Lietuvos valstybingumo atkūrimas
Atšilus politiniam klimatui, Lietuvoje beveik išsyk buvo pradėta reikalauti grąžinti prarastąjį valstybingumą. Okupacijos faktas nebuvo pamirštas nė sovietmečiu – ir tada ne sykį mitinguose ar atsišaukimuose būdavo smerkiamas Molotovo-Ribentropo paktas, reikalauta laisvės Lietuvai. Tačiau palankios sąlygos imtis realių veiksmų susidarė tik SSRS prasidėjus pertvarkos politikai.
Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės šūkiai buvo skelbiami mitinguose, minėjimuose. Tokiuose susiėjimuose itin svarbi buvo nepriklausomos Lietuvos valstybinė simbolika: čia viešai giedotos uždraustos tautinės giesmės, plaikstydavosi nelegali Lietuvos trispalvė. Laisvos Lietuvos himnas ir vėliava mitinguose rodė, kad Lietuvos valstybingumas nėra pamirštas.
Laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai reikalauta 1987-ųjų metų rugpjūčio 23 d. Nijolės Sadūnaitės, Roberto Grigo, Antano Terlecko ir kitų veikėjų organizuotame Molotovo-Ribentropo pakto metinių paminėjime Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lyga Gedimino aikštėje surengė 1941 m. masinio lietuvių trėmimo minėjimą, kurio metu viešai iškelta draudžiama trispalvė Lietuvos vėliava.
Pamažu brendo ir idėja steigti Lietuvos valstybingumo šalininkų organizaciją. 1988 m. birželio 3 d. susibūrė 35 žmonių iniciatyvinė grupė, kuri įsteigė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Šią grupę sudarė kultūros ir mokslo veikėjai, žurnalistai, rašytojai: A. Čekuolis, S. Geda, A. Juozaitis, V. Landsbergis, Just. Marcinkevičius, R. Ozolas. 1988 m. spalio mėnesį vykusiame steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa, kurioje numatyta, kad Sąjūdžio darbo kryptis – Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Sąjūdis siekė visiško Lietuvos suvereniteto ir priešinosi LSSR vadovybės siūlomam Lietuvos suverenitetui SSRS sudėtyje.
Sąjūdžio veikėjų ir visų Lietuvos žmonių reikalavimai nebuvo bevaisiai. 1988–1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba sugrąžino tautinę valstybinę simboliką – Lietuvos trispalvę vėliavą bei V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Pirmą kartą oficialiai paminėta Vasario 16-oji, o 1940 m. Lietuvos aneksija pripažinta neteisėta. Reabilituoti politiniai kaliniai ir tremtiniai. Tikintiesiems sugrąžinta Vilniaus Arkikatedra. 1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba pataisė Lietuvos SSR konstituciją: respublikos įstatymai paskelbti viršesniais už SSRS įstatymus. Tai buvo pirmieji žingsniai į nepriklausomybę. 1989 m. gruodį Lietuvos komunistų partija, vadovaujama A. Brazausko, XX-ajame suvažiavime nutarė atsiskirti nuo SSKP.
1989 m. birželį Sąjūdžio seimas padarė pareiškimą dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pareiškime buvo teigiama, kad, norint likviduoti okupacijos ir aneksijos padarinius, reikia: paskelbti 1940 m. „liaudies seimo“ rinkimus ir jo nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais, parengti įstatymą dėl SSRS kariuomenės laikino buvimo Lietuvos teritorijoje, pradėti derybas su SSRS dėl jos kariuomenės laipsniško išvedimo; sušaukti visų Lietuvos politinių jėgų pasitarimą ir jame nuspręsti, kaip atkurti nepriklausomą valstybę. Rugpjūčio 19-ąją Sąjūdžio ir LKP CK biuro nariai susitiko apsvarstyti šių klausimų. Komunistų atstovai kalbėjo apie federaciją, tačiau Sąjūdžio veikėjams federacijos sąvoka buvo nepriimtina, nesuderinama su nepriklausomybe. 1990 m. sausio 20 d. Sąjūdžio seimas paskelbė pareiškimą, kuriame buvo sakoma, jog Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas yra pirmaeilis uždavinys.
1990-ųjų vasario 7 dieną LSSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Lietuvos „liaudies seimo“ 1940 m. liepos 21d. deklaraciją ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymą „Dėl Lietuvos SSR priėmimo į SSRS“ laikyti neteisėtais ir negaliojančiais. Pareikšta, kad Lietuva kaip valstybė pagal tarptautinę teisę tebegyvuoja, kadangi Lietuvos diplomatinės ir konsulinės atstovybės tebeveikia JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vatikane, Urugvajuje, Brazilijoje, Kanadoje, Kolumbijoje ir kitur.
1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose daugumą balsų surinko Sąjūdis, savo rinkiminėje programoje deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Rinkiminiai pažadai buvo įvykdyti – 1990 m. kovo 11 d. LSSR AT deputatai, pirmininkaujant V. Landsbergiui, paskelbė, jog atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Įtvirtintas oficialus valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika, herbas – Vytis. Paskelbtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, kuriame sakoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.“ Aktas buvo priimtas absoliučia balsų dauguma. Nė vienas deputatas nebalsavo prieš šį aktą.
SSRS nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Jau po kelių dienų SSRS liaudies deputatų suvažiavimas ir SSRS prezidentas M. Gorbačiovas paskelbė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimai nuo šiol neturi juridinės galios. 1990 m. pavasarį SSRS pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą. 1991 m. sausį griebtasi karinės prievartos prieš Lietuvos valdžios institucijas. Bandyta įvykdyti perversmą, skelbiant jog valdžia atiteko Nacionalinio gelbėjimo komitetui. Sausio 13-ąją, gindami Lietuvos radiją ir televiziją, žuvo 14 žmonių.
1991 m. vasario 9 d. įvyko Lietuvos gyventojų referendumas, kurio metu trys ketvirtadaliai gyventojų pritarė konstitucijos pataisai, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.
Ne iš karto Lietuvos Respubliką pripažino ir kitos užsienio valstybės. Pirmoji Lietuvą 1991 m. vasario 11-ąją pripažino Islandija. Dauguma valstybių pripažino Lietuvą po 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje. SSRS tai padarė 1991 m. rugsėjo 6 dieną.