Pedagoginė tolerancija

Vienas pačių gražiausių
žmogiškumo reiškinių, būtinas supratimui ir taikai
tarp žmonių užtikrinti, yra tolerancija.
(Prof. Juozas Blažys)

Gyvename laikmetyje, kai egzistuoja daugybė skirtingai atrodančių, skirtingai besielgiančių, kitoniškai mąstančių individų, gyvename visuomenėje, kurioje gausu skirtybių. Ir tai tampa viena didžiausių nūdienos problemų. Pasaulyje, kuriame skirtingų pažiūrų, kultūrų žmonės vis labiau suartėja ir sąveikauja, ypač svarbiu pedagogo uždaviniu tampa puoselėjimas vertybių, padedančių „gyventi kartu“ skirtingų tautybių, pažiūrų, nuomonių žmonėms. Tolerancija – tai priemonė siekti tiesos ir gėrio visuomenėje, pilnoje prieštaravimų.
„Tolerancijos sąvoka į lietuvių kalbą yra atkeliavusi kaip irr daugelis kitų tarptautinių žodžių iš sen. lotynų kalbos (lot. tolerantia ir reiškia ne ką kitą, kaip pakantą, kantrybę, atlaidumą, nuolaidumą, sugebėjimą, mokėjimą pakęsti, neprieštarauti, nesiginčyti, nešokti priešais su savo nuomone kaip vienintele teisinga)“ (1, p. 3). Tačiau sukonkretinti tolerancijos apibrėžimą nėra lengva, galbūt todėl, kad kiekvienoje kalboje jis šiek tiek skiriasi:
1. Ispaniškai: gebėjimas priimti svetimas idėjas ir nuomones, skirtingas nei tavoji.
2. Rusiškai: gebėjimas toleruoti, pakęsti tai, kas priešinga savoms nuostatoms, t.y. priimti kitų buvimą, egzistavimą, su tuo susitaikyti, būti atlaidžiam.
3. Angliškai: pasirengimas tooleruoti, pakanta.
4. Arabiškai: atlaidumas, švelnumas, mielaširdingumas, gailestingumas, pakantumas, susivaldymas priimant tai, kas svetima.
5. Kinietiškai: pakantumas, kilnus elgesys kitų atžvilgiu.
Darome išvadą, kad apibrėžimuose yra nedidelių skirtumų, bet juose yra ir pakankamai daug bendra. Taigi tolerancijos branduolį sudaro šis teiginys: „Būtinybė gerbti ki

itų – „skirtingų žmonių“- teisė būti tuo, kuo jie yra, nekenkti jiems“.
Tolerancija padeda pasiekti supratimą, įveikti įtarumą bei baimę, atrasti bendrus interesus tuo pat metu gerbiant skirtybes. Todėl vienas svarbiausių pedagoginių tikslų – tolerancijos ugdymas.
„Pedagoginė tolerancija skleidžiasi visose mokytojo santykių srityse: santykiuose su mokiniais, su savo kolegomis bei mokinių tėvais. <.>
Jeigu kartu su J.A. Komenskiu manome, kad žmones išmintingus padaryti gali tik išmintingasis, iškalbingus – iškalbingasis, dorus – dorasis“, tai analogiškai galime teigti, kad tolerantiškus gali išugdyti tik tolerantiška mokytojo asmenybė. <.>
Tolerancija neatskiriama nuo mokyklos demokratinių pagrindų, nuo humanistinio ugdymo idėjos, nuo žmoniškų santykių sukūrimo mokykloje. Netenka abejoti, kad viena humanistinės mokyklos pedagogo asmenybės charakteristikų ir yra didelė tolerancija, liudijanti apie aukštą vidinę kultūrą, pedagoginės veiklos subtilumą. Pedagogo tolerantiškumas, kaip charakterio bruožas, daar skyla į daugelį kitų asmenybės savybių“ (2, p. 4-5).
V. Žemaičio nuomone, pedagogo tolerantiškumas remiasi šiomis pagrindinėmis jo asmenybės savybėmis:
• Dideliu intelektualiniu išprusimu ir plačiu akiračiu;
• Proto lankstumu ir dvasinio pasaulio turtingumu;
• Aukštu etinio mąstymo bei pažinimo lygiu;
• Giliu žmoniškumu ir emociniu jautrumu kitam asmeniui;
• Būdo švelnumu ir taikingumu, savikritiškumu ir kuklumu;
• Aukšta elgesio kultūra, taktiškumu.
„Pedagoginės tolerancijos antipodai yra mokytojo asmenybės intelektualinis ribotumas, proto nelankstumas, dvasinis atsilikimas bei vienpusiškumas, nekritiškumas, šiurkšumas, bukumas, tamsumas. <.> Tolerancija suteikia teisę ne tik turėti savas pažiūras, bet ir kritiškai vertinti kitų ar gi
inti savas. Žinoma, kritiškumas negali būti atskirtas nuo savikritškumo. Polemizuodamas su kitų pažiūromis ir įsitikinimais, kiekvienas pasitikrina savąsias. Žmogus, būdamas savikritiškas, visuomet yra abejojantis, tiriantis, ieškantis tiesos ir teisingumo. Mokydamasis iš savo ir kitų klaidų, jis tobulėja. Nesavikritiškas, savo tiesomis aklai tikintis asmuo, visuomet labiau linkęs ne į toleranciją, o į fanatizmą.
Svarbios pedagogo savybės, suponuojančios toleranciją, yra kantrybė ir pakanta. Apskritai kantrybė viena iš būtiniausių pedagogo asmenybės charakteristikų. Ji ypač reikalinga pedagogui bendraujant su mokiniais. <.> Pedagoginė tolerancija vaikams reikalauja didesnės kantrybės ir pakantos nei suaugusiems. Mokytojui tenka atsižvelgti į mokinių amžiaus savybes, <.> nedera pamiršti, kad mokinių vaikiškumo negalima uždrausti ir, kad su tuo reikia kiek įmanoma taikstytis. Dažnai tenka kantriai kęsti mokinių triukšmą ir šėlsmą. Tolerantiškas pedagogas nėra abejingas mokinių nedrausmingumui. Tik jis nesistengia jų „sutramdyti“, o ieško kitokių būdų, kaip mokinius nuraminti ir nuteikti darbui, sudominti dėstomąja medžiaga. <.>
Pedagoginė tolerancija suponuoja aukštą pedagogo kultūrą, išmintį, kilnumą. Kilnumas – vienas svarbiausių tolerantiškumo šaltinių. Kilnus pedagogas yra orus, susivaldantis, ramus. <.> Tolereantiškas pedagogas nuosekliai siekia tokios dvasinės darnos ir ramybės ne tik savyje, bet ir savo aplinkoje. Jis priešinasi viskam, kas sukelia mokykloje nedarną, priešiškumą ir konfliktus.
Tarpusavio mokytojų nepasitikėjimą bei priešiškumą dažnai lemia netolerancija kitokių įsitikinimų ir pažiūrų bendradarbiams. <.> Ką duoda mo
okytojų tarpusavio antagonizmas? Tai didelė nelaimė mokykloje. Vieni mokytojai ieško argumentų prieš kitus, vieni kitus žemina ir menkina. Visi pikti, suirzę – nėra mokykloje nei darnos, nei ramybės. Todėl labai svarbu, kad mokykloje vyrautų tolerancija, kad įsitvirtintų darni kūrybiška atmosfera, kad visi pedagogai būtų susitelkę bendriems uždaviniams vykdyti, o mokykloje vyrautų palanki ir rami darbo atmosfera“ (2, p. 5-7).
Žymus lietuvių psichiatras bei visuomenės veikėjas Juozas Blažys (1890.V.2 – 1939.IV.250) nurodo: „tolerancija kyla iš žmogaus vertingumo pripažinimo. Tik taip yra pagrindžiama pagarba ir pakanta kitam žmogui, jo pažiūroms, nors jos ir galinčios mums atrodyti kaip nepriimtinos ir klaidingos. Pripažindami žmogaus autonomiškumą, asmenybės vertingumą, turime pripažinti ir tai, jog kitas žmogus, nepriklausomai nuo mūsų, turįs teisę laisvai apsispręsti ir savarankiškai mąstyti bei elgtis. Tokį žmogaus savarankiškumą mes turime ne tik pripažinti, bet ir gerbti. <.> Tolerancija yra pripažinimas kitiems žmonėms tos dvasinio gyvenimo laisvės, kurią žmogus pripažįsta pats sau. Nori, kad kiti gerbtų tavo teises, tavo laisvę, tavo asmenybę, gerbk kitus“ (5, p. 164).
Kalbant apie mokytojų ir mokinių bendravimą, pedagoginė tolerancija grindžiama ir mokinio asmenybės bei orumo pripažinimu. Su pagarba mokiniui tiesiogiai susiję ir kiti pedagogo bei mokinio dorovinių santykių principai: palankumas, pasitikėjimas, atvirumas. Nelengva šiuos principus realizuoti. Juk mokykla – tai vieta, kur kasdien susiduriama su ga
abiu ir nevykusiu, su darbščiu ir apsileidusiu, su sąžiningu ir melagiu, su simpatišku ir atstumiančiu, su jautriu ir žiauriu. Tačiau, pasak Š.Amonašvilio, pedagogas – tai angelas, prieš kurį klasėje ne mokiniai, o gyvenimo keliai, už kuriuos jis yra atsakingas.
„Mokyklose dažnai dar pasitaiko, kai į mokinį žiūrima vien kaip į mokymo ir ugdymo objektą, o ne kaip į pilnavertę besiformuojančią asmenybę. <.> Tolerantiškas mokytojas, būdamas visais atžvilgiais pranašesnis už mokinį, nepabrėžia savo išskirtinumo, o bendrauja su mokiniu kaip lygus su lygiu. <.> Štai Vytautas Landsbergis (jaunesnysis) straipsnyje „Pabiros kruopos apie Lietuvos mokyklą“ teigia: „mokymo aktas yra sakralus reiškinys tarp dviejų lygiaverčių partnerių. Gal netgi Mokytojas yra žemėliau – jis yra laiptelis Mokiniui“. Vadinasi, viena iš pedagoginės tolerancijos paslapčių yra mokytojo ir mokinio kaip asmenybių lygybės principas. <.> Nelygų mokytojo ir mokinio santykį dažnai lemia ir tai, kad pažeidžiama elementari dorovinių santykių sistema – pedagoginė sąveika. Mokykloje dažnai be išlygų reikalaujama, kad mokiniai gerbtų mokytojus, visur rodytų jiems deramus pagarbos ženklus. Tai, žinoma, pagrįsti reikalavimai. Bet dažnai pamirštama viena smulkmena, kad pagarba turi būti abipusė. Negali mokiniai nuoširdžiai gerbti mokytojų, jeigu jie kokiu nors būdu negerbia mokinių“ (2, p. 8-9).
„Pagarba mokinio asmenybei glaudžiai sisijusi su palankumu. Gerbdami mokinį, esame palankūs, geranoriški, visuomet pasirengę jam padėti. Palankumas mokiniui – tai vidinis artumo jausmas, nusiteikimas su mokiniu bendrauti ir bendradarbiauti. Palankumo antipodas – priešiškumas. <..> Pasiektas palankumas tarp mokytojų ir mokinių yra didelis laimėjimas, sudarantis prielaidas atsirasti nuoširdiems doroviniams santykiams. Palankumo pagrindu atsiranda ir plėtojasi pasitikėjimas. Jis skleidžiasi dviem lygiais: kai mokytojas pasitiki mokiniais, o mokiniai pasitiki savo mokytoju. Tai labai svarbi dorovinių santykių sąlyga. Mokytojas, pasitikėdamas savo mokiniais, suteikia jiems daugiau savarankiškumo. Jeigu mokinys jaučia, kad mokytojas tiki jo sugebėjimais ir jėgomis, sąžiningumu ir teisingumu, tiki, kad jis gali įveikti sunkumus moksle, pasitaisyti suklydęs, toks mokytojo pasitikėjimas įkvepia mokinius, žadina jų iniciatyvą, kūrybiškumą, suteikia stimulą saviugdai. <.> esant nuoširdžiai pasitikėjimo atmosferai, mokiniai „prisiriša“ prie mokytojo, atsiveria jam. Gerbia ir pamilsta savo dvasios vadovą. (2, p.9).
Daug įvairių kolizijų, nesusipratimų, o dažnai ir konfliktų, kyla dėl to, kad pedagogas adekvačiai nesupranta mokinių, netoleruoja jų elgesio. Nuolatiniame dėmesio centre turi būti vaiko dvasinis pasaulis. Pedagogas apie mokinį turi daug žinoti, jį suprasti, įsijausti į jo pasaulį. Pasak Vytauto V. Landsbergio, mokytojas prieš rugsėjo 1-ąją neakivaizdžiai susipažįsta su naujais mokiniais – iš nuotraukų, per tėvus ir panašiai. Tai daroma tuo tikslu, kad pirmąją mokyklos dieną jis galėtų pagarbiai pasitikti savo išsvajotus mokinius prie klasės durų ir, kreipdamasis vardu, kiekvienam jų paspausti ranką.
„Būtina visuomet kiekvieną mokinį atidžiai išklausyti, atsižvelgti į jo samprotavimus ir nuomones. Jeigu tenka vaikui daryti pastabą dėl kokio nors jo poelgio, tai pirmiausia reikia paminėti ką jis padarė gerai, kad nesumenkintume jo pasitikėjimo savimi ir neprarastume palankių santykių su mokiniu.
Pedagoginė tolerancija remiasi neprievartos etika. Tolerantiškas pedagogas, bendraudamas su mokiniais, vengia bausmių ir administravimo. Jis gerai suvokia, kad prievarta ugdo vergišką paklusnumą, žemina mokinio orumą, nuteikia jį priešiškai. <.> Toks pedagogas turi visą arsenalą dvasinio poveikio priemonių, kurias pasitelkdamas jis pasiekia daug geresnių rezultatų. Net ir sudėtingoje situacijoje toks pedagogas sugeba išmintingai išspręsti prieštaravimus ir konfliktus, nepažemindamas nei savo, nei mokinio orumo“ (2, p.10-11).
Puikus pavyzdys, kaip sumaniai ir kūrybingai kebliose situacijose išeitį suranda vienos Elektrėnų mokyklos mokytoja: „Ugdant toleranciją naudinga remtis literatūra, kuri suteikia tikro pobūdžio patirties, reikalingos žmogui visą gyvenimą. Patirtį, kurią numatome diegti mokiniams, galima apibūdinti tam tikromis žmogaus savybėmis ir gebėjimais – jautrumu, gerumu, noru padėti“ (4).
Mokytoja rašo, jog subtili J. Biliūno kūryba padeda suprasti kitą žmogų, įsijausti į jo pasaulį, suprasti bei padėti kenčiančiam ir nelaimingam. Pasak mokytojos, rašytojo kūryba ypač tolerantiška, kviečianti dialogui. Daugumai, o gal visiems, žinoma novelė ,,Ubagas“, kur pasakojama apie seną žmogų, sūnaus išvarytą iš namų ubagauti. Šį kūrinį mokytoja analizuoja ne tik su vienuoliktos klasės mokiniais, kaip priklauso pagal programą, bet ir su jos auklėjamais šeštokais. „Taip pasielgti paskatino realus įvykis. Atvažiavom mes, visa klasė, į Vilnių, “pasikultūrinti“, o išalkę užsukom į kavinukę užkąsti. Po kurio laiko prie mūsų staliuko priėjo elgetaujantis žmogus. Kai kas ėmė krapštyti centus, kiti pasipiktino, demonstratyviai raukė nosį, nes dvokia ir gadina apetitą, buvo ir tokių, kurie siūlė uždrausti elgetoms užeiti i kavinę ar net išmesti šiuos žmones lauk. Nežinau, kaip tokias situacijas vertina vilniečiai, dažniau negu mes susiduriantys su šia problema, bet man buvo proga padiskutuoti su mokiniais, aišku, ne kavinėje, apie toleranciją, užuojautą. Paprašiau, kad mokiniai perskaitytų ,,Ubagą“. Per klasės valandėlę aptarėme skriaudą išgyvenančio senuko ir pasakotojo, jauno ligonio, susitikimą. Nė vienas iš jų neparodo, kad jo nelaimė didesnė. Du žmonės siekia suprasti vienas kitą, tarp jų nėra jokio priešiškumo, tik noras užjausti ir padėti. Tokios tolerancijos, sugebėjimo ir noro išklausyti kitą, ypač stokojama mūsų dienomis. Aptarę pavaizduotą situaciją, prisiminėme susitikimą Vilniuje, kavinėje. Jaučiau, kad kūrinys padarė didesnį įspūdį auklėtiniams, nei būtų paveikęs mano aiškinimas, barimas ar skatinimas elgtis mandagiau. Meno poveikis visada gilesnis negu moralizavimo. Pasak J. Biliūno: ,,daila (t.y. grožinė literatūra) visada šlifuoja žmogų, – o taip visai blogai prisieitų“ (4).
Taigi geranoriškas ir tolerantiškas mokytojas visuomet suras tinkamas priemones bei optimaliausią sprendimą, nenaudodamas nei prievartos, nei bausmių. Toks mokytojas ras kelią į mokinio širdį ir būtinai sulauks atsako.
„Žinoma, mokyklose pasitaiko įžūlių, nedrausmingų mokinių, kurie savo šiurkščiu elgesiu gali mokytoją labai įskaudinti, užgauti, įžeisti. Tolerantiškas mokytojas turi kanrtiai reaguoti į mokinių išsišokimus, susilaikyti nuo bausmių ir nekeršyti jiems. Į blogus mokinių poelgius jis visuomet linkęs atsiliepti gerumu. Tolerantiškas mokytojas į mokinių išsišokimus reaguoja ramiai, santūriai, ne kerštaujančiai, o atlaidžiai. Į mokinį jis žvelgia ne baudžiančiojo, o jį tiriančiojo akimis. Mokytojo atlaidumas mokiniams motyvuojamas tuo, kad jie dažnai gerai nesuvokia ir nežino, ką daro“ (2, p.11).
Tačiau tolerancija nėra begalinė. Ji turi savo ribas. O kur yra tolerancijos ribos? Jeigu kas nors pradeda rūkyti kambaryje, ar turėtumėm tai toleruoti? Slogų įspūdį daro žmogaus įprotis keiktis. Ar turime būti pakantūs nepadoriam žargonui ir keiksmams? Ar, nuvykę į kitą šalį, turime paklusti vietiniams papročiams? Ką daryti, jeigu jie prieštarauja mūsų principams?
„Toleruoti būtina daug ką, tik ne blogį. Bet koks blogis kategoriškai atmestinas. Kas tylomis prasilenkia pro blogio apraiškas, tas pasiduoda jo įtakai, t.y. toleruoja. Toleruodami blogį, sudarome sąlygas jam plisti ir įsigalėti. Jokiais atvejais netoleruotinas blogas, piktybinis elgesys, jei jis kenkia žmogui, visuomenei ar valstybei“ (4, p 11).
„Neribota tolerancija veda į tolerancijos išnykimą. Taip pat ir pedagoginė tolerancija, peržengusi ribas, virsta savo priešybe, paneigai save pačią. <.> Juk ar gali mokytojas toleruoti tokį savo mokinio elgesį, kuris nuolat jį sąmoningai užgaulioja, tyčiojasi iš jo, o kartais naudoja net prievartą (pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai atskiri vyresniųjų klasių mokiniai grasina ir šantažuoja arba net reketuoja savo mokytojus).
Galėtų būti pateikta ir kitokių pavyzdžių, liudijančių, kaip pedagoginė tolerancija peržengia savo ribas ir virsta savo priešybe. Pasitaiko labai liberalių mokytojų, kurie leidžia mokiniams elgtis taip, kaip šie nori. Papraščiausiai toks mokytojas vaikų elgesio „nemato“ ir nekontroliuoja, vaikų poelgių nevertina. Tokio mokytojo darbo stilius: neprincipingumas ir nereiklumas mokiniams, pataikavimas jiems. Tačiau toks begalinis mokytojo atlaidumas ir nereiklumas mokiniams nesiderina su pedagogine etika.“ (2, p. 12-13).
Tenka konstatuoti, kad kai kuriose mokyklose dar tebegyvuoja rutininė, abejingumo pedagogika, kai mokytojas turi per daug kitų asmeninių rūpesčių gyvenime, kad dar spėtų rūpintis mokiniais ar pats tobulintųsi. Yra mokyklų, kuriose tebedirba autokratinių, pasenusių pažiūrų pedagogai. Tose mokymo įstaigose mokiniai vis dar yra baudžiami ar gąsdinami. „Vaikai, bijodami grasinimų, kažkuriam laikui nuo draudžiamų veiksmų susilaiko, tačiau grasinimai nepašalina blogo elgesio motyvų“ (2, p. 11).
„Pasaulinėje pedagogikoje yra gerai žinomas toks reiškinys, kaip pedagoginis eksperimentas, nes nieko nėra amžino ir viskas labai greitai keičiasi, kinta. Kiekvienoj šalyje ar tautoje turi egzistuoti koks nors pedagoginis avangardas, nes daugelis mokymo metodikų, kurios puikiai tiko prieš dvidešimtį metų, šiandien jau atrodo beviltiškai pasenusios. Negalima naujų mokinių mokyti pasenusiomis metodikomis. Gal tik vienintelė metodika yra amžina ir nekintanti – tai Meilė. Ji visada veikia garantuotai“ (6).
Taigi apibendrindami pedagoginės tolerancijos principus, jų realizavimo galimybes praktinėje mokytojo veikloje, suprantame, jog pedagoginė tolerancija neįmanoma be kantrybės ir pakantos, aukšto kultūros lygio ir išminties, kilnumo ir orumo, pagarbos ir santūrumo, ir visiškai neįmanoma be meilės.
Perfrazavus Š. Amonašvilio žodžius, galime teigti, kad mokytojas yra nepaliaujamai tobulėjančios sielos ir neišsenkančių dvasios galių bei energijos atsargų amžina būtybė:

AŠ – MOKYTOJAS

AŠ – Meilė ir Ištikimybė,
Tikėjimas ir Kantrybė.
AŠ – Džiaugsmas ir mūsų Bendras Džiugesys,
Kančia ir Atjauta.
AŠ – Tiesa ir Širdis,
Sąžinė ir Kilnumas.
AŠ – Ieškantis ir Duodantis,
Elgeta ir Turtuolis.
AŠ – Mokytojas ir Mokinys,
Auklėtojas ir Auklėtinis.
AŠ – Tiesiantis Kelią ir
Gyvenimo Tapytojas.
AŠ – Gyvenimo Užuovėja ir
Žmonijos Lopšys.
AŠ – Ateities Šypsena ir
Ugnies Fakelas.
AŠ – Mokytojas nuo Dievo ir
Dievo Talkininkas
Šalva Amonašvilis

LITERATŪRA:

1. J. Balčius. Tolerancija, Vilnius, Ethos, 1994
2. V. Žemaitis. Pedagoginė tolerancija, Vilnius, Ethos, 1997
3. A. Sidaravičienė. Tolerancijos kaip visuotinės vertybės ugdymas // konferencijos medžiaga, 2004
4. A. Marčiulaitis. Tolerancija //XXI amžius, 2005, Nr. 10
5. V. Žemaitis. Blažys apie toleranciją. // Iš tolerancijos istorijos, Vilnius, 1992
6. V.V. Landsbergis. Pabiros kruopos apie Lietuvos mokyklą. Veidrodis, 2004, Nr. 5 (53)
7. I. Stulpinienė. Auginkime dvasingumą – dorovė pati ateis. Dialogas, 2004

Leave a Comment