mesopotamija

1. 4000 – 2000m. pr. Kr. datuojamos megalitinių monumentų konstrukcijos, tokios kaip Stounhedžo Šiaurės Europoje, akivaizdžiai liudijo, jog šių struktūrų statytojai buvo išprūsę matematikos, astronomijos bei mitologijos srityse. Žinios, kurias jie buvo įgyję, galų gale buvo perduotos besusiformuojančioms Mesopotamijos tautoms ir virto vakarų astrologijos pagrindu. Senovinė astrologija Mesopotamijoje. Mesopotamijos civilizacija, kurią sudarė šumerai, babiloniečiai ir chaldėjai, atsirado maždaug 4000m. pr. Kr. regione, kuris dabar priklauso Irakui. Istorikų sutartinai vadinamos “civilizacijos lopšiu”, čia suklestėjusios tautos pagimdė judėjų – krikščionių tradiciją, besitęsiančią iki šių dienų. Pirmieji regiono gyventojai buvo šumerai, kurie plėtojo ankstyvąją informacijos užrašymo formą – dantiraštį. Dantiraščio lentelės virto pagrindiniu užrašymo būdu per visą Mesopotamijos gyvavimo periodą ir mūsų preliminaria pirmine informacija apie senovinę astrologiją. Šumerai domėjosi pranašavimu ir astronomija, jų matematikai laikomi savo srities žinovais, kaip ir XVIIa. Europos kolegos. Įsidėmėtina, kad šių trijų mokslų susiliejimas įvyko maždaug 2000m. pr. Kr. ir sukūrė struktūrinės astrologijos sistemos pamatą. Ankstyviausias išlikęs astrologinis tekstas – Enuma Anu Enlil, kokių 7000 pranašingų ženklų 70-yje lentelių serija, ir Amisaduqa’os Veneros lentelės. Pirmasis datuojamas 8a. pr. Kr. ir yra senesnis už Veneros lentelę, kuri, manoma, buvo užrašyta valdant babiloniečių karaliui Amisaduqa’ai. Ankstyvajame periode Mesopotamijos astrologija buvo paprasčiausias tyrinėjimas danguje pranašingų ženklų, kurie galėtų pakenkti karalystei. Iš iššifruoto dantiraštinio teksto: “Kai Mėnulis ir Saulė oponuoja vienas kitam 14-ąją Mėnulio dieną, karalius bus linkęs išklausyti”. Planetos buvo suvokiamos kaip dievai ir vaidino pagrindinį vaidmenį darant prognozes. . Maždaug 750m. pr. Kr. Mesopotamijos gyventojai jau buvo susibraižę dangaus vaizdą, sukūrė 18 ženklų zodiako sistemą ir pajėgė tiksliai paskaičiuoti būsimas planetų ir užtemimų pozicijas. Jie padalino ekliptiką [astronominis kelias, kurį per metus nueina Saulė – V.K.J.] į 360.00 laipsnių ir priskyrė 60 minučių kiekvienam laipsniui bei 60 sekundžių kiekvienai laipsnio minutei

Mesopotamijos astrologija suintrigavo pirmuosius graikų filosofus. Visų pirma, jie buvo astronomai be astrologijos žinių, tačiau kartą jas įsisavinę tuo ir vadovavosi

2.Mesopotamija. Dantiraščio (dantiraštis = pleištraštis; išrastas apie 3000 m. pr. Kr.) kraštas tarp dviejų upių (gr. Mesos – vidurinis, tarpinis; potamos – upė) – Tigro ir Eufrato – klestėjęs daugiau kaip 3.000 metų. 612 m. pr. Kr. Susiformavo Persų imperija, kurios kariniai žygiai į Vakarus yra jungtis tarp Mesopotamijos eros ir Europos istorijos (karai su graikais V a. pr. Kr). Mesopotamija tapo mums žinoma po to, kai buvo šiuolaikinių archeologų per paskutinįjį šimtmetį “iškasta”.

Abipus Eufrato upės buvo susikūrus viena galingiausių to laikotarpio valstybių Babilonija – pagal sostinės Babilono, kurioje buvo ir biblinis Babelio bokštas, pavadinimą; dabar – Irako teritorija į pietus nuo Bagdado, netoli Chilos miesto; pirmą kartą minima XXIV a. pr. Kr., egzitavo 1894 – 539 m. pr. Kr.

Šumerų teisė. Mesopotamijos pietuose 4-3 tūkst. Pr. Kr. Susikūrė šumerų miestai su labai išvystytu darbo pasidalijimu: žemdirbystė, amatai, valdymas (administravimas) [Wesel. Geschichte des Rechts, S.71]. (čia – skirtumas nuo Egipto, kur miestai nevaidino kiek rimtesnio vaidmens)

Čia pirmąkart randame rašytinę teisę. Šumerų miestus administravo šventikai. Šventikai kontroliavo sutarčių sudarymą, leisdavo arba neleisdavo jas sudaryti. Yra išlikę daug teisinio pobūdžio dokumentų, dantiraščiu įrašytų į tūkstančius molinių lentelių. Tai – įvairios sutartys, kurias, matyt, buvo būtina patvirtinti šventyklose. Šventyklų administracijos šiems reikalams tvarkygti turėjo savus specialistus, diku. Juos galima laikyti pirmaisiais specialiai pasirengusiais (profesionaliais) teisininkais žmonijos istorijoje. Jie atlikdavo ir teisėjų funkcijas [Wesel. Geschichte des Rechts, S.74].

Urnammu ir Hammurapi kodeksai. Iki 1947 m. buvo manoma, kad pats seniausias mums žinomas pasaulio teisynas – tai Babilonijos karaliaus Hammurapi (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Hammurabi, o lietuviškai – Hamurapis) kodeksas (1728-1686 m. pr. Kr.). Codex Hammurabi. Šis monumentalus Mesopotamijos įstatyminės teisėkūros “dokumentas” (diorito=magminės pilkos uolienos luitas) buvo prancūzų archeologų rastas 1901/1902 Suzų (Susa) mieste (šio miesto griuvėsiai yra dabartinio Irano teritorijoje). Originalas saugomas Luvre. Tačiau 1948 m. buvo aptiktas šumerų karaliaus Urnammu kodeksas (apie 2100 m. pr. Kr.). Jį ir reikėtų laikyti istoriškai seniausiu mums žinomu teisynu. [Wesel. Geschichte des Rechts, S.74].

Babilono visuomenės struktūros teisinis įtvirtinimas. Hammurapi teisyne yra mįslingų ar iki galo neaiškių dalykų. Iki šiol neaišku, kokiu pagrindu gyventojai suskirstyti į tris grupes: awilum, muschkenum, wardum. Gana aišku tik, kad vardum – tai vergas. Avilumas minimas beveik visuose straipsniuose. Matyt, jis – “normalus” pilietis. Tikėtina, kad muškenumas – kažkas tarpe tarp vergo ir tikrojo žmogaus. Gal tai išlaisvinti vergai, rūmų tarnautojai? [Wesel. Geschichte des Rechts, S.83].• Avilumai (tiesiog žmonės; avilum – laisvo žmogaus sūnus? – A. Tamošaičio terminas)• Muškenumai (“smulkūs”, “antrarūšiai” žmonės – spėjama, kad tai – asmenys, išlaisvinti iš vergovės, užkariautų sričių gyventojai, žemiausio rango karaliaus tarnautojai) [Maksimaitis, Užsienio teisės istorija, 2as leid., p. 28].• Vergai (jie galėjo būti pirkimo–pardavimo, dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektas)

Tačiau visiškos vergovės Babilone nebuvo: vergai galėjo būti paleidžiami į laisvę, turėjo ribotas teises, pvz., vergas galėjo vesti “žmogaus” dukrą (laisvą moterį), o iš tokios santuokos gimę vaikai negalėjo būti paverčiami vergais (175 str.). Taip pat ir vergės pagimdyti “žmogaus” vaikai buvo laikomi laisvais (net jei tėvas jų nepripažindavo; 171 str.) [UTI chrestomatija].

Teisės “suviešinimas”. Kaip prisimename, ikivalstybinėse visuomenėse teisės pažeidimai – tai iš esmės asmens individualių teisių pažeidimai. Ir nesvarbu, ar tai būtų nužudymas, kūno sužalojimas, vagystė ar daikto sugadinimas. Kaltininkui kaip bausmė buvo nuostolių (padaugintų iš n kartų) atlyginimas (bauda). Toks atlyginimas (bauda) pakeisdavo kerštą ir atkurdavo taiką [Wesel. Geschichte des Rechts, S.78].Taigi privatinė teisė buvo susiliejusi su baudžiamąja teise. Tokia samplaiką galima pavadinti – privati baudžiamoji teisė [Wesel. Geschichte des Rechts, S.78].

„Tikroji“ baudžiamoji teisė atsiranda tik susikūrus valstybei, kuri atstovauja bendram interesui, reikalui. Privatinė baudžiamoji teisė nuo šio momento suskyla į deliktų privatinę teisę (jos tikslas ir toliau lieka nuostolių atlyginimas) ir į valstybinę baudžiamąją teisę. Šia teise siekiama monopolizuoti bausmės skyrimą, paversti jį valstybės prerogatyva [Wesel. Geschichte des Rechts, S.79].

Pavyzdžiui, pagal šumerų teisę, už kūno sužalojimą reikėdavo atlyginti, mokėti baudą. Tačiau už nužudymą, plėšimą ir sunkius išžaginimo atvejus enzi skirdavo mirties bausmę. Ją įvykdydavo miesto budelis [Wesel. Geschichte des Rechts, S.79].

Babilonijos baudžiamoji teisė kur kas griežtesnė už šumerų baudžiamąją teisę. Už kūno sužalojimą skiriama bausmė pagal taliono principą (nebepasitenkinama kompensuojančia bauda). “Atsikeršijimą” skiria valstybės vardu teismai, įvykdo karaliaus pareigūnai (§ 196-200). Taip buvo siekiama sutramdyti savivalį kerštą. Tačiau kita vertus taip buvo “išstumta” galimybė tokiais atvejais siekti susitaikymo [Wesel. Geschichte des Rechts, S.90].

Privatinė baudžiamoji teisė beveik visiškai pradingsta. Jos liekanas dar galima aptikti, kai kūno sužalojimą padarydavo aukštesnės socialinės grupės atstovas žemesniajam. Tokiais atvejais būdavo taikomas kompozicijos principas (§198) [Wesel. Geschichte des Rechts, S.90].

Beveik nėra dokumentų paliudijančių baudžiamąjį procesą – tikriausiai dėl to, kad šis procesas, kaip taisyklė, buvo žodinis. Seniausiu teisės istorijoje mums žinomu žmogžudystės procesu laikomas apie 1850 m. pr. Kr. Nippur mieste įvykęs procesas. Jis yra išlikęs aprašytas šumerų kalba dviejose molio lentelėse [Wesel. Geschichte des Rechts, S.79-80]: Trys vyrai nužudė šventyklos tarnautoją ir pranešė apie tai nužudytojo žmonai, kuri tylėjo. Iš pradžių buvo apkaltinti visi keturi, bet proceso metu moteris buvo išteisinta (nes nužudytasis esą ja tinkamai nesirūpinęs). Trys vyrai nubausti mirties bausme.

Teisės primityvumas ir kazuistinis teisės pobūdis. Tiek Šumerų teisę, tiek Babilonijos teisę galima vertinti kaip archajiškos teisės prototipą, esantį pirmosiose šios teisės perėjimo į valstybinį statusą pakopose. Ryšys tarp teisės ir religijos labai glaudus.Ordalija kaip kaltumo/nekaltumo įrodymas. Viena ankstesnių laikų liekana Mesopotamijos teisėje – ordalija (ordalia). Ši priemonė spręsti keblius – įrodymų požiūriu – klausimus išsivystė ikivalstybinėse visuomenėse. Tiek Šumere, tiek vėliau Babilonijoje – tai išmėginimas vandeniu. Priklausomai nuo to, ar įtariamasis upėje nuskęsta ar išplaukia, buvo sprendžiama, ar jis kaltas ar nekaltas. Galbūt ne paskutinėje vietoje buvo ta aplinkybė, kad senovės Mesopotamijoje tik nedaugelis mokėjo plaukti [Wesel. Geschichte des Rechts, S.79].

4.Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai — molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.

Anatolų kalbos

Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro ir mirusios anatolų kalbos. Šios kalbos atskleistos palyginti neseniai — mūsų amžiaus pradžioje. Vokiečių archeologas H.Vinkleris Turkijoje (apie 150 km į rytus nuo Ankaros) aptiko nesuprantama kalba rašytų dantiraštinių molio plytelių, kurių tekstus 1915 m. iššifravo čekas B.Hroznis (Hrozny). Lingvistiniai tos kalbos tyrinėjimai parodė, kad ji priklauso indoeuropiečių šeimai. Tai buvo hetitų kalba.Hetitai atsirado Mažojoje Azijoje tuo metu, kai arijai traukė į rytus, Indijos link. Apie 2000 m. pr. m. e. jiems artimos luvių gentys per Balkanų pusiasalį pasiekė Bosforą, Dardanelus ir paskui įsikūrė dabartinės Turkijos teritorijoje, Luvijoje. Kiek vėliau į Mažąją Aziją atsikraustė ir hetitai, kurie ne kartą triuškino savo artimus giminaičius luvius ir buvo įkūrę galingą valstybę su Hatuso sostine. Hetitai veržėsi į Siriją, buvo pasiekę net garsųjį Babiloną, bet XII a. pr. m. e. jų valstybė nusilpo ir juos sumušė iš Balkanų užplūdusios kitos indoeuropiečių gentys — frigai.Seniausieji hetitų rašto paminklai siekia XVIII a. pr. m. e. (vad. Anito plytelės). Tarp jų yra ne tik religinių tekstų, bet ir diplomatinių dokumentų, teisės raštų. Apskritai hetitų paminklai yra seniausi iš visų indoeuropiečių kalbų, todėl jų kalba pastaraisiais dešimtmečiais ypač intensyviai tyrinėjama.Hetitų, luvių ir kt. joms artimos kalbos dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos anatolų kalbomis.

Šumeras-Akadas Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t. y. teritorija tarp šių upių. Šumerai ir babiloniečiai MesopotamijojeŠumerai vieni pirmujų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle. Jų laimėjimus perėmė ir tobulino kitos Mesopotamijos tautos – akadai, asirai, babiloniečiai. Čia susikūrė pirmosios imperijos. IV tūkstantmetyje pr. Kr. šumerai palei Eufratą ir Tigrą ėmė kurti miestus valstybes, kuriose gyveno iki 50000 žmonių. Miestai atsirasdavo, susijungus keliems žemdirbių kaimams, kurie bendrai naudodavosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Valstybes valdė karaliai. Žodis „karalius“ šumerų kalboje reiškė „didis vyras“. Tyrinėtojai mano, kad krizių metais senių taryba vadu išrinkdavo gerbemiausią žmogų. Matyt, taip susiformavo karaliaus institucija. Ilgainiui pasidarė įprasta, kad karalius turėjo valdyti šalį iki gyvos galvos. Jis tapo religiniu vadu ir kartu su žyniais ir žynėmis užėmė aukščiausią padėtį visuomenės hierarchijoje. Karalių kapų kasinėjimai rodo, jog, karaliui mirus, būdavo aukojami žmonės. Visa žemė aplink miestą buvo laikoma dievų nuosavybe. Senasis rinkėjų ir mediotojų benruomenės dvasinis pasaulis pakito, dievai pasidarė panašūs į žmones. Žyniai valdė žemę dievų vardu ir reikalavo iš valstiečių duoklės grūdais. Užtvankos ir kanalai neapsaugodavo Tarpupio nuo dažnų niokojančių potvynių, todėl žmonėms taip svarbu buvo laimėti vandens ir upių dievų palankumą. Karalai ir žyniai įgijo dievų tarpininkų šlovę. Šventykla ir rūmai su grūdų sandėliais sudarė miestų centrą. Valstiečiai gyveno kaimuose prie drėkinimo kanalų. Iš ten jie tiekdavo dalį derliaus į karaliaus sandėlius miestuose. Neįstengus sumokėti duoklės grūdais, valstiečiams grėsdavo vergija. Miestuose žyniai grūdais mokėdavo atlyginimą valstybės pareigūnams, amatininkams ir pirkliams.

Istoriniai laikai. Raštas ir skaičiavimo sistemaMedžio dirbiniai, metalai ir kailiai į žemumą būdavo atvežami iš kalnuotų vietovių mainais į grūdus ir keramiką. Žynai kontroliavo prekių sandėlius ir išvežamas prekes. Šumerai apie 3000 m. pr. Kr. sukūrė pirmąjį raštą. Taip žmonija įžengė į istorinius laikus. Pirmasis raštas buvo piktografinis. Molinėje lentelėje žmonės pavaizduodavo daiktą, apie kurį norėdavo papasakoti, pavyzdžiui dubenį. Dubens ir veido piešinys galėjo reikšti valgymą. Per keletą šimtmečių raštas buvo supaprastintas. Jį archeologai vadina dantiraščiu. Šumerų miestuose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose buvo rengiami raštininkai. Šie sudarė valdininkų luomą ir padėjo administruoti valstybę. Dauguma žmonių ir toliau liko beraščiai. Prireikus apskaičiuoti metų laikus ir po potvynių perdalyti žemes tarp kaimų, šumerai sukūrė matematiką. Jie naudojo šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą. Šios sistemmos liekanų randame ir mūsų laikais. Šumerai skirstė valandas ir minutes į 60 dalių. Be to, jie dalijo paskritimą į 360 laipsnių, o metus – į 12 mėnesių.

2. Mesopotamijos civilizacijos. Politinės, socialinės, ekonominės raidos ypatumai. Šumeras ir Akadas. Šumerų teisė. Šumero nuosmukis ir renesansas. Babilono civilizacijos raida. Hamurabio kodeksas. Asirijos imperija. Mesopotamijos raštas, menas, mitai, dievai. Mesopotamijos civilizacijos reikšmė.