Netradicinės religinės bendruomenės ir judėjimai Lietuvoje
Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai. Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys. XIX – XX a. Europoje bei JAV nuolat kūrėsi nauji religiniai pavidalai.
Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje. Natūralu, kad toks „svetimumas“ baugina, todėl labai greitai išplito bandymai išskirti „geras“ religijas ir „blogus“ kultus bei sektas.
Šiuolaikinio religingumo tyrinėtojai pripažįsta, jog „sektos“ ar „kulto“ sąvokos yra virtusios savotiškais akademiniais „keiksmažodžiais“. Todėl dažniausiai jie atsisako šių sąvokų bei vartoja tokias, kaip „naujieji religiniai judėjimai“, „alternatyvios religijos“, „mažumos religijos“.
Taip pat galima vartoti ir „netradicinių religinių bendruomenių“ (NRB) sąvoką, kuri yra įteisinta ir Lietuvos teisinėje sistemoje. Pirmą kartą oficialiai apie Lietuvos netradicines religines bendruomenes prabilta 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (43 str.), o tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių atskyrimas išplėtotas 1995 metais priimtame „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme“. Šiame įstatyme įvardintos 9 tradicinės Lietuvos religinės bendrijos ir bendruomenės: lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, karaitai, musulmonai-sunitai, judėjai. Į sąrašą nepatekusios religinės bendrijos įgavo „netradicinių“ vardą.
Toli gražu ne visos šiandien Lietuvoje veikiančios NRB gali būti vadinamos “naujakurėmis”. Pavyzdžiui, baptistai Lietuvoje veikia jau daugiau nei pusantro šimto metų, čia jie atkeliavo dar carinės okupacijos laikotarpiu – 1840 metais. Iki sovietmečio, baptistai leido savo literatūrą, turėjo susikūrę religinio švietimo tinklą.
Taip pat neseniai veiklos Lietuvoje šimtmetį galėjo švęsti metodistai ir sekmininkai, kurie čia įsikūrė XIX – XX amžiaus sandūroje. Tiesa, metodistai veikė kiek izoliuotai nuo Lietuvos visuomenės, daugiausia orientavosi į vokiečių tautinę mažumą, o sovietmečiu buvo praktiškai išstumti iš Lietuvos. Labai panaši ir Naujųjų apaštalų bažnyčios istorija Lietuvoje. Ši religinė organizacija (skirtingai nuo anksčiau minėtų, nepriklausanti tradicinei protestantizmo srovei) Lietuvoje įsikūrė pačioje XX amžiaus pradžioje, veikė daugiausia tarp vietinių vokiečių ir sovietmečiu didžioji dauguma jos narių pasitraukė į Vokietiją.
Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje pradėjo veikti pirmosios Septintosios dienos adventistų bendruomenės. Jų palaipsniui daugėjo ir 1940 metais Lietuvoje veikė net 11 vietovių. Tiesa, sovietinė valdžia ypač aktyviai persekiojo adventistus ir Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais metu mūsų krašte tebuvo likę keliolika išskaidytų šios religinės bendrijos atstovų. Kiek vėliau Lietuvoje atsirado Jehovos liudytojai. Mūsų krašte tai buvo veikiausiai pirmoji įvairiuose kraštuose labai prieštaringai vertinama religinė organizacija. 1935 metais jai pavyko gauti legalios religinės bendruomenės statusą. Jehovistai, garsėjantys pacifizmu bei pasitraukimu nuo visuomeninio gyvenimo, buvo patekę į ypatingą sovietinės valdžios nemalonę. Išlikę organizacijos nariai turėjo pasitraukti į gilų pogrindį.
Kalbant apie prieškario Lietuvą, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tuo laikotarpiu čia brendusias teosofinės pakraipos idėjas, tam tikrą rytietiškų religijų įtaką. Lietuvoje buvo žinomos Rericho, Blavatskajos idėjos, taip pat ir Vydūno darbuose galima atrasti margaspalvius įvairių religinių tradicijų atšvaitus, kurie ne vieną skaitytoją paskatino sukti sinkretizmo keliu. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje susiformavo ir „Romuvos“ bendruomenė, siekianti puoselėti senovės baltų kultūrą.
Sovietinės santvarkos įsigalėjimas Lietuvoje visoms religinėms organizacijoms reiškė daugelio veiklos apribojimų įvedimą. Nors oficialiai sovietinė valdžia neskirstė religijų, tačiau realiame gyvenime sovietinė valdžia su kiekviena religine organizacija elgėsi savo nuožiūra. Jehovistų, adventistų bendruomenės net oficialiai buvo vadinamos „antitarybinėmis“. Kitos religinės bendruomenės, nors garsiai ir nevadinamos „antitarybinėmis”, buvo atidžiai stebimos, jų veikla ribojama, vykdyta antireliginė kampanija, kurios metu stengtasi parodyti, kad religinės organizacijos yra prietarų, nemokšiškumo šaltinis. Kartais sovietinė valdžia prieš religines organizacijas imdavosi itin drastiškų metodų. Pavyzdžiui, 1947 m. Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose labai skirtingos sekmininkų ir baptistų bendruomenės buvo sujungtos į vieną sąjungą. Prieš bendruomenes, kurios atsisakė jungtis prie šios sąjungos, imtasi represijų.
Valdžios požiūriui į „sektas“ (taip dažnai valdininkų raštuose buvo įvardijamos dauguma religinių bendruomenių) turėjo įtakos ir tautinis veiksnys. Tuo pat metu, kai dauguma sekmininkų bendruomenių buvo prievarta reorganizuojamos, prarado didžiąją dalį savo turto, rusakalbei sekmininkų bendruomenei Vilniuje buvo leista statytis naujus maldos namus. Tokie valdžios sprendimai skatino priešpriešą tarp religinių grupių.
Santykinai neblogą dirvą tarpti Lietuvoje sovietiniais laikais turėjo parareliginiai (teosofiniai, parapsichologiniai ir pan.) judėjimai. Minėtų judėjimų vadovai sugebėjo savo veiklos sritį pristatyti kaip nepilnai ištirtą ar naujai atrastą mokslą, neretai jų svarstymai net gi buvo skelbiami sovietiniuose moksliniuose žurnaluose.
1967 m. Lietuvoje veiklą atnaujino senovės baltų tikėjimo puoselėtojų sambūris „Romuva“. Sovietmečiu šis sambūris labiau akcentavo savo folklorinį, kultūrinį pobūdį, ir tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, daugiau pradėta kalbėti apie religinį aspektą, įregistruotos pirmosios „Romuvos“ religinės bendruomenės.
Apie 1980 metus į Lietuvoje pradėjo plisti Krišnos sąmonės judėjimo idėjos. Krišnaitų veikla sovietinio totalitarizmo sąlygomis buvo gana aktyvi ir judėjimas patyrė persekiojimų. Nepaisant jų, Krišnos sąmonės judėjimo veikla Lietuvoje nuo 1980 metų išlaikė tęstinumą. Padėjo ir tai, kad valdžios dėmesys buvo prikaustytas prie disidentinio judėjimo priešakyje esančios Katalikų Bažnyčios. Tuo tarpu alternatyvią krikščioniškajai religinę kalbą propaguojantys krišnaitai atskirais atvejais net sulaukdavo netiesioginės valdžios paramos. Taip veikiausiai valdžia tikėjosi susilpninti krikščioniškąją tradiciją Lietuvoje. Į Krišnos sąmonės bendruomenes Lietuvoje daugiausia jungėsi jauni žmonės, humanitarinės inteligentijos atstovai.
Paminėti judėjimai Lietuvoje buvo veikiau išimtimi nei taisykle. Absoliuti dauguma netradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje atsirado tik tuomet, kai išnyko nuo Vakarų skyrusi „geležinė uždanga“, buvo panaikinti sovietiniai religinio gyvenimo apribojimai. Pradžioje naujieji religingumo pavidalai buvo entuziastingai sveikinami, buvo suvokiami kaip visuomenės demokratiškėjimo įrodymas. 1988–1993 metai buvo itin palanki situacija netradiciniams religiniams judėjimams Lietuvoje plisti. Nors dauguma Lietuvos žmonių formaliai save priskiria Katalikų Bažnyčiai, tačiau sovietmetis sąlygojo, kad labai nunyko krikščioniškojo tikėjimo esmės išmanymas. Tokioje situacijoje žmonių “katalikiškumas” lengvai apaugdavo tikėjimais reinkarnacija, karma, biolaukais, daug ką sužavėjo ir drąsiai sekimą Kristų skelbiančios naujos bendruomenės.
Naujos religinės bendruomenės atsirasdavo ir susiskaidant į kelias dalis vienai. Lietuvoje plačiai nuskambėjusi „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė atsirado 1988 metais, kai iš sekmininkų bendruomenės atskilo keliasdešimt jaunų žmonių. Didžioji jų dalis tapo “Tikėjimo žodžio” bendruomenės branduoliu, kiti – įkūrė nedenominacinę „Emanuelio“ bendruomenę.
Ne visada yra lengva tiksliai pasakyti, kada religinė bendruomenė pradėjo veikti Lietuvoje. Kai kurios bendruomenės iki šiol veikia neįsiregistravusios, kitos bendruomenės registruotis ryžosi tik praėjus kuriam laikui nuo veiklos pradžios. Tačiau net žvelgiant vien tik į registracijos duomenis, akivaizdu, kad 1988 metais prasidėjo NRB plitimo suintensyvėjimas, buvo įregistruotos net 17 naujų bendruomenių, panašus naujų bendruomenių skaičius buvo įregistruotas ir kiekvienais vėlesniais metais, kol 1992–93 metais šis skaičius šoktelėjo iki 23–24.
Po 1993 metų situacija kiek pasikeitė. Pirmiausia Lietuvos žiniasklaidą užplūdo tikros ir gerokai išpūstos istorijos apie „destruktyvias sektas“, apie žalingus priklausomybės netradiciniams religiniams judėjimams padarinius. Praėjo ir pirmoji susižavėjimo „naujuoju dvasingumu“ banga, kiek kritiškiau pradėta žiūrėti į iš Vakarų plūstančius reiškinius. Tiesa, būtent 1993 metais įsiregistravo mormonai, jehovistai ir munistai, dar po dviejų metų pradėjo veikti ir su Scientologijos bažnyčia glaudžiai susijęs Vilniaus Dianetikos centras. Tačiau visumoje 1993–96 metų laikotarpiu kasmet registravosi beveik dvigubai mažiau naujų bendruomenių nei anksčiau.
1997 m. vėl galima kalbėti apie naujų bendruomenių kūrimosi suintensyvėjimą (per metus įregistruota net 21 bendruomenė). Tačiau šis suintensyvėjimas veikiau susijęs su jau egzistavusių judėjimų siekių kurti naujas bendruomenes įvairiose Lietuvos vietovėse, nei su didėjančiu visiškai naujų religingumo pavidalų skaičiumi. Panašiai ir 2000 metais pusę iš per metus įregistruotų naujų bendruomenių sudarė savarankišką statusą įsitvirtinusios „Romuvos“ bendruomenės, kurios kaip sudėtinė „Romuvos“ judėjimo dalis egzistavo ir anksčiau. Tiesa, reikia pripažinti, kad praktiškai kasmet Lietuvoje atsiranda po kelis iki tol čia niekada neveikusius judėjimus. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais čia pradėjo veikti krikščioniškos kilmės „Šeimos“ (Dievo vaikų) judėjimas, Vilniaus Kristaus bažnyčia, kai kurios rytietiškos pakraipos judėjimai. Rytietiškų judėjimų, siūlančių savitą jogos variantą, Lietuvoje kasmet daugėja.
Čia egzistuojančių netradicinių religinių grupių įvairove Lietuva nelabai skiriasi nuo kitų valstybių. Tiesa, kiekviena valstybė turi savo ypatybių. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia tikrai unikali neopagoniška „Romuvos“ bendruomenė, nelabai savo veiklą mūsų krašte sekasi plėsti kitose valstybėse labai galingoms scientologų ir mormonų bažnyčioms. Pažymėtina, jog jos intensyvina savo veiklą scientologų Dianetikos centras, o visai neseniai pasirodė lietuviškas „Mormono knygos“ vertimas.
Dauguma religinių bendruomenių yra labai skirtingos. Nėra paprasta palyginti ir jų pasekėjų skaičių. Kiekvienoje organizacijoje narystė reiškia skirtingą dalyką. Štai Vilniaus Dianetikos centras fiksuoja kiekvieną užklydusį atlikti Oksfordo galimybių testo, tuo tarpu Jehovos liudytojai savo nariais laiko tik tuos, kurie aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje, vaikščioja po butus, platindami judėjimo literatūrą.
Neretai pamaldų lankytojų skaičius nesutampa su bendruomenės narių skaičiumi. Be to, situacija nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, padvigubėjo „Romuvos“ bendruomenių skaičius. Pasibaigė nedenominacinės bendruomenės „Emanuelis“ reorganizacija į „Vynuogyno“ bendruomenę, priklausančią Vineyard bažnyčių asociacijai. Per pastaruosius metus labai suintensyvėjo metodistai, o į Lietuvos evangelikų baptistų sąjunga įsijungia vis daugiau bendruomenių.
LR Teisingumo ministerijos registrų skyriaus duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 172 netradicinės religinės bendruomenės, vien per antrąjį 2000 metų pusmetį įregistruotos 7. Taip pat Lietuvoje veikia religinės bendruomenės, kurios nesiekia (ar dar nesiekia) registracijos arba yra atsisakyta jas registruoti. Organizacijos „Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centras“ duomenimis, šiandien Lietuvoje veikia apie 300 religinių bendruomenių, kurios atstovauja apie 60 skirtingų religinių pakraipų. Tiesa, toli gražu ne visos bendruomenės gali pasigirti skaitlingumu. Nors kartais susidaro įspūdis, kad naujasis religingumas užsikariauja vis stipresnes pozicijas, šiandien visoms šioms bendruomenėms priklauso mažiau nei 0,5 % Lietuvos gyventojų. Taigi vargu ar galima kalbėti apie ryškesnę jų įtaką ar, tuo labiau, grėsmę visuomenėje.
Skaitlingiausia netradicine religine bendruomene Lietuvoje išlieka retai į žiniasklaidos akiratį pakliūnanti Naujųjų apaštalų bažnyčia (NAB), kuri tvirtina turinti net daugiau nei pusšešto tūkstančio narių. NAB yra savotiška Katalikų Bažnyčios atskala, susiformavusi XIX amžiaus Anglijoje, o vėliau jos veiklos centras persikėlė į Vokietiją. Nors bendruomenės doktrina didžiąja dalimi sutampa su ortodoksine krikščionybe, tačiau NAB įkūrėjai buvo įsitikinę, kad atstato „tikrąją“ Kristaus Bažnyčia, kurios pamatu turėjo tapti naujieji 12 apaštalų. Pažymėtina tai, kad, skirtingai nuo daugelio kitų naujųjų krikščioniškų judėjimų, NAB neakcentuoja bendruomeniškumo bei neužsiminėja aktyvia misijine veikla. Pagrindinis bendruomenės plėtros akcentas – naujų bažnyčių statymas. NAB toli lenkia kitas netradicines religines bendruomenes per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pastatytų bažnyčių skaičiumi. Paprastai pradžioje pastatoma bažnyčia ir tik paskui visi kviečiami į pamaldas, buriama bendruomenė. Tarptautinio “Aufbruch” projekto metu surinktos NAB narių anketos rodo, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių neskiria NAB nuo Katalikų Bažnyčios. Naujieji apaštalai veikė ir tarpukariu, todėl šiandien tai yra viena iš religinių bendruomenių, prašančių valstybinio pripažinimo. Tiesa, tarpukariu NAB buvo beveik išskirtinai susijusi su vokiečių tautine mažuma.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, vienas skaitlingiausių krikščioniškos kilmės judėjimų yra Jehovos liudytojai. Jų 1999 metais Lietuvoje buvo apie 2,2 tūkstančius. Kaip ir naujieji apaštalai, jehovistai į Lietuvą atvyko dar prieš sovietmetį. Ši religinė bendruomenė dėl pacifistinių nuostatų bei izoliacijos nuo visuomeninio gyvenimo buvo žiauriai persekiojama tiek vokiečių, tiek sovietinės valdžios. Po Nepriklausomybės atgavimo jehovistai vėl pradėjo aktyvesnę veiklą Lietuvoje ir tapo viena greičiausiai augančių religinių bendruomenių. Šiuo metu aktyviausiai jie veikia Kaune, kurio rajone (Giraitėje) yra įsikūręs bendruomenės judėjimo Lietuvoje centras, lietuvių kalba Suomijoje spausdinama Jehovos liudytojų periodiniai leidiniai „Sargybos bokštas“ ir „Pabusk“. Nors Jehovos liudytojai naudoja krikščionišką leksiką bei vadina save ištikimiausiais Dievo Jahvės tarnais, paprastai jie nelaikomi krikščionimis. Pirmiausia dėl to, kad neigia Kristaus dieviškumą bei Šventąją Trejybę. Jie naudojasi specifiniu Biblijos vertimu (kuris skiriasi nuo krikščioniško), tiki greita pasaulio pabaiga, atsisako tarnauti armijoje, dirbti valstybinėje tarnyboje, perpilti kraują. Jehovos liudytojai taip pat garsūs savo misijine veikla. Beveik kasdien jie vaikšto po butus, platina savo literatūrą bei propaguoja savo doktriną.
Veikiausiai plačiausiai žinoma netradicine religine bendruomene Lietuvoje ir šiandien išlieka krikščioniška bendrija „Tikėjimo žodis“ (TŽ), vienijanti daugiau nei 2000 pasekėjų. Šis judėjimas susikūrė 1988 metais, atskilus nuo vienos sekmininkų bendruomenės grupei jaunų žmonių, kurie netrukus susižavėjo Visos Evangelijos judėjimo principais. Nuo 1990 metų TŽ vadovu tapo Giedrius Saulytis. Savo pradiniu veiklos etapu TŽ buvo būdingas labai kritiškas požiūris į kitas religines organizacijas, ypač Katalikų Bažnyčią, bei kraštutinis radikalumas praktiškai visose veiklos sferose. Nuo 1992 metų judėjimo radikalumas kiek sumažėjo, o jo lyderiai pradėjo gilintis į platesnį teologinės literatūros spektrą. Tačiau kraštutinės klestėjimo teologijos TŽ atsisakė tik 1996 metais, kai po judėjimo piko 1993 metais (tuomet TŽ turėjo daugiau nei 5 tūkstančius narių) prasidėjo krizė ir judėjimo silpnėjimas. Šiandien “Tikėjimo žodis” yra charizminė krikščioniška bendrija, jungianti tris dešimtis bendruomenių visoje Lietuvoje.
Religinių organizacijų (tiek tradicinių, tiek netradicinių) veiklą Lietuvoje labiausiai reglamentuoja 1995 metais priimtas „Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas“. Jame atkartota konstitucinė nuostata, kad Lietuvoje religinė laisvė yra nevaržoma, kad visos religinės bendrijos yra lygios prieš įstatymą.
Lietuvos įstatymai numato netradicinėms religinėms bendruomenėms teisę prašyti valstybinio pripažinimo, kurio suteikimas teisiškai prilygintų jų statusą tradicinėms religijoms. Valstybės pripažinimo gali prašyti tos religinės bendrijos, kurios veikia Lietuvos teritorijoje ne trumpiau nei 25 metus, yra prisidėjusios prie Lietuvos kultūrinio paveldo kūrimo, turi palaikymą visuomenėje. Šiuo metu trys religinės bendrijos (Jungtinė metodistų bažnyčia, Naujųjų apaštalų bažnyčia ir Lietuvos evangelikų baptistų sąjunga) yra padavusios prašymą suteikti joms valstybės pripažinimą. Sprendimą dėl pripažinimo priima Seimas, gavęs Teisingumo ministerijos išvadą.
Užsienio valstybių ekspertai pripažįsta, kad Lietuvos gyventojams iš esmės sudarytos pakankamai geros sąlygos realizuoti religijos laisvę. Taip pat jie nemano, kad būtų reikalingi, kokie nors papildomi įstatymai, griežčiau reglamentuojantys netradicinių religinių bendruomenių plitimą. Šiandien Lietuvoje vadovaujamasi nuostata, kad religinių organizacijų (tiek tradicinių, tiek netradicinių) nariai, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai turi laikytis tų pačių įstatymu. Religiniai įsitikinimai negali būti pakankamu pagrindu nevykdyti įstatymų, lygiai taip pat įstatymiškai įgyvendinta kiekvieno žmogaus teisė pasirinkti religinius įsitikinimus. Didžiausia dabartinės situacijos problema yra tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra valstybinės institucijos, kuri analizuotų religinių bendruomenių veiklą, reikalui esant, galėtų perspėti visuomenę, pateikti objektyvią informaciją ar apginti nepagrįstai puolamą religinę bendruomenę.