Makiažo Istorija

2632 0

Kosmetikos istorija

Rgp 1, 2012 1801

mano kosmetine

 

Viduramžiai

 

Žlugus Romos imperijai, bažnyčia uždraudė dekoratyvinę kosmetiką, ji ilgai išnyko iš Europos, Europietės nustojo gražintis. Kosmetikos vystymosi istorijoje tai sąstingio laikotarpis. Rūpinamasis grožiu buvo ydingas užsiėmimas, o graži moteris – velnio tvarinys. Ideali moteris – tai vergė namuose. Jos veidas pailgas, aukšta kakta, liūdnos neišraiškingos akys, maža burna.

 

Jau vėlyvaisiais viduramžiais nuomonė apie moters grožį ėmė keistis. Turtingos damos pradėjo rūpintis savo išvaizda. Grožio idealu tapo „šėtoniško“ veido bruožų bręstanti mergina, todėl moterys aukštino kaktą, pešiojo antakius ir blakstienas.

 

Renesanso (atgimimo) laaikotarpis

 

Pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros, suklestėjo ir kosmetikos mokslas. Renesansas turėjo susikurtą moters grožio idealą – natūralų, švytintį tiek dvasiniu, tiek fiziniu grožiu. Vienuolis teoretikas A. Firencuola traktate „Apie moters grožį“ nurodė idealaus veido proporcijas ir detales: kakta du kartus aukštesnė už jos plotį, užima trečdalį veido, veidas ovalus, nosis vidutinio ilgio, plona, be kuprelės, burna maža, lūpos taisyklingos formos, antakiai tamsūs, šilkiniai, ties viduriu platesni, akys didelės, tamsios ir šiek tiek iškilios. Gražiausi yra vokai. Jų ir akkiduobių oda ypatingai balta. Blakstienos nei per daug tamsios, nei per daug ilgos, nei per daug tankios.

 

Atgimimo laikotarpiu vertindavo baltą veido ir kaklo odą, todėl moterys ją šviesindavo nepaisydamos pasekmių: naudodavo actą, išrado drėkintuvą, kurį sudarė vanduo, apelsinų ar rožių al

liejus ir gyvsidabris. Tai buvo labai veiksminga balinanti priemonė. Tuo metu veido dažymą laikė tikru menu. Liudviko XVI rūmuose pasirodžiusi negrimuotu veidu dama tuoj pat būdavo išbarta. Meniškai dažyti vedą turėjo mokėti kiekviena moteris. Milano hercogienė Jekaterina Sforca išleido specialią nurodymų knygą „Eksperimentai“, kurioje aprašė grimo padengimo ir veido dažymo taisykles. XV-XVI amžiuose kosmetiką Europoje naudojo tik aristokratai.

 

XVII a. ypatingą populiarumą įgijo pudra, kurią sumaišę su kiaušinio baltymu tepė ant veido. Kuo storesnis sluoksnis, tuo geriau. Veido blyškumas tuo metu buvo aukštos kilmės požymis. Rausvais skruostais džiaugdavosi prastuomenė.

 

XVIII a. veido gražinimas buvo dar absurdiškesnis: veidui balinti ir pudruoti į kosmetines priemones dėdavo švino. Neigiamas kosmetinių priemonių poveikis, palaidas gyvenimo būdas, siautėjusi raupų epidemija darė veidą spuoguotą, randuotą. To jau negalėjo paslėpti neet dekoratyvioji kosmetika. Tada į madą atėjo „muselės“. Buvo sukurta kosmetinė priemonė, vadinama ispanišku popieriumi. Tai maža knygelė, kurios lapai nudažyti rožine spalva. Moterys plėšydavo lapelius ir jais trindavo skruostus. Manoma, kad ši priemonė yra dabartinės kompaktinės pudros pirmtakė.

 

Romantizmo laikotarpis

Moterys romantizmo laikotarpiu ypatingai didelį dėmesį skyrė savo išvaizdai. Mokėjimas naudotis kosmetika buvo toks pat svarbus, kaip ir geros manieros. Kosmetiką, kurią iki šiol naudojo veidui dekoruoti ir odos defektams maskuoti, pradėjo taikyti tam, kad pagražintų individualius veido bruožus.

 

Buvo gaminami įvairių atspalvių ba

alikliai, skruostų dažai, pieštukai blakstienoms ir antakiams. Devynioliktame amžiuje balinančios veidą priemonės buvo gaminamos iš karbonatų, hidroksido bei švino oksidų, kurie nuolat naudojami kaupėsi žmogaus organizme, sukeldami daug fizinių problemų ir mirtį. Daug nuodingų derinių buvo naudojama gaminant šešėlius akims (švinas, stibio sulfidas), lūpų dažus (Merkurio sulfidas) ir kt.

 

Kosmetika Rusijojepudra

Kalbant apie kosmetikos istoriją, reikėtų paminėti jos paplitimą Rusijoje, nes dėl istorinių aplinkybių tai turėjo į. . .

Join the Conversation

×
×