NATO PO ŠALTOJO KAROPasibaigus Šaltajam karui, pagerėjo santykiai tarp Rytų ir Vakarų. SSRS vadovo M. Gorbačiovo vykdyta viešumo ir pertvarkos politika 9-o dešimtmečio pabaigoje pakėlė “geležinę uždangą”, kuri ilgus dešimtmečius skyrė Europą. Pradėjus irti komunizmo sistemai, Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos priklausomybės. Pasikeitusi politinė situacija Europoje sudarė prielaidas naujiems regioniniams ir etniniams konfliktams, kurie pasireiškė Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje. Šaltojo karo pabaiga užklupo NATO ir visą likusį pasaulį nepasirengusius. Šiuo laikotarpiu NATO vaidmuo dar labiau išaugo.
Vakarams iškilo būtinybė pradėti naują dialogą su buvusiomis priešininkėmis. 1990 m. NATO šalių viršūnių susitikime buvo pasiūlyta šešioms buvusio Varšuvos bloko šalims – Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai, Bulgarijai, Rumunijai ir Sovietų Sąjungai – pradėti politinį ir karinį bendradarbiavimą ir užmegzti diplomatinius ryšius su Aljansu. Tais pačiais metais Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo paskelbta bendra nepuolimo deklaracija, kuri užfiksavo abipusius įsipareigojimus dėl nepuolimo ir įteisino Šaltojo karo pabaigą.
Istorinė realybė vertė NATO koreguoti saugumo koncepciją ir savo politiką, siekiant užtikrinti Europoje ir pasaulyje ilgalaikę taiką ir stabilumą. Šis darbas buvo pradėtas 1990 m. ir truko visą paskutinį XX a. dešimtmetį. NATO valstybių viršūnių susitikimuose buvo siekiama skatinti praktinį bendradarbiavimą, stiprinti pasitikėjimą bei garantuoti taiką pasaulyje.
1994 m. įkūrus programą “Partnerystė taikos labui” buvo pradėtas karinis bendradarbiavimas tarp Aljanso ir kitų šalių. Ši programa, kurioje dalyvauja 27 valstybės, yra orientuota ne į kolektyvinę gynybą, bet į taikos palaikymą. “Partnerystė taikos labui” tapo priimtina ir Rusijai, ir neutralioms valstybėms – Švedijai, Suomijai, Austrijai ir netgi Šveicarijai. Dešimto dešimtmečio antroje pusėje pradėjo formuotis partnerystė tarp Aljanso ir Rusijos. NATO taip pat siekė plėtoti diplomatinius santykius ir su Ukraina, tuo pripažindamas šios branduolinės valstybės svarbą Europai.
Svarbu pažymėti, kad XX a. paskutiniame dešimtmetyje NATO pirmą kartą panaudojo karinę jėgą buvusioje Jugoslavijoje. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, esanti tiesiogiai atsakinga už taikos ir saugumo palaikymą pasaulyje, suteikė NATO mandatą imtis griežtų priemonių, kurios turėjo padėti sureguliuoti konfliktą Balkanuose. Tik su NATO pagalba 1995 m. pavyko nutraukti karą Bosnijoje, o 1999 m. – Kosovo albanų genocidą.
Pasibaigus Šaltajam karui, vykdydama “atvirų durų politiką”, NATO pradėjo plėstis į Rytus. 1999 m., po karštų debatų, į Aljansą buvo priimtos Čekija, Vengrija ir Lenkija. Tai buvo pirmasis Aljanso plėtros etapas, pasibaigus Šaltajam karui.
Šio laikotarpio įvykiai vienareikšmiškai parodė, kad prieštaringame šiandieniniame pasaulyje turi būti jėga, kuri užtikrintų saugumą ir taiką. Karas buvusioje Jugoslavijoje parodė, kad NATO yra pajėgi ryžtingai ir efektyviai veikti, ko negalima pasakyti apie kitas tarptautines organizacijas. Todėl tikėtina, kad ateityje Aljansas gali išsiplėtoti į visą Europą apimančią saugumo instituciją, kuri turės visas galimybes ne tik priimti sprendimus, bet ir juos įgyvendinti.
Ypač svarbus NATO rados bruožas yra naujų narių priėmimas.1994 m. NATO viršūnių susitikimas patvirtino, jog Aljansas yra atviras ir pasirengęs priimti naujus narius iš Vidurio ir Rytų Europos. Ši plėtra atitinka NATO gynybinį pobūdį ir nėra nukreipta prieš joje nedalyvaujančias valstybes. 1997 m. NATO plėtros samprata buvo patvirtinta aukščiausio lygio vadovų susitikime Madride, kuriame vykdant “atvirų durų” politiką, Slovėnija, Rumunija ir Baltijos šalys buvo paminėtos kaip potencialios kandidatės. 1999 m. Vašingtono viršūnių susitikime pirmojo plėtros etapo metu NATO narėmis oficialiai tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija. Taip pat buvo išvardintos septynios valstybės, kurios siekia narystės NATO ir padarė didelę pažangą: Slovėnija, Rumunija, Estija, Latvija, Lietuva, Slovakija ir Bulgarija. Aljanso valstybių vadovai įpareigojo užsienio reikalų ministrus nuolatos prižiūrėti, kaip šalys ruošiasi narystei, o patys peržiūrėti plėtros eigą 2002 m. susitikime. NATO valstybių vadovai patvirtino Narystės veiksmų planą. Jame buvo akcentuota, kad visos kandidatės yra priimamos atskirai ir nei viena ne NATO valstybė ne turi veto teisės svarstant Aljanso plėtrą.
Antrojo plėtros etapo pradžia tiksliai dar nenustatyta. Tolimesnė NATO plėtra vyks tik tuomet, kai tai atitiks Aljanso strateginius ir saugumo interesus. Naujos kandidatės, tarp jų ir Lietuva, tikisi pakvietimo į NATO 2002 m. Aljanso viršūnių susitikime Prahoje.