„Kas blogį pradeda laikyti gėriu, nusižengti to širdį dievas pats patrauks“Iš Sofoklio „Antigonės“
Žymiame Antikos tragiko Sofoklio kūrinyje „Antigonė“, parašytame remiantis Tėbų mitų ciklu, išsyk susiduria priešingos, amžinai tarpusavyje kovojančios pusės – gėris ir blogis, meilė ir kerštas, papročiai ir įstatymas. Šį kartą jas įkūnija du pagrindiniai veikėjai, ginantys skirtingas vertybes, Antigonė ir Kreontas. Antigonės paveikslas tragedijoje žavi labiausiai. Ji narsi, ryžtinga, nebijanti žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji gimusi mylėti ir bando to išmokyti kitus, vadovaujasi įstatymais ne rašytais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių tradicijas ir moralės nuostatas, todėl ir nusižengia Kreonto įsakymui – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškosioms normoms. Ši moteris pasiryžta kovoti už meilę, teisingumą ir gėrį, net suvokdama kuo tai baigsis, nes ji – pasiaukojanti maištininkė, norinti būti išgirsta. Antigonės paveiksle įprasminta ir kalokagatijos idėja – žmogus turi būti gražus, didingas savo siela, klausantis savo širdies ir amžinųjų vertybių, tada mus žavės ir jo kūno grožis. Kreontas – Antigonės priešingybė. Jis statiškas veikėjas, kuriam svarbūs tik paties kurti įstatymai, jų svarbą iškelia aukščiau moralės. Iš visų reikalauja besąlygiško paklusnumo ir drausmės, doru laiko tik tokį, kuris tam nesipriešina. Nepripažįsta demokratijos, sako: „Šalis – mano!“ Svarbiausia – jis yra kerštingas ir žiaurus, ir net sūnus, išauklėtas būti nuolankiu, nepritaria tėvo nuomonei. O kvailas karalius, nelaikantis vertybe meilę artimam, ne tik nesusimąsto apie tai, ką jam bando paaiškinti Antigonė ir artimieji, bet ir imasi keršyti savo kūnui ir kraujui, savo paties sūnui. Taigi, Kreontas tragedijoje sukelia vien neigiamas emocijas. Kaip jau minėjau, Antigonė – stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri ir mylinti, sauganti tas vertybes, kurias ne žmogus, o dievai davė, o Kreontas – kvailas, pasipūtęs ir užsispyręs, nenorintis klausyti svetimos nuomonės ar patarimų, besielgiantis neišmintingai ir savanaudiškai, nevertinantis žmogaus gyvybės. Atrodo jie tokie skirtingi, tačiau jie turi vieną bendrą panašumą – kiekvienas gina savo tiesą iš visų jėgų ir kovoja iki paskutiniųjų.