Karalius – tai aukščiausias žmogus valstybėje, valdąs visą šalį. Jis gyvena prabangiuose rūmuose, apsuptas dvariškių, paklusnių tarnų. Jam nieko netrūksta, kiekvienas karaliaus noras tuoj pat vykdomas. B. Sruogos dramoje į, rodos, idealų karaliaus gyvenimą žvelgiama iš visiškai kitos, tamsiosios pusės, parodomi tokio gyvenimo trūkumai, bėdos, intrigos. O jų šiame kūrinyje tikrai netrūksta: nuo žmonos neištikimybės iki ketinimų užgrobti valstybės sostą.Vyriausias karaliaus sūnus, sosto įpėdinis, nuo pat gimimo laikomas būsimu karaliumi. Nuo mažų dienų jam rodoma ypatinga pagarba, jį moko geriausi šalies mokytojai. Užaugęs princas būna išsimokslinęs, susipažinęs su valstybės reikalais ir pasiruošęs perimti tėvo sostą. B. Sruogos aprašytas Jogailos gyvenimas visai kitoks. Vaikų jis turėjo, tačiau, kaip pasirodė po “tyrimo”, tie vaikai visai ne jo, o riterių, besilankiusių karalienės miegamajame. Jis buvo tarsi prirakintas prie karaliaus sosto ir juo kaip marionete žaidė visi, kas norėjo. Jogailą “ištrėmė” iš tėvynės į svetimą, širdžiai nemielą šalį, suteikė garbingą karaliaus titulą tik tam, kad būtų išlaikyta Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, uždėjo aukso karūną, kuri jam neatnešė garbės, o tik gėdą. Jis buvo tarsi žaisliukas kažkieno rankose: nebuvo savarankiškas valdovas, daugelį sprendimų už jį priimdavo kiti (“Tau įsakys, ką tu turi daryti. Kalbėti ką. Mylėti. Vesti…”). Antroji žmona Sonka Jogailai buvo neištikima, jie nemylėjo vienas kito (”Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys”, ”Šeima manoji… Dieve, kam mane taip rūsčiai nubaudei?!”). Daug aplinkinių jam melavo, veidmainiavo (“Laiške ne tai parašo, ką tau skaito, ir skaito man ne tai, kas parašyta!”). Jogaila jautėsi nesavas lenkų apsupty. Jis ilgėjosi tėvynės Lietuvos, bet buvo kaip kalinys Lenkijoje ir net norėdamas negalėjo pasirinkti kalėjimo sargų – patarėjų.
Mūsų pasaulyje, kuriame kiekvienas gyvas padaras viską daro tik tam, kad išpeštų naudos sau, karaliumi būti yra sunku. Tiktai ypatingai tvirtam ir valdingam, energingam žmogui, apsuptam ištikimų ir dorų žmonių, gali pavykti įgyvendinti tai, ką per savo valdymo metus padarė Vytautas. Tokiai asmenybei, kokios paveikslą Jogailos veidu nupiešė Balys Sruoga, pasodintai į karaliaus sostą ir itin priklausomam nuo aplinkinių, karaliauti nėra nei lengva, nei malonu, nei garbė…