LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS
Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedra
Policijos fakulteto Teisės ir policijos veiklos programos neakivaizdinių studijų 4 kurso 3 grupės studento Redas Kašelionis stud. knyg. Nr. 95080
RAŠTO DARBAS
Tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA
Namų adresas: Vytauto g. 37, Seirijai Tel. n. 8-268-58401
Vilnius2001 m.
DARBO PLANAS
1. Įvadas
2. Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
4. Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
5. Tarptautinės teisės bruožai
6. Tarptautinės teisės apimtis
7. Išvados
8. Literatūros sąrašas
Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės teisės vaidmuo ypač didelis. Norėčiau pabrėžti, kad šios
teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis ir šių normų efektyvumas didėja. Todėl galima būtų
teigti, kad teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose santykiuose tampa realybe. “Tai gali atrodyti
banalu, bet būtina priminti, kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė, kuri efektyviai taikoma
santykiuose tarp valstybių todėl, kad pastarosios pripažįsta jos privalomą pobūdį. Tokio taikymo
pagrindas ir apimtis pagrįsti tuo, kiek jos normos atitinka tvarkos ir teisingumo poreikius tarptauti-
niuose santykiuose” – taip teigė Charles de Visscher, Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje*.
Tarptautinės teisės didelę reikšmę ir svarbą rodo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tie
siekiai buvo pagrįsti tarptautine teise. Taip pat yra susijęs Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir nacio-
nalinių interesų gynimas. Tai akivaizdu Europos integracijos srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į
tradicinę valstybių vidaus teisės sferą – individo teises. Maža pasakyti to, kad tarptautinė teisė įtvirtina
žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet, būtina pabrėžti, kad yra sukurtos tarptautinės institucijos,
kurios gina žmogaus teises. Susirūpinta žmogaus teisių apsauga tarptautiniu mastu. Todėl 1950 m.
buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši konvencija yra
ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-
joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos.
Rašto darbe paminėsiu problemas, susijusias su tarptautinės teisės apibrėžimu, bendro-
sios ir regioninės tarptautinės teisės sampratą, tarptautinės teisės bruožus, jos apimtį, šiek tiek istorijos,
teisės sąvoką, tarptautinės teisės vietą tarptautinėje sistemoje. Rašant darbą siekiau atskleisti tarptau-
tinės teisės atsiradimo pasekmes, sampratą, išanalizuoti naujas tendencijas, kurios pastaruoju metu
išryškėjusios tarptautinės teisės doktrinoje. Susidūriau su literatūros savo mieste stoka ir tai,
kad ji yra labai pasenusi, ne visa literatūra buvo prieinama.
__________________________________________________ * Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryzius. 1970 m., p. 163
Tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pir-
miausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.
Tarptautinės teisės normos taikomos teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau
liečia nacionalinės teisės subjektus.
Ypač svarbu paminėti tai, kad sąvoka “tarptautinė teisė” pirmą kartą pavartojo Jeremes
Benthamas 1780 m. savo kūrinyje “Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus”. Savotišku “tarp-
tautinės teisės tėvu” – yra laikomas Hugo Grocijus, olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas.
Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai.
Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
Kaip jau minėjau įvade, tarptautinės teisės sąvoką pirmą kartą pavartojo Jeremy Benthamas,
1780 m. savo kūrinyje Introduction to the Principles of Morals and Legislation. Iki laikotarpio
tarp dviejų pasaulinių karų neiškildavo problemų apibrėžiant viešąją tarptautinę teisę, kaip teisę, kuri
reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Vyravusi pozityvistinė doktrina teigė, kad tik valstybės gali
būti tarptautinės teisės subjektai tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir tik jos gali
turėti teises ir pareigas. Taip pat buvo įskaitoma teisė reikšti tarptautines pretenzijas. Tačiau tai ne
visiškai atspindėjo netgi to meto realybe. Šventasis Sostas, nors ir nebuvo valstybė, bet buvo pripa-
žintas turinčiu tarptautinį teisinį subjektiškumą*. Todėl šis klausimas pasidarė komplikuotas dėl
tarptautinės teisės reguliavimo ekspansijos į naujas sritis, dėl naujų subjektų, kitokių nei valstybės (pvz.
valstybių sukurtos tarpvyriausybinės organizacijos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės
organizacijos, transnacionalinės kompanijos ir kt.). Kai kurie iš šių subjektų įgijo tarptautinį teisinį
subjektiškumą arba bent tam tikrų teisių pagal tarptautinę teisę, nors jos ir buvo suteiktos pagal sutartis,
sudarytas tarp valstybių. Ši problema atspindėta apibrėžime, kuris pateiktas Amerikos teisės instituto
leidinyje Foreign Relations Law of the United States-Restatement **. Pagal šį apibrėžimą “tarptautinė
teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizaci-
jų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais
asmenimis”. Pavyzdžiui, profesorius S. Aleksejevas savo 1981-ųjų metų knygoje “Obščaja teorija
prava” teigia, kad “tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti
lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”.
Pastebėta 1990 m. I. Brownlie leidinyje Principles of Public International Law, 4 leidime, kad
net nemėginama apibrėžti tarptautinės teisės, o iš karto yra nagrinėjami šaltiniai. Dažniausiai
tarptautinę teisę kuria bei įgyvendina valstybės. Tarptautinės organizacijos priklauso nuo teritorijų ir jų ____________________________________________________________ * M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 25 **M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26
vyriausybių noro jas remti. Juk tik valstybės gali būti JTO narės ir tik jos turi teisę kreiptis į JT
Saugumo Tarybą grėsmės taikai ir saugumui atveju. Be to, tik valstybės gali būti ginčo šalys
Tarptautinio Teisingumo Teisme, tik jos gali reikšti pretenzijas dėl savų piliečių, kurių interesus
pažeidė kita valstybė. Juk asmuo yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra. Kaip
pabrėžiama, kad tarptautinė teisinė sistema ir toliau lieka priklausoma pirmiausia nuo tarptautinių
valstybių, kurioms atstovauja jų vyriausybės, bendrijos*. Įžymus belgų teisininkas tarptautininkas ir
buvęs užsienio reikalų ministras Charles de Visscher savo knygoje “Teorijos ir realijos viešojoje
tarptautinėje teisėje” rašė, kad “tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik žmonių vaizduotėje;
ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Tam, kad ji būtų teisėtvarka, jai trūksta jėgos
panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš esmės reikia trijų dalykų: vieningos nuomonės dėl to, kuo
skiriasi jėgos teisėtas panaudojimas nuo neteisėto sutaikinimo sistemos sukūrimo ir agresijos
kolektyvinio nubaudimo organizavimo”. Autorius sako, kad tik valdžios žmogiškieji tikslai gali sukurti
moralinį pagrindą, tik sugrįžtant prie žmogaus, suteikiant asmeniui koncepciją valstybės, kaip
organizacijos ir priemonės, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atrandama, kad
bendražmogiškose, bet ne asmeninėse vertybėse yra tarptautinės teisės privalomumo moralinis ir
teisinis pagrindimas.
Derėtų pabrėžti, kad tarptautinėje teisėje yra išskiriama teritorinė ir nacionalinė jurisdikcija.
Pats terminas “jurisdikcija” reiškia teisės normomis nustatytus valstybės institucijų įgaliojimus taikyti
teisę**. Teritorinė jurisdikcija galioja tam tikroje teritorijoje, o nacionalinė – galioja valstybės
piliečiams ir tada, kai jie yra užsienyje. Tačiau nacionalinė jurisdikcija taikoma tiks savo valstybės
teritorijoje. Todėl yra svarbu, kad jurisdikciją kiekviena organizacija taikytų pagal kompetenciją.
Niekada tarptautinės teisės negalima vertinti nacionalinės teisės kriterijais. O tai todėl, kad ji
veikia kitokioje visuomenėje – tokioje, kur naudojami kiti teisės kūrimo, taikymo ir realizavimo būdai._______________________________________________ * M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26**S. Katuoka “Policija ir žmogaus teisės”, 1998 m., Vilnius., p. 68
Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema. Tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia įsakymo būdu,
su kuriuo mes įpratę turėti reikalus vidaus teisinėse sistemose. Na, o tai ko reikalauja tarptautinė teisė
dėl davo decentralizuotos prigimties – yra žymiai didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui.
Literatūroje yra vartojamos tokios sąvokos kaip klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Šios
sampratos turi savo prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Sakydami “šiuolaikinė tarptau-
tinė teisė” turima, principai ir normos, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu. Tai pirmiau-
sia yra draudimas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir ją grasinti, tai turima galvoje tautų laisvo
apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat teisės šakas kaip
kosmoso teisė, tarptautinio vystymosi teisė bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros
dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir kt. Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki
Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 m. ar bent iki 1928 m. kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl
atsisakymo nuo karo. Olandų teisininkas Hugo Grocijus, taip pat yra laikomas “tarptautinės teisės
tėvu”. Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Klasikinės tarptautinės
teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. bės, nesikišimo į vidaus reikalus.
Galima daryti išvadą, kad iš ribotų Europos šaknų tarptautinė teisė tapo universali sistema. Ta-
čiau šią sistemą veikia tarptautiniai santykiai tarp didelių valstybių, nacionalinių teisinių sistemų, po-
litinių ir ekonominių struktūrų, įvairių kultūrų įvairovė. Konceptualus požiūris grindžiamas tarptautinės
teisės istorine perspektyva, o dinamiškas pobūdis akcentuojamas kaip procesas.
Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
Tarptautinė teisė kilo iš žmogaus pastangų perkelti į tarpvalstybinių santykių sferą valstybės
viduje praktikuojamas tvarkos taisykles ir pagarbą įstatymui. Paprastai – ir pagal tradiciją – tarptautinė
teisė apibrėžiama kaip visuma taisyklių, reguliuojančių santykius tarp valstybių. Kadangi valstybių
socialinių ir tarpvalstybinių įsipareigojimų suvokimas sparčiai kito dėl įvykių (naujų valstybių
susidarymas bei padidėjęs individo vaidmuo), o tai atsispindėjo Jungtinių Tautų raidoje, pasidarė
reikalinga tarptautinės teisės platesnė sąvoka.
Taigi, tarptautinė teisė gali būti apibrėžta kaip visuma įstatymų, sudarytų daugiausia iš elgesio
principų ir taisyklių, kurių laikytis valstybės jaučiasi įsipareigojusios, tad paprastai ir laikosi bendrau-
damos tarpusavyje, taip pat apima:
1. teisės normos, susijusios su tarptautinių institucijų ar organizacijų funkcionavimu, jų tarpu-
savio santykiais bei jų santykiais su valstybėmis ir individais, ir
2. tam tikras teisės normas, reguliuojančias individų ir nevalstybinių institucijų santykius tiek,
kiek tokių individų ir nevalstybinių institucijų teisės ir pareigos yra susijusios su tarptautine bendrija*-
taip teigiama knygoje “Diplomatijos vadovas”.
Profesorius S. Aleksejevas pabrėžia tokią tarptautinės teisės sąvoką, kad tarptautinė teisė yra ne
teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis,
o su valstybių vidaus teisę apskritai**.
Tarptautinės sistemos atžvilgiu tarptautinės teisės sąvoka yra normatyvinė posistemė, nustatanti
visų pirma valstybių užsienio politikos privalomuosius parametrus. Taigi, pati tarptautinės teisės są-
voka yra ypatinga teisės normų sistema, kurią sudaro sutarčių teisė, tarptautinių organizacijų teisė,
tarptautinio saugumo teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė diplomatinė teisė.
Pats terminas “tarptautinė teisė” tarptautinėje praktikoje ir doktrinoje buvo pradėtas vartoti
gana neseniai – XVII a., nors pati, kaip minėjau, tarptautinė teisė, kaip privalomos normos
tarpvalstybiniuose santykiuose, atsirado dar senovėje. Vartodami sąvoką “tarptautinė teisė”, kalbame
tik apie tarptautinių santykių sritį, kur valstybė iškyla kaip suvereninės valdžios reiškėja, teisės normų,
reguliuojančių valdingus santykius, kūrėja.
Vadinasi, tarptautinės teisės normos, reguliuodamos santykius, atsirandančius už konkrečios
valstybės ribų, už valstybinio reguliavimo sferos, neįeina į jokios valstybės teisės sistemą, o sudaro
atskirą specifinę teisės sistemą. Taigi, tarptautinę teisę trumpai būtų galima apibrėžti kaip ypatingą
tarptautinės teisės sistemą normų, reguliuojančių tarptautinius santykius, kuriems būdinga valstybių
valios išraiška ir šių normų laikymasis. Tokius ypatumus sąlygoja pačios tarptautinės sistemos, kuriose
egzistuoja ir veikia tarptautinė teisė._______________________________________________ * R. G. Feltham. Diplomatijos vadovas. Vilnius, 1997 m., p. 132** S.S. Aleksejevas. Obščaja teorija prava. M., 1981m., 1 tomas, p. 77
Rusų autorius P. H. Buriukov pateikia tokią tarptautinės teisės sąvoką:*
“Tarptautinė teisė – ypatinga teisės sistema, suderintų tarptautinės teisės normų ir tarptautinių
principų visuma, sukurtų tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojamų santykių tarp valstybių, tautų,
kurios kovoja už savo nepriklausomybę, tarptautinių organizacijų, o taip pat atskirais atvejais ir san-
tykius tarp fizinių ir juridinių asmenų.”
Vadinasi, tarptautinė teisė yra ypatinga teisė, nes ji yra valstybės suverenios valdžios šaltinis,
iš kur kyla sugebėjimas reguliuoti santykius tarp valstybių, tautų, išreiškiančių savo valią. Svarbu
valstybių valia, kadangi nustatomos privalomos normos ir visos normos nepriklausomai nuo formalių
šaltinių turi sudaryti vieningą darnią sistemą. Tarptautinė teisė yra atskira savarankiškai egzistuojanti
teisinė sistema. Tarptautinė teisinė praktika pripažįsta, jog valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti
vidaus valstybines priemones ir metodus, taip pat ir teisinius, kurių reikia tarptautiniam įsipareigojimui
įvykdyti.
Profesorius A. Jaščenka, dėstęs tarptautinę teisę Kauno Vytauto Didžiojo Universitete, aiškino,
kad tarptautinė teisė yra universalinė, pasaulinė žmonijos teisė, reguliuojanti tarptautinius, t.y. išeinan-
čius už atskiros valstybės ribų, santykius**. Bet tokios sąvokos nepakanka. Ji yra formali, dogmatiška,
visiškai neatskleidžia tarptautinės teisės esmės prigimties ir socialinės paskirties. Todėl autorius
A. Kūris savo 1972 m. knygoje “Tarptautinės teisės teorijos pagrindai” pateikia tokią sąvoką “šiuolai-
kinė tarptautinė teisė yra visuma valstybių susitarimu sukurtų normų, taikaus sambūvio pagrindu regu-
liuojančių tarptautinius santykius ir garantuojamų, reikalui esant, valstybių individualiai ar kolektyviai
vykdoma prievarta”.
Manau, kad ši sąvoka šiuo metu netinkanti. Kadangi dabar tarptautinė teisė reguliuoja santykius
ne tik tarp valstybių, bet ir tarp tarptautinių organizacijų. Sakydami, “šiuolaikinė tarptautinė teisė”, tu-
rime mintyje principus ir normas, susiformavusias Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu ir apimančias, visų_____________________________________________ * P. H. Buriukov. Meždunarodnoje pravo. 2 leidimas, Maskva, 2000 m., p. 12** A. Kūris. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. Vilnius, 1972 m., p. 6
pirma, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grąsinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo
teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Manau teisingiausia sąvoka būtų tokia, kad tarptautinė teisė – tai sutartinių ir paprotinių teisių
sistema ypatingų normų, kurios reguliuoja tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų,
kurios atsiranda valstybių valių derinimo procese, kurios užtikrinamos individualiomis, specifinėmis
poveikio priemonėmis, ir kurių pagrindinis tikslas užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį
bendradarbiavimą. Taigi, iš šios sąvokos išplaukia tai, kad valstybės išreiškia bendrą valią tiek dėl
normų turinio, tiek dėl tam tikrų taisyklių pripažinimo tarptautine teisės norma ir, kad normos yra
užtikrinamos specifinėmis poveikio priemonėmis.O be to, tarptautinės teisės normų tikslas – užtikrinti
taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą.
Nors P. Kūrio ir M. Požarsko knygoje “Tarptautinės teisės apybraižos” pateikta tarptautinės
teisės sąvoka iš dalies irgi yra priimtina, tai, kad tarptautinė teisė yra valstybių susitarimu sukurtų
normų, reguliuojančių tarptautinius santykius siekiant užtikrinti tarptautinį bendravimo dalyvių taikų
bendradarbiavimą, bei garantuojamų, kai reikia, valstybių individualiai ar kolektyviai vykdoma
prievarta, visuma*.
Kalbant apie tarptautinės teisės sąvoką reikėtų pabrėžti, kad pasaulyje egzistuoja skirtingi
požiūriai į “bendrą” tarptautinės teisės sąvoką, į statusą visuomenėje. Tarptautinės teisės tikroji reikšmė
ir galimybės reguliuojant santykius tarp valstybių neturi būti pervertintos. Tarptautinės teisės vaidmuo
tarptautiniuose santykiuose visada buvo ribotas, bet negalima teigti, kad nereikšmingas. Tarptautinės
teisės svarba išaugo dėl didėjančios globalinės tarpusavio priklausomybės bei valstybių siekio, kad jų
santykiai abipusiškai būtų reguliuojami. Todėl ginčai tarp valstybių išaiškinami remiantis tarptautine
teise. Įvairių kritikų argumentuose yra akcentuojamas įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas bei
sankcijų ir jų užtikrinimo klausimas. Teisės sistema, skirta išoriniams valstybių santykiams reguliuoti,_______________________________________ * P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius, 1985 m., p. 50
nefunkcionuoja kaip bet kuri kita valstybės vidinė teisinė sistema. Taip pat negalima manyti, kad
tarptautinė teisė turėtų kopijuoti nacionalinės teisės centralizuotus modelius. Tarptautinė teisė jos
laikymosi užtikrinimo prasme yra silpnesnė nei nacionalinė teisė. Bet reikėtų pabrėžti, kad tarptautinė
teisės sąvoka apibrėžia valstybių elgesio jų tarptautiniuose santykiuose išorinius teisinius rėmus.
Taigi, tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie
vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos, jų valios derinimo išraiškos. Jos tikslas – užtikrinti kuo
veiksmingesnį tarptautinį įvairių tarptautinės visuomenės gyvenimo sričių bendradarbiavimą.
Kalbant apie tarptautinės teisės sąvoką ir jos reikšmę yra teigiama, kad tai yra bendroji
tarptautinė teisė – tai normos ir principai, galiojantys daugelyje valstybių paprotinės tarptautinės teisės
arba daugiašalių sutarčių pagrindu*. Jeigu tokios normos ir principai tampa privalomais visoms
valstybėms, tai paprastai vadinama “universalia tarptautine teise”. Todėl, kad tarptautinė teisė
išplaukia iš universalus pobūdžio papročių ir įtvirtina visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas.
Pavyzdžiui, “Jus cogens” normos yra bendrosios tarptautinės teisės dalis. 1969 m. Vienos konvencijos
dėl sutarčių teisės 53 str. nustato“sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės
imperatyvinei normai”. Tokios sutartys yra niekinės, jei sudarymo momentu prieštarauja bendrosios
tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Bendrosios tarptautinės teisės dalis yra tarptautinės teisės
principai. Šie principai yra bendriausios normos, kurios nustato valstybių santykius. Reikėtų pabrėžti,
kad didelė dalis bendrosios tarptautinės teisės normų nustato ypatingo pobūdžio įsipareigojimus t.y.
įsipareigojimus visų atžvilgiu. Šie įsipareigojimai šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje išplaukia,
pavyzdžiui, iš agresijos aktų ir genocido draudimo, o taip pat ir iš principų ir normų, liečiančių
pagrindines žmogaus teises.
Kartu egzistuoja ir regioninė tarptautinė teisė, kuri laikoma santykiams tarp tam tikros grupės
valstybių. Pavyzdžiui, tam tikros diplomatinio prieglobsčio taisyklės pripažįstamos tik Pietų Amerikos
______________________________________________* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”, 2000 m. p. 25
valstybėse arba Europos Sąjungos teisė. Be to, terminas, kitaip tariant, “partikuliarinė tarptautinė teisė”
yra naudojamas apibrėžti taisyklėms, kurios privalomos santykiuose tik tarp dviejų ar kelių valstybių.
Tam tikrų taisyklių laikymasis be jokio įsipareigojimo yra paprastai vadinamas “tarptautiniu manda-
gumu”. Tarptautinės teisės bruožai
Tarptautinė teisė, kaip ir kiekviena teisės šaka turi daugybę specifinių bruožų, kurie skiria ją
nuo išplėtotų nacionalinių teisinių sistemų, kurios susijusios su šiuolaikinės valstybės ir jos aparato
egzistavimu. Sistemos prasme, tai atsispindi pasidalijime trijų funkcijų, kurios patikėtos centriniams
organams:
1. kuriantiems teisę, t.y. įstatymų leidybos organai;
2. nustatantiems teisės egzistavimą t.y. teismai, tribunolai;
3. užtikrinantiems teisės vykdymą, t.y. administracija, policija, kariuomenė.
Taigi, nacionalinė teisė yra taikoma valdymo institucijoms, privatiems asmenims ar jų grupei.
Tarptautinė teisė daugiausiai susijusi su tarptautiniais santykiais tarp valstybių. Pirmas būtų toks bruo-
žas tas, kad tarptautinė teisė neturinti aukščiausios valdžios, neturi centralizuotos prievartos naudojimo
sistemos bei trijų išvardintų funkcijų. Joks tarptautinis organas neatlieka centralizuoto tarptautinės
teisės normų vykdymo funkcijos. Kalbant apie Saugumo Tarybą, tai nors ji priima privalomus spren-
dimus, tačiau jos kompetencija speciali: tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Saugumo Taryboje
galioja 5 didžiųjų valstybių – vienbalsiškumo principas, kuris pasireiškia “veto teise” ir, kuris neretai
užkerta kelią sprendimo priėmimui.
Kitas tarptautinės teisės bruožas yra tas, kad nėra įstatymų leidimo valdžios. JTO Generalinė
Asamblėja nėra pasaulinis įstatymų leidėjas, Tarptautinio Teisingumo Teismas Hagoje gali funkcio-
nuoti tik valstybėms sutikus dėl jo juridikcijos, o JT Saugumo Tarybos galimybės teisės užtikrinimo
srityje yra ribotos tiek teisiškai, tiek politiškai. Būtina pabrėžti, kad tarptautinės teisės normos nekuria-
mos įstatymų leidimo būdu. “Tarptautinė teisė nėra įstatymo sukurta” – taip pabrėžė JAV Karinis tribu-
nolas savo nuosprendyje (1947 m.). Dar vienas bruožas yra tas, kad tarptautinė teisė turi ypatingus šal-
tinius. Šie šaltiniai pateikti Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str. Tokie šaltiniai kaip tarp-
tautinės sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų sprendimai, doktrina ir kt.
Reikėtų pastebėti, kad yra nesvarbu, kaip ir kokiame akte tarptautinė teisės norma yra išreikšta – o
svarbu tai, kad ji yra teisinė norma. Niekas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Bet visa
tai nereiškia, kad atskira teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalomumo prasme. Vieni aktai
nustato privalomas normas, o kiti – teturi rekomendacinę galią. Pvz. tarptautinių organizacijų nepriva-
lomos rezoliucijos. Yra svarbu ir tai, kad tarptautiniuose santykiuose nėra organo, kuris būtų kompe-
tentingas spręsti visus tarptautinius ginčus ir nustatyti sankcijas už bet kokį tarptautinės teisės pažeidi-
mą. Tarptautinis Teisingumo Teismas nors yra pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, bet jo
jurisdikcija – fakultatyvinio pobūdžio.
Reikia pripažinti, kad tarptautinės teisinių valstybių savigalbos vaidmuo jų teisių pažeidimo
atvejais yra vyraujantis. Jeigu viena valstybė įvykdo neteisėtą veiksmą prieš kitą valstybę ir atsisako
sumokėti reparaciją arba perduoti klausimą tarptautiniam tribunolui, lieka viena sankcija, kurią gali pri-
taikyti nukentėjusi valstybė: savigalba. Savigalba egzistuoja visose teisinėse sistemose. Netgi moder-
niose teisinėse sistemose asmuo pats gali gintis nuo užpuolimo, pats susigrąžinti iš jo pavogtą turtą,
išvaryti įsibrovėlius iš savo žemės. Savigalba tarptautinėje teisėje išliko taisykle. Nieko stebėtino nėra,
kad sankcijas taiko didelės valstybių grupės, kurios veikia per tarptautines organizacijas tokias, kaip
JTO. Tačiau JT Saugumo Taryba gali įvesti sankcijas tik esant tam tikroms konkrečioms aplinkybėms.
Laikoma, kad tarptautinė teisė egzistuoja valstybės, įvykdžiusios tarptautinės teisės pažeidimą, visos
bendruomenės kolektyvinė atsakomybė. Pvz. Irako civiliai gyventojai, nors ir buvo imtasi tam tikrų
atsargumo priemonių, iš tikrųjų buvo priversti iškęsti sankcijas, tarptautinės bendrijos pritaikytas
kaip atsaką, į Irako vyriausybės įvykdytą invaziją į Kuveitą ir jo okupaciją per Antrąjį Persijos įlankos
karą. Taigi, Tarptautiniam Teisingumo Teismui žinybingi tik tie ginčai tarp valstybių, kurių nagrinė-
jimui Teisme ginčo šalys davė savo sutikimą, Statute numatytu būdu ir forma.
Taip pat labai svarbi savybė yra subjektiškumas. Nuo subjektiškumo buvimo ar ne priklauso
ar tam tikras subjektas turi teisę, ar ne, sudaryti sutartį, pateikti ieškinį, atsakyti už teisės pažeidimą.
Tarptautinis teisinis subjektiškumas reiškia gebėjimą turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą
ginti šias teisės. Reikėtų pabrėžti, kad Tarptautinis Olimpinis Komitetas, Tarptautinis Teisės Institutas,
Tarptautinė teisės asociacija ir panašiai t.y. nevyriausybinės organizacijos nėra tarptautinės teisės
subjektai. Subjektais gali būti tarptautiniai organai steigiami tarptautinių sutarčių pagrindu, valstybinio
pobūdžio vienetai. Pavyzdžiui, tarptautinio teisės subjekto statusu naudojasi ir Maltos Ordinas. Subjek-
tais, pripažįstamos tautos, kovojančios dėl savo valstybingumo (nepriklausomybės).
Taip pat yra būdinga tautinių mažumų apsaugos intensyvus plėtojimas. Individo teisinė padėtis
tarptautinėje teisėje negali prilygti tai padėčiai, kurie turi teisę sudaryti tarptautines sutartis. Ian
Brownlie pastebi “teisinio subjektiškumo ir apsaugomo statuso klausimai yra susiję, bet ne tapatūs.
Mažumos valstybių viduje gali turėti tam tikras padėties garantijas pagal tarptautinį susitarimą, tačiau
tai nereiškia, kad mažumos, kaip tokios, turi teisinį subjektiškumą, ypač dėl to, kad individai ar grupės
neturi procesinių teisių prieš tarptautinius forumus”.*
Esant reikalui, tarptautinių teisės normų priverčiama laikytis. Bet prievartinis pobūdis nėra
pagrindinė tarptautinės teisės savybė. Privertimas laikytis tam tikro elgesio taisyklės neįrodo taisyklės
privalomumo. Seniau valstybės galėjo griebtis netgi karo, siekdamos įgyvendinti savo teisėtas teises. O
šiuo metu tai neteisėta, išskyrus tam tikras išimtis, pvz. savigyna nuo ginkluoto užpuolimo. Tokios
atsakomosios priemonės kaip retorsijos ar represalijos išliko. Retorsija yra teisėtas veiksmas, skirtas
valstybės pažeidėjos interesams pakenkti, o represalijos yra atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų
nevykdymas valstybės-pažeidėjos atžvilgiu**. Retorsijų ir represalijų trūkumas yra tas, kad tokias ______________________________________________ * I. Brownlie leidinys “Basic Documents in International Law”, 4 leidimas, 1995 m., p. 24** M. Akehurst, P. Malanczuk . Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”, 2000 m., p. 28
priemones jeigu taiko valstybė pati gali nukentėti tiek pat kaip ir valstybė, prieš kurią jos nukreiptos.
Savigalbos priemonių trūkumas yra tai, kad jos yra efektyvios tada, jei nukentėjusioji valstybė tam
tikru atžvilgiu yra galingesnė nei valstybė pažeidėja. Todėl nėra stebėtina, kad sankcijastaiko didelės
valstybės grupės – jos veikia per tarptautines organizacijas, tokias kaip JTO. Reikėtų pabrėžti, kad
sankcijos tarptautinėje teisėje veikia ne taip efektyviai kaip nacionalinėje teisėje. Juk valstybių yra daug
ir jos turi nevienodas galias. Todėl ir atsiranda valstybių, kurios stiprios, kad kitos pernelyg silpnos,
kad taikytų sankcijas pirmosioms. Taigi, tarptautinė teisė veikia kitaip. Galima pastebėti, kad
tarptautinėje teisėje jėgos ir politikos įtaka yra kur kas aiškesnė ir labiau tiesiogiai pasireiškia nei
nacionalinėje teisėje.
Teigiama, kad norma kuriama tada, kai ji tampa būtina. Hegelis išsireiškė, kad “būtinumas
kuria teisę”. Be to, turi būti dar išreikšta valstybės valia, jos nuomonė, kuri patvirtina, kad tam tikra
norma yra privaloma. Ir dar viena privalomumo pusė t.y. teisės subjektų įsitikinimas, kad tam tikra
norma – būtina. Kaip teigiama “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvade”, jog Vokietijos Federalinis
Teismas konstatavo Skyrybų pripažinimo byloje, kad “Sovietų Sąjunga nelaiko savęs surišta Hagos
taisyklių, bet pastarosios labai plačiai kodifikuoja visuotinai pripažintas paprotines tarptautinės teisės
normas. Taigi jos privalomos visoms valstybėms ir tam nereikalingas jų tiesioginis sutikimas”*. Tai
būtų dar vienas tarptautinės teisės būdingas bruožas.
Tarptautinės teisės apimtis
Tarptautinė teisė dabar apima plačias ir sudėtingas “transnacionalinio pobūdžio sferas”. Pavyz-
džiui, kaip valstybių statusas, valstybių teisių perėmimas, valstybių atsakomybė, taika ir saugumas,
kariavimo taisyklės, sutarčių teisė, jūrų teisė, tarptautinė laivybos teisė, diplomatinių santykių palaiky-
mas. Taip pat tarptautinė teisė apima ir naujausias sferas, kaip tarptautinės organizacijos, ekonomika ir
plėtra, branduolinė energija, oro teisė ir veikla kosminėje erdvėje, jūros dūgno išteklių eksploatavimas,
__________________________________________ * M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”, 2000 m., p. 29
aplinkos apsauga, komunikacijos ir t.t. Na, o svarbiausia ir aktualiausia sfera – tai tarptautinė žmogaus
teisių apsauga. Tokie pokyčiai lėmė ypač didelė praktikų specializacija. Kaip teigiama “Šiuolaikinės
tarptautinės teisės įvadas” knygoje “nebeįmanoma bendrosios specializacijos teisininkui aprėpti įvairių
tarptautinės teisės šakų ir jų sudėtingumo. Tiek praktikas, tiek mokslininkas vis labiau tampa konkre-
čios teisės šakos specialistu ir kiekviena šaka plėtoja savo sudėtingą doktriną (Oscaras Schachteris)”*.
Pvz. Europos Bendrijos teisė, nors ir tarptautinės teisės dalis, tačiau tapo ypač specializuota sfera. Yra
sakoma, kad subrendusi tarptautinė teisė tapo sudėtingesnė. Didelis literatūros kiekis apie tarptautinę
teisę tapo neaprėpiamas studijų sritimi. Per metus apie ją išleidžiama apie 700 knygų ir apie 3000 str.
_________________________________________ * M. Akehurst, P. Malanczuk. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius, 2000 m., p. 32
IŠVADOS
Didėjant tarptautinės teisės universalumui, ypač teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose
santykiuose tampa realybe. Šiuo metu ypač mažų valstybių interesai ir saugumas, jų valios išraiškos
yra tiesiogiai susiję su kitų valstybių interesais ir saugumu. Tai ypač akivaizdu Europos integracijos
srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į tradicinę valstybių vidaus sferą – individo teises. Ypač čia,
maža pasakyti, kad tarptautinė teisė įtvirtina žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet būtina pabrėžti,
kad sukurtos tarptautinės institucijos, kurios tiesiogiai gina žmogaus teises. Tokios kaip Europos Tary-
ba (1949 m.). Ši organizacija gina žmogaus teises, piuralistinę demokratiją bei įstatymo valdžią. Be jo-
kios abejonės, viena iš svarbiausių konvencijų – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-
vencija. Vadovaujantis šia konvencija, buvo sukurtas tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechaniz-
mas. Darant išvadas, galima būtų teigti, kad tarptautinės teisės vaidmuo tarptautiniuose santykiuose
buvo ribotas, bet reikšmingas. Jos paskirties, tvarkant tarptautinę sistemą, svarba išaugo dėl vis didė-
jančios globalinės tarpusavio priklausomybės bei valstybių siekio, kad jų tarpusavio santykiai būtų re-
guliuojami kuo didesniu abipusiškumo pagrindu. Todėl ir ginčai paprastai nagrinėjami remiantis tarp-
tautine teise. Nemažai tarptautinės teisės normų valstybėms draudžia atlikti tam tikrus veiksmus, todėl
įrodant tokią nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į tai, ką valstybės daro, bet ir į tai, ko jos nedaro.
Tarptautinėje teisėje ne visais atvejais galima rasti aiškią ir konkrečią taisyklę, lengvai pritaikomą
kiekvienai tarptautinei situacijai, bet kiekviena tarptautinė situacija gali būti vertinama teisiškai. Kita
vertus, tarptautinėje teisėje galioja bendra taisyklė, jog valstybė negali remtis savo nacionalinės teisės
norma arba spraga savo teisėje, kad galėtų gintis nuo tarptautine teise grindžiamos pretenzijos. Tai ypač
pasakytina apie tuos dažnus atvejus, kai tarptautinė sutartis ar kitokia tarptautinės teisės norma vals-
tybes įpareigoja priimti konkrečią normą savo pačių nacionalinėje teisėje. Tarptautinė teisė visiškai
neignoruoja nacionalinės teisės. Be to, tarptautinė teisė kai kuriuos klausimus palieka reglamentuoti
nacionalinei teisei. Vadinasi, darant išvadą, viskas, ko tarptautinė teisė reikalauja, yra tai, kad
valstybės, nevykdydamos tarptautinių pareigų, kaip pasiteisinimu nesiremtų savo vidaus įstatymais ir
procedūromis. Valstybės privalo sąžiningai vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, tačiau pagal
savo vidaus teisines sistemas jos yra laisvos rinktis šio vykdymo detales.
Pastaruoju metu daugėja tarptautinių tribunolų ir teismų. Ši tendencija gali lemti vienas kitam
prieštaraujančius sprendimus tarptautinės teisės klausimais, ir nėra jokios aukščiausios instancijos
aukščiausio teismo prasme, kuri galėtų derinti tokius konfliktus. Tarptautinis Teisingumo Teismas ne-
turi tokios galimybės, kadangi jis jokiais formaliais ryšiais nesusietas su kitais tarptautiniais teismais ir
tribunolais.
Taigi, ir tai jog daugelio šalių teisė tiksliai neatspindi tarptautinės teisės normos, tačiau tai ne-
būtinai rodo, kad šios valstybės pažeidžia tarptautinę teisę. Nacionalinės teisės neatitikimas tarptautinę
teisę tiesiog reiškia, jog tam tikra valstybė neįstengia įgyvendinti teisių, kurias tarptautinė teisė leidžia
(bet nereikalauja) tai valstybei įgyvendinti.
Šiuolaikinė tarptautinė teisė jau nėra vien tik diplomatų veiklos sritis. Jos normos, pirmiausia
tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.
Tarptautinės teisės sąvoka ir normos vis dažniau taikomos nacionalinėje teisinėje praktikoje, o
tarptautinių teismų praktika vis dažniau liečia nacionalinius teisės subjektus: fizinius ir juridinius
asmenis.
Tarptautinės teisės sąvoka būtų tokia, kad tarptautinė teisė – tai sutartinių ir paprotinių teisių
sistema ypatingų normų, kurios reguliuoja tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų,
kurios atsiranda valstybių valių derinimo procese, kurios užtikrinamos individualiomis, specifinėmis
poveikio priemonėmis, ir kurių pagrindinis tikslas užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį
bendradarbiavimą. Iš šios sąvokos išplaukia tai, kad valstybės išreiškia bendrą valią tiek dėl normų
turinio, tiek dėl tam tikrų taisyklių pripažinimo tarptautine teisės norma ir, kad normos yra užtikri-
namos specifinėmis poveikio priemonėmis. O be to, tarptautinės teisės normų tikslas – užtikrinti
taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą.
Naudota literatūra
1. Vilenas Vadapalas “Tarptautinė teisė. Bendroji dalis.” 1998 m., Vilnius
2. Michael Akehurst, Peter Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas” 2000 m.
3. Pranas Kūris, Mykolas Požarskas “Tarptautinės teisės apybraižos” 1985 m.
4. Saulius Katuoka “Policija ir žmogaus teisės” 1998 m., Vilnius
5. I. Brownlie`o leidinys “Basic Documents in International Law” (4-as leid.), 1995 m.
6. Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryžius. 1970 m.
7. I. Brownlie. Principles of Public International Law, 4 leidimas, 1990 m.
8. R. G. Feltham. Diplomatijos vadovas. Vilnius, 1997 m.
9. S.S. Aleksejevas. Obščaja teorija prava. Maskva, 1981 m. 1 tomas
10. P. H. Buriukov. Meždunarodnoje pravo. Maskva, 2000 m., 2 leidimas
11. P. Kūris. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. Vilnius, 1972 m.
12. Vienos konvencija “Dėl sutarčių teisės”, 1969 m.