Mano miestas vokiečių okupacijos metais

Mano miestas vokiečių okupacijos metais

Rašinys

Praeito šimtmečio vidurys Lietuvai buvo ypač sudėtingas – okupacijos sekė viena paskui kitą, savo žiaurumu stebindamos pasaulį. Kai 1941m. birželį prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas, nuo pat pirmųjų jo akimirkų aršios kovos virė ir Lietuvos teritorijoje. Jau po šešių dienų nuo karo pradžios SSRS okupaciją Lietuvoje pakeitė Hitlerinės Vokietijos okupacija. Lietuvoje ji paženklinta žiaurumo ir kraujo ženklu.

Tačiau tie patys įvykiai skirtingai skamba vadovėlio puslapiuose, kur išspausdinti tik sausi faktai, ir tame laikmety gyvenusių žmonių lūpose, su tikrais jaausmais, emocijomis ir atsiminimais. Tai supratau po išsamaus pokalbio su PAVARDe ( gim. 1930 m.), jam vokiečių okupacijos metais buvo 11 – 14 metų.

“.1941m birželio 22d. prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas. Nuo pat pirmųjų akimirkų kovos užvirė ir Lietuvos teritorijoje. <.>Lietuviai karą pasitiko su džiaugsmu, nes jis išgelbėjo nuo sovietinio teroro.”

“ Kai atėjo vokiečiai man buvo vienuolika metų, baigiau penkis pradžios mokyklos skyrius ( tada buvo penki pradžios mokyklos skyriai ir aštuonios gimnazijos klasės). Vokiečiai atėjo po kelių dienų nuo karo pradžios. Mes visi galvojom, kad jie muus išvadavo iš bolševikų. Kareivius sutikom su gėlėm. Jie mums paliko gerą įspūdi, nes Raudonosios armijos kariai buvo apšepę, o vokiečių kareiviai visi švarūs, tvarkingi. Buvo vasara – visi ėjo su atraitotomis rankovėm. Tai man tuomet paliko didelį įspūdį. Karo pradžioje vo

okiečiams labai sekėsi. Atsimenu, kad sekėm jų karo veiksmus iki pirmosios žiemos, labai aktyviai svarstėme, kada paims Maskvą, kada baigsis karas. Paskui supratom, kad vokiečiai pralaimės. Kai pradžioje jie paėmė milijoną rusų belaisvių, tai labai stebėjomės, o paskui pamatėm, kad tie belaisviai negauna valgyti. Teko juos matyti prie Kauno – vaikščiojo sutinę iš bado, vaizdas buvo labai liūdnas.

Lyginant su rusais vokiečių okupacija buvo laikoma geresne. Vokiečiai turėjo tvarką ir įstatymus, kuriais vadovavosi. Rusų okupacijos lietuviai bijojo, nes rusai absoliučiai neturėjo jokių etikos ribų ir elgėsi neprognuozuojamai. Jie be teismo, be jokios aiškios priežasties išveždavo lietuvius į tremtį.”

“.Vokiečiai nepripažino jokio lietuvių politinio savarankiškumo.<.>Į lietuvius naciai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą. <.> Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų dažniausiai prievarta okupantai išvežė darbams į Vokietiją.”

“Nors iš pradžių vokiečiai ellgėsi labai gerai, bet paskui atsisakė pripažinti, Lietuvą yra valstybe ir paskelbė ją Ostlandu – Rytų Vokietijos kraštu. Taip Lietuvoje įvesdami savo tvarką.

Iš to laikmečio atsimenu, tai jog veikė visi kino teatrai – vokiečiai rodė labai daug gerų filmų, atminty išliko gera jų muzika. Nors buvo tam tikra tvarka – visko trūko. Buvo įvestos maisto kortelės, tačiau pagal jas viską, kas priklauso buvo galima gauti. Buvo parduotuvių skirtų tik vokiečiams, ten jie gaudavo geresnių ir, žinoma, daugiau maisto produktų. Žinau, kad iš kaimo at
tsivežti produktų buvo sunku – vokiečių kareiviai tikrindavo, nepraleisdavo. Tačiau mes kaime giminių neturėjom, tad tos problemos nejautėm. Elektra buvo, bet vakarais ji pradėdavo gesti, ir jei žmonės per daug jos naudodavo – elektra tiesiog dingdavo. Kiek buvo numatyta, tiek stotis ir leisdavo sunaudoti. Tačiau įstatymai visuomet išlikdavo įstatymais, ir dauguma žmonių taip ir gyveno. Aišku, buvo ir besipriešinančių. Tačiau aš, kaip vaikas, to nemačiau.

Okupacijos metais gyvenom Žaliakalny, tai nesijautė, kad vokiečiai ką nors kratytų ar tikrintų. Netgi kai gaudė vyresnįjį brolį, kuris slapstėsi nuo prievolės į Reicho darbo tarnybą, atėjęs unterfertfėbelis ( žemesnio rango karininkas) tik paklausė, ar brolis namie. Išgirdęs neigiamą atsakymą, atidavė pagarbą ir išėjo. Prievartos mūsų šeima nejautė.”

“.Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas visoje Lietuvoje.<.>.Kaune – žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai – izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai.”

“Paskui vokiečiai surinko visus žydus. Iš pradžių jiems buvo liepta nešioti prisegtas geltonas žvaigždes, taip pat valdžia neleido jiems vaikščioti šaligatviais – tik dešiniąja kelio puse. Paskui Vilijampolėje atidarė getą ir visus miesto žydus sukėlė ten, o jų namus atidavė žmonėms gyvenusiems Vilijampolėje. Vėliau getą pradėta mažinti – dalį sušaudė, o gal išvežė. Mes vaikai to žiaurumo nejautėm ir ne viską, kas dėjosi mieste, supratom. Kartais mieste pa
asirodydavo žydų šeimos ir prašydavo maisto, bet vėliau tai jiems buvo uždrausta. Tad to, kas dėjosi IX forte, mes nematėm ir nieko apie tai nežinojom. Žmonės kalbėjo, kad kaimuose žydus šaudė tiesiog gatvėse, o Kaune aš to nemačiau.

Prieš ateinant vokiečiams, mūsų name gyveno žydai. Be galo graži ir kultūringa šeima. Jie buvo pabėgę iš Vokietijos. Tos šeimos mama net nemokėjo žydiškai, nes augo Vokietijoje. Tačiau taip išėjo, kad ir ją iškeldino į getą kartu su vyru – iš ten jie jau nebegrįžo. Atsimenu mano mama jų labai gailėjo. Mūsų kaimynai taip pat buvo žydai, su jų vaikais mes žaisdavom ir nelaikėm jų žemesniais už save. Atsimenu, kad vienam kaimynų berniukui paišėm geltoną žvaigždę, kad jis galėtų eiti su mumis į miestą. Mes, nors ir buvom dar vaikai, supratom, kad tokie dalykai reiškė žydų paniekinimą. Bet kai Lietuva buvo okupuota Rusijos, jautėsi, kad dauguma žydų yra išdavę Lietuvą: jie vadovaudavo visiems bolševikų mitingams.

Gimnazijoje jautėsi bendra nuostata, kad žydai yra žemesni, bet neprisimenu nei vieno atvejo, kad viešai būtų kalbama prieš žydus. Šeimoje kalbėjo, kad elgesys su žydais yra žiaurus, ir taip būti neturėtų.”

“.1944.”

“Vokiečiai išeidami pasakė – ryt čia bus rusai. Jie Kauno negynė, bet traukėsi tvarkingai. Tačiau išeidami susprogdino gamyklas, elektrinę, Universiteto rūmus Aleksote. Pa
aliko telefono stotį, ir rusai sėkmingai ją atstatė.”

Pokalbis su doc. PAVARDE tapo dar viena įdomia ir neįprasta istorijos pamoka. Ji buvo be galo nuoširdi, jaudinanti ir, žinoma, naudinga. Manau, kad nieko nėra įdomiau, nei klausytis istorijos iš, kaip rašė J. Marcinkevičius “. gyvos kalbos, gyvų žmonių.”.

Leave a Comment