Vilniaus universitetas Komunikacijos fakultetas Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas
Donatas Ustinovičius, Bibliotekininkystės ir informacijos studijų programos 1 kurso II grupės studentas
Komunikacija
Referatas
Tikrino doc. V. Mozūraitė
Vilnius 2005
TURINYS
Kas yra komunikacija? 3Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis 3Komunikacijos studijų mokyklos 3Komunikacijos procesas 4Komunikacijos kodai 5Komunikacijos lygmenys 7Komunikacijos funkcijos 7Efektyvios komunikacijos samprata 8Bibliografinių nuorodų sąrašas 10Kas yra komunikacija?
Komunikacija (lot. comminicatio – pranešimas, suteikimas; iš commico –darau bendrą, bendrauju) yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurią sunkutiksliai apibrėžti. Tai savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja irvystosi visuomenė. Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas kądaro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis irvisuomenėmis, veikia vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko,mokosi ir pan. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai: kalba(žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės araksesuarai (nežodinis bendravimas). Sėkmingas komunikacijos procesaspriklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių tarpusavio supratimo, tai yra,kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklų – žodžių, gestųprasmę. Žmonės ištobulino savo gebėjimą tvarkytis su vis didesniaiskiekiais informacijos, išlavino balsą ir gestus, ir geba perduoti daugiauinformacijos. Savo pranešimus žmones sugeba perduoti lengviau ir jie tampavis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.
Komunikacija – daugiadisciplininė studijų sritis
Komunikacija tai pokalbiai, televizija, informacijos platinimas,literatūros kritika, mūsų šukuosena apranga ir pan. Todėl viena išmokslininkams iškylančių problemų, yrai nustatyti „studijų objektą“dalykui, kuris yra toks įvairus ir daugiaaspektis kaip žmonių komunikacija,kuri integruoja daugybe mokslo sričių: psichologiją, lingvistiką,sociologiją, literatūrologiją, žiniasklaidą, politinius mokslus,kibernetiką, informacijos mokslus, vadybą, semiotiką. Taigi norint ištirtikomunikaciją labai išsamiai, reikia derinti kelių disciplinų požiūrius.Vadinasi, tai daugiadisciplinė studijų sritis.
Komunikacijos studijų mokyklos
Yra dvi pagrindinės komunikacijos studijų mokyklos, kurios turi tamtikrus bruožus ir funkcijas: ✓ Pirmoji komunikacjos mokykla – proceso mokykla, skirta pranešimų perdavimui. Ji tiria, kaip siuntėjai ir gavėjai užkoduoja ir iškoduoja informacija, kaip naudojamos komunikacijos priemonės. Proceso mokyklai pranešimas yra tai, kas perduodama komunikacijos proceso metu, todėl dėmesys sutelkiamas į komunikacijos veiksmus. Stebimas efektyvumas bei tikslumas, taip pat vieno asmens poveikis kito elgesiui ar dvasinei būsenai. Jei poveikis skiriasi ar yra menkesnis už numanytąjį, ši mokykla linkusi kalbėti apie komunikacijos nesėkmę ir nagrinėti proceso etapus, siekdama nustatyti silpnąsias vietas. Ši mokykla remiasi socialiniais mokslais, ypač psichologija ir sociologija. Semiotinė mokykla nagrinėja reikšmių kūrimą ir keitimasį jomis. Šiaimokyklai komunikacijos studijos yra tekstų ir kultūros studijos, kuriosremiasi lingvistika ir meno kūriniais. Semiotinei mokyklai pranešimas yraženklų konstrukcija, kuri sąveikaudama su gavėjais sukuriareikšmes.siuntėjo, kaip pranešimo perdavėjo, reikšmė mažėja, akcentaspersikelia į tekstą ir į tai, kaip jis perskaitomas. Skaitantatskleidžiamos tam tikros proceso reikšmės. Taigi skritingos socialinėspatirties ar priklausantys skirtingoms kultūroms skaitytojai tame pačiametekste gali rasti skirtingas reikšmes, todėl nesusipratimai nelaikomiakivaizdžia komunikacijos nesekme – jie gali atsirasti dėl kutūriniųskirtumų tarp siuntėjo ir gavėjo.
Norint priartėti prie dalyko esmės, reikia remtis abejomis komunikacijosstudijų mokyklomis, nes kartu jos kompensuoja atskiro tyrimo trūkumus irpadeda atskleisti naujus nagrinėjamo aspekto požymius.
Komunikacijos procesas
Mokslininkų Shannono ir Weaverio Matematinė komunikacijos teorija laikomakomunikacijos mokslo pamatu. Pagrindiniame jų modelyje komunikacijapateikiama kaip paprastas tiesinis procesas:
Komunikacijos procese dalyvauja: šaltinis, siųstuvas, signalas, imtuvas,gavėjas ir triukšmo šaltinis. Šaltinis parenka ir nusprendžia, kokį pranešimą, žinutę siųsti.
Siųstuvas gautą pranešimą paverčia į signalą, kuris yra siunčiamas imtuvui.Šis jį priima ir perduoda gavėjui. Ne iš karto aiški lieka tik vienamodelio sąvoka – triukšmas, kažkas kas prisijungia prie signalo tarp joperdavimo ir priėmimo be šaltinio valios. Tai kliuviniai, kurie trukdovykti komunikacijai. Triukšmo formų yra labai daug, pavyzdžiui, garsotrukdžiai, telefono linijos nesklandumai ir dėl to kylantys pašaliniaitraškesiai, įvairūs kiti garsai, kurie yra nepageidaujami ir neplanuotipokalbio metu. Trukdžiai gali kilti ir iš išorinių veiksnių, tačiautriukšmas (trukdžiai) nebūtinai yra tik garso signalai. Bet kokieveiksniai, atitraukiantys dėmesį, taip pat yra triukšmas. Net mintys,kurios atitraukia dėmesį nuo pranešėjo žodžių laikomos triukšmu. Tam kadkomunikacija vyktų sklandžiai, neturi būti jokio kito pašalinio veiksnio,minties, garso. Visas dėmesys turi būti sukoncentruotas tik į siunčiamus irpriimamus signalus, nes triukšmas iškreipia siuntėjo siunčiamą informacijąir trukdo sėkmingai komunikuoti. Taigi, sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo dviejų pagrindiniųdalykų: 1. Kalbančiojo gebejimas patraukti kito žmogaus dėmesį ir būti teisingai suprastam; 2. Tinkamos klausančiojo analizės ir supratimo, taip pat gebėjimo tinkamai reaguoti.Komunikacijos kodai
Kodai – yra organizuotos ženklų sistemos. Šios sistemos paklūstataisyklėms, kurias pripažįsta visi kodą vartojančios bendruomenės nariai.Kodas yra bendra kurios nors kultūros ar subkultūros narių reikšmiųsistema. Ji sudaryta iš ženklų ir taisyklių ar konvencijų, kaip ženklaigali būti derinami ir naudojami. Tarpasmeninės komunikacijos kodai yraverbaliniai ir neverbaliniai. Verbalinė komunikacija – bendravimas kalbospagalba. Kodai paklūsta taisyklėms, kurias pripažįsta visi kodąvartojančios bendruomenės nariai. Neverbalinė komunikacija vyksta perprezentacinius kodus. Šie kodai perduoda pranešimus tik apie tai, kas
vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, gestai, akių judesiai, balso ypatybės. Jieyra riboti, todėl tinka tik dalyvaujant kitam asmeniui. Prezentaciniaikodai atlieka dvi funkcijas: 1. Teikia nuorodinę informaciją; 2. Reguliuoja sąveiką. Bendraudamas žmogus savo kūnu perduoda prezentacinius kodus: • Prisilietimai. Šis kodas įvairiose kultūrose labai skiriasi. • Atstumai. Jie yra skirtingi: intymūs, asmeniniai, pusiau vieši. • Orientacija. Intymūs santykiai ar priešiškumas išreiškiami atsisukant veidu į kitą žmogų, bendradarbiavimą pabrėžia pasisukimas į kitą asmenį atitinkamu kampu. • Išvaizda. Skirstoma į dvi dalis: 1. Į tuos požymius kuriuos galima sąmoningai kontroliuoti (plaukai, rūbai, oda, puošmenos); 2. Į mažiau kontroliuojamus požymius (ūgis, svoris). Išvaizda siunčia pranešimus apie asmenį, jo visuomeninę padėtį, o ypačprisitaikymą prie taisyklių. • Linksėjimas galva. Jis dažniausiai padeda valdyti tarpusavio sąveiką, ypač kalbant paeiliui. • Veido išraiška. Ją galima suskirstyti į antakių judesių, akių formos, burnos formos subkodus. Įvairūs jų deriniai lemia veido išraišką. Ji atspindi mažiau kultūrinių ypatybių negu prezentaciniai kodai. • Gestai. Jie papildo žodinę komunikaciją. Gali rodyti arba bendrą emocinį pakilimą, arba ypatingas emocines būsenas. • Laikysena. Stovėjimo, sėdėjimo arba gulėjimo būdas gali perduoti tam tikras ribotas, bet įdomias reikšmes. Jos dažnai būna susijusios su asmeniniais santykiais: draugiškumu, priešiškumu. • Akių judesiai ir žvilgsniai taip pat perduoda svarbius pranešimus apie santykius, ypač apie pageidaujamą dominavimą ar artumą. • Neverbaliniai kalbos aspektai. Jie dalijami į dvi kategorijas: 1. Prozodiniai kodai, veikiantys vartojamų žodžių prasmę. Svarbiausi iš šių kodų yra balso tonas ir kirtis. 2. Paralingvistiniai kodai, perduodantys informaciją apie kalbėtoją.Komunikacijos lygmenys
Masine komunikacija – kai kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiemskurioje nors vietoje. Kalba yra vieša ir monologinė, kuri perduoda įvairiasžinias, sudaro bendras nuostatas, formuoja reiškinių vertinimus, sukelia
emocijas. Organizuota komunikacija – kai žmonės specialiai susirenka turėdamibendrą tikslą, pavyzdžiui, į mitingą, paskaitą Grupinė komunikacija – kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstaskuris nors konkretus klausimas. Kalbėjimas yra viešas, derinami dialogo irmonologo komponentai. Tarpasmeninė komunikacija – bendravimas nedidelėje, pavyzdžiui 3 – 5žmonių grupelėje, norint pasidalint savo asmenine patirtimi ar pareikštsavo nuomonę. Čia didelis vaidmuo atitenka tarpusavio supratimui. Asmeninė komunikacija – kai įvairiais tikslais bendrauja du žmonės.Komunikacijos funkcijos
Visiems komunikacija yra natūrali, būtina veikla. Visuomenė yra santykiųtinklas, palaikomas komunikacijos. Mes taip prie jos pripratę, kad sunkiaiįsivaizduojame savo gyvenimą be komunikacijos. Tačiau ji atlieka konkrečiasfukcijas: Emocinė funkcija apibūdina pranešimo santykį su siuntėju. Ši funkcijaperteikia siuntėjo jausmus, nuomones, visuomeninę padėtį. Dėl visų šiųelemntų pranešimas yra nepakartojamas ir asmeniškas. Fatinė funkcija išlaiko komunikacijos kanalus (fizinės priemonės,kuriomis perduodamas signalas) atvirus; ji turi išsaugoti siuntėjo(adresanto) ir adresato santykį; ji patvirtina, kad komunikacija vyksta. Šifunkcija orientuota į kontakto veiksnį, į fizinį ir psichologinį ryšį. Konotacinė funkcija išreiškia pranešimo poveikį adresatui. Didžiausiąsvarbą ši funkcija įgyja įsakymuose ar propagandoje. Metalingvistinė funkcija leidžia nustatyti vartojamą kodą (organizuotųženklų sistemą). Poetinė funkcija parodo pranešėjo santykį su pačiu savimi. Referentinė funkcija yra nurodomoji.
Komunikacijos funkcijas dar galima suskirstyti ir kitaip: o Socialinės komunikacijos funkcijos: a) Aplinkos tyrimas. Pavyzdžiui, žurnalistai stebi aplinką. b) Socialinio palikimo perdavimas kitoms kartoms. Pavyzdžiui, pedagogų perduodamas socialinis palikimas. c) Skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšys. Pavyzdžiui, politikai bei žurnalistai užtikrina ryšį šalies viduje. o Individo socialinės komunikacijos funkcijos: a) Socialinis radaras. Atitinkamai turi būti stebima ir tyrinėjama aplinka. Svarbus priklausomybės visuomenei ir kultūros jausmas,
stabilumo ir aplinkos pažįstamumo pojūtis. b) Manipuliavimas, sprendimų priėmimas. Komunikaciją galima naudoti ir manipuliavimo tikslais. Sprendimo priėmimas yra svarbus manipuliacinės komunikacijos aspektas. c) Instrukcijos. Prie jų priskiriama mokykloje, universitete ir pan. veikianti komunikacija ir už įstaigos ribų veikiantis mokymas. Šie komunikacijos procesai vyksta visą laiką. d) Pramoga. Beveik visa kaip įrankis panaudota komunikacija turi pramogos priemaišų. Pramoginė komunikacija gali būti panaudota manipuliavimo ir instrukcijos tikslais.Efektyvios komunikacijos samprata
Komunikacija ir bendravimas glaudžiai susijusios sąvokos. Bendravimoįgūdžiai ir patirtis turi įtakos komunikacijos procesui. Norime būtiteisingai suprasti ir padaryti gerą įspūdį. O tai priklauso nuo to, kaipsugebėsime apibūdinti savo situaciją, kaip paprašysime. Taigi sėkmingasarba efektyvus bendravimas iš tiesų svarbus komunikacijos procesui. Pirmuoju bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimotikslumą ir interpretavimo adekvatumą (visišką atitinkamumą). Juk siekiame,kad reikalinga informacija, būtų tiksli ir neiškraipyta. Norima, kad kitisuprastų, ką jiems ketiname perduoti. Keitimosi informacija tikslumas –komunikacijos proceso ypatybė, kuri vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusaviosantykiuose. Neteisingai suprastas žodis, gestas gali lemti jų atšalimą arnet pabaigą. Taip pat svarbus bendravimo sėkmės rodiklis yra sėkmingassocialinių poreikių tenkinimas. Pavyzdžiui, bendraudamas žmogus kartais nori paprašyti kokios norspagalbos. Žmogus turi jaustis tvirtai, turi būti vertinamas, gebėtipaveikti kitų nuomonę ir turėti teigiamą požiūrį į save. Būdamas nuoširdus, mandagus, ir sąmoningas, valdantis savo neigiamasemocijas, jis gali pasiekti teigiamą rezultatą. Subjektyvūs bendraujančiųjųišgyvenimai yra labai svarbus bendravimo sėkmės rodiklis. Malonu bendrautitada, kai nėra įtampos, nerimo, kai nesijaučiame skaudinami, įžeidinėjami,žeminami. Esant gerai bendravimo atmosferai ir psichologiniam klimatui beiaiškiai išsakius savo pageidavimus ir lūkesčius, galima tikėtis kito
žmogaus supratimo. Sėkmingo bendravimo metu tikslą turi pasiekti ir patenkinti savoporeikius ne tik vienas asmuo,o visi dalyvaujantys pokalbyje. Nemalonukomunikuoti su tais, kurie stengiasi parodyti savo pranašumą, pamokslauti,nurodinėti. Svarbu, kad visi bendraujantys žmonės jaustųsi aplinkiniųpriimami bei vertinami.Taigi, net ir bendravimui reikia įgūdžių. Kuo daugiau žmogus komunikuos,tau daugiau įgis patirties ir bendravimas bus sėkmingesnis. Efektyvikomunikacija priklauso nuo to ar žmogus moka bendrauti.
BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS
1) V. Gudonienė „Komunikacijos mokslas pradeda skaičiuoti savo šeštąjį dešimtmetį“; informacijos mokslai. 1996 2) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m. 3) KTU Psichologijos katedra „Psichologija studentui“: vadovėlis. Kaunas: technologija, 1996 4) J. Fiske „Įvadas į komunikacijos studijas“. Baltos lankos, 1998m. 5) V.Gudonienė „Informacinė sąveika – komunikacija“ // informacijos skaitiniai 9 – 10 klasei. Vilnius, 1996m. 6) Z. Nauckūnaitė „Iškalbos mokymas“: vadovėlis. Kaunas, 1998m. 7) P. Jucevičienė „Organizacijos elgesena“: vadovėlis. Kaunas: šviesa, 1998
[pic]