Nato

NATO ISTORIJA

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių
sąjungininkių JAV ir Sovietų Sąjungos ėmė vis labiau blogėti. Vakarų šalis
neramino Sovietų Sąjungos ekspansyvi veikla Vidurio ir Rytų Europoje.
Visose šalyse, į kurias įžengė Raudonoji armija, greitai valdžioje
įsitvirtindavo komunistų partijos. Pasaulyje formavosi nauja politinė
situacija, kurią geriausiai apibūdina 1946 m. Fultone pasakyta V. Čerčilio
kalba: “Mes suprantame Rusijos norą jaustis saugiai Vakarų pasienyje. [.]
Mes sveikiname ją teisėtai užėmusią vietą tarp vadovaujančių pasaulio
valstybių. [.] Tačiau mano pareiga yra pateikti jums kai kuriuos faktus
apie dabartinę padėtį Europoje. Nuo Štetino prie Baaltijos jūros iki Triesto
Adrijos jūros pakrantėje ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Visos
vidurio ir rytų Europos senovės valstybių sostinės – Varšuva, Berlynas,
Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija [.] lieka už šios
linijos.” Netrukus JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas laikotarpį po
Antrojo pasaulinio karo pavadino Šaltuoju karu.

Santykiai tarp Vakarų ir Rytų ypač pablogėjo 1948 m. Vakarų Berlyno
blokados metu, kai sovietų kariuomenė be išankstinio įspėjimo užblokavo
Vakarų Berlyno antžeminį susisiekimą su Vakarų Vokietija. Agresyvi Sovietų
Sąjungos politika Vakarų šalis vertė ieškoti naujų galimybių savo saugumui
užtikrinti. Tam buvo palanki irr JAV užsienio politika. Po Antro pasaulinio
karo JAV ėmė aktyviau dalyvauti Europos reikaluose. Vakarų Europai buvo
labai svarbus Maršalo ekonominės paramos planas bei politinės Trumeno
doktrinos nuostatos. Vakarų šalių vadovai suprato, kad užtikrinti saugumą
Europoje be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos yra nerealu.

1949 m. balandžio 4

d. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų
ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai
įsipareigojo tarptautinius ginčus spęsti taikiomis priemonėmis, o karinio
užpuolimo atveju gintis bendromis pastangomis. Pradžioje tai buvo daugiau
politinė deklaracija ir sąjungininkai manė, kad tai turėtų pristabdyti
Sovietų Sąjungos siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m.
prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Tais pačiais metais
sąjungininkai nutarė kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje buvo
įkurta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju
vadovu tapo D. Eizenhaueris.

Tolimesnė NATO raida rodė šios organizacijos lankstumą ir reikalingumą.
1952 m. į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija. Tokiu būdu buvo išplėsta
saugumo zona Viduržemio jūros baseine. Netrukus NATO buvo pertvarkyta į
nuolatinę organizaciją su būstine Paryžiuje. 1955 m. į NATO buvo priimta
penkioliktoji jos narė Vokietijos Federacinė Respublika. Jos priėmimas tapo
svarbiu žingsniu tolimesniame Europos vienijimosi procese. Vokietijos
Federacinės Respublikos prriėmimas į NATO paskatino Sovietų Sąjungą 1955 m.
įkurti Varšuvos sutarties organizaciją. Pagrindinis šio organizacijos
tikslas buvo sudaryti atsvarą NATO blokui, o taip pat jos pagalba
efektyviai kontroliuoti Rytų Europos šalis. Šeštajame dešimtmetyje, įkūrus
Varšuvos sutarties organizaciją, nusistovėjo jėgų pusiausvyra Europoje.

Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkų iškilo tam tikrų
nesutarimų. Prancūzijos prezidentą Š. de Golį neramino anglosaksų vyravimas
Aljanse. 1966 m. Prancūzija pareiškė apie savo pasitraukimą iš NATO karinės
organizacijos ir bandė ieškoti kitų saugumo kūrimo garantų. Tuo metu NATO
vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tačiau Prancūzijos požiūrį
į tarptautinę situaciją pakeitė 1968 m. įvykiai Če

ekoslovakijoje. Prancūzija
nusprendė sugrįžti į NATO, o Albanija pasitraukė iš Varšuvos sutarties
organizacijos.

Kitas svarbus NATO raidos etapas buvo 1982 m., kai Ispanija tapo
šešioliktąja NATO nare. Daugiau iki šaltojo karo pabaigos į NATO nebuvo
priimta nei viena valstybė.

Šaltojo karo metu NATO garantavo Europos saugumą ir politinės padėties
stabilumą. Nei viena NATO narė nebuvo užpulta, nei vienoje iš jų
neįsigalėjo komunistinės idėjos. Europoje buvo sukurta patikima saugumo
sistema, kuri leido Aljanso narėms jaustis saugiai. Nors Šaltojo karo metu
išryškėjo nesutarimų tarp atskirų NATO šalių, tačiau kolektyvinio saugumo
sistema atlaikė išbandymus.

Šiaurės Atlanto sutartis (ištrauka)

5 straipsnis

Šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu
Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus traktuojamas kaip užpuolimas prieš jas
visas; dėl to jos sutinka, kad, jei toks ginkluotas užpuolimas įvyktų,
kiekviena iš jų įgyvendindama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje
įtvirtintą individualios ir kolektyvinės savigynos teisę, individualiai ar
drauge su kitomis šalimis suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą
imdamasi veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus tam, kad būtų atkurtas ir
užtikrintas Šiaurės Atlanto regiono saugumas.

10 straipsnis

Šalys visų sutarimo pagrindu gali kviesti bet kurią kitą Europos valstybę,
kuri yra pasirengusi laikytis Sutarties principų ir prisidėti prie Šiaurės
Atlanto regiono saugumo, prisijungi prie šios sutarties.

Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai

NATO įkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ą straipsnį, yra
gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu
bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO priambulėje, Aljanco nariai yra
įsipareigoję ginti laisvę, saugoti be

endrą palikimą ir civilizaciją,
vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės
principais.

Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent
vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei
nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties
5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti
viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių
Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu.
Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria
visos valstybės-narės.

Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir
išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias
Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą
visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė
naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.

NATO transformacija

1989m Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka
baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos
paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991m pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir
kitos po 1989m įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos
koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991m, išaugęs
bendradarbiavimas ir kordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis.
Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.

NATO politinės ir karinės struktūros

Šiaurės Atlanto sąjungos taryba(NAC)

NAC yra pagrindinis NATO sprendimų priėmimo organas. Ji turi efektyvią
politinę valdžia, sprendimų galias ir susideda iš visų 19 NATO valstybių
atstovų, posėdžiaujačių bent kartą per savaitę. Šiaurės Atlanto sutartis
numato Tarybai pačiai kurti papildomus organus. Jos veikloje nenumatyta
balsavimų arba da

augumos priimta sprendimo teisė, todėl visų narių
vyriausybės yra Tarybos suformuluotos politikos dalis. Kiekviena
atstovaujama valstybė išlaiko savo suverenumą ir yra atsakinga už savo
veiksmus.

Taryboje kiekvienai vyriausybei atstovauja nuolatinis atstovas, turintis
ambasadoriaus rangą, o dirbti padeda įvairaus dydžio politinis ir karinis
personalas arba delegacija prie NATO. Tarybos susirinkimams vadovaujo NATO
generalinis sekretorius.

Gynybos planavimo komitetas(DPC)

Komitetas sprendžia bendros gynybos ir gynybos planavimo klausimus

Branduolinio planavimo grupė(NPG)

Tai pagrindinis koncultacijų forumas dėl branduolinių pajėgų vietos NATO
saugumo ir gynybos politikoje.

Karinis komitetas- tai vyriausioji vadovybė, kurią kontroliuoja Taryba ir
DPC, o kai reikalai susiję su branduoliniu ginklu-NPG. Jis susideda iš
valstybių štabų viršininkų.

NATO finansavimas

NATO struktūroms išlaikyti yra suskurtas bendras civilinis ir karinis
fondas. Jį sudaro valstybės, remdamosis išlaidų pasidalijimo principu. NATO
finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t.y. karinį ir civilinį
biudžetus. Spręsti finansiniam išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji
išteklių taryba(SRB).

NATO šalių karinės išlaidos:

|Metai |Mild. Doleriais |
|1949 |18,7 |
|1959 |61,6 |
|1969 |106,4 |
|1973 |120 |
|1976 |170 |
|1977 |165,3 |
|1978 |189,1 |

NATO šalių ginkluotosios pajėgos ir karinės išlaidos (1978m.).:

|Valstybės |Žmonių sk. kariuo- menėje |Karinis biudžetas |
| | |(mln. dol) |
|JAV |2 068 800 |113 000 |
|VFR |489 900 |21 355 |
|Prancūzija |502 800 |17 518 |
|D. Britanija |313 300 |13 579 |
|Italija |362 000 |5 610 |
|Olandija |109 700 |4 208 |
|Kanada |80 000 |3 635 |
|Belgija |87 100 |3 143 |
|Turkija |485 000 |2 286 |
|Graikija |190 100 |1 523 |
|Danija |34 000 |1 320 |
|Norvegija |39 000 |1 291 |
|Portugalija |63 500 |568 |
|Liuksenburgas | 7 000 |37 |
|*Islandija | —— | —— |

*Islandija tik suteikia savo teritorija karinėms bazėms

Naujos pajėgų struktūros

Nuo 1990 06 vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo
esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas
karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES.

Pasikeitus padėčiai 1993m NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos,
palyginti su 1990m, sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas
galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito ragavimo
pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos(rezervinės) pajėgos.

Partnerystė taikos labui(PFP)

Ji pristatyta NATO 1994 sausio mėn. Briuselio aukščiausio lygio
susitikime. Ši programa siekė išplėsti ir intensyvinti politini bei karinį
bendradarbiavimą Europoje, padidinti stabilumą, sumažinti grėsmę taikai ir
stiprinti Aljanso bendradarbiavimą. Joje dalyvauja ir Lietuva.

NATO vaidmuo taikos palaikymo procese buvusioje Jugoslavijoje

1992m buvo nuspręsta palaikyti taikos palaikymo operacijas. 1995m
konfliktas buvo galutinai išspręstas bendradaarbiuajant su JT. Prasidėjo
NATO vadauvaujamų taikos palaikymo pajėgų dislokavimas Bosnijoj
Hercogovinoj. NATO pasmerkė priešiškas Bosnijos serbų akcijas. JT perdavus
valdžią į NATO rankas 1995 12 14d buvo pasirašyta taikos sutartis ir leido
sukurti NATO vadovaujamas taikos palaikymo pajėgas Bosnijoje.

Ginklų kontrolė

Aljanso tikslas- užkirsti kelia NBC(branduolinių) ginklų platinimui, bei
juos naikinti diplomatinėmis priemonėmis. Šiaurės Atlanto taryba įkūrė
politinę-karinę grupę dėl ginglų platinimo(SGP). Ji vykdo tarptautine
ginklų kontrolę bei reguliuoja nusiginklavimo ir neplatinimo normas,
susitarimus. Taip pat buvo įsteigta NATO vyriausioji gynybos grupė
platinimo klausimais(DGP), kuri svarsto karines galimybes, reikalingas
siekiant sustabdyti NBC platinimą ir apsaugoti NATO gyventojus, teritoriją
bei pajėgas. Aljanso karinių galimybių vaidmuo pasireiškė NBC ginklų
devalvavimu, ginklų įsigyjimo paklausos mažinimu ir jų įsigyjimo ar
panaudojimo kaštų didinimu.

Aljansas yra sudaręs sąveiką su Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacija(ESBO), kuri atlieka esminį vadmenį palaikanrt saugumą ir
stabilumą Europos žemyne. NATO taip pat sudarius sąjungą su VES.

Visi pilnateisiai VES nariai yra NATO nariai. Šis ryšys sustiprina abiejų
organizacijų turimas saugumo garantijas. Didėjantis Europos valstybių
narystės NATO, ES, VES suderinamumas turės teigiamą įtaką Europos saugumui.

NATO plėtimasis

NATO užsienio reikalų ministrai nutarė, kad plėtimosi stadiją sudarys 3
elementai: intensivus ir individualus dialogas su suinteresuotais
partneriais, grindžiamas plėtimosi studija ir poirmoje fazėje atliktais
pristatymasi; tolesnis PFP programos stiprinimas, aptarimas, kaip NATO turi
persitvarkyti, kad užtikrintų, jog plėtimasis nepakenks Aljanso
efektyvumui.

Madrido deklaracija

1997 07 08 Madride įvyko NATO aukščiausio lygio susitikimas, kuris
apibrėžė naujus NATO tikslus, žengiant į XXI amžių. Ji įeis į NATO istoriją
kaip dokumentas, kuriuo 3 vidurio Europos valstybės- Vengrija, Čekija ir
Lenkija- buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės.

Pa˛anga, pasiekta Madrido deklaracijoje:

• Jungtinių mobilios paskirties pajėgų(CJTF) koncepcijos įgyvendinimas

• Europos saugumo ir gynybos identiteto(ESDI) NATO viduje kūrimas

• NATO karinių pajėgų pertvarkimas, išlaikant Aljanso karinį efektyvumą

Madrido deklaracija užbaigiama Aljanso pasižadėjimu likti ištikimai
laisvai bei nepadalintai Euroatlantinei bendruomenei, kurioje taika ir
gerovė yra prieinama visiems. Savo atnaujinta struktūra ryžtingesne
laikysena ir su didėjančiu narių skaičiumi, NATO ir toliau vaidins savo
vaidmenį siekiant šio tikslo bei atsakant į pavojus, iškylančius
Euroatlantinio regiono saugumui.

1999m Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.
Nuotraukoje- iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija.

NATO šiandien

Dabar Lietuva deda daug pastangų norėdama tapti pilnateise NATO nare. O
tuo tarpu NATO vis dar nenutraukia Jugoslavijos bombardavimo. Toliau
pateikiame publikacijas iš “Lietuvos ryto” susijusias su šiomis temomis.

Bombos ir kraujas NATO pergalės vis nepriartina

Trypčiojimas ties sausumos pajėgų įvedimo riba naudingas tik Jugoslavijos
diktatoriui

Ar gali karą laimėti visi?

NATO teigia, kad laimi karą prieš Jugoslaviją. Pralaimėjimais netenka
skųstis ir Kosovo išlaisvinimo armijai (KIA). Tačiau pergale gali džiaugtis
ir Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, vejantis iš Kosovo
albanus.

Šiaurės Atlanto aljansas teigia sunaikinęs didžiąją dalį Jugoslavijos oro
pajėgų, amunicijos, naftos perdirbimo gamyklas ir trečdalį sunkiosios
ginkluotės Kosove. Yra pranešimų, kad serbų nuotaikos blogėja.

Tuo pat metu nauji KIA kariai dygsta kaip grybai po lietaus. Tiesa, jie
apsiriboja nedideliais susirėmimais su serbų pajėgomis.

“NATO kariauja vieną karą, o serbai – kitą, – teigė Londono tarptautinio
strateginių studijų instituto direktoriaus pavaduotojas Gordonas Adamsas. –
Žvelgiant etninio valymo požiūriu, S.Miloševičius laimi. Šiuolaikinio
technologijų karo požiūriu NATO pergalė nekelia abejonių”.

Kariuomenė pavydi policijai

Aljanso duomenimis, Kosove, kur du milijonai albanų kadaise sudarė 90
procentų gyventojų, yra 40 tūkstančių kovojančių serbų. Pusė jų yra kariai,
kiti priklauso specialiosioms policijos pajėgoms. Be to, yra 5 tūkstančiai
desantininkų.

Tiesiogiai kaunasi policija, ginkluota automatais “Kalašnikov”, o armija
teikia artilerijos paramą.

80 procentų Jugoslavijos kariuomenės sudaro šauktiniai ir rezervo kariai.
NATO karinės žvalgybos duomenimis, armijoje vis daugėja nepatenkintų karu
žmonių. Daugelis kareivių pavydi specialiajai policijai, su kuria
S.Miloševičius visuomet geriau elgėsi ir mokėjo dosniau.

NATO būstinėje manoma, kad Belgrade yra dar daugiau blaiviai mąstančių
žmonių, kurie abejoja S.Miloševičiaus teisumu. Tačiau tai tiksliai
nustatyti sunku.

Žinių daug, veiksmų maža

Pagrindinis serbų ir KIA kovų placdarmas yra Albanijos ir Makedonijos
pasienis nuo Pečo (Vakarų Kosovas) iki Uroševaco provincijos pietuose.
Serbai nesėkmingai mėgino atkirsti kelius vakaruose, Juniko apylinkėse,
kuriais iš Albanijos KIA gauna maisto ir šaudmenų.

NATO generolas majoras Walteris Jertzas teigė, jog Aljansas sugebėjo
nustatyti apytiksles serbų slapto pajėgų dislokavimo vietas. Kai tik jie
pajudės, NATO nedelsdama smogs.

Stengdamasi atmesti klausimus, kodėl nesirengiama įvesti sausumos pajėgų,
NATO kasdien kartoja, kad oro smūgių taktika pateisina lūkesčius.

Juolab kad yra žinių apie serbų karių dezertyravimą ir opozicijos
protestus.

Albanų vijimas nesiliauja

Savo ruožtu S.Miloševičius sėkmingai baigia vyti iš Kosovo beveik visus
(išskyrus 130 tūkstančių iš 1,8 mln.) albanus. Tad viltys, kad vien oro
smūgiais galima priversti Belgradą įsileisti NATO vadovaujamas sausumos
taikdarių pajėgas ir grąžinti albanų pabėgėlius, baigia išgaruoti kaip
kamparas.

Tiesa, Briuselio koridoriuose kai kas tikisi, kad pasikartos N.Ceausescu
scenarijus – S.Miloševičius ir jo žmona bus nuversti, kaip prieš 10 metų
Rumunijos diktatorius.

Dauguma albanų pabėgėlių tikrai negrįš į gimtąsias vietas iki žiemos.
Vakarų diplomatinės pastangos, stengiantis palenkti į savo pusę Rusiją,
sukasi kaip vilkelis vienoje vietoje. Jugoslavija atsisako nusilenkti.

“Grąžinti pabėgėlius gali prireikti bent poros metų”, – sakė britų
generolas Johnas Reithas, kuris vadovauja Aljanso pagalbos Kosovo
pabėgėliams Albanijoje misijai.

Nesuderinami reikalavimai

Aukšto rango NATO diplomatas Briuselyje pripažino, kad tikros Jugoslavijos
pozicijos jie nežino. Be to, pasak to paties diplomato, neatrodo, kad
artimiausiu metu pavyktų gauti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimą
panaudoti sausumos pajėgas Kosove, nebent rusai greitai su tuo sutiktų.

Jugoslavijos užsienio reikalų ministerijos pareigūno Nebojšos Vujovičiaus
teigimu, pagrindinė politinio susitarimo sąlyga – prieš tai nutraukti
bombardavimus.

Tad nenuostabu, kad NATO generolai, kalbėdami apie būtinybę tęsti
bombardavimą, žvalgosi per petį, žiūrėdami, ar visuomenė nepritartų
sausumos pajėgų įvedimui.

Rusija kalba apie leidimą keliems tūkstančiams serbų karių pasilikti
Kosove ir apie tai, kad Belgradas galėtų pasirinkti taikdarių pajėgas,
kuriose nebūtų NATO šalių, dalyvaujančių bombardavime. Aljansui tai
netinka.

S.Miloševičiaus pozicija labiau patiktų marsiečiams, o ne NATO.
Jugoslavijos prezidentas siūlo variantą, pagal kurį pergale galėtų girtis
abi pusės.

Tai prilygtų NATO pralaimėjimui ir Kosovo albanų pardavimui.

Oro antpuolių gali neužtekti

Nors NATO toliau vengia pareiškimų dėl sausumos pajėgų įvedimo, Aljanso
politikoje ryškėja posūkis prie tokios išeities, kurios niekas nenori.

Nė prieš jokią valdančiąją koaliciją neatsakingas Vakarų įgaliotinis
Bosnijoje Carlosas Westendorpas prisidėjo prie atsargos kariškių, manančių,
kad karas sausumoje neišvengiamas.

“Jeigu nepasiųsime sausumos pajėgų, šis konfliktas niekada nesibaigs, –
sakė C.Westendorpas. – Būtų lengviau, jeigu kariai įžengtų į Kosovą su
S.Miloševičiaus leidimu. Taip ir jis išvengtų didelių Vakarų invazijos
pajėgų”.

Net Pentagono atstovas K.Baconas užsiminė, jog niekas negali garantuoti,
kad oro atakų kampanijos pakaks Belgradui įtikinti. “Nereikia užsimerkti ir
prieš kitas galimybes”, – sakė Pentagono atstovas, pripažindamas, jog tam
tikri skaičiavimai jau padaryti, nors bendros nuomonės NATO neturi.

Dar prieš kelias savaites nebuvo galima net įsivaizduoti, kad Pentagonas
viešai prabils apie galimą invaziją.

Kalbos viena, darbai – kita

Prasidėjo jau trečias oro smūgių mėnuo. To niekas nesitikėjo – nei
S.Miloševičius, nei NATO.

Tačiau gali būti ir taip, kad karas Kosove tėkš purvo ant naujo
tūkstantmečio sutikimo iškilmių.

“Vietoj nesutarimų Briuselyje vis daugėja nepasitenkinimo Belgrade ženklų,
– sakė JAV prezidentas Billas Clintonas “The New York Times”. – Serbų
kariai palieka savo postus, serbų civiliai protestuoja prieš savo lyderio
politiką, jauni vyrai vengia armijos, žinomi serbai ragina S.Miloševičių
priimti NATO sąlygas”.

Tačiau S.Miloševičiaus kariai rausia apkasus prie Makedonijos bei
Albanijos sienų ir deda minas. Be to, tęsiasi etninis valymas.

S.Miloševičius veja vieną Kosovo kaimą po kito, miestą po miesto.

Galbūt S.Miloševičių drąsina Vokietijos ir Italijos protestai prieš
Didžiosios Britanijos pasiūlymą pradėti sausumos karą. “Mes neturime
galvoti apie sausumos karių intervenciją, reikia rasti diplomatinį krizės
sprendimo būdą”, – sakė Italijos užsienio reikalų ministras Lamberto Dini,
teigdamas, jog NATO smūgiai kenkia ne tik kariniams objektams, bet ir
paprastiems gyventojams.

“Apache” Kosove nepasirodė

Prasidėjus trečiam bombardavimo mėnesiui, neįmanoma spėti, ar greitai bus
susitarta, ar prasidės žiaurus karas sausumoje. Serbai gerai įsitvirtinę ir
apsikasę, tad net atkakliausi NATO oro smūgių šalininkai pradėjo reikšti
abejones ar bent pripažinti, kad kampanija vyksta ne taip sklandžiai, kaip
tikėtasi.

Kai kurie teigia, kad kaltas prastas valdymas, kiti abejoja operacijos
sparta bei mastu.

“Manau, sraigtasparniai “Apache” tapo tarsi kampanijos simboliu”, – sakė
JAV senatorius iš Delavero, demokratas Josephas Bidenas.

24 sraigtasparniai, skirti kovai prieš sausumos pajėgas, prieš kelias
savaites buvo nusiųsti į Albaniją, tačiau Kosove taip ir nebuvo panaudoti.
Tiesa, du iš jų jau sudužo per pratybas.

Signalas S.Miloševičiui

Po 10 dienų diskusijų antradienį NATO nusprendė padvigubinti savo pajėgas
Jugoslavijos pasienyje iki beveik 50 tūkstančių karių su sunkiąja technika
ir pabūklais.

Tačiau ekspertai abejoja, ar S.Miloševičiui šis paslėptas grasinimas
padarys įspūdį. Juolab kad Vokietija atvirai priešinasi sausumos karių
panaudojimui.

Vakarų pareigūnai teigia, kad vadinamųjų KFOR (Kosovo Force) pajėgų
sustiprinimas yra trigubas signalas Belgradui: dėl NATO politinės vienybės,
pasirengimo sausumos karui ir ryžto diktuoti taikos susitarimo sąlygas.

Taip pat bus sustiprintos Vakarų pozicijos derantis su Rusija, kuri iki
šiol nemano, kad NATO turi būti taikdarių misijos šerdis.

Galbūt taip pavyks įtikinti Maskvą nusileisti iki septynių galingiausių
pasaulio valstybių ir Rusijos (G-8) aukščiausiojo lygio susitikimo Kelne
birželio 18-19 dienomis. Ši data laikoma neoficialiu terminu Vakarams
susitarti su Rusija.

Pažadų ir realybės painiava

Pasak vieno aukšto rango Vakarų pareigūno, jeigu iki Kelno susitikimo
nepavyks įtikinti S.Miloševičiaus sudaryti taikos sutartį arba JT Saugumo
Tarybai nepasiseks priimti rezoliucijos dėl Kosovo, Šiaurės Atlanto
sutarties organizacija imsis priemonių šiai problemai spręsti kariniu būdu.

Nepaisant tokių pareiškimų, daugelis karinių ekspertų abejoja, ar KFOR bus
panaudotos invazijai. Be sausumos operacijos, ekspertų teigimu, Vakarams
tektų sudaryti taikos sutartį, kuri toli gražu neatitiktų jų tikslų.

AP, Reuters ir “Lietuvos ryto” inf.

NATO akylai stebi kiekvieną kandidatę

Vilniuje vyko konferencija “NATO po 50 metų: naujas senasis Aljansas”

Lietuva – gerai pasirengusi

Prezidentas Valdas Adamkus mano, kad Lietuva yra viena geriausių NATO
narystei pasirengusių kandidačių.

“Ji vadovaujasi demokratinės politikos principais, palaiko gerus santykius
su kaimynais ir tiesiogiai ribojasi su Aljansu”, – sakė Prezidentas
pirmadienį atidarydamas tarptautinę konferenciją apie NATO veiklos
perspektyvas “NATO po 50 metų: naujas senasis Aljansas”.

V.Adamkaus nuomone, Lietuvos visavertei narystei NATO labiausiai trukdo
išlikę psichologiniai barjerai. Jis pažymėjo, kad Rytuose išliko “šaltojo
karo” metais susiformavęs neigiamas Aljanso įvaizdis, o Vakaruose kartais
kyla dvejonių dėl NATO plėtros neigiamo poveikio santykiams su Rusija.

Solidus tarptautinis forumas

Į Vilniaus rotušėje vykstantį renginį susirinko apie pusantro šimto
dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių: ministrai, parlamentarai,
nacionalinio saugumo, gynybos ekspertai, politologai ir žurnalistai iš JAV,
Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Čekijos,
Rumunijos, Lenkijos, Slovėnijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių.

Vilniaus konferencijoje įvyko trys sesijos, kurių pirmoji skirta NATO ir
Baltijos regionui, antroji – naujiems Aljanso iššūkiams po viršūnių
susitikimo Vašingtone balandį ir trečioji – NATO vaidmeniui valdant
konfliktą buvusioje Jugoslavijoje.

Vienos dienos konferenciją Vilniuje “NATO po 50 metų: naujas senasis
Aljansas” surengė Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Atlanto
sutarties Lietuvos bendrija.

Sandėrių su Rusija nėra

Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, pirmadienį kalbėjęs
konferencijoje, sakė, kad Rusijos politinė parama prezidento Slobodano
Miloševičiaus režimui reiškia, kad jos argumentai prieš NATO plėtimą neteko
politinio svorio.

Tačiau V.Landsbergis neatmetė galimybės, kad NATO mainais už Rusijos
atsisakymą remti S.Miloševičių gali pažadėti nepriimti Baltijos šalių.

Tačiau JAV valstybės sekretorės padėjėjo pavaduotojas Europos ir Kanados
reikalams Ronaldas D.Asmusas garantavo, kad jo šalis, dalyvaudama
sprendžiant Kosovo problemą, į sandėrius su Rusija dėl NATO plėtimo neina
ir neis: “Per susitikimus su Rusija dėl Kosovo krizės nekalbame apie NATO
plėtimą, ir nebus jokių susitarimų mainais už NATO plėtimą”.

Jis taip pat pabrėžė, kad NATO jokiai valstybei nenusileis ir nepakels
narystės reikalavimų kartelės dėl įvykių Kosove.

Pasak JAV pareigūno, kiekvienos šalies pasirengimas NATO narystei bus
vertinamas individualiai, įskaitant ir Lietuvą: “Visos kandidatės
traktuojamos ir vertinamos individualiai. Mes nekalbame apie Baltijos šalių
grupę, mes vertiname atskirai Lietuvą”.

Jis gyrė didelę Lietuvos pažangą siekiant narystės NATO ir neatmetė
galimybės, kad Lietuva per kitą plėtros ratą bus pakviesta į Aljansą.

“Lietuva yra sėkmės pavyzdys”, – sakė R.D.Asmusas.

Šalys vertinamos atskirai

Trys Baltijos valstybės turi būti vertinamos kiekviena atskirai, svarstant
apie jų pasirengimą NATO narystei, teigė tarptautinės konferencijos
Vilniuje dalyviai.

“Baltijos valstybes reikia diferencijuoti pagal jų pasiruošimą ir kviesti
jas į Euroatlantines institucijas individualiai, o ne grupe”, – sako JAV
nevyriausybinės Užsienio reikalų tarybos ekspertas Stephenas Larrabee.

Pasak S.Larrabee, Baltijos šalių diferenciacija atspindėtų realią padėtį
ir paskatintų atsiliekančias valstybes siekti NATO narystės standartų.
Eksperto įsitikinimu, dabar didžiausią pažangą yra padariusi Lietuva. Be
to, mano ekspertas, Lietuvos santykiai su Rusija yra geriausi, ji turi
nedidelę ir gerai integruotą vietos rusų bendruomenę, todėl Lietuvos
pakvietimas sukeltų mažiausią Rusijos pasipriešinimą.

Tokia nuostata išdėstyta ir S.Larrabee vadovaujamų ekspertų paruoštoje
studijoje.

Baltijos šalių individualiam vertinimui konferencijoje pritarė ir Danijos
gynybos ministras Hansas Haekkerupas, nors anksčiau Danija ragino NATO
visas tris šalis drauge kviesti į Aljansą.

Posėdžiui pirmininkavęs Tarptautinės gynybos patarėjų grupės Baltijos
šalims pirmininkas Garry Johnsonas reziumavo, kad vienos Baltijos šalies
pakvietimas į NATO būtų gerai, dviejų – dar geriau, o visų trijų – tiesiog
puiku.

BNS ir “Lietuvos ryto” inf.

LIETUVOS IR NATO BENDRADARBIAVIMAS

Pastarąjį dešimtmetį vienas iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos
strateginių tikslų yra narystė NATO. Integruotis į NATO siekė LDDP,
konservatorių vyriausybės, tiek ir dabartinė – koalicinė liberalų ir
socialliberalų – vyriausybė. 2000 m. integracijos į NATO siekį patvirtino
Lietuvos seimo parlamentinių partijų vadovų ir atstovų komunikatas.

1991 m. buvo užmegzti pirmieji Lietuvos ir NATO kontaktai, kai Lietuva
kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis buvo pakviesta įkurti
Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą. Tokiu būdu Lietuva siekė užmegzti
neformalius ryšius su kitomis valstybėmis, spręsti savo valstybės saugumo
klausimus, bendradarbiauti įvairių lygių NATO institucijose. Politinio
bendradarbiavimo pradžioje buvo pasikeista aukščiausių pareigūnų vizitais.
1992 m. Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius M. Verneris, o
Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis viešėjo NATO būstinėje
Briuselyje.

Kitas svarbus Lietuvos integracijos į NATO etapas buvo 1994 m. sausio 4 d.
Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko oficialus laiškas NATO
generaliniam sekretoriui. Šiame laiške buvo oficialiai paprašyta priimti
Lietuvą į NATO. Prezidentas rašė: “Lietuva siekia įnešti savo indėlį į
Šiaurės Atlanto saugumą įstodama į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją”.
1994 m. Briuselyje buvo atidarytas Lietuvos biuras prie NATO. Ilgainiui jis
buvo reorganizuotas į aukštesnio rango nuolatinę atstovybę – Lietuvos
misiją prie NATO, vadovaujamą ambasadoriaus L. Linkevičiaus.

1994 m. įkūrus Taikos Partnerystės programą, Lietuva kartu su kitomis
Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos šalimis pradėjo konsultuotis dėl
karinio bendradarbiavimo. Mūsų šalis buvo antroji Vidurio Europos valstybė,
prisijungusi prie Taikos partnerystės programos ir tapo viena aktyviausių
jos dalyvių. Ši programa turi padėti Lietuvai geriau pasiruošti narystei
NATO. Per kelerius metus buvo suformuotas teisinių santykių su Aljansu
pagrindas. Sutartyse buvo numatyta rengti karines pratybas Lietuvos
teritorijoje, keistis informacija apie gynybos ir finansinius planus bei
bendradarbiavimui reikalinga slapta informacija. Šie susitarimai sudarė
galimybę mūsų šaliai dalyvauti tarptautiniuose taikos palaikymo pratybose
bei plėsti ryšius su Aljansu ir jo partneriais.

Vykstant diskusijoms Aljanse dėl plėtros į Rytus, tapo aišku, kad ne visos
Taikos partnerystės dalyvės vienu metu įstos į NATO. 1995 m. Lietuvai, kaip
ir kitoms šalims, buvo pateikta, ką kandidatės turėtų padaryti, norėdamos
tapti Aljanso narėmis. Lietuva viena pirmųjų pradėjo dalyvauti politinėse
NATO plėtros konsultacijose, kurios vyko su kiekviena kandidate atskirai.
Tokiu būdu NATO gauna informaciją apie konkrečius Lietuvos žingsnius
siekiant narystės bei šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Lietuva aktyviai dalyvauja diskusijose dėl plėtros ir teikia pasiūlymus,
kaip šį procesą ne tik paspartinti, bet ir pritaikyti prie kiekvienos
šalies galimybių. 1996 m. Lietuva įteikė dokumentą, kuriame pasiūlė visas
šalis partneres pakviesti derybų dėl narystės vienu metu, o tik po to jas
diferencijuoti pagal kiekvienos šalies padarytą pažangą. Vėliau Lietuva
pradėjo propaguoti idėją, kad bent viena Baltijos šalis būtų priimta. Tokia
šalis realiausiai galėtų būti Lietuva, kadangi iš kitų Baltijos šalių ji
yra padariusi didžiausią pažangą. Lietuvoje sparčiausiai pagal NATO
standartus plėtojamos ginkluotosios pajėgos ir teisinė bazė, skiriami
finansiniai ištekliai. Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių turi sieną su
NATO nare Lenkija, be to palaiko geriausius santykius su kaimyninėmis
valstybėmis.

1999 m. priėmus Lenkiją, Čekiją ir Vengriją į NATO tapo aišku, kad NATO
plėtra bus tęsiama toliau. NATO viršūnių susitikime Vašingtone buvo
pripažinta Rumunijos, Slovėnijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pažanga.
Nors Lietuva diplomatiškai paminėta su kitomis dviem Baltijos valstybėmis,
jai kaip aktyviausiai Taikos partnerystės programos dalyvei atsiveria
geriausios perspektyvos tapti NATO nare. Lietuvos priėmimą lems ryžtingas
ir aiškus politinis sprendimas.

Paskelbus NATO “atvirų durų politiką”, Rusijos politikai sunerimo dėl
Aljanso plėtros į Rytus. Jie pradėjo siekti, kad Vakarų politikai Rytų
Baltijos regioną paskelbtų ypatingu geopolitiniu dariniu, kuriame neturėtų
būti svetimų valstybių karinių pajėgų. Tačiau Lietuva atmetė Rusijos
argumentus, nes yra įsitikinusi, kad Baltijos šalių narystė NATO tik
sustiprintų stabilumą regione, o Rusija tuo turėtų būti suinteresuota.

Šalies vyriausybė konkrečiais darbais rodo, kad yra pasirengusi prisiimti
ne tik narystės teikiamus privalumus, bet ir įsipareigojimus. Jau keletą
metų Lietuva siunčia savo taikdarius į NATO vadovaujamas taikos palaikymo
operacijas bei vykdo Aljanso standartus atitinkančias kariuomenės reformas.
2001 m. Lietuva yra įsipareigojusi padidinti išlaidas gynybai iki 2%
bendrojo vidaus produkto.

KAI KURIE NARYSTĖS ALJANSE PRIVALUMAI

 

Patys akivaizdžiausi narystės Aljanse privalumai yra didesnis saugumas ir
stabilumas. Ypač verta paminėti, kad narystė teikia garantą, kuris yra
Šiaurės Atlanto sutarties pagrindas, kad šalys narės ginkluoto puolimo
prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena
atskirai, ir visos kartu. Jis užtikrina, kad nė vienai šaliai neteks
pasikliauti vien tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais, jei
iškils pavojus saugumui. Tačiau nei viena tauta neatsisako teisės vykdyti
nacionalines prievoles prieš savo piliečius ir neišsižada atsakomybės už
savo pačios gynybą. NATO to už jas nedaro, ji tik suteikia priemones tai
atlikti kartu. Aljansas įgalina šalis nares realizuoti esminius
nacionalinio saugumo uždavinius kolektyviai. Dėl to atsirandantis šalių
narių vienodo saugumo jausmas, nepriklausomai nuo jų situacijų ar
atitinkamų nacionalinio karinio pajėgumo skirtumų, dar labiau sustiprina
bendrą stabilumą.

Nors konsultuotis su Aljanso nariais galima įvairiais klausimais, į šalių
narių valstybinius reikalus nesikišama. Aljanso forumuose valstybės
bevelija nekelti tokių klausimų, kurie yra šalies vidaus reikalas. Jei tarp
šalių narių kyla ginčai ar atsiranda problemų, narystės Aljanse privalumai
vaidina svarbų vaidmenį, nors NATO struktūra neleidžia tiesiogiai įsikišti.
Be to, tai ir nėra jos tikslas. Jei narės nori, jos gali priimti NATO
generalinio sekretoriaus pasiūlymą tarpininkauti. Tačiau, kad ir kokios
būtų aplinkybės, suinteresuotos šalys tuo pat metu, kai dar tik ieško
skubesnių savo problemų sprendimo, gali bendradarbiauti ir dirbti viena su
kita tame pačiame aljanse, pasikliaudamos savo patirtimi ir besinaudodamos
NATO siūlomu užsienio saugumu. Panašius privalumus turi ir partnerystė
NATO, kuri jau padėjo kai kurioms šalims partnerėms išspręsti užsitęsusias
regionines problemas.

Dar vienas iš narystės NATO privalumų yra tas, kad Aljanso narės turi
koordinuotą balsą kituose tarptautiniuose forumuose. Reguliarus ir
natūralus jų tarpusavio bendravimas kasdien NATO būstinėje Briuselyje ir
tarp valstybių narių sostinių bei įprastas konsultavimasis su kitų narių
vyriausybėmis sustiprina įtaką ir vaidmenį, kurį kiekviena tauta vaidina
savo tarptautiniuose santykiuose apskritai. Toks bendravimas praverčia
šalims narėms sunkiais laikais ar nesutarimų atvejais ir leidžia joms
pasisemti naudos iš bendro abipusio supratimo bei pagarbos. Tai leidžia
joms rasti visiems priimtinas išeitis ir priimti bendrus sprendimus. Be to,
toks bendravimas įgalina NATO valstybes įsijungti į derybas kituose
tarptautiniuose forumuose, kadangi jos iš anksto žino savo sąjungininkių
nuomonę ir dažnai turi gerai suderintus politinius tikslus. Pavyzdžiui,
dvišalėse ir daugiašalėse derybose dėl ginklų kontrolės ir nusiginklavimo
NATO narės dažnai susitardavo dėl bendros pozicijos ir suderindavo savo
veiksmus, jų balsas tapdavo stipresnis ir įtakingesnis. Per programą
“Partnerystė taikos labui” ir kitus bendradarbiavimo su Aljansu forumus
šalys, nusprendusios aktyviai dalyvauti, taipogi užsitikrina tvirtesnį
balsą tarptautiniuose santykiuose ir tai, kad jos bus išgirstos.

 

NACIONALINIO SAUGUMO SAMPRATA

Lietuvos istorija akivaizdžiai iliustruoja, kad be aiškios nacionalinio
saugumo užtikrinimo sampratos mažai tautai išlikti pasaulyje yra sudėtinga.
Šiandien, žvelgdami iš naujo amžiaus į praeitį, matome, kad XX a. Lietuvos
nepriklausoma valstybė egzistavo 30 metų iš kurių tik puse gyveno
demokratijos sąlygomis. Istorijos pamokos Lietuvos valstybei buvo
skaudžios, todėl sunku pateisinti kai kurių politikų ir partijų
pasisakymus, kad esame maži ir apsiginti nuo didelių priešų vis tiek
nepajėgsime. Dar sunkiau suprasti, kai teigiama, kad kariuomenė
nereikalinga, o jungimasis į NATO yra tik papildomos išlaidos. Saugumo
užtikrinimui nėra daug alternatyvų. Galima rinktis neutraliteto politiką,
mažų valstybių sąjungą, sąjungą su viena didele valstybe arba kolektyvinio
saugumo sistemą. Trumpai apžvelkime kiekvieną iš šių alternatyvų.

Neutraliteto politika nedidelei valstybei yra labai patraukli. Tačiau šią
politiką sąlygoja du faktoriai: geopolitinė padėtis ir finansiniai
ištekliai. Lietuvai dėl geopolitinės padėties ir nestiprios ekonomikos
neutraliteto politikos būtų sunku laikytis. Be to, ir istorinė patirtis, ir
dabartinės Europos raida rodo, kad ši politika yra neperspektyvi.

Kitas saugumo užtikrinimo būdas būtų Baltijos valstybių sąjunga. Tačiau
istorinė patirtis ir šių dienų Baltijos valstybių skirtingi interesai rodo,
kad šis kelias nėra pats optimaliausias. Baltijos šalių sukurta karinė
sąjunga nebūtų stiprus karinis vienetas, kuris agresijos sąlygomis sugebėtų
ilgai priešintis didesniam agresoriui.

Dar vienas būdas – ieškoti vieno stipraus sąjungininko, kuris padėtų
užtikrinti saugumą. JAV su tokiu siūlymu greičiausiai nesutiktų, nes jau
priklauso kolektyvinio saugumo sistemai. Sąjunga su Rusija negalima, nes ši
valstybė Lietuvai istoriškai buvo didžiausias grėsmės šaltinis. Be to, yra
priimtas Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovieties Rytų sąjungas”.

Ketvirtas būdas garantuoti nacionalinį saugumą būtų jungimasis į
kolektyvinio saugumo sistemą, kuriai atstovauja NATO. Šios organizacijos
egzistavimo patirtis patvirtina, kad nei viena šalis, priklausanti NATO,
per 50 metų nuo jos įkūrimo nebuvo užpulta. Aljanso suteiktos saugumo
garantijos sudarytų palankias sąlygas investicijoms, užtikrintų šalies
politinį stabilumą bei spartesnę ekonominę pažangą. Lietuvai būtų žymiai
pigiau dalyvauti kolektyvinės gynybos sistemoje nei laikytis neutraliteto,
nes gynybai reikėtų skirti mažesnį procentą lėšų nuo bendro valstybės
biudžeto.

1990 m. atsikūrusios Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirinko kolektyvinį
nacionalinio saugumo užtikrinimo būdą, pareiškusi valią jungtis į NATO.
1996 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymą, kuriame suformuota nacionalinio saugumo
užtikrinimo būdai ir priemonės.

Lietuvos Respublikos Seimo NATO reikalų komisija

Seimo NATO reikalų komisija sudaryta 1999 m. birželio 29 d. Seimo nutarimu
Nr. VIII-1272. Tų pačių metų lapkričio 4 d. Seimo nutarimu Nr. VIII-1393
buvo patvirtinti NATO reikalų komisijos nuostatai, kuriuose išdėstyti
svarbiausi Komisijos uždaviniai:

* užtikrinti Seimo komitetų bei Seimo delegacijų NATO Parlamentinėje
Asamblėjoje bei Vakarų Europos Sąjungos Asamblėjoje darbo koordinavimą
integracijos į NATO srityje;

* stiprinti parlamentinę integracijos į NATO kontrolę;

* rūpintis visuomenės platesniu informavimu nacionalinio saugumo,
valstybės gynybos bei integracijos į NATO klausimais;

* inicijuoti ir rengti įstatymų, jų papildymų bei pakeitimų Seimo nutarimų
projektus nacionalinio saugumo, valstybės gynybos bei integracijos į NATO
klausimams teisiškai sureguliuoti;

* rūpintis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, kasmetinių Seimo
rezoliucijų dėl nacionalinio saugumo sistemos būklės ir plėtros ataskaitų
įgyvendinimu;

* plėsti ir stiprinti parlamentinius ryšius su NATO šalių ir siekiančių
narystės šioje organizacijoje šalių parlamentais.

Trumpas svarbiausių

NATO vartojamų santrumpų ir sąvokų žodynėlis

CFE

Sutartis dël áprastinës ginkluotës Europoje (Conventional Forces in

Europe Treaty). CFE sutartis yra svarbiausia ginkluotës kontrolës

sutartis, Europos saugumo pagrindas. Nuo 1999 m., kai NATO ir

tuometinës Varðuvos Sutarties Organizacijos ðalys pasiraðë CFE

sutartá, Europoje buvo sunaikinta daugiau kaip 58 000 karinës árangos

vienetø. 1999 m. kovo mënesá Rusija, NATO ir kitos Europos ðalys

pasiekë susitarimà dël visø pagrindiniø CFE punktø, atveriantá kelià

CFE sutarties atnaujinimui Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo

Organizacijos aukðèiausio lygio susitikimo 1999 m. lapkrièio mënesá

Stambule metu.

CJTFs

Daugianacionalinës jungtinës specialios paskirties pajëgos (Combined

Joint Task Forces) yra ásteigtos 1994 metais. Karinë

daugianacionaliniø jungtiniø specialios paskirties pajëgø koncepcija

sukurta siekiant NATO suteikti lanksèias priemones reaguoti á naujus

pavojus, áskaitant operacijas, kuriose dalyvauja ne NATO ðalys,

didinant NATO galimybes greitai dislokuoti daugianacionalines ávairios

paskirties pajëgas, pritaikytas ypatingoms karinëms uþduotims, tokioms

kaip humanitarinë pagalba ir taikos palaikymas. Daug CJTFs koncepcijos

elementø buvo pritaikyta NATO vadovaujamose taikos palaikymo

operacijose Balkanuose. Koncepcija taip pat ágalina turëti

atskiriamas, bet ne pavienes karines pajëgas, kurias galëtø panaudoti

NATO, arba, ypatingomis aplinkybëmis, Vakarø Europos Sàjunga, arba

Europos Sàjunga.

EADRCC

Euroatlantinis reagavimo á krizes koordinavimo centras (Euro-

Atlantic Disaster Response Coordination Centre). Euroatlantinis

reagavimo á krizes koordinavimo centras Rusijos pasiûlymu 1998 m.

geguþæ buvo ákurtas prie NATO centrinës bûstinës kaip Euroatlantinës

partnerystës tarybos (EAPC) patronuojama institucija. Artimai

bendradarbiaudamas su JT Humanitariniø reikalø koordinavimo tarnyba,

jis tarnauja kaip pagalbos iðtikus didelëms nelaimëms EAPC šalyse

koordinavimo centras. EADRCC jau veikë kaip koordinavimo priemonë

teikiant pagalbà potvynio Vakarø Ukrainoje, Rumunijoje ir Vengrijoje

metu, taip pat padedant Turkijai likviduoti 1999 m. þemës drebëjimo

pasekmes. Jis taip pat atliko svarbø vaidmená organizuojant

humanitarinæ pagalbà Kosovo krizës metu.

EAPC

Euroatlantinë partnerystës taryba (Euro-Atlantic Partnership

Council). Ásteigta 1997 geguþæ kaip Ðiaurës Atlanto bendradarbiavimo

tarybos veiklos tæsëja. EAPC yra platesnio politinio programos

“Partnerystë taikos labui” (angl. – PfP) aspekto ir artimesnio

praktinio bendradarbiavimo pagrindas. Joje susitinka NATO ðaliø ir

NATO partneriø, ið viso 46 valstybiø, atstovai. Vaðingtone 1999 m.

balandþio mënesá, kità dienà po NATO aukðèiausio lygio susitikimo,

vyko EAPC valstybiø ir vyriausybiø vadovø susitikimas.

ESDI

Europos saugumo ir gynybos identitetas (European Security and

Defence Identity). ESDI plëtros Aljanse tikslas yra suteikti galimybæ

visoms Europos NATO narëms áneðti á NATO didesná indëlá ir taip

ágyvendinti dalijimosi atsakomybe idëjà, transatlantinæ partnerystæ,

sudarant galimybæ veikti kartu europiniame kontekste. ESDI yra esminë

Aljanso struktûrø pertvarkos dalis.

KFOR

Kosovo pajëgos (Kosovo Force). Pagal 1999 m. birþelio 10 d.

Jungtiniø Tautø Saugumo tarybos rezoliucijà Nr. 1244 JT patronuojamos

daugianacionalinës pajëgos. Laukiant sprendimo, NATO buvusioje

Jugoslavijos respublikoje Makedonijoje dislokavo puolimui

pasiruoðusias KFOR pajëgas. Ðie kariai kovo pabaigoje, prasidëjus NATO

oro kampanijai, buvo pavaldûs jungtiniø pajëgø Europoje vadovybës

greito reagavimo korpuso vadui. Atsiþvelgiant á vis didesnius mastus

ágaunanèià pabëgëliø krizæ, jie palaipsniui buvo perskirstyti

humanitarinëms uþduotims vykdyti. Kartu su papildomomis á regionà

atsiøstomis pajëgomis ðie kariai vykdë svarbias uþduotis teikdami

tiesioginæ pagalbà pabëgëliams buvusioje Jugoslavijos respublikoje

Makedonijoje (1), ir padëdami tarptautinëms humanitarinëms

organizacijoms.

NAC

Ðiaurës Atlanto taryba (North Atlantic Council). Ją sudaro valstybiø

Aljanso nariø atstovai. Tai aukðèiausias NATO sprendimø priëmimo

organas. Taryba reguliariai susirenka Briuselyje ambasadoriø lygiu, ne

maþiau kaip du kartus per metus – uþsienio reikalø ir gynybos ministrø

lygiu, ir kartais, kaip 1999 m. Vaðingtone, rengiami aukðèiausio lygio

susitikimai valstybiø ir vyriausybiø vadovø lygiu.

NATO

Ðiaurës Atlanto Sutarties Organizacija (North Atlantic Treaty

Organisation). Ákurta 1949 m. balandá Vaðingtono sutartimi kaip Vakarø

kolektyvinës gynybos sistema. 1999 m. kovà prie organizacijos

prisijungë trys nauji nariai, ir dabar joje yra 19 valstybiø nariø.

Nuo deðimtojo deðimtmeèio pradþios NATO sàjungininkai þymiai sumaþino

savo karines pajëgas ir pritaikë Aljanso karinio vadovavimo struktûrà

vykdyti naujas bûsimø kriziø valdymo, taikos palaikymo ir taikos

uþtikrinimo misijas. NATO ðalys per programà “Partnerystë taikos

labui” aktyviai bendradarbiauja su Aljansui nepriklausanèiomis Europos

valstybëmis. 1997 metø geguþæ su Rusijos Federacija buvo pasiraðytas

NATO – Rusijos Steigimo aktas. 1997 metø liepà NATO su Ukraina

pasiraðë Iðskirtinës partnerystës chartijà. 1999 metø balandá per

Vaðingtono aukðèiausio lygio susitikimà NATO paþymëjo savo 50-ties

metø sukaktá.

NATO-Russia PJC

Nuolatinë jungtinë taryba (NATO-Russia Permanent Joint Council). PJC

buvo ásteigta remiantis 1997 metø geguþæ pasiraðytu Pagrindiniu NATO –

Rusijos aktu. Pagrindiniame akte numatyti reguliarûs PJC susirinkimai

ambasadoriø lygiu, bei kas dveji metai – uþsienio reikalø ministrø

lygio susitikimai. Tarybos paskirtis yra diskutuojant politiniais ir

saugumo klausimais sudaryti galimybes konsultacijoms,

bendradarbiavimui ir bendro poþiûrio formavimui. Prasidëjus

sàjungininkø aviacijos operacijoms siekiant nutraukti ir uþbaigti

Kosovo konfliktà, Rusija sustabdë savo dalyvavimà ðiame forume.

Aljansas iðreiðkë apgailestavimà dël ðio sprendimo, pripaþindamas, jog

kaip ir Rusijai, Aljansui labai svarbu surasti politiná Kosovo krizës

sprendimà. NATO ðalys toliau artimai bendradarbiauja su Rusija

diplomatiniø iniciatyvø plotmëje siekdamos uþbaigti konfliktà.

NUC

NATO ir Ukrainos komisija (NATO-Ukraine Commission) buvo ásteigta

remiantis NATO ir Ukrainos Iðskirtinës partnerystës chartija. Komisija

ne maþiau kaip du kartus per metus susirenka perþiûrëti NATO ir

Ukrainos santykiø plëtros paþangà. 1999 m. balandþio 24 d. Vaðingtone

buvo surengtas aukðèiausio lygio NATO ir Ukrainos valstybiø ir

vyriausybiø vadovø susitikimas.

OSCE (ESBO)

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (Organisation for

Security and Cooperation in Europe). Anksèiau žinoma kaip Saugumo ir

Bendradarbiavimo Europoje Konferencija, ESBO ið pradþiø buvo politinis

procesas, nustatantis esminius tarptautiniø reikalø tvarkymà

reglamentuojanèius principus, skirtas tarp valstybiø sumaþinti átampà

ir sukurti daugiau pasitikëjimo. Ðiuo metu organizacijai priklauso 55

valstybës, áskaitant visà Europà, Kanadà ir JAV. ESBO priþiûrëjo

rinkimus Bosnijoje ir Hercogovinoje, o 1998 metø pabaigoje – 1999 metø

pradþioje organizavo tarptautinæ patikrinimo misijà Kosove, kurios

uþduotis buvo stebëti, kaip vykdomos JT saugumo tarybos rezoliucijos

dël krizës. 1999 metø kovà, po derybø dël politiniø sureguliavimo

þlugimo, ESBO tikrintojai buvo atðaukti.

PARP

Programos “Partnerystë taikos labui” Planavimo ir perþiûros procesas

(PfP Planning and Review Process). PARP buvo ásteigtas 1994 metø

lapkritá kaip atskira programos “Partnerystë taikos labui” dalis

pageidaujanèioms jame dalyvauti ðalims. Proceso tikslas – kuriant ir

perþiûrint tarpusavyje suderintus planavimo tikslus skatinti gynybos

planavimo skaidrumà ir vystyti ðaliø NATO partneriø pajëgø sàveikumà

su NATO ðaliø pajëgomis. Ðiuo metu procese dalyvauja septyniolika

ðaliø NATO partneriø.

PfP

Partnerystë taikos labui (Partnership for Peace). 1994 m. sausá

pradëta programa, suteikianti ðalims Aljanso partnerëms galimybæ kartu

su NATO dalyvauti bendradarbiavimo saugumo srityje programose,

pritaikytose prie jø individualiø poreikiø. Á ðias programas áeina

tokia veikla, kaip karinës pratybos ir civilinës saugos operacijos.

PfP buvo iðplësta suteikiant ðalims partnerëms daugiau teisiø

planuojant ir vadovaujant bûsimoms programoms. Ðiuo metu programoje

“Partnerystë taikos labui” dalyvauja 26 šalys.

SACEUR ir SACLANT

Europos jungtiniø pajëgø vadas (Supreme Allied Commander Europe) ir

Atlanto jungtiniø pajëgø vadas (Supreme Allied Commander Atlantic) yra

du pagrindiniai vadai, atsakingi uþ Aljanso karinæ struktûrà.

SFOR ir IFOR

NATO vadovaujamos stabilizavimo pajëgos (SFOR) (Stabilisation Force)

buvo dislokuotos Bosnijoje ir Hercogovinoje nuo 1996 metø gruodþio

kaip viena ið priemoniø buvusioje Jugoslavijoje uþtikrinti Deitono

taikos sutarties ágyvendinimà. Jos pakeitë ágyvendinimo pajëgas (IFOR)

(Implementation Force), kurios buvo atsakingos uþ kariniø taikos

sutarties aspektø ágyvendinimo prieþiûrà. Prie SFOR pajëgø prisidëjo

daugiau kaip 35 NATO ir ne NATO ðalys; SFOR pajëgas sudaro daugiau

kaip 30 000 kariø.

SHAPE

Vyriausioji jungtiniø Europos pajëgø vadavietë (Supreme Headquarters

Allied Powers Europe). Prie Monso Belgijoje ásikûrusi sàjungininkø

Europos pajëgø vadavietë.

Strategic Concept

Strateginë koncepcija yra pagrindinis dokumentas, apibrëþiantis

Aljanso tikslus, ir pateikiantis svarbiausias instrukcijas dël

politiniø bei kariniø priemoniø, kurios turi bûti naudojamos jiems

pasiekti. Jame apibrëþti Aljanso ir jo veiklos pagrindai, taip pat

NATO karinei vadovybei pateikiama kariniø pajëgumø vystymo bei

pasiruoðimo galimoms operacijoms kryptis. Strateginë koncepcija pirmà

kartà buvo iðleista 1991 metais. Naujausias strateginës koncepcijos

variantas buvo patvirtintas ir publikuotas 1999 metais Vaðingtono

aukðèiausio lygio susitikimo metu. Be to, kad Strateginëje

koncepcijoje yra atsiþvelgta á karybos vystymàsi nuo 1991 metø, joje

patvirtinamas Aljanso ásipareigojimas palaikyti kolektyvinæ gynybà ir

transatlantinius ryðius.

WEU

Vakarø Europos Sàjunga (Western European Union). VES buvo ákurta

1948 m. Briuselio sutartimi. Dabar joje yra deðimt valstybiø nariø,

visos jos yra ir NATO narës. VES taip pat turi ir asocijuotas nares

(valstybes NATO nares, nepriklausanèias ES), asocijuotus partnerius

(valstybes, nesanèias nei ES, nei NATO narëmis), ir keletà valstybiø,

turinèiø stebëtojo statusà. VES buvo atgaivinta 1984 metais, siekiant

plëtoti bendrà Europos gynybos identitetà ir sustiprinti Aljanso

europinê šaką.

WMD Initiative

Masinio naikinimo ginklø iniciatyva, kuri buvo paskelbta Vašingtono

aukšèiausio lygio susitikime 1999 metø balandá intensyvinant

konsultacijas nusiginklavimo ir kovos su masinio naikinimo ginklø

(WMD) plitimu klausimais, siekiant atkreipti kitø valstybiø dëmesá á

WMD plitimo pavojø. 2000 metø geguþæ NATO centrinëje bûstinëje buvo

ásteigtas WMD centras, kurio tikslas – koordinuoti veiklà ðioje

srityje ir remti pastangas gerinant Aljanso pasirengimà reaguoti á WMD

ir jø gabenimo priemoniø pavojø.

Pastaba:

Turkija pripaþásta Makedonijos Respublikà jos konstituciniu pavadinimu.

NATO ŽODYNĖLIS

Kas yra NATO? (North Atlantic Treaty Organization- anglų k. Šiaurės
Atlanto sutarties organizacija).

Tai 19 Vakarų demokratinių valstybių kolektyvinės gynybos organizacija,
siekianti apginti nuo išorės grėsmių savo nares, jų piliečių teises ir
laisves. Aljanso tikslas- išsaugoti ir išplėsti saugumą bei stabilumą
visoje Euroatlantinėje erdvėje.

Kas priklauso NATO ?

NATO narėmis yra: Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija,
Islandija, Ispanija, Italija, JAV, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas,
Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Turkija, Vengrija, Vokietija

Kaip veikia NATO?

NATO veikimo pagrindas- kolektyvinės gynybos principas “visi už vieną.”
1949 m. Vašingtono sutarties 5 straipsnis skelbia: “šalys sutinka, kad
ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu Europoje ar Šiaurės
Amerikoje bus laikomas užpuolimu prieš jas visas <.> kiekviena iš jų
suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą.”

Kaip priimami sprendimai NATO viduje?

Vienbalsiai, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės-narės nuomonę.

Ką reiškia integracija?

Valstybė, integruodamasi į organizaciją, įsipareigoja kartu siekti
organizacijos tikslų, laikytis jos veikimo principų, prisiderinti prie
organizacijos nariams keliamų reikalavimų. Šis procesas vadinamas
integracija.

Naujasis NATO- kas tai?

Naujasis NATO atsisako Šaltojo karo stereotipų ir yra pasirengęs kovoti su
naujomis grėsmėmis: regioniniais ir etniniais konfliktais, nestabilumu,
kylančiu dėl ekonominių ar socialinių krizių valstybių viduje, terorizmu,
masinio naikinimo ginklų platinimu.

Informacijos šaltiniai:

1. http://www.nato.lt/

2. http://www.delfi.lt/

3. http://www.lrytas.lt/

4. http://www.nato.int/

5. http://www.guardian.co.uk/worldlatest/

6. http://www.lrs.lt/

7. http://www.urm.lt/

8. http://www.atgimimas.lt/

9. http://mokslo.centras.lt/

10. http://www.tingiu.lt/

11. http://www.mokslai.com/

Leave a Comment