Majų civilizacija

Majų civilizacija, tiek daug davusi žmonijai, buvo taip tolima pačiam žmogui. Majų mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti dienos ilgį ir nustatyti mėnulio užtemimo laiką, tačiau niekada nesukūrė tobulesnio įrankio žemdirbiui.

Majų darbo žmones galima padalinti į dvi grupes: į priklausomus, tačiau asmens laisvę turėjusius žemdirbius, statybininkus bei amatininkus ir į tikruosius vergus. ,,Žemieji žmonės” dirbdavo žemę, tačiau jiems priklausė tik vienas trečdalis pajamų. Antrą trečdalį paimdavo didikai, trečią- žyniai. Pagrindinis šio žemojo luomo žmonių užsiėmimas buvo žemdirbystė. Žemę majai įdirbdavo taip: pirmiausia akmeniniais kirviais iškirsdavo miišką ir sausus medžius sudegindavo. Iškirstą plotą apsėdavo: žemdirbys lazda padarydavo dirvoje duobutę, į kurią įdėdavo kukurūzo sėklą. Apsėjęs lauką, žemdirbys daugiau juo nebesirūpindavo ir grįždavo į jį tik tada, kai subrendusios burbuolės jau pradėdavo džiūti. Tada kukurūzus nuimdavo. Dirva nuo tokio neūkiško naudojimo per dvejus trejus metus visiškai nusialindavo. Majai augino dar medvilnę, pupeles, tabaką, kakavą, miškuose kopdavo laukinių bičių medų ir t.t. Jūros vandenys gausiai teikdavo žuvies, iš jūros vandens pasigamindavo ir druskos.

Majai medžiojo laukinius triušius, agučius, driežus. Kiekviena šeima auugino kalakutų, ančių. Vis dėl to majų valgis buvo labai vienodas, net 90 procentų maisto sudarydavo kukurūzai.

Žemojo luomo žmonės privalėjo duoti duoklę savo valdovams ne tik žemės ūkio produktais. Dar svarbi pareiga buvo statyti majų didikams rūmus, šventyklas bei piramides. Že

emasis luomas tiesė ir akmens kelius, jungusius svarbiausius majų kulto centrus.

Dar žemiau už laisvuosius darbininkus stovėjo vergai. Jais tapdavo nepaakoti majų dievams karo belaisviai. Vergu galėjo tapti ir paties miesto- valstybės pilietis. Priežasčių buvo labai daug. Arba jis gimė vergas, arba kuo nors nusikalto (ypač apsivogė), ir už tai buvo nubaustas vergauti iki gyvos galvos, arba, kad prasiskolinęs negalėjo grąžinti skolos ir tapo skolininko vergu iki to laiko, kol šeimos nariai jo neišpirks. Svetimtautis taip pat galėjo būti parduotas i majų miestą vergu. Majai turėjo pinigus- kakavos pupeles.

Žemojo luomo daugumas gyveno kaimuose, provincijose, plačiose majų miesto apylinkėse. Vienos gyvenvietės gyventojai sudarė kaimo bendruomenę. Žemė buvo bendruomenės nuosavybė, iš jos kiekviena šeima gaudavo atitinkamą sklypą. Kai žemė po trejų metų viisiškai išsekdavo, šeimai bendruomenė duodavo naują sklypą. Majų šeima buvo patriarchalinė. Savo ,,pavardę” gaudavo pagal tėvą, o ne pagal motiną. Kiekvienas majas turėdavo iš viso keturis vardus.

Majai rengdavosi drabužiais, pasiūtais iš puošnių audeklų, išaustų staklėmis iš medvilnės arba iš agavos plaušų. Avėjo odiniais sandalais, kurie būdavo labai puošnūs.

Majų gyvenimo centras buvo sritys, sudarančios Gvatemalos dalį. Petene išaugo daug nuostabių majų miestų- Kopanas, Tikalas, Kirigua, Palenkė, Jakščilanas ir dešimtys kitų. Visi šie Senosios imperijos miestai prie Usumasintės gyvavo labai trumpai ir Se
enosios imperijos laikotarpio pabaigoje lyg be niekur nieko sunyko. Senoji imperija staigiai sužlugo dėl to, kad jau visa žemės ūkiui tinkama žemė buvo visiškai nugyventa. Žlugimo priežastimi laikė epidemijas, o kiti bandė tai aiškinti staigiu klimato pasikeitimu, dar buvo kaltinamas žemės drebėjimas. Senoji imperija išnyko, nes jos viduje susikirto aštriausi socialiniai prieštaravimai.

Dešimtajame amžiuje toltekai nutraukia majų vienatvę. Sugrįžę sukūrė naują miestą- valstybę, kurioje žymus Meksikos kultūros poveikis. Toltekų palikuonys išmokė majus naudoti naujas medžiagas: turkį, agato atmainą oniksą, kalnų kristalą, o taip pat metalus. Emigrantai iš Tulos- Tolano, atvykę į šiaurinį Jukataną kartu su majų icais kalbėjo majiškai. Įkuriami miestai- valstybės, kurios greit augo.

Naujosios imperijos laikotarpiu, kuris vadinamas majų renesansu, 1007 metais trys svarbieji Meksikos majų miestai susijungia į Majapano lygą- konfederaciją, kuri buvo aukščiausia prieškolumbinių majų federacijos pastangų viršūnė. Tačiau, tuštėjant atskiriems miestams, augant prabangai augo ir pavydas bei blogai paslėpta neapykanta tarp jų valdovų. 1994 metais prasidėjo atviri nesutarimai. Majapano valdovas Unakas Selas iš Kokomų dinastijos su keliais meksikiečių samdinių būriais užpuola Čičen Icą ir užima miestą. Taip tampa neribotais šiaurės Jukatano valdovais.Majapano karinė galia pirmą kartą majų istorijoje sustiprinama tikromis gynybinėmis sienomis aplink miestą. Iki tol nė vienas majų miestas neturėjo tokių sienų.

Majapano Kokomai Jukatane viešpatavo 250 metų. Bet įvyko be
endras visų Jukatano majų sukilimas prieš Kokomų diktatūrą. Nugalėtojai 1441 metais sunaikino nepriklausomą miestą, visiems laikams baigėsi tautinė majų vienybė. Atsirado 18 nepriklausomų majų valstybių ir valstybėlių, tik penkios turėjo didesnę reikšmę.

Labai painus ir gausus buvo klasikinio periodo majų mitologijos panteonas. Vietinės dievybes, vienijantis gentims ir karalystėms, susijungė į vieningą genealoginę sistemą. Majų panteone yra vaisingumo ir vandes, medziokles, ugnies, žvaigdžių, planetų, mirties, karų ir kt. dievybės. Majai manė, kad Visatata susideda iš 13 dangų ir 9 požemio pasaulių. Indėnų rašytiniuose šaltiniuose dažnai minima dievų – dangaus valdovų Oštachun- Tikų grupė. Šie dievai, 13 dienų savaitės globėjai, vaidijosi su požemio dievų Bolon- Tikų grupe. Šios grupės dažnai buvo suvokiamos kaip vienas visetas. Anot majų, Visatos centre yra pasaulio medis, prasiskverbęs per visus dangaus sluoksnius; kiekvienoje dangaus pusėje yra dar po vieną medį: raudonąjį (rytuose), baltąjį (šiaurėje), juodąjį (vakaruose) ir geltonąjį (pietuose). Su keturiomis dangaus pusėmis asocijuojasi ir lietaus dievai čakai, vejo dievai pavachtunai ir dangaus laikytojai bakabiai. Jie pasiskirstę prie pasaulio medžių ir yra skritingų spalvų. Raudonieji čakai, pavachtunai ir bakabiai yra rytuose, baltieji – šiaurėje, juodieji – vakaruose, geltonieji – pietuose. Svarbiausią vietą majų panteone užėmė jaunas kukurūzų dievas, kuris buvo vaizduojamas kaip jaunuolis su galvos apdangalu, primenančiu kukurūzo burbuolę. Iš dangaus dievų svarbiausias buvo pasauliovaldovas (pasaulio kūrėjas, ži
inių kastos įsteigėjas, rašto išradėjas) Icamna – bedantis senis raukšlėtu veidu. Ugnies dievas – senis milžiniška, stiliziuotom ugnies liepsnom išsišakojusia nosimi, klausikiniame periode vaizduotas antropomerfiškai. Kitos svarbiausios majų dievybės yra klonių dievas, dievas medžiotojas, elnių dievas, mirties dievai, dievai jaguarai ir kt. Preciziškai buvo vaizduojamas dievas nešėjas: juodas veidas ir kūnas, nepaprasta akis, atsikišusi nosis bei atvipusi apatinė lūpa, kakta su raiščiu kroviniams ir ryšuliams nešti. Iš daugelio deivių svarbiausios buvo ,,raudonoji deivė”, vaizduojama su plėšraus žvėries letenomis ir gyvate vietoj galvos apdangalo, mėnulio deivė, audimo, medicinos žinių ir vaikų gimdymo globėja Iščela. Dauguma dievų – gyvūnų ar paukščių išvaizdos. Olmekų kultūros tradicijai būdingi dievų juguarų paveikslai, susiję su medžiokle, požemio pasauliu, mirtimi, karo kultais. Juodasis ir raudonasis jaguaras artimas lietaus ir pasaulio šalių dievams. Klasikinio periodo jaguaras tikriausiai buvo įvairių miestų-valstybių valdovų dinastijų kilties dievas. Vienas sudėtingiausių mitologinių paveikslų majų panteone- Kukulkanas, garbinamas kaip vėjo, Veneros planetos dievas.

Religinis majų kultas buvo neįsivaizduojamai išsišakojęs ir įvairus. Žyniai priklausė majų visuomenės elitui. Kiekvieno majų miesto- valstybės religinius reikalus tvarkė vienas vyresnysis žynys- Žalčių kunigaikštis. Jis vadovavo aukštųjų didikų auklėjimui, taip pat ,,dėstė” savo valdiniams ,,vyskupams”. Be religijos dalykų, jis mokė hieroglifų rašto, astronomijos, astrologijos ir t.t. Faktai rodo, kokiai nedideliai majų grupei buvo prieinami šie puikūs kultūros išradimai.

Pagrindinis majų religinių apeigų elementas buvo aukos, žmonių aukos. Majų žyniai žmogų dievams aukodavo dažniausiai panašiai kaip ir astekai. Žyniams tinkamas ir skirtas aukojimui žmogus būdavo nudažomas šventa aukojimo spalva (ypatingo mėlynumo dažais) ir papuošiamas nepaprastu aukštu galvos apdangalu. Paskui aukojamasis, lydimas religinių giesmių, buvo vedamas į piramidės viršūnę. Keturi vyriausiojo žynio padėjėjai, taip pat nusidažę šventąja mėlyna spalva, griebdavo auką už kojų ir rankų ir paguldydavo aukštielniką ant altoriaus. Paskui apeigininkas akmeniniu peiliu perrėždavo aukos krūtinę, išplėšdavo iš atidarytos krūtinės gyvą širdį ir duodavo vyriausiajam žyniui čilanui, kuris trykštančiu iš širdies krauju apšlakstydavo dievo, kuriam žmogus buvo aukojamas, paveikslą arba statulą. Auką jau be širdies čakai nuritindavo piramidės laiptais, o apačioje dar trūkčiojantį lavoną pagriebdavo kiti žyniai, nulupdavo jam odą, kuria tuoj pat apsirengdavo vyriausias žynys čilanas ir imdavo šokti šiurpų apeiginį šokį. Aukos kūną sudegindavo arba, jei aukojamas būdavo narsus karys, sukapodavo į mažus gabalėlius, kuriuos apeigose dalyvaujantieji didikai ir žyniai suvalgydavo. ,,Mėgstamiausių dievų maistu” majai laikė taip pat kraują.

Majai pirmieji žmonijos istorijoje nustatė didelių skaičių rašymo būdą bei tikslią numeracijos sistemą. Taip pat pirmieji pasaulyje išrado nulį, kuris yra nepaprastai sudėtingas ir genialus. Pagrindinė majų skaičiavimo sistema buvo dvidešimtainė. Skaičius jie rašydavo labai paprastai. Vienetą žymėjo vienu tašku, du- dviem, tris- trimis, keturi- keturiais taškais. Penkis žymėjo horizontaliu brūkšneliu. Šešis- kaip penkis, vienu horizontaliu brūkšneliu, viršum kurio padėdavo vieną tašką. Dešimt buvo du brūkšneliai, vienas viršum kito, penkiolika- trys brūkšneliai vienas viršum kito, devyniolika- trys brūkšneliai vienas viršum kito, o viršum jų- keturi taškai. Nulis buvo vaizduojamas kaip jūros kriauklė. Šia dvidešimtaine sistema buvo grindžiami kalendoriaus skaičiavimai, kurie galėjo išreikšti milžiniškus skaičius ir kelių milijardų dienų laiko tarpus.

Majų astronomija buvo dar sudėtingesnė. Po atidzių stebėjimų majai apskaičiavo metų ilgį žymiai tiksliau, negu Julijaus kalendoriuje. Majai taip pat išmatavo mėnulio kelią aplink žemę, kurio tikslumas buvo nepaprastas. Majai tyrinėjo ir kitus dangaus kūnus, didžiausią dėmesį skyrė Dvynių žvaigždynui ir Sietynui. Majų astronomai taip pat sugebėjo tiksliai numatyti mėnulio užtemimus ir t.t. Majai stengėsi tvarkyti visuomeninį gyvenimą pagal kalendorinius reiškinius, sukūrė dvejopą kalendorių. Jie labai rūpinosi savo kalendoriumi ir astronominiais tyrimais, kuriais remdamiesi, kalendorių nuolat tobulino. Kad datavimas būtų dar tikslesnis buvo pridedami dar papildomi laiko duomenys, apskaičiuoti pagal Mėnulio arba dar dažniau pagal Veneros sukimąsi.

Rašant datas padal majų kalendorių buvo naudojami keturi komponentai. Tai buvo todėl, kad ,,4 achav 8 Kumchu”, kaip ir bet kuri kita data, majų kalendoriuje galėjo pasikartoti tik po.52 metų. Per 52 metus tik viena diena buvo ,, 4 Achav 8 Kumchu”, tik vieną vienintelį kartą dvidešimties dienų mėnesio ,,Kumchu” trylikos dienų savaitės ketvirtoji diena sutapo su aštuntąja diena, vadinama ,,achav”. Čia ir buvo senovės majų datų rašymo svarbiausioji ypatybė. Ji ir tapo jų kalendoriaus ir metų skaičiavimo pagrindiniu principu, kuris įgavo iš pradžių matematinę, o vėliau ir mistinę 52 metų ciklo formą. Šis ciklas vadinamas Kalendoriniu skrituliu. Kad majų kalendoriaus bet kuri data gali pasikartoti tik po 52 metų, patvirtino toks matamatinis skaičiavimas: trylikos dienų savaitės diena su dvidešimties dienų mėnesio dienos pavadinimu buvo tik kas 260 dienų. Dienos pavadinimas atitiko savo pradinį eilės numerį tik vienerius metus, nes majai pridėdavo prie 360 metų dienų, suskirstytų į 18 mėnesių, penkias papildomas dienas. Šitaip jie gaudavo 365 dinų metus, tai yra sulygindavo savo metų trukmę su jiems gerai žinomų astronominių metų trukmė. Dėl to kasmet pasislinkdavo dienų pavadinimai (per 5 vietas) , ir tik kas ketveri metai, kada iš papildomų dienų susidarydavo vienas papildomas mėnuo, mėnesio dienų pavadinimai vėl atitikdavo jų eilės numerius. Majų kalendoriuje buvo trys svarbiausiųjų kalendorinės datos dėmenų visiško apsisukimo pagrindiniai ciklai:

,, dviejų šimtų šešiasdešimties dienų ciklas”- sutapo trylikos dienų savaitės diena ir jos pavadinimas; ,, ketverių metų ciklas”- sutapo dvidešimties dienų mėnesio dienos pavadinimas ir eilės numeris;

,, Ketverių metų ciklas”- sutapo 20 dienų mėnesio dienos pavadinimas ir eilės numeris;

,, penkiasdešimties dviejų metų ciklas”- sutapo visi keturi komponentai.

Nėra išlikę tikslių duomenų, kaip atsirado tie komponentai- kalendorinės datos dėmenys. Žemdirbystė išdeginto miško plotuose greitai nualindavo žemę. Jau po kelerių metų, derliui smarkiai sumažėjus, vėl reikėdavo deginti džiungles, kad būtų kur auginti kukurūzus. Senovės majai taip darydavo kas treji ketveri metai nuo sklypo kultivavimo pradžios. Taip galėjo atsirasti ketverių metų ciklas. Valdymo kaitos institutas drauge su žemdirbystės poreikiais vertė tobulinti kalendorių, nes kiekvienas kovojantis dėl valdžios visomis išgalėmis stengėsi nors šiek tiek pratęsti arba sutrumpinti įgaliojimų laiką. Majų kalendorius pačioje užuomazgoje turėjo visuomeninio politinio pobūdžio elementų. O valdžios kaitos tarp genčių institutas, būdingas majų klasinės visuomenės formavimosi ankstyvajai stadijai, palaipsniui nyko. Tačiau ketverių metų ciklas, kaip kalendoriaus pagrindas, išliko toks pat, nes jis ir toliau ekonominiame gyvenime buvo svarbus. Žyniai iš kalendoriaus atrinko visuomeninius pradus ir jį galutinai pajungė savai religijai, kuri tapo paveldima. Jeigu majų žyniai, tvarkę kalendorių, būtų praeitį skaičiavę vien tik dienomis, tik kelioms dešimtims savo datų užrašyti jau mūsų eros 10-12 amžiuose jiems būtų prireikię kone viso žmogaus gyvenimo. Nuo pradinės datos buvo praėję apie pusantro milijono dienų. Todėl jie prie savo dvidešimtainės sistemos sugalvojo palyginti paprastų kalendorinių dienų ,, dauginimo lentelę”, gerokai palengvinančią skaičiavimą.
Vėlesniais laikais majai beveik visur atsisakė ,, ilgojo skaičiavimo”- šitaip vadinamas Leideno stelos datavimas- ir perėjo prie suprastinto skaičiavimo , tai ,, trumpojo skaičiavimo”. Dėl to majų datavimas nebuvo toks tikslus. Majų kalendorių ir metų skaičiavimą perėmė actekai ir kiti tuometinės meksikos gyventojai.

Kaip astronomija ir matematika, taip ir savo raštu majai toli pralenkė visas kitas prieškolumbinės Amerikos aukštąsias indėnų kultūras. Galima buvo spėti, kad majai bent hieroglifų rašto sistemos principus buvo paėme iš olmekų. Tačiau majai šią sistemą labai ištobulino ir praturtino naujais elementais. Majai iš kitų senosios Amerikos genčių bei tautų išsiskyrė dar ir tuo, kad rašė tikras knygas. Mums išliko trys majų hieroglifiški rankraščiai. Be šių tijų knygų, majų miestuose išliko keletas šimtų hieroglifiškų užrašų, iškaltų akmenyse. Majų raštą šifravo dešimtys , net šimtai Europos ir Amerikos tyrinėtojų. Ilgai nebuvo jokių rezultatų. Intensyvaus majų rašto tyrinėjimo pradžia sisijusi su leningradiečiu amerikanistu Jurijumi Knorozovu, kuris 1949 metais baigė Maskvos universitetą ir jau nuo studijų laikų tirė majų rašto problemas. Apie 1954 metus jis paskelbė darbą ,,Senųjų majų rašto sistema”, kur darė išvadas, kad majų hieroglifiškas raštas niekuo nesiskirė nuo aukštųjų Senojo pasaulio kultūrų rašto, nuo kinų ir egiptiečių rašto, ir kad dauguma majų ženklų turėjo tikslią fonetinę reikšmę, o taip pat nemaža ženklų reiškė skiemenis. Su savo išvadomis Knozorovas supažindino Kopenhagos amerikanistikos kongreso delegatus. Tačiau jo minėto detalaus darbo amerikanistikos mokslo autoritetai ypatingai rimtai nevertino. Elektroninės skaičiavimo mašinos Jurijaus Knorozovo tyrimų pagrindu išvertė ir palaipsniui dešifravo majų hieroglifiškus metraščius. Sudominti ankstyvesniųjų Knorozovo tyrimų, jauni kibernetikai nusprendė patys pamėginti dešifruoti majų raštą elektroninėmis skaičiavimo mašinomis. Anksčiau buvo žinoma kai kurių hieroglifų reikšmė. Kibernetikai turėjo 1620 metų lotyniškomis raigėmis rašytą ispanų- majų kalbų žodyną, vadinamąjiį Motulo žodyną. Palyginimui pravertė ir majų knygų tekstai, rašyti pačių majų sava kalba – vadinamieji Čilam Balamai. Matematikai visą šią medziagą kruopščiai ištyrė, palygino ir suklasifikavo. Mokslininkai rėmėsi spėliojimais, kad ir kalba, ir žodynas, kuriuos vartojo nežinomi majų hieroglifiškų kodeksų autoriai, beveik nesiskyrė nuo kalbos, kurią lotyniškomis raidėmis rašė Čilam Balamų autoriai. Tik trečiojo tyrimo fazėje mašina nustatė kai kurių dažniausiai pasitaikančių majų rankraščiuose ženklų fonetinę reikšmę. Tekstams visiškai dešifruoti trūko daugybės likusių ženklų ir kompleksų vertimo. Kompleksų, kuriuos sudarė iš dalies ženklai reikšmes elektroninė mašina nustatė iš Motulo žodyno. Kompleksams skaičiavimo mašina ieškodavo galimybių analoginių sąvokų ir ryšių lotyniškomis raidėmis rašytose ,, Pranašo jaguaro knygose”. Mokslininkai majų raštui iššifruoti panaudijo tik dviejų kodeksų tekstą- Drezdeno ir Madrido. Majai paliko tris hieroglifiškas knygas- Paryžiaus, Drezdeno ir Madrido kodeksus. Drezdeno kodeksas, rastas 1739 metais, buvo trijų su puse metrų ilgio ir turėjo 38 lapus. 1859 metais- Paryžiaus kodeksas. Trečiasis- Madrido buvo didžiausias. Jis turėjo šešis su puse metro ilgio ir 56 lapus. Majai dar paliko keletą rankraščių, rašytų pirmaisiais po konkvistos metais lotyniškomis raidėmis. Žymiausias literatūrinis majų paminklas Popol Vu, didžiausias epinis prieškolumbinės indėnų literatūros kūrinys. Visose civilizuotose pasaulio šalyse išėjo Popol vu vertimai. Šis kurinys aiškino ir apibūdino estetinius, religinius bei filosofinius kičų genties kilusios iš didelės vidurio Amerikos majų šeimos, vaizdinius. Popol Vu palyginti didelė. Knyga turėjo tris pagrindines dalis. Pirmoji aiškino kosmogonines kičų pažiūras- kaip didieji kičų dievai sukūrę pasaulį, žvėris, žmonės, pasakojo apie tvaną ir apie ,,medinių žmonių” sunaikinimą. Paskui pasakojimas staiga nutrūkdavo ir prasidedavo antroji, pati išsamiausioji ir gražiausioji Popol Vu dalis, pasakojimas apie nuostabius dviejų giminingų herojų nuotykius, apie jų kovą ir apie tai, kaip jie nugalėjo ,, pusdievį”ir jo du sūnus. Trečioji dalis tęsė žmonių sukūrimo aprašymą. Kadangi dieviškieji kūrėjai nebuvo patenkinti savo pirmuoju ir antruoju kūriniu- žmonėmis, padarytais iš molio, ir žmonėmis, išdrožtais iš medžio, tai sukūrė naują žmogų, iš šventojo majų augalo- kukurūzo. Kičai buvo jo palikuonys. Kičų majų Popol Vu buvo puikiausias išlikęs prieškolumbinės indėnų literatūros epinis kūrinys.

Labai milžinišką reikšmę turi senųjų tekstų dešifravimas ir išvertimas tyrinėjant senovės majų civilizaciją- pačią įžymiausią ikiispaniškosios Amerikos civilizaciją. Majai turėjo hieroglifų raštą, tai reiškė perversmą majistikos moksle. Tekstų išvertimas visiems laikams užkirto kelią visokiems rasistų prasimanymams, kad Amerikos aborigenai buvo protiškai atsilikę, nes įrodyta, kad majų raštą sukūrė vietiniai gyventojai. Hieroglifai, vaizduojantys vietos fauną, florą ir kultūrą patvirtino, jog rašto, to nuostabiausio žmogaus proto pasiekimo ir jo pasireiškimo, kūrėjai buvo indėnai, o ne kažkokios legendinės Atlantidos gyventojai. Nykstant pirmykštės bendruomenės santvarkai formavosi klasės ir valstybė. Vietoj pirmykščio žmogaus piešinių- piktogramų atsirado raštas, perteikiantis garsų kalbą,- hieroglifika. Majų rašto dešifravimas nebuvo J.Knorozovui jo tyrinėjimų galutinis tikslas. Jis toliau nagrinėjo pačius aktualiausius ir svarbiausius lyginamosios istorinės kalbotyros, matematinės lingvistikos ir ženklų sistemų, funkcionuojančių žmonių visuomenėje, bendrosios teorijos klausimus. Istorinių rašto sistemų dešifravimas yra tik pavienis uždavinys bendrojoje tekstų formaliųjų tyrinėjimų problemoje, kuri yra vienas pagrindinių būdų tirti prasmingos žmogaus kalbos atsiradimo mechanizmą. Nežinomojo rašto dešifravimo procesas iš esmės yra atgalinis, padedantis nustatyti, kaip atsirado raštas, grafiškai fiksuojantis protinę žmogaus veiklą. Žmogus turi sukurti tokį modelį- ,, Universalią protingų būtybių signalizacijos sistemą”, turi žinoti, kas yra būtiniausia, susitikus Žemės gyventojui su kitu, kol kas mums dar nežinomų, pasaulių protingomis būtybėmis. Turi suprasti, kad ištiesta žmogaus ranka siūlo kitiems protingiems visatos gyventojams draugystę ir taiką.

Kiekvienos tautos unikumą bei savitumą atskleidžia jos kultūra, kurios šaknys glūdi atitinkamoje mitologijoje. Rimtą pažintį su kuria nors tauta reikia pradėti nuo jos mitų bei mitologinių įvaizdžių sistemos studijų. Tai labai svarbu Šiandien, atsiradus galimybei palaikyti ir plėtoti ryšius su viso pasaulio tautomis bei nacijomis.

Literatūros sąrašas:

V.I. Guliajev ,, Drevneišije civilizaciji Ameriki”- M., 1972;
V.Kuzmiščevas ,,Majų žynių paslaptys”- V., 1978;

Mitologijos enciklopėdija T.I.- V., 1997;

Pasaulio religijos- V. 1997;

M.Stinglas ,,Indėnai be tomahaukų” – V. 1969;

Turinys

1. Įžanga
2. Majų istorijos pagrindiniai laikotarpiai:
a. Priešmajiškasis
b. Senosios imperijos
c. Naujosios imperijos
3. Majų visuomenė
4. Majų darbo žmonės:
a. Priklausomi, bet laisvę turėję žemdirbiai
b. Vergai
5. Religinis majų kultas
6. Majų skaičiavimo sistema :
a. matematika
b. astronomija
c. kalendorius
7. Majų raštas
8. Išvados

Leave a Comment