Vilniaus universitetas
Komunikacijos fakultetas
Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas
Donatas Ustinovičius,
Bibliotekininkystės ir informacijos studijų programos 1 kurso II grupės studentas
Komunikacija
Referatas
Tikrino doc. V. Mozūraitė
Vilnius 2005
Kas yra komunikacija?
Komunikacija (lot. comminicatio – pranešimas, suteikimas; iš commico –
darau bendrą, bendrauju) yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurią sunku tiksliai apibrėžti. Tai savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja ir vystosi visuomenė. Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas ką daro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko, mokosi ir pan.
Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių tarpusavio supratimo, tai yra, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklų – žodžių, gestų prasmę.
Žmonės ištobulino savo gebėjimą tvarkytis su vis didesniais kiekiais informacijos, išlavino balsą ir gestus, ir geba perduoti daugiau informacijos. Savo pranešimus žmones sugeba perduoti lengviau ir jie tampa vis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.
Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis
Komunikacija tai pokalbiai, televizija, informacijos platinimas, literatūros kritika, mūsų šukuosena apranga ir pan. Todėl viena iš mokslininkams iškylančių problemų, yrai nustatyti „studijų objektą“
dalykui, kuris yra toks įvairus ir daugiaaspektis kaip žmonių komunikacija, kuri integruoja daugybe mokslo sričių: psichologiją, lingvistiką, sociologiją, literatūrologiją, žiniasklaidą, politinius mokslus, kibernetiką, informacijos mokslus, vadybą, semiotiką. Taigi norint ištirti komunikaciją labai išsamiai, reikia derinti kelių disciplinų požiūrius.
Vadinasi, tai daugiadisciplinė studijų sritis.
Komunikacijos studijų mokyklos
Yra dvi pagrindinės komunikacijos studijų mokyklos, kurios turi tam tikrus bruožus ir funkcijas:
✓ Pirmoji komunikacjos mokykla – proceso mokykla, skirta pranešimų perdavimui. Ji tiria, kaip siuntėjai ir gavėjai užkoduoja ir iškoduoja informacija, kaip naudojamos komunikacijos priemonės. Proceso mokyklai pranešimas yra tai, kas perduodama komunikacijos proceso metu, todėl dėmesys sutelkiamas į komunikacijos veiksmus. Stebimas efektyvumas bei tikslumas, taip pat vieno asmens poveikis kito elgesiui ar dvasinei būsenai. Jei poveikis skiriasi ar yra menkesnis už numanytąjį, ši mokykla linkusi kalbėti apie komunikacijos nesėkmę ir nagrinėti proceso etapus, siekdama nustatyti silpnąsias vietas. Ši mokykla remiasi socialiniais mokslais, ypač psichologija ir sociologija.
Semiotinė mokykla nagrinėja reikšmių kūrimą ir keitimasį jomis. Šiai mokyklai komunikacijos studijos yra tekstų ir kultūros studijos, kurios remiasi lingvistika ir meno kūriniais. Semiotinei mokyklai pranešimas yra ženklų konstrukcija, kuri sąveikaudama su gavėjais sukuria reikšmes.siuntėjo, kaip pranešimo perdavėjo, reikšmė mažėja, akcentas persikelia į tekstą ir į tai, kaip jis perskaitomas. Skaitant atskleidžiamos tam tikros proceso reikšmės. Taigi skritingos socialinės patirties ar priklausantys skirtingoms kultūroms skaitytojai tame pačiame tekste gali rasti skirtingas reikšmes, todėl nesusipratimai nelaikomi akivaizdžia komunikacijos nesekme – jie gali atsirasti dėl kutūrinių skirtumų tarp siuntėjo ir gavėjo.
Norint priartėti prie dalyko esmės, reikia remtis abejomis komunikacijos studijų mokyklomis, nes kartu jos kompensuoja atskiro tyrimo trūkumus ir padeda atskleisti naujus nagrinėjamo aspekto požymius.
Komunikacijos procesas
Mokslininkų Shannono ir Weaverio Matematinė komunikacijos teorija laikoma komunikacijos mokslo pamatu. Pagrindiniame jų modelyje komunikacija pateikiama kaip paprastas tiesinis procesas:
Komunikacijos procese dalyvauja: šaltinis, siųstuvas, signalas, imtuvas, gavėjas ir triukšmo šaltinis.
Šaltinis parenka ir nusprendžia, kokį pranešimą, žinutę siųsti.
Siųstuvas gautą pranešimą paverčia į signalą, kuris yra siunčiamas imtuvui.
Šis jį priima ir perduoda gavėjui. Ne iš karto aiški lieka tik viena modelio sąvoka – triukšmas, kažkas kas prisijungia prie signalo tarp jo perdavimo ir priėmimo be šaltinio valios. Tai kliuviniai, kurie trukdo vykti komunikacijai.
Triukšmo formų yra labai daug, pavyzdžiui, garso trukdžiai, telefono linijos nesklandumai ir dėl to kylantys pašaliniai traškesiai, įvairūs kiti garsai, kurie yra nepageidaujami ir neplanuoti pokalbio metu. Trukdžiai gali kilti ir iš išorinių veiksnių, tačiau triukšmas (trukdžiai) nebūtinai yra tik garso signalai. Bet kokie veiksniai, atitraukiantys dėmesį, taip pat yra triukšmas.
Net mintys, kurios atitraukia dėmesį nuo pranešėjo žodžių laikomos triukšmu. Tam kad komunikacija vyktų sklandžiai, neturi būti jokio kito pašalinio veiksnio, minties, garso. Visas dėmesys turi būti sukoncentruotas tik į siunčiamus ir priimamus signalus, nes triukšmas iškreipia siuntėjo siunčiamą informaciją ir trukdo sėkmingai komunikuoti.
Taigi, sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo dviejų pagrindinių dalykų:
1. Kalbančiojo gebejimas patraukti kito žmogaus dėmesį ir būti teisingai suprastam;
2. Tinkamos klausančiojo analizės ir supratimo, taip pat gebėjimo tinkamai reaguoti.
Komunikacijos kodai
Kodai – yra organizuotos ženklų sistemos. Šios sistemos paklūsta taisyklėms, kurias pripažįsta visi kodą vartojančios bendruomenės nariai.
Kodas yra bendra kurios nors kultūros ar subkultūros narių reikšmių sistema. Ji sudaryta iš ženklų ir taisyklių ar konvencijų, kaip ženklai gali būti derinami ir naudojami. Tarpasmeninės komunikacijos kodai yra verbaliniai ir neverbaliniai. Verbalinė komunikacija – bendravimas kalbos pagalba. Kodai paklūsta taisyklėms, kurias pripažįsta visi kodą vartojančios bendruomenės nariai. Neverbalinė komunikacija vyksta per prezentacinius kodus. Šie kodai perduoda pranešimus tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, gestai, akių judesiai, balso ypatybės. Jie yra riboti, todėl tinka tik dalyvaujant kitam asmeniui. Prezentaciniai kodai atlieka dvi funkcijas:
1. Teikia nuorodinę informaciją;
2. Reguliuoja sąveiką.
Bendraudamas žmogus savo kūnu perduoda prezentacinius kodus:
• Prisilietimai. Šis kodas įvairiose kultūrose labai skiriasi.
• Atstumai. Jie yra skirtingi: intymūs, asmeniniai, pusiau vieši.
• Orientacija. Intymūs santykiai ar priešiškumas išreiškiami atsisukant veidu į kitą žmogų, bendradarbiavimą pabrėžia pasisukimas į kitą asmenį atitinkamu kampu.
• Išvaizda. Skirstoma į dvi dalis:
1. Į tuos požymius kuriuos galima sąmoningai kontroliuoti (plaukai, rūbai, oda, puošmenos);
2. Į mažiau kontroliuojamus požymius (ūgis, svoris).
Išvaizda siunčia pranešimus apie asmenį, jo visuomeninę padėtį, o ypač prisitaikymą prie taisyklių.
• Linksėjimas galva. Jis dažniausiai padeda valdyti tarpusavio sąveiką, ypač kalbant paeiliui.
• Veido išraiška. Ją galima suskirstyti į antakių judesių, akių formos, burnos formos subkodus. Įvairūs jų deriniai lemia veido išraišką. Ji atspindi mažiau kultūrinių ypatybių negu prezentaciniai kodai.
• Gestai. Jie papildo žodinę komunikaciją. Gali rodyti arba bendrą emocinį pakilimą, arba ypatingas emocines būsenas.
• Laikysena. Stovėjimo, sėdėjimo arba gulėjimo būdas gali perduoti tam tikras ribotas, bet įdomias reikšmes. Jos dažnai būna susijusios su asmeniniais santykiais: draugiškumu, priešiškumu.
• Akių judesiai ir žvilgsniai taip pat perduoda svarbius pranešimus apie santykius, ypač apie pageidaujamą dominavimą ar artumą.
• Neverbaliniai kalbos aspektai. Jie dalijami į dvi kategorijas:
1. Prozodiniai kodai, veikiantys vartojamų žodžių prasmę. Svarbiausi iš šių kodų yra balso tonas ir kirtis.
2. Paralingvistiniai kodai, perduodantys informaciją apie kalbėtoją.
Komunikacijos lygmenys
Masine komunikacija – kai kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems kurioje nors vietoje. Kalba yra vieša ir monologinė, kuri perduoda įvairias žinias, sudaro bendras nuostatas, formuoja reiškinių vertinimus, sukelia emocijas.
Organizuota komunikacija – kai žmonės specialiai susirenka turėdami bendrą tikslą, pavyzdžiui, į mitingą, paskaitą
Grupinė komunikacija – kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas. Kalbėjimas yra viešas, derinami dialogo ir monologo komponentai.
Tarpasmeninė komunikacija – bendravimas nedidelėje, pavyzdžiui 3 – 5
žmonių grupelėje, norint pasidalint savo asmenine patirtimi ar pareikšt savo nuomonę. Čia didelis vaidmuo atitenka tarpusavio supratimui.
Asmeninė komunikacija – kai įvairiais tikslais bendrauja du žmonės.
Komunikacijos funkcijos
Visiems komunikacija yra natūrali, būtina veikla. Visuomenė yra santykių tinklas, palaikomas komunikacijos. Mes taip prie jos pripratę, kad sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be komunikacijos. Tačiau ji atlieka konkrečias fukcijas:
Emocinė funkcija apibūdina pranešimo santykį su siuntėju. Ši funkcija perteikia siuntėjo jausmus, nuomones, visuomeninę padėtį. Dėl visų šių elemntų pranešimas yra nepakartojamas ir asmeniškas.
Fatinė funkcija išlaiko komunikacijos kanalus (fizinės priemonės, kuriomis perduodamas signalas) atvirus; ji turi išsaugoti siuntėjo (adresanto) ir adresato santykį; ji patvirtina, kad komunikacija vyksta. Ši funkcija orientuota į kontakto veiksnį, į fizinį ir psichologinį ryšį.
Konotacinė funkcija išreiškia pranešimo poveikį adresatui. Didžiausią svarbą ši funkcija įgyja įsakymuose ar propagandoje.
Metalingvistinė funkcija leidžia nustatyti vartojamą kodą (organizuotų ženklų sistemą).
Poetinė funkcija parodo pranešėjo santykį su pačiu savimi.
Referentinė funkcija yra nurodomoji.
Komunikacijos funkcijas dar galima suskirstyti ir kitaip:
o Socialinės komunikacijos funkcijos:
a) Aplinkos tyrimas. Pavyzdžiui, žurnalistai stebi aplinką.
b) Socialinio palikimo perdavimas kitoms kartoms. Pavyzdžiui, pedagogų perduodamas socialinis palikimas.
c) Skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšys. Pavyzdžiui, politikai bei žurnalistai užtikrina ryšį šalies viduje.
o Individo socialinės komunikacijos funkcijos:
a) Socialinis radaras. Atitinkamai turi būti stebima ir tyrinėjama aplinka. Svarbus priklausomybės visuomenei ir kultūros jausmas, stabilumo ir aplinkos pažįstamumo pojūtis.
b) Manipuliavimas, sprendimų priėmimas. Komunikaciją galima naudoti ir manipuliavimo tikslais. Sprendimo priėmimas yra svarbus manipuliacinės komunikacijos aspektas.
c) Instrukcijos. Prie jų priskiriama mokykloje, universitete ir pan.
veikianti komunikacija ir už įstaigos ribų veikiantis mokymas. Šie komunikacijos procesai vyksta visą laiką.
d) Pramoga. Beveik visa kaip įrankis panaudota komunikacija turi pramogos priemaišų. Pramoginė komunikacija gali būti panaudota manipuliavimo ir instrukcijos tikslais.
Efektyvios komunikacijos samprata
Komunikacija ir bendravimas glaudžiai susijusios sąvokos. Bendravimo įgūdžiai ir patirtis turi įtakos komunikacijos procesui. Norime būti teisingai suprasti ir padaryti gerą įspūdį. O tai priklauso nuo to, kaip sugebėsime apibūdinti savo situaciją, kaip paprašysime. Taigi sėkmingas arba efektyvus bendravimas iš tiesų svarbus komunikacijos procesui.
Pirmuoju bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimo tikslumą ir interpretavimo adekvatumą (visišką atitinkamumą). Juk siekiame, kad reikalinga informacija, būtų tiksli ir neiškraipyta. Norima, kad kiti suprastų, ką jiems ketiname perduoti. Keitimosi informacija tikslumas –
komunikacijos proceso ypatybė, kuri vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusavio santykiuose. Neteisingai suprastas žodis, gestas gali lemti jų atšalimą ar net pabaigą. Taip pat svarbus bendravimo sėkmės rodiklis yra sėkmingas socialinių poreikių tenkinimas.
Pavyzdžiui, bendraudamas žmogus kartais nori paprašyti kokios nors pagalbos. Žmogus turi jaustis tvirtai, turi būti vertinamas, gebėti paveikti kitų nuomonę ir turėti teigiamą požiūrį į save.
Būdamas nuoširdus, mandagus, ir sąmoningas, valdantis savo neigiamas emocijas, jis gali pasiekti teigiamą rezultatą. Subjektyvūs bendraujančiųjų išgyvenimai yra labai svarbus bendravimo sėkmės rodiklis. Malonu bendrauti tada, kai nėra įtampos, nerimo, kai nesijaučiame skaudinami, įžeidinėjami, žeminami. Esant gerai bendravimo atmosferai ir psichologiniam klimatui bei aiškiai išsakius savo pageidavimus ir lūkesčius, galima tikėtis kito žmogaus supratimo.
Sėkmingo bendravimo metu tikslą turi pasiekti ir patenkinti savo poreikius ne tik vienas asmuo,o visi dalyvaujantys pokalbyje. Nemalonu komunikuoti su tais, kurie stengiasi parodyti savo pranašumą, pamokslauti, nurodinėti. Svarbu, kad visi bendraujantys žmonės jaustųsi aplinkinių priimami bei vertinami.
Taigi, net ir bendravimui reikia įgūdžių. Kuo daugiau žmogus komunikuos, tau daugiau įgis patirties ir bendravimas bus sėkmingesnis. Efektyvi komunikacija priklauso nuo to ar žmogus moka bendrauti.
Bibliografinių nuorodų sąrašas
1) V. Gudonienė „Komunikacijos mokslas pradeda skaičiuoti savo šeštąjį dešimtmetį“; informacijos mokslai. 1996
2) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m.
3) KTU Psichologijos katedra „Psichologija studentui“: vadovėlis.
Kaunas: technologija, 1996
4) J. Fiske „Įvadas į komunikacijos studijas“. Baltos lankos, 1998m.
5) V.Gudonienė „Informacinė sąveika – komunikacija“ // informacijos skaitiniai 9 – 10 klasei. Vilnius, 1996m.
6) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m.
7) P. Jucevičienė „Organizacijos elgesena“: vadovėlis. Kaunas: šviesa,
1998
[pic]