Napoleono karu priezastys

Napoleono karų sėkmės priežastys
1769 metų rugpjūčio 15 dieną. Ajačio mieste, Korsikos saloje 19-metė Leticija Bonapartė pagimdė berniuką. Šitaip pasipildė neturtingo advokato Karolio Bonaparto šeima. Advokatas nusprendė savo sūnų auklėti ne korsikietiškai, bet prancūziškai, ir kai berniukas paūgėjo, įtaisė jį valstybės lėšomis į vieną prancūzų karo mokyklą; daugiavaikė šeima pati mokyti sūnų neįstengė.
Taigi, Napoleonas yra laikomas žymiausiu karo genijumi pasaulyje. Jis kovojo ryžtingai ir nuosekliai. Napoleono imperijos sienos „judėjo“ ne tik per karus, bet ir trumpomis pertraukomis, kai pats nekariavo: patogiu momentu jiis paskelbdavo atitinkamą dekretą ir besąlygiškai prie savo imperijos prisijungdavo tas šalis, kurios patikdavo. Sutartys jam neturėjo jokios reikšmės. Visose šalyse, kuriose Napoleonas faktiškai galėjo elgts kaip namuose, buvo plėšikaujama, planingai ir oficialiai. Nors Prancūzija be paliovos kariavo, šaies finansinė padėtis buvo patenkinama, skolų beveik neturėjo.
Žodžiai „imperialistinis karas“ visiškai atitinka Napoleono žygius, jų pobūdį bei esmę. Jo imperialistiniai karai truko daugelį metų, apėmė visą epochą, parodė nepaprastai sudėtingą susipinančių imperialistinių santykių su nacionaliniais išsivaduojamaisiais judėjimais tinklą. Imperializmas- tai svetimų šaalių plėšimas apskritai, imperialistinis karas- grobuonių karas už tokio grobio padalijimą.
Napoleono karinė karjera- stebinantis paradoksas. Jo taktinių manevrų genialumas buvo nepranokstamas, ir jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau st

trategijos gausumo atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Bet vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti tų didelių klaidų.
Napoleonas, žinoma, buvo egomaniakas, ir jis dažnai lyginamas su Hitleriu. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Hitlerio veiksmus daugiausia motyvavo siaubinga ideologija, o Napoleonas buvo tik ambicingas oportunistas, nesuinteresuotas klaikioms skerdynėms.
Istorinis Napoleono nuopelnas, kad jis rado vienintelį teisingą būdą, kaip strategiškai ir taktiškai panaudoti nepaprastai gausias ginkluotas mases, kurios atsirado irgi tik per revoliuciją. Be to tą strategiją ir taktiką ištobulino jis.
Paprastai, pardėdamas karą, Napoleonas stengdavosi kaip galima greičiau, žaibišku puolimu, vienu dviem triuškinančiais smūgiais parblokšti priešą ir priversti prašyti taikos.
Meistriškai Napoleonas tap pat panaudodavo pergales, gebėdavo priešininką triuškinti toliau jį persekiodamas. Jis meeistriškai laikydao savo rankose ir priversdavo manevruoti milžiniškas kareivių mases ne tik rengiantis kautynėms, bet ir mūšio lauke, kai priversdavo armiją netikėtai, niekam neįtariant persigrupuoti.
Napoleonas puikiai „skaitė“ žemėlapį ir mokėjo juo naudotis kaip niekas kitas, šia prasme pranokdavo net savo štabo viršininką ir kartografą maršalą Bertjė, visus iki tol buvusius garsius karvedžius. Tačiau žemėlapis jo niekada nevaržė. Kai Napoleonas atsitraukdavo nuo žemėlapio jis vėl būdavo nepralenkiamas.
Bonapartas, būdamas originalus oratorius, gero karvedžio savybes lugino su kvadratu, kurio pagrindas ir kr
raštinė visada lygūs. Pagrindu jis laikė charakterį, o kraštine- protą, intelekto savybes. Jeigu charakteris stipresnis už protą, tai karvedys įsismagins ir žengs toliau negu reikia. Jeigu karvedžio protas stipresnis uz charakterį, tai, priešingai, jam pristigs vyriškumo įgyvendinti savo planą. Visišką vienvaldystę kariuomenėje jis laikė absoliučiai būtina, jei tik kariuomenė iš anksto nenusprendė pralaimėti. Pats Napoleonas, išskyrus Tulono šturmą 1793 metais, niekada nė viename kare neturėjo nei lygiateisio draugo, nei juo labiau viršesnio už save.
Tęsdamas Prancūzijos revoliucinių armijų taktiką, pirmuosiuose mūšiuose jis išvesdavo į priekį judrias šaulių gretas, kurios, artilerijos palaikomos, parengdavo pagrindinį smūgį, nuvalydavo kelią šturmuojančiomis kolonomis. Jis buvo įsitikinęs ir griežtai įtikinėjo savus maršalus ir Italijos vicekaralių Eugenijų Boharnė, kad nepakanka vien apmokyti kareivį šaudyti, reikia pasiekti, kad tas šaudytų kaip galima taikliau. Kita, vertus Napoleono nuomone, niekada nedera armijos pėstininkus šaulius pernelyg ilgai palikti be artilerijos paramos. Jei juos apšaudo priešo artilerija, tai galų gale jie lengvai gali sutrikti ir būti sutriuškinti; įjungti į mūšį artileriją buvo patariama kuo energingiau, nes tik sutelkta artilerijos ugnis gali turėti bent kiek didesnę reikšmę. Napoleono karuose artilerija vaidino didžiulį, o kartais ir lemiamą vaidmenį; pavyzdžiui, prie Frydlando 40 stambių Senarmono pabūklų, palaikiusių Viktoro korpusą, jau pačioje mūšio pradžioje sukėlė baisiausią sumaištį ir privertė rusų ar
rmiją netvarkingai, todėl pragaištingai trauktis per Frydlando miestą ir per Alną.
Nuo 1807 metų Napoleonas vis dažniau naudoja naują taktiką ir naują karinę rokiruotę, operuodamas pernelyg jau masyvioms, todėl ir pažeidžiamomis grupuotėmis, ko nedarydavo anksčiau; kol nebuvo praretėjusios sunųjų, dar revoliucinių armijų kareivių ir Egipto, Marengo, Austerlico veteranų gretos, jis neduodavo tokių perdėm sutankintų kovinių grupuočių.
Apskritai visa karo organizacija ir laikas, pirmieji taktiniai veiksmai prieš mūšį ir jam prasidėjus turi priklausyti vyriausiajam kariuomenės vadui. Bet prieš mūšį duodamas maršalams įsakymus, Napoleonas niekada jų nevaržė detaliais, smulkmeniškais nurodymais, į ką, beje, taip buvo linkę jo amžininkai, senosios mokyklos vyriausieji vadai.
Mūšyje Napoleonas visada būdavo armijos centrinė figūra, armijos smegenys. Vykdydami savo užduotis, maršalai palaikydavo nuotolinį ryšį su Napoleonu, pranešinėdavo, kaip vyksta mūšis, prašydao pastiprinimų, informuodavo apie tolydžio besikeičiančią padėtį.
Napoleonas pasiekęs pergalę, būdavo negailestingas. Kai 1806 metais Bliucheis mėgino gintis Liūbeko gatvėse, po prancūzų pergalės, beje, pagal gana seną tradiciją, miestas buvo apiplėštas iki paskutinio siūlo, daugelis gyventojų buvo išžudyta. Tokių negailestingumo pavyzdėlių Napoleono karuose nemaža.
Pamatęs Napoleonas, kad iš rankų galėjo išslysti Egiptas, ryžosi frontinei atakai, kurią jis laimėjo. Tačiau frontalinės atakos brangiai kainuodavo ne tiktai priešams, bet ir prancūzams, ir Napoleonas jų griebdavosi tik tada, kai nematydavo kitokios išeities.
Masės lemia vi
iską,- kartodavo Napoleonas. Karvedžio menas, pirma, suburti, apginkluoti ir greitai apmokyti didelius batalionus, sukurti masines armijas; antra, prieš lemiamą smūgį jos visos turi būti reikiamame punkte; trečia, pradedant mūšį, negailėti tų didelių batalionų, jei to reikia kautynėms laimėti; ketvirta, sutelkus tą masę, niekada nevengti ir neatdėlioti mūšio, o ieškoti kuo greitesnės lemiamos atomazgos, vos tik atsiranda šansų nugalėti; penkta- ir tai visų sunkiausia- rasti priešo pozicijose tą punktą, į kurį reikia nukreipti svarbiausią smūgį. Napoleonas sakydavo, jog iš tikrųjų didžios pergalės priklauso nuo karvedžio savybių, nuo jo protavimo, žinių, gebėjimo veikti metodiškai, kombinuotai, kūrybiškai ir išradingai.
Net 1815 metais, kai turėjo kur kas mažiau jėgų negu priešas, kai politinė padėtis buvo beviltiška, kai pats ilgai negalėdavo, Napoleonas sudarė ne mažiau talentingą strateginį planą priešo armijoms sunaikinti dalimis negu tas, kuris taip nuostabiai jam pasekė pirmajame Italijos žygyje 1796 metais. Ir puiki to plano įgyvendinimo pradžia, ir tesinys- visa tai rodė, kad jis, kaip ir anksčiau, tebėra tikras karybos meistras.
Tačiau nebebuvo to, kas, paties Napoleono nuomone, svarbiau už viską pasaulyje, svarbiau netgi už genijų,- nebebuvo įsitikinimo galutine sėkme; buvo tik suvokimas, kad jo laikai praėjo. „ Aš jau nebepasitikėjau kaip anksčiau savimi“,- sakė jis Las Kazui apie Vaterlo kompaniją. O nepasitikėjimą savimi sukėlė klaidos, pirmiausia politinės.
Didžiuliuose kariniuose žygiuose Napoleonas stengėsi laikytis pagrindinio principo: budriai saugoti savo komunikacijas. Kaip tik dėl to taip baisiai susilpnėjo jo karinės priemonės Maskvos žygyje dar gerokai prieš atsitraukimą. Ne tik mirtis nuo priešo ginklo, ligų, orų, tačiau ir milžinišką komunikacijų linija surijo didžiąją armiją.
Napoleonas kalbėjo, kad kiekvienas karas turi būti „metodiškas“ t.y. giliai apmąstytas, ir tik tada gali būti laimėtas.
Daug kartų ir įvairiomis dingstimis Napoleonas kalbėdavo, kad visas karo menas- sutelkti reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje daugiau jėgų negu tuo metu toje vietoje turi priešas. Jis tik stengdavosi žaibo greitumu užpulti išskaidytas priešo jėgas ir dalimis, paeiliui jas sumušti. Kaip tik todėl kiekvieno tokio puolimo metu jis būdavo stipresnis, nors iš viso priešas turėdavo kareivių daugiau negu Bonapartas.
Napoleonas labai rūpinosi savo armijos autoritetu. Jis pasakodavo: „ Po mūšio aš surinkdavau kareivius ir karininkus ir klausdavau jų, kas labiausiai pasižymėjo“. Tiems iš pasižymėjusiųjų, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, jis pakeldavo laipsnį, o neraštingus liepdavo paspartintai mokyti rašto, tada juos pakeldavo puskarininkais, vėliau karininkais. Už rimtus prasižengimus Napoleonas be gailesčio sušaudydavo. Nusipelniusiems jis būdavo neregėtai dosnus: apdovanodavo ir pinigais, ir laipsniais, ir ordinais, ir viešai pagerbdavo.
Savo vertingiausia savybe Napoleonas laikė tvirtą valią, dvasios stiprybę ir tą įpatingą drąsą. Kautynes laimi ne tas, kas sugalvojo mūšio planą arba rado reikalingą išeitį, o tas, kuris prisiėmė atsakomybę už jo įgyvendinimą.
Karvedys meistriškai mokėdavo primesti savo valią sutriuškintam priešui, galutinai palaužti jo dvasią ir ryžtą priešintis ir priversti jį užfiksuoti traktatu tai, ko pageidavo nugalėtojas. Visos tos trys Napoleono savybės sudaro neišardomą ir harmoningą visumą.
Pats Napoleonas karus skirstė į dvi rūšis: puolamuosius ir gynybinius. Jis rašė: „Kiekvienas puolamasis karas yra metodiškas karas. Gynybiniame kare galima pulti, lygiai kaip ir puolamajame kare- gintis, nors pastarojo tikslas- pereiti sieną ir įsiveržti į priešo šalį.“ Jis kaip ir visi didieji karedžiai, žinoma, stengdavosi sumušti ir pribaigti priešą.
Žiaurumas nebuvo jo aistra. Tik kuomet žiaurumas, klasta, apgaulė pasirodydavo esą būtini, jis griebdavosi jų be mažiausių svyravimų. Šaltas protas diktuodavo jam: jei įmanoma, visada naudingiau pasiekti tikslą be žiaurumo. Taip jis visada ir veikdavo ten (bet tik ten), kur, jo manymu, būdavo atitinkamos aplinkybės, Napoleonas nepaprastai daug mąstydavo, rasdavo netikėčiausių priemonių, be paliovos vertindavo ir svarbiausius dalykus, ir detales ir niekada nepasimesdavo tarp smulkmenų.

Visi šie išvardinti faktai: Napoleono strategijos, savybės, kareivių parengimas mūšiui, mano nuomone, yra jo karų (ne visų) sėkmės preižastys. Manau, kad būtent todėl jis laimėjo daugumą karų. Ypatingai yra pagirtina, kad jis sugebėjo pelnyti savo karių pagarbą, pasitikėjimą. Tai ir yra viena iš sėkmės priežasčių.

Leave a Comment