LDK pavietų seimeliai

Pavietų seimelių atsiradimas ir jų paskirtis LDK

Seimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo jau XV a. pabaigoje. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybės reikalams aptarti. Seimas buvo aukščiausias valstybinis organas. Iš pradžių į jį įėjo visa Ponų Taryba ir Didysis Kunigaikštis. Svarbiausiems klausimams spręsti, pvz., DK rinkti ar unijai su Lenkija sudaryti, buvo šaukiamas išplėstinis seimas, dalyvaujant pasaulietiškųjų ir dvasiškųjų feodalų. XVI a. pradžioje ypač suaktualėjo kariniai ir finansiniai klausimai. Juos spręsti reikėjo kartu su bajorų atstovais, nes tai tiesiogiai lietė bajorų interesus, kadangi šlėktos buvo pagrindinė karinė jėga. Tačiau nebuvo jokių teisinių aktų, nustatančių seimo sudėtį, šlėktų atstovus dažniausiai parinkdavo vietos urėdininkai ponai. Jie privalėjo skaitytis su šlėktomis dėl jų karinio vaidmens ir privilegijomis įgyto feodalinio imuniteto. Seimo reformų klausimą šlėktos iškėlė 1565 metais. Reformos buvo būtinos, nes iki tol šaukiant visus šlėktas į seimą, atvykdavo ne visi ir iškildavo klausimas, ar gali atvykę spręsti reikalus. Šlėktos prašė DK įsteigti Pavietų seimelius. DK 1565 m. išleido privilegiją, kuria patenkino šlėktų prašymą. Šlėktos gavo teisę turėti savo seimelius pavietuose ir rinkti delegatus į seimą. Seimų organizavimo tvarka buvo nustatyta Antrajame Lietuvos statute. Jame sakoma (3 sk. 5 str.), kad visus gynybos ir teisingumo reikalus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami šlėktų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdininkai. Seimeliai susirinkdavo prieš 4 savaites iki seimo. Jie apsvarstydavo kunigaikščio atsiųstame rašte (univerasale) iškeltus klausimus ir pavietų bei vaivadijos reikalus, po to išrinkdavo nuo kiekvieno žemės teismo po 2 pasiuntinius į seimą ir pavesdavo jiems išdėstyti seime pavieto šlėktų nuomonę kunigaikščio iškeltais klausimais, o taip pat pavieto poreikius.

Pavietų seimelių tvarką reglamentavo ir Trečiasis Lietuvos statutas. Pagal 1588 m. statuto 3 sk. 6 str. seimeliai buvo sušaukiami prieš 6 savaites iki seimo. Prieš 2 savaites iki seimelių sušaukimo į vaivadijas turėjo būti pristatyti karaliaus raštai ir išsiuntinėti ponams tarėjams, kunigakštėliams, kaštelionams, Žemės ir pavietų urėdininkams ir kitiems bajorų luomo asmenims, kurie tokius raštus gaudavo anksčiau. Į pavietų seimelius turėjo atvykti ir dalyvauti jų darbe: vyskupai, vaivados, kaštelionai ir Žemės urėdininkai, kunigaikštėliai, ponai ir bajorai; Žemaitijoje – vyskupas, seniūnas, kaštelionas, tijūnai, kiti Žemės urėdininkai ir bajorai. Be karaliaus rašte iškeltų klausimų seimeliai svarstydavo vaivadijos ir pavieto vietinius reikalus, po to išrinkdavo nuo kiekvieno žemės teismo po du asmenis ir pasiųsdavo į seimą su įgaliojimais kalbėti ir spręsti karaliaus rašte išdėstytus klausimus pagal seimelio duotą instrukciją. Į seimelį privalėjo atvykti visi bajorai, o neatvykę turėjo vykdyti seimelio nutarimus be jokių išlygų. Seimeliai buvo įvairių rūšių: • priešseiminiai;• poseiminiai;• rinkiminiai;• Grabnyčių dienos;• kaptūriniai. Priešseiminis seimelis iš pradžių išklausydavo DK pasiuntinio kalbą, o po to rinko delegatus į seimą ir paruošdavo jiems instrukciją, kaip jie privalo elgtis seime. Ši instrukcija buvo įrašoma į pavieto žemės teismo knygas. Visada buvo įsakoma delegatams priminti kunigaikščiui apie šlėktų teisių pažeidimus arba apie pažadų neįvykdymą, paprašyti naujų teisių ar privilegijų. Poseiminiai arba kitaip reliaciniai seimeliai susipažindavo su seimo sesijoje priimtais nutarimais. Poseiminis seimelis turėjo būti sušauktas per keturias savaites po seimo sesijos pasibaigimo. Trečiajame Lietuvos statute nepasakyta, kad seimo nutarimai seimelyje gali būti svarstomi ir kritikuojami. Šlėktos turėjo juos žinoti ir vykdyti. Pačios seimo konstitucijos buvo skelbiamos turguose, iškabinamos prie bažnyčių ir pan. Tačiau šlėktoms rūpėjo žinoti, kaip jų delegatai įvykdė instrukciją, kaip jie gynė pavieto reikalus seime. Poseiminio seimelio nutarimai vadinami laudemijomis. Kartais DK pasiūlydavo apsvarstyti poseiminiuose seimeliuose seime iškeltus, bet neišspręstus klausimus, norėdamas sužinoti visų šlėktų nuomonę.
Rinkiminiai arba kitaip elekcinai seimeliai 1565 – 1566 m. rinko žemės teismo teisėją, pateisėjį ir raštininką. Rinkimų teisė nuolat plėtėsi ir 1588 m. Statutas suteikė teisę rinkti pakamarį, karužą ir vaznius. Į kiekvieną postą buvo išrenkami 4 kandidatai, o DK vieną iš jų tvirtindavo urėdininku. Nuo 1582 m. rinkosi vadinamieji Grabnyčių dienos seimeliai (vasario 2 d.), kurie išrinkdavo du Vyriausiojo tribunolo narius vieneriems metams. Į grabnyčinį seimelį niekas neturėjo teisės atvykti ginkluotas šaunamaisiais ginklais. Kartais Grabnyčių dienos seimelyje buvo svarstomi ir kitokie reikalai, pvz. buvo pranešama apie ruošiamą Lietuvos feodalų suvažiavimo klausimus, kad sužinoti dėl jų šlėktų nuomonę. Kaptūriniai, t.y. tarpuvaldžio, seimeliai susirinkdavo, mirus DK. Šlėktos susirinkdavo ginkluoti, nes jie manė, kad mirus DK valdžia grįžta į jų rankas. Kaptūriniai seimeliai išrinkdavo delegatus į seimą, kuris rinko DK. Ginkluoti šlėktos neišsiskirstydavo tol, kol nebuvo karūnuotas naujas DK. Pavietų seimelių galia išauggo 1697 – 1740 m., valdant Saksų dinastijos karaliams. Seimeliuose vyko tikras valstybinis darbas, nes seimai buvo pairę, o karaliaus valdžia silpna. Tačiau seimeliai rūpinosi visų pirma pavieto reiikalias. Seimelių valdžia ypač sustiprėjo XVII a. 3 ketvirtyje. Jie sprendė ne tik visusu vietinius reikalus, bet kišosi ir į centrinių organų kompetenciją. Skyrė ir rinko mokesčius vietos reikalms, šaukė kariuomenę, tapo nepriklausomi nuo seimo ir dėl centrinių organų bei karaliaus valdžios silpnumo seimui primesdavo savo valią. Tačiau seimelių darbas nuolat blogėjo. Juose taip pat galiojo vienbalsiškumo principas, vyravo asmeniški interesai, nebuvo darbo reguliarumo. LDK seimeliai buvo sudaryti ir paskirstyti visur vienodai. Visos vaivadijos, išskyrus Polocko ir Mstislavo, buvo suskirstytos į Pavietus ir juose suorganizuoti seimeliai. Seimelio sesijai vadovavo maršalka. Lietuvoje seimelių maršalkų funkcijas atliko pavietų maršalkos. Baigdamas darbą, seimelis priimdavo nutarimus, kuriuose buvo sprendžiami iždo, kariuomenės reikalai, išrenkami pasiuntiniai į seimą ir parengiamos jiems instrukcijos.
Lietuvoje pagal 1668 m. generalinės konfederacijos nutarimą seimeliai vyko praėjus 4 savaitėms po seimo sesijos pabaigos. Tik 1717 m. seimas uždraudė seimeliams limituoti posėdžius ir juos nutraukti. Taip pat jiems buvo uždrausta keisti seimo priimtas konstitucijas. Vazų dinastijos karaliavimo metais seime negalėjo būti keliami seimeliuose nesvarstyti klausimai, nes pasiuntiniai teisindavosi nežiną pavieto brolių nuomonės. Kol nebūdavo patenkinami pavieto reikalavimai, seimas negalėjo svarstyti valstybės reikalų. Seimelių nurodymas savo atstovams nesvarstyti seime valstybės reikalų, kurie nebuvo išdėstyti karaliaus universale prieš seimo sušaukimą, rodo, kad bajorai nesuprato valstybės interesų. Apibendrinant galima teigti, kad ši reforma pakeitė, modernizavo senąją Lietuvos monarchiją, jos valstybinę organizaciją. Taip pat Pavietų seimelių įsteigimas leido į politinį gyvenimą įsiveržti daugybei naujų žmonių, t.y. bajorams, kurie, nors ir stokodami patyrimo valdyti valstybę, XVI a. viduryje suformavo vieningą LDK šlėktų luomą. Tai stabdė miestų vystymąsi, t.y. trukdė formuotis trečiajam luomui, kuris buvo atsvara bajorijai Vakarų Europoje.

Naudota literatūra: 1. Vansevičius S. XVI amžiaus vidurio reformos LDK. Vilnius. 1971 m. 2. Vansevičius S. Feodalinis Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos. Vilnius. “Mokslas”. 1988 m.3. Vansevičius S. LDK valstybiniai-teisiniai institutai. Vilnius. “Mintis”. 1981 m.4. Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija nuo XVI a. II-os pusės iki XVIII a. pabaigos. Vilnius. 1974 m.