Miestas feodalinės Europos socialinėse struktūrose

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt.476 m. buvo
nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų
ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių
savarankiškų valstybėlių.

Istorikai šį laikotarpį nuo 476 m. iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais.Vakarų Europa tada
buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors.ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė
grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius,bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį maažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios.Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.

Romos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.

Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet irr pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno daugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.

Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kū

ūrimas. Miesto kultūra įsigalėjo visoje Europoje, išskyrus Šiaurės Skandinaviją.

Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Pilių savininkams buvo naudinga, kad pirkliai ir amatininkai apsigyventų šalia jų tvirtovių.Tuomet iš jų buvo galima imti muitą.Žmonės,kurie apsigyvendavo šalia pilių, buvo vadinami biurgeriais ( prancūziškai bourg – miestas, bourgeois – miestietis). Miestas dar išlaikė kaimišką vaizdą. Jame dar buvo laukų, sodų, daržų, klėčių ir tvartų: nemaža dalis gyventojų tebesivertė žemės ūkiu, tačiau dauguma užsiėmė prekyba ir amatais.

Viduramžių miestai dažniausiai kurdavosi ten,kur buvo palankios sąlygos prekių mainams ir geri ryšiai su applinkiniu pasauliu.Vandens keliai labiausiai tiko pervežimams,tad nemažai miestų išaugo upių ir jūrų pakrantėse. Pavyzdžiui ,Slavų kronikoje rašoma apie Liūbeko įkūrimą:”.grafas Adolfas atvyko į vietovę,vadinamą Bukiu ir čia rado sugriauto miesto,kurį buvo pastatęs Dievo priešas Krutas,sienas,ir labia didelę salą tarp dviejų upių:vienoje pusėje plytėjo pelkėti Travės, kitoje – Vakenicos krantai,netinkami transportui,tačiau priešais pilies įtvirtinimus,ten,kur ateina sausumos kelias,buvo gana plokščia kalva.Būdamas įžvalgus žmogus,jis pamatė vieotvės privalumus,labia gerą uostą ir pradėjo statyti miestą ir pavadino jį Liūbeku.”

Daug naujų miestų įsikūrė šalia katedrų arba vienuolynų (S
Sen Deni,Sankt Galenas).Dar daugiau jų išaugo aplink pilis,iškilusias pirmaisiais neramiais viduramžių šimtmečiais (Gentas,Bazelis).Pilyse keliaujantys pirkliai nuolatos būdavo priversti ieškoti priedangos nuo plėšikų. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet miestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.

Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.

Nuo 1000 iki 1300m. įsikūrė tūkstančiai naujų miestų.
Nors gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas,tačiau keitėsi klimatas.Pasidarė drėgna ir šalta.Prasidėjo nederliaus metai. Nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą.Daugelis žmonių neturėjo valgyti. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus. Sumažėjo išmaldų. Padaugėjo vagysčių ir
r apiplėšimų.

Tačiau pirmiausia miestą apibūdino teisinė jo gyventojų padėtis.Miestiečiai buvo vieningi. Kad užsitikrintų vienybę ir saugumą, jie duodavo priesaiką – taip atsirado komuna. Jie stengėsi išsivaduoti iš varginančios vyskupo arba senjoro valdžios ir gauti iš jų privilegijas, kurios buvo surašomos dokumente, vadinamame chartija. Joje išliko šeimininko teisė rinkti mokesčius,reikalauti lažo ar karinės prievolės, bet kiekvienam miestiečiui buvo suteikiama asmeninė laisvė, o miestui – teismo, savarankiško finansų tvarkymo ir gynybos organizavimo teisė.Taigi miestiečiai (biurgeriai, prancūziškai bourg – miestas, bourgeois – miestietis) naudojosi gana plačia autonomija. Miestą valdė magistras, jam vadovavo meras arba burmistras, dažnai renkamas, kaip buvo renkami klebonas ir mokytojas. Rotušės bokštas, miesto valdžios simbolis, metė iššūkį senjoro donžonui ir katedros bokštams. Jo varpas įspėdavo gyventojus apie pavojų ir pranešdavo apie susirinkimus. Kiekviena komuna turėjo savo ženklus – antspaudą ir herbą.
Dauguma senjorų ir karalių uoliai teikė chartijas už finansinę kompensaciją, kiti,nenorėdami atsisakyti valdžios, priešinosi miestiečiams sukeldami maištus. Vieni miestai liko griežtai senjoro prižiūrimi, kiti išsikovoja visišką nepriklausomybę: Kelnas,Piza,Florencija,Siena,Fribūras ir Freiburgas buvo laisvi miestai.

Išnykus antpuolių pavojams, miestiečių vienybė suiro, ir nuo šiol miesto visuomenę suskaldė pinigai. Keleto kilmingųjų ir turtingų pirklių elitas valdė likusius gyventojus. Tapę miesto žemės savininkais,jie iš savo pastatų gaudavo dideles pajamas, monopolizavo didžiąją prekybą ir gamybinę veiklą.Šie turtingi patricijai pirko feodus, skolindavo pi
inigus, statydinosi didžiulius rūmus, kuriuos vainikuodavo bokštas – jų galios simbolis.Turėdami savo valdžioje miesto aprūpinimą ir finansus, jie tapo magistrais ir valdė miestus.

Miesto gyventojai nebuvo vienalytė masė: amatininkai ir pirkliai, notarai ir advokatai, stambiųjų pirklių įgaliotiniai buvo pakankamai privilegijuoti, palyginus su vargšais, dirbančiais pagal vienetinį apmokėjimą, arba padieniais darbininkais. Miestas turėjo savo atstumtuosius: tai iš išmaldos ir vagysčių gyvenantys valkatos ir driskiai, raupsuotieji, kuriuos išstumdavo pro vartus, įtartini užsieniečiai, kuriuos įkalindavo arba išvarydavo, žydai, kuriuos persekiodavo.
Dvasininkai dalyvaudavo visur: klebonai ir vikarai aptarnaudavo parapijas, kanauninkai, rinkdavosi į kapitulą, padėdami dirbti vyskupui. Mažieji broliai arba pamokslininkai steigdavo vienuolynus miesto centre ir kasdien bendraudavo su miestiečiais. Bažnyčia pradėjo kurti mokyklas ir dalijosi su pasauliečiais ligonių steigimo bei pagalbos vargšams rūpesčiais.
Taigi, miestuose išryškėjo dideli socialiniai skirtumai. Neturtingieji, gaudami mažas algas, reikšdavo nepasitenkinimą, streikuodavo. Dėl nederlių ir bado kildavo maištai, kurie buvo šiurkščiai slopinami.

Tradiciniame mieste daugiau kaip pusę suaugusių gyventojų sudarė amatininkai. Tokios amatininkų ir pirklių grupės dažnai susiburdavo į bendrijas, vadinamas cechais ir gildijomis.

Amatininkai gamino audinius, siuvo drabužius, gamino apavą, darbo įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame jo namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku dirbo jo padėjėjas – pameistrys bei keletas mokinių. To paties amato žmonės paprastai gyvendavo netoliese (daugelyje miestų iki šiol tebėra gatvių, primenantys viduramžiais čia gyvenusių žmonių verslą).

Vienos profesijos amatininkai būrėsi į organizacijas. To paties amato darbininkai dažnai priklausė kokio šventojo globojamai brolijai, labdaringai sąjungai, kurie turėdavo pagelbėti savo nariams nelaimėje. Brolija buvo amatininkų cecho pirmtakė. Cechas – tai buvo jau kito tipo susivienijimas, kurio tikslas buvo spręsti profesinius klausimus, ginti ekonominius amatininkų interesus. Kiekvienas cechas turėjo savo įstatus, kuriuose buvo nustatytas mokinių ir pameistrių skaičius, darbo dienos trukmė, atlyginimas už darbą. Cechas kontroliavo savo amatininkų gaminių kokybę Cechų įstatai gynė amatininkus nuo jų konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Cechas ypač rūpinosi savo narių gaminių kokybe. Vėliau cechų įstatai ėmė trukdyti vystytis amatams, nes draudė naudotis naujais technikos pasiekimais. Cechai turėjo savo vėliavą, savo šventąjį globėją ir vietą įvairiose miesto iškilmėse, susirgusiam nariui suteikdavo materialinę paramą, nariai buvo laidojami už cecho lėšas.

Norėdami tapti meistrais, cecho nariais, amatininkai turėjo mokytis. Amatui išmokti reikėdavo daug laiko (dažniausiai mokslas prasidėdavo, kai vaikui sueidavo septyneri ar devyneri metai ir trukdavo septynerius metus), ir tas mokymas vykdavo pagal nustatytas taisykles. Meistras su mokinio tėvu pasirašydavo sutartį. Per jos galiojimo laiką mokinys privalėjo dirbti ir nemalonius darbus: valyti dirbtuvę, tvarkyti įrankius, atlikti įvairius pavedimus. Jeigu šeimininkui neįtikdavo, jis galėjo mokinį mušti ar parduoti savo kolegai. Tada jaunuoliai tapdavo pameistriais ir po kelerių metų galėdavo stoti į cechą. Tam jis turėdavo sumokėti stojamąjį mokestį ir sukurti dirbinį, įrodantį jo meistriškumą (vadinamasis šedevras). Jeigu cecho meistrams gaminys patikdavo ir atitikdavo visus reikalavimus, tai pameistrys, surengęs puotą cecho nariams, tapdavo meistru ir galėdavo savarankiškai, laikydamasis cecho taisyklių, verstis amatu.

Moterys tikraisiais cechų ar gildijų nariais tapdavo retai. Nors įstatymuose buvo rašoma, kad sutuoktiniai vyrai turi visišką valdžią žmonoms ekonominiuose dalykuose, gyvenime dažnai būdavo kitaip. Audinių gamyboje daugumą dirbančiųjų sudarydavo moterys. Dažniausiai jos rūšiuodavo vilną, karšdavo ją ir verpdavo, nors audimo ir dažymo darbas atitekdavo vyrams, nes buvo gerai apmokamas. Kai kur buvo sukurti atskiri moterų cechai. Paryžiuje XIII a. pabaigoje veikė 15 moterų cechų, kurie gamino šilką, siuvinėtus dirbinius, skrybėles ir drabužius. Daug moterų užsiėmė ir tokiomis profesijomis, kuriose dominavo vyrai. Būdavo moterų kepėjų, puodžių, odininkių, mūrininkių ir stalių, tačiau jos neturėjo visų teisių: jos galėjo būti priimtos narėmis, bet paprastai negalėdavo dalyvauti šventėse ir iškilmėse. Taigi, darbo pasidalijimas viduramžiais nebuvo griežtai priklausomas.

Vadinamąsias gildijas – tai savanoriškos organizacijos, kurios tikslas buvo savitarpio apsauga ir teisės vykdymas. Pirmiausia ėmė burtis pirkliai, kurie prekiavo su kitomis šalies sritimis ar šalimis. Kelionės būdavo pavojingos: apiplėšdavo plėšikai, uždėdami didžiulius mokesčius. Taigi, pirkliams tarpusavio pagalbos reikėjo ginantis nuo plėšikų, konkurentų ir feodalų.
Augant miestams paplito pirklių, labdaros, amatininkų ir kitokios pasaulietinės gildijos, tačiau jose išliko ir ryškių religinių bruožų, nes jos rūpinosi ir dvasiniais savo narių gyvenimo aspektais. Pavyzdžiui, audinių pirklių gildija Londone iš kiekvieno imdavo 6 pensų savaitinį mokestį ir gautais pinigais šelpdavo neturtinguosius gildijos narius. Turtingos gildijos steigė mokyklas, senelių prieglaudas ir kt. Gildijos nariai periodiškai prisiekdavo brolybę ir pasižadėdavo niekada neišeiti iš gildijos ir ištikimai laikytis jos statuto.

Be amatų miestiečiai vertėsi ir prekyba. Mieste galėjo prekiauti tik cechų ir gildijų nariai .Buvo draudžiama dirbti naktimis ar prekiauti mažesnėmis kainomis. Šitaip gildijos išlaikydavo nedidelę prekybos apimtį ir aukštas kainas. Nariai, nesugebėję dirbti meistriškai, kaip reikalavo gildija, mokėdavo pinigines baudas ar būdavo pašalinami.

Daugelyje miestų du ar tris kartus per savaitę vykdavo turgūs. Iš aplinkinių žemdirbių miestiečiai pirkdavo grūdus, gyvulius, malkas, kiaušinius ir pieną. Patys pasistatydavo prekystalius ir pardavinėdavo duoną, alų, žvakes, molinius indus, batus, drabužius. Tik turtingieji turėjo krosnis; mažiau pasiturintys gyventojai savo tešlą nešdavo kepėjui.

Viskas buvo parduodama dideliais kiekiais: grūdai bušeliais (36 litrai),sviestas galonais (4,5 litro),malkos centneriais, sūriai, nesvarbu kokio didumo, – galvomis. Be statinių, kitokių indų ar pakavimo priemonių nebuvo, ir tik sviestą vyniodavo į plačius šaukščio lapus.

Gildijos nustatydavo griežtas taisykles kur, kada, kaip ilgai žmonės gali prekiauti. Kiekvienas miestas šaukdavo asizus (pareigūnų susirinkimus, kurių metu nustatydavo įvairių prekių, ypač duonos ir alaus, svorius, matus ir kainas). Buvo daugybė smulkesnių taisyklių: pavyzdžiui, Londone žuvų pirkliai galėjo prekiauti tik trijų dienų senumo žuvimi, kad pirmi ją parduoti galėtų patys žvejai.
Daugelyje miestų būdavo turgaus teismai, praminti “dulkėtų kojų” teismais pagal ten teisėjavusių pirklių verslą. Bausmės dažniausiai atitikdavo nusižengimus . Pavyzdžiui, pirklys prekiavęs surūgusiu vynu, gaudavo viešai jį išgerti, o kas likdavo, išpildavo jam ant galvos.

Viduramžiais daugiausia buvo prekiaujama audiniais: puiki prekė buvo dailaus audimo flamandų gelumbė, šiaurės Italijos meistrai gamino šilką, aksomą ir brokatą, išaustą aukso ir sidabro siūlais. Italų pirkliai išraizgė prekybos keliais visą Europą. Tik Šimtmečio karo metu jie nutraukė keliones nešuliniais arkliais per Prancūziją ir pradėjo plaukti laivais pro Gibraltaro sąsiaurį tiesiai į šiaurės uostus – Londoną, Gentą ar Hanzos miestus.
Netrukus pirkliai ėmė prekiauti visoje Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Jie sueidavo į partnerystę, pasirašydami komendą (commenda) – sutartį, kur vienas įsipareigodavo rūpintis pinigais, o kitas imdavosi pavojingų kelionių į svetimus kraštus. Paskui dalindavosi pelnu.
Kad nereikėtų vežiotis didelių pinigų sumų, pirkliai naudojosi vekseliais. Netrukus įsisteigė stambūs bankai, ypač Italijoje, ir italų bankininkai pasidarė tokie nemėgstami, kaip ir žydai palūkininkai.
Didžioji dalis tarptautinės prekybos vykdavo per muges. Šiaurės Prancūzijoje Šampanės mugės buvo garsios visoje Europoje, ir tuomet pats Prancūzijos karalius garantuodavo per šalį keliaujančių pirklių saugumą. Turtingos šeimos siųsdavo į muges savo dvarų ūkvedžius, kad parūpintų maisto žiemai ir nupirktų tame krašte negaunamų prekių, tokių kaip medus, vaškas, Hanzos gintaras ar plonas Rytų porcelianas.

Be pirklių ir amatininkų miestuose svarbią vietą užėmė lupikautojai, kurie už tam tikrą mokestį skolindavo pinigus. Kadangi tais laikais vystantis prekybai ir amatams reikėjo gana daug pinigų, tai lupikautojai už didelius procentus skolindavo pinigus. Lupikavimu vertėsi nemaža žydų. Žydai, pinigų skolintojai, sukaupdavo didžiulius turtus. Jie suteikdavo paskolas net valdovams. Be lupikavimo žydai vertėsi amatais ir prekyba. Būdami geri amatininkai ir prekybininkai, jie būdavo kviečiami į kitas šalis, kad paskatintų ūkio vystymąsi.Jie kūrėsi miestuose, gyvendami atskiruose kvartaluose, vadinamuose getuose. Krikščionys gana įtariai žiūrėjo į juos, nes gyveno uždarose bendruomenėse, kalbėjo nesuprantama kalba ir išpažino kitokį tikėjimą. Per epidemijas ar stichines nelaimes krikščionys dažnai nusiaubdavo getus, nes manė, kad dėl nelaimių kalti jie. Likę gyvi žydai kraustydavosi į kitas šalis, ieškodami ramaus gyvenimo.

Labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Net raštą pasauliečiai vadindavo „dvasininkų gudrybe“, būdami mažai raštingi arba išvis beraščiai. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Jose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti ir lotynų kalbos. Mokyklose mokėsi vienuoliai, rečiau – pasauliečiai. Visi mokiniai, nepaisant amžiaus skirtumo, mokėsi vienoje klasėje. Kartais vienuoliai įkurdavo pasaulietines mokyklas už vienuolyno sienų, nesirengiantiems tapti vienuoliais ar kunigais.

XII a. sparčiai augantys miestai ir suintensyvėjusi prekyba sudarė palankias sąlygas idėjoms ir naujoms žinioms skleisti. Miestuose steigėsi naujos mokyklos. Vis daugiau miestiečių ėmė mokytis rašto. Tokios mokyklos pradėjo konkuruoti su vienuolynų mokyklomis. Miestų tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi stadtschulen (miesto mokyklomis), o Anglijoje grammar schools (klasikinėmis mokyklomis). Mokinių amžius buvo nuo septynerių iki keturiolikos metų. Daugiau dėmesio skyrė skaičiavimui, geografijai, gamtos mokslams.
Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytis buvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas daugeliui mokinių buvo neįperkami.

Naujos mokyklos vis dar buvo priklausomos nuo vyskupo ir jo prižiūrimos. Vadinamosios vyskupų mokyklos greitai išgarsėjo atskirose srityse: Paryžiaus mokykla garsėjo filosofija, Bolonijos – teise, Salerno ir Monpeljė mokyklos – medicina. Iškovojusios pripažinimą kompetentingų mokytojų dėka, pritraukė didelį studentų skaičių iš užsienio. Paskui, imdami pavyzdį iš amatininkų, mokytojai ir mokiniai nusprendė sukurti autonominę organizaciją – taip gimė universitetas. Vienas iš pirmųjų universitetų buvo įsteigtas Paryžiuje 1215 m., buvo palaikomas popiežiaus, tačiau išvengė vyskupo, karaliaus ir miesto bendruomenės kontrolės ir vadovavosi statutu, kuris reglamentavo ir nurodė studijų tvarką. Dėstytojai dažnai buvo domininkonai, pranciškonai arba pasauliečiai.

Miestai, turėję universitetus, smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, XIII a. pabaigoje Paryžiaus universitete buvo 5 tūkstančiai mokytojų ir studentų, kurie sudarė 10% miesto gyventojų.

Viduramžių miestas dažniausiai būdavo netaisyklingos struktūros – tai siena apsuptas nedidelis plotas, prigrūstas namų, gyventojų nedaug. XIII a. didžiausias Vakarų miestas buvo Paryžius, turėjęs 200000 gyventojų.Florencijoje,Genujoje,Venecijoje,Neapolyje ir Milane tuo laiku gyvena maždaug po 100000 gyventojų, Gente – 50000,Londone – 40000.Tačiau daugelyje miestų buvo ne daugiau kaip po kelis tūkstančius gyventojų. Kartkartėmis paįvairinamas bažnyčių bokštais ir varpinėmis, šen bei ten vėdinamas aikščių, sodų ir laukų. Peržengę vartus iš karto patekdavo į siauras ir vingiuotas gatveles su blogą kvapą skleidžiančių atmatų ir liekanų krūvomis. Nors miestų tarybos mokėjo šlavėjams už šiukšlių išgabenimą iš miesto, žmonės dažnai skųsdavosi dėl gatvių nešvaros. Šiukšles ir išmatas žmonės pildavo į gatvę ar upę.1365 m. šiaurės Anglijos mieste Linkolne buvo tokia smarvė, kad užsienio pirkliai atsisakė čia lankytis tol, kol jis buvo iškuoptas. Per vidurį iškasdavo griovelius, kuriais nesėkmingai bandydavo nuleisti lietaus vandenį. Purvinos ar blogai grįstos gatvelės pasislėpdavo po namais, balkonais, bokšteliais ir karnizais, kurie užstodavo šviesą. Čia būriuodavosi amatininkai ir pirkliai, kurių krautuvėlės traukdavo praeivių žvilgsnius savo iškabomis arba prekystaliais gatvėse. Mėsininkų, odminių, auksakalių . gatvės.verždavosi link nevienodo dydžio aikščių. Paprastai tokios aikštės centre stovėdavo katedra ar miesto rotušė su bokštu. Ji, kaip bažnyčia, buvo susitikimų, susirinkimų ar prieglobsčio vieta. Dažnai tai gražiausias pasaulietiškas pastatas, simbolizuojantis miesto galią ir nepriklausomybę.

Pačios erdviausios iš jų buvo apsuptos turtingų privačių namų su akmeniniais fasadais: tai stambių pirklių rūmai. Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpusienius užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Kadangi žemė statyboms buvo labai brangi, namai kilo į viršų. Žemės sklypai būdavo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį. Netoliese buvo didelis dengtas plotas, kur turgaus dienomis prekiaudavo amatininkai ir perpardavinėtojai.
Nuo aušros iki sutemos gatvėje knibždėdavo pirklių, pardavėjų, grūdsdavosi jų marga klientų minia. Ankštų ir prastų namų gyventojai čia ateidavo pasikalbėti ir ką nors nusipirkti. Tarp visų tų žmonių braudavosi nešikai su savo mulais, maisto ieškantys šunys.Daugelis gatvių buvo per siauros, kad jomis galėtų pravažiuoti ratai ar karieta. Judėjimui tokiomis gatvėmis kilmingieji rinkdavosi arklį arba neštuvus.Gatvė taip pat buvo vaikų žaidimų vieta, prieglobstis elgetoms. Naktį tamsios neapšviestos gatvės virsdavo vagių slėptuvėmis.Kai kur miesto taryba sudarydavo gyventojų budėjimo tvarką, ir miestiečiai “eidavo sargybą”, bet dauguma miestų temstant ar nuskambėjus pavojaus varpui užsidarydavo vartus.Tada visi padorūs gyventojai užsiverdavo langines,užsisklęsdavo duris ir neišeidavo iš namų.

Pirmasis pirklio aukštas dažnai būdavo išnuomojamas amatininkui.Antrajame aukšte buvo didžioji svetainė,kur šeima valgydavo ir priimdavo svečius.Viršutiniuose namų aukštuose buvo kiti šeimos kambariai – saulėtas kambarys, kur skaitydavo ir siuvinėdavo., kontora,skirta privatiems pokalbiams ir dalykiniams susitikimams, ir miegamieji.Turtuoliai namuose įsirengdavo koplytėles ir samdydavosi kapelionus.Tarnų kambariai būdavo palėpėse.

Nors namuose nebūdavo vandentiekių ir vonių, žmonės nevaikščiojo nešvarūs.Daugelis miestų turėjo viešąsias pirtis (1292 m. Paryžiuje jų buvo 26), ir kai kurie žmonės prausdavosi net du kartus per dieną. Namų ūkio knygos patardavo šeimininkėms kaip palaikyti švarą namuose.Be to, žmona rūpinosi žvakių gamyba, siuvimu,alaus darymu ir padėdavo vyrui tvarkyti verslo reikalus

1315m. turtingo anglų didiko lordo Lankasterio namų ūkio išlaidos siekė 7958 svarus sterlingų.1000 svarų jis išleido drabužiams; 4100 žvakių jam atsiėjo 32 svarus;prarastas arklys – 8 svarus.Tačiau 3751 svarą – beveik pusę biudžeto sudarė išlaidos maisto ir vyno sandėliams bei virtuvei.Tai rodo, kaip turtuoliai rūpinosi maistu.

Virėjas buvo labia gerbiamas, o jo darbas gerai apmokamas.Virėjais galėjo būti ir vyrai ir moterys.Jie turėjo mokėti kepti duoną, virti valgius ir padengti stalą.Tačiau daugiausia laiko sugaišdavo produktams supirkti.XIV a. Vestmisterio abates Nikolas Litlingtonas į savo dvarą prie Oksfordo priėmė virėją, vardu Valteris.1372 m.per Didžiąją savaitę pastebėjęs, kad nebeturi šviežios lašišos, jis nujojo 70 mylių iki Londono, kad nupirktų dvi upines lašišas.
Be vietinių vaisių, viduramžių virėjai vartodavo džiovintas vynuoges,slyvas ir datules.Didikų virtuvėse labia retai būdavo vartojamos daržovės, nes jos buvo laikomos prastuomenės maistu.Tačiau mėsos patiekalų buvo begalė.Virėjai gamindavo valgius iš šarkų,voverių,stirnų,kormoranų,jūros kiaulių,banginių ir ruonių mėsos ar gulbės smegenų.

Virėjai gamindavo egzotiškus valgius pridėdami daug žolių,prieskonių,aštrių padažų – iš dalies kad pagerintų pradėjusios gesti sūryme laikytos mėsos skonį.Anglų kulinarijos knygoje virėjui taip patariama gaminti “vokišką sriubą”: mažais gabalėliai supjaustytą triušį išvirti su migdolų pienu, kipariso šaknimi,imbieru,ryžių miltais,cukrumi ir su godo žolelė

XV a. ypač suintensyvėjusį miestų vystymąsi sustabdė didžiulė maro epidemija. “Juodoji mirtis” per trejus metus sunaikino ketvirtadalį Europos gyventojų. Epidemija, prasidėjusi Indijoje, plito didžiaisiais prekybos keliais, ypatingai nusiaubdama jūrų uostus bei vilkstinių sustojimo centrus. Maras ypač nuniokojo kaimo vietoves ir sudavė mirtiną smūgį feodalinei sistemai. Juodoji mirtis iš pagrindų pakeitė ir pagrindinius socialinius institutus, pavyzdžiui, katalikų bažnyčios struktūrą: daug dvasininkų mirė, naujų dvasininkų ruošimui buvo skiriama mažai dėmesio, be to, įtaką darė ir visuomenėje įsigalėjęs polinkis į amoralumą ir gyvenimo malonumus. Kai kuriuos žmones mirties pavojus pavertė fanatiškai religingais, tačiau dauguma linko prie “gyvenimo ir linksmybių, nes rytoj galime mirti” filosofijos. Maro epidemijos protrūkiai niokojo Europą iki pat XVII amžiaus, bet jau XV a. miestai vėl pradėjo augti. Nuo tada Europos civilizacija pasuko urbanizacijos link.

Literatūros sąrašas

1. Pasaulis I.Vilnius: Vaga,1999.

2. Istorija 2. Vilnius: Baltos lankos,1995

3. Dž. Kleras. Viduramžių miestai. Vilnius: Spindulio,1995

4. www. tf. vu. lt.

Leave a Comment