Pastaraisiais dešimtmečiais labai padidėjo geologų dėmesys ekologiniams, tiksliau pasakius, žmogaus gyvenamosios aplinkos tyrimams. Tai nulėmė dvi priežastys, suformavusios dvi aplinkos geologijos tyrimų kryptis.Pirmosios dėmesio centre globaliniai procesai: klimato šiltėjimas, ozono sluoksnio nykimas, jūros lygio kilimas. Pagrįstai teigiama, kad šių procesų vyksmui turi įtakos žmogus, tapęs realia geologine jėga. Bet taip pat aišku, kad tokie procesai vyko ir ankstesnėje Žemės istorijoje, kai dar nebuvo žmogaus: maždaug kas 26 mln. metų pasikartojantys staigūs ištisų gyvūnų ir augalų rūšių išnykimai (beje, šiuo metu gyvename maždaug viduryje tarp tokio pobūdžio kataklizmų, maždaug 12 mln. metų iki įprastinės katastrofos), ledynmečių eros, jūros lygio ir žemynų apybraižų kitimas ir kiti, Žemės veidą nuolat keičiantys, natūralūs procesai. Jų priežastys yra kosminės kilmės – tai atstumas nuo Saul&e ml;s, Žemės orbitos parametrai, susidūrimas su kosminiais kūnais ir kt. Tačiau reiškiasi ir galingos vidinės Žemės jėgos, kurių mechanizmą tapo įmanoma suprasti septintojo dešimtmečio pradžioje atsiradus plokščių tektonikos teorijai. Žemės gelmės yra savotiškas metraštis, užfiksavęs globalius ir lokalius gamtinės aplinkos pakitimus. Geologinio metraščio šifravimas ir skaitymas leidžia rekonstruoti praeities sąlygas, jų kaitą, prognozuoti tolesnes gamtinės aplinkos raidos tendencijas. Šios krypties tyrimai dažniausiai atliekami tarptautiniu mastu ir turi globalinę reikšmę.Antra aplinkos geologijos tyrimų kryptis daugiau orientuota į praktinių, kasdienių, lokalių uždavinių sprendimą. Jos tyrimų objektas – žmogaus ir geologinės aplinkos santykis, ypač pabrėžiant gamtosaugos ir racionalios gamtonaudos principus. Šiai aplinkos geologijos krypčiai skirtas straipsnis.
Žemė – mūsų vieninteliai namaiNepaprastas įspūdis, kai, žvelgdamas į mūsų planetą iš kosmoso, aiškiai supranti, kad tai uždara sistema, kad mes neturime begalinių išteklių, kad yra tik tam tikras kiekis oro ir tam tikras kiekis vandens. (……) Tai vieninteliai namai, kuriuos mes turime, ir vieninteliai, kuriuos dar ilgai turėsime. Mes turime geriau jais rūpintis, nes neturėsime kitos galimybės.
Edgar Mitchell, Apoloo 14 astronautasPaprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir antropoekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi ir daugialypiai, todėl pasekmės ne visada nuspėjamos. Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus, gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda ”plėšinių įsisavinimas”, besaikis pesticidų naudojimas, jūros krantų ”tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų, kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas, vadovaujantis lozungu ”Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai pageidaujamus rezultatus.Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip pastebėjo anglų mokslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs teoriją apie Gyvąją Žemę: ”Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo. Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą, galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus: ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia optimizmo. Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su gamta.
Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją ir gyvūniją.Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkosMan keista, švelniai tariant, kad žmonės, kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje, vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę celėse (……) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė, bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų bei visų kitų jų palikuonių.Charles Kingsley, Miesto geologija, 1877
Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui.Nors Lietuva nepasižymi įspūdingais gelmių turtais, žmogus savo poreikiams tenkinti naudoja Žemės gelmes, keisdamas jų natūralią būklę nemažuose gyliuose. Jau 1884 m. Ericho Byskės akcinė bendrovė iš Karaliaučiaus išgręžė daugiau nei 100 m gylio gręžinį Klaipėdoje, o prieš 100 metų, 1889 m. ten pat išgręžtas beveik 280 m gylio pirmasis miesto vandentiekio gręžinys. Nafta vakarinėje Lietuvos dalyje eksploatuojama iš didesnio kaip 2 km gylio. Jeigu būtų nutarta kasti granitą, geležies rūdą ar anhidritą, tektų įrengti 150-400 m gylio šachtas. Taigi Žemės gelmės Lietuvos teritorijoje jau naudojamos, vadinasi, ir keičiamos nemažuose gyliuose. Daug intensyviau naudojamas ir keičiamas Žemės paviršius kasan naudingąsias iškasenas, tiesiant komunikacijas, statant miestus ir pan.
Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis, iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų statusą. Detaliau pažvelkime šiais aspektais į Lietuvos geologinę aplinką.Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami fliuidai, mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Naudojant plačiai paplitusias naudingąsias iškasenas (smėlį, žvyrą, molį ir pan.), išeksploatuotų telkinių pakeitimas kitais nekelia didesnių problemų (kasybos žala kraštovaizdžiui čia nenagrinėjama). Tačiau, išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Turint ome yje dabartinį geologinį ištirtumą, tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007 metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika. Svarbiau ir ekonomiškau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių).Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai – geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti. Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos vietovėse nemažai rūpesčių. Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895 m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas, kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.Kaune 1994 m. pavasarinis polaidis sukėlė nemažai nuošliaužø, kartais su sunkiomis pasekmėmis (nugriuvę namai ar pavojus, kad tai gali įvykti ateityje). Paskutinė nuošliauža, užgriuvusi nebaigtą statyti mūrinį dviejø aukštø namą, įvyko 1996 m. balandžio 4 dieną. Tačiau gamtos jėgos dažniausiai nekaltos, jos tik pabaigia žmogaus pradėtus ”darbus”. Pagrindinės nuošliaužø susidarymo priežastys yra šlaito profilio pakeitimas siekiant padidinti žemės valdą ir nukasant apatinę ar užpilant viršutinę šlaito dalį, medžiø iškirtimas šlaite norint turėti gražø vaizdą į slėnį bei nutekėjimai iš vamzdynø. Todėl pagrindinė priemonė išvengti nuošliaužų yra š aitų užstatymo reglamentavimas, atsižvelgiant į jų geologines-geomorfologines ypatybes bei esamą urbanistinę situaciją.Nemaži nuostoliai susiję ir su kitais geologiniais procesais: erozija, defliacija, abrazija. Nepasižymėdami dideliu intensyvumu, jie apima didelius plotus ir vyksta visą laiką. Jeigu pasirenkant žemėnaudą į juos atsižvelgiama, didesnių problemų nekyla. Tačiau jei gamtinės sąlygos ignoruojamos, pasekmės būna nemalonios, kaip aukščiau minėtais atvejais.Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu, gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu, vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras salygų kompleksas yra optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams, toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.Geologiniai paminklai yra Lietuvos kultūrinio ir istorinio paveldo dalis. Ne veltui iš 99 geologinių paminklų – riedulių, 28 kartu yra ir archeologiniai paminklai. Bet dar svarbiau, kad, kaip jau minėta, Žemės gelmės yra planetos raidos metraštis.Geologinė informacija kraštotvarkoje
Planuojant ūkinę veiklą, gamtinė aplinka išnaudojama efektyviausiai, jeigu planuotojas atsižvelgia į kraštovaizdį sudarančių reljefo formų visumą, taip pat į keičiančius jį procesus. Be to, planuotojas turi suvokti procesus ir reiškinius, galinčius veikti planavimą. Ir pagaliau jis turi žinoti, kokiais atvejais reljefo elementus reikia vertinti kaip išteklius ar kaip pavojų.Arthur D. Howard, Irwin Remon, Geologija ir gamtosauginis planavimas, 1978Sudėtingas ir kompleksiškas gamtinių ir žmogiškų veiksnių susipynimas daro antropoekosistemas ypač sudėtingas ir sunkiai prognozuojamas.Sėkmingai valdyti tokias sistemas ir išvengti neigiamų, nepageidautinų ūkinės veiklos pasekmių padeda teritorijų planavimas, arba kraštotvarka. Greta socialinių, ekonominių veiksnių vertinami ir gamtiniai, taigi ir geologiniai veiksniai. Geologinės informacijos diegimas į kraštotvarkos procesą ilgai nebuvo pakankamas. Tai priklausė nuo kelių priežasčių. Be jau aukščiau minėto neteisingo požiūrio į geologinę aplinką kaip stabilią ir nekintančią, geologinės informacijos naudojimą ribojo jos sudėtingumas. Svarbiausias geologinės informacijos šaltinis – geologiniai žemėlapiai – yra labai sudėtingi, terminija speciali. Neturintiems geologinio išsilavinimo kraštotvarkos, aplinkos apsaugos ar valdymo specialistams jie lieka nebylūs. Be to, iš geologų bu o reikalaujama kuo daugiau išžvalgyti naudingųjų iškasenų, orientuojant į tai pagrindinę veiklą, o aplinkos apsaugai skirti tyrimai buvo antraeiliai. Ir vis dėlto jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios Lietuvos geologai daug nuveikė aplinkosaugos srityje, ypač požeminio vandens apsaugos ir aplinkos geochemijos kryptyse.1988 m. Geologijos institute įkūrus Ekogeologijos skyrių vienas iš pagrindinių jam keliamų tikslų buvo surasti būdus, kaip efektyviai panaudoti esamus didelės apimties ir kokybiškus geologinius duomenis sprendžiant kraštotvarkos ir aplinkos apsaugos problemas. Tam reikėjo išspręsti du uždavinius, pažvelgus į geologinę informaciją iš potencialių vartotojų pozicijų. Pirmiausia buvo išskirti planuojant teritoriją svarbiausi geologiniai veiksniai: 1) ištekliai (ir požeminis vanduo), jų apsauga ir gamtinis apsaugotumas; 2) geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai; 3) plotai, pasižymintys specifiniu savybių kompleksu, tinkami pavojingiems objektams lokalizuoti; 4) geologiniai paminklai ir draustiniai. Antrasis uždavinys – atrinktą informaciją pateikti optimalia forma, kad ji būtų suprantama pla uotojams, gamtosaugininkams bei valdininkams ir drauge per daug jos nesupaprastinti, kad ribota informacija neskatintų klaidingų sprendimų.
Reikalavimai geologinei informacijai, pateikiamai planavimo ir gamtosaugos tikslams, buvo realizuoti sukūrus ekogeologinio kartografinio modelio koncepciją.Miesto geologijaGalima pagrįstai teigti, kad prielaidos gyvenviečių kūrimui visada buvo natūralios geologinės sąlygos. Visos pirmykštės gyvenvietės ir dauguma senovės miestų įsikūrė remiantis paprasčiausiomis geologinėmis išvadomis. Robert F. Legget, Miestai ir geologija, 1973
Vilniaus miestas, sukaupęs daug urbanizacijos problemų, įsikūręs sudėtingoje ir įvairioje geologinėje aplinkoje, galėtų būti puikiausias pavyzdys, iliustruojantis geologinės aplinkos ypatybių vertinimo svarbą planuojant miestus bei ekologinio kartografavimo naudą realizuojant šį uždavinį.Svarbiausias geologinis veiksnys planuojant Vilniaus miesto augimą, yra požeminio vandens ištekliai. Miesto ir apylinkių gelmės menkai izoliuotos, lengvai susisiekia su paviršiniais vandenimis, paviršius labai raižytas (absoliutaus aukščio skirtumai – iki 150-170 m). Tokios sąlygos leidžia formuotis dideliems požeminio vandens ištekliams. Šiuo atžvilgiu Vilniaus padėtis kur kas geresnė nei artimiausių kaimynų (Rygos, Talino, Minsko), kur geriamojo vandens poreikiams, be požeminio, naudojamas ir prastesnis, ypatingo paruošimo reikalaujantis paviršinis vanduo. Pagrindinis miestui tiekiamo požeminio vandens trūkumas – didokas geležies kiekis. Išžvalgyti 21 vandenvietės ištekliai galėtų patenkinti 580 tūkst. kubinių metrų per dieną poreikį. Tai gerokai daugiau nei numatomas 2015 metų poreikis (386 t&u irc;kst. m3/d) ir nei vandens sunaudojama dabar (216 tūkst. m3/d).Dėl menko gelmių uždarumo ne tik formuojasi dideli vandens ištekliai, bet ir susidaro palankios sąlygos jam teršti, ypač tuose plotuose, kur jis intensyviai naudojamas. Todėl didelis dėmesys skiriamas vandenviečių išteklių sanitarinei apsaugai. Visos vandenvietės sutvarkytos be priekaištų, tik senamiestyje gręžiniai įrengti tiesiog gatvėje ar kiemuose. Trečioji sanitarinė juosta, skirta apsaugoti vandens ištekliams nuo cheminės taršos, užima didelius, ne visada ekologiškai palankius plotus, ypač miesto centre ir Aukštųjų bei Žemųjų Panerių rajonuose.
Galvojant apie tolesnę nei keli dešimtmečiai perspektyvą, neužtenka rūpintis tik taršos ribojimu vandenviečių sanitarinės apsaugos zonose. Eksploatuojami požeminiai, gruntiniai ir paviršiniai vandenys sudaro sudėtingą hidraulinę sistemą, todėl tarša gali pasiekti ir giliai slūgsančius vandeninguosius sluoksnius. Norint to išvengti, planuojant miesto plėtrą turi būti atsižvelgta į gamtinį požeminio vandens apsaugotumą. Miesto plėtimui palankiomis sąlygomis pasižymi plotai, esantys šiaurės vakarų, šiaurės (Ukmergės, Molėtų) bei pietvakarių (Minsko) kryptyse. Plotas tarp Lydos ir Minsko geležinkelių ypač perspektyvus pavojingiems objektams, pavyzdžiui, sąvartynams, pavojingų atliekų aikštelėms, įrengti.Be požeminio vandens išteklių, atskirų plotų naudojimui įtakos turi ir kiti geologiniai veiksniai.Vilniaus apylinkės nepasižymi naudingųjų iškasenų įvairove. Didžiausi yra žvyro, smėlio ir durpių telkiniai. Kadangi žvyro ir smėlio kaina daug priklauso nuo pervežimo kaštų, miestui svarbu turėti šių statybinių medžiagų kuo arčiau ir racionaliai jas naudoti. Prioritetas turėtų būti teikiamas žaliavų gavybai (jeigu tai nesusikerta su gamtosauginiais reikalavimais), o tik paskui šie plotai galėtų būti naudojami kitoms reikmėms. Pavyzdys yra Gariūnai, kur buvusios žvyro kasybos plote įrengtos turgavietės, naftos produktų talpykla ir pan.Daugiau dėmesio reikėtų skirti eroziniams kalvynams, kurie pastaruoju metu vis intensyviau naudojami, ypač statant individualius namus. Būtina šias statybas kuo greičiau suderinti su gamtosauginiais reikalavimais, kad būtų išsaugoti unikalaus reljefo plotai ir išvengta tokių, kaip Kaune, nelaimių.Geologiniu atžvilgiu (gruntas, reljefas, požeminio vandens ir statybinių medžiagų ištekliai) Vilnius yra palankiose sąlygose. Tačiau reikia protingai naudotis šiais privalumais, nes pažeidus gamtinę pusiausvyrą, ją atkurti būtų labai sunku, o kartais ir neįmanoma.Pastaba: Rašant straipsnį pasinaudota kolegų geologų išsakytomis mintimis bei skelbtais duomenimis: V.Baltrūno, A. Šliaupos, A. Klimo, A. Linčiaus, G. Motuzos ir kitų.