Mažlietuviu kultūra labai svarbi bendrajai lietuviu kultūros raidai. Mažojoje Lietuvoje ji iki XVIII a. pab. buvo plėtojama labiau negu Didžiojoje, išaugo inteligentą, kurie iskėlė tautinės kultūros ugdymo ir liaudies švietimo gimtąja kalba uždavinius. `Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrininku bendravimas formavo lietuvių etnoso bendrumą. Pati kultūra Mažojoje Lietuvoje įgijo vakarietiškos kultūros bruožų. Karaliaučius ir jo universitetas buvo svarbus ne vien Vidurio ir Rytų Europos kultūros, mokslo ir ekonomikos, bet ir Mažosios Lietuvos spaudos centras.1524-1940, t. y. per 416 m., Mažojoje Lietuvoje veikė 376 spaustuvės, išspausdinta apie 3450 lietuviškų knygų ir apie 140 periodini7 leidini7, skirt7 mažlietuviams. Tačiau XVIII a. lietuvybę slopino vokiečių kolonizacija ir tautiniai prieštaravimai. Vis dėl to lietuvių raštiją palankiai veikė valdžios politiniais sumetimai propaguojama prūsiškoji lietuviškoji politinė kryptis. Vokiečių šviesuoliai ėmė kelti letuvių kalbos prestižą, ją lyginti su antikinėmis kalbomis, tobulinti ir kovoti už teisę tai tautai plėtoti originalią kalbą. Tokiomis aplinkybėmis XVIII a. Mažojoje Lietuvoje iškilo lietuvių grožinės literatūros pradininkas K. Donelaitis. Kalbininkų A. Šleicherio ir F. Kuršaičio Mažojoje Lietuvoje aprašytas lietuvių kalbos modelis buvo pritaikytas XIX a. II pusėje ir atgimstančioje Lietuvoje. Iki pat XX a. mažlietuviai išlaikė savitą kaimo architektūrą, drabužius, apeiginius papročius, amatus, liaudies muziką. Prūsija- vienintelė šalis, kurios ir mokyklose ir Karaliaučiaus universitete buvo dėstoma lietuviškai ir lenkiškai. Per Reformacij1 XVI a. Prūsijos hercogystėje imta steigti parapines pradžios mokyklas. Tuomet Mažojoje Lietuvoje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų. Karaliaučiuje lietuviška pradžios mokykla veikė iki XVIII a. pabaigos. Įsikūrus vokiečių kolonistams, 1736 – 1741 m. karalius Friedrichas Vilhelmas I šalyje padarė radikalią švietimo reformą, bene pirmą kartą Europoje bandė įgyvendinti visuotinį privalomą pradžios mokslą. Buvo įsteigta gana daug kaimų (žemininkų) mokyklų. 1956 m. iš 1700 senojoje Prūsijoje veikiančių parapinių mokyklų vien vokiškų tebebuvo 400; kitose dėstyta lietuviškai ar lenkiškai arba mišriai (vokiškai – lietuviškai, vokiškai – lenkiškai arba visomis trimis kalbomis). Tais pat 1756 m. Mozūrijoje veikė 586 lenkiškos ir 16 mišriųjų kaimo mokyklų. Iki pat XVIII a. pab. juose dėstyta lenkiškai. Ir 1790 m. iš 1800 Prūsijos pradžios mokyklų ir vokiečių dėstomąja kalba tebuvo 400. kuomet Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. pab. pradžios mokyklų iš viso buvo apie 300, Mažojoje vien naujų mokyklų lietuviams ir vokiečiams pastatyta 449. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose 1864 m. buvo apie 17160 mokinių lietuvių; iš jų apie 12240 kalbėjo tik lietuviškai, 4920 mokėjo ir vokiškai; tuo tarpu 7360 mokinių buvo mokoma vien vokiečių kalba. Berlyno vyriausybė visokeriopa paramą pirmiausią teikė vokiečių kolonistų mokykloms. Pačių lietuvininkų duomenimis, 1874 m. vokiečių kalbos nesuprato 10075 moksleiviai lietuviai. 1875 m. Gumbinės apygardoje, vokiečių statistikos duomenimis veikė 352 mišrios vokiečių- lietuvių ir 388 vokiečių –
mozūrų pradžios mokyklų. Kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis, 1511 metais tapęs ordino magistru, atkreipė dėmesį į švietimą. Kunigaikštis Albrechtas 1525 metais priėmė M.Liuterio mokslą ir, tapęs pasaulietiniu kunigaikščiu, ėmė plėsti bei stiprinti reformaciją. Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Ansas Bruožis rašė: “ Albrechto pirmiausias uždavinys buvo liaudį šviesti. Liepė bažnyčios pamokslus prigimta kalba sakyti. Prie bažnyčių tapo mokyklos įsteigtos, kur ne tiktai vaikai, bet ir suaugusieji buvo mokomi ” . Tuo metu pradėta manyti, kad dvasininkų pareiga – krikščioniškai auklėti ir šviesti gyventojus, o jeigu jie neatlieka savo pareigos, tai už ką tada naudojasi bažnyčios žemėmis? Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pirmąsias pradines, arba kitaip vadinamas bažnytines, mokyklas pradėjo steigti dvasininkai. Mokyklų tikslas – ne tik išmokyti rašto, bet ir krikščioniško (evangeliško) tikėjimo, maldų, giesmių, bažnytinių apeigų, rašyti ir skaičiuoti. Įdomu tai, kad bažnytinėse mokyklose mokslo galėjo siekti tik berniukai. Mokydavosi dažniausiai žiemą – tarp Martyno dienos ir Velykų. Kaimuose mokyklų nebuvo, todėl iš tolimesnių vietovių vaikai būdavo atvežami, aprūpinami maistu ir paliekami visai savaites. Bažnytinių mokyklų mokytojai būdavo menko išsilavinimo, o kartais tik gerai moką lotynų kalbą amatininkai. Parapinės veiklos turinys bei pobūdis gerai matyti iš M.Mažvydo mokyklos. Jis ja labai rūpinosi ir kratėsi nemokyto žmogaus, staliaus, kuris, norėdamas geriau gyventi, visokiomis intrigomis stengėsi prasibrauti į mokyklą mokytoju. Parapinės mokyklos mokytojas, pažymi M.Mažvydas, turėjo būti pasirengęs sakyti pamokslus liaudžiai ir mokyti jaunuomenę lotynų kalbos, mokėti bažnyčioje giedoti vokiškai ir lietuviškai. XII a. laiške kunigaikščiui Albrechtui Martynas Mažvydas rašo apie pretendentą į mokytojus: ” …mielasis Ambrozijau, nesi vertas būti mokytoju, nes žmogus esi nemokytas. Mūsų Ragainės vaikai pageidauja mokytojo dėstytojo, ir nė vienas iš jų nenorės, kad dėl tavęs netektų gero vardo ” (M.Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga. V., 1974, p. 324). Laiško pabaigoje M.Mažvydas su didžiausiu susirūpinimu rašo: ” …Pagaliau mūsų bažnyčios ir visos jaunuomenės vardu maldauju, kad nebūtų paskirtas mokyklai vadovauti toks nemokytas žmogus, nes viskas pakriks ir išbėgios jaunuomenė, be kurios – kas puoš mūsų bažnyčią? Lietuvių liaudis tokio nepageidauja, kai turi už jį geresnį ” (ten pat, p.328). Panašios buvo ir kitos Mažosios Lietuvos parapinės mokyklos – jų lygis priklausė nuo mokytojo ir klebono išsilavinimo bei rūpinimosi. Parapinių mokyklų mokytojai sunkiai vertėsi – kraštą vargino karai, baudžiava, mokesčiai, ligos, tad žmonėms išlaikyti mokyklas buvo labai sunku. Norėdami pragyventi, mokytojai turėjo imtis kokio nors amato, prekybos, net elgetauti. Visa tai, žinoma, trikdė mokyklų drausmę ir smukdė jų lygį. Ir šiandien yra žinomos kai kurios to meto mokyklos Vilkiškiuose (įsteigta apie 1561-1562 metus), Rusnėje (1583 m.), Verdainėje, prie Šilutės (1588 m.), Karklėje (1606 m.), Kalnininkuose (1677 m.). Vėliau tokios mokyklos įsteigtos visose lietuvių parapijose ir didesniuose kaimuose. Vaikai buvo mokomi iš Martyno Mažvydo katekizmo, kurio pradžioje buvo duotas “ Pygus ir trumpas mokslas skaititi ir raschyty ” .Klaipėdos kraštas ir jo likimas XX a.
Turinys
1.Turinys ………………………………………………………………………………………………. 12.Įžanga ……………………………………………………………………………………………….. 13.Klaipėdos kraštas iki XX a. …………………………………………………………………. 14.Klaipėdos kraštas XX a. ……………………………………………………………………… 4.1.Padėtis iki Paryžiaus konferencijos …………………………………………………… 4.2.Paryžiaus konferencija …………………………………………………………………….. 4.3.Prancūzų valdžia …………………………………………………………………………….. 4.4.1923 m. sukilimas ……………………………………………………………………………. 4.5.Oficialus krašto prijungimas …………………………………………………………….. 4.6.Krašto praradimas 1939 m. ………………………………………………………………. 4.7.Galutinis atgavimas …………………………………………………………………………. 3344689105.Išvados ………………………………………………………………………………………………. 106.Literatūra ………………………………………………………………………………………….. 11
Įžanga
Klaipėdos kraštas sudaro savarankišką geografinį vienetą: tai yra siaura juosta, vakaruose apribota jūros, pietuose – Nemuno, rytuose – Telšių plynaukštės. Šios juostos plotas 2451 km2 (su Kuršių nerija 2848 km2), jos ilgis 140 km, o plotis kai kur tik 15-20 km. Šio nedidelio ploto istorija labai permaininga: pradžioje šis kraštas priklausė baltams, vėliau ordinui, po to savarankiškai Prūsijai, vėliau pastarosios sujungtai Vokietijai, vienu metu buvo valdomas prancūzų, po kiek laiko grįžo lietuviams ir po trumpo vokiečių įsiveržimo galiausiai iki šių dienų yra teisėta Lietuvos dalis.
Klaipėdos kraštas iki XX a.
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims – šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel – vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams.
Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį:Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais – kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti.Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes.
Klaipėdos kraštas XX a.
Padėtis iki Paryžiaus konferencijos
Taigi XX a. pradžioje Klaipėda – sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno:
Lietuvių % Vokiečių % Kitų % Iš visoKlaipėdos apskr. 26328 43.6 33453 55.2 738 1.2 60519Šilutės apskr. 21550 58.8 14694 40.1 389 1.1 36633Pagėgių apskr. 20157 46.2 23409 53.5 134 0.3 43700Visame Klaip. krašte 68035 48.3 71556 50.8 1261 0.9 140852
O 1912 m. tarp krašto evangelikų absoliuti dauguma buvo lietuvių:
Lietuvių % Vokiečių % Iš visoKlaipėdos apskr. 18433 76.6 5626 23.4 24059Šilutės apskr. 24149 63.2 14085 36.8 38234Pagėgių apskr. 22228 50.9 21508 49.1 43736Klaipėdos mieste ir apyl. 7000 21.5 25500 78.5 32500Visame Klaipėdos krašte 71810 51.9 66719 48.1 138529
Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai.
Paryžiaus konferencija
XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos.
Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas.Prancūzų valdžia
Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje.Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas – Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. – valdžią sudarė šios įstaigos:1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) – administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas.2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) – turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas.
3. Administracijos teismas – turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas.Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai.Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų.Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus – štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos.1923 m. sukilimas
Sukilimo planas:
Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad:1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos.2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas.3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių.4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises.5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė.6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas.7. Algos bus išmokamos aukso valiuta.
8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis.9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo.Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą.Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga – Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo – tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje – šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo.Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno – atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas.Oficialus krašto prijungimas
Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) – tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai.
Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai – sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims.1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis.2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti – direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų.3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių.Krašto praradimas 1939 m.
Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido.Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai – E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti – kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam.1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje.
Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo.Galutinis atgavimas
Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva.
Išvados
Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas – pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu