Vienuolijų atsikūrimas Lietuvoje

Vienuolijų atsikūrimas Lietuvoje

Lietuvos vienuolijų istorija labai marga bei kupina dramatiškų permainų. Ypač tai pasakytina apie XIX–XX amžius. Sunku tvirtai atsakyti, kada Lietuvą pasiekė pirmieji vienuoliai. Atrodo, XIII amžiuje Lietuvos teritorijoje būta pavienių vienuolių, o po oficialaus Lietuvos krikšto čia pradėjo kurtis ir pirmosios bendruomenės. Laikotarpį iki pat paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo galima vadinti nuoseklios vienuolijų plėtros epocha. Tačiau Lietuvai tapus carinės Rusijos sudėtine dalimi, tiek moterų, tiek vyrų vienuolijos pradėjo sparčiai silpnėti. Carinės politikos pasėkoje XX a. pradžioje viienuolijos Lietuvoje atsirado ties išnykimo riba. Iš gausybės vienuolynų tebuvo likę vos 5 legalūs vienuolynai.

Po 1905 metais prasidėjusio religinės politikos švelnėjimo vienuolijos pradėjo atsigauti, tačiau jos buvo gerokai sulenkėjusios. Taigi vienas iš 1918 m. pradėto vienuoliškojo gyvenimo Atgimimo uždavinių buvo ne tik išplėsti vienuolijų tinklą, bet ir atkurti jų ryšį su lietuviškąja kultūra. Apskritai XX amžius nešykštėjo išbandymų Lietuvos vienuolijoms, tik kelis dešimtmečius XX amžiuje vienuolijos formavosi laisvai, daug didesnį laikotarpį teko gyvuoti pogrindžio ar valdžios spaudimo sąlygomis.

Nuo 1918 iki 1940 metų Lietuvos vienuolijos gerokai suustiprėjo, susiformavo platus vienuolijų veiklos baras. Tačiau 1940 metais vienuolijoms buvo paskelbtas naujas žiaurus karas, ne mažiau sunkus nei tas, kurį teko atlaikyti carinėje Rusijoje.

Po sovietinės valdžios įsigalėjimo, jau 1940 m. liepos 4 d. „Lietuvos aide“ pasirodė pirmasis straipsnis, kuriame siūloma nedelsiant imtis re

epresinių priemonių prieš Lietuvos vienuolijas, nacionalizuoti jų turtą. Tokie raginimai netrukus buvo pradėti įgyvendinti, nors juridinis prieš vienuolijas nukreiptų veiksmų pagrindas atsirado tik 1948 metais. 1940–1941 m. buvo nutraukta socialinė vienuolijų veikla, pradėtas nacionalizuoti vienuolijų turtas. 1944–1948 m. vienuoliai ir vienuolės buvo priversti palikti vienuolyną dėl sovietinės valdžios nustatytų nepakeliamų mokesčių bei įsibėgėjusios nacionalizacijos kampanijos, o iki 1949 metų, įvykdžius bažnyčių, vienuolynų ir dvasininkų registravimo akciją, vienuolijos buvo galutinai išsklaidytos. Tačiau valdžia stengėsi sunaikinti ir pačius vienuolius. Iš vienuolių vyrų buvo reikalaujama raštiškai atsižadėti vienuolystės, žadant už tai ramų darbą parapijoje, o nuo 1949 metų iš Kauno seminarijos valdžios nurodymu buvo pašalinti visi seminaristais vienuoliai, griežtai uždrausta ateityje priimti su vienuolijomis kaip nors susijusius asmenis. Taip pat 1945-50 m. kunigams ir vienuoliams masiškai buvo fabrikuojamos bylos dėėl antisovietinės veiklos, didelė dalis vienuolių atsidūrė lageriuose bei kalėjimuose ar tiesiog buvo nukankinti.

Vienuolystę išstūmus anapus įstatymų ribų, vienuoliai (vienuolės) išsiskirstė gyventi pavieniui. Vienuoliai kunigai formaliai tapo dieceziniais ir dirbo parapijose, neturintys kunigystės šventimo vienuoliai dažniausiai dirbo bažnyčių tarnautojais, dalis ieškojosi darbo ir pasaulietinėse įstaigose. Savo ruožtu dalis vienuolių moterų taip pat stengėsi įsidarbinti parapijose: jos dirbo zakristijonėmis, klebono šeimininkėmis, vargonavo. Pradžioje nemaža dalis neblogą išsilavinimą turinčių vienuolių moterų sugebėjo įsidarbinti taip pat ir darželiuose, kitose mokymo įstaigose, tačiau reguliarių „š

švarinimų“ metu daugelis jų prarado darbą. Kiek geriau darbe išsilaikyti sekėsi medicinos įstaigose įsidarbinusioms vienuolėms.

Sovietinio režimo sąlygomis nebuvo nė kalbos apie bet kokią galimybę viešai liudyti savo priklausomybę. Dažnas atvejis, kad tik, atkūrus Nepriklausomybę, aplinkiniai sužinodavo apie žmogaus, su kuriuo daugelį metų bendravo, vienuolystę.

Tyrinėtojos R. Laukaitytės teigimu, svarbiausia moterų vienuolių veiklos sritimi sovietmečiu buvo pagalba kunigams. Tai natūralu, nes bažnyčių šventoriai buvo tapę vienintele santykinai legalia katalikiškumo sklaidos erdve. Tarp įvairių vienuolių darbų bažnyčiose svarbiausiu galima įvardinti rūpestį vaikų ir jaunimo katekizacija. Dvasininkams buvo griežtai draudžiama grupinė katekizacija, religinis jaunimo ugdymas, maldos grupelių būrimas. Labai dažnai visų šių darbų tekdavo imtis mažiau valdžiai į akis krintančioms vienuolėms.

Vienuoliams išlaikyti bendrystę buvo gerokai sunkiau. Kunigaujantys vienuoliai turėjo paklusti visiems dvasininkams nustatytiems valdžios apribojimams, kurie draudė vykdyti religinę veiklą už savo parapijos ribų, net visi privatūs vizitai anapus parapijos buvo griežtai kontroliuojami.

Nuostabu tai, kad, nepaisant valdžios kovos prieš vienuolijas, nei viena Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusi vienuolija sovietmečiu neišnyko. Dar daugiau, sovietmečiu kūrėsi naujos vienuolijos, į vienuolijas buvo perorganizuojamos prieškario maldingosios draugijos. Nepaisant tremčių bei kitų represijų, moterų vienuolių per sovietmetį ne tik nesumažėjo, bet net padaugėjo. Tiesa, sovietmetis negalėjo nepalikti skaudaus pėdsako vienuolijų gyvenime. Problemiška buvo tai, kad valdžiai pavyko įtarumo bei tarpusavio nepasitikėjimo sėklas pa

asėti taip pat ir tarp vienuolių. Dideliu vienuolijų veiklos skauduliu buvo ir tai, kad daugelis Lietuvos ordinų bei kongregacijų dešimtmečiams prarado kontaktą su generaline vadovybe Romoje. Taip pat ypač sunku buvo priimti ugdyti naujus narius. Priimant naujus narius visuomet tvyrojo infiltracijos baimė. Vienuolystė daugeliui atrodė kaip dar vienas pasipriešinimo sovietinei santvarkai žingsnis.

Nuo septintojo dešimtmečio Lietuvoje vyko tiek vienuolijų, tiek apskritai Katalikų Bažnyčios persiorientavimas labiau organizuotai bei kryptingesnei kovai prieš komunistinę valdžią. Vienuolijų sustiprėjimas nemaža dalimi buvo susijęs su tuo, kad pamažu pradėjo atgyti Lietuvos vienuolijų ryšiai su užsienyje esančiais centrais. Lietuvos moterų vienuolijas ėmėsi globoti kun. Pranas Račiūnas, per kardinolą S.Wyszynski gavęs tam Šventojo Sosto įgaliojimus.

Apskritai galima tvirtinti, kad būtent vienuoliai (tiek moterys, tiek vyrai) buvo vienas iš disidentinio judėjimo Lietuvoje variklių. Vienuoliai (marijonai ir jėzuitai) organizavo pogrindines seminarijas, leido garsiąją „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ bei kitus pogrindinius leidinius. Savo ruožtu vienuolės buvo uoliausios „Kronikos“ bendradarbės bei platintojos. Šiandien dar nėra įvertinta, kokį indėlį Bažnyčios gyvenimui turėjo jų verčiamos bei perspausdinamos religinės knygos, katekizmai, maldynai, organizuojamos rekolekcijos bei maldos būreliai. Vienuolės A. Pajarskaitės teigimu, nuo 1956 metų seserys vienuolės rašomosiomis mašinėlėmis išspausdino maždaug 2100 skirtingų pavadinimų knygų.

Nors pogrindžio sąlygomis sovietmečiu veikusios vienuolijos atliko milžinišką darbą, jau Atgimimo pradžioje tapo aišku, kad pogrindyje susiformavusios st

truktūros nebetinka iš esmės pasikeitusiai visuomenei. Esmine visų vienuolijų užduotimi, atkūrus Nepriklausomybę, tapo bendruomeninio gyvenimo atnaujinimas. Atkurti bendruomenes trukdo tai, kad ne visoms vienuolijoms yra sugrąžintas prieš karą priklausęs turtas. Lietuvos vienuolijoms daug padeda užsienyje esantys centrai. Be to, sunku nugalėti per ilgus metus susiformavusius individualistinius įpročius. Ypač pagyvenusioms vienuolėms sunku keisti įpročius bei gyvenimo būdą, mokytis gyventi bendruomenėje, derinti veiklą.

Pokomunistinėje visuomenėje vienuolijos susiduria su specifine problema, kuri mažiau būdinga Vakarų valstybėms: ateina daug norinčių stoti į vienuolius, kurie vienuoliška gyvenimą suvokia kaip pabėgimą nuo kasdienio gyvenimo problemų. Taip pat ir pačios vienuolijos, ilgą laiką ištikimai tarnavusios Tėvynės ir Bažnyčios išlaisvinimo labui, šiandien susiduria su būtinybe aiškiau apibrėžti pašvęstojo gyvenimo prasmę. Svarią paramą, sprendžiant tokio pobūdžio problemą, teikia užsienio vienuoliai ir vienuolės.

Deja, visuomenėje abitus dėvinčios vienuolės ar vienuoliai vis dar priimami kaip egzotika, neretai jie net gi iššaukia užuojautą, kaip „savo kelio normaliame gyvenime neradę“ asmenys.

Kiek sparčiau pašvęstojo gyvenimo sampratos atgaivinimas vyksta tarp pačių vienuolių. A.Pažėraitės tvirtinimu, didžioji dauguma po 1990 metais į vienuolijas atėjusių žmonių paprastai daug geriau nei vyresnio amžiaus vienuoliai ir vienuolės supranta pašvęstojo gyvenimo prasmę, labiau trokšta bendruomeninio gyvenimo. Tai iš dalies susiję ir su tuo, jog nemaža dalis stojančiųjų novicijatą atlieka didelę bendro gyvenimo patirtį turinčiose užsienio vienuolynuose, taip pat Lietuvoje sparčiai daugėja vienuoliškai formacijai svarbios teologinės literatūros.

Vienuolijų atgimimo pokomunistinėje Lietuvoje simboliais tampa čia vis gausiau įkuriami naujokynai, kurie neretai perkeliami iš užsienio. Pasak Lietuvos pranciškonų provinciolo Benedikto Jurčio, jau atėjo laikas Lietuvos vienuoliams ne tik gauti, bet ir duoti, ne tik būti remiamais, bet ir teikti paramą kraštams, kurie dar labiau jos stokoja. Būtent pranciškonų naujokynas, įsikūręs prie Kryžių Kalno, yra bene labiausiai visuomenės įsidėmėta pašvęstojo gyvenimo sklaidos erdvė. Kiek tyliau savo naujokynus Lietuvoje atkūrė jėzuitai.

Sunkiau sekasi įgyvendinti kitą, ne kartą kartotą Bažnyčios hierarchų paraginimą – atgaivinti vienuolijų bendradarbiavimą, bendrą novicijų rengimą. 1995 metais pagaliau imtasi steigti pašvęstojo gyvenimo bendrijų konferencijas. Tais pačiais metais įkurtos tiek moterų, tiek vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos, kurios ėmėsi koordinuoti bendro vienuoliškų pašaukimo ugdymo bei vienuoliško liudijimo reikalus.

1997 metais Lietuvoje įvyko pirmas per visą moterų vienuolijų gyvavimo mūsų krašte istorija visuotinis suvažiavimas. Jame dalyvavo maždaug 700 įvairių moterų vienuolijų atstovių. Suvažiavimą pradėjęs tuometinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas A. J. Bačkis akcentavo atsinaujinimo būtinybę. Vienas iš atsinaujinimo būdų, pasak arkivyskupo , yra vienuolijų konstitucijų atnaujinimas pagal Vatikano II Susirinkimo nurodymus. Paminėta ir turbūt skaudžiausią metų vienuolijų Lietuvoje problema – susiskaldymas. Praėjus trims metams po suvažiavimo Lietuvoje, deja, neišryškėjo panašių kongregacijų jungimosi tendencijų. 2000 metų duomenimis, Lietuvoje egzistuoja net 35 vienuolijos (22 popiežiaus teisių ir 13 diecezinių), kurios jungia 915 seserų (be to dar yra 39 novicijos, 31 postulantė bei 7 kandidatės). Tik keturios iš visų vienuolijų turi daugiau nei pusšimtį narių, tuo tarpu net septynios 5 ar mažiau narių.

Kalbant apie moterų vienuolijų susiskaldymą bei net savotišką tarpusavio rungimąsi, galima įvardinti bent kelias priežastis. Pirmiausia, didelį vaidmenį vaidina iš sovietmečio paveldėtos nuoskaudos. Jau minėjome, kad KGB labai stengėsi suskaldyti vienuolijas ir neretai tai pavyko. Bene skaudžiausias buvo 1956 metų Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos skilimas. Po 1990 metų Bažnyčios hierarchai labai stengėsi suvienyti suskilusias kongregacijas, bet visais atvejais tokios pastangos nebuvo vaisingos. Kita problema – konkurencija dėl pašaukimų. Ji susijusi su tuo, jog didžiąją daugumą vienuolių sudaro senyvo amžiaus moterys. Praktiškai visų moterų kongregacijų vidurkis siekia 50-60 metų, kai kurių net 70. Tik kas devintai Lietuvos vienuolei šiandien dar nėra 30 metų. Taigi be naujų pašaukimų labai sunku tikėtis aktyvesnės vienuolijų veiklos, bene svarbiausią jaunesnių seserų užduotimi tampa vyresnių vienuolių priežiūra. Kitas negatyvus dalykas – įtampa tarp „vietinių“ ir „naujųjų“, po Atgimimo Lietuvoje, dažniausiai, užsienio vienuolių pastangomis įkurtų, vienuolijų. Į pastarąsias žvelgiama kaip į pašaukimų „viliotojas“, subrendusias Lietuvoje svetimoje terpėje ir nesugebančias įvertinti Lietuvos situacijos specifikos. Užsienio vienuolių iniciatyva pastangomis Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė Betliejaus , Dangun Ėmimo seserys, Meilės misionierės, klauzūruotos karmelitės, eksklauzūruotos karmelitės, klarisės, jonitės.

Nors Lietuvos vyrai vienuoliai tarsi atsilieka nuo moterų bendrų struktūrų skaičiumi, tačiau tai veikiau susiję su tuo, kad vyrams daug geriau sekasi bendradarbiauti, net ir be tokio pobūdžio struktūrų. Nors kas ketvirtas Lietuvos vienuolis yra vyresnis nei 70 metų, o ne vienoje vienuolijoje mirtys lenkia pašaukimus, tačiau vyrų vienuolijos mažiau skausmingai nei moterų skleidžiasi pokomunistinėje situacijoje.

Jei, kaip minėjome, Lietuvoje veikia net 35 moterų vienuolijos, tai vyrų vienuolijų kur kas mažiau – 9, kuriuose gyvena kiek daugiau nei 100 vienuolių. Pasak A.Pažėraitės, vyrų vienuolijas Lietuvoje galima skirstyti į tris grupes: sovietmečiu aktyviai veikusios (marijonai, jėzuitai), po Nepriklausomybės atgavimo atkurtos (dominikonai, pranciškonai, saleziečiai) bei naujai Lietuvoje įsikūrusios (benediktinai, jonitai). Pokomunistiniu laikotarpiu palaipsniui mažėja sovietmečiu skaitlingiausių vienuolijų atstovų, gana lėtai gausėja „naujosios“ vienuolijos, o sparčiausiai stiprėja pranciškonai, kurių dabar Lietuvoje jau daugiau nei pusė šimto.

Leave a Comment