Napoleono vidaus politika,karų pradžia
1799m.priimta konstitucija sudarė sąlygas įsitvirtinti neribotai Napoleono valdžiai. Napoleonas valdymo pradžioje siekė nutraukti sukilimą Vandėjoje ir sustabdyti Direktorijos metais paplitusį plėšikavimą keliuose,kuris buvo virtęs didžiule nelaime.Su plėšikais buvo susidorota greitai ir negailestingai-baudžiant mirties bausme.Kovodamas su sukilėliais Vandėjoje,Napoleonas laikėsi kitokios taktikos: pažadėjo amnestuoti tuos,kurie sudės ginklus,sušvelnino antibažnytinę politika,todėl sukilimas ėmė silpnėti.Siekdamas centralizuoti valdžią,Napoleonas ėmėsi didelių reformų.Buvo panaikintos renkamos departamentų savivaldybės.Jas pakeitė refektūrų sistema.Dabar vidaus reikalų ministras skyrė prefektą,kuris turėjo neribotą valdžią.Buvo pertvarkyta ir teismų sistema:atsisakyta prisiekusiųjų tarėjų,o visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios.Siekdamas išspręsti opiausią nuo revuliucijos pradžios Prancūzijos vidaus politikos problemą,Napoleonas 1801m.sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi .Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panaikintas,o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija.Popiežius naujiems savininkams pripažino per revoliuciją išparduotas Bažnyčios žemes ir sutiko,kad aukštuosius Bažnyčios pareigūnus skirtų valstybė.Taip buvo sureguliuoti Katalikų bažnyčios ir naujos Prancūzijos valdžios santykiai. Napoleono politikoje didelis dėmesys buvo skirtas Policijos ministerijai.Napoleonas apribojo spaudos laisvę.Iš 73 laikraščių 60 buvo uždaryta,o likusiųjų veiklą griežtai kontroliavo valstybė. Reformuota buvo ir švietimo sistema.Švietimui vadovavo žinyba,vadinama “Universitetu”.Reforma beveik nepalietė pradžios mokyklų. Napoleonas pasirūpino ir emigrantais,kurie per revoliuciją buvo pasitraukę iš Prancūzijos.1802m.buvo išleistas nutarimas,pagal kurį visi emigrantai,prisiekę ištikimybę naujai santvarkai,galejo grįžti į Prancūziją. Prancūzijoje buvo įsteigtas Garbės legiono ordinas(tebeteikiamas ir šiais laikais),kuriuo būdavo apdovanojama už reikšmingus karinius ir civilinius nuopelnus.
Napoleonas įtvirtino naują valstybės santvarką,centralizavo šalies valdymą,sustabdė valstybės turto grobimą ir spekuliaciją,sušvelnino padėtį Vandėjoje,likvidavo daugelį plėšikų gaujų. 1800m.gegužės mėn.Napolenas,norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją,pradėjo karą su Austrija.Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę.Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje.Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Maliną,Paviją,Kremoną,daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų.Lemiamas mūšis įvyko 1800m.birželio mėn.prie Marengo kaimelio.Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801m.tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis.Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją,Belgiją,Liuksemburgą,visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante.Austrai taip pat pripažino Batavijos(Olandijos) ir Helvecijos(Šveicarijos) respublikas,kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis.Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija,o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija.1802m.Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis.Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas,kurias buvo užgrobusi,išskyrus Ceiloną ir Trinidadą.Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą.Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame plebiscite Napoleonas buvo paskelbtas “konsulu iki gyvos galvos”.Napoleno karai
1803m.tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai.Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje(Hanoveryje).Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes.Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje.1805m.rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę.Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai,ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus.Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją.Ją sudarė Austrija,Rusija,Anglija ir Neapolio karalystė.
Kilus grėsmei iš Austrijos pusės,Napoleonas atsisakė įsiveržti Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene.1805m.spalio mėn. Pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus,ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Per karą su Austrija 1805m.spalio 21d.įvyko rafalgaro mūšis.Admirolo Hš nelsono vadovaujamas anglų laivynas suisikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu.Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo,prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. 1805m.gruodžio 2d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis,kuris baigėsi puikia prancūzų pergale.Gruodžio pab.tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis.Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi,Prancūzijai atidavė Veneciją,Istriją,Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln.aukso florinų kontibuciką. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui.1806m.Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą.Prancūzijos kariuomenė dviejose pagrindiniuose mūšiuose neįtkėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją.Spalio pab.prancūzai užėmė Berlyną. 1806m.lapkričio 21d.Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados.Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija.Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus,konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą.Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą.Napoleono imperijos žlugimas
Pasirašęs Tilžės taikos sutartį,Napoleonas pradėjo rengtis žygiui į Pirėnų pusiasalį.Pagrindinis šio žygio tikslas buvo priversti Ispaniją ir Portugaliją laikytis kontinentinės blokados.1807 m.pab.prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Portugalijos sostinę Lisaboną.Kitų metų pradžioje Napoleonas pradėjo karą su Ispanija.Kovo mėn. maršalo J. Miurato daliniai užėmė Madridą.Ispanijoje buvo panaikinta Burbonų valdžia,o naujuoju šalies karaliumi Napoleonas paskelbė savo brolį Juozapą.Atrodė,kad tikslas pasiektas ir Ispanija galutinai užkariauta.Tačiau netikėtai pačiam Napoleonui ir visai Europai,apsiginklavę anglų ginklais,pasipriešino Ispanijos valstiečiai partizanai.Šalyje kilo partizaninis karas,vadinamas “gerilja“.Ispanijoje prancūzai patyrė fanatišką gyventojų neapykantą.Napoleonas,niekindamas ispanų sukilėlius,vadino juos “driskiais“.Sukilimas Ispanijoje plėtėsi ir 1808 m. vid.prancūzai valdė tik šiaurės Ispaniją iki Ebro upės.Tuo pat metu,sukilus portugalams,kuriems padėjo Anglijos kariuomenė,prancūzai prarado Portugaliją.1808 m.pab.Napoleonas pradėjo naują Ispanijos puolimą ir gruodžio mėn.prancūzai vėl užėmė Madridą.Ypatingai atkakliai prancūzams priešinosi Saragosos miestas,kurį jie buvo apsiautę net kelis mėnesius.Tačiau ir tai nepalaužė ispanų.Atrodė,kad kuo sukilusiems gyventojams blogiau sekasi,tuo įnertingiau jie priešinasi.Nors galiausiai prancūzams ir pavyko nugalėti Ispanus,tačiau Napoleonas buvo priverstas Ispanijoje laikyti 300 tūkst.geriausių savo karių.Atsigavusi po1805 m.sutriuškinimo,Austrija ėmėsi rengtis naujam karui su Prancūzija.1809 m.austrų kariuomenė,vadovaujama erchercogo Karolio,įsiveržė į Bavariją.Napoleonui pavyko atremti austrų puolimą,tačiau jie grūmėsi daug narsiau ir atkakliau negu mūšiuose prie Marengo ir Austerlico.Per karą su Austrija Napoleonas paskelbė,kad Romos miestą ir visas popiežiaus valdas prijungė prie Prancūzijos.Popiežius buvo suimtas ir nugabentas į Prancūziją.Po mėnesio nuo karo pradžios su Austrija prancūzai užėmė Vieną.Tačiau Austrijos imperatorius neprarado vilties ir tęsė karą toliau.Lemiamas prancūzų ir austrų mūšis įvyko 1809 m.prie Vagramo kaimo.Austrai patyrė tokį pat pralaimėjimą kaip ir prie Austerlico.1809 m.spalio mėn.tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis.Pagal ją Austrija negalėjo turėti daugiau kaip 150 tūkst.vyrų kariuomenę,ji taip pat prarado išėjimą prie Adrijos jūros,turėjo sumokėti didelią kontribuciją ir prisidėti prie kontinentinės blokados.Teritorija,Austrijos užgrobta per trečiąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą,buvo prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės.Vienintelė Anglija tebetęsė karą su Prancūzija.Napoleonas nusprendė dar labiau sugriežtinti kontinentinę blokadą ir galų gale “parklubdyti Anglija ant kelių“.Tačiau tam trukdė neaiški Rusijos imperatoriaus politika.Rusija prastai laikėsi kontinentinės blokados,pro pirštus žiūrėjo į angliškų prekių kontrabandą,padidino muitus prancūziškoms prekėms.Napoleonas,manydamas,kad tik jėga privers Rusiją laikytis kontinentinės blokados,ėmė rengtis karui su Rusija.
Daugėlis politikų abėjojo Napoleono karo sėkme Rusijoje.Tačiau Napoleonas buvo įsitikines savo pergale. Karui su Rusija Napoleonas subūrė 612 tūkst.kariuomenę,kurios tik pusę sudarė prancūzai.Kita kariuomenės dalis buvo sudaryta iš Prancūzijos pavergtų šalių žmonių.1812 m.birželio 24d.Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos teritoriją.Napoleonas lemiamame mūšyje siekė sutriuškinti rusų karines pajėgas ir užimti Maskvą.Rusijos karinė vadovybė,vengdama tokio mūšio,kartu su kariuomėne traukėsi į Rusijos gilumą.Traukdamiesi rusai pakeliui naikino viską,kuo galėtų pasinaudoti prancūzų kariuomenė.Vyriausiasis rusų kariuomenės vadas M.Kutuzovas manė,kad,prancūzams nutolus nuo savo rezervų,maisto ir pašarų stygius,neįprastas klimatas pražudys Napoleoną Rusijoje.Caras Aleksandras I buvo nepatenkintas tokiais Rusijos armijos veiksmais ir reikalavo stoti į mūšį su prancūzais.Rugsėjo 7d.prie Borodino kaimo įvyko mūšis,kuriame visiškos pergalės nepasiekė nė viena pusė.M.Kutuzovas ,norėdamas išgelbėti likusią armiją,nusprendė Maskvą atiduoti prancūzams be mūšio.Rugsėjo 14d.prancūzai įžengė į ištuštėjusį miestą.Netrukus Maskvoje prasidėjo gaisrai,kuriuos sukėlė besitraukdami rusai.Maskvoje Napoleonas ėmė suvokti artėjančios pražūties grėsmę ir Aleksandrui I pasiūlė palankiomis sąlygomis pradėti taikos derybas.Tačiau Rusijos caras į Napoleono kelis kartus siųstus pasiūlymus neatsakė.Po mėnesio prancūzų kariuomenė ėmė trauktis iš Maskvos.Napoleonas ketino trauktis karo nepaliestu keliu į Smolenską.Tačiau M.Kutuzovui užkirtus kelią,prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu keliu.Besitraukiančią prancūzų kariuomėnę nuolatos puldinėjo kazokai ir valstiečių partizanai,kurie sekino prancūzų jėgas.Be to,prancūzus užklupo šalta,nelauktai anksti prasidėjusi žiema.Katastrofiškai prancūzams baigėsi ir kėlimąsis per Berezinos upę.Gruodžio mėn.Napoleono kariuomenės liekučiai persikėlė per Nemuną.Napoleonas,perdavęs kariuomenės vadovavimą maršalui J.Miuratui,nuskubėjo į Paryžių. 1812m.gruodžo 18d.Napoleonas pasiekė Paryžių.Grįžęs į Prancūziją, jis siekė sukurti naują kariuomėnę ir jos pagalba susigrąžinti pašlijusį viešpatavimą Europoje.1813m.pavasarį buvo sudaryta dar viena antiprancūziška koalicija,į kurią įėjo Anglija,Rusija,Prūsija ir Švedija.Napoleonas nenorėjo daryti sąjungininkams jokių nuolaidų,tikėdamasis juos įveikti viename dideliame mūšyje.Pagrindinis Napoleono tikslas kovojant su naująja koalicija buvo viskas arba nieko.Sudarytos koalicijos karinės pajėgos pranoko prancūzų jėgas.Sąjungininkai turėjo beveik 850 tūkst.kareivių,o Napoleonas –550 tūkst.Lemiamas Napoleono ir sąjungininkų susirėmimas įvyko 1813 m.spalio 16-19 d. prie Leipcigo.Šis mūšis,dar vadinamas “tautų mūšiu“,buvo pats didžiausias per visą Napoleono karų laikotarpį.Napoleono kariuomenė buvo nugalėta ir pasitraukė už Reino.Spalio 16-19 d.prancūzai neteko apie 65 tūkst.,o sąjungininkai –apie 60 tūkst.karių.1814 m.pr.sąjungininkai įžengė į Prancūzija ir kovo 31 d.užėmė Paryžių.Napoleonas atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į nedidelę Elbos salą prie Italijos krantų.Jis buvo paskirtas Elbos salos valdytoju ir pagal susitarimą su sąjungininkais galėjo pasiimti su savimi į salą vieną gvardijos batalioną.