„Baltai“

T U R I N Y S

1.ĮVADAS.......................1pusl.

2.AUKŠTAIČIAI.....................1pusl.

3.ŽIEMGALIAI......................2pusl.

4.ŽEMAIČIAI......................2pusl.

5.LATGALIAI......................2pusl.

6.LIETUVIAI.......................3pusl.

7.PRŪSAI.......................4pusl.

8.JOTVINGIAI.....................5pusl.

9.KURŠIAI........................5pusl.

10.SĖLIAI.......................6pusl.

11.SKALVIAI.......................6pusl.

12.GALINDAI......................7pusl.

13.MAINŲ PREKYBA..................7pusl.

14.MEDŽIOKLĖ.....................8pusl.

15.ŽVEJYBA IR ŽEMDIRBYSTĖ.............8pusl.

16.IŠVADOS......................8pusl.

ĮVADAS

Baltų šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 milijonus žmonių ( daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos kalbos , išskyrus prūsus , nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir pie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką težinome.

Pats baltų terminas XIX a. atsirado iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balit-, nors dėl to atskirų mokslininkų yra paareikšta skirtingų nuomonių bei hipotezių, ir šis klausimas dar galutinai neišspręstas. Mūsų garsūs kalbininkai K.Jaunius ir K.Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania “ minimu „Aestiorum gentes“, baltus vadino aisčiais. Bet kadangi senuose istoriniuose šaltiniuose šiuo pavadinimu buvo vadinami tik prūsai, tad nuo jo kitų kalbininkų ir atsisakyta.

Iš vietovardžių analizės nustatyta, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija driekėsi nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus: jie apėmė Nemuno, Prėgliaus baseinus, Dauguvos, Dnepro, Pripetės aukštupius. Tačiau pirmaisiais mūsų eros amžiais, ypač VII-VII a., baltų gyvenamieji plotai ėmė siaurėti: vakaruose buvo išstumti ar asimiliuoti germanų, o rytuose- rytų slavų genčių. Iš XII a. rusų, metraščių (vad. Nestoro kronikos) matyti, kad tuo metu į rytus nuo Smolensko dar gyvenusi baltų gentis galindai, kurie apie XI

IV a. visai suslavėjo.

Nuo seno baltai turėjo glaudžių kontaktų ne tik su slavais ir germanais, bet ir su savo šiaurės kaimynais finais (dabartinių estų, suomių ir kt. Protėviais). Tai rodo nemaža baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz: est. hein „šienas“, kirves „kirvis“, suom.pirtti „dūminė pirkia“ ir kt.

Baltų klabos yra artimiausios slavų kalboms (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas. Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš skirtingų prokalbės tarmių, o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl arrtimų baltų ir slavų kalbų kontaktų. Taigi ši problema dar nėra galutinai išspręsta.

Baltų kalbos paprastai yra skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais dar ir kuršių), o rytų baltams – gyvoios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių , sėlių kalbos.

Baltai skirstomi pagal gentis. Tai:aukštaičiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, lietuviai, .prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, skalviai, galindai.

AUKŠTAIČIAI

Manoma, kad aukštaičių gentis galėjo susiformuoti VI a. Jiems didelę įtaką turėjo lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Au

ukštaičiai gyveno Nevėžio upės baseine ir šiaurinėje Užnemunės dalyje, dabartinės Lietuvos centrinėje dalyje. Aukštaičių kaimynai buvo: šiaurėje-Nevėžio aukštupyje- žiemgaliai ir sėliai, vakaruose, prie Dubysos- žemaičiai, pietuose , Užnemunėje- jotvingiai, rytuose, prie Šventosios upės-lietuviai.

Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie 1294-1300 m. įvykius. Teritorija prie Nevėžio vadinama Austechia, terra Regis Lethowie( Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė). Deja, šiuolaikinio mokslo duomenys apie aukštaičius nėra vienareikšmiai. Dalis tyrinėtojų mano, kad nebuvo atskiros aukštaičių genties. Teigiama, esą čia gyvenusius žemaičių protėvius sulietuvino iš rytų atėję lietuviai.

ŽIEMGALIAI

Žiemgalių, žemaičių, sėlių ir latgalių protėviai iki IV a. priklausė bendrai kultūrinei sričiai. V-VIa. , rytų baltams skylant į atskiras gentis, Mūšos ir Lielupės baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis. Žiemgalių teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje- Rygos įlanką ties Lielupe, rytuose-Lėvenį, o pietuose apėmė Mūšos baseiną. Žiemgalių kaimynai buvo:pietvakarių pusėje –žemaičiai, vakarų-kuršiai, pietų-aukštaičiai, rytų-sėliai, šiaurės rytų-latgaliai, o šiaurės – finougrų gentis lyviai.
Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI-XIIa, rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220- aisiais .
Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augino rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Li

ielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos.
Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Žiemgalių kalba buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XVa. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių ir latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvo išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž, buvę tariami kaip latvių , bet minkštieji k, g nebuvę verčiami į c, dz. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje –sulietuvėjo.

ŽEMAIČIAI

Iki IVa. žemaičių , žiemgalių, sėlių ir latgalių protėviai priklausė vienai kultūrinei sričiai. Vėliau ši sritis išsisklaidė ir susidarė atskira žemaičių teritorija. Ji driekėsi centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje: šiaurėje siekė Mažeikius, vakaruose- Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų. Tverų apylinkes bei Jūros upę, pietuose- Nemuno pakrantes, rytuose-Sušvę ir Dubysą, šiaurės rytuose- Mūsos aukštupį ir Ventą.
Istoriniuose šaltiniuose žemaičiai pradedami minėti tik nuo XIIIa. pradžios. 1219 m. tariantis su Haliču-Voluine tarp Lietuvos kunigaikščių buvo ir žemaičių.
Jau nuo pirmųjų amžių prieš Kristų Žemaitijoje gyventa piliakalniuose. Šalia įspūdingų Šatrijos, Biržuvėnų (Telšių r.), Luponių (Šiaulių r.) ir kitų piliakalnių buvo gyvenvietės.
X-XIIa. žemaičiai užmezgė gl

laudžius prekybinius ryšius su skandinavais. Žemaitijoje randama iš Skandinavijos atvežtų daiktų, be to, ir vietiniai gaminiai, ypač didikų ginkluotė ir drabužiai, turi skandinaviškų bruožų. Žinoma , prekybiniai ryšiai buvo palaikomi ir su baltų gentimis- žiemgaliais, kuršiais, skalviais, prūsais.

LATGALIAI

Latgalių gyvenama teritorija išryškėjo tik V-VIa. Iki tol jie, sėliai, žiemgaliai ir žemaičiai priklausė bendrai kultūrai.
Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Jų kaimynai vakaruose buvo lyviai, šiaurėje –estai, rytuose-krivičiai(slavų gentis), pietuose-lietuviai ir sėliai.
Pirmą kartą latgalių vardas paminėtas rusų metraštyje. XIIIa. pradžioje minimos šios latgalių žemės: Atzelė(didelė žemė šiaurės rytuose), Idumėja(nedidelė žemė, kur gyveno ir lyviai), Jersika(pati didžiausia žemė, apimanti didelę dalį dabartinės Latgalos ir Vidžemės), Kuoknesė( ten gyventa kartu su lyviais ir sėliais), Imera (nedidelė dalis prie Estijos) ir Talava( į pietus nuo Imeros, Gaujos aukštupio baseine). XI-XIIa.latgaliai pateko į Polocko ir Pskovo kunigaikštysčių vasalinę priklausomybę. O 1206 –aisiais Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“ minimi „latviai, kurie iš tikrųjų vadinasi latgaliais“. Manoma, kad latgaliai sudarė latvių tautos pagrindą.
Latgaliai turėjo daug įtvirtintų piliakalnių. Žymesni iš jų –Jersikos, Kuoknesės, Asuotės, Uolinkalnio, Tuoniskalnio, Mežmalės. Šalia piliakalnių plytėjo gyvenvietės, kurios kartais taip pat būdavo įtvirtinamos. Skirtų gintis piliakalnių ėmė daugėti nuo I tūkstantmečio vidurio, kai prasidėjo slavų ekspansija. Latgaliai ypač garsėjo audiniais, kurių fragmentų išlikę iki šių laikų. Piliakalniuose teberandama daug su audimu ir verpimu susijusių daiktų. Gyvendami prie Dauguvos, jie galėjo prekiauti su skandinavais, kirvičiais, lietuviais, sėliais.

LIETUVIAI

Lietuvių protėviai priklausė rytų baltams, kurie į atskiras gentis suskilo maždaug I tūkstantmečio viduryje.
Lietuvių genties teritorija buvo viena didžiausių: šiaurėje siekė Dūkštą ir Zarasus, vakaruose- Šventosios ir Nemuno upes, pietuose apėmė Merkio upės baseiną, rytuose buvo iki Naručio ir Svyrių ežerų( dabar Baltarusija). Viduriniame geležies amžiuje, ypač nuo VIII a., iš rytų baltus ėmė smarkiai spausti slavai- krivičių ir dregovičių gentys. Taigi iki XIII a rytinės lietuvių teritorijos ribos nuolat keitėsi. Istoriniuose šaltiniuose Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose. Juose lotyniškai rašoma, kad tais metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonys nužudė vienuolį Brunoną. Archeologai ir kalbininkai mano, kad minimasis kraštas galėjo būti tarp Nemuno ir Neries. Pats Lietuvos vardas kalbininkų kildinamas iš Lietaukos-nedidelio upelio, įtekančio į Nerį-vardo. Vėliau Lietuvą pradeda minėti rusios metraščiai, kur ji vadinama „Litva“: 1040 m. kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą“. 1113 m. Lietuvą paminėta kaip Rusios kaimynė. Visais šiais atvejais Lietuva reiškė tik atskirą lietuvių genčių žemę. Ji galėjo ribotis su kitomis lietuvių žemėmis- Nalšia ir Deltuva bei jotvingių Dainava ir Sūduva, o vakaruose – su Aukštaitija.
Lietuviai palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais. Iš buvusių Romos imperijos provincijų , o vėliau iš Padunijo atkeliaudavo žalvaris, sidabras, ginklai, papuošalai. Žinoma, daugiausia lietuviai nešiojo vietinių meistrų pagamintus papuošalus. Ryšius su rytais liudija arabiškos monetos. Nemažai prekiauta ir su kaimynine Rusia- per Gardiną lietuviški gaminiai patekdavo į Kijevą. Svarbiausi prekybos keliai driekėsi Nemunu , Nerimi, Šventąja ir kitomis upėmiis. Iki XII a. prekiauta mainant daiktą į daiktą, o vėliau atsiranda pirmieji pinigai- sidabriniai lydiniai, vadinami lietuviškais ilgaisiais.
Svarbesnieji lietuvių centrai buvo Kernavė, Vilnius, Aukštadvaris, Nemenčinė, Maišiagala. Klostantis feodaliniams santykiams, mažesnės žemės būdavo prijungiamos prie didesnių, o jų kunigaikščiai tapdavo vyresniaisiais. Taigi lietuviai, būdami bene didžiausias genčių junginys, pajungdavo giminingas baltų gentis, užvaldydami vis didesnę teritoriją. 1236 m. dokumentuose jau minima „Mindaugo Lietuva“.
Iš rytų baltų kalbų stambiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 milijonus žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose(Punske, Seinuose). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtui lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.
Nors XIII-XVa. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąją jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojamos kancialiarinė slavų, lotynų, lenkų kalbos (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos). Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas- anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos„Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir ankščiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai( istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. „Katekizmas“, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame „Katekizme“ įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas(balsinė „balsė raidė“, sąbalsinė „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Martyno Mažvydo „Katekizmu“ prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje- ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.
Apie 1620m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas-Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“ susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika- Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tuo būdu XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kaLbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a. , atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

PRŪSAI

Prūsai(kaip ir jotvingiai) priklauso vakarų baltams, kurie iš bendro kamieno išsiskyrė maždaug V-VIa pr.Kristų.
Prūsų žemės vakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose plytėjo beveik iki Navero upės, rytuose – iki Deimenos upės ir Mozūrijos ežeryno.
Vakaruose jų kaimynai buvo pomeranai(vakarų slavai) , pietuose- mozūrai, o iš kitų pusių juos supo jotvingiai ir narduviai.
Manoma, kad jau pirmasis baltų paminėjimas istoriniuose šaltiniuose susijęs būtent su prūsais. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale „Germanija “ (98m.po Kristaus) aprašo aisčius, gyvenančius Baltijos pakrantėje, kurie „pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą“. Jie garbina dievų motiną, uoliai augina reikalingus augalus.
Pagrindiniai prūsų verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. I ir II tūkstantmečių sąvartoje jie augino visus šiuo metu žinomus javus ir galvijus. Prūsai valgė ir arklieną , gėrė kumelių pieną ir kraują. Jau Jordamas VI a minėjo midų- iš medaus gaminamą gėrimą.
Ėmus plisti metalui, prūsai jo naudojo bene daugiausiai lyginant su kitais baltais. Žalvarį įsiveždavo jau anksčiau, o nuo pirmųjų mūsų eros amžių mainydami į gintarą iš Romos imperijos atsigabendavo ir sidabro bei aukso. IIIa. sidabruotus papuošalus ėmė gaminti patys, dažniausiai iš romėniškų monetų.
Baltų gentims buvo reikšmingi prūsų jūros uostai-Trusas(dabar Elbingas Lenkijoje) ir Viskiautai(dabar Kaliningrado sritis), kuriuos įkūrė vikingai kaip prekybines kolonijas. Prūsai prekiavo su Romos imperija, o šiai žlugus- su jos vietoje susikūrusiomis valstybėmis. Patogi geografinė padėtis įgalino pasiekti ir kitus kraštus- Skandinaviją, slavų žemes, žinoma , ir kitų baltų kraštus.
Prūsų dvasinėje kultūroje ryškus religijos vaidmuo. Pastebėta , kad jų religinės nuostatos glaudžiai susijusios su visuomenės santykiais. Gyvenę legendiniai prūsų valdovai: karalius Videvutis ir jo broils krivių krivaitis Brutenis.
Prūsų žemės buvo savarankiškos. Kiekvienos vyrai susirinkę į vaidą (susirinkimą) sprendė savo reikalus. Istorikai pastebėjo, kad esant silpniems tarpusavio ryšiams, prūsai gindami tik savo žemę. Abejojama , ar nors kartą jie veikė sutartinai netgi puolant kryžiuočių kariuomenei. XIIIa. pabaigoje prūsų žemėse susikūrė vokiška valstybė. Gyvoji prūsų kalba išnyko maždaug XVIIIa. , tačiau liko užfiksuota.

JOTVINGIAI

Anksčiausiai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė vakarų baltai-jotvingiai ir prūsai. Tai įvyko maždaug VI-Va.prieš Kristų. Manoma , kad apie I tūkstantmečio vidurį iš bendro jotvingių vieneto išsiskyrė keturios mažesnės:jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir palekiai.
Jotvingių teritorija šiaurėje siekė Šešupę, Nemuną, vakaruose- Mozūrijos didžiuosius ežerus, pietuose- Navero ir Bugo upes, rytuose plytėjo maždaug iki Gardino. Tačiau jotvingių gyvenamą teritoriją nustatyti yra labai sunku, nes įvairiais laikais ji keitėsi. Pavyzdžiui, I tūkstantmečio pradžioje jotvingiai gyveno vakarinėje Nemuno pusėje, o IV-VI a. įsikūrė ir dešiniajame krante iki Strėvos upės ir dabartinių Elektrėnų. Tiesa, jau VII a. ten juos užgožė lietuviai. VIII-IXa. jotvingių arealas sumažėjo . Lietuvoje jie gyveno pietinėje Užnemunės dalyje , taip pat gana plačiai Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jotvingiai paminėti Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“ (IIa) , kur šalia galindų įrašyti ir sudinoi.
Pagrindinis jotvingių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo žemdirbystė. Tyrinėjimai rodo, kad tuo metu Suvalkų apylinkių gyventojai augino sorą, kviečius, miežius. X a dabartinėje Užnemunėje Pietų Lietuvoje jau auginti ir žirniai bei pupos.
Istorinės sąlygos vertė jotvingius gaminti daug ginklų. Strėlių antgalių jotvingių krašte rasta daugiau nei kitur Lietuvoje. Jotvingiai turėjo ir iš kitų kraštų atgabentų daiktų-kalavijų, papuošalų. Prekybos keliai į Vakarų Europą vedė per mozūrų žemes-Navero, Vyslos upėmis iki Baltijos jūros. Iš mozūrų krašto atkeliaudavo auskarai, kabučiai.

KURŠIAI

Dėl kuršių genties atsiradimo laiko yra daugiausia neaiškumų. Mokslininkai nesutaria, kuriai baltų grupei priklauso ši gentis. Tuo atveju, jei kuršiai priskiriami vakarų baltams-jų formavimosi pradžia laikomas V-VI a. prieš Kristų, o jei rytų baltams-maždaug I tūkstantmečio vidurys.
Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje-Klaipėdos apylinkėse Lietuvos teritorijoje ir beveik visame Kuršo pusiasalyje Latvijoje. Į šiaurę nuo jų buvo lyviai, o iš kitų pusių –žiemgaliai, žemaičiai, skalviai.
Kuršių gyvenvietės ir piliakalniai dažniausiai stovėjo paupiuose ir kitose gintis, prekiauti , užsiimti žemdirbyste patogiose vietose. Būtent kuršių žemėse susiformavo ankstyviausių Lietuvos miestų užuomazgos. X-XI a. Stambesnieji centrai buvo Palanga ir Žardė. Per Palangą su kitais miestais prekiauta žalvariu, sidabru, druska, kailiais, vašku. Kuršių žemėse nuo Xa. vis daugiau randama pirklių kapų. Pavyzdžiui, Xa. Palangoje žemdirbių tebuvo 22% visų gyventojų. Tačiau ten gyveno ne tik žemdirbiai ir pirkliai, bet ir meistrai- Palanga buvo papuošalų gamybos centras. Kuršiai buvo vieni turtingiausių baltų kraštuose.
Kuršių visuomenę vienijo ne tik kultūra, bet ir administracinė tvarka: kelios gyvenvietės, kartais ir smulkesnės pilaitės sudarė apygardą (apygardos centras-stambesnė pili, kurioje gyvenęs feodalas ir valdė apygardą), o kelios apygardos sudarė žemę (kiekvienoje žemėje galėjo būti 4-5 apygardos, o svarbesnių apygardų valdytojai vyravo visoje žemėje).XI a. minimos 5, o XIIIa-9 žemės.
Nuo VII iki XIIa kuršiai nuolat kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti rytiniame pajūryje. Bene žymiausias kuršių aprašymas istoriniuose šaltiniuose susijęs su Apuolės pilimi. Kovingieji kuršiai jau IX a. statėsi jūrinius laivus, kuriais pasiekdavo Gotlando salą, Švediją, Daniją. Priklausomai nuo kraštų santykių, plaukė arba prekiauti, arba niokoti, grobti brangenybių.
Dalis kuršių vėliau pasitraukė į Lietuvą, susiliejo su žemiačiais, o likusieji sulatvėjo. Kuršių kalba tarpinė tarp lietuvių ir latvių, o išnyko maždaug XVI-XVIIa.

SĖLIAI

Iki IVa sėlių protėviai priklausė bendrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai-VIa.
Sėlių teritorija driekėsi iki Dauguvos šiaurėje, apėmė Aiviekstės upės baseiną, dabartinėje Lietuvoje siekė Lėvens, Šventosios aukštupius. Jų kaimynai vakaruose buvo žiemgaliai, pietuose –lietuviai, kitame Dauguvos krante gyveno latgaliai.
Sėlių vardas paminėtas jau IVa. Peutingerio žemėlapyje, vaizduojančiame romėnų prekybos kelius. Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų-Sėlpilis- buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių pilaikalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių-pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, kirvių, adatų, peilių. Gyvendami patogioje vietoje jie ne tik gamino , bet ir prekiavo. Į Sėlą patekdavo daug atvežtinių daiktų iš Skandinavijos, Rusios, Bizantijos ir kitur. Savo pagamintus keramikos dirbinius sėliai dažniausiai puošė nagų įspaudais.
Pietų Sėla pateko į Lietuvos valstybę, o jos gyventojai XIII-XIV a. susiliejo su lietuviais. Šiauriniai, patekę Livonijos ordino valdžion, -sulatvėjo. Taip išnyko sėlių kalba, buvusi artima kuršių kalbai.

SKALVIAI

Žinios apie skalvius nėra vienareikšmės. Kai kurie tyrinėtojai skiria dvi skalvių sritis. Vieną jų- šiaurinę-archeologas Adolfas Tautavičius priskiria lamatiečiams remdamasis tuo, kad XIIa. istoriniai šaltiniai tarp Kuršo ir Skalvos mini esant Lamatos žemę. Kryžiuočių kronikose tvirtinama, esą skalviai-prūsų gentis, tačiau dabartiniai archeologiniai tyrinėjimai rodo juos buvus giminiškesnius kuršiams.
Skalvių genčių teritorija išryškėjo IVa. pab.-Va. pradžioje. Jie gyveno abiejose Nemuno žemupio pusėse nuo Kuršių marių pakrantės iki Šešupės žiočių. Šiaurėje riba ėjo Jūros upe iki Tauragės apylinkių , o kitoje Nemuno pusėje apėmė buvusias Tilžės ir Ragainės apylinkes. Artimiausi skalvių kaimynai buvo kuršiai, žemaičiai ir narduviai. Politinis skalvių centras buvo Ragainė, o religinis –Rambynas. 1277 m. kryžeivių šaltiniai jau rašo apie Skalvos ir Nadruvos nukariavimą. Vokiečių kronikos mini, kad Skalva ištuštėjo. Dalis gyventojų, ypač diduomenė, buvo perkelta į kitas vietas, dalis matyt, pabėgo į Lietuvą, kur tarp Rodūnios ir Lydos netgi atsirado Skalva vadinama vietovė. Vėlesniais amžiais Skalvos gyventojai vokiškai Prūsijos valstybei ir buvo Mažosios Lietuvos dalis.

GALINDAI

Galindais vadinamos dvi baltų gentys, gyvenusios skirtingose vietose-vakaruose ir rytuose. Vakarų galindai priskiriami prūsams. Jie gyveno dabartinės Lenkijos teritorijoje tarp Galdapės ir Narevo upių. Vakarų galindus pirmą kartą II a. paminėjo Aleksandrijos geografas Klaudijus Ptolemėjas. Tuo metu galindų gentys gyveno prie Memrų ežero, o III-IV a. jie pasislinko link Drvencos, Osos, Alnos upių. V-VI a. galindų kultūros centras buvo prie dabartinio Olštyno.
Vakarų galindų dirbinių puošnumas rodo, kad VI-VIIa. tai buvo viena turtingiausių baltų genčių. Iš atgabento sidabro ir aukso jie gamino ne tik žmonėms skirtus papuošalus, bet ir žirgų apdaro detales. Manoma, kad galindų turtėjimo šaltinis buvo didelę paklausą turėjęs gintaras bei žygiai į Romos imperiją. Vėliau jų kultūra ėmė nykti. XI-XIIa. kovojantys su kaimynystėje gyvenančiais mozūrais galindai buvo priversti pasitraukti į jotvingių ir sembų žemes. Rytų galindai pirmą kartą paminėti rusų metraštyje 1058 m. Iš vietoje lydomos geležies rytų galindai gaminosi įrankius ir ginklus: kirvius, pjautuvus, strėlių antgalius. Nuo VIII a. rytų galindus ėmė smarkiai puldinėti viatičiai(slavų gentis) ir jie ėmė nykti.

MAINŲ PREKYBA

Baltai turėjo tai, ko kartaistrūko kitoms gentims. Ir vieni , ir kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus. Taip atsirado mainų prekyba. Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.
Ką baltai gabendavo iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių, ietigalių, papuošalų. Iš vidurio Europos , kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų. Kai išmoko metalą lydyti patys, įsiveždavo daugiausia vario.
Metalo dirbiniai atkeliaudavo iš Skandinavijos ir Pietų Rusijos. Daug gėrybių buvo atgabenama iš Romos imperijos. Tai bronziniai ginklai ir indai, stikliniai ir emaliniai karoliai, sidabrinės ir paauksuotos segės. Archeologai rado nemaža varinių, sidabrinių ir net auksinių romėnų monetų. Tačiau nežinoma, kaip mūsų protėviai jas naudojo: kaip pinigus ar tik kaip metalą, iš kurio dirbo papuošalus.
Radiniai liudija tai, kad prekybos keliais dirbiniai atkeliaudavo iš labai toli, net iš Mažosios Azijos.
Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma , tai, ką sumedžiodavo ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomis akių, gerklės ir skrandžio ligos.
Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos specialios dirbtuvės. Jose baltai gamino sagutes, pakabučius, karolius. Baltų „auksą“ išgabendavo ir neapdirbtą , kaip žaliavą. Iš jo meistrai darydavo papuošalus.

MEDŽIOKLĖ

Medžioklė labiausiai populiari buvo mezolito ir neolito amžiuose. Tačiau ir žalvario amžiuje žmonės neatsiribojo medžioklės. Iš piliakalniuose aptinkamų žvėrių kaulų matyti, kad ir toliau medžiojo įvairius stambius žvėris, o apie 1 tūktantmečio pr.Kristų vidurį ypač pagausėjo kailinių žvėrelių : bebrų, lapių, įvairių kiauninių, kiek mažiau vilkų, kiškių, ūdrų. Kailinukai greičiausiai buvo skirti ir mainams, nes kaip tik tuo metu Lietuvoje pagausėjo žalvario dirbinių. Visur labai maža paukščių kaulų: matyt tokį smulkų grobį menkai vertino. Šuo – vienintelis gerbiamas naminis gyvulys, nes iš jo ilčių irgi darė amuletus. Baltams medžioklė jau nebuvo svarbiausias verslas, tai tik maisto atsargų, ypač kailių papildymas.

ŽVEJYBA IR ŽEMDIRBYSTĖ

Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyventojams žūklė buvo tik papildomas, sezoninis maisto šaltinis. Piliakalniuose dar randama žeberklų iš vamzdinių kaulų, su ilga įtvara. Vietoj meškerės kabliukų paprastai vartojo 5-6 ilgio kaulines šeiveles su užtverta žuvele. Lenktų kaulinių kabliukų pasitaiko retai. Tik pačioje šio laikotarpio pabaigoje atsirado paprastų geležinių kabliukų. Buvo, žinoma, ir tinklų, tačiau piliakalniuose aptinkama tik jų molinių pasvarėlių.
Ankstyvame ir senajame geležies amžiuje pagrindiniu žmonių pragyvenimo šaltiniu buvo gyvulininkystė. Pirmieji geležiniai noragai, o vėliau ir dalgeliai, sudegę grūdai rodo, kad žmonės vis daugiau ir geriau ir geriau dirbo žemę. Miškų ir krūmų plotams iškirsti vartota daugybė ankstyvuosiuose piliakalniuose randamų akmeninių kirvių, kuriuos tik pirmaisiais amžiais po Kristaus išstūmė taip pat gausiai plisdami geležiniai.

IŠVADOS

Taigi sužinojome, kad pirmieji gyventojai toje teritorijoje, kurioje susiformavo baltų tautos, įsikūrė paleolite, X-t-mečio p.m.e II pusėje negrįžtamai pasitraukus ledynams, atšilus klimatui ir išplitus miškams. Pats baltų terminas atsirado iš Baltijos jūros vardo. Kaip tik neolite, III t-mečio p.m.e. pab. dabartinę baltų teritoriją pasiekia nauja klajoklių, vadinamų virvelinės keramikos kultūros atstovų , gentis, kuriai susimaišius su vietos gyventojais, manoma, ir susidarė baltų gentys. Išsiaiškinome, kad baltų kalbos paprastai skitrstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai. Jie buvo nutolę nuo apgrindinių civilizuotų Europos centrų, o jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir todėl sunkiai pasiekiamos kaimunų. Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniaisias kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę. Susipažinome su pagrindiniais vyrų ir moterų darbais. Sužinojome kad svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, o amatai – buvo tik kai kurių vyrų užsiėmimas. Moters plečius slėgė visi šeimos bei namų rūpesčiai:maisto ruošimas. Keramika taip pat buvo populiari tarp moterų.

L I T E R A T Ū R A

1.www.baltai.8k.com

2.http://lt.wkipedia.org

3.http://day.lt

4.www.xxiamzius.lt

5.www.mmlab.ktu.lt

6.www.elnet.lt

7.www.ipc.lt

8.www.spauda.lt

Leave a Comment