Lietuvos darbo rinkos ypatumai

1632 0

 

TURINYS

 

ĮVADAS .............................. 3

1 DARBO RINKOS STRUKTŪROS TEORINIAI ASPEKTAI........... 4

1.1 Darbo rinkos samprata.............................. 4

1.2 Lietuvos darbo rinkos raida............................ 5

2 LIETUVOS DARBO RINKOS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO

GALIMYBĖS.............................. 6

IŠVADOS.............................. 11

LITERATŪRA.............................. 12

 

ĮVADAS

 

Šalyse, atsisakiusiose centralizuoto ūkio valdymo ir kuriančiose rinkos ekonomikos santykius, darbo rinka pasirodo kaip reiškinys, kuriame bene ryškiausiai atsiskleidžia šio pereinamojo laikotarpio socialinis ekonominis vyksmas ir prieštaravimai. Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos rezultatas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai, o suprantamiausia jos forma reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius bei jų sureguliavimą. Priklausomai nuuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio, darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė, nulinė.

Socialiai skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tuomet darbo rinka turi perteklinį charakterį. Tokios situacijos priežastis beveik visuomet yra nepakankamas ekonomikos vystymasis, kurio pasekmė – darbo jėgos perteklius, tai yra nedarbas.

Deficitinė darbo rinkos situacija labiau būdinga lokaliai darbo rinkai. Nors ši situacija lyg ir neturi negatyvių pasekmių, ypač socialine prasme, tačiau, iš tikrųjų, tai yra rimtas ekonomikos vystymosi stabdis.

Nulinė darbo rinka yra tuomet, kaai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tai ideali ir praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija.

Dabartinė pereinamojo laikotarpio šalies darbo rinkos struktūra – tai sudėtingas reiškinys, kuris suformavo specifinę darbo rinkos struktūrą. Be pagrindinių darbo rinkos požymių, Lietuvos ūkyje susiformavo dar du

u: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas.

 

DARBO RINKOS STRUKTŪROS TEORINIAI ASPEKTAI

1.1 Darbo rinkos samprata

Darbo rinka yra rinkos ekonomikos dalis, išreiškianti žmonių santykius, susijusius su darbo jėgos pasiūla ir paklausa. Darbo rinka funkcionuoja kartu su kitomis rinkomis: prekių ir paslaugų, kapitalo, mokslo tyrimų, būsto, investicijų, vertybinių popierių, kredito (pinigų) ir pan.

Lietuva ne taip seniai atsisakė centralizuoto ūkio valdymo. Atsiradę rinkos ekonomikos santykiai iškėlė naują reiškinį – darbo rinką, kurios nebuvo planinės ekonomikos laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu ypač atsiskleidžia šis socialinis, ekonominis vyksmas ir jo prieštaravimai.

Darbo rinka yra visur, kur yra rinkos ekonominiai santykiai. Darbo vietų pasiūla ir paklausa – dvi svarbiausios darbo rinką kaip reiškinį charakterizuojančios pusės. Taigi darbo rinka apsprendžia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Tai reiškia, kad visais atvejais, bet kuurioje valstybėje, mieste ar kaime vyksta natūrali reprodukcija – vienus žmones jų veikloje keičia kiti.

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai, samdomieji darbuotojai ir tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos.

Darbo rinkos valdymu visuomet yra įgyvendinama socialinė – ekonominė valstybės politika. Reikia išskirti atskirą ir savarankišką politikos sritį – darbo rinkos politiką, kurią galima apibūdinti plačiąja ir siaurąja prasme.

Kalbant apie darbo rinkos politiką plačiąja prasme – tai yra sudėtinė globalinės užimtumo politikos dalis. Apibūdinant ją siaurąja prasme, skiriama pa

asyvioji ir aktyvioji darbo rinkos politika.

Pasyvioji politika įgyvendinama per valstybės vykdomas kompensuojančias priemones: kompensacijos netekus darbo, draudimas nuo nedarbo ir kt.

Aktyvioji politika nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje reguliavimu. Vykdant tokią politiką, bandoma apsaugoti darbuotojus nuo nedarbo, finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą, organizuojant profesinį rengimą, kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą.

Darbo rinkos valdymas yra sudėtingas ir didelių investicijų reikalaujantis reiškinys. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, reikalingi kvalifikuoti darbuotojai ir efektyvūs metodai. Tačiau aktyviąją darbo rinkos politiką gali vykdyti tik ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, nors jose sėkmingai naudojamos abi darbo rinkos politikos vykdymo kryptys.

Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai yra paprastesni, nors irgi reikalauja nemažų investicijų. Tačiau jie yra būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Lietuvoje irgi dominuoja pasyvios politikos veikla, o aktyvioji darbo rinkos valdymo svertai – atsitiktiniai ir riboti.

Darbo jėgos rinkai galima priskirti tuos pačius bruožus ir dėsningumus prekių rinkai. Tai pasiūla, paklausa, konkurencija, kaina ir kt. Tačiau darbo rinka turi ir specifinių savybių. Tai:

Žmonių darbinė veikla yra susijusi ne tik su prekiniais – piniginiais santykiais, bet ir su socialiniais aspektais: švietimu, gydymu, socialiniu aprūpinimu ir kt.

Darbo rinkai būdingas didesnis pasiskirstymas pagal kvalifikaciją, išsilavinimą, fizines savybes, amžių ir t.t.

Darbo jėgos pasiūla mažiau pavaldi rinkos dėsniams, negu paklausa. Darbo jėgą sunkiau atitraukti iš rinkos, no

orint pasiūlą sumažinti iki tuo metu esančio paklausos lygio. Visa tai sukelia tam tikrus prieštaravimus tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos.(nedarbas arba jėgos stoka)

 

1.2 Lietuvos darbo rinkos raida

 

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.

Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius.

Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Lietuvoje smarkiai iš

šaugus nedarbui, daug dėmesio skiriama nedarbo statistikai nagrinėti. Statistikos departamentas neseniai paskelbė, jog gyventojų užimtumo apklausos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių skaičius siekė 297 tūkstančius. Tuo tarpu Darbo biržos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių Lietuvoje buvo 324 tūkstančiai, t.y. 27 tūkstančiais daugiau nei skelbia Statistikos departamentas. Skirtumas išties nemažas.

Nagrinėjant bedarbių skaičiaus kitimą Lietuvoje nuo pat 2003 m. galima atrasti reikšmingą ryšį tarp nedarbo lygio (procentinė bedarbių dalis darbo jėgoje) šalyje ir skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų duomenų apie bedarbių skaičių (tūkstančiais žmonių). Tendencija tokia, jog kuo didesnis nedarbo lygis šalyje, tuo labiau nesutampa Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys apie bedarbių skaičių šalyje. Pavyzdžiui nedarbo lygiui pasiekus rekordines žemumas 2007 m. – 2008 m. I pusėje beveik išnyko ir skirtumas tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų bedarbių skaičiaus.

Ką galėtų rodyti ryšys tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus? Statistikos departamentas bedarbius, nedarbo lygį, užimtumą ir kitus rodiklius skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Tuo tarpu Darbo birža bedarbių skaičių skelbia remdamasi faktiškai užsiregistravusiais bedarbiais. Taigi, skirtumas atsiranda todėl, jog ne visi darbo faktiškai neturintys žmonės registruojasi Darbo biržoje, todėl Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius visuomet lenkdavo Darbo biržos duomenis.

Nedarbo statistikos prasme 2010 m. II ketvirtis yra ypatingas. Tai yra pirmasis ketvirtis nuo pat 2003 m. (nuo šių metų Lietuvos darbo birža skelbia bedarbių skaičių), kuomet Darbo biržos skelbiamas darbo neturinčių žmonių skaičius smarkiai pralenkė Statistikos departamento bedarbių skaičiaus duomenis (27 tūkstančiais). Tad jei ankstesnius duomenis galima buvo paaiškinti neprisiregistravusiais bedarbiais, kaip paaiškinti tai, jog faktiškai prisiregistravusių bedarbių yra daugiau nei tokių, kurie įvardijami bedarbiais Statistikos departamento atliekamame gyventojų užimtumo tyrime?

Antrąjį šių metų ketvirtį Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių skaičius be bendros nedarbo augimo tendencijos išsipūtė dar ir dėl liūdnos istorijos su privalomuoju sveikatos draudimu, kuomet darbo neturintys žmonės puolė registruoti savo nedarbą, kad galėtų nemokėti privalomo sveikatos draudimo įmokos iš savo kišenės. Dėl to šių metų balandžio mėn. palygintu su kovo mėn. bedarbių Darbo biržos duomenimis padaugėjo beveik 18 tūkstančių! Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl prisiregistravusių bedarbių yra daug daugiau nei skelbia Statistikos departamentas.

Skandalingas ir tuo pačiu metu nesusilaukęs didelio atgarsio Darbo biržos vadovo pasisakymas yra jog apie 100 tūkstančių bedarbių vienaip ar kitaip piktnaudžiauja registracija darbo biržoje. Nemažai dėmesio žiniasklaidoje buvo skiriama ir Darbo biržos pranešimui, jog bus imtasi tam tikrų priemonių trumpinti bedarbių sąrašą didinant reikalavimus esantiems bedarbiams. Peršasi paprastas atsakymas į netikėtus statistikos apie bedarbius duomenis: Darbo biržos skelbiamas bedarbių skaičius neatitinka realybės, t.y. turime daug dirbančių bedarbių. Registravimasis darbo biržoje siejamas ne su darbo paieška, o su nedarbo išmokomis, galimybe nemokėti privalomojo sveikatos draudimo bei kitomis privilegijomis. O tai skatina nelegalų darbą, juk užsiregistravimas darbo biržoje sutaupė 72 litus nelegaliai dirbančiųjų žmonių darbo užmokesčio. Nelegalus darbas galbūt ir nėra nauja žinia, bet 2010 m. II ketvirtis ypatingas tuo, jog nelegalų darbą „užregistravo“ oficialiojoje statistikoje.

Sistemoje, iškreipiančioje žmonių motyvaciją dirbti, šešėlinis darbas ir neturėtų stebinti. Spaudoje pasirodo žinutės apie tai, kad didelio nedarbo sąlygomis darbdaviai negali rasti tinkamų darbuotojų, mat nedarbo išmoka panaši į siūlomą atlygį. Pasitaiko net ir tokių situacijų, kuomet žmonės verčiau dirba nelegaliai, kadangi taip nepraranda Darbo biržos teikiamų paslaugų ir išmokų. Žmonių smerkti nėra ko – jie visuomet renkasi sau parankesnį variantą, būtų naivu iš jų tikėtis kažko kito. Tol, kol deklaruojama sistemos vertybė bus bedarbio „saugumas“, o ne noras dirbti ir darbo siekimas, darbo rinkoje turėsime problemų ir iš jų niekuomet neišbrisime.

Paradoksų Lietuvos darbo rinkoje daug. Pavyzdžiui, skambinama varpais apie grėsmingą nedarbo lygį šalyje ir jo pragaištingas pasekmes, o tuo pat metu Darbo biržos atstovas paskelbia, jog beveik trečdalis bedarbių „piktnaudžiauja“ Darbo biržos teikiamomis paslaugomis. Motyvu nedirbti arba dirbti nelegaliai tampa nedarbo išmoka, o už teiginį, jog didelė dalis bedarbių renkasi tokiais būti, gali būti pasmerktas. O didžiausias darbo rinkos paradoksas yra tas, jog nedarbo mažinimo priemonės vis dar didžiąja dalimi siejamos su darbo vietų subsidijavimu, mokymais, perkvalifikavimu, viešaisiais darbais, o darbo vietų galintis sukurti darbo kodekso laisvinimas laikomas darbuotojų išnaudojimo priemone.

 

3 LIETUVOS DARBO RINKOS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius.

Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų.

 

2.pav. Vidutinis metinis nedarbo lygis

Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.

Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje.

Nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų ga. . .

 

5 pav. Miesto ir kaimo užimti gyventojai pagal išsilavinimą

 

Apžvelgiant nedarbo situaciją Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse.

Tačiau sprendžiant Lietuvos darbo rinkos problemas, didelį vaidmenį darbo rinkoje atlieka Valstybė. Valstybė nemažam dirbančiųjų skaičiui pati yra darbdavys, nes visose egzistuoja valstybinio sektoriaus darbo rinka. Jos paklausą sudaro ne tik valstybinio sektoriaus įmonių darbuotojai, bet ir ganėtinai gausus valstybės aparato darbuotojų skaičius.

2001 m. gegužės 08d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Užimtumo didinimo 2001 – 2004 m. programą“, kurios pagrindiniai strateginiai tikslai buvo numatyti šie:

įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;

didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;

pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

 

IŠVADOS

Lietuva susiduria su didelėmis nedarbo problemonis,kurios valstybėje vyrauja jau keleta metų.Ši problema valstybę dalina į regioninus pagal gyventojų užimtumą. Sektorinių skirtumai, užimtumo ir nedarbo tendencijos rodo netolygų ekonomikos augimą, labiausiai liečiantį darbo rinką ir didinantį labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, socialinę atskirtį.

 

Pagrindinės Lietuvos darbo rinkos silpnybės yra:

aukštas nedarbo lygis, ypatingai labiausiai atsilikusiuose regionuose;

aukštas nekvalifikuotos darbo jėgos lygis ( ypatingai pirminiame ir antriniame sektoriuose);

nedarbo struktūroje dominuoja ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas;

tautinių mažumų, prieš-pensinio amžiaus žmonių socialinė atskirtis;

netradicinių užimtumo formų lėta plėtra;

nepakankamas aukštojo išsilavinimo prieinamumas labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms;

nepakankamas darbo vietų steigimo skatinimas;

besiformuojančios socialinės atskirties bedarbių grupės;

labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių įdarbinimo rėmimo stoka;

nepakankamas darbdavių įtraukimas spręsti nedarbo problemas ir jų darbo jėgos poreikių formavimas.

 

LITERATŪRA

R.Laužackas. Darbo rinka ir profesinis rengimas kaip jos valdymo veiksnys

V. Navickas; K. Paulavičius. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999 m.

Gyventojų užimtumas, Statistikos departamentas

S. Nikitina, A. Markauskienė. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu. Ekonomika ir vadyba, 1999m.

www.lrinka.lt

8. www.std.lt

9. www.socmin.lt

 

Join the Conversation