I. ĮVADAS
Istorikai teigia , kad jau nuo Krėvos sutarties laikų Lenkijos ir Lietuvos unija sudarė unikalią valstybę Europoje. Ši valstybė gyvavo ilgiau nei kuri kita unijinė valstybė (beveik 400 metų), be to, ji buvo vienintelė didelė Europos valstybė, kuri tvarkėsi bajoriškos demokratijos pagrindais. Dabarties istorikus domina sąlygos, kurios leido taip ilgai egzistuoti tokiam neįprastam valstybiniam dariniui. Juos domina ir nuolatinė šitos unijos kaita, tos kaitos priežastys. Mokslininkai įžvelgia keletą skirtingų šios unijos etapų. Krėvos unija buvo asmeninė unija, jau XV a. pabaigoje pasidariusi neveiksminga. Buvo sukurta kita reali, parlamentinė unija, kuri įteisinta Liubline . Be didesnių pokyčių ši realioji unija gyvavo daugiau nei du amžius – iki pat galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tai, kad nuo pat Krėvos sutarties iki XV amžiaus pabaigos susitarimų sąlygos buvo tvirtinamos, kartojamos bei keičiamos ne vieną kartą, kelia tam tikrų pagrįstų įtarimų dėl sudarytos sąjungos trapumo, tačiau daugiausia ginčų kelia būtent Liublino unijos teisinio pagrindo vertinimas . Nežiūrint jos juridinių subtilybių, praktiškas Lietuvos, kaip silpnesnės unijos pusės, įsiliejimas į Lenkiją neįvyko. Lietuva netapo Lenkijos provincija, lietuvių tauta išsaugojo savas valstybės tradicijas, savo tautinę sąmonę. Esminiai nuomonių skirtumai aprašant Liublino uniją atsispindi skirtingų tautų autorių literatūroje, jų požiūryje į Lietuvos ir Lenkijos uniją. Rašydama referatą “Liublino unijos istorinė reikšmė” rėmiausi šiais šaltiniais:E. Gudavičiaus “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų”, A.Šapokos (1906-1961) – populiariausio buržuazinės istoriografijos atstovo “Lietuvos istorija”, B.Makausko “Lietuvos istorija”. Bronius Makauskas gimė 1950 m. Lenkijoje, Seinų apskrityje, Sankūrų kaime, lietuvių ūkininkų šeimoje. 1968 m. baigė lietuvių gimnaziją Punske. Studijavo istoriją Gdansko universitete, dirbo istorijos mokytoju Seinų licėjuje. Vėliau tęsė aspirantūros studijas Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute, čia įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Dirba šio instituto XIX – XX a. Vidurio ir Rytų Europos sektoriuje, tiria ir publikuoja darbus Pabaltijo valstybių naujausiųjų laikų istorijos , lietuvių ir lenkų santykių, tautinių mažumų Lenkijoje klausimais.
Taip pat rėmiausi lenkų istoriko Davies Norman “Lenkijos istorija” I tomu. Darbo tikslas – panagrinėti , koks buvo lietuvių istorikų požiūris į Liublino uniją , ir kuo jis skyrėsi nuo lenkų istoriko Davies Norman apmąstymų šia tema.II. DĖSTYMAS
II. 1. Liublino unijos sudarymo priežastys
Liublino unijos pagrindinės priežastys buvo dvi : 1) nesėkmingi ilgi karai su Rusija dėl Livonijos, vertę Lietuvos feodalus ieškoti Lenkijos paramos; 2) lietuvių bajorijos interesai – ji troško lygių teisių su Lenkijos bajorais. Lenkų didikus savo ruožtu traukė baltarusių ir ukrainiečių žemės. B. Makauskas teigė, kad Lenkijos bajorai geidė įsigyti ir LDK žemių, tarnybų, bet šito neleido Lietuvos Statutas. “Taigi prie Liublino unijos buvo eita iš skirtingų pozicijų, abi pusės siekė egoistinių interesų. Lietuvos bajorija pirmiausia buvo suinteresuota sutelkti dviejų valstybių karinį potencialą kovai su Maskva. Lenkų didikai norėjo inkorporacinės unijos, kuri ateityje jai garantuotų ekonominę naudą” (Makauskas B., P.111). Gudavičius E. knygoje “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų” Liublino unijos priežasčių nemini, o istorikas Davies Norman atskleidžia lenkų požiūrio poziciją : “Šį kartą Žygimantas Augustas skubėjo. Visi senieji argumentai dar vis galiojo. Vis didėjanti lenkiškos kultūros įtaka abiejų valstybių valdančiajam luomui, abiem gresiantis pavojus iš Maskvos, pietrytinių žemių pažeidžiamumas, netobula karinė, finansinė ir administracinė sistema – visa tai rodė, kad reikalingos esminės permainos ir greitas susitarimas. Skubėti vertė dar viena priežastis. Karaliaus trečioji santuoka nepavyko. Skyrybos buvo neįmanomos. Nebuvo vilties susilaukti įpėdinio. Jogailaičiams grėsė išnykimas. Pavargęs ir sergantis karalius sukaupė jėgas paskutiniam didžiam savo gyvenimo žygiui” (Davies Norman., P.189 – 190).
II. 2. Liublino unijos derybos. Pirmosios LDK ir Lenkijos karalystės atstovų derybos dėl unijos vyko 1564 m. Varšuvos seime. Lenkijos derybininkai pateikė projektą, kuriame buvo numatyta visiškai panaikinti Lietuvos valstybę., ją sulieti su Lenkija. Lietuviai užėmė visiškai kitokią poziciją. Jie prieštaravo Lietuvos inkorporavimui į Lenkiją ir teigė, kad abi valstybes turi jungti vienas valdovas ir bendra užsienio politika. Dėl tokių nesutarimų 1564 m. unija tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo sudaryta.
1566 – 1568 m. dar kelis kartus vyko derybos dėl unijos, jos vis būdavo nutraukiamos dėl nesutaikomų abiejų šalių pozicijų. Lemiami unijos sudarymui buvo 1569 metai. Sausio mėnesį Liubline darbą pradėjo specialiai unijai sudaryti sukviestas Lenkijos ir Lietuvos atstovų seimas. Lietuvos delegacijai vadovavo Mykolas Radvila Rudasis, didelis Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją priešininkas. Abi pusės tvirtai laikėsi savo reikalavimų, nė nenumanydamos nusileisti. Kai nepavykus susitarti per paskutines derybas LDK delegacija išvyko iš Liublino, Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Karalystės dideles LDK teritorijas – Palenkę, Podolę, Voluinę ir Kijevą . Lietuviai protestavo prieš tokį sprendimą, tačiau nusilpę dėl prarastų žemių, ir, lenkams grasinant uniją įgyvendinti ginklu, buvo priversti nusiųsti naują delegaciją į Liubliną , vadovaujamą Mykolo Radvilos Rudojo, kur 1569 m. liepos 1 d. pasirašė unijos aktą. “ Jis buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos – Lietuvos valstybėje buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikštis ir bendras seimas. Lietuva pasiliko savo centrines įstaigas ir teisės sistemą. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir iždas” (Studijų medžiaga, P.71). Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lietuvoje ir Lenkijoje ,ir tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes. E.Gudavičius bene plačiausiai iš visų istorikų aprašė kaip vyko Liublino unijos derybos. Liublino derybos prasidėjo 1569 m. sausio pirmoje dekadoje. “Lietuviai siekė, kad Zigmantas Augustas aptvirtintų vėl naujai rengiamo Lietuvos statuto projektą (statutas traktavo didžiąją Lietuvos kunigaikštiją kaip atskirą valstybę). Lenkams sausio 24 d. pirmame bendrame posėdyje dėl to užprotestavus, lietuviai buvo priversti tartis apskritai dėl unijos, o tai buvo labai neparanku. Lenkai rėmėsi 1501 m. Melniko unijos akto “vieno kūno” formuluote, apsimesdami, kad unija jau yra sudaryta ir kad tereikia kalbėti tik apie pačios sutarties vykdymą” (Gudavičius E.., P.635). Lenkijos senatas pateikė savo sutarties projektą, kuriame abi valstybės turėjo būti vienas, nedalomas kūnas. Valdovas – Liubline renkamas Lenkijos karalius, kuris, karūnuotas Lenkijos karūna, tuo pačiu tampa ir Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau derybos tuo nesibaigė. Visa nesutarimų esmė tarp lenkų ir lietuvių buvo todėl, kad lenkų projektas skelbė vieną valstybę, sudaromą ne Lenkijai ir Lietuvai susijungus, o Lietuvą prijungus prie Lenkijos. Galų gale birželio 9 d. prasidėjo baigiamasis derybų etapas. Lietuvių delegacijos atstovas Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius pasirėmė 1501 m. aktu, iškėlė jo reikšmę ir vykusiai ją supriešino su vienpusišku egzekucijos aktu. “Jis gynė ir atskirą bendro valdovo priesaiką didžiajai Lietuvos kunigaikštijai, ir bendrų seimų rinkimąsi pakaitomis abiejose šalyse, bet ypač stengėsi išgauti sutikimą dėl būsimų privilegijų patvirtinimo dviem antspaudais. Greta to centrinių Lietuvos pareigybių išsaugojimas, dėl kurio tiek ginčų nebuvo, įgautų apibendrinančią Lietuvos valstybingumo išlaikymo prasmę” (Gudavičius E., P.642). Birželio 15 d. lietuviai pateikė šiais argumentais paremtą projektą. Atsakydamas į lietuvių projektą, lenkų senatas parengė naują, pabrėžtinai galutinį, unijos susitarimo projektą. “Išoriškai jame beveik nesimatė nuolaidų, bet iš esmės buvo padarytas svarbus pakeitimas, nes labiau jau buvo remtasi 1501 m. aktu. Lenkams ši nuolaida atrodė ne esminė, o lietuviams ji leido centrinių urėdų išsaugojimą aiškinti valstybingumo išlaikymo prasme. Turėdami šią atramą, lietuviai lengviau galėjo ginti bene svarbiausią dviejų antspaudų postulatą” (Gudavičius E., P.642). Du antspaudai reiškė dvi valstybes, nors “vieno kūno” bei Lenkijos karūnos deklaravimas ir leistų lenkams laikyti jų sąjungą nelygiateise. Birželio 28 d. bendrame pasitarime Jonas Chodkevičius, rodydamas aukštą tautinės savimonės ir teisinio išprusimo lygį, pasakė reziumuojančią kalbą . Suprasdamas šio momento istorinę reikšmę Žemaičių seniūnas visą savo neeilinę iškalbą psichologiškai nukreipė į Zigmanto Augusto sielos gilumą. Pabrėžęs Lietuvos delegacijos atsakomybę prieš būsimąsias savo tautos kartas, jos pareigą apginti tėvynę, jis nurodė, kad delegacija nebeturi išeities. “Dievo vardu Jonas Chodkevičius apeliavo į valdovo sąžinę, ir visi Lietuvos delegatai krito ant kelių prieš didįjį kunigaikštį. Tikros ašaros riedėjo delegatų skruostais, pravirko net kai kurie lenkų žiūrovai. Zigmantas Augustas buvo sukrėstas : mylimosios Barboros nelaimingoji tėvynė tiesė į jį rankas tartum pati Barbora iš lovos, tuoj tapsiančios jos mirties patalu” (Gudavičius E., P.644). Liepos 1 d. sutartis buvo sudaryta ir jai prisiekta. Unijos aktas skelbė, kad Lenkijos karalystė ir didžioji Lietuvos kunigaikštija nuo šiol yra vienas nedalomas kūnas ir sudaro vieną bendrą gerovę. Ši svarbi prielaida Lietuvai, žinoma, buvo neparanki, tačiau kartu ir neutrali – nebuvo pasakyta, kaip ši nekonkreti viešoji gerovė sudaroma. Konkretus buvo kitas teiginys – bendras seimas turėjo rinktis valdovą, vainikuojamą Krokuvoje. Vienas išrinkto valdovo aktas turės patvirtinti teises ir laisves, bet šios teisės ir laisvės buvo pažymėtos ne kaip “vieno kūno”, o kaip “abiejų tautų ir valstybių”. Apie teises ir laisves patvirtinančio rašto antspaudavimą nebuvo nieko pasakyta. Konkretūs punktai skelbė atskirą Lietuvos administraciją – urėdus ir atskirus įstatymus. Lietuva turėjo atskirą teritoriją su valstybės ribomis, atskirą kariuomenę, iždą, atskirą teisinę sistemą. Livoniją buvo nuspręsta valdyti bendrai. “Lietuvos atstovams prašant, liepos 29 d. Zigmantas Augustas išleido aktą, kuriame Lenkijos karūna buvo skelbiama ir lietuvių tautos nuosavybe, ir nurodoma Lietuvos teisė, suderinus su Lenkija, pakeisti pačios unijos aktą. Šios formuluotės bent iš dalies neutralizavo Lenkijos karūnos, Lenkijos karaliaus vainikavimo ir Lietuvos urėdų priesaikos karaliui ir karalystei akcentus unijos akte” (Gudavičius E., P.645). Svarbiausi unijoj numatyti reikalavimai buvo pritaikyti atskiram kiekvienos šalies valstybingumui išlaikyti. Buitinės sutarties sąlygose numatytas abipusis leidimas įgyti žemes ir egzekucijos netaikymas. 1569 m. rugpjūčio 11 d. aktu Zigmantas Augustas nustatė senatorių ir seimo atstovų vietas bendrame seime ir seimo vietą – Varšuvą. Pasak E.Gudavičiaus, Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas, tačiau jis liko suvaržytas sąjungoje su pajėgesniu partneriu, jis įvardino Liublino uniją kaip Liublino tragediją. Makauskas B. “Lietuvos istorijoje” taip pat paminėjo, kad Liublino aktu Lenkijos Karalystė ir LDK buvo sujungtos į vieną valstybę – Respubliką su vienu valdovu, seimu, bendra užsienio politika ir pinigais. Valstybės vadovas renkamas bendro seimo ir Krokuvoje vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Abiejų valstybių bajorams buvo suteikta teisė įsigyti ir valdyti žemes visoje Respublikoje. “Abi valstybės, be jungiamųjų veiksnių, pasiliko tai, kas jų nesuliejo : pavadinimą, herbą, teritoriją, valstybės sienas, kariuomenę, teismus, iždą, visą vykdomąją valdžią” (Makauskas B., P.112 – 113). Istorikas A.Šapoka šiek tiek optimistiškiau negu E.Gudavičius vertino Liublino uniją – tai buvo pirmasis unijos aktas, patvirtintas lietuvių , iki tol abiejų pusių pripažinti buvo tik 1413 m. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. A.Šapokos teigimu, ryšys tarp lenkų ir lietuvių išlikęs dar nuo Kazimiero laikų, kai lenkai rinkdavo sau karaliais tuos pačius asmenis, kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Kadangi valstybės buvo valdomos vieno valdovo, beliko susitarti dėl valdovo rinkimų ir bendro seimo. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų, taip pat, nepaisydami unijos aktų nuostatų, šaukdavo ir savo atskirus seimus. A.Šapoka stengėsi pabrėžti lietuvių nesitaikstymą su unijos akto suvaržymais. “Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, suliedamas valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau didino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos” (Šapoka A., P.227).II.3. Liublino unijos padariniai ir reikšmė
B.Makauskas teigė : “Sudarydama sutartį Lietuvos valstybė dėl savo sunkesnės padėties buvo priversta padaryti nuolaidų, kurios apribojo visuomenės ir valstybės suverenitetą. Tai, kas lietuviams atrodė skaudžiausiomis nuolaidomis, lenkams buvo nepasitenkinimų šaltinis, jog nepavyko sukurti Lenkijos vienijamos didžiosios Vidurio ir Rytų Europos valstybės” (Makauskas B., P.113). Liublino unija atliko žymų tarptautinį vaidmenį šiame regione. Nauja federacinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė XVI a. antroje pusėje tapo viena didžiausių Europos valstybių. Tačiau tokios valstybės modelis jau tuomet buvo neperspektyvus. Abiejų Tautų Respublikos junginyje glūdėjo būsimo jo silpnumo pradai. “Valdovo galios suvaržymas, bajorijos teisių išplėtimas kitų luomų sąskaita buvo sąstingio valstybėje pradžia” ( B.Makauskas., P. 113).
O istorikas Davies Norman tiesiog laikė Liublino uniją absurdiška . Esminiai konstituciniai įstatymai, kurie tariamai galiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, iš tikrųjų buvo gana prieštaringi. “Pagal Liublino uniją, į kurios visus punktus lenkų juristai žiūrėjo kaip į šventus, dvi savarankiškos valstybės – Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – 1569 m. savanoriškai pasinaikino ir amžiams susijungė į naują nepriklausomą vienetą – jungtinę Respubliką (Rzeczpospolita). Visi įstatymai, prieštaravę unijos aktui, buvo panaikinti. Tačiau pagal 1588 m. trečiąjį Lietuvos Statutą Didžiosios Kunigaikštystės suverenitetas nebuvo pažeistas, o visi jam prieštaraujantys įstatymai, įskaitant keletą unijos punktų, paskelbti negaliojančiais. Ar šiaip, ar taip pažiūrėsi, padėtis buvo absurdiška. Lenkijoje trečiasis Lietuvos Statutas buvo laikomas nekonstituciniu, o Lietuvoje žeminančią Liublino uniją Statuto autoriai traktavo kaip prievartos aktą. Niekas nė nebandė atpainioti šitos painiavos. Ir unijos aktas, ir trečiasis Statutas galiojo iki XVIII a.pabaigos. Taigi galima būtų teigti, kad konstitucinė Lenkijos ir Lietuvos unija galutinai nebuvo įtvirtinta iki 1791 m., kai Gegužės 3-iosios konstitucija iškilmingai paskelbė Abiejų Tautų Respubliką. Ši vėlesnioji unija taip ir liko popieriuje” (Davies Norman ., P.356 – 357).III. IŠVADOS
Kaip ten bebūtų , Liublino unijos faktas pakeitė tiek Lietuvos, tiek Lenkijos situaciją. Nuo 1569 m. Lietuvos istorija pasuko kita kryptimi, negu plėtojosi iki šiol. Liublino unijos akte nebuvo užsimenama apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Kalbama apie bendrą valdovą, bendrą seimą. Tačiau nėra jokių draudimų, kad šie organai būtų dviejų organų suma. O vykdomoji valdžia siejama su atskirom teritorijom, atskirais pinigais, atskira kariuomene. Antspaudai irgi buvo du. Taigi Lietuvai pavyko sudaryti gan palankią sąjungą, ir didžiausi čia buvo J.Chodkevičiaus nuopelnai .Lietuvos delegacija išsiderėjo iš Žygimanto Augusto tam tikrą privilegiją, kuri skelbė, kad Lenkijos karūna nuo šiol yra ne vien lenkų tautos, bet kartu ir lietuvių tautos turtas. Vadinasi, karaliaus vainikavimas reiškė ir Lietuvos valdovo patvirtinimą.
Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės, tačiau teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Tačiau viena iš šios sąjungos narių buvo stipresnė (Lenkija), o kita silpnesnė (Lietuva). Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Valdovus rinko lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą : ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Lietuva išliko valstybe. LDK valdymo ir administracijos, teisės ir teismų reformos sutvirtino Lietuvos luominės valstybės interesus, tačiau unija neišsprendė toliau liekančių prieštaringumų tarp lenkų ir lietuvių bei gyvo tarp lietuvių valstybinio savarankiškumo prado. A.Šapoka išplėtojo prof. J.Lappo mintį, jog nedera Liublino unijos laikyti lietuvių sukurtos valstybės laidotuvėmis, nes po jos sudarymo Lietuva nevirto Lenkijos valstybės – Žečpospolitos – provincija, o buvo federacijos, sudariusios respubliką, narė, kurios likimą lėmė vidiniai jungtinės valstybės prieštaravimai, jos ūkinis ir karinis silpnumas santykiuose su kaimyninėmis imperijomis . Atskira valstybės teritorija, atskira valdžia, kariuomenė ir iždas leido jai gyventi savarankiškai, vystyti savo lietuviškas tradicijas.