Komunikacija

Vilniaus universitetas

Komunikacijos fakultetas

Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas

Donatas Ustinovičius,

Bibliotekininkystės ir informacijos studijų programos 1 kurso II grupės

studentas

Komunikacija

Referatas

Tikrino doc. V. Mozūraitė

Vilnius 2005

TURINYS

Kas yra komunikacija? 3
Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis 3
Komunikacijos studijų mokyklos 3
Komunikacijos procesas 4
Komunikacijos kodai 5
Komunikacijos lygmenys 7
Komunikacijos funkcijos 7
Efektyvios komunikacijos samprata 8
Bibliografinių nuorodų sąrašas 10
Kas yra komunikacija?

Komunikacija (lot. comminicatio – pranešimas, suteikimas; iš commico –
darau bendrą, bendrauju) yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurią sunku
tiksliai apibrėžti. Tai savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja ir
vystosi visuomenė. Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas ką
daro žmonės: beendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir
visuomenėmis, veikia vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko,
mokosi ir pan. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai: kalba
(žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar
aksesuarai (nežodinis bendravimas). Sėkmingas komunikacijos procesas
priklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių tarpusavio supratimo, tai yra,
kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklų – žodžių, gestų
prasmę. Žmonės ištobulino savo gebėjimą tvarkytis su vis didesniais
kiekiais informacijos, išlavino balsą ir gestus, ir geba perduoti daugiau
informacijos. Savo pranešimus žmones sugeba perduoti lengviau ir jiie tampa
vis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.

Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis

Komunikacija tai pokalbiai, televizija, informacijos platinimas,
literatūros kritika, mūsų šukuosena apranga ir pan. Todėl viena iš
mokslininkams iškylančių problemų, yrai nustatyti „studijų objektą“
dalykui, kuris yra toks įvairus ir daugiaaspektis kaip žmonių komunikacija,
kuri in

ntegruoja daugybe mokslo sričių: psichologiją, lingvistiką,
sociologiją, literatūrologiją, žiniasklaidą, politinius mokslus,
kibernetiką, informacijos mokslus, vadybą, semiotiką. Taigi norint ištirti
komunikaciją labai išsamiai, reikia derinti kelių disciplinų požiūrius.
Vadinasi, tai daugiadisciplinė studijų sritis.

Komunikacijos studijų mokyklos

Yra dvi pagrindinės komunikacijos studijų mokyklos, kurios turi tam
tikrus bruožus ir funkcijas:

✓ Pirmoji komunikacjos mokykla – proceso mokykla, skirta pranešimų

perdavimui. Ji tiria, kaip siuntėjai ir gavėjai užkoduoja ir iškoduoja

informacija, kaip naudojamos komunikacijos priemonės. Proceso mokyklai

pranešimas yra tai, kas perduodama komunikacijos proceso metu, todėl

dėmesys sutelkiamas į komunikacijos veiksmus. Stebimas efektyvumas bei

tikslumas, taip pat vieno asmens poveikis kito elgesiui ar dvasinei

būsenai. Jei poveikis skiriasi ar yra menkesnis už numanytąjį, ši mokykla

linkusi kalbėti apie komunikacijos nesėkmę ir nagrinėti proceso etapus,

siekdama nustatyti silpnąsias vietas. Ši mokykla remiasi socialiniais

mokslais, ypač psichologija ir sociologija.

Semiotinė mokykla nagrinėja reikšmių kūrimą ir keitimasį joomis. Šiai
mokyklai komunikacijos studijos yra tekstų ir kultūros studijos, kurios
remiasi lingvistika ir meno kūriniais. Semiotinei mokyklai pranešimas yra
ženklų konstrukcija, kuri sąveikaudama su gavėjais sukuria
reikšmes.siuntėjo, kaip pranešimo perdavėjo, reikšmė mažėja, akcentas
persikelia į tekstą ir į tai, kaip jis perskaitomas. Skaitant
atskleidžiamos tam tikros proceso reikšmės. Taigi skritingos socialinės
patirties ar priklausantys skirtingoms kultūroms skaitytojai tame pačiame
tekste gali rasti skirtingas reikšmes, todėl nesusipratimai nelaikomi
akivaizdžia komunikacijos nesekme – jie gali atsirasti dėl kutūrinių
skirtumų tarp siuntėjo ir gavėjo.

Norint priartėti prie dalyko esmės, reikia remtis abejomis komunikacijos
studijų mokyklomis, nes kartu jo

os kompensuoja atskiro tyrimo trūkumus ir
padeda atskleisti naujus nagrinėjamo aspekto požymius.

Komunikacijos procesas

Mokslininkų Shannono ir Weaverio Matematinė komunikacijos teorija laikoma
komunikacijos mokslo pamatu. Pagrindiniame jų modelyje komunikacija
pateikiama kaip paprastas tiesinis procesas:

Komunikacijos procese dalyvauja: šaltinis, siųstuvas, signalas, imtuvas,
gavėjas ir triukšmo šaltinis.

Šaltinis parenka ir nusprendžia, kokį pranešimą, žinutę siųsti.
Siųstuvas gautą pranešimą paverčia į signalą, kuris yra siunčiamas imtuvui.
Šis jį priima ir perduoda gavėjui. Ne iš karto aiški lieka tik viena
modelio sąvoka – triukšmas, kažkas kas prisijungia prie signalo tarp jo
perdavimo ir priėmimo be šaltinio valios. Tai kliuviniai, kurie trukdo
vykti komunikacijai. Triukšmo formų yra labai daug, pavyzdžiui, garso
trukdžiai, telefono linijos nesklandumai ir dėl to kylantys pašaliniai
traškesiai, įvairūs kiti garsai, kurie yra nepageidaujami ir neplanuoti
pokalbio metu. Trukdžiai gali kilti ir iš išorinių veiksnių, tačiau
triukšmas (trukdžiai) nebūtinai yra tik garso signalai. Bet kokie
veiksniai, atitraukiantys dėmesį, taip pat yra triukšmas. Net mintys,
kurios atitraukia dėmesį nuo pranešėjo žodžių laikomos triukšmu. Tam kad
komunikacija vyktų sklandžiai, neturi būti jokio kito pašalinio veiksnio,
minties, garso. Visas dėmesys turi būti sukoncentruotas tik į siunčiamus ir
priimamus signalus, nes triukšmas iškreipia siuntėjo siunčiamą informaciją
ir trukdo sėkmingai komunikuoti.

Taigi, sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo dviejų pagrindinių
dalykų:

1. Kalbančiojo gebejimas patraukti kito žmogaus dėmesį ir būti teisingai

suprastam;

2. Tinkamos klausančiojo analizės ir supratimo, taip pat gebėjimo

tinkamai reaguoti.

Komunikacijos kodai

Kodai – yra organizuotos ženklų sistemos. Šios sistemos paklūsta
taisyklėms, kurias pr

ripažįsta visi kodą vartojančios bendruomenės nariai.
Kodas yra bendra kurios nors kultūros ar subkultūros narių reikšmių
sistema. Ji sudaryta iš ženklų ir taisyklių ar konvencijų, kaip ženklai
gali būti derinami ir naudojami. Tarpasmeninės komunikacijos kodai yra
verbaliniai ir neverbaliniai. Verbalinė komunikacija – bendravimas kalbos
pagalba. Kodai paklūsta taisyklėms, kurias pripažįsta visi kodą
vartojančios bendruomenės nariai. Neverbalinė komunikacija vyksta per
prezentacinius kodus. Šie kodai perduoda pranešimus tik apie tai, kas
vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, gestai, akių judesiai, balso ypatybės. Jie
yra riboti, todėl tinka tik dalyvaujant kitam asmeniui. Prezentaciniai
kodai atlieka dvi funkcijas:

1. Teikia nuorodinę informaciją;

2. Reguliuoja sąveiką.

Bendraudamas žmogus savo kūnu perduoda prezentacinius kodus:

• Prisilietimai. Šis kodas įvairiose kultūrose labai skiriasi.

• Atstumai. Jie yra skirtingi: intymūs, asmeniniai, pusiau vieši.

• Orientacija. Intymūs santykiai ar priešiškumas išreiškiami atsisukant

veidu į kitą žmogų, bendradarbiavimą pabrėžia pasisukimas į kitą

asmenį atitinkamu kampu.

• Išvaizda. Skirstoma į dvi dalis:

1. Į tuos požymius kuriuos galima sąmoningai kontroliuoti (plaukai,

rūbai, oda, puošmenos);

2. Į mažiau kontroliuojamus požymius (ūgis, svoris).

Išvaizda siunčia pranešimus apie asmenį, jo visuomeninę padėtį, o ypač
prisitaikymą prie taisyklių.

• Linksėjimas galva. Jis dažniausiai padeda valdyti tarpusavio sąveiką,

ypač kalbant paeiliui.

• Veido išraiška. Ją galima suskirstyti į antakių judesių, akių formos,

burnos formos subkodus. Įvairūs jų deriniai lemia veido išraišką. Ji

atspindi mažiau kultūrinių ypatybių negu prezentaciniai kodai.

• Gestai. Jie papildo žodinę komunikaciją. Gali rodyti arba bendrą

emocinį pakilimą, arba ypatingas emocines būsenas.

• Laikysena. Stovėjimo, sėdėjimo arba gulėjimo būdas gali perduoti tam

tikras ribotas, bet įdomias re
eikšmes. Jos dažnai būna susijusios su

asmeniniais santykiais: draugiškumu, priešiškumu.

• Akių judesiai ir žvilgsniai taip pat perduoda svarbius pranešimus apie

santykius, ypač apie pageidaujamą dominavimą ar artumą.

• Neverbaliniai kalbos aspektai. Jie dalijami į dvi kategorijas:

1. Prozodiniai kodai, veikiantys vartojamų žodžių prasmę. Svarbiausi iš

šių kodų yra balso tonas ir kirtis.

2. Paralingvistiniai kodai, perduodantys informaciją apie kalbėtoją.

Komunikacijos lygmenys

Masine komunikacija – kai kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems
kurioje nors vietoje. Kalba yra vieša ir monologinė, kuri perduoda įvairias
žinias, sudaro bendras nuostatas, formuoja reiškinių vertinimus, sukelia
emocijas.

Organizuota komunikacija – kai žmonės specialiai susirenka turėdami
bendrą tikslą, pavyzdžiui, į mitingą, paskaitą

Grupinė komunikacija – kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstas
kuris nors konkretus klausimas. Kalbėjimas yra viešas, derinami dialogo ir
monologo komponentai.

Tarpasmeninė komunikacija – bendravimas nedidelėje, pavyzdžiui 3 – 5
žmonių grupelėje, norint pasidalint savo asmenine patirtimi ar pareikšt
savo nuomonę. Čia didelis vaidmuo atitenka tarpusavio supratimui.

Asmeninė komunikacija – kai įvairiais tikslais bendrauja du žmonės.

Komunikacijos funkcijos

Visiems komunikacija yra natūrali, būtina veikla. Visuomenė yra santykių
tinklas, palaikomas komunikacijos. Mes taip prie jos pripratę, kad sunkiai
įsivaizduojame savo gyvenimą be komunikacijos. Tačiau ji atlieka konkrečias
fukcijas:

Emocinė funkcija apibūdina pranešimo santykį su siuntėju. Ši funkcija
perteikia siuntėjo jausmus, nuomones, visuomeninę padėtį. Dėl visų šių
elemntų pranešimas yra nepakartojamas ir asmeniškas.

Fatinė funkcija išlaiko komunikacijos kanalus (fizinės priemonės,
kuriomis perduodamas signalas) atvirus; ji turi išsaugoti siuntėjo
(adresanto) ir adresato santykį; ji patvirtina, kad komunikacija vyksta. Ši
funkcija orientuota į kontakto veiksnį, į fizinį ir psichologinį ryšį.

Konotacinė funkcija išreiškia pranešimo poveikį adresatui. Didžiausią
svarbą ši funkcija įgyja įsakymuose ar propagandoje.

Metalingvistinė funkcija leidžia nustatyti vartojamą kodą (organizuotų
ženklų sistemą).

Poetinė funkcija parodo pranešėjo santykį su pačiu savimi.

Referentinė funkcija yra nurodomoji.

Komunikacijos funkcijas dar galima suskirstyti ir kitaip:

o Socialinės komunikacijos funkcijos:

a) Aplinkos tyrimas. Pavyzdžiui, žurnalistai stebi aplinką.

b) Socialinio palikimo perdavimas kitoms kartoms. Pavyzdžiui, pedagogų

perduodamas socialinis palikimas.

c) Skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšys. Pavyzdžiui, politikai bei

žurnalistai užtikrina ryšį šalies viduje.

o Individo socialinės komunikacijos funkcijos:

a) Socialinis radaras. Atitinkamai turi būti stebima ir tyrinėjama

aplinka. Svarbus priklausomybės visuomenei ir kultūros jausmas,

stabilumo ir aplinkos pažįstamumo pojūtis.

b) Manipuliavimas, sprendimų priėmimas. Komunikaciją galima naudoti ir

manipuliavimo tikslais. Sprendimo priėmimas yra svarbus manipuliacinės

komunikacijos aspektas.

c) Instrukcijos. Prie jų priskiriama mokykloje, universitete ir pan.

veikianti komunikacija ir už įstaigos ribų veikiantis mokymas. Šie

komunikacijos procesai vyksta visą laiką.

d) Pramoga. Beveik visa kaip įrankis panaudota komunikacija turi pramogos

priemaišų. Pramoginė komunikacija gali būti panaudota manipuliavimo ir

instrukcijos tikslais.

Efektyvios komunikacijos samprata

Komunikacija ir bendravimas glaudžiai susijusios sąvokos. Bendravimo
įgūdžiai ir patirtis turi įtakos komunikacijos procesui. Norime būti
teisingai suprasti ir padaryti gerą įspūdį. O tai priklauso nuo to, kaip
sugebėsime apibūdinti savo situaciją, kaip paprašysime. Taigi sėkmingas
arba efektyvus bendravimas iš tiesų svarbus komunikacijos procesui.

Pirmuoju bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimo
tikslumą ir interpretavimo adekvatumą (visišką atitinkamumą). Juk siekiame,
kad reikalinga informacija, būtų tiksli ir neiškraipyta. Norima, kad kiti
suprastų, ką jiems ketiname perduoti. Keitimosi informacija tikslumas –
komunikacijos proceso ypatybė, kuri vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusavio
santykiuose. Neteisingai suprastas žodis, gestas gali lemti jų atšalimą ar
net pabaigą. Taip pat svarbus bendravimo sėkmės rodiklis yra sėkmingas
socialinių poreikių tenkinimas.

Pavyzdžiui, bendraudamas žmogus kartais nori paprašyti kokios nors
pagalbos. Žmogus turi jaustis tvirtai, turi būti vertinamas, gebėti
paveikti kitų nuomonę ir turėti teigiamą požiūrį į save.

Būdamas nuoširdus, mandagus, ir sąmoningas, valdantis savo neigiamas
emocijas, jis gali pasiekti teigiamą rezultatą. Subjektyvūs bendraujančiųjų
išgyvenimai yra labai svarbus bendravimo sėkmės rodiklis. Malonu bendrauti
tada, kai nėra įtampos, nerimo, kai nesijaučiame skaudinami, įžeidinėjami,
žeminami. Esant gerai bendravimo atmosferai ir psichologiniam klimatui bei
aiškiai išsakius savo pageidavimus ir lūkesčius, galima tikėtis kito
žmogaus supratimo.

Sėkmingo bendravimo metu tikslą turi pasiekti ir patenkinti savo
poreikius ne tik vienas asmuo,o visi dalyvaujantys pokalbyje. Nemalonu
komunikuoti su tais, kurie stengiasi parodyti savo pranašumą, pamokslauti,
nurodinėti. Svarbu, kad visi bendraujantys žmonės jaustųsi aplinkinių
priimami bei vertinami.

Taigi, net ir bendravimui reikia įgūdžių. Kuo daugiau žmogus komunikuos,
tau daugiau įgis patirties ir bendravimas bus sėkmingesnis. Efektyvi
komunikacija priklauso nuo to ar žmogus moka bendrauti.

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS

1) V. Gudonienė „Komunikacijos mokslas pradeda skaičiuoti savo šeštąjį

dešimtmetį“; informacijos mokslai. 1996

2) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m.

3) KTU Psichologijos katedra „Psichologija studentui“: vadovėlis.

Kaunas: technologija, 1996

4) J. Fiske „Įvadas į komunikacijos studijas“. Baltos lankos, 1998m.

5) V.Gudonienė „Informacinė sąveika – komunikacija“ // informacijos

skaitiniai 9 – 10 klasei. Vilnius, 1996m.

6) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m.

7) P. Jucevičienė „Organizacijos elgesena“: vadovėlis. Kaunas: šviesa,

1998

[pic]

Leave a Comment