„Taip niekas tavęs nemylės“
Šiame Maironio eilėraštyje, kaip ir kituose panašaus pobūdžio kūriniuose, aprėpiami du dalykai: lyrinio subjekto jausmai bei požiūris, ir tėvynė, nes tai jai šie jausmai ir žvilgsniai skirti. Lyrinis vyksmas yra paremtas argumentų pateikimu norint išreikšti ir pabrėžti lyrinio herojaus jausminę ir dvasinę būseną, santykį su tėvyne. Romantinė meilė eilėraštyje idealizuojama, kalbama apie numylėtosios ypatingumą. Ji nepaprasta, nes vienintelė sugebėjo pavergti lyrinio herojaus širdį ir jauną poetą įkvėpti kūrybai. Maironis kurdamas atsimena ir gilinasi į tai kas jau patirta, išgyventa ir iškentėta. Tačiau rūpinasi tuo, kas laukia Lietuvos ir kokia jos ateitis, stengiasi kelti tautinę lietuvių savimonę.Jis suprato, kad meilė keičia žmogaus gyvenimą. Dėka jos lyrinis herojus vėl pradėti tikėti norų išsipildymu („Vėl dega jam norai atšalę“), kalba apie naujų pasaulių galimybę tame pat įprastame pasaulyje („Ir naują pasaulį jis mato“).Tačiau ir mylimoji, ir jos įkvėptas jausmas siejamas su skausmu. Tėvynė yra raginama atsiminti lyrinį subjektą ir kitus, kurie dėl jos yra pakėlę kančių, atlikę kūrybos žygdarbių. Meilės tėvynei įkvėptas žmogus tampa nelyginant sakralus, juk įkvėpimas vadinamas šventu, o tas šventumas pasirodo pačiame žmoguje. Jo giesme kreipiamasi į visą tautą, siekiama pripažinimo. Jau pačiame pirmame posme kalba apie liūdesį. Lyrinis subjektas kalba tautos vardu ir yra nusiminęs, nes jam rūpi Lietuvos ateitis. Tautai svarbu žinoti ar pavyks atsikratyti carizmo jungą ir, ar tautinis sąjūdis pajėgs sutelkti visų jėgas. Įdomi poetinė priemonė yra tai, kad mezgasi neįprastas „jis“-„tu“ dialogas. Tokiu būdu Maironis pateikia konkretų pavyzdį, o tai yra labai svarbu argumentacijai. Be to jis tarsi atsiriboja nuo eilėraštyje teikiamų minčių ir prisiima perpasakotojo vaidmenį, nenorėdamas patraukti carizmo šalininkų dėmesio ir prisiimti atsakomybės dėl netiesiogiai rodomo nepakantumo jų politikai ir tautiškumo skatinimo.