Napoleono Bonaparto vaikyst?

Justina Radzevič 9a

Justina Radzevič 9a

Napoleono Bonaparto vaikystė

Įvadas

„Neįmanoma yra žodis, kurį rasi tik kvailių žodyne.“

Napoleonas I

0x08 graphic

Šį savo referatą paskyriau dydžiojo XVII-XVIII amžių žmogaus Napoleono Bonaparto gyvenimo tarpsniui, kai jis dar netapo žymiu prancūzų karvedžiu ir imperatoriumi, dar nesivadino Napoleonu I, jo dar nelygino su Aleksandru Makedoniečiu, Cezariu, Ganibalu, jis dar nebuvo žmogumi davusiu vardą visai epochai ir užėmusiu tvirtą vietą pasaulio istorijoje, bet jis jau buvo talentingas, protingas, pasitikintis savimi. Šiame darbe aš aprėpsiu laikotarpį nuo Napoleono gimimo iki jo sužžibėjimo per Prancūzijos revoliuciją – karvedžio vaikystę,to laiko problemas ir sunkumus, kurie taip stipriai paveikė besiformuojančią jaunuolio asmenybę, padarė įtaką jo ateičiai.

Gimimas ir persikėlimas į Paryžių

“Aš gimiau, kai 30 tūkstančių prancūzų sulėkę į mano tėvynės krantus, užpylė laisvės sostą krauju. Mirusiųjų šauksmas, nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį. Aš gimiau, kai mirė mano Tėvynė!.”

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769 m. rugpjūčio 15d. Ajače, Korsikos saloje, neturtingoje daugiavaikėje šeimoje. Jis buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro Karlo Bonaparte ir jo žmoonos Leticijos antrasis sūnus. Pasakojama, kad 19-metė jo motina tą dieną būdama ne namie staiga pajuto artėjančias gimdymo kančias, spėjo įbėgti į svetainę ir ten pagimdė kūdikį. Šalia gimdyklos tuo metu nieko nebuvo, todėl vaikas iš motinos įsčių nukrito tiesiai ant gri

indų. Taip į šį pasaulį atėjo didis Europos užkariautojas.

Karlas Bonaparte siekė duoti savo sūnums išsilavinimą, todėl, neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą, nuvežė du vyresniuosius sūnus – Žozefą ir Napoleoną, 1778 metų gruodį į Prancūziją. Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą. Taip tik devynerių metų berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą.

Brieno karo mokykla ir ten atskleisti gabumai

0x08 graphic
Po trumpalaikio buvimo Otenokoledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste, vakarų Prancūzijoje. Mažasis Bonapartas kalbėjo tik vietine gimtosios salos tarme, jo veidas buvo tamsus, o žvilgsnis įdėmus ir skvarbus. To visiškai pakako, kad būtų sužadintas jo bendramokslių smalsumas, ir tai dar labiau skatino įgimtą Bonaparto uždarumą, nes jis kentėjo nuo patyčių. Vienam profesoriui vaiko labai pagailo, todėl ėmė jį papildomai mokyti prancūzų kalbos ir jau po ttrijų mėnesių Bonapartas darė didelę pažangą, tačiau pabandęs išmokti lotynų kalbos pajuto priešiškumą mirusioms kalboms. Taip pat jam labai sunkiai sekėsi ir su vokiečių kalba. Kartais jis labai nervindavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbų. Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi visiška nesėkme.

Tačiau, dar tebesėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautėį prancūzų, graikų literatūrą, domėjosi filosofų Platono, Cecerono darbais ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūrinėm žiniom. Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susi

idomėjimo dalyku — jis ne tik puikiai nusimanė apie ją, bet ir pats gerai rašė. Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą, ir eilėraščius, ir publicistiką. Jis buvo autoriumi tokių kūrinių, kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėje asamblėjoje, romanas „Glison ir Emeli“, dvi nedidelės novelės – „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“. Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui. Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą, pridurdamas, jog ji išsilaikys amžiams. Nors kūryba Napoleonui sekėsi gana gerai, jis neturėjo noro užsiimti menine veikla ir patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodėme: ateity jis prie jų negrįžo ir retai tebeprisiminė apie jas.

Be to, Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai, kurios srityje jis visada pirmaudavo. Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje, geografijoje ir kitose disciplinose. Viskas išėjo taip, kad jis savo bendramoksliams spręsdavo uždavinius, o jie versdavo namų darbams užduotus tekstus.

Bet uždarumas ir nenoras pasidalinti savo mintimis atitolino jį nuo draugų. Jam prasidėjo ankstyvoji mizantropija (neapykanta ar nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis), kuri skatino ieškoti prasiblaškymo vienumoje.Vienas iš mėgstamiausių jaunojo Bonaparto užsiėmimų buvo lankymasis netoli mokyklos esančiame nedideliame tvora aptvertame žaliame sode, į kurį jis paprastai traukdavo poil

lsio valandėlėmis. Ten jis sėdėdavo ant žemės ir rikiuodavo kareivius-akmenis pagal dydį: kuo didesnis akmuo, tuo aukštesnis karinis laipsnis. Vieną kartą jo bendramokslis sugalvojo pasekti Bonapartą ir sužinoti ką jis veikia. Žinoma, Napoleonas pastebėjo šnipinėtoją ir paleido į jį vieną iš akmenų – kariuomenės vadą. Šis poelgis taipogi parodo jo nekontroliuojamą impulsyvumą.

0x08 graphic
Berniukas nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas. Vieną dieną kai žiema iškrito labai daug sniego, savo draugams jis pasiūlė iš sniego pastatyti kažką panašaus į miesto įtvirtinimus, kuriuos vieni puls, o kitigins. Napoleonas buvo paskirtas vieno būrio vadu. Jis aršiai užpuolė ir užėmė „miestą“, nors jo gynėjai didvyriškai priešinosi. Visi dažnai atsimindavo šį žaidimą. Jis paliko pėdsaką daugelyje bendramokslių bei pačio Napoleono atmintyje.

Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absoliučią atmintį. Be jokių ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles, ir sausas juridines formules, ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus, Rasinio ar Volterio. Vėliau, kariuomenėje, jis neklystamai vardindavo vardus karių, kuriuos pažinojo asmeniškai, nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę, kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas. Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengvindavo jam įsisavinti kursą. Bet jo skurdas, besivaržymas aukštuomenėje, provincialus sukaustymas kaip ir sulygindavo, subalansuodavo jo talentus. Iš tikrųjų, Bonap

parto talentas ne visur pasireikšdavo. Jis mėgdavo žaisti šachmatais, bet kaip bebūtų keista ir netikėta, žmogus, turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti šachmatų meno.

Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti. Suprantama, Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą kadangi tais laikais tai buvo taip pat svarbu, kaip ir vadovavimas rikiuotei. Leitenantui Bonaparte šokiai niekaip nepavykdavo. Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą, buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas. Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi. Vėliau, kai atsirado pinigų, netgi imdavo papildomasšokio pamokas, kantriai vykdydavo visus pratimus, bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą, kaip viskas prasidėdavo iš pradžių. Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių, tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų.

Paryžiaus karo mokykla

0x08 graphic

1784 m. Napoleonas Bonapartas su puikia charakteristika įstojo į Paryžiaus karo mokyklą. Tai buvo viena iš geriausių mokyklų šalyje, kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai, tarp jų žymus matematikas Monžas ir astronomas Laplas, tačiau vos atvykęs į ją jaunasis Bonopartas pastebėjo daug trūkumų. Vienas iš jų buvo mokinius supanti prabanga, kuo jis labai pasipiktino. Jis sakė: „Užuot apsupus mokinius tokia gausybe tarnų, kasdien kėlus jiems puotas su dviem antraisiaispatiekalais, užuot rengus arklių paradus, kurie labai brangiai kainuoja dėl būtinumo išlaikyti arklius, tiek arklininkus, ar nebūtų geriau, jei mokiniai susitvarkytų patys? Ar nebūtų geriau, jei virtuvėje jiems būtų skiriama kur kas mažiau laiko? Reikėtų priversti mokinius maitintis kareivišku uždaviniu, reikėtų pripratinti juos susitvarkyti savo drabužius ir valyti pusbačius bei aulinius batus. Jie neturtingi ir turės tarnauti kariuomenėje, taigi šio mokslo privalo išmokti. Įpratę blaiviai gyventi, rūpintis savo išvaizda, jie taps ištvermingesni, išmoks nepaisyti blogų oro sąlygų, vyriškai iškęsti karo sunkumus, užsitarnaus pavaldžių kareivių pagarbą, ir šie bus jiems atsidavę visa širdimi.“ Bonopartui tuo metu tebuvo penkiolika su puse, kai jis siūlė šį reformų projektą. Po dvidešimties metų jis pats įkūrė karo mokyklą.

Deja, pirmaisiais mokymo metais jauną Napoleoną užlupo didžiulė nelaimė – 1895 m. vasarį mirė jo tėvas Karlas Bonaparte nuo tos pačios lygos, nuo kurios, pagal vieną iš versijų, vėliau mirė ir pats Napoleonas – nuo skrandžio vėžio. Jaunas leitenantas paėmė atsokomybė už savo motiną, brolius ir seseris.

Mokykloje Napoleonas atskleidė savo potraukį mokslams ir tuo pelnė pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų, todėl 1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, sulaukęs vos šešiolikos, Bonapartas buvo paskirtas į pulką, esantį Valonėje, netoli Liono. Ten jis apsigyveno nuomojamam bute.

Gyvenimo būdas ir požiūriai

0x08 graphic

Sunkubuvo gyventi jaunam karininkui. Didžiąją dalį savo pašalpos jis siųsdavo motinai, palikdamas sau pinigų tik skurdžiam maistui, neleisdamas sau jokių linksmybių. Tačiau šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl, kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai. Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas. “Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“ Šios eilutės parašytos, kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl, kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia. Jis man našta todėl, kad žmonės su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos.“ Šie jo žodžiai parodo jo norą pabrėžtisavo individuolumą, išsiskirti iš kitų.

Kažkuria prasme, draugus Napoleonui pakeisdavo knygos. Jas jis gaudavo iš kaiminystėje įsikūrusios knygininko krautuvėlės. Kai 1786 metais Napoleonas atvažiavo į Korsiką, jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais, o Plutarcho, Platono, Cicerono, Reinalio darbais. Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias, kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas, todėl knygas ryte rijo, išrašinėdamas sąsiuvinius konspektais ir pastebėjimais.

Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema. Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra, filosofija. Nors jo vėlionis tėvas buvo „už pranzūzų partiją“, gimęs prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams, apmaudavo dėl deportuoto Korsikos gynėjo Paolio, kuris kažkuria prasme buvo jo idealu, savotišku tautos tėvu, bet jų draugystė truko neilgai. Jo parašas – Napoleono di Bonaparte — su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija.

Trumpalaikės atostogos ir santykiai su šeima

Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių, paskui trumpam grįžo į tėvynę — 1786 m. jis gavo atostogas ir vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį. Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas. Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius. Kartais jis net teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais, nors apskritai apie moteris buvo neypatingai geros nuomonės, laikė jas nieko vertomis.

Grįžęs jis sutvarkė finansiniusšeimos reikalus, pagerino jos materialinę padėtį. Atostogas jam pavyko pratęsti iki 1788 m. vidurio, tada Prancūzijoje jis trumpai tarnavo Oksono mieste, o 1789 m. prasidėjo revoliucija.

Epilogas

Taigi, šis darbas nėra visa Napoleono Bonaparto biografija – aš aprašiau tik nedidelę, tačiau labai reikšmingą jo gyvenimo dalį. Prasidėjus revoliucijai ir po jos šiam didžiam žmogui teko daug pamatyti, daug patirti, daug išgyventi, daug nuveikti, daug teisingųir neteisingų sprendimų priimti. Tačiau netgi per tą trumpą laikotarpį kurį aš aprašiau įvyko labai svarbūs dalykai: gimė ir susiformavo didi asmenybė, jau vaikystėje gebėjusi sudominti, paveikti, ginti savo asmeninę nuomonę ir pasaulėžiūrą. Manau, Napoleonas Bonapartas – nepaprastas žmogus, turintis neeilinių gebėjimų ir paliekantis neišdildomą įspūdį. Jis be abejonių vertas to, kad amžinai liktų viso pasaulio atminty.

Naudota literatūra

http://www.museum.ru/1812/library/tarle/part01.html

http://www.museum.ru/museum/1812/Library/Pimenov/part1.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/Napoleonas_Bonapartas

http://www.nemoku.lt/napoleonas-bonopartas-referatas-294O.htm/1

http://www.kabutes.lt/autorius/_napoleonas_i/79

Tarlė J.V. “Napoleonas” – 1984 m.

E.K.Pimenova „Napoleonas I“

Naujųjų amžių istorija – vadovėlis 9 klasei

Leave a Comment