Josefas Stalinas

1879 – 1953

Stalinas, kurio tikrasis vardas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, daug metų Tarybų Sąjungos diktatorius. Jis gimė 1879 metais Gori mieste, Gruzijoje, Kaukaze. Jo gimtoji kalba buvo gruzinų. Rusų kalbą jis išmoko vėliau ir visada kalbėjo su stipriu gruzinišku akcentu.

Stalinas augo skurde. Jo tėvas, be saiko gėręs ir negailestingai mušęs sūnų batsiuvys, mirė, kai Josifui buvo 11 metų. Vaikystėje Josifas lankė Gori bažnyčios mokyklą, o paauglystėje mokėsi Tifliso teologijos seminarijoje. Tačiau 1899 m. už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Jis prisijungė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o 19903 m. skilus partijai, stojo į bolševikų pusę. Iki 1917 m. jis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus areštuotas. (Kadangi jam skirtos bausmės buvo gana lengvos, ir dažnai jam pavykdavo jų išvengti, gali būti, kad jis kurį laiką dirbo dvigubu agentu.) Būtent šiuo periodu jis pasirinko pseudonimą „Stalinas“ (plieninis žmogus.)

1917 m. komunisteje revoliucijoje Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus ir 1922m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymui ir lėmė jo sėėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties.

Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų L. Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau, pol Lenino mirties 1924m. pradžioje Stalinui pa

avyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, Stalinui pavyko sujungti jėgas su L. Kamanevu ir G. Zinovjevu, dviem svarbiais politbiuro nariais, bei suformuoti „troiką“, arba triumviratą. Kartu jiems pavyko susidoroti su Trockiu bei jo pasekėjais. Po to Stalinas, politinių intrigų genijus, atsigręžė prieš Zinovjevą ir Kamenevą. Sutriuškino ir juos. Susidorojęs su „kairoijo sparno opozicija“ ( t.y. Trockiu, Kamenevu, Zinovjevu ir jų pasekėjais ), Stalinas parėmė kai kuriuos jų politikos elementus. Netrukus jis atsigręžė prieš kairiojo komunistų partijos flango lyderius – savo buvusius sąjungininkus – ir juos taip pat sutriuškino. Iki 1930m. jis tapo vieninteliu Tarybos Sąjungos direktoriumi.

Turėdamas tokią valdžią, nuo 1934m. Stalinas pradėjo drastiškus politinius „valymus“. Jie prasidėjo 1934m. gruodžio 1d. S. Kirovo, aukšto komunistų pareigūno bei vieno iš Stalino patarėjų, nužudymu. Tačiau gali būti, joog pats Stalinas įsakė nužudyti Kirovą – iš dalies dėl to, kad norėjo juo atsikratyti, bet labiausiai dėl to, kad turėtų pretekstą pradėti politinius „valymus“.

Per kitus kelerius metus daugelis žmonių, kurie per 1917m. revoliuciją ir Leninui valdant vadovavo komunistų partijai, buvo apkaltinti Stalino išdavimu ir nužudyti. Daugelis jų atvirai prisipažino dideliuose viešuose teismuose. 1938m. ankstesniems valymams vadovavęs H. Jagoda pats stojo prieš teismą, prisipažino išdavyste ir buvo žiauriai nužudytas. Jį pakeitęs N. Jercovas po kurio laiko taip pat buvo nužudytas.

1930m. valymai ap
pėmė komunistų partiją bei tarnybinės armijos pajėgas. Jie buvo nukreipti ne tik prieš antikomunistus ar kontrrevulicionierius ( su daugeliu iš jų buvo susidorota, valdant Leninui ), kiek prieš pačius komunistus. Stalinui daug labiau negu caro policijai sekėsi žudyti komunistus. Pavyzdžiui, iš 1934m. partijos kongrese Centrinio komiteto išrinktų narių daugiau kaip du trečdaliai buvo išžudyti per tolimesnius „valymus“. Tai rodo, kad svarbiausias Stalino tikslas buvo neleisti atsirasti šalyje jokiai savarankiškai valdžiai.

Stalino žiaurus slaptosios policijos panaudojimas, areštų ir egzekucijų programa, ilgalaikis uždarymas kalėjimuose ar darbo stovyklose kiekvieno, bent kiek kritikavusio jo valdymą, privertė visuomenę paklusti. Iki 1930m. pabaigos jam pavyko sukurti turbūt totalitariškiausią šių laikų diktatūrą su vyriausybe, kuri kišasi į visas gyvenimo sritis ir nepalieka jokių pilietinių laisvių.

Iš ekonominių Stalino vykdytų permainų, minėtina prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. Ši politika valstiečiams buvo labai nepriimtina, ir daugelis jaipriešinosi. Tačiau 1930m. pradžioje milijonai valstiečių buvo arba išžudyti, arba numarinti badu, ir galiausiai jo politika nugalėjo.

Kitas Stalino manevras buvo staigi Tarybų Sąjungos industrializacija. Iš dalies tai buvo pasiekta, imituojant kitų šalių „penkmečio planus“. Nepaisant daugelio trūkumų, Stalino sukurta industrializacijos programa ilgainiui buvo sėkmingai įvykdyta. Nors daug praradusi per antrąjį pasaulinį karą, Tarybų Sąjunga po karo buvo antra pagal dydį pasaulyje industrinė valstybė. Antra vertus, per ilgą laiką Stalino įv
vykdytos pramonės ir žemės ūkio reformos padarė daug žalos Tarybų Saąjungos ekonomikai.

1939m. rugpjūtį Hitleris ir Stalinas pasirašė garsųjį „nepuolimo“ paktą. Po dviejų savaičių Hitleris įsiveržė į Lenkiją iš Vakarų, o dar po kelių savaičių Tarybų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją iš Rytų ir pusę šalies užkariavo. Vėliau tais pačiais metais Tarybų Sąjunga ginkluota invazija pagrasino trims nepriklausomoms valstybėms – Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Visos trys pasidavė be kovos ir buvo prijungtos prie TSRS. Panašiai buvo aneksuota ir dalis Rumunijos. Suomija pasipriešino grasinimams, tačiau įsiveržusi tarybinė armija užėmė suomių teritoriją. Ši agresija buvo pateisinama tuo, jog Tarubų Sąjungai reikalinga teritorija, kad atsilaikytų prieš galimą nacistinės Vokietijos antpuolį. Karas baigėsi, ir Vokietija buvo sutriuškinta, tačiau Stalinas nė nemanė atsisakyti okupuotų teritorijų.

Baigiantis antrajam pasauliniui karui, Tarybų Sąjunga buvo okupavusi didesnę Rytų Euoropos dalį, ir Stalinas pasinaudojo galimybe įtvirtinti jam pavaldžias komunistines vyriausybes visame regione. Markistinė vyriausybė atsirado ir Jugoslavijoje; tačiau kadangi toje šalyje Rusijos armijos nebuvo, Jugoslavija netapo Rusijos pavaldine. Kad kitos šalys Rytų Euoropoje nepasektų Jugoslavija, Stalinas ir jose pradėjo valymus. Būtent tada, tuoj po karo, prasidėjo šaltasis karas. Nors kai kas dėl jo bando kaltinti Vakarų vadovus, gana aišku, jog pagrindinė šaltojo karo priežastis buvo ekspansinė Stalino politika bei jo troškimas, kad komunistinė sistema bet ta
arybų valdžia paplistų visame pasaulyje.

1953m. sausį tarybų valdžia paskelbė, jog areštuota grupė gydytojų, dėl kurių ka;tės esą mirė aukšti tarybų pareigūnai. Atrodė, kad Stalinas planuoja dar vieną valymą. Tačiau 1953m. kovo 5d. septynesdiašimt trejų metų direktorius mirė Kremliuje, Maskvoje. Jo kūnas bovo buvo balzamuotas ir paguldytas garbingoje vietoje prie Lenino mauzoliejuje, Raudonojoje Aikštėje. Tačiau vėliau Stalino reputacija krito, ir šiandien jo valdytose žemėse jis visuotinai laikomas tironu.

Stalimo šeimynins gyvenimas buvo labai nesėkmingas. 1904m. jis vedė, bet po trejų metų jo žmona mirė nuo tuberkuliozės. Jų vienintelis vaikas, Jakovas, Antrojo karo metais pateko į Vokiečių nelaisvę. Vokiečiai siūlė jį apkeisti, bet Stalinas atmetė pasiūlymą, ir Jakovas mirė Vokiečių koncentracijos stovykloje. 1919m. Stalinas vedė antrą kartą. Jo antroji žmona mirė 1932m. – pasakojama, jog nusižudė, bet sklinda gandai, kad Stalinas arba pats ją nužudė, arba privertė nusižūdyti. Jie turėjo du vaikus. Sūnus, tarybinių oro pajėgų karininkas, tapo alkoholiku ir 1962m. mirė. Stalino duktė, Svetlana, pabėgo iš Tarybų Sąjungos ir 1967m. į Jungtines Valstijas.

Ryškiausias Stalino asmenybės bruožas buvo jo begalinis žiaurumas. Atrodo, kad jis neturėjo jokių sentimentų ar gailesčio. Be to, jis buvo labai įtarus žmogus, linkstantis į paranoją. Antra vertus, jis buvo didžiai talentingas: atkaklus, energingas, įžvalgus ir nepaprastai protingas.

Maždaug ketvirtį šimtmečio išbuvęs Tarybų Sąjungos diktatoriumi, Stalinas stipriai paveikė daugelio žmonių gyvenimus. Jeigu diktatoriaus įtaka savo kartai yra proporcinga jo valdomų žmonių skaičiui, jo valdžios mastui bei laikui, kurį jis išbūna valdžioje, tada Stalinas turbūt žymiausias diktatorius istorijoje. Per savo gyvenimą Stalinas nužudė, išsiuntė į priverstinio darbo stovyklas ar numarino badu milijonus žmonių. ( Tiksliai nežinoma, kiek žuvo žmonių dėl įvairiausių jo „valymų“, bet tikriausiai apie 30 milijonų.)

Taigi trumpalaikė Stalino įtaka neabejotinai milžiniška. Tačiau kaip ir jo amžininko Adolfo Hitlerio ( su kuriuo jis varžėsi ) atveju, neaišku, kokia bus jo ilgalaikė įtaka.

Per savo gyvenimą Stalinas išplėtė Tarybų Sąjungos teritoriją, sukūrė pavaldžią imperiją Rytų Euoropoje bei sustiprino TSRS įtaką visame žemės rutulyje. Bet per pastaruosius kelerius metus galinga Tarybų imperija Rytų Europoje žlugo, o pati Tarybų Sąjunga suiro į 15 nepriklausomų respublikų.

Stalinui gyvam esant, TSRS aktyviai veikė milicija. Tačiau po jo mirties slaptosios milicijos pamažu buvo atsisakyta. Šiandien rusai džiaugiasu didesne individualia laisve, negu bet kuriuo metu šalies istorijoje.

Stalino ekonomikos programą suformavo Markso ir Lenino idėjos. Nors Marksas siūlė tokią politiką, o Leninas pradėjo ją įgyvendinti, būtent Stalinui pavyko beveik visoje Tarybų Sąjungoje panaikinti privatų ūkinikavimą bei privačias verslo įmones. Tačiau tokia politika pasirodė nuostolinga, ir dabar jos visiškai atsisakyta.

Nepaisant to, mano nuomone, Stalino įtaka įvertinama nepakankamai. Josifas Stalinas buvo ne tik dėl valdžios pamišęs diktatorius, kuris valdė didelę šalį 25 metus. Pradėjęs šaltąjį karą, jis dominavo viso pasaulio istorijoje daug metų po savo mirties. Joks karas istorijoje – net Antrasis pasaulinis

Leave a Comment