Kosmetikos istorija
Rgp 1, 2012 1801
mano kosmetine
Viduramžiai
Žlugus Romos imperijai, bažnyčia uždraudė dekoratyvinę kosmetiką, ji ilgai išnyko iš Europos, Europietės nustojo gražintis. Kosmetikos vystymosi istorijoje tai sąstingio laikotarpis. Rūpinamasis grožiu buvo ydingas užsiėmimas, o graži moteris – velnio tvarinys. Ideali moteris – tai vergė namuose. Jos veidas pailgas, aukšta kakta, liūdnos neišraiškingos akys, maža burna.
Jau vėlyvaisiais viduramžiais nuomonė apie moters grožį ėmė keistis. Turtingos damos pradėjo rūpintis savo išvaizda. Grožio idealu tapo „šėtoniško“ veido bruožų bręstanti mergina, todėl moterys aukštino kaktą, pešiojo antakius ir blakstienas.
Renesanso (atgimimo) laikotarpis
Pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros, suklestėjo ir kosmetikos mokslas. Renesansas turėjo susikurtą moters grožio idealą – natūralų, švytintį tiek dvasiniu, tiek fiziniu grožiu. Vienuolis teoretikas A. Firencuola traktate „Apie moters grožį“ nurodė idealaus veido proporcijas ir detales: kakta du kartus aukštesnė už jos plotį, užima trečdalį veido, veidas ovalus, nosis vidutinio ilgio, plona, be kuprelės, burna maža, lūpos taisyklingos formos, antakiai tamsūs, šilkiniai, ties viduriu platesni, akys didelės, tamsios ir šiek tiek iškilios. Gražiausi yra vokai. Jų ir akiduobių oda ypatingai balta. Blakstienos nei per daug tamsios, nei per daug ilgos, nei per daug tankios.
Atgimimo laikotarpiu vertindavo baltą veido ir kaklo odą, todėl moterys ją šviesindavo nepaisydamos pasekmių: naudodavo actą, išrado drėkintuvą, kurį sudarė vanduo, apelsinų ar rožių aliejus ir gyvsidabris. Tai buvo labai veiksminga balinanti priemonė. Tuo metu veido dažymą laikė tikru menu. Liudviko XVI rūmuose pasirodžiusi negrimuotu veidu dama tuoj pat būdavo išbarta. Meniškai dažyti vedą turėjo mokėti kiekviena moteris. Milano hercogienė Jekaterina Sforca išleido specialią nurodymų knygą „Eksperimentai“, kurioje aprašė grimo padengimo ir veido dažymo taisykles. XV-XVI amžiuose kosmetiką Europoje naudojo tik aristokratai.
XVII a. ypatingą populiarumą įgijo pudra, kurią sumaišę su kiaušinio baltymu tepė ant veido. Kuo storesnis sluoksnis, tuo geriau. Veido blyškumas tuo metu buvo aukštos kilmės požymis. Rausvais skruostais džiaugdavosi prastuomenė.
XVIII a. veido gražinimas buvo dar absurdiškesnis: veidui balinti ir pudruoti į kosmetines priemones dėdavo švino. Neigiamas kosmetinių priemonių poveikis, palaidas gyvenimo būdas, siautėjusi raupų epidemija darė veidą spuoguotą, randuotą. To jau negalėjo paslėpti net dekoratyvioji kosmetika. Tada į madą atėjo „muselės“. Buvo sukurta kosmetinė priemonė, vadinama ispanišku popieriumi. Tai maža knygelė, kurios lapai nudažyti rožine spalva. Moterys plėšydavo lapelius ir jais trindavo skruostus. Manoma, kad ši priemonė yra dabartinės kompaktinės pudros pirmtakė.
Romantizmo laikotarpis
Moterys romantizmo laikotarpiu ypatingai didelį dėmesį skyrė savo išvaizdai. Mokėjimas naudotis kosmetika buvo toks pat svarbus, kaip ir geros manieros. Kosmetiką, kurią iki šiol naudojo veidui dekoruoti ir odos defektams maskuoti, pradėjo taikyti tam, kad pagražintų individualius veido bruožus.
Buvo gaminami įvairių atspalvių balikliai, skruostų dažai, pieštukai blakstienoms ir antakiams. Devynioliktame amžiuje balinančios veidą priemonės buvo gaminamos iš karbonatų, hidroksido bei švino oksidų, kurie nuolat naudojami kaupėsi žmogaus organizme, sukeldami daug fizinių problemų ir mirtį. Daug nuodingų derinių buvo naudojama gaminant šešėlius akims (švinas, stibio sulfidas), lūpų dažus (Merkurio sulfidas) ir kt.
Kosmetika Rusijojepudra
Kalbant apie kosmetikos istoriją, reikėtų paminėti jos paplitimą Rusijoje, nes dėl istorinių aplinkybių tai turėjo įtakos ir šiandieninei Lietuvos kosmetikai.
XVII a., kartu su Europos kultūra ir mada, Rusiją pasiekė kosmetinės priemonės. Moterys balino ir dažė veidą. Tam naudojo atvežtinę kosmetiką. Veidą gražino įvairiais pleistrais – „muselėmis“, kaip ir Vakarų Europoje. Kosmetiką naudojo tiek vyrai, tiek moterys. Tai buvo turtingųjų privilegija. Paprasti gyventojai kosmetinių priemonių nusipirkti neįstengdavo. Kaimo moterys veidą rausvindavo burokų sunka, antakius dažė suodžiais, anglimis.
Didelį indėlį į pasaulinę kosmetikos raidą įnešė kosmetologas-parfumeris P. A. Fridmanas, sudaręs kosmetikos klasifikavimo sistemą, naudojamą visame pasaulyje ir šiandien. Taip kosmetika buvo suskirstyta į gydomąją, higieninę-profilaktinę, dekoratyvinę.
Kosmetika Lietuvoje
Senovės lietuviai vertino grožį ir jį plačiai apdainavo. Kaip ir kitos tautos, lietuviai turėjo savo grožio idealus: deivę Laimą, kuri atitinka egiptiečių Izidę, Baltijos jūros dievaitę Jūratę, Laumę – stebuklingo grožio deivę, gyvenusią debesyse. Taip pat prie gražių moterų galima priskirti Barborą Radvilaitę – lietuviškąjį grožio etaloną. Savo grožį Barbora ryškino kosmetinėmis priemonėmis, vartojo pudrą, balinančią veido odą, dažus antakių ir lūpų linijoms paryškinti. Kosmetiką karalienė siųsdinosi iš Vilniaus, nes manė, kad ji geresnė negu gaminama Lenkijoje.
Dekoratyviosios kosmetikos priemonės buvo gana paprastos. Kaimuose moterys veidą pudruodavo miltais. Gal todėl šiandien yra išlikusi nuomonė, kad pudra neleidžia odai kvėpuoti ir užkemša poras. Lūpas ir skruostus moterys rausvindavo burokėlių sultimis.
90-tieji metai – stilių įvairovė, bet dar pakankamai įsitvirtinusi natūralumo kryptis ir tik dėl to įmanomi įvairūs eksperimentai, suteikiantys naujam madingam makiažui daug galimybių, kurių pagrindas – savo grožio supratimas, ir tik po to – individualaus, nepakartojamo stiliaus sukūrimas. XX a. pabaigos makiažas semiasi įdomių minčių iš Renesanso epochos. Kai kurie pasaulinio garso visažistai rekomenduoja šviesius antakius, dažnai nubalintus, tarsi susiliejusius su odos spalva.
XXI a. moters idealą sunku apibrėžti. Yra daug krypčių, daug stilių. Žmogaus prigimtis visada stengėsi ieškoti kažko naujo. Kiekviena moteris graži tuo, kad ji nepanaši į kitas. Kiekvienai reikalinga individuali dekoratyvinės kosmetikos programa. Šiuolaikinė moteris gali išties efektyviai keisti stilių, reikia tik nuolat domėtis, mokytis, tobulintis.