į grobiamuosius žygius (lobių ir vergų įsigijimo šaltinį) kariauninkams, šis procesas plito ir jų terpėje, o per juos ėmė daryti poveikį eiliniams bendruomenininkams. Šitaip ėmė klostytis mažasis odalis kaip visuotinis socialinis reiškinys. Didysis odalis baigė susiklostyti XII a.., mažasis – XIII a. pirmoje pusėje.
Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir individualių ūkių odaline visuomenė. Tai buvo labai svarbus pasiekimas: užsimezgė tas pats visuomeninis modelis, ta pati išeities pozicija, iš kurios prasidėjo feodalinės viduramžių Europos raida. Tokia visuomenė vystėsi intensyviai, kur ka

as greičiau už visame pasaulyje vyraujančias bendruomenines despotines visuomenes, nes tą skatino nuosa-vybės susikoncentravimas pavienių savininkų rankose. Paskirų ūkių atsiradimas spartino ir amatų raidą: amatininkų paslaugų reikėjo vis daugiau. I tūkstantmečio pabaigoje ir ypač II tūkstantmečio pradžioje metalurgija, kalvystė, šaltkalvystė, puodininkystė, odos ir odos dirbinių apdorojimas tapo atskirais verslais. Išmokta tempti vielą, štampuoti skardą, virinti geležį, lydyti stiklą. Diduomenės pilys nebegalėjo išsiversti be tėvoninių amatininkų, gausėjo kaimų amatininkų. Lietuva iš esmės įgijo tokį techninį potencialą, kokį buvo pasiekę rusų ir lenkų kraštai, atsilikdama tik nuo svarbiausių jų centrų. XIII a. lietuvių kariaunos turėjo gerus kalavijus ir ietis, žieduočio šarvus ir lengvus, tačiau gero plieno šalmus. Šį šimtmetį pačios stipriausios lietuvių pilys atlaikė visus priešų puolimus.
XII a. – XIII a. pradžioje Lietuvoje gyventojų daaugumą, kaip ir anksčiau, sudarė eiliniai bendruomenininkai (laukininkai), kuriems individualiai ūkininkaujant, nutrūko gamybiniai kraujo ryšiai. Bendruomenės (lauko) struktūrą ėmė lemti jau ne giminystė, bet gyvenamoji vieta, susiklostė teritorinė bendruomenė. Ariamoji žemė, ganomos ir šienaujamos pievos virto paskirų šeimų ūkių nuosavybe. Bendra lauko nuosavybe liko krūmynai, išganos, miškai, ežerai, pelkės. Visu tuo lietuvių laukas pasuko germaniškųjų, o ne rytų slaviškųjų bendruomenių raidos keliu. Žmonių nuosavybės santykiai dar buvo susaistyti giminystės ryšiais: individualus paveldėjimas buvo garantuotas, bet žeme galėta disponuoti tik giminaičiams le
eidus. Iš turtingų laukininkų daugiausia kilo kariauninkų. Kariaunos didėjo, iš atsitiktinių būrių pavirsdamos socialine terpe. Pajungtų žemių kontribucijos virto duokle, o savųjų žemdirbių dovanos vadams ir kariauninkams tapo privalomos. Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios sukoncentravimas jų rankose – kunigaikščiais. Kunigaikščiai su kariaunomis apeidavo bendruomenes, paimdami iš jų duoklę. Atsirado kunigaikščio priėmimo prievolės – pasėdžiai ir mezliavos. Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštijomis.
Lietuvių žemių kunigaikštijos XII a. pabaigoje -XIII a. pradžioje
Daugelyje lietuvių žemių XII a. pabaigoje-XIII a.pradžioje buvo įsigalėjęs jau vienas kunigaikštis: Upytėje -Ruškys, Šiauliuose – Bulius, Laukuvoje – Vykintas, Lietuvos žemėje ir dalyje Maišios – Dangerutis ir Stakys. Tai buvo dar ne asmens, o šeimos įsigalėjimas: priekyje stovėjo vienas narys, tačiau pavienes pilis ir jas supusius laukus broliai paveldėdavo individualiai, ir jie visi galėjo bendrai valdyti žemę. Varžybos tarp brolių ir pusbrolių pratęsė ankstesnes varžybas tarp giminių, bet dabar visa tai vyko varžovams disponuojant realia valdžia gyventojams ir nemažais turto ištekliais. Kūrėsi paskirų kunigaikščių sąjungos, sustiprinamos vedybų ryšiais. XII a. pabaigoje visoje Lietuvoje įsivyravo viena kunigaikščių grupė, kurios atstovai buvo Stakys ir Dangerutis. Šiems vyresniesiems kunigaikščiams pakluso kiti kunigaikščiai. Susidarė lietuvių žemių konfederacija.
Konfederacijos žemių tarpusavio ryšiai kol kas buvo netvirti: vyresnieji kunigaikščiai dar visiškai nekontroliavo kitų že
emių vidaus gyvenimo ir jų kunigaikščių tarpusavio santykių. Vis dėlto jau buvo žengtas pirmas žingsnis į kunigaikščių politinę karjerą. Nuo XII a. pabaigos prasidėjo sistemingi lietuvių antpuoliai į rusų žemes, lietuvių kariaunos ėmė siaubti visą Padauguvį. Didesni žygiai jau buvo koordinuojami vyresniųjų kunigaikščių arba žymios žemių kunigaikščių dalies. Gimė pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. Lietuva tapo istorijos subjektu.
Lietuvių žemių konfederacija ėmė plėsti savo politinę įtaką į kaimynines žemes. Sėlpilyje įsikūrė nuolatinė lietuvių įgula, tuo pačiu beveik visa Šėla pateko į lietuvių rankas. Rusų-latgalių Jer-sikos kunigaikštis Vsevolodas (Visvaldis) vedė Dangeručio dukterį ir tapo ištikimu lietuvių sąjungininku. Jersika pasidarė lietuvių kariaunų atsparos punktu, puolant Padauguvį ir Šiaurės vakarų Rusijos žemes. Savo kaimynams Lietuva tapo hegemonu, bet dar nesugebėjo šios savo hegemonijos politiškai realizuoti.

VALSTYBES SUSIDARYMAS
LIETUVIŲ ŽEMĖS IR KAIMYNAI XIII A. PRADŽIOJE.
XII—XIII a. sandūroje lietuvių genčių žemės vis dar buvo Europos periferija, kurią aplenkdavo žemyno raidą lėmę įvykiai, nepasiekdavo krikščioniškojo, katalikiškojo pasaulio universalios jėgos — popiežiai ir Šventoji Romos imperija. Čia dar nebuvo užsimezgęs sudėtingas tarptautinių santykių mazgas.
Tuo metu lietuvius vis dažniau ėmė minėti kaimynų — rusų, lenkų — metraščiai ir kronikos, prisidėjo ir Livonijos bei Vokiečių ordino metraštininkai. Apie Lietuvos vidaus būklę jie rašė nedaug, daugiausia — apie išties gausius lietuvių ir jų kaimynų karinius susidūrimus: 1200-1236 m. buvo užfiksuota per 40

0 lietuvių žygių (žr. l lentelę). Padėtis kaimynų žemėse ir lietuvių santykiai su jais turėjo didelės įtakos Lietuvos gyvenimui.
Santykiai su kaimynais. Trumpalaikė ir nepastovi lietuvių genčių priklausomybe nuo Kijevo Rusios jau buvo užmiršta. XII a. pabaigoje bus buvęs sustabdytas rytų slavų skverbimasis į lietuvių žemes (tai liudija Breslaujos ir Zaslavlio pilys). XIII a. pradžioje lietuvių žemių kaimynėmis rytuose ir pietuose buvo Kijevo Rusios skeveldros — Polocko, Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir kitos. Ir tos kunigaikštystės buvo draskomos vidinių nesutarimų, skaldėsi. Į jas lietuvių būriai rengė grobiamuosius žygius. Kai kurie iškilę lietuvių kunigaikščiai giminiavosi su rusų kunigaikščiais. Antai Dangeručio duktė buvo ištekinta už Jersikos kunigaikščio Vsevolodo (Visvaldžio), kiek vėliau — Dausprungo duktė — už Haličo kunigaikščio Danilos. Buvo ne tik kariaujama, buvo sudaromos sutartys prieš bendrus priešus — 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu prieš Livoniją, 1219 m. 21 kunigaikščio sutartis su Voluine. Taip pamažu formavosi naujoviškų, galima sakyti, tarpvalstybinių santykių elementai.
Galimas dalykas, kad būtent tuo metu lietuvių kunigaikščiai ėmė skverbtis į rusų žemes, padarė pavaldžią nedidelę Minsko kunigaikštystę (jos kunigaikščiai XII a. pabaigoje nebeminimi to meto šaltiniuose), užėmė Breslaują. Akivaizdu, kad lietuviai domėjosi žemėmis prie Nemuno aukštupio kairiųju intakų, kurios buvo baltų ir slavų sandūros arealas, XIII a., be abejo, etniškai mišrios. Čia jau stovėjo rusų pilys – Gardinas, Naugardukas ir kitos. Jų ryšys su savo metropolijomis – Voluine ar Polocku – negalėjo būti itin glaudus. Šios žemės, vadinamoji Juodoji Rusia, gana anksti pateko Lietuvos žemės įtakon. Tai, veikiausiai, susiję su totorių-mongolų įsiveržimu.
Rytų Europą sukrėtė šis įsiveržimas. 1238—1242 m. chano Batijaus daliniai nusiaubė Rusios kunigaikštystes, išgąsdino visą Europą. Jų valstybė, Aukso Orda, išplėtusi savo siuzerenitetą beveik visai Rusiai, kiek vėliau tapo augančios Lietuvos valstybės priešininku Rusioje. Batijaus žygių metu totorių daliniai, atrodo, pačių lietuvių žemių nepasiekė. Kiek vėliau, įsikišdami į lietuvių ir rusų kunigaikštysčių santykius, jie pasiekdavo lietuvių žemes, nusiaubdavo jas. Grėsmingiausias buvo Burundajaus vadovaujamas žygis 1259 metais. Bet šie antpuoliai kokio nors didesnio poveikio lietuvių žemių raidai nepadarė, jų valstybingumui negrėsė. O lietuvių santykius su rusų kunigaikštystėmis veikė — ardė periferinių rusų žemių ryšius su kunigaikštysčių branduoliu, apskritai susilpnino rusų žemes.
LIETUVIŲ KARO ŽYGIAI 1201-1263 METAIS

Laikotarpis Metai | Livoniją Į Rusią Į Lenkiją Iš viso
Iki Mindaugo 1201-1210
1211-1220
1221-1230
1231-1240 12
7
2
– 5
6
3
4 1
2
2
1 18
15
7
5

Iš viso 21 18 6 45
Mindaugo laikai

1241-1250
1251-1260
1261-1263 3

2 9
6
2 3
3
2 15
9
6

Iš viso 5 17 8 30

Iš viso 1201-1263 26 35 14 75
Kiti lietuvių kaimynai XII-XIII a. sandūroje buvo giminingos baltų gentys: jotvingiai (sūduviai), prūsai, nadruviai ir skalviai, kuršiai, žemgaliai, latviai bei sėliai. Šitose gentyse jau buvo ryškus socialinis susisluoksniavimas, kilo genčių vadai, kai kur, pvz., Žemgaliuose — jų vietą užimantys kunigaikščiai. Visos šios gentys dar nebuvo sukūrusios valstybės, ypatingas jų gyvenimo ženklas buvo grobiamieji antpuoliai, kaip antai, gausūs prūsų žygiai į lenkų žemes. Susidūrus su kaimyninių valstybių agresija, teko sunkiai ginti savo laisvę. Pavyzdžiui, jotvingiai kovojo su rusų ir lenkų kunigaikščiais.
Kaip tik šiuo metu ėmė iš esmės keistis prie Baltijos gyvenančių baltų genčių padėtis. Jos buvo katalikų misionierių veiklos objektos. Baltijos valstybės, visų pirma Danija, stengėsi pajungti jas savo valdžiai, kaimynai — užgrobti jų žemes. Prūsų-mozūrų pasienyje XIII a. pradžioje Mazovijos kunigaikščiai skverbėsi j prūsų žemes, Padaugavyje, latvių žemėse, vasalinių Kuoknesės ir Jersi-kos kunigaikštysčių padedamas stengėsi įsitvirtinti Polockas.
XII a. pabaigoje šiame regione, ypač Padauguvyje, labai suaktyvėjo Siaurės Vokietijos miestų pirkliai bei vienuoliai. Jų misijoms organizuoti 1186 m. buvo įsteigta Ikškilės vyskupystė Dauguvos žemupyje. Jos vyskupai nesitenkino taikiomis misijomis, nuo 1198 m. imta skelbti kryžiaus žygius į Paudaguvį, j baltų genčių ir lybių bei estų žemes. Žygių tikslas buvo ne tik pakrikštyti pagonis, bet ir užgrobti jų žemes. Į žygius daugiausia buvo kviečiama Vokietijoje, visas krikščionių judėjimas įgijo vokišką pobūdį, jį rėmė Šventosios Romos imperijos, t. y. Vokietijos, imperatoriai. Kryžininkus skatindavo ir laimindavo Romos popiežiai, greta imperatorių jie ėmėsi koordinuoti krikščionių veiksmus. 1201 m. buvo įkurta Ryga, 1202 m. įkurtas karinis vienuolių Kristaus riterių brolijos ordinas, vadinamas Kalavijuočių ordinu. Buvo plečiami nukariavimai, nes susiskaldžiusios, valstybės dar nesukūrusios latvių, lybių ir kitos gentys nepajėgė sėkmingai priešintis. Čia buvo skelbiama krikščionybė, pagonys krikštijami ir kartu užgrobtose nau-jakrikščių žemėse susikūrė vokiečių vienuolių, riterių ir pirklių valstybė, pajungusi vietinius gyventojus. Si federacinė Kalavijuočių ordino, katalikų vyskupysčių ir Rygos miesto valstybė įėjo į istoriją Livonijos vardu.
Lietuvių būriai ne kartą įsiveržė į Livoniją, pereidavo latvių ir lybių žemes, pasiekdavo estų žemes (1205, 1207, 1213, 1214, 1218-1219, 1221 m.), kovodami su vienuoliais riteriais ir siaubdami Livonijos valdinių sodybas. Lietuviai ne kartą teikė pagalbą kuršiams, žemgaliams ar Jersikos kunigaikščiui (1210, 1214, 1229 m.). Plėsdami agresiją bei atsakydami į lietuvių puolimus, livoniečiai irgi surengė porą žygių į lietuvių žemes (1208, 1229 m.).
Sudėtinga padėtis klostėsi ir prūsų pasienyje su lenkais. Mazovijos, susiskaldžiusios Lenkijos dalies, kunigaikščiai, net ir remiami popiežių, nepajėgė įsitvirtinti kaimyninėse prūsų žemėse, dažnai jie patirdavo skaudžius prūsų antpuolius. Lenkai ėmė ieškoti paramos vokiečių žemėse. 1225-1228 m. pasikvietė Sv. Marijos mergelės Vokiečių ordiną, dar vadinamą Kryžiuočių ordinu. Ordinas, aktyviai veikdamas Vakarų Eliropoje, pirmiausia Vokietijoje, imperatoriaus dvare, ir popiežiaus kurijoje, užsitikrino ideologine, politine ir karinę paramą. Ordino didysis magistras 1226 m. gavo imperijos kunigaikščio teises, nors jo valstybė netapo imperijos dalimi. Popiežiai savo bulėmis suteikė Ordinui pagonių – prūsų, jotvingių ir kitų žemes.
Ordinas 1231 m. pradėjo prūsų žemių nukariavimą ir, pasinaudodamas prūsų nevieningumu, gana greitai plėtė savo valdas, vieną po kitos pajungdamas jų žemes. Prūsai įnirtingai, bet nesėkmingai priešinosi, sukildavo (1242—1249 m.). Nespėję sukurti savo valstybės, jie nepajėgė atsispirti Vokietijos maitinamai Vokiečių ordino karinei mašinai, kuri dažnai visai ignoravo krikšto reikalus (Ordino veiklos ideologinis pagrindas) — svarbiausia buvo užkariavimai. –
Taip XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės. Jos atsirado ne dėl savaiminės baltų genčių raidos, bet buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės. Katalikų bažnyčia ir Kalavijuočių bei Vokiečių ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau tarp viso to ir vietinių gyventojų pastatė socialines užkardas, pavertė juos išnaudojamaisiais valdiniais, išardė jų visuomenines struktūras. Socialinį pajungimą antrino etninis — nevokiečiai buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas; jis ypač buvo ryškus Vokiečių ordino valstybėje.
Šių jaunų agresyvių valstybių kaimynystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautinų pagonių šalių, 1236 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš ją.
Lietuvių žemės ir kunigaikščiai. Nors šaltinių žinios apie lietuvių žemių vidaus gyvenimą fragmentiškos, bet ir iš jų aiškėja šių žemių vidinė būklė bei jose vykstančios permainos.
Į žygius traukusiems lietuvių būriams vadovaudavo kunigaikščiai, kartais viename žygyje jų dalyvaudavo net keli. Iš kunigaikščių jau išsiskirdavo ir vyresnieji. Matyt, šie kunigaikščiai būdavo ne tik karo vadai ar sudarinėdavo taikos bei paliaubų sutartis. Jie jau buvo žemvaldžiai, turintys kaimų su gyventojais, sukaupę nemažus turtus. Nors ir fragmentiškai, šaltiniuose užfiksuota lietuvių ar jų giminaičių baltų visuomenės struktūra. Jos svarbiausias dalis supaprastintai galima taip apibūdinti: daugiausia gyventojų buvo laisvi žemdirbiai, susivieniję j teritorines bendruomenes — laukus. Iš jų į aukštesnę visuomeninę pakopą kilo vadinamieji gerieji žmonės, greitai tapę bajorais. Jie valdė savo sodybas (kiemus) ir jiems pavaldžių žmonių gyvenamus kaimus. Karo žygių sėkmė ar kitos aplinkybės iškeldavo karo vadus, turtėjančius, įsi-gyjančius valdinių, sodinančius juos kaimuose, jsikuriančius buvusiose bendruomenės slėptuvėse – pilyse, ar įsirengiančius naujas pilis. Šie karo vadai, ėmę valdyti vieną, kelias ar keliolika lauko bendruomenių, apie save subūrę daugiau ar mažiau būsimųjų bajorų, kurie sudarė kariaunos branduolį, įsikūrę pilyje, jau buvo kunigaikščiai. Jie giminiuodavosi tarp savęs ir su kaimynų rusų kunigaikščiais. Jų gyvenimas nebūdavo ramus, jie visada turėdavo konkurentų ir pretendentų į jų valdas. Vis dėlto jų valdžia buvo iš dalies pastovi, jų turtus, valdžią ir padėtį visuomenėje paveldėdavo įpėdiniai, dažniausiai, matyt, sūnūs.
Tokia kunigaikščio valda su jo rezidencija – pilimi ir domenu, kaimais, su sodybomis būsimųjų bajorų, įsipainiojančių į vasalinių santykių tinklą, su laisvais bendruomenininkais, kurie yra susiję su kunigaikščių prievolių sistema, su atsirandančiu amatininkų ir prekeivių apgyvendintu papiliu primena nedidelę valstybėlę. Tarpusavio kovos, giminystės ryšiai ar žygių sėkmė iškeldavo vyresniuosius kunigaikščius, kurie ilgesniam ar trumpesniam laikui, taikiai ar jėga sugebėdavo suvienyti kokiam nors tikslui pasiekti didesnį ar mažesnį būrį kunigaikščių. Genties organizaciją, genčių sąjungas keitė teritoriniai junginiai, jų sąjungos. XIII a. Lietuvoje šaltiniai mini žemes — naujo tipo teritorinius junginius, kurių ribos toli gražu ne visada sutapdavo su genties žemių ribomis.
Bene didžiausia ir svarbiausia buvo Lietuvos žemė (siaurąja prasme) Nemuno ir Neries tarpupyje. Ginčijamasi, ar priklausė jai Neries vidurupio de-šiniakrantės apylinkės. Rytuose ir pietuose ji siekė Nemuno aukštupį, bet ir čia jos ribos nėra tiksliai nustatytos, ypač su kita lietuvių žeme — Nalšia. Nežinomos ir daugumos kitų žemių, buvusių į šiaurę nuo Lietuvos žemės, visiškai tikslios ribos. Tos žemės iš rytų į vakarus – tai Nalšia, Deltuva, Upytė, nedidelė Neries žemė.
Dešiniųjų Nemuno žemupio intakų upyne plytėjo Žemaitija, kurioje tebesitęsė intensyvūs etniniai procesai. Lietuviai slinko į vakarus, į juos nuo jūros atitverusių kuršių žemes, asimiliavo šiuos. Žemaitija buvo savotiška mažesnių žemių visuma, jungiama jau iškilusių Žemaitijos kunigaikščių. XIII a. šaltiniai mini Karšuvą, Knituvą, Medininkų, Raseinių, Ariogalos, Laukuvos žemes, Žemaitijai priskirtiną Šiaulių žemę.
Žemės dar nebuvo tikri valstybiniai junginiai, jose nebuvo nuolatinių valdymo organų, tačiau žemių atsiradimas rodė, kad bręsta Lietuvos vienijimas. Žemių ribos nebuvo tiksliai nubrėžtos, nes tarp žemių tebeegzistavo negyvenamos teritorijos. Jų būta, matyt, daugiau dėl gamtinių sąlygų (didelės pelkės, didžiuliai miškai su mažai tinkamais žemdirbystei dirvožemiais), negu dėl gentinių skirtumų. Žinoma, pastarųjų reikšmės visai atmesti negaT įima. Antai gerai ištyrinėtuose dabartinės Lietuvos vakaruose matome, kad kuršių ir žemaičių gyvenvietės vienur beveik susisiekia, kitur, kur gamtinės sąlygos nepalankios, tarp jų yra didelis tarpas. Negyvenamų plotų būta ir tarp pačių kuršių Keklio, Mėguvos, Pilsoto, taip pat paslaptingosios Lama-tos žemių. Gerėjant ūkininkavimui, visų pirma plečiantis žemdirbystei ir gyvulininkystei, buvo išvengiama demografinių krizių. Antra vertus, negyvenami plotai rodo, kad gyventojų tankumas negalėjo būti didelis, spėjama – 4-5 žmonės l km2. Lietuvių genčių žemėse (arti 80 000 km2), valstybei kuriantis, galėjo gyventi per 300 000 gyventojų. Vadinasi, lietuvių ekonominis ir karinis potencialas negalėjo būti didelis, todėl stebina jų veiklos XIII a. pirmojoje pusėje mastai.
Apžvelgtus socialinius ir politinius procesus beveik neįmanoma surikiuoti į chronologinę eilę — ir dėl šaltinių fragmentiškumo, ir dėl to, kad daug minėtų procesų vyko sinchroniškai, susipindavo abipusės priklausomybės saitais. Vienu metu nyko gentinės organizacijos ir kūrėsi valstybė.
Vienijimas. Šaltiniai jau XIII a. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. Dar neaišku, kokie lietuviai 1201 m. sudarė paliaubas su Padauguvyje įsikūrusiais vokiečiais, 1207 m. žygiui į vokiečių užkariaujamas žemes kariai buvo renkami visoje Lietuvoje (numanu, kad plačiąja prasme). 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu rodo, kad jo valdžia turėjo apimti dideles teritorijas, kitaip Naugafdui nebūtų prasmės su juo tartis. Ypač informatyvus šiuo požiūriu yra 21 lietuvių kunigaikščio, 1219 m. sudariusio sutartį su Voluine, sąrašas. Iš jų bene 5 — vyresnieji kunigaikščiai Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Be jų, sutartį sudarė atskirų žemių — Žemaitijos, Deltuvos kunigaikščiai bei Ruškaičių (Ruškavičių) ir Bu-lionių (Bulevičių) giminių kunigaikščiai. Pastaruoju metu šios giminės siejamos su iš kitų šaltinių žinomomis žemėmis: Ruškaičiai — su Upyte, Bulionys – su Šiaulių žeme.
Čia išsiskyrė vyresnieji kunigaikščiai, tarp kurių pirmavo Zivinbudas. Dvi brolių poros lyg ir liudytų, kad jie savo vietą buvo paveldėję. Iš tiesų, kiek vėliau šaltiniuose yra minimas Mindaugo, taigi, ir Dausprungo tėvas, tiesa, nenurodant jo vardo. Jis buvo ypač turtingas ir galingas kunigaikštis, kitaip sakant, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių. Tik XVI a. Lietuvos metraščiuose minimas Mindaugo tėvo, Lietuvos valdovo Rimgaudo (Ryngolt’o) vardas (nežinia, ar tikras).
1219 m. sutarties dalyvių sąrašas rodo, kad Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vieningi. Sutartį su Voluine sudarė ne tik Lietuvos žemės, t.y. pietinės Lietuvos dalies kunigaikščiai, bet ir Žemaitijos ar Deltuvos. Pastarieji kažin ar patys savarankiškai kariaudavo su Voluine. Antra vertus, keli vyresnieji kunigaikščiai, net jei Zivinbudas būtų iškiliausias, nesenas šių kunigaikščių skaičiaus padidėjimas – dvi poros brolių, paveldėjusių vieno kunigaikščio, savo tėvo padėtį, — rodo, kad Lietuvos žemių vienijimas dar nebuvo pasibaigęs.Ryšys tarp Mindaugo tėvo ir jo įtakos visuomenėje bei pačio Mindaugo iškilimo, ar galimybė, kad 1219 m. sutartyje Zivinbudas buvo vyriausiasis kunigaikštis, lyg ir leistų teigti, jog Lietuva buvo suvienyta į vieną valstybę jau XIII a. pradžioje. Tačiau teisingiau būtų manyti, kad čia išdėstyti faktai ir.iš jų kylančios hipotezės rodo ilgą ir, be abejo, labai sudėtingą vienijimo procesą su pakilimais ir atoslūgiais. Toks atoslūgis numanomas po kunigaikščių Dangeručio (1213 m.) ir Steksės (1214 m.) mirčių, kai lietuviai keletą metų buvo pasyvesni, ypač Padauguvyje. Tam tikrą skaidą liudija, kaip minėta, ir 1219 m. sutartį sudarančių kunigaikščių gausybė.
Todėl Lietuvos žemių būklę XIII a. pradžioje galima pavadinti žemių konfederacija; žemių kunigaikščiai ar jų giminės dar nebuvo pavaldūs vienam valdovui, bet jau formavosi valstybės požymiai — bendri žemių interesai bei juos atitinkantys institutai.
MINDAUGO VALSTYBĖ. Lietuvių žemes vienyti baigė Lietuvos žemės (siaurąja prasme) kunigaikštis Mindaugas. Rusų metraštis teigia, kad būtent jis labai įsigalėjo ir ėmė valdyti pats vienas. Kaip jis tai padarė, tiksliai pasakyti negalima. Kur bepažvelgtume — ar į suvienijimo priežastis ir aplinkybes, ar į metodus, ar į pačią suvienijimo eigą, visur trūksta šaltinių, o esami yra fragmentiški. Kai kurie faktai aiškūs, bet žymiai daugiau jų — iš šaltinių nuotrupų rekonstruoti, hipotetiniai, tiesa, tikrinti alternatyvomis. Atsiradę nauji rašytiniai, archeologiniai ar kitokie šaltiniai gali iš esmės pakeisti įvykių rekonstrukciją.
Kodėl ir kaip vienyta. XIII a. pirmojoje pusėje vykę vidiniai pokyčiai lietuvių visuomenėje formavo naujus poreikius. Plito ir įsigalėjo alodas (odalis) — individuali paveldima žemės valda, ėmė atsirasti tuo laiku stambi žemės nuosavybė — kunigaikščiai turi po vieną ar kelis kaimus. Vyko radikalus visuomenės socialinis sluoksniavimasis, formavosi ir įsigalėjo su juo susijęs visuomeninis darbo, pareigų ir teisių pasidalijimas. Paprastai sakant, vieni joja į karą, kiti dirba žemę, treti pasisavina teisę vadovauti ir valdyti, bet ir gauna pareigą ginti.
Visiems šiems pokyčiams apginti, įtvirtinti ir įgyvendinti reikėjo struktūros, turinčios pakankamai jėgos ir intereso tai daryti. Tokia struktūra galėjo būti tik valstybė.
Valstybės, struktūros, vienijančios kuo didesnes jėgas, poreikį didino ir pokyčiai pas kaimynus. Jau minėtas lietuvių kunigaikščių domėjimasis rusų žemėmis. Grobiamiesiems žygiams j jas jau reikėjo vienyti jėgas, bet tam užteko trumpalaikių susitarimų. O norint užvaldyti tas žemes, reikėjo nuolatinės ir stiprios suvienytos jėgos. Lietuvių kunigaikščių skverbimąsi į Rusią skatino jos susilpnėjimas dėl minėto totorių-mongolų įsiveržimo.
Lietuvių kunigaikščiai skverbėsi ir į giminaičių baltų žemes. Antai turėtas atsparos taškas sėlių žemėje – Sėlpilis, tik kalavijuočiai išstūmė lietuvius iš ten dar 1207 metais. Tačiau sėliai, bent pietinė jų dalis, nebuvo politiškai savarankiški — turėjo paklusti lietuvių kunigaikščiams. Žemaičiai skverbėsi į kuršių žemes, sudėtingi lietuvių santykiai su žemgaliais ir jotvingiais XIII a. pirmojoje pusėje leidžia įtarti ir ten buvus panašių pastangų. Šias pastangas reikėjo suvienyti.
Šiaurėje, Padauguvyje, įsigalėjusi Livonija bei jos globėjai – popiežius ir imperatorius — vis labiau ima domėtis Lietuva, ir ji įtraukiama, kaip minėta, j nukariautinų žemių sąrašą, Popiežius Grigalius IX 1236 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, pačioje Livonijoje ypač aktyviai veikė jo legatas Vilhelmas Modenietis, ir 1236 m. rudenį didelės livoniečių ir kryžininkų jėgos įsiveržė į lietuvių žemes. Saulės (Šiaulių) .mūšyje jos buvo sutriuškintos. Žuvo Ordino magistras ir dauguma riterių. Pergalę prieš kryžininkus pasiekė, kaip atrodo, dar ne suvienyta Lietuva, o Vykinto vadovaujami žemaičiai.
Saulės mūšis pakeitė politinę situaciją Pabaltijyje. Livonija atsidūrė ties žlugimo riba, nesėkmę patyrė ir popiežių pastangos dalyvauti Pabaltijo įvykiuose, išplėsti čia savo tiesioginę valdžią. Livoniją išgelbėjo Vokiečių ordinas. 1237 m. Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie jo, Livonija tapo Vokiečių ordino valstybės dalimi. Kalavijuočių ordinas, imtas vadinti Livonijos ordinu – Vokiečių ordino šaka. Pastarieji įvykiai, atrodo, lietuvių žemių branduolio tiesiogiai nelietė. Tačiau Vokiečių ordino 1231 m. pradėtas prūsų žemių nukariavimas bei abejų agresyvių valstybių — Vokiečių ordino ir Livonijos susijungimas negalėjo nesusilaukti atgarsio lietuvių žemėse. Turėjo būti vis labiau suvokiama joms kylanti grėsmė, kuri konsoliduotų lietuvių žemes.
Paskatų vienytis, poreikių atsirasti valstybei buvo pakankamai. Pretendentų suvienyti lietuvių žemes irgi turėjo būti ne vienas. Iš 1219 m. paminėtų penkių vyresniųjų kunigaikščių keturi nebuvo daugiau minimi. Tik 1235 m. minima „Mindaugo Lietuva”. Tai dar nesuvienyta Lietuva, nes sąvoka „Mindaugo Lietuva” perša mintį ir apie kitą Lietuvos dalį, „kažkieno kito Lietuvą”.-Bet matome, kad Mindaugas išliko vienas iš lietuvių kunigaikščių lyderių. Iškilūs Lietuvos žemės kunigaikščiai buvo Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Edi-vydas. Iš kitų 1219 m. kunigaikščių sustiprėjo Saulės mūšio nugalėtojas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas, beje, Dausprungo svainis. Kiekvienas iš jų galėjo pretenduoti į valdžią suvienytoje Lietuvoje. Iniciatyvą nežinomomis aplinkybėmis perėmė Mindaugas. Nuo jo asmens savybių ir sugebėjimų iš dalies turėjo priklausyti Lietuvos vienijimas, bet svarbiausi būdai, kaip ir daugelyje šalių, buvo universalūs.
Rusų metraščiai užsimena apie Mindaugo veiklą — tai varžovų žudymas ir išvarymas iš jų valdų. Sakoma, kad jis ėmė žudyti brolius ir brolėnus. Varžovų žudymą patvirtina Bulionių, kurie tikrai buvo išžudyti, likimas, tiesa, jau kitame valstybės kūrimo etape. Bet apie tuos išžudytus Mindaugo brolius ir brolėnus nieko konkretaus nežinome. Gal be Dausprungo dar būta brolių ar pusbrolių? Geriausias kunigaikščių išvarymo iš jų žemių pavyzdys yra toliau knygoje aptariamas Vykinto, Tautvilo ir Edivydo išvarymas.
Mindaugas savo valdžią plėtė bei stiprino ir kitais būdais. Kai kurie kunigaikščiai bus paklusę jo valiai ir jam tarnavę, tapę Mindaugo vasalais. Tokie buvo Parbus iš Neries žemės, Gerdenis iš Nalšios, 1219 m. sutarties kuni-; gaikščiai Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos. Karo žygyje kaip Mindaugo vasalas dalyvavęs Sirvydas Ruškaitis bus bene 1219 m. minėtų Ruškaičių giminaitis.
Mindaugo seserys bus buvusios ištekintos už Lietuvos žemės ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Mindaugo seserėnai — Treniota, veikiausiai nalšiškis Lengvenis labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste. Numanu, kad jų tėvai taip pat buvo paklusę Mindaugo valdžiai.
Taigi Mindaugo metodai buvo besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių išnaudojimas. Tuo jis nesiskyrė, kaip minėta, nuo kitų šalių valdovų, o viena iš sėkmės priežasčių buvo optimalus veiklos būdų derinimas.
Lietuva suvienyta. Vienijimas užtruko ne metus ir ne dvejus. Sunku pasakyti, kada kokios žemės buvo prijungtos prie Mindaugo žemių. Saulės mūšyje 1236 m. nugalėję Vykinto žemaičiai, kaip atrodo, negavo Mindaugo paramos, taigi nepriklausė nuo jo. Bet kai 1244—1245 m. Mindaugas kariavo Kurše, jo veiksmų atrama tegalėjo būti Žemaitija, jos šiaurės vakarų, t.y. Vykinto

dalis. Tai jau rodo, kad Mindaugo valdžia buvo pasiekusi šį kraštą. Tai padaryti būtų buvę labai sunku, neįsitvirtinus žemėse tarp Žemaitijos ir Mindaugo tėvonijos Lietuvos žemėje, t.y. Deltuvoje, Neries žemėje, gal ir Upytėje.
Nalšioje buvo gausu kunigaikščių, tačiau nematyti, kad XIII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio įvykiuose jie būtų buvę savarankiški. Galima manyti, kad ir Nalšia tuo metu jau klausė Mindaugo, tuo labiau, kad penktojo dešimtmečio viduryje jis sprendė Nalšios kunigaikščių ginčus, o kiek vėliau 1250 m. kalavijuočiai siaubė Nalšia taip pat, kaip ir Min.daugo tėvoniją. Nalšia, bent pietinė jos dalis, pakluso lyg ir taikiai. Tai liudytų iki XVI-XVII a. išlikusios senos Giedraičių, Svyrių, Alšėnų kunigaikščių giminės – gal Mindaugo laikų Nalšios kunigaikščių palikuonys.
XIII a. penktojo dešimtmečio pradžioje Mindaugas, pasinaudodamas Rusios pakrikimu, įsiveržus totoriams-mongolams, galėjo įsitvirtinti Juodojoje Rusioje, didžiąją jos dalį atiduodamas valdyti vasalo teisėmis sūnui Vaišelgai.
Apie 1245 m. Mindaugas jau vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi”, jau suvokiama, kad beveik visos lietuvių ir kai kurios kaimynų žemės — pietinė Šėla, Juodoji Rusia, gal ir Minskas bei Breslauja — yra vieno valdovo rankose. Vėlesni Mindaugo aktai rodo, kad jo valdžią, gal tik nominalią, o gal ir realią, pripažino ir Nadruva, Skalva bei jotvingių gyvenama šiaurinė Sūduva. Tai irgi turėjo įvykti XIII a. penktajame dešimtmetyje.
Tačiau Lietuvos vienijimas dar nebuvo baigtas, nes savo sūnėnus Tautvilą ir Edivydą iš Lietuvos žemės Mindaugas pašalino tik apie 1248 metus. Jis pasiuntė juodu kartu su jų dėde, Žemaitijos kunigaikščiu Vykintu, kariauti, užsiimti sau žemių į Rusią, o jų žemes Lietuvoje .pats užgrobė. Galimas dalykas, kad sūnėnai Mindaugui buvo paklusę ankstėliau, tačiau jis jautėsi nesaugus ir nevienvaldis, kol greta tėvonijos buvo šie du galingi kunigaikščiai, taip pat galėję pretenduoti į valdžią Lietuvoje. Todėl Mindaugui reikėjo užimti jų žemes, juos pačius pašalinti iš Lietuvos.
Taip veikdamas Mindaugas baigė vienyti lietuvių žemes vieno valdovo rankose. Kitas dalykas, kurios iš jų pakluso realiai, kurios pripažino tik nominalią valdžią – apie tai vėliau. Svarbu, kad XIII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje gimė Lietuvos valstybė. Jai atsirasti labiausiai padėjo Lietuvos žemės (siaurąja prasme) kunigaikštis Mindaugas. Siekdamas iškilti virš kitų kunigaikščių, priversti juos paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti vaidas, įgyvendindamas savo asmeninius troškimus, Mindaugas atliko nepaprastai reikalingą ir svarbų visam to meto lietuvių pasauliui darbą — sujungė į vieną .valstybę lietuvių žemes. Buvo užbaigtas pirmas Lietuvos valstybės kūrimo etapas. Tik susikūrusiai ar, tiksliau sakant, tebesikuriančiai valstybei tuoj pat iškilo didžiulis pavojus, ir ji turėjo apginti savo teisę egzistuoti.
PEREINAMASIS LAIKOTARPIS:
NUO PAGONYBĖS Į KRIKŠČIONYBĘ

Priėmusi krikštą, Lietuva išsyk netapo krikščioniška. Dauguma lietuvių buvo apkrikštyti kolektyviai (krikštijo iš Lenkijos atvykę kunigai). Nors aktyvių protestų ir nebūta, tačiau neturime pagrindo manyti, kad visi krikštijosi sąmoningai (čia suveikė Didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto autoritetas ir įtaiga). Be abejonės, labiau išprusę krikščionys buvo dvariškiai. Kuo toliau nuo centrų, tuo ilgiau išsilaikė pagonybės reliktai. Ypač jie ryškūs tautosakoje ir tautodailėje.XV a. galime apibudinti kaip pereinamąjį amžių nuo pagoniškos kultūros į krikščioniškąją. Kita vertus galima įžvelgti dvi krikščionybės įsigalėjimo pakopas: pirmoji— tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos krikšto (1387 – 1413-ji metai) ir antroji- kai formaliai visa Lietuva buvo pakrikštyta, bet atokiose vietose neatsisakyta visų senųjų įpročių. Pirmojo laikotarpio ribos pakankamai aiškios, o antrojo — sunkiai nusakomos.
Oficialiai ir galutinai krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo po Žemaičių krikšto. Tas procesas truko vos tris dešimtmečius (nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos krikšto). Tačiau tai nereiškė, kad visi lietuviai išsyk tapo uolūs krikščionys, kad beatodairiškai atsižadėta praeities kultūrinio palikimo. Kita vertus vyko suartėjimo procesas su krikščioniškais kraštais. Tuo metu kūrėsi įvairios krikščioniškos kultūrinės institucijos (prie bažnyčių steigėsi parapinės mokyklos, kuriose siekta išmokyti poterių, naudotis maldaknygėmis), formavosi bažnytinė administracija. Būsimieji kunigai gaudavo išsilavinimą už Lietuvos sienų. Taigi į Lietuvą sruveno vakarietiška kultūra. Stebėta, kas vyksta kitose šalyse, kaip tenai funkcionuoja valstybinės institucijos, jų simbolika. Tada įsitvirtino pagrindinė Lietuvos valstybingumo simbolika (Vytis, Gedimino stulpai, dvigubas Jogailaičių kryžius), kurios ištakos — ikikrikščioniška Lietuva. Taip pažymėtas valstybės tęstinumas, tradicijų perėmimas (Lietuva ne nauja krikščioniška valstybė, o krikštą priėmusi šalis).
Pasaulėžiūriniai lūžiai įvyksta ne iš karto. Paminėtinos datos yra ne kas kita kaip simboliai. Apie dar grynai pagonišką Lietuvą galime kalbėti tik iki Mindaugo, tai yra iki tada, kai Lietuvoje nebuvo krikščionių. Tam, kad Mindaugas priimtų krikštą, nepakako vien politinių motyvų, reikalinga buvo ir tinkama kultūrinė dirva. Krikščionybė po Mindaugo atsimetimo neišnyko be pėdsakų. Jos rudimentų liko. Apie tai liudija ir Gedimino laiškai. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje krikščionybė nebuvo valstybinė religija, kurios funkcijas ir toliau atliko pagonybė. Lietuva į vakarų kultūrą integruojasi palaipsniui, perimamos jos tradicijos, susirašinėjamą su įvairiais tų kraštų pareigūnais, tai patvirtina išlikę pergamentai.
Vargu ar krikščionys buvo beatodairiškai persekiojami. Matyt, tą patį galima pasakyti ir apie pagonis po krikšto priėmimo. Neturime duomenų, kad jie būtų fiziškai naikinami. Tiesa, buvo gesinamos amžinos ugnys, draskomos kitos buvusios pagonių šventosios vietos. Tačiau papročiai buvo gyvybingi. Turimi šaltiniai bylotų, kad kaimuose atskiri pagonybės elementai išliko iki pat Renesanso, tik suprantama, kad ir kaimiečiai buvo naujos religijos įtakojami. Tad Lietuvos kultūra nuo Mindaugo karūnavimo iki Renesanso vienaip ar kitaip sintetiška. Pirmu atveju su aiškia pagonybės, antru atveju su krikščionybės persvara. Šie elementai ypač akivaizdūs pasakose, kur keliaujantis Dievulis primena po šalį klajojusius senovės lietuvių žynius.
Analizuojant lietuvių tautosaką, tautodailę, akivaizdu — šimtmečius lietuvių mąstysenoje išliko senosios pasaulėjautos (pagonybės) rudimentai, ypač buityje, vėliau jie susiderino su krikščionybe. |Tik tuo galime paaiškinti, kodėl ir lietuvių religinės šventės turi savitumų, tiksliau, lietuviai kiek kitaip švenčia šv.Kalėdas negu, sakysim, ispanai. Lietuvių tautosakoje senųjų tikėjimų reliktai akivaizdūs iki pat XX amžiaus.
XV amžiuje vyko ir vizualiniai pokyčiai šalyje. Iškilo nuolatiniai administraciniai centrai. Juose kūrėsi amatininkai. Žodžiu, šalia žemdirbių ir karių atsirado naujos profesijos, įsigali nauji papročiai ir naujas gyvenimo būdas. Daugėjo mūrinių statinių. Taip Lietuva pasirengė šuoliui į Renesansą.

Lietuvių tikėjimas
Vidurio Europos rytinės dalies tautos priėmė krikščionybę susidarant jų valstybėms ar greitai po valstybių susidarymo. Lietuvos valstybė nuo Mindaugo iki Jogailos krikšto išgyveno keturias žmonių kartas. Susidarė retos sąlygos gentiniam pagoniškajam tikėjimui valstybėje toliau plėtotis organizuotos visuomenės sąlygomis. Jei latvių mitologijoje vyravo moteriškasis pradas, tai galingiausios lietuvių tikėjimo dievybės buvo vyriškos. Tiesa, tai pasakytina ir apie prūsų mitologiją, bet pastaruosius veikė jūra ir kaimyninės tautos, o to negalima pasakyti apie lietuvius iki susikuriant Lietuvos valstybei. Prūsų ideologijos poveikį reikia pripažinti, ką akivaizdžiai paliudija Romuvos amfiktio-nija Nadruvoje. XIII a. pabaigoje ji, beje, išsikėlė į Lietuvą.
Vyriškasis pradas įsigalėjo kariauninkų, o vėliau ir kunigaikščių vadovaujamos visuomenės tikėjime, bet jis moteriškųjų dievybių nesunaikino, o tik nustūmė jas į antrąją vietą. Pirmųjų pokristinių amžių dievų motinos kultas su šernų amuletų atributika išliko žemės ir iš jos kylančios gyvybės vaisingumo sampratoje, buitiniuose kiaulės ir debesies įvaizdžiuose. Kažkur personifikuojamos gamtos gilumoje glūdėjo Žemyna ir Medeina, o žmogaus likimą lėmė Aušrinė ir Vėjų motina. Tačiau Aušrinė turėjo ir savo brolį Aušveitą, o konkretūs žemdirbio darbo ir pragyvenimo globėjai buvo Lauksargis ir Žemėpatis. Miškuose ir medžiuose esantis Puškaitis, kaip chtoninius žemės ir mainų tarpininkus, siuntė barstukus. Laimė ir Giltinė lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties, o moralioji Austėja globojo bites ir buvo palanki doriems žmonėms.
Dievai pirmiausia buvo užimti savo reikalais. Juos reikėjo permaldauti ,kad rūpindamiesi savo reikalais, jie nenuskriaustų žmogaus. Antropomorfinio pavidalo lietuvių dievai dar nepasiekė, tačiau išryškėjo jų raiškos apimtis ir ribos. Per šią raišką lietuvis suvokė pasaulį. Jo samprata aiškiai išskyrė žemę, girią, orą, vandenį (pasaulio įvaizdis buvo vandenyje plūduriuojanti žemė).
Indoeuropiečiams budingą reiškinių sutrejinimą lietuviai pratęsė ne-atitrūkdami nuo gamtos stichijų, bet gana apibrėžtai sugretindami jas dievybių veiklos aplinkoje. Žmogus su dievais santykiavo danguje, žemėje ir po žeme. Lietuvių mitologija gana originaliai išplėtojo bendruosius indoeuropiečių mitologijos motyvus. Ji žinojo visuotinio tvano ir milžinų rasės pasakojimus. Išlikusi žmonių giminė iš santykiaujančių su žeme senukų. Milžinų erai atstovavo Prakorimas – milžinų dievas. Pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo susiję su realiu gyvenimu. Karinės demokratijos epocha paliko ryškų pėdsaką didvyrių kultu. Valdovus į kitą pasaulį lydėjo gausus inventorius. Eilinis žmogus protėvių kulto poreikius patenkino paminėdamas juos vaišėmis ir mirusiems paliekamu maistu.
Atsiradusios kariauninkų, o vėliau – bajorų, terpės nebepatenkino gana nutolęs ir neryškus gamtą įkūnijančių dievų panteonas. Visuomenės elito poveikis nulėmė vyriausiųjų dievų įsigalėjimą. Beje, pirmiausia tai buvo trys dievybių suverenumo sferos. Jas atitiko trys vyriausios vyriškos dievybės – Perkūnas, Kalvelis ir Andievis. Kalvelis siejosi su ugnies, Andievis – su žalčių kultu ir Mėnuliu. Išsiskyrė Perkūno kultas, kuris turėjo aiškias paraleles: graikų Dzeusą, romėnų Jupiterį, o ypač slavų Perūną bei skandinavų Torą. Perkūnas valdė žaibus ir persekiojo aitvarus – sunkiai apibūdinamas nenuspėjamo elgesio būtybes. Kaip ir kitos indoeuropiečių tautos, lietuviai praktikavo žmonių aukas.
Gamtos jėgų personifikacija sukūrė šventus miškus, vandenis, gyvūnus. Išsiskyrė kulto vietos – alkai ir kulto tarnų terpė. Jie būrė ateitį, gaudavo dievams skiriamas dovanas (iki trečdalio karo grobio). Tačiau ši terpė nevirto žynių sluoksniu, neįgavo socialinio ir politinio vaidmens, nes kulto reiškėjais tapo kunigaikščiai. Tik krikščionybei paveikus Vilniaus katedra buvo paversta pagonių šventykla. Tokių punktų galėjo atsirasti ir daugiau, bet tai esmės nekeitė: pagonių tikėjimas nepasiekė religijos lygio, kulto tarnai netapo Bažnyčia, dievybių įvaizdžiai ir fragmentiniai jų veiklos bei santykių su žmonėmis siužetai neišaugo į mitus, juo labiau mitų ciklus.
Praktinė lietuvių pasaulėjautos pusė pasireiškė dangaus šviesulių susiejimu su metų laikų kaita ir žemdirbių kalendoriaus susiklostymu. Gyvavo gana turtinga žvaigždžių bei žvaigždynų terminija, orientuotas! dangaus šviesulių pozicijose. Metai buvo skirstomi į mėnesius mėnulio kalendoriaus pagrindu, todėl atsirado papildomas išlyginantis mėnuo. Gerai buvo suvokti lygiadieniai ir saulėgrąža, tačiau nežinota savaičių. Dienos ilgėjimo ir trumpėjimo ciklas glaudžiai siejosi su žemdirbių kalendoriumi. Metai aiškiai išsiskyrė kaip laiko vienetas, bet metų atskaitos sistemos nebuvo. Praeitis buvo suvokiama statiškai. Toks lygis leido susikalbėti su krikščionimis, pagal krikščionių kalendorių aptariant laiko terminus.
Lietuvių tikėjimas žmogaus elgesį su dievų reagavimu į jį siejo tik pavieniais epizodais, dažniausiai suvokiamais kaip žmonių ir dievybių sandėriai, pagrįsti išmaldavimais ir aukomis. Žmogaus moralės ryšys su atitinkama pomirtinio gyvenimo vieta kristalizavosi tik kariauninkų (vėliau -bajorų) terpėje: narsūs kariai išsikovodavo pagarbą tarp gyvųjų ir mirusiųjų karalystėje. Tai buvo pusiaukelė į germanų Valhalos vaizdinį. Šiaipgi moralų elgesį normavo ne tiek dievų valia, kiek papročiai bei aplinkos opinija: tai buvo daugiau pačių žmonių, o ne dievų reikalas. Tačiau to užteko susiklostyti lietuvių visuomenės moralei. Gedimino politinė koncepcija aiškiai apibrėžė amoralų elgesį, iškeldama Vokiečių ordino agresyvių tikslų ir veiksmų amoralumą. Pagoniškoji Lietuva, susidūrusi su kolonijine karinių ordinų ideologija, sugebėjo aiškiai pasakyti, kad karingųjų misionierių skelbiamiems idealams visiškai prieštaravo žemiškieji jų darbai.

Lietuvių kalba
Valstybės susidarymas lėmė įvairių sričių elito tarpusavio ryšius, o valstybės organizacija reikalavo naujų sąvokų ir išsireiškimų. Visa tai skatino kalbos raidą ir turtino ją. Gentinio laikotarpio lietuvių tarmės šiek tiek supaprastino sudėtingą indoeuropiečių veiksmažodžio sistemą, dar neturėjo pasyvo. Išnykus aoristui ir perfektui, laikų apimtį išreiškė prezentas, preteritas, futuras (plg.: pastarojo dar neturėjo gotų kalba, Ulfilai verčiant į ją Bibliją). Susiformavo dalyviai, tačiau neveikiamoji jų rūšis dar neišsiplėtojo. Dar nebuvo skaitvardžių 1-19 specialių formų, tikslaus trečiojo asmens asmeninio įvardžio, įvardis ir būdvardis pilnai nesusiliejo susidarant įvardžiuotiniams būdvardžiams. Išliko dar kai kurių įvardžių bevardė giminė. Kalbos pagrindą sudarė savarankiški žodžiai, nors tarnybinių žodžių skaičius didėjo. Visi šie pakitimai leido genčių tarmėms įgauti naujų bei jas vienijančių bruožų ir patenkinti naujai atsiradusių visuomeninių santykių poreikius.

Tautosaka
Lietuvių pasaulėjauta, glaudžiai susijusi su gamta, sąlygojo svarbią žvėrių epo vietą žodinėje žmonių kūryboje. Paskiri šio epo kūrimai labai meniškai išreiškė giminės ir šeimos prieštaravimų vaizdus, perpintus įsikūnijančių gyvūnų ir augalų raiška. Tokiu pavyzdžiu gali būti per daugelį pasakotojų kartų pasiekusi mus „Eglė žalčių karalienė”. Lyriškas vaizdų dramatiškumas smelkėsi į visą liaudies kūrybą. Šiandien sunku pasakyti, ar didžiausia kūrybos apimtis buvo lyriška, bet kaip tik ji geriausiai išlaikė laiko bandymus. Šiuo pagrindu klostėsi smulkaus karinio epo atmaina – dainos apie kunigaikštį Sudaitį, jo sugriautas pilis ir išžudytus kariauninkus. Labai populiarūs buvo žuvusio kario (jo išrengimo, laukimo, nesugrįžimo, žinios gavimo, kritimo) bei jo išpirkimo iš nelaisvės dainų ciklai. Šių dainų meniškumas – didžiausias lietuvių žodinės kūrybos laimėjimas. Kančia buvo išreiškiama ne buitiniais skundais, o sugriautos gynybinės sistemos, artimųjų išvykimo, kurie išreiškė savąjį gyvenimo būdą, tragedija. Šiose dainose vyrauja lyrinis pradas, bet jų visuma įgauna aiškiai epinį apibendrinantį akcentą.
Pavieniai įvykiai tapo epinio pasakojimo pagrindu. Šaltiniai mini dainas apie Gurdą Gendvilaitį, apie Giedraičių kunigaikštį Daumantą. Pasakojimų pavidalu susiklostė padavimai apie Algirdo žygį į Maskvą, Gediminą ir Vilnių, Kęstutį ir Birutę. Iki šiol išlieka mįsle dainų ciklas apie kunigaikštį Šarūną: archajiškus jų vaizdus išreiškia palyginus naujų formų eilutės.
Ankstyvosios monarchijos laikotarpis išlaikė gentiniame laikotarpyje atsiradusias sutartines ir darbo dainas. Kanklių pavidalo styginiai instrumentai, birbynės, ragai sudarė muzikinį inventorių. Nesant rašto, tautosaka neveikė kokios nors literatūrinės kūrybos.

Menas
Lietuvių amatininkų meninė kūryba išsiskyrė dar prieš susidarant valstybei. Ryškiausia sritis buvo papuošalų gamyba, kur jau pats gaminys virsta meno kūriniu, o ne meninių elementų pritaikymo objektu. XIII-XIV a. mažai pasikeitė papuošalų medžiaga: vyravo žalvaris ir bronza, gal kiek padaugėjo sidabro. Naudota liejimo ir skardos štampavimo technika, inkrustacijos iš stiklo ir emalės. Didžioji gaminių dalis išlaikė tradicines paprastas formas, kuriuose vyravo geometriniai ornamentai. Išliko ir tradicinė papuošalų nomenklatūra: antkaklės, apyrankės, žiedai, segės, smeigtukai. Karo grobis ir prekyba lietuvių meistrus plačiau supažindino su rusų ir vokiečių auksakalyste. Gaminių formų pagausėjo, o meninė samprata labiau suvienodėjo. Valdovo dvare dirbo vokiečių auksakaliai, atnešę savo stilių ir įgūdžius. Taikomoji dailė pasireiškė medžio architektūroje, keramikoje, kalvystėje, kaulo raižyboje. Didelę pažangą padarė meninis audimas. XV a. pradžioje lietuvių audėjų gaminiai tapdavo net didžiojo kunigaikščio teikiamomis dovanomis.
XIII a. atsiradusi Lietuvoje mūro statyba rėmėsi vadinamąja baltiškąja (stambių plytų) mūro technika, kurią galima laikyti periferiniu romaniškosios statybos variantu. Vokiečių ir rusų mūro technologija, perimama vietinių darbininkų, gimdė vietines formas. Būtent tokioje dirvoje XIV a. buvo kiek plačiau pritaikyti Europos architektūros puošybos elementai. Įsisavinti tik patys paprasčiausi. Nedrąsūs meninio dekoravimo žingsniai rėmėsi romanika, vėliau – gotika. Lietuvai trūko pagrindinių institucinio meno akumuliatorių – bažnyčių. Pilyse gotikos atsiradimo procesas buvo kur kas labiau suvaržytas XIV a. Lietuva truputį susipažino su gotika, bet tai beveik nepaveikė savosios taikomosios produkcijos.

Rašto panaudojimas
Beraštė lietuvių visuomenė, sukūrusi valstybę, iš karto susidūrė su dviem rašto sistemomis – lotyniškąja ir rusiškąja. Šis dualizmas išryškėjo jau kunigaikščių sfragistikoje: jie turėjo antspaudus su rusiškąja ir lotyniškąja legenda. Raštas beveik išimtinai naudotas tik išoriniams santykiams. XIII a. tokie poreikiai buvo labai menki. Mindaugo žemių dovanojimai Livonijos ordinui buvo surašyti ordino raštininkų ir pateikti Mindaugui, kad tik antspauduotų. Tačiau užsimezgus santykiams su užsieniu, prireikė turėti ir savo raštininkų, kadangi Mindaugas neabejotinai siuntė raštus Livonijos ordinui, galėjo juos siųsti ir popiežiui. Tą darbą atlikdavo vokiečių vienuoliai. Atsiradus Vilniuje nuolatinėms domininkonų ir pranciškonų misijoms Gedimino laikais, jų vienuoliai būdavo pasitelkiami prireikus rašyti katalikų kraštams. Atitinkamai buvo pasitelkiami ir rusų raštininkai, reikalui esant moką ir graikų kalbą (Algirdas susirašinėjo su Konstantinopolio patriarchu). Tačiau nuolat funkcionuojanti valdovo raštinė iki pat Lietuvos krikšto ne-susikūrė, tuo pačiu ir raštas krašte neplito. Poslinkiai šioje srityje ėmė reikštis tik XIV a. aštuntą dešimtmetį, kai didysis kunigaikštis ėmė duoti sričių kunigaikščiams jų žemių valdymą patvirtinančius raštus. Aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devinto pradžioje pagyvėjo susirašinėjimas su užsieniu, o sudarius personalinę uniją su Lenkija ir įvedant krikščionybę, staigiai iškilo didesnis vidaus raštijos poreikis. Verstasi Lenkijos karaliaus raštine ir savaisiais, po ranka esančiais rusų raštininkais.
Atsitiktinis ir nedažnas rašto naudojimas nesukūrė Lietuvos lotyniškosios ir rusų raštijos specifinių bruožų. Jokio poreikio raštams lietuvių kalba tokiomis aplinkybėmis, žinoma, neatsirado, tačiau visuomeninių santykių raida kažkiek stimuliavo rašto atributikos plitimą. Nuo pat Mindaugo kunigaikščiai naudojo antspaudus. Antspauduose vyravo jų žymenys, bet pasitaikydavo ir legendų su kunigaikščių vardais. XIV a. paskutiniojo ketvirčio pradžioje atsirado jau ir stambiųjų bajorų sfragistika. Vyravo rusiškos legendos, bet didžiųjų kunigaikščių antspauduose dažniau naudota lotynų kalba. Trakų kunigaikščių antspaudų legendos būdavo lotyniškos arba vokiškos.
Sfragistikos raida veikė kunigaikščių ir stambiųjų bajorų heraldiką. Alodinė žemėvalda darė poveikį plačiam žymenų paplitimui. Kunigaikščių žymenys ėmė formuotis į giminių ciklus. Nors šie ciklai ir neįgavo grafinio išbaigtumo, visuomenės elito žymenys ėmė išsiskirti, o tai reiškė, kad jie jau virto ženklais.
Raštiškos sutartys vertė kunigaikščius susipažinti su krikščioniškuoju kalendoriumi ir viduramžių diplomatikos terminija. Kunigaikščių rezidencijose atsirado archyvai. Baigiantis XIV a., lietuvių visuomenės elitas jau pradėjo jausti rašto poreikį savo gyvenimo būdui.

Leave a Comment