MEDININKAIISTORIJOS REFERATAS
Kada Lietuvoje prasidėjo mūrinė statyba? Kurios paskirties buvo pirmieji mūriniai pastatai? Kaip jie būdavo rengiami, puošiami ir t.t. Į panašius klausimus padeda atsakyti išlikę Medininkų pilies griuvėsiai, esantys pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ašmenos.Dabar Medininkai — mažas paplentės kaimelis, o XIV-XVII a. čia buvo miestas, turėjęs gatves, turgavietę, rotušę ir didelę mūrinę pilį. Šios pilies neblogai išsilaikę griuvėsiai supažindina mus su Lietuvos fortifikacinių įrenginių bei mūrinės statybos raida. Apie tai naujų duomenų gauta tyrinėjant bei konservuojant pilies liekanas. Šiuos darbus atliko Spec. mokslinė restauracinė gamybine dirbtuvė. Medininkai atsirado prie vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje prekybos ir žygio traktų, kuriuo lietuviai susisiekdavo su rusų žemėmis. Jo pakelėse dažnai sutinkami pilkapynai, piliakalniai bei senųjų gyvenviečių pėdsakai liudija, kad šio trakto praeitis siekia pirmąjį m. e. tūkstantmetį. Senasis traktas iš Vilniaus į rytus buvo daug kartų tiesintas, kol 1917 m. virto plentu, o sovietiniais laikais – asfaltuotu keliu.Rašytinių šaltinių žinios apie Medininkų praeitį yra negausios ir gana vėlyvos. Pirmoji patikima žinia apie šiuos, bet ne Žemaičių Medininkus (Varnius), skelbia, kad 1385 m. kryžiuočiai puolė Ašmenos apylinkes ir bandė apgulti Medininkų pilį. Metraštis teigia, kad tai buvęs pirmas kryžiuočių žygis į šias apylinkes. 1392 m. buvo pulta „Medininkų žemė“ – Medininkų piliai, kaip centrui, priklausiusios apylinkės. Pilis šioje žinutėje neminima, ji, matyt, net nebandyta tuo kartu pulti. 1402 m. kryžiuočiai naikindami Medininkų apylinkes, buvo padegę Medininkų pilį. Taigi, dviejose žinutėse minima Medininkų pilis. Bet nenurodoma, kokia ji buvo – medinė ar mūrinė.Pirmojo Novgorodo metraščio papildyme, taip vadinamame rusų miestų sąraše (X a. pabaiga bei XV a. pradžia) dvylikos didžiųjų Lietuvos miestų tarpe minimi ir Medininkai. Sąraše paminėta ,,Medniki – kamen“, t. y. pilis mūrinė. Kadangi Medininkuose ir jų apylinkėje medinės su žemių pylimais pilies pėdsakų neaptinkama, neabejotina, kad dabar stūksantieji griuvėsiai yra tos pačios pilies, apie kurią kalbama 1385 m. ir 1402 m. metraščiuose ir rusų miestų sąraše.
Matyt, ši pilis egzistavo iki XV a. pabaigos. 1517 m. didžiuoju traktu iš Maskvos pro Medininkus į Vilnių važiavęs pasiuntinys Herberšteinas pilį matė apleistą, negyvenamą. Tyrimai parodė, kad XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje gaisras sunaikino pilies kieme buvusius medinius pastatus ir medines kiemo sienų konstrukcijas, šaulių galeriją ir kita. Apie XVI a. vidurį į apleistos pilies kiemą buvo perkelti Medininkų dvaro sodybos pastatai, kurie čia išstovėjo iki XX a. pradžios. Dvaro valdytojai per tą laikotarpį šiek tiek rūpinosi pilies mūrų priežiūra, todėl griuvėsiuose išliko sunykusių detalių bei konstrukcijų. Iš kurių galima atsekti buvusią pilies visumą, net išskaityti tai, ko apie šią pilį nerandame metraščiuose.Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikais Medininkus kai kas laikė viena ankstyvesniųjų, kiti XV—XVI a. pilimi. Pastaroji nuomonė yra klaidinga.Medininkų pilies griuvėsiai šiandienMedininkų pilies lankytoją stebina didingas pagrindinis įtvirtinimas – keturios akmeninės kiemo sienos, kurios savo laiku buvo 14-15 m aukščio. Jų griuvėsiai dar tebesiekia 8-12 m. aukščio. Bendras sienos ilgis 568 m. Palei žemę jos yra 1,8-1,9 m storumo, viršūnėje – 1,4-1,6 m. Jos juosia apie 1.85 ha kiemą. Tai viena didžiausių Lietuvos mūrinių pilių. Daugelyje vietų sienų paviršius dėl ypač geros kalkių skiedinio kokybės ir galbūt dėl mums nežinomų priemaišų išliko kone visai sveikas. Sienos jau vien dėl savo storumo ir aukštumo sudarė patikimą pasyvią pilies kiemo apsaugą. Be to, jos buvo pritaikytos ir svarbiausiam reikalui – aktyviai gynybai. Sienų viršūnėje, 13-14 m aukštyje, juodavo šaudymo angos. Ties jomis iš kiemo pusės visais pasieniais buvo nutiestas medinis tiltas – šaulių galerija, iš kurios per šaudymo angas strėlėmis buvo galima apšaudyti priešą. Gynėjai į galeriją patekdavo per bokštus ir pasieniais pristatytus medinius laiptus. Nors šaudymo angos sienose neišliko, tačiau jų skaičių, formą ir išdėstymą galima atsekti iš visai panašios to paties laikotarpio Lydos pilies. Iš jų panašumo sprendžiama, kad Medininkų pilies kiemo sienose būta apie 280 tokių angų. Sienų viršūnėje, maždaug 2 m tarpais išdėstytos šaudymo angos baltame sienų fone iš tolo atrodė lyg geometrinio rašto pynė. Šiaurinės ir rytinės sienos išorinėje pusėje turi po vieną išilginę 1,3-2,7 m pločio plytų apdailos juostą. Tačiau šios abi juostos darytos ne dekoratyviniais, bet konstruktyviniais sumetimais. Plytos jose rištos priešgotikiniu, vadinamuoju baltišku (vendiniu) plytų rišimo būdu: eilėn dėta dvi plytos išilgai, trečioji galu. Lietuvoje Medininkų pilis yra vienintelė, kurioje šis plytų rišimo būdas išliko. Iš kiemo pusės visos sienos krautos vien akmenimis ir kalkių skiediniu nuglaistytos. Kai sienos buvo dar naujos, žalio miško fone jos atrodė labai baltos.Medininkų pilies kiemo sienų aukštis ir storis yra būdingi pilims, statytoms laikotarpyje, kai dar nebuvo žinomas paraku šaunamas ginklas, nebuvo išsivysčiusi ir mūrinių sienų griovimo technika, kai kuo aukščiau stovinčio kario padėtis dar buvo žymiai pranašesnė už žemai esančio. Apie XIV a. vidurį, atsiradus įvairaus tipo sienodaužiams, naujai statomų pilių sienos pradedamos storinti, jų storis pasiekia 3—3,5 m, o vėliau, atsiradus paraku šaunamiems ginklams, mažėja sienų aukštis, kol apie XVIII a. pabaigą antžeminės sienos visai išnyksta. Visi įtvirtinimai pradedami daryti po žeme. Tad svarbiausias pilies bruožas yra tas, kad pilis taikyta tik frontalinei gynybai: sienų kampuose ir ties viduriu nėra specialiai flankavimui statytų išsikišusių bokštų, iš kurių galima būtų naikinti prie sienų priartėjusį priešą. Tai rodo, kad pilis statyta tada, kai pilių puolimo priemonės dar buvo žemo lygio ir flankinė gynyba nebuvo reikalinga.Iki šiol buvo žinomi trys pilies bokštai. Pastaruoju laiku griuvėsiuose aptikti dar vieno bokšto pėdsakai. Dabar tikrai nustatyta, kad pilis turėjo keturis bokštus.Didžiausias jų buvo šiaurės rytų kampe. Jis turėjo penkis aukštus. Su stogu, kuris buvo dengtas čerpėmis, jo būta apie 30 m aukščio, 15 m ilgio, 14 m pločio. Išlikusi šio bokšto sienų dalis dar siekia apie 23 m aukščio. Jo sienos ties pirmuoju aukštu yra 2,9-3 m storio, aukščiau – 2,4-2,6 m. Tai ne tik didžiausias, bet ir įdomiausias savo konstrukcijomis bei vidaus įrengimu sudėtingiausias bokštas. Iš jo įrengimo galima spręsti, kad statytojai šį bokštą laikė svarbiausia pilies dalimi. Iš perdangų pėdsakų matyti, kad pirmieji keturi bokšto aukštai buvo perdengti kryžminėmis medinėmis sijomis, penktasis turėjo puošnų, plytomis skliaustą nerviūrinį skliautą.Šiame bokšte būta saugių, visoje pilyje puošniausių patalpų, skirtų srities, o gal ir krašto aukščiausią valdžią turinčiam feodalui-kunigaikščiui gyventi. Gyvenamųjų patalpų dideliais langais būta penktajame, ketvirtajame ir trečiajame aukštuose. Pirmajame aukšte, turėjusiame siaurus šviesoangius, buvo rūsys bei sandėlis.Be gyvenamosios paskirties, bokštas turėjo ir gynybinę reikšmę. Didžioji bokšto korpuso dalis išsikiša šiaurinės kiemo sienos išorėn, kad būtų galima ginti šalia bokšto esančius aukštutinius vartus ir tiltą per apsauginį griovį.Šiauriniame bokšte išliko ir dalis laiptų. Būdinga, kad laiptai iš pirmojo aukšto į penktąjį buvo įrengti sienų viduje išmūrytuose laipų narveliuose. Tai rodo, kad tuo metu dar nevengta silpninti bokšto sienų ties pirmuoju ir antruoju aukštais. Pažymėtina, kad į šaulių galeriją, buvusią ties trečiuoju aukštu rytinėje kiemo sienoje, buvo galima patekti tik iš vidaus, iš ketvirtojo aukšto leidžiantis žemyn atskiru laiptų narveliu. Taigi, laiptų sistema taikyta ne kariams, ne gynybai. Laiptų narveliams apšviesti, jų išorinėse sienose išmūryti siauri šviesoangiai, pro kuriuos taip pat buvo galima stebėti aplinką ir šaudyti.Labai galimas daiktas, kad šiaurinis bokštas, kaip aukščiausias visos pilies pastatas, buvo naudojamas apylinkėms stebėti, o užpuolimo metu iš jo vadovauta visos pilies gynybai.Šiaurinis bokštas turi visą eilę bergfrido tipo bokštams būdingų požymių: gyvenamosios patalpos viršutiniuose bokšto aukštuose, laiptų narveliai sienose, mūrinis skliautas penktajame aukšte, šio aukšto skliautui naudotos seniausio profiliavimo nerviūrinės plytos, baltiškas plytų rišimas sienų apdailoje, sienų storis ir kt. Tiek daug panašybių viename objekte, suprantama, negalėjo susitelkti atsitiktinai. Visa tai rodo, kad, statant Medininkų pilį, dar buvo gyvos bergfrido tipo bokštų statymo tradicijos. Bergfrido bokštai paprastai būdavo statomi grioviais, pylimais ir medinėmis tvoromis sustiprintų pilių kieme. Šio tipo bokštai X-XII a. plačiai buvo paplitę Vakarų Europoje, XIII a. pradžioje Livonijos ordinas juos statė užgrobtoje Latvijoje, apie XIII a. vidurį tokių bokštų statyta Volynės srityje Kamenec-Litovske, Bielovinoje, Stolpuose. Rašytiniai šaltiniai bergfrido tipo bokštą mini buvus Gardine. Šia proga prisimintina rusų miestų sąraše minima Senųjų Trakų mūrinė pilis. Kad čia būta mūrinės pilies – neabejojame, tačiau Senuosiuose Trakuose esančiame piliakalnyje mūrinių kiemo sienų pėdsakų nepastebime. Todėl galima manyti, kad ir čia būta bergfrido tipo bokšto, kurio pėdsakai, statant vienuolyną, arba visai sunaikinti, arba užstatyti. Apie XIII a. pradžią iš jų išsivystė tokie būdingi bokštai, kokį šiuo atveju matome Medininkų pilyje. Pažymėtina, kad Lietuvoje šio tipo gyvenamieji bokštai yra seniausios žinomos mūrinės patalpos, skirtos žmonėms gyventi. Medininkų pilies gyvenamasis bokštas, nors jo tik vienas kampas teišliko, priklauso prie geriausiai išsilaikiusių šios rūšies bokštų.Antras pagal dydį šios pilies bokštas, esantis ties pietinės kiemo sienos viduriu, buvo skirtas vien gynybai. Visas jo 9 m ilgio, 8,5 m pločio korpusas stovi pietinės kiemo sienos išorėje. Bokšto pirmojo aukšto sienos tik prišlietos prie kiemo sienų, bet su jomis nesujungtos. Antrojo aukšto sienos jau sujungtos su kiemo sienomis. Tai rodo, kad, pradedant statyti šią pilį pietinis bokštas dar nebuvo numatytas statyti. Tik tada, kai kiemo sienų mūrijimo darbai buvo įpusėti, statytojai sugalvojo pietinėje sienoje įrengti aukštutinius vartus ir jų apsaugai pastatyti šį bokštą. Tai vienintelis žinomas šios pilies pirminio plano pakeitimas, padarytas pilies statymo metu. Ir šis bokštas skirtas ne kiemo sienų išorinei pusei flankuoti, bet šalia bokšto įrengtiems vartams ir į juos vedančiam tiltui ginti. Bokštas turėjo ne daugiau kaip keturis medinėmis sijomis perdengtus aukštus, kuriuos vienas su kitu jungė patalpos viduje buvę mediniai laiptai. Pirmajame aukšte išliko iš kiemo į bokštą vedanti durų anga, perdengta apvalia, akmenimis krauta arka, ir trys šviesoangiai.Medininkų pilies statymo metu buvusį kovos technikos lygį rodo ir ketveri pilies vartai. Rytinėje kiemo sienoje išliko 2,5 m pločio ir 2,9 m aukščio smailiaarkė žemutinių vartų anga ir dalis bokšto. Visas jo korpusas kieme. Taigi, statytojai ir šio bokšto nepritaikė kiemo sienoms flankuoti. Visi šio vartų bokšto įrengimai buvo susiję tik su vartų funkcionavimu ir jų apsauga. Jo būta ne daugiau kaip trijų aukštų. Galima manyti, kad smailiaarkė vartų anga buvo uždaroma pačiame bokšte pakeliamu ir nuleidžiamu mediniu skydu. Pirmajame aukšte buvo praėjimas į pilies kiemą, viršutiniuose aukštuose – įrengimai vartų skydui pakelti ir nuleisti. Viršutinių aukštų perdangos buvo pritaikytos pro vartus į bokštą įsiveržusiam priešui naikinti.Antrieji, žemutiniai vartai buvo ties vakarinės sienos viduriu, dabartinėje keliavietėje į pilies kiemą. Jų liekanas dengia griuvenos. Jie buvo visai panašūs į pirmuosius, tokio pat didumo, turėjo bokštą, į juos taip pat buvo patenkama tiltu per griovį.Senas tradicijas turėjo šios pilies aukštutiniai vartai, įrengti šiaurinėje ir pietinėje sienose. Jų angos, kaip ir bergfrido tipo bokštuose, išmūrytos aukštai sienose (apie 5 m aukščiau kiemo paviršiaus), kad priešas pro jas negalėtų patekti į pilį. Juos gynė greta stovėję bokštai. Iš lauko ir kiemo į šiuos vartus būdavo patenkama mediniais tiltais. Pavartės akmenyse tebėra iškalti guoliai bėgūnams ir pakeliamo tilto ašiai. Jie rodo, kad iš kiemo pusės aukštutinių vartų angos buvo uždaromos dvipusėmis ant bėgūnų varstomomis durimis, o iš lauko pusės uždengiamos išorinio tilto pakeliamąja dalimi. Per šimtmečius trukusį pilies egzistavimo laikotarpį bėgūnų ir ašies guoliai mažai išsidėvėjo, matyt retai buvo naudojami. Kasdieniniams reikalams naudotasi vakarinėje sienoje esančiais žemutiniais vartais. Rytiniai vartai dar pilies egzistavimo metu buvo užmūryti ir iš lauko pusės užversti pylimo žemėmis.Neįtikėtina, kad 1,85 ha ploto turinčiam pilies kiemui ramiu laiku būtų buvę reikalingi net ketveri vartai. Jie taikyti ne ramiam laikotarpiui, bet užpuolimo atvejui. Nes užpuolimo metu didesnį jų skaičių ir sunkiau ginti. bet užtai įgula gali pro mažiausiai priešo saugomus vartus iš pilies išsiveržti. Apie XIV a. vidurį ir vėliau statytose pilyse aiškiai vengta statyti daug vartų.Prie pilies įtvirtinimų priklausė ir daug darbo pareikalavę apsauginiai grioviai bei pylimai. Jie kasti ir supilti jau pastačius sienas bei bokštus. Apie 20 m pločio ir 3-8 gylio griovys pilį juosė iš visų pusių. Antras griovys, matyt, vėliau pradėtas kasti, liko nebaigtas. Jis juosia vakarinę ir dalį pietinės sienos. Galimas daiktas, kad pylime tarp abiejų griovių statytojai buvo numatę įrengti papildomą įtvirtinimą – smailių statinių tvorą. Pažymėtina, kad šios pilies, kaip ir visų kitų pilių apsauginiai grioviai iš tikrųjų kasti ne tam, kad būtų prileisti vandens, bet kad jų staigūs ir aukšti šlaitai apsunkintų priešui priėjimą prie pilies sienų ir palengvintų pilies gynybą. Kasant griovius ir supilant pylimus, viso Medininkų pilyje atlikta apie 65 000 kubinių metrų žemės darbų.Galima įsivaizduoti, kad prieš pradedant statyti pilį, didelių būta ir pasiruošimo darbų. Kažkur Medininkų apylinkėse buvo pastatyta keletas plytinių ir kalkinių, jose iš anksto buvo degamos plytos ir kalkės, kitur ruošiama miško medžiaga. Daugiausia piliai statyti sunaudota lauko akmenų. Viso pilies statybai sunaudota apie 25 000 m3 akmenų, skiedinio ir plytų.Kiemo ir bokštų sienos iš šonų krautos stambiais akmenimis, tarpas užpildytas kalkių skiediniu ir mažesnių akmenų mišiniu, vadinamuoju butu. Matyt, kad kalkių skiedinys greičiau sukietėtų arba kad jis būtų patvaresnis, statytojai buto masę nuolatos perdengdavo specialiai daužytų plytų laužo sluoksneliais. Didžiųjų apdailos akmenų tarpai sienos paviršiuje kruopščiai išlyginti smulkia akmens skalda ir nuglaistyti kalkių skiediniu. Sienų kampai, angų šonai, perdangos, tarpuangiai, skliautai ir sienų išorinės juostos krauti plytomis. Kraunant sienų pamatus, į kalkių skiedinį dėta molio ir maltų plytų priemaiša. Ten, kur įžemis klampus, sienų pamatai praplėsti iki 4 m pločio.Visas statybines medžiagas surinko, pagamino, suvežė, remiantis sena papročio teise, artimų ir tolimų apylinkių gyventojai. Jie talkino ir visuose statybos darbuose. Mūrines pilis XIII—XV a. statydino Lietuvos didysis kunigaikštis. Tiek paruošiamųjų, tiek tiesioginių pilies statymo darbų vyriausias organizatorius ir vykdytojas buvo tada dar retas specialistas – meistras mūrininkas, kuris kartu buvo ir pilies architektas bei inžinierius-fortifikatorius. Kuo daugiau Medininkuose įsižiūrime į jo darbą, tuo labiau įsitikiname, kad tai būta patyrusio, nebe pirmą pilį stačiusio meistro.Medininkų pilis aiškiai skiriasi nuo kai kurių kitų Lietuvos feodalinėje valstybėje statytų mūrinių pilių – nuo Vilniaus Gedimino kalno, Trakų salos, Trakų pusiasalio, po 1362 m. sugriovimo atstatytosios Kauno, senosios Gardino, nebaigtos statyti Liškiavos pilių. Šios pilys ne tik kiemo sienų kampuose, bet dažnai ir ties sienos viduriu turėjo flankavimui pritaikytus bokštus. Jie taip išdėstyti, kad būtų galima flankuoti visų sienų išorinę pusę. Be to, jų mūruose naudota daugiau plytų, sienų apdailoje plytos rištos ne baltišku, bet jį pakeitusiu gotiniu plytų rišimo būdu; daugumos jų sienos storesnės – apie 3-3,5 m storio. Didesniųjų administracinių centrų pilyse – Vilniaus Gedimino kalno, Trakų salos, Gardino senojoje pilyje – vietoje gyvenamųjų bokštų buvo puošnūs gotikiniai gyvenamieji rūmai. Nuo Medininkų pilies jos skiriasi tuo, kad buvo taikytos naujoviškesnei kovos ir mūrinių sienų griovimo technikai ir statytos žymiai vėliau.Medininkų pilis Lietuvoje ne vienintelė, taikyta frontalinei gynybai, senajai kovos technikai. Panaši į ją buvo apie XIII a. pabaigą statytoji, 1362 m. sugriautoji Kauno pilis. Jos kiemą juosė dvi lygiagrečiai ėjusios, ta pačia technika krautos mūrinės sienos, sudarydamos kiemą ir priešpilius. Kuo daugiau fragmentų atkasama, tuo labiau įsitikinama, kad prie šios grupės priskirtina pirmojo statymo Vilniaus žemutinė pilis. Jos pėdsakus dengia per kelis kartus restauruotų bokštų ir kiemo sienų liekanos. Yra pagrindo manyti, kad kuriame nors šios pilies kiemo kampe būta būdingo gyvenamojo bokšto. Po žemės paviršiuje matomais Trakų pusiasalio pilies mūrais pastaruoju laiku aptikti sena technika krauti stambaus, matyt, gyvenamojo bokšto pamatai. XIV a. tie pamatai užstatyti kitai paskirčiai taikytu mažesniu bokštu. Daugiausia į Medininkų pilį yra panašios kaimyninės Krėvos ir Lydos pilys Baltarusijoje. Pirmoji yra apie 50 km į rytus nuo Medininkų, antroji – apie 80 km į pietvakarius. Visų trijų mūras krautas tuo pačiu būdu, visų kiemo kampuose būta po vieną gyvenamąjį bokštą, visos turi aukštutinius ir žemutinius vartus, visų kiemo sienų išorėje yra išilginės plytų apdailos juostos, kuriose plytos rištos baltišku būdu; tos pačios yra langų ir vartų angų formos, net plytos tokio pat didumo.Krėvos pilies griuvėsiai (18 a. paveikslas) Didelis šių trijų pilių panašumas ne tik neleidžia abejoti, kad jos yra to paties laikotarpio, bet ir verčia manyti jas esant statytas to paties meistro-mūrininko, kurio nei vardo, nei pavardės nežinome. Seniausia jų laikytina Krėvos pilis, paskiausia – Medininkų.Lietuvoje yra eilė mūrinių pilių, kurios tiek sunykusios, kad be didesnių tyrimų neįmanoma nustatyti, kuriai gynybinei grupei jos priskirtinos. Tačiau iš tų, kurios suminėtos, galima spręsti, kad mūrinė statyba, prasidėjusi XIII a. pavieniais bergfrido tipo bokštais, vėliausiai to paties šimtmečio antrojoje pusėje išsivystė į intensyvų frontalinei gynybai taikytų pilių statymą, o vėliausiai nuo XIV a. vidurio palaipsniui pradedamos statyti flankinei gynybai taikytos pilys. Medininkų pilies statymo data ieškotina XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje.Pažymėtina, kad lietuviai, skirtingai nuo visų savo kaimynų, mūrinę statybą pradėjo ne bažnyčiomis, bet mūrinėmis pilimis. Jas statyti skatino ne tiek vietinių feodalų tarpusavio kovos, kiek išoriniai priešai. Kadangi didelė dalis ankstyvųjų mūrinių pilių koncentruojasi rytinėje Lietuvos dalyje, yra pagrindo manyti, kad Medininkų, Krėvos, Lydos pilys bent iš pradžių daugiau buvo nukreiptos prieš XIII a. pasireiškusią totorių antplūdžių grėsmę, negu prieš vokiškuosius ordinus. Ši istorinė aplinkybė, kartu su architektūrinėmis formomis, dalinai patvirtina ankstyvą minimų pilių atsiradimą. Nepaprastai didelis Medininkų pilies kiemas aiškiai rodo, kad ji buvo skirta užpuolimo metu gausiems apylinkių gyventojams slėptis.Medininkų pilis, turėjusi progresyvią istorinę paskirtį, įžymi dar tuo, kad iš frontalinei gynybai taikytų pilių Lietuvos ribose ji yra geriausiai išsilaikiusi, joje daugiausia išliko seniausiai mūrinei statybai būdingų elementų. Net eilinis lankytojas iš esamų liekanų gali susidaryti vaizdą, kokiu būdu joje klostėsi gyvenimas ramiu laiku ir kaip ji funkcionavo užpuolimo metu. Visa tai ir sudaro šios pilies, kaip architektūros paminklo, didelę pažintinę vertę.Parengta pagal žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, 1971 m., publikuotą medžiagą